Tarptautinė teologijos komisija

Visuotinės etikos paieška:
naujas požiūris į prigimtinį įstatymą

Įžanga

1. Ar egzistuoja objektyvios moralinės vertybės, galinčios vienyti žmones ir laiduoti jiems taiką ir laimę? Kokios jos? Kaip jas pažinti? Kaip įgyvendinti asmens ir bendruomenės gyvenime? Šie nuolat iškylantys klausimai dėl blogio ir gėrio šiandien neatidėliotini kaip niekada, vis labiau suvokiant, jog randasi viena pasaulinė bendruomenė. Žmonėms kylančioms didžiulėms problemoms būdingas tarptautinis, planetinis matmuo, nes komunikavimo technikų plėtra skatina žmones, visuomenę ir kultūrą vis labiau sąveikauti. Vietinis įvykis kone iškart gali sulaukti atgarsio visoje planetoje. Randasi globalinio solidarumo, galiausiai besiremiančio žmonijos vienybe, suvokimas. Tai virsta atsakomybe už visą planetą. Tad ekologinės pusiausvyros, aplinkos apsaugos, išteklių ir klimato problemos tampa primygtiniu reikalu, kuris reikalauja visos žmonijos dėmesio ir toli peržengia nacionalines sienas. Planetinis matmuo būdingas ir terorizmo, organizuoto nusikalstamumo, ir naujų smurto bei priespaudos formų keliamai grėsmei. Sparti biotechnologijų plėtra, imanti grasinti net pačiai žmogaus tapatybei (genetinės manipuliacijos, klonavimas), primygtinai veda prie visuotinio pobūdžio etinių ir politinių apmąstymų. Tokiame kontekste dar kartą išryškėja bendrų etinių vertybių paieškos aktualumas.

2. Savo išmintimi, dosnumu ir kartais didvyriškumu vyrai ir moterys gyvai liudija tokias bendras etines vertybes. Mūsų žavėjimasis jais yra ženklas, rodantis pradinį spontanišką moralinių vertybių įgijimą. Akademikų ir mokslininkų kultūrinio, ekonominio, moralinio ir religinio mūsų egzistencijos matmens apmąstymai stiprina pasiryžimą siekti žmonijos bendrojo gėrio. Menininkai grožio apraiškomis irgi priešinasi jautrumo griovimui ir atnaujina žmonių viltį. Politikai energingai ir kūrybiškai darbuojasi stengdamiesi įgyvendinti kovos su skurdu programas ir apginti pamatinę laisvę. Labai svarbus taip pat liudijimas religijų ir dvasinių tradicijų atstovų, siekiančių gyventi galutinės tiesos ir absoliutaus gėrio šviesoje. Visi, kiekvienas savaip ir per abipusius mainus, prisideda prie turto teisingo paskirstymo, pagarbos aplinkai, žmogaus asmens kilnumo ir jo pagrindinių teisių. Tačiau sėkmė šias pastangas lydi tik tada, kai geri ketinimai remiasi tvirtu pamatiniu sutarimu dėl gėrio ir vertybių, išreiškiančių giliausius žmogaus individualius ir bendruomeninius lūkesčius. Tik tokių etinių vertybių pripažinimas ir skatinimas gali prisidėti prie žmoniškesnio pasaulio statydinimo.

3. Bendros etinės kalbos paieška svarbi visiems žmonėms. Krikščionims tai slėpiningai dera su Dievo Žodžio, „tikrosios šviesos, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (plg. Jn 1, 9), ir Šventosios Dvasios, gimdančios širdyje „meilę, džiaugsmą, taiką, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą“ (plg. Gal 5, 22–23), veikimu. Krikščionių bendruomenė, besidalijanti džiaugsmu ir viltimi, liūdesiu ir sielvartu, kuriuos patiria dabarties žmonės, ir todėl besijaučianti „glaudžiai susieta su žmonijos šeima ir jos istorija“ (1), negali būti absoliučiai atskirta nuo bendros atsakomybės. Apšviesti Evangelijos, įsitraukę į kantrų ir pagarbų dialogą su visais geros valios žmonėmis, krikščionys dalyvauja skatintinų žmogiškųjų vertybių bendroje paieškoje: „Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8). Jie žino, kad Jėzus Kristus, „mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14), per kryžių sutaikinęs visus žmones su Dievu, yra giliausios vienybės, kurios siekti žmonija pašaukta, pradas.

4. Bendros etinės kalbos paieška neatsiejama nuo atsivertimo vilties, su kuria asmenys ir bendruomenė atsiskiria nuo jėgų, mėginančių įkalinti žmogų abejingume ar paakinti sienomis atsitverti nuo kitų ar svetimųjų. Šventosios Dvasios veikimu akmeninė širdis – šalta, tingi ir abejinga artimo ar žmonijos daliai – turi virsti jautria širdimi (2), imlia išminties balsui bei atjautai, trokštančia visiems taikos bei vilties. Toks atsivertimas yra tikrojo dialogo sąlyga.

5. Šiandienių mėginimų apibrėžti visuotinę etiką netrūksta. Po Antrojo pasaulinio karo tautų bendrija, padariusi išvadas iš totalitarizmo artimo bendrininkavimo su grynuoju teisiniu pozityvizmu, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948) apibrėžė kai kurias neatimamas žmogaus teises, pranokstančias pozityvius valstybių įstatymus ir laikytinas pamatu bei norma. Tokios teisės nėra tiesiog suteikiamos įstatymų leidėjo: jos paskelbiamos, t. y. parodomas jų objektyvus egzistavimas dar iki įstatymų leidėjo sprendimo. Jos iš tikrųjų kyla iš „kilnumo, būdingo visiems žmonių šeimos nariams, pripažinimo“ (Preambulė).

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija yra viena didžiausių šiuolaikinės istorijos sėkmių. Ji „lieka viena iš iškiliausių žmogaus sąžinės išraiškų mūsų laikais“ (3) ir teikia tvirtą pagrindą siekti teisingesnio pasaulio. Tačiau vaisiai ne visada atitiko tokias dideles viltis. Kai kurios šalys ginčijo tokių teisių visuotinumą, laikė jas pernelyg vakarietiškomis, o tai verčia ieškoti erdvesnių formuluočių. Be to, prie tų teisių nuvertinimo nemenkai prisidėjo tam tikras polinkis plėsti žmogaus teises, paisant daugiau netvarkingų individualaus vartotojo troškimų ar kokių nors sričių interesų negu objektyvių žmonijos bendrojo gėrio reikalavimų. Atskirtas nuo dalinius interesus pranokstančių vertybių moralinės prasmės, dauginimo procedūros ir teisinis reguliavimas veda tik prie susiskaldymo, galiausiai naudingo stipriausiojo interesams. Be to, ryški tendencija peraiškinti žmogaus teises, atskiriant jas nuo etinio bei racionalaus matmens, sudarančio jų pagrindą ir tikslą, grynai utilitarinio legalizmo naudai (4).

6. Trokšdami atskleisti žmogaus teisių etinį pamatą, kai kurie mėgino išrutulioti „pasaulinę etiką“ dialogo tarp kultūrų ir tarp religijų plotmėje. „Pasaulinė etika“ nurodo pamatinių privalomų vertybių, amžiais sudariusių žmogiškosios patirties lobyną, visumą. Jas atrandame visose didžiosiose religinėse ir filosofinėse tradicijose (5). Toks dėmesio vertas projektas yra dabartinio visuotinai ir globaliai galiojančios etikos poreikio apraiška. Bet ar minimalaus, jau egzistuojančio sutarimo indukcinis ieškojimas, paremtas parlamentarizmo modeliu, gali patenkinti reikalavimą teisę grįsti tuo, kas absoliutu? Be to, ar tokia minimali etika neverčia reliatyvizuoti kiekvienos dalinės religijos ar išminties tradicijos tvirtus etinius reikalavimus?

7. Daug dešimtmečių pamatiniai etiniai teisės ir politikos klausimai kai kuriose šiuolaikinės kultūros srityse buvo nustumti į paribius. Dingstimi, kad kiekviena pretenzija į objektyvią ir visuotinę tiesą bus nepakantos ir smurto versmė ir kad tik reliatyvizmas gali apsaugoti pliuralizmo vertybes ir demokratiją, buvo ginamas teisinis pozityvizmas, atmetantis to, kas teisinga, objektyvų, ontologinį kriterijų. Šioje perspektyvoje galutinis teisės ir moralinės normos horizontas yra galiojantis įstatymas, laikomas teisingu jau savo apibrėžimo dėka, nes išreiškia įstatymų leidėjo valią. Tačiau tai atveria kelią galios savivalei, statistinės daugumos diktatūrai ir ideologinėms manipuliacijoms, darant žalą bendrajam gėriui. „Šiandienėje etikoje ir teisės filosofijoje paplitę teisinio pozityvizmo postulatai. Todėl įstatymų leidyba neretai virsta vien kompromisu tarp įvairių interesų: privačius interesus ar troškimus stengiamasi paversti teisėmis, susikertančiomis su pareigomis, kylančiomis iš socialinės atsakomybės“ (6). Tačiau teisinio pozityvizmo aiškiai nepakanka, nes įstatymų leidėjas teisėtai veikti tegali neperžengdamas nustatytų ribų, kylančių iš žmogaus asmens orumo ir tarnaujančių autentiškai žmogaus brandai. Įstatymų leidėjui nevalia atsisakyti to, kas, vadovaujantis išoriniais ir paviršutiniais kriterijais, nustatyta kaip žmogiška; taip atsitiktų, jei jis teisėta imtų laikyti visa, ką įmanoma padaryti, pavyzdžiui, biotechnologijos srityje. Pagaliau privalu elgtis etiškai atsakingai. Nei politika gali nepaisyti etikos, nei civilinė teisė ir teisinė tvarka aukštesnio moralės įstatymo.

8. Šiame kontekste, kuriame ryšys su objektyviomis, visų pripažįstamomis vertybėmis tapo problemiškas, trokštantieji suteikti bendriesiems etiniams sprendimams bendrą racionalų pagrindą siūlo „diskusijos etiką“, paremtą moralės „dialoginiu“ supratimu. Diskusijos etiką sudaro taikymas etiniuose debatuose tik tų normų, kurioms, atsisakydamos „strateginio“ elgesio primetinėti savo požiūrį, geba pritarti suinteresuotosios šalys. Tad nustatyti, ar elgsenos ir veiksenos taisyklė arba elgesys yra moralūs, įmanoma, nes, palikus nuošalyje kultūrines ir socialines sąlygotybes, diskusijos principas laiduoja visuotinumą ir racionalumą. Diskusijos etika pirmiausia domisi metodu, kuriuo debatų labui principai ir etinės normos galėtų būti išbandytos ir taptų privalomos visiems dalyviams. Iš esmės tai procedūra siūlomų normų vertei išbandyti, negalinti sukurti naujo esminio turinio. Todėl diskusijos etika yra grynai formali etika, neatsižvelgianti į pamatines moralines gaires. Ji taip pat gali pasirodyti ribota ieškant kompromiso. Žinoma, dialogas ir debatai visada būtini siekiant įgyvendintino susitarimo dėl konkretaus moralinių normų taikymo tam tikroje situacijoje, tačiau jie negali išleisti iš akių ir moralinės sąžinės. Tikrieji debatai nepamaino asmeninių moralinių įsitikinimų, bet juos iš anksto numato ir praturtina.

9. Turėdami prieš akis dabartines pozicijas šiuo klausimu, šiame dokumente ketiname pakviesti ir visus tuos, kurie savo jėgomis ieško galutinio etikos pagrindo, ir teisinės bei politinės santvarkos atstovus pasverti išteklius, kuriuos siūlo naujaip pateikiamas mokymas apie prigimtinį įstatymą. Tai iš esmės patvirtina, kad žmonės ir žmonių bendruomenė geba, vadovaudamiesi proto šviesa, pažinti moralios elgsenos gaires, atitinkančias pačią žmogiškojo subjekto prigimtį, bei išreikšti jas kaip normas priesakų ar įsakymų pavidalu. Tokių pamatinių priesakų, objektyvių ir visuotinių, paskirtis pagrįsti ir palaikyti moralinių, teisinių ir politinių sprendimų, reguliuojančių žmogaus ir visuomenės gyvenimą, visumą. Jie yra nuolatinė kritinė instancija ir garantuoja žmogaus asmens kilnumą ideologinių bangų akivaizdoje. Kurdama savo etinę tradiciją, krikščionių bendruomenė, vedama Jėzaus Kristaus Dvasios ir palaikanti kritinį dialogą su sutinkamomis išminties tradicijomis, istorijos tėkmėje perėmė, apvalė ir išplėtojo mokymą apie prigimtinį įstatymą kaip pamatinę etinę normą. Tačiau krikščionybė neturi prigimtinio įstatymo monopolio. Iš tiesų prigimtinis įstatymas, besiremiantis visiems žmonėms bendru protu, yra visų geros valios žmonių bendradarbiavimo, nepaisant skirtingų religinių įsitikinimų, pagrindas.

10. Posakis „prigimtinis įsakymas“ tikrai yra daugelio nesusipratimų dabartiniame kontekste šaltinis. Kartais juo žymime susitaikėlišką ir visiškai pasyvų nuolankumą fiziniams gamtos dėsniams, žmogui, kita vertus, pagrįstai siekiant šiuos determinizmus valdyti ir palenkti savo paties labui. Kartais jis pateikiamas kaip objektyvus duomuo, kuris nepaisydamas proto ir subjektyvybės balso iš išorės prislegia asmeninę sąžinę, taip pat kelia įtarimą kaip įvesdinantis heteronomijos formą, nesuderinamą su laisvo žmogaus asmens kilnumu. Vėlgi istorijos tėkmėje krikščioniškoji teologija su prigimtiniu įstatymu pernelyg lengvai sutapatindavo antropologines pozicijas, kurios vėliau pasirodydavo sąlygotos tam tikro istorinio ir kultūrinio konteksto. Tačiau tokius nesusipratimus išsklaido gilesnis ryšio tarp moralinio subjekto, prigimties ir Dievo supratimas, taip pat tinkamesnė atožvalga į istoriškumą, susijusį su konkrečiu prigimtinio įstatymo taikymu. Šiandien taip pat svarbu tradicinį mokymą apie prigimtinį įstatymą pateikti sąvokomis, geriau išryškinančiomis asmeninį ir egzistencinį moralaus gyvenimo matmenį. Taip pat būtina labiau pabrėžti tai, kad prigimtinio įstatymo reikalavimų raiška neatskiriama nuo visos žmonių bendruomenės pastangų įveikti savanaudiškas bei frakcines tendencijas ir išplėtoti globalinį požiūrį, apimantį „vertybių ekologiją“, be kurios žmogaus gyvenimui gresia pavojus prarasti vientisumo ir atsakomybės už visų gerovę jausmą.

11. Prigimtinio moralės įstatymo idėja apima gausius bendrus elementus, būdingus žmonijos didžiosioms filosofinėms bei religinėms išminties tradicijoms. Dėl šios priežasties mūsų dokumento pirmasis skyrius pradedamas tokio „bendrumo“ priminimu. Nepretenduojant į išsamumą, nurodoma, kad šios didžiosios religinės ir filosofinės tradicijos liudija egzistuojant didelį bendrą moralės paveldą, sudarantį visų dialogų moraliniais klausimais pagrindą. Negana to, jos vienaip ar kitaip perša mintį, kad tuo paveldu atskleidžiama visuotinė etinė žinia, glūdinti daiktų prigimtyje, ir kad kiekvienas geba ją iššifruoti. Paskui dokumente primenami keli esminiai prigimtinio įstatymo idėjos istorinės plėtotės punktai ir pateikiami kai kurie šiuolaikiniai aiškinimai, dėl kurių iš dalies mūsų amžininkams pasidarė sunku suprasti šią idėją. Antrajame dokumento skyriuje („Bendrų moralinių vertybių suvokimas“) nusakoma, kaip, pradėdamas nuo paprasčiausių moralinės patirties duomenų, žmogus iškart suvokia kai kurias pamatines moralines gėrybes ir paskui formuluoja prigimtinio įsakymo priesakus. Šie yra ne pilnutinis nelaužytinų paliepimų kodeksas, bet nuolatinis ir norminis įkvėpimo principas, tarnaujantis konkrečiam moraliam asmens gyvenimui. Trečiajame skyriuje („Prigimtinio įstatymo pamatai“), pereinant nuo bendrosios patirties prie teorijos, pagilinami prigimtinio įstatymo filosofiniai, metafiziniai ir religiniai pamatai. Atsakant į kai kurias šiandienes prieštaras, patikslinamas prigimties vaidmuo asmens elgesiui ir nagrinėjama prigimties galimybė nustatyti moralės normą. Ketvirtajame skyriuje („Prigimtinis įstatymas ir valstybė“) atskleidžiamas prigimtinio įstatymo priesakų reguliacinis vaidmuo politiniame gyvenime. Visiems žmonėms bendro proto filosofiniu lygmeniu mokymas apie prigimtinį įstatymą yra darnus ir įtikimas, tačiau penktajame skyriuje („Jėzus Kristus – prigimtinio įstatymo atbaigimas“) parodoma, kad prigimtinis įstatymas savo visą prasmę įgyja išganymo istorijoje: Tėvo atsiųstasis Jėzus Kristus su savąja Dvasia yra kiekvieno įstatymo pilnatvė.

Pirmasis skyrius: Bendrumai

1.1. Pasaulio išminties tradicijos ir religijos

12. Įvairiose kultūrose žmonės pamažu išrutuliojo ir išplėtojo išminties tradicijas, kuriomis išreiškia bei perteikia savo požiūrį į pasaulį, taip pat savo įsivaizdavimą apie tai, kokią vietą žmogus užima visuomenėje ir pasaulyje. Anksčiau nei visokios sąvokos ir teorijos tos išminties tradicijos, dažnai religinio pobūdžio, perteikia patirtį, įvardijančią, kas padeda ir kas trukdo asmens gyvenimui visapusiškai skleistis, visuomenės gyvenimui tekėti derama vaga. Tai savotiškas „kultūrinis kapitalas“, kuriuo galima pasinaudoti ieškant bendros išminties, būtinos trokštant atsiliepti į šiuolaikinius etinius iššūkius. Pasak krikščioniškojo tikėjimo, tos išminties tradicijos, nepaisant jų ribotybių ir kartais klaidų, pagauna dieviškosios išminties, besidarbuojančios žmogaus širdyje, atspindį. Jos reikalauja dėmesio ir pagarbos ir gali būti vertingos kaip praeparatio evangelica.

Šių tradicijų forma ir apimtis gali smarkiai įvairuoti. Tačiau jos liudija egzistuojant visiems bendrų moralinių vertybių paveldą, pranokstantį tą būdą, kuriuo tos vertybės pateisinamos konkrečioje pasaulėžvalgoje. Pavyzdžiui, „aukso taisyklė“ („Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk“) vienokiu ar kitokiu pavidalu aptinkama daugumoje išminties tradicijų (7). Be to, jos paprastai sutartinai pripažįsta, jog didžiosios etinės taisyklės nėra primestos apibrėžtos žmonių grupės, bet visuotinai galioja kiekvienam individui ir visoms tautoms. Pagaliau daugelis tradicijų pripažįsta, kad tokių visuotinių moralinių elgsenų reikalauja pati žmogaus prigimtis: jomis išreiškiama, kaip žmogus turėtų kūrybiškai ir darniai įsitraukti į jį pranokstančią ir jo gyvenimui prasmę suteikiančią kosminę ar metafizinę tvarką. Ta tvarka iš tiesų yra įspausta imanentinės išminties. Joje glūdi moralinė žinia, kurią kiekvienas geba iššifruoti.

13. Induizmo tradicijose pasaulis – kosmosas ir žmonių visuomenė – reguliuojamas tvarkos, arba pamatinio įstatymo (dharma), kurio paisytina, kad neatsirastų didelių pusiausvyros sutrikimų. Dėl šios priežasties dharma nu sako žmogaus socialines ir religines pareigas. Induizmo moralinio mokymo savitumas tampa suprantamas prieš akis turint tradicinį Upanišadų mokymą – tikėjimą nesibaigiančiu transmigracijų ciklu (samsāra), – lydimą įsitikinimo, kad geri ar blogi poelgiai dabartiniame gyvenime (karma) turi įtaką vėlesniems atgimimams. Tokie mokymai turi svarbių padarinių elgesiui kitų asmenų atžvilgiu – suponuoja didelį gerumą ir pakantą, nešališką veiklą kitų gerovės labui, neprievartos praktikavimą (ahimsā). Pagrindinėje induizmo srovėje skiriami dvejopi tekstai: śruti („tai, kas išgirsta“, būtent apreiškimas) ir smrti („tai, kas atmenama“, būtent tradicija). Etiniai paliepimai daugiausia pateikiami smrti, konkrečiau dharmaśātra (iš jų svarbiausias mānava dharmaśātra, arba Manu įstatymai, maždaug 200–100 m. pr. Kr.). Be pamatinio principo – pagal kurį „neatmenamas paprotys yra transcendentinis įstatymas, patvirtintas šventųjų raštų ir dieviškųjų įstatymų leidėjų kodeksų; dėl šios priežasties kiekvienas trijų pagrindinių klasių žmogus, gerbiantis jame esančią aukščiausiąją dvasią, turėtų visada uoliai paklusti neatmenamam papročiui“ (8) –aptinkamas aukso taisyklės atitikmuo: „Pasakysiu tau, kas yra didžiausias žmogaus gėris, Aukščiausiąjį gėrį pasiekia žmogus, praktikuojantis visuotinės neprievartos (ahimsā) religiją (dharma). Sėkmę pasiekia žmogus, sutvardantis tris aistras – gobšumą, pyktį ir šykštumą. <…> Laimę sau laiduoja žmogus, visas būtybes laikantis „savimi pačiu“ ir besielgiantis su jomis kaip su „savimi“, padėdamas į šalį baudžiamąją rykštę ir visiškai suvaldantis savo pyktį. <…> Nedaryk kitam to, ką laikai žalingu sau. Štai tokia trumpai yra dorybės taisyklė. <…> Atstumdamas ir dovanodamas, laimėje ir nelaimėje, maloniuose ir nemaloniuose dalykuose visada pasverk to poveikį sau“ (9). Įvairius induizmo priesakus galima sugretinti su Dekalogo reikalavimais (10).

14. Budizmas paprastai apibūdinamas keturiomis „tauriosiomis tiesomis“, kurių mokė Buda po atbudimo: 1) tikrovė yra kančia ir nepasitenkinimas; 2) kančios versmė yra troškimas; 3) kančią nutraukti įmanoma (sunaikinus troškimą); 4) yra būdas kančiai nutraukti. Toks būdas yra „taurusis aštuonlypis takas“, kurį sudaro susilaikymo, susikaupimo ir išminties praktikavimas. Etiniu lygmeniu skatintinus poelgius galima sutraukti į penkis priesakus (śīla, sīla): 1) nedaryk žalos jokiai gyvai būtybei ir nežudyk; 2) neimk, kas neduota; 3) nepraktikuok netinkamo lytinio elgesio; 4) nekalbėk netikrų žodžių, arba nemeluok; 5) negerk svaigalų, mažinančių savitvardą. Didelis budizmo tradicijos altruizmas, pasireiškiantis neprievartos laikymusi, draugiškas geranoriškumas ir atjauta irgi prilygsta aukso taisyklei.

15. Kinų civilizacija giliai paženklinta Laodzi, arba Lao Dzė (VI a. pr. Kr.) daoizmo. Pasak Lao Dzė, visoje visatoje imanentiškai glūdintis pirminis pradas yra Kelias, arba Dao. Tai neapčiuopiamas nuolatinės kaitos pradas veikiant dviem priešingiems ir vienas kitą papildantiems poliams – yīn ir yáng. Žmogui privalu prisijungti prie natūralaus kaitos proceso ir leisti jam vykti pagal laiko tėkmę laikantis nuostatos nesikišti (bū vei). Tad daoistinės etikos šerdį sudaro neatsiejamai materialios ir dvasinės darnos su gamta ieškojimas. Konfucijus (571–479 m. pr. Kr.) („Mokytojas Kongas“), kilus didelei krizei, mėgino atkurti tvarką pagarba ritualams, kurių pamatas sūniškasis pamaldumas, privalantis būti viso socialinio gyvenimo šerdimi. Iš tiesų socialiniai santykiai vadovaujasi šeimyninių santykių pavyzdžiu. Darna pasiekiama deramo saiko etika, kur visų dalykų matas yra ritualizuotas santykis (li), įtraukiantis žmogų į gamtinę tvarką. Siektinas idealas yra ren, tobula žmonijos dorybė, įgyjama savitvarda ir geranoriškumu visų kitų atžvilgiu. „Ar pagrindinis žodis kartais nebus „romumas“ (šū)? Nedaryk kitam to, ko nenorėtumei sulaukti iš kitų“ (11). Šios taisyklės praktikavimas rodo kelią į dangų (Tiān Dào).

16. Afrikos tradicijose pamatinė tikrovė yra pats gyvenimas. Tai pati vertingiausia gėrybė, o žmogaus idealas yra ne tik be rūpesčių nugyventi iki senatvės, bet pirmiausia išlikti – net po mirties – gyvybine jėga, nuolatos stiprinama palikuonyse ir palikuoniais. Gyvenimas – dramatiška patirtis. Žmogus, mikrokosmosas makrokosmose, intensyviai išgyvena gyvybės ir mirties susidūrimo dramą. Jam tenkanti užduotis laiduoti gyvybės pergalę prieš mirtį orientuoja bei lemia jo visą etinę veiklą. Tad nuosekliame etiniame horizonte žmogus turi identifikuoti gyvybės sąjungininkus, patraukti juos į savo pusę ir taip laiduoti savo išlikimą, kuris sykiu yra gyvybės pergalė. Tokia yra gilioji tradicinių Afrikos religijų reikšmė. Afrikos etika atsiskleidžia kaip antropocentrinė ir gyvybę akcentuojanti: todėl veiksmai, kuriais skatinamas atvirumas gyvybei, ji saugoma bei ginama, plėtojamas bei didinamas bendruomenės gyvybinis potencialas, laikomi gerais, o kiekvienas veiksmas, žalingas individų ar bendruomenės gyvenimui, vertinamas kaip blogas. Taigi tradicinės Afrikos religijos išnyra kaip iš pagrindų antropocentrinės, tačiau įdėmus, mąslus žvilgsnis parodo, kad nei gyvam žmogui pripažįstama vieta, nei protėvių kultas nėra koks nors uždaras dalykas. Tradicinių Afrikos religijų akimis, viršūnė yra Dievas, gyvybės šaltinis, viso, kas egzistuoja, kūrėjas.

17. Islamas suvokia save kaip pirminės prigimtinės religijos atkūrimą. Mahometą jis laiko Dievo siųstu paskutiniu pranašu, turinčiu žmogų galutinai sugrąžinti į teisingą kelią. Tačiau Mahometas turėjo pirmtakų: „Nėra bendruomenės, kurioje nebūtų buvę perspėjančiojo“ (12). Tad islamas priskiria sau visuotinį pašaukimą ir kreipiasi į visus vyrus ir moteris, kurie laikomi „iš prigimties“ musulmonais. Islamiškoji teisė, neperskiriamai bendruomeninė, moralinė ir religinė, suvokiama kaip Dievo tiesiogiai duotas įstatymas. Todėl musulmonų etika yra iš pagrindų klusnumo moralė. Daryti gera reiškia paklusti įsakymams, daryti bloga – jiems nepaklusti. Žmogaus proto tereikia įstatymo apreikštumui atpažinti ir konkretiems teisiniams padariniams iš jo išrutulioti. Tiesa, IX a. Mu’tazilita mokykla skelbė, kad „gėris ir blogis glūdi daiktuose“, t. y. kad tam tikros elgsenos geros ar blogos yra kaip tokios savaime, pirma dieviškojo įstatymo, kuriuo jos liepiamos ar draudžiamos. Šios mokyklos atstovai laikėsi nuomonės, jog žmonės protu gali pažinti, kas yra gera ar bloga. Anot jų, žmogus spontaniškai žino, kad neteisingumas ar melas yra bloga ir kad privalu grąžinti paskolą, nekenkti sau pačiam ar būti dėkingam geradariui, iš kurių pirmutinis yra Dievas. Tačiau ash’arites, vyraujantys sunitų ortodoksijoje, laikėsi priešingos teorijos. Laikydamiesi okazionalizmo, nepripažįstančio prigimtyje nieko nuoseklaus, jie mano, jog tik Dievo pozityvus apreiškimas apibrėžia, kas yra gera ir bloga, teisinga ir neteisinga. Iš tokios pozityvios dieviškosios teisės priesakų daugelis įgavo didžiųjų žmonijos moralinio paveldo elementų pavidalą ir gali būti susieti su Dekalogu (13).

1.2. Prigimtinio įstatymo graikiškieji-romėniškieji šaltiniai

18. Idėja, kad pirmiau visų pozityvių teisinių apibrėžimų egzistuoja prigimtinė teisė, aptinkama jau klasikinėje graikų kultūroje sulig pavyzdine Antigonės, Edipo dukters, figūra. Jos du broliai Polineikas ir Eteoklis susikivirčija dėl valdžios ir abu žūva. Polineikas, maištininkas, pasmerkiamas likti nepalaidotas ir būti sudegintas ant laužo. Tačiau Antigonė, trokšdama išpildyti pagarbos mirusiam broliui pareigą, nesutinka su karaliaus Kreonto draudimu laidoti apeliuodama į „nerašytus ir nekintamus įstatymus“.

Kreontas: Ir tu išdrįsai sulaužyti mano įstatymus?
Antigonė: Taip, nes jų nepaskelbė nei Dzeusas, nei Teisingumas, gyvenantis su požemio dievais; nei vienas, nei kitas jų nenustatė. Nemanau, kad tavo dekretai tokie galingi, kad tu, marusis, galėtum juos išleisti kaip galiojančius labiau negu nerašyti ir nekintami dievų dėsniai. Tie egzistuoja ne nuo šiandien ar vakar, bet visada: niekas nežino, kada jie atsirado. Iš baimės nusižengti žmogaus valiai negalėjau rizikuoti užsitraukti dievų bausmę (14).

19. Platonas ir Aristotelis perėmė sofistų perskyrą tarp įstatymų, kylančių iš susitarimo, t. y. iš grynai pozityvaus sprendimo (thesis), ir tų, galiojančių „iš prigimties“. Pirmutiniai nėra nei amžini, nei galioja visuotinai, nei visus saisto. Antrieji saisto visus, visur ir visada (15). Kai kurie sofistai, kaip antai Kaliklesas iš Platono Gorgijo, šia perskyra rėmėsi ginčydami žmogaus miestų nustatytų įstatymų teisėtumą. Tokiems įstatymams jie priešpriešindavo siaurą ir klaidingą prigimties, sumenkintos iki vien fizinio dėmens, supratimą. Tad, nesutikdami su politine ir teisine Miesto piliečių lygybe, jie laikėsi, regis, to, kas „prigimtiniuose įstatymuose“ akivaizdžiau, – stipresnysis turėtų pranokti silpnesnįjį (16).

20. Nieko panašaus nėra Platono ir Aristotelio mokymuose. Jie nesupriešina prigimtinės teisės ir Miesto pozityviųjų įstatymų. Jie įsitikinę, kad Miesto įstatymai paprastai yra geri ir daugiau ar mažiau sėkmingai įgyvendina prigimtinę teisę, atitinkančią daiktų prigimtį. Pasak Platono, prigimtinė teisė yra idealioji teisė, norma įstatymų leidėjams ir piliečiams, taisyklė, leidžianti jiems pagrįsti ir įvertinti pozityviuosius įsakymus (17). Aristotelio nuomone, ta aukščiausioji moralės norma atitinka prigimties esminės formos įgyvendinimą. Moralu tai, kas prigimtiška. Prigimtinė teisė nekintama, o pozityvioji kinta priklausomai nuo skirtingų tautų bei epochų. Tačiau prigimtinė teisė nėra tai, kas būtų visiškai nuo pozityviosios teisės atskira. Ji įsikūnijusi pozityviojoje, kuri yra bendrosios teisingumo idėjos taikymas įvairiopame socialiniame gyvenime.

21. Stoikų filosofijoje prigimtinis įstatymas tampa pagrindine universalistinės etikos sąvoka. Tai, kas gera ir darytina, atitinka prigimtį, suvokiamą fizine – biologine ir kartu racionaliąja prasme. Kiekvienas žmogus, kad ir kokiai tautai priklausytų, yra visatos visumos dalis. Jis privalo gyventi pagal prigimtį (18). Toks imperatyvas suponuoja amžinąjį įstatymą, dieviškąjį Logos, glūdintį ir kosmose, paženklintame racionalumo, ir žmogaus prote. Tad Ciceronui įstatymas yra „aukščiausiasis protas“, įdėtas į prigimtį, nurodančią, kas darytina, ir draudžiančią priešinga“ (19). Prigimtis ir protas yra du šaltiniai pamatiniam etiniam įstatymui, kuris yra dieviškosios kilmės, pažinti.

1.3. Šventojo Rašto mokymas

22. Įstatymo, kurio šerdį sudaro „dešimt žodžių“, dovanojimas ant Sinajaus kalvos yra Izraelio religinės patirties esminis elementas. Tas Sandoros įstatymas apima pamatinius etinius priesakus. Jais apibrėžiamas būdas, kuriuo išrinktoji tauta atsiliepia į Dievo pasirinkimą šventai gyvendama: „Kalbėk visai izraeliečių bendrijai ir sakyk jiems: Būkite šventi, nes aš, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2). Tačiau toks etinis elgesys privalomas ir kitoms tautoms, nes Dievas patraukia atsakomybėn visas tautas, laužančias teisingumą ir teisę (20). Juk Dievas per Nojaus asmenį su visa žmonių giminę jau sudarė sandorą, konkrečiai reikalavusią gerbti gyvybę (Pr 9) (21). Imant dar giliau, pats sukūrimas atrodo kaip ak tas, kuriuo Dievas suteikia visai visatai struktūrą dovanodamas įstatymą: „Visa tešlovina Viešpaties vardą, nes jis tarė, ir visa buvo sukurta. Į savo vietas viską padėjo amžių amžiams, nustatė darną, kuri niekados nesikeis“ (Ps 148, 5–6). Šis sukurtųjų daiktų klusnumas Dievo įstatymui yra pavyzdys žmonėms.

23. Greta tekstų, su išganymo istorija susijusių didžiosiomis teologinėmis išrinkimo, pažado, Įstatymo ir sandoros temomis, Biblijoje yra ir išminties raštijos, tiesiogiai nekalbančios apie Izraelio nacionalinę istoriją, bet besidominčios žmogaus vieta pasaulyje. Joje plėtojamas įsitikinimas, jog egzistuoja teisinga, „išmintinga“, elgsena ir gyvensena. Žmogus turėtų įsipareigoti to siekti ir stengtis tai įgyvendinti. Ta išmintis neaptinkama istorijoje, prigimtyje ar kasdieniame gyvenime (22). Šioje raštijoje Išmintis dažnai pateikiama kaip dieviškasis tobulumas, kartais hipostazuota. Ji įstabiai rodosi kūrinijoje, kurios „išradėja“yra (Išm 7, 21). Ją liudija tarp sukurtųjų daiktų karaliaujanti darna. Šios iš Dievo kylančios išminties dalininkas žmogus yra įvairiopai. Toks dalies išmintyje turėjimas yra Dievo dovana, kurios reikia prašyti: „Meldžiausi, ir man buvo suteiktas supratimas, šaukiausi Dievo pagalbos, ir atėjo pas mane išminties dvasia“ (Išm 7, 7). Tai klusnumo apreikštajam Įstatymui vaisius. Iš tiesų Tora įkūnija išmintį: „Jei trokšti išminties, laikykis įsakymų, ir Viešpats jos tau dosniai suteiks. Juk pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis ir drausmė“ (Sir 1, 26–27). Tačiau išmintis taip pat yra įžvalgaus gamtos ir žmonių papročių stebėjimo, siekiant atrasti jų imanentinį racionalumą ir kaip pavyzdžio vertę, vaisius (23).

24. Atėjus laiko pilnatvei, Jėzus Kristus skelbė besiartinančią Karalystę kaip apraišką gailestingosios Dievo meilės, kuri ateina pas žmones per jo asmenį ir kviečia juos atsiversti bei laisvai atsiliepti meile. Toks skelbimas nepraėjo be padarinių etikai, pasaulio ir žmonių santykių statydinimo būdui. Į savo moralinį mokymą, nuostabiai apibendrintą Kalno pamoksle, Jėzus savo ruožtu įtraukia aukso taisyklę: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir pranašai“ (Mt 7, 12) (24). Šis pozityvus priesakas papildo negatyvią tos pačios taisyklės formuluotę Senajame Testamente: „Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk“ (Tob 4, 15) (25).

25. Laiško romiečiams pradžioje apaštalas Paulius, trokšdamas parodyti Kristaus atnešto išganymo poreikį visiems, nusako visiems žmonėms bendrą religinį ir moralinį būvį. Jis patvirtina Dievo prigimtinio pažinimo galimybę: „Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (Rom 1, 19–20) (26). Tačiau tas pažinimas virto stabmeldyste. Sustatydamas žydus ir pagonis ant to paties laiptelio, šv. Paulius patvirtina egzistuojant nerašytą moralės įstatymą, įdėtą į jų širdis (27). Jis kiekvienam teikia gebėjimą skirti tai, kas gera, ir tai, kas bloga. „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – yra patys sau įstatymas. Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą“ (Rom 2, 14–15). Tačiau vien įstatymą pažinti negana norint gyventi teisų gyvenimą (28). Šie šv. Pauliaus tekstai padarė esminę įtaką krikščioniškajam prigimtinio įstatymo apmąstymui.

1.4. Krikščioniškosios tradicijos plėtojimasis

26. Bažnyčios tėvams sequi naturam ir sequela Christi nėra priešybės. Priešingai, jie bendrai perima stoikų idėją, kad prigimtis ir protas mums rodo, kokios yra mūsų moralinės pareigos. Jų laikytis reiškia sekti asmenišku Logos, Dievo Žodžiu. Iš tiesų mokymas apie prigimtinį įstatymą duoda pagrindą biblinei moralei papildyti. Be to, tai paaiškina, kodėl pagonys, nepriklausomai nuo biblinio apreiškimo, turi pozityviosios moralės sampratą. Ji jiems parodoma prigimties ir atitinka Apreiškimo mokymą: „Iš Dievo yra prigimties įstatymas ir apreiškimo įstatymas, abu sudaro vieną visumą“ (29). Vis dėlto Bažnyčios tėvai stoikų mokymo neperima gryno, bet jį taiso ir plėtoja. Viena vertus, Biblijos įkvėpta antropologija, laikanti žmogų imago Deo, kurio visiška tiesa atskleista Kristuje, neleidžia žmogaus asmens susiaurinti ligi kosmoso paprasto elemento: pašauktas į bendrystę su gyvuoju Dievu, jis pranoksta kosmosą, nors ir yra sykiu integruotas į jį. Antra vertus, prigimties ir proto darna remiasi nebe imanentine panteistinio kosmoso samprata, bet bendra nuoroda į transcendentinę Kūrėjo išmintį. Elgtis neprieštaringai protui reiškia laikytis gairių, Kristaus, dieviškojo Logos, logoi spermatikoi pavidalu įdėtų į žmogaus protą. Elgtis priešingai protui reiškia toms gairėms nusižengti. Labai reikšmingas šv. Augustino apibrėžimas: „Amžinasis įstatymas yra dieviškasis protas, arba Dievo valia, nurodanti laikytis prigimtinės tvarkos ir draudžianti ją trikdyti“ (30). Tiksliau, teisaus ir teisingo gyvenimo normas, pasak Augustino, išreiškia Dievo Žodis, kuris įspaudžia jas į žmogaus širdį taip, kaip „žiedas padaro įspaudą vaške, bet ten pats nepaliekamas“ (31). Be to, Bažnyčios tėvų mokyme prigimtinis įstatymas dabar suvokiamas išganymo istorijos aplinkoje, leidžiančioje skirti įvairius prigimties būvius (pirmapradė prigimtis, puolusioji prigimtis, atkurtoji prigimtis), kuriuose prigimtinis įstatymas reiškiasi skirtingai. Patristinis mokymas apie prigimtinį įstatymą buvo perduotas viduramžiams kartu su jam artima „tautų teisės (ius gentium)“ samprata, pasak kurios, atskirai nuo romėniškosios teisės (ius civile) egzistuoja santykius tarp tautų reguliuojantys ir visus saistantys visuotiniai teisės principai (32).

27. Viduramžiais mokymas apie prigimtinį įstatymą pasiekia tam tikros brandos ir įgyja „klasikinę“ formą, grindžiančią visas kitas diskusijas. Jam būdingi keturi elementai. Pirmiausia, remiantis scholastinės minties prigimtimi, siekiančia ieškoti tiesos visur, kur ją galima atrasti, perimami ankstesni prigimtinio įstatymo pagonių ir krikščionių apmąstymai ir mėginama pateikti jų sintezę. Antra, remiantis scholastinės minties polinkiu į sistemiškumą, prigimtinis įstatymas įkeliamas į metafizikos ir teologijos kontekstą. Prigimtinis įstatymas laikomas protingos būtybės dalyvavimu amžinajame dieviškajame įstatyme, per kurį ji sąmoningai ir laisvai įžengia į Apvaizdos planus. Prigimtinis įstatymas yra ne uždara ir užbaigta moralinių normų visuma, bet nuolatinio įkvėpimo versmė, visada esanti bei veikianti įvairiuose išganymo ekonomijos etapuose. Trečia, nepaviršutiniškai suvokdamas prigimtį, kurios supratimą iš dalies paveikė Aristotelio minties atradimas, scholastinis mokymas apie prigimtinį įstatymą etinę ir politinę tvarką laiko racionalia tvarka, žmogaus proto darbu. Tam darbui apibrėžiama autonominė sritis, perskyra be atidalijimo, susijusi su religinio apreiškimo tvarka (33). Galiausiai, scholastikos teologų ir teisininkų akimis, prigimtinis įstatymas yra pagrindas ir kriterijus, kuriuo vadovaudamiesi jie vertina pozityviųjų įstatymų ir dalinių papročių teisėtumą.

1.5. Tolesnė plėtotė

28. Prigimtinio įstatymo idėjos šiuolaikinė istorija tam tikrais aspektais siūlosi kaip viduramžių scholastikos okymo teisėta plėtotė sudėtingesniame kultūriniame kontekste, ypač paženklintame moralinio subjektyvumo gyvo jausmo. Šioje raidoje atkreiptume dėmesį į XVI a. ispanų teologų darbus. Jie, lygiai kaip dominikonas Pranciškus iš Šv. Viktoro abatijos, prigimtiniu įstatymu rėmėsi ginčydami imperialistinę kai kurių Europos krikščioniškųjų valstybių ideologiją ir gindami nekrikščioniškųjų Amerikos tautų teises. Tos teisės iš tiesų glūdi žmogaus prigimtyje ir nepriklauso nuo konkrečios situacijos krikščionių tikėjimo atžvilgiu. Prigimtinio įstatymo idėja, be to, leido ispanų teologams padėti pagrindą tarptautinei teisei, t. y. visuotinei normai, reguliuojančiai tautų ir valstybių tarpusavio santykius.

29. Tačiau kitais aspektais prigimtinio įstatymo idėja šiuolaikinėje epochoje įgauna pokyčių bei pavidalų, apsunkinančių jos priėmimą mūsų dienomis. Paskutiniais viduramžių šimtmečiais scholastikoje išsirutuliojusios voliuntarizmo srovės hegemonija kultūroje stipriai paveikė prigimtinio įstatymo idėją. Voliuntarizmas iškelia laisvo subjekto transcendenciją viso sąlygojimo atžvilgiu. Priešingai natūralizmui, linkusiam palenkti Dievą prigimties dėsniams, jis vienašališkai pabrėžia absoliučią Dievo laisvę, rizikuodamas sugriauti jo išmintį ir jo sprendimus paversti kaprizingais. Be to, atmesdamas intelektualizmą, manantį, jog žmogaus asmuo pajungiamas pasaulio tvarkai, jis aukština nešališką laisvę, suvokiamą kaip grynąją galią rinktis priešingas alternatyvas, rizikuodamas atidalyti asmenį nuo jo prigimtinių polinkių ir objektyvaus gėrio (34).

30. Voliuntarizmo padariniai mokymui apie prigimtinį įstatymą gausūs. Tomas Akvinietis įstatymus laikė proto vaisiumi ir išminties išraiška, o voliuntarizmas lenkia įstatymą sieti vien su valia – ir su valia, atsieta nuo jos vidinės pakraipos į gėrį. Tada visa įstatymo galia sutelkiama vien įstatymo leidėjo valioje. Iš įstatymo atimamas vidinis racionalumas. Tokiomis sąlygomis moralė susiaurinama iki klusnumo įstatymams, kuriais apreiškiama įstatymų leidėjo valia. Thomas Hobbesas taip šitai paaiškina: „Įstatymą kuria valdžia, o ne tiesa (auctoritas, non veritas, facit legem)“ (35). Šiuolaikinis autonomiją mylintis žmogus negalėjo nesumaištauti prieš tokį įstatymo supratimą. Paskui, dangstydamasis siekiu apsaugoti absoliutų Dievo suverenumą gamtos atžvilgiu, voliuntarizmas atėmė iš jos visą vidinį racionalumą. Tezė apie potentia Dei absoluta, teigianti, kad Dievas gali veikti nepriklausomai nuo savo išminties ir gerumo, reliatyvizuoja visas egzistuojančias racionalias struktūras ir sumažina žmogaus prigimtines galias jas pažinti. Prigimtis nustoja buvusi kriterijumi išmintingai Dievo valiai pažinti: žmogus tokias žinias gauna tik per apreiškimą.

31. Kita vertus, keli veiksniai lė ė prigimtinio įstatymo supratimo sekuliarizaciją. Tarp jų galima prisiminti didėjantį proto ir tikėjimo atsiskyrimą, būdingą viduramžių pabaigai, arba kai kuriuos Reformacijos aspektus (36), tačiau pirmiausia norą įveikti smurtinius religinius konfliktus, kruvinusius Europą iki mūsų laikų aušros. Imta trokšti steigti žmonių bendruomenių politinę vienybę, iškeliant religinę konfesiją už skliaustų. Dabar mokymas apie prigimtinį įstatymą atsidalija nuo visų dalinių apreiškimų ir todėl nuo bet kurios konfesinės teologijos. Jis teigia, jog remiasi visiems žmonėms bendro proto šviesa, ir pasaulietinėje srityje pateikia save kaip galutinę normą.

32. Be to, šiuolaikinis racionalizmas teigia egzistuojant absoliučią ir norminę protui prieinamų racionalių esmių tvarką ir taip nureikšmina rėmimąsi Dievu kaip galutiniu prigimtinio įstatymo pagrindu. Būtina, amžina ir nekintama esmių tvarka turėjo neabejotinai būti pašaukta į būtį Kūrėjo, tačiau, kaip tikima, jai pačiai jau būdingas darnumas ir racionalumas. Tad remtis Dievu nebebūtina. Prigimtinis įstatymas siūlytųsi visiems, „net jei Dievo nebūtų (etsi Deus non daretur)“ (37).

33. Šiuolaikiniam racionalistiniam prigimtinio įstatymo modeliui būdinga: 1) egzistencialistinis tikėjimas nekintama ir a-istorine žmogaus prigimtimi, kurios apibrėžimą ir pagrindines savybes protas gali tobulai suvokti; 2) nusigręžimas nuo konkrečios žmonių situacijos išganymo istorijoje, paženklintos nuodėmės ir malonės, neatsižvelgiant į tos situacijos esminę įtaką prigimtinio įstatymo pažinimui ir praktikavimui; 3) mintis, kad protas išgali a priori išsamprotauti prigimtinio įstatymo priesakus, pradedant žmogaus esmės apibrėžimu; 4) maksimalus taip išsamprotautų principų išplėtimas, toks, kad prigimtinis įstatymas išnyra kaip gatavų įstatymų kodeksas, reguliuojantis tariamai visą elgesį. Tokia tendencija plėsti prigimtinio įstatymo nuostatų sritį sukėlė rimtą krizę, kai, plėtojantis humanitariniams mokslams, Vakarų mintis geriau suvokė žmogiškųjų institucijų istoriškumą ir daugelio elgsenų, kadaise pateisinamų apeliuojant į prigimtinį įstatymą, kultūrinį santykinumą. Toks maksimalistinės teorijos ir empirinių duomenų įvairovės neatitikimas iš dalies paaiškina abejingumą prigimtinio įstatymo idėjai. Kadangi prigimtinio įstatymo samprata tokioje sekuliarizuotoje ir pliuralistinėje visuomenėje kaip mūsiškė gali prisidėti prie visuotinės etikos plėtojimo, būtina vengti pateikti ją tuo nelanksčiu pavidalu, kokį ji įgijo pirmiausia šiuolaikiniame racionalizme.

1.6. Bažnyčios magisteriumas ir prigimtinis įstatymas

34. Iki XIII a., kol prigimtinė ir antgamtinė tvarkos aiškiai nebuvo perskirtos, prigimtinis įstatymas paprastai būdavo tapatinamas su krikščioniškąja morale. Todėl Gracijono dekretas, kuriuo padedamas pagrindas XII a. kanoninei normai, prasideda ištara: „Prigimtinis įstatymas yra tai, kas yra Įstatyme ir Evangelijoje.“ Tada prigimtinio įstatymo turinys sutapatinamas su aukso taisykle ir paaiškinama, kad dieviškieji įstatymai atitinka prigimtį (38). Todėl, kai Bažnyčios tėvai, kad pagrįstų moralinį krikščionių elgesį, pasitelkdavo prigimtinį įstatymą ir Šventąjį Raštą, Bažnyčios magisteriumui šiais pirmaisiais amžiaus retai tekdavo įsikišti ir nutraukti disputą dėl moralinio įstatymo turinio.

Iškilus poreikiui ne tik spręsti konkrečias moralines diskusijas, bet ir pateisinti savo poziciją sekuliarizuotam pasauliui, Bažnyčios magisteriumas skyrė daugiau dėmesio prigimtinio įstatymo sampratai. XIX a., ypač popiežiaujant Leonui XIII, Magisteriumo aktai dažnai grindžiami prigimtiniu įstatymu. Ryškiausia tai enciklikoje Libertas praestantissimum (1888). Leonas XIII remiasi prigimtiniu įstatymu siekdamas nustatyti civilinės valdžios šaltinį ir nubrėžti jos ribas. Jis energingai primena, kad tada, kai civilinė valdžia liepia ar leidžia ką nors priešinga dieviškajam ar prigimtiniam įstatymui, Dievo privalu klausyti labiau negu žmonių. Bet prigimtinį įstatymą jis taip pasitelkia privačiai nuosavybei nuo socializmo apsaugoti ir darbininkų teisei savo darbu prasimanyti pragyvenimui reikalingų priemonių apginti. Ta pačia dvasia Jonas XXIII prigimtiniu įstatymu grindžia žmogaus teises ir pareigas (enciklika Pacem in terris [1963]). Sulig Pijumi XI (enciklika Casti connubii [1930]) ir Pauliumi VI (enciklika Humanae vitae [1968]) prigimtinis įstatymas atsiskleidžia kaip pagrindinis kriterijus gvildenant su santuokine morale susijusius klausimus. Prigimtinis įstatymas neabejotinai prieinamas žmogaus protui, bendras tikintiesiems ir netikintiesiems, ir Bažnyčia neturi jo monopolio, bet kadangi Apreiškimas apima prigimtinio įstatymo reikalavimus, Bažnyčios magisteriumas tapo jo garantu ir aiškintoju (39). Katalikų Bažnyčios katekizme (1992) ir enciklikoje Veritatis splendor (1993), dėstant krikščioniškąją moralę, prigimtiniam įstatymui skiriama pagrindinė vieta (40).

35. Šiandien Katalikų Bažnyčia į prigimtinį įstatymą apeliuoja keturiuose pagrindiniuose kontekstuose. Pirma, matydama plintant kultūrą, racionalumą susiaurinančią iki pozityviųjų mokslų ir moralinį gyvenimą paliekančią reliatyvizmui, ji pabrėžia žmonių prigimtinį gebėjimą protu surasti „būtyje glūdinčią etinę žinią“ (41) ir įžvelgti joje deramo elgesio, atitinkančio jų prigimtį bei kilnumą, didžiąsias gaires ir pamatines normas. Tad prigimtinis įstatymas atsiliepia į poreikį žmogaus teises grįsti protu (42) ir įgalina tarp kultūrų ir tarp religijų dialogą, gebantį skatinti visuotinę taiką ir išvengti „kultūrų susidūrimo“. Antra, matydama reliatyvistinį individualizmą, teigiantį, kad kiekvienas individas yra savų vertybių šaltinis, o visuomenė atsiranda iš individų, nutarusių nusistatyti sau normas, susitarimo, Bažnyčia primena socialinį ir politinį gyvenimą reguliuojančių pamatinių normų prigimtinį ir objektyvų, ne vien sutartinį, pobūdį. Pirmiausia demokratinė valdymo forma esmingai susijusi su tvariomis etinėmis vertybėmis, kurios kyla iš prigimtinio įstatymo reikalavimų ir todėl nepriklauso nuo statistinės daugumos pritarimo svyravimų. Trečia, matydama agresyvų laicizmą, trokštantį išstumti tikinčiuosius iš viešųjų debatų, Bažnyčia pabrėžia, kad krikščionių reiškimasis viešajame gyvenime temomis, susijusiomis su prigimtiniu įstatymu (engiamųjų teisių gynimu, teisingumu tarptautinių teisių srityje, gyvybės ir šeimos apsauga, religijos laisve ir auklėjimo laisve…), kaip toks nėra konfesinio pobūdžio, bet kyla iš kiekvieno piliečio puoselėtino rūpinimosi bendruoju visuomenės gėriu. Ketvirta, matydama piktnaudžiavimo valdžia ir net teisiniu pozityvizmu dangstomo ir tam tikrų ideologijų skleidžiamo totalitarizmo grėsmę, Bažnyčia primena, kad civiliniai įstatymai nesaisto sąžinės, jei prieštarauja prigimtinei teisei, ir ragina pripažinti sąžiningo prieštaravimo teisę bei pareigą paklusti aukštesniam įstatymui (43). Rėmimasis prigimtiniu įstatymu ne tik neveda į konformizmą, bet net laiduoja asmeninę laisvę ir gina bendrąjį gėrį užmiršusių socialinių struktūrų išstumtuosius į paribį ir engiamuosius.

Nuorodos

IŠANKSTINĖ PASTABA. Tema „Visuotinės etikos paieška: naujas požiūris į prigimtinį įstatymą“ buvo pateikta ištirti Tarptautinei teologijos komisijai. Studijai parengti sudaryta pakomisė, į kurią įėjo arkivyskupas Roland Minnerath, profesoriai kunigai t. Serge-Thomas Bonino OP (pakomisės pirmininkas), Geraldo Luis Borges Hackmann, Pierre Gaudette, Tony Kelly CssR, Jean Liesen, John Michael McDermott SJ, profesoriai dr. Johannes Reiter ir dr. Barbara Hallensleben, bendradarbiaujant generaliniam sekretoriui arkivyskupui Luis Ladaria SJ ir kitiems nariams. Bendrosios diskusijos surengtos per visuotines Komisijos sesijas Romoje 2006 m. ir 2007 m. spalį bei 2008 m. gruodį. Dokumentas Komisijos vieningai patvirtintas 2008 m. gruodžio 1–8 d. sesijoje ir paskui pateiktas jos prezidentui kardinolui Williamui J. Levadai, leidusiam jį paskelbti.

(1) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 1.

(2) Plg. Ez 36, 26.

(3) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Jungtinių Tautų generalinę asamblėją švenčiant jos įsteigimo 50-ąsias metines 1995 m. gruodžio 5 d.: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVIII/2, 1995, Città del Vaticano, 1998, 732.

(4) Plg. Benediktas XVI. Šventojo Tėvo kreipimasis į Jungtinių Tautų generalinę asamblėją Niujorke (2008 04 18): AAS 100 (2008), 335: „Visuotinės deklaracijos nuopelnas yra tas, kad įgalina skirtingas kultūras, teisės raiškos formas ir institucinius modelius burtis apie pamatinį vertybių ir per tai – teisių branduolį ir taip suartėti. Šiandien, turint prieš akis spaudimą peraiškinti Deklaracijos pamatus ir sugriauti jos vidinę vienybę, kad būtų lengviau pasitraukti nuo žmogaus kilnumo apsaugos dėl paprastų, dažnai dalinių interesų tenkinimo, tokias pastangas būtina padvigubinti. <…> Patyrimas rodo, kad legalumas visada paima viršų teisingumo atžvilgiu, kai primygtinai akcentuojamos teisės ima atrodyti esančios vien įstatymų įgyvendinimo ar įvairių valdymo subjektų norminių sprendimų vaisius. Vien legalumo sąvokomis pateikiamoms teisėms gresia pavojus virsti silpnais pasiūlymais, atskirtais nuo etinio ir racionalaus matmens, kuris yra jų pagrindas ir tikslas. Tuo tarpu Visuotinė deklaracija, priešingai, sustiprino įsitikinimą, kad pagarba žmogaus teisėms iš pagrindų šaknijasi nekintamame teisingume, kuriuo taip pat remiasi tarptautinių pareiškimų galia. Mėginant atimti iš teisių jų tikrąją paskirtį siauros utilitarinės perspektyvos naudai, šis aspektas dažnai išleidžiamas iš akių.“

(5) 1993 m. keli Pasaulio religijų parlamento atstovai paskelbė Deklaraciją dėl globalinės etikos, kurioje tvirtinama, kad „tarp religijų jau egzistuoja sutarimas, gebantis pagrįsti globalinę etiką, minimalus sutarimas dėl saistančių vertybių, neatšaukiamų normų ir esminių moralinių tendencijų“. Deklaracijoje pateikiami keturi principai. 1) „Jokios globalinės tvarkos be naujos globalinės etikos.“ 2) „Su kiekvienu žmogumi turi būti elgiamasi humaniškai.“ Žmogaus kilnumas laikomas tikslu pačiu savaime. Šiuo principu perimama „aukso taisyklė“, pasitaikanti įvairiose religinėse tradicijose. 3) Deklaracijoje nurodomos keturios neatšaukiamos moralinės gairės: neprievarta ir pagarba gyvybei; solidarumas; pakanta ir tiesa; vyrų ir moterų lygybė. 4) Kalbant apie žmonijos problemas, būtinas mąstysenos pokytis, idant kiekvienas suvoktų savo neatidėliotiną atsakomybę. Religijų pareiga tokią atsakomybę puoselėti, gilinti ir perteikti ateities kartoms.

(6) Benediktas XVI. Kreipimasis į Popiežiškojo Laterano universiteto remiamo tarptautinio kongreso Dėl prigimtinio moralės įstatymo dalyvius (2007 02 12): AAS 99 (2007), 244.

(7) Plg. Šv. Augustinas. De doctrina christiana, III, XIV, 22 (Corpus christianorum, series latina, 32, 91): „Priesakas Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk niekaip negali skirtis tarp įvairių tautų (Quad tibi fieri non vis, alii ne feceris, nullo modo posse ulla eorum gentili diversitate variari).“ Olg. L. J. Philippidis. Die „Goldene Regel“ religionsgeschichtlich untersucht. Leipzig 1929; A. Dihle. Die Goldene Regel. Eine Einführung in die Geschichte der antiken und frühchristlichen Vulgarethik. Göttingen, 1962; J. Wattles. The Golden Rule. New York–Oxford, 1996.

(8) Mānava dharmaśātra, 1, 108 (G. C. Haughton. Mānava Dharma Śāstra or The Institutes of Manu, Comprising the Indian System of Duties, Religious and Civil. Ed. by P. Percival, New Delhi, 1982 (4), 4.

(9) Mahābhārata, Anusasana parva, 113, 3–9 (ed. Ishwar Chundra Sharma e O. N. Bimali; transl. according M. N. Dutt, col. IX, Delhi, Parimal Publications, 469).

(10) Pavyzdžiui: „Tesako tai, kas tiesa, tesako tai, kas malonu, tenesako nemalonios tiesos, tenetaria nepriimtinos netiesos; toks amžinasis įstatymas“ (Mānava dharmaśātra, 4, 138, p. 101); „Žinotina, kad daryti žalą kūnui, plūsti ir atimti nuosavybę yra trys pražūtingiausi dalykai, sukelti pykčio“ (Mānava dharmaśātra, 7, 51, p. 156).

(11) Konfucijus. Entretiens, 15, 23 (tr. di A. Cheng, paris, 1981, 125).

(12) Koran, sura 35, 24 (t. di D. Masson, Paris, 1967, 537); plg. sura 13, 7.

(13) Koran, sura 17, 22–38 (p. 343–345).

(14) Sofoklis. Antigonė, 449–460 eil.

(15) Plg. Aristotelis. Retorika, I, XIII, 2 (1373 b 4–11): „Dalinis įstatymas (nomos idios) yra tai, ką kiekviena žmonių grupė nustato savo nariams, ir tie įstatymai skirstomi į rašytus ir nerašytus. Visuotinis įstatymas (nomos koinos) yra tai, kas atitinka prigimtį (kata physin). Juk, kaip kiekvienas tam tikru laipsniu nuvokia, egzistuoja visiems bendras, net tarp savęs nesusijusiems ir neturintiems sutarties, prigimtinis teisingumas ir neteisingumas. Būtent tai galvoje turi Sofoklio Antigonė sakydama, kad palaidoti Poli neiką buvęs teisingas poelgis, nors ir uždraustas: ji omenyje turi prigimtį atitinkantį teisingumą.“ Taip pat plg. Nikomacho etika, V, 10 sk.

(16) Plg. Platonas. Gorgijas (483c – 484 b) (Kalikleso kalba): „Pati gamta rodo, kad geriau turėti daugiau negu mažiau, kad geriau būti galingesniam negu silpnesniam. Ji įvairiopai rodo, kad taip yra ir tarp visų gyvų būtybių, ir tarp žmonių visose rasė bei visuose miestuose ir kad teisingumą sudaro tai, kad stipresnysis valdo silpnesnįjį ir yra didesnis. Juk kokiu teisingumo supratimu vadovavosi Kserksas kariaudamas su Graikija arba jo tėvas su skitais? Kitų gausių pavyzdžių nereikia nė minėti. Juk tie vyrai elgėsi pagal teisingą prigimtį bei, prisiekiu Dzeusu, pagal prigimtinį įstatymą – galbūt ne pagal dirbtinį įstatymą, kurį sugalvojame ir primetame saviesiems, iš kurių nuo jaunystės atrenkame geriausius ir stipriausius, sutramdome juos kaip jaunus liūtus, užburdami gražiomis kalbomis ir tikindami, kad turi tenkintis lygybe ir kad būti lygiam yra garbinga ir teisinga. Bet jei gimtų žmogus, apdovanotas pakankama jėga, jis sutraukytų visus pančius ir išsilaisvintų iš jų, sutryptų visas mūsų formuluotes, kerus bei viliones, visus prigimčiai prieštaraujančius įstatymus: sumaištavęs vergas taptų mūsų šeimininku, ir visu skaistumu suspindėtų prigimtinis teisingumas.“

(17) Theatetus (172 a–b) Platono Sokratas aiškina pražūtingus politinius padarinius, kuriuos sukeltų Protagorui priskiriama reliatyvistinė ištara, kad kiekvienas žmogus yra tiesos matas: „Politikos srityje irgi: tai, kas gražu ir bjauru, teisinga ir neteisinga, pamaldu ir nepamaldu, kiekvienai valstybei yra tai, kuo ji pati tiki ir ką padaro teisėta, ir visa tai nustatant niekas nėra protingesnis už kitą <...>. Klausimuose, kas teisinga ir neteisinga, pamaldu ir nepamaldu, griežtai laikomasi susitarimo, kad nieko iš to nėra prigimtyje ir niekas iš to neturi savo esmės – tiesiog grupei tiesa tampa tai, kas tuo momentu jai atrodo, kad yra tiesa, ir yra tol, kol taip atrodo.“

(18) Plg., pavyzdžiui, De vita beata, VIII, 1: „Prigimtimi sektina kaip vadovu, protui stebint ir patarinėjant. Tad gyventi laimingai ir gyventi pagal prigimtį yra tas pats (Natura enim duce utendum est: hanc ratio observat, han consulti. Idem est ergo beate vivere ir secundum naturam)“.

(19) Ciceronas. De legibus, I, VI, 18: Lex est ratio summa insita in natura quae iubet ea quae facienda sunt prohibetqua contraria. (20) Plg. Am 1–2.

(21) Rabinistinis judaizmas mini septynis moralinius imperatyvus, Dievo per Nojų duotus visiems žmonėms. Jie išvardyti Talmude (Sanhedrin 56): 1) nesidirbdink stabų; 2) nežudyk; 3) nevok; 4) nesvetimauk; 5) nepiktžodžiauk; 6) nevalgyk gyvūnų mėsos; 7) įsteik teisingumo tribunolus šešiems ankstesniems įsakymams gerbti.

(22) Išminties raštijoje istorija domimasi pirmiausia tiek, kiek joje atsiskleidžia konstantos, susijusios su Dievop vedančiu keliu. Išmintingi žmonės neniekina istorijos pamokų ir jų kaip dieviškojo apreiškimo vertės (plg. Sir 44–51), tačiau gyvai suvokia ryšį tarp įvykių, besiremiantį darna, kuri nėra istorinis įvykis. Norėdama suprasti šią tapatybę kaitoje ir dėl to elgtis deramai, išmintis daugiau ieško struktūrinių principų bei dėsnių negu tikslių istorinių perspektyvų. Tai darydama išminties raštija sutelkia dėmesį į protologiją, t. y. pradinį sukūrimą, ir tai, ką tai reiškia. Iš tikrųjų protologija mėgina nusakyti darną, aptinkamą už istorinių įvykių. Tai apriorinė sąlyga, leidžianti tvarkingai surikiuoti visus galimus istorinius įvykius. Tad išminties raštija siekia pabrėžti sąlygas, darančias kasdienį gyvenimą galimą. Istorija pateikia šiuos elementus sekos pavidalu, o išmintis žengia toliau negu istorija, trokšdama nelaikiškai nusakyti tai, kas yra tikrovė sukūrimo metu, „pradžioje“, kai žmonės buvo sukurti pagal Dievo paveikslą.

(23) Plg. Pat 6, 6–9: „Nueik pas skruzdėlę tu, dykaduoni, patyrinėk jos kelius ir pasimokyk išminties. Neturėdama jokio vado ar pareigūno, ar vadovo, ji pripildo savo sandėlius vasarą ir surenka sau peną per pjūtį. Kaip ilgai tu ten tysosi, dykaduoni? Kada kelsiesi iš miego?“

(24) Plg. ir Lk 6, 31: „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems.“

(25) Plg. Šv. Bonaventūras. Commentarius in Evangelium Lucae, c. 6, n. 76 („Opera omnia, VII“, ed. Quaracchi, p156): „In hoc mandato [Lk 6, 31) est consumatio legis naturalis, cuius una pars negativa ponitur Tobiae quarto er implicatur hic: Quod ab alio oderis tibi fieri, vide tu aliquando alteri facias“; Pseudobonaventūras. Expositio in Psalterium, Ps 57, 2 („Opera omnia, IX“, ed. Vivès, p. 227); „Duo sunt mandata naturalia: unum prohibitivum, unde Quod tibi non vis fieri, alteri ne feceris; alium affirmativum, unde in Evangelio Omnia quaecumque vultis ut faciant vobis homines, eadem facite illis. Primum de malis removendis, secundum de bonis adipiscendis.“

(26) Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei Filius, c. 2. Taip pat plg. Apd 14, 16–17: „Praėjusiais amžiais jis buvo leidęs visoms tautoms eiti savais keliais. Vis dėlto jis nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo.“

(27) Filono Aleksandriečio mokyme aptinkama mintis, kad Abraomas, Įstatymui dar nesant užrašytam, jau „iš prigimties“ gyveno pagal Įstatymą. Plg. Filonas Aleksandrietis. De Abraomo, § 275–276 (Įžanga, vertimas ir pastabos J. Gorez, L‘oevres de Philon d‘Alexandrie, 20, Paris, 1966, 132–135): „Mozė sako: Šis žmogus (Abraomas) laikėsi dieviškojo įstatymo ir visų dieviškųjų nuostatų (Pr 26, 5). O jis nebuvo pamokytas iš rašytinių tekstų. Tačiau, akinamas prigimties – nerašytinės, – karštai stengėsi jų nepažeisti ir tobulai laikytis.“

(28) Plg. Rom 7, 22–23: „Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įsakymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu.“

(29) Klemensas Aleksandrietis. Stromata, I, c. 29, 182, 1 [„Sources chrétiennes“, 30, p. 176].

(30) Šv. Augustinas. Contra Faustum, XXII, c. 27 [PL 42, col. 418]: Lex vero aeterna est ratio divina vel voluntas Dei, ordinem naturalem conservari iubens, perturbari vetans. Pavyzdžiui, šv. Augustinas smerkia melą, nes tai tiesiogiai prieštarauja kalbos prigimčiai ir jos paskirčiai būti minties ženklu; plg. Enchiridion, VII, 22 [Corpus christianorum, series latina, 46, 62]: „Žodžiai buvo įsteigti ne tam, kad žmonės vienas kitą apgaudinėtų, tačiau kad vienas kitą supažindintų su savo mintimis. Vadinasi, vartoti žodžius apgaudinėjimui ir siekiant ne to, kam jie įsteigti, yra nuodėmė (Et utique verba propterea sunt instituta non per quae invicem se homines fallant sed per quae in alterius quisque notitiam cogitationes suas perferat. Verbis ergo uti ad fallaciam, no ad quod instituta sunt, peccatum est).“

(31) Šv. Augustinas. De Trinitate, XVI, XV, 21 [Corpus christianorum, series latina, 50 A, 451): „Kur tos taisyklės parašytos? Kur ir neteisus žmogus gali sužinoti, kas yra teisu? Kur jis gali pamatyti, kad jam reikia to, ko jis neturi? Kur kitur jos parašytos, jei ne šviesos, vadinamos tiesa, knygoje, kur surašyti visi teisingi įstatymai ir iš kur jie įdedami į žmogaus širdį, ne perkeliant, bet įspaudžiant taip, kaip žiedas padaro įspaudą vaške, pats ten nepasilikdamas? (Ubinam sunt istae regula scriptae, ubi quid sit iustum et iniustus agnoscit, ubi cernit habendumm esse quod ipse non habet? Ubi ergo scriptae sunt, nisi in libro lucis illius quae veritas dicitur, unde omnis lex iusta describitur et in cor hominis qui operatur iustitiam non migrando sed tamquam impremendo transfertur, sicut imago ex anulo et in ceram transit et anulum non relinquit?)“

(32) Plg. Gajus. Instituta, 1. 1 (II sec. d. C.) (ed. J. Reinach. Collection des universités de France. Paris, 1950, 1): Quod vero naturalis ratio inter omnes hominis constituit, id apud omnes populos peraque custoditur vocaturque ius gentium, quasi quo iure omnes gentes utuntur. Populus itaque romanus partim suo proprio, partim communi omnium hominum iure utitur.

(33) Šventasis Tomas Akvinietis aiškiai skiria protu paremtą prigimtinę politinę tvarką nuo apreiškimo malone besiremiančios antgamtinės religinės tvarkos. Jis prieštarauja musulmonų filosofams ir viduramžių žydams, religiniam apreiškimui priskyrusiems iš esmės politinį vaidmenį. Plg. Quaestiones disputatae de veritate, q. 12, a. 3, ad 11: „Žmonių visuomenė, krypdama į amžinąjį gyvenimą kaip tikslą, gali būti išlaikyta tik tikėjimo teisumu, kurio principas yra pranašystė <...>. Bet kadangi tikslas yra antgamtinis, tai antgamtinis bus ir šio tikslo link krypstantis teisumas ir jo principas – pranašystė. Tuo tarpu teisingumo, kuriuo žmonių visuomenė valdoma pilietinio gėrio atžvilgiu, galima pakankamai turėti remiantis žmogun įdėtais prigimtinės teisės principais (Societas hominum secundum quod ordinatur ad finem vitae aeternae, non potest conservari nisi per iustitiam fidei, cuius principium est prophetia <...>. Sed cum hic finis sit supernaturalis, et iustitia ad hunc finem ordinata, et prophetia, quae est eius principium, erit supernaturalis. Iustitia vero per quam gubernatur societas humana in ordine ad bonum civile, sufficienter potest haberi per principia iuris naturalis homini indita)“.

(34) Plg. Benediktas XVI. Kalba Regensburge per susitikimą su mokslo pasaulio atstovais (2006 09 12): AAS 98 (2006), 733: „Vėlyvaisiais viduramžiais teologijoje radosi tendencijų šią to, kas graikiška ir krikščioniška, sintezę susprogdinti. Priešingai vadinamajam augustiniškajam bei tomiškajam intelektualizmui, Dunsas Skotas duoda pradžią voliuntarizmui, kurio tolesnė plėtotė galiausiai atvedė prie teiginio, kad iš to, kas yra Dievas, mes tepažįstame jo voluntas ordinata. Už jos ribų egzistuojanti Dievo laisvė, kurios galia jis būtų galėjęs padaryti ir tai, kas priešinga viskam, ką jis yra padaręs. Čia išryškėja pozicija, galinti <...> atvesti prie savavališko Dievo, nesaistomo nei tiesos, nei gėrio, paveikslo. Dievo transcendencija ir kitoniškumas taip iškeliami, kad nė mūsų protas, mūsų gebėjimas suvokti tiesą ir gėrį nebeatspindi Dievo, kurio beribės galimybės, slypinčios už šio faktinio sprendimo, lieka mums amžinai neprieinamos ir paslėptos.“

(35) T. Hobbes. Leviathan, II dalis, 26 sk.: „Prigimtinių įstatymų aiškinimas Respublikoje priklauso ne nuo moralės filosofijos knygų. Autorių autoritetas be Respublikos valdžios nepadaro jų nuomonių įstatymu, kad ir kokios jos būtų teisingos.“

(36) Reformuotojų pozicija prigimtinio įstatymo atžvilgiu nebuvo vienalytė. Remdamasis šv. Pauliumi, Jonas Kalvinas labiau negu Martynas Liuteris pripažįsta prigimtinį įstatymą etine norma, net jei iš pagrindų ir negebantį nuteisinti žmogaus. „Paprastai žmogų deramos gyvensenos pakankamai pamoko prigimtinis įstatymas, apie kurį kalba apaštalas <...>. Tad prigimtinio įstatymo tikslas yra padaryti žmogų pakaltinamą; tuo remdamiesi jį galime apibrėžti taip: sąžinės sprendimas, kuriuo ji pakankamai skiria tai, kas gera, ir tai, kas bloga, kad nuteistų žmogų jo paties liudijimu, atimdama iš jo galimybę dangstytis nežinojimu“ (L‘Istituzione cristiana, libro II, c. 2, 22). Tris amžius nuo Reformacijos prigimtinis įstatymas protestantams tarnavo kaip teisės mokslo pagrindas. Tik su prigimtinio įstatymo sekuliarizacija XIX a. protestantų teologija nuo jo atsiribojo. Tik nuo šio laiko katalikų ir protestantų nuomonės prigimtinio įstatymo klausimu išsiskyrė. Tačiau šiandien protestantų etika, regis, iš naujo susidomėjo šia idėja.

(37) Posakis kilo iš: Hugo Grotius. De iure belli et pacis, Prolegomena: Haec quidem quae iam diximus locum aliquem haberent, etsi daremus, quod sine summo scelere dari nequit, nos esse Deum.

(38) Gracianas. Concordantia discordantium canonum, pars I, dist. 1 [PL 187, col. 29]: Humanum genus duobus regitur, naturali videlicet iure et moribus. Ius naturale est quod in lege et Evangelio continentur, quo quisque iubetur alii facere quod sibi vult fieri, et prohibetur alii inferre quod sibi nolit fieri. <...> Omnes leges aut divinae sunt aut humanae. Divinae natura, humanae moribus constant, ideoque hae discrepant, quoniam aliae aliis gentibus placent.

(39) Plg. Paulius VI. Enciklika Humanae vitae, 4: AAS 60 (1968), 483.

(40) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1540–1960; Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor, 40–53.

(41) Benediktas XVI. Kreipimasis į Popiežiškojo Laterano universiteto remiamo tarptautinio kongreso Dėl prigimtinio moralės įstatymo dalyvius (2007 02 12): AAS 99 (2007), 243.

(42) Plg. Benediktas XVI. Šventojo Tėvo kreipimasis į Jungtinių Tautų generalinę asamblėją Niujorke (2008 04 18): AAS 100 (2008), 335: „Jos [žmogaus teisės] remiasi į žmogaus širdį įrašytu prigimtiniu įstatymu ir egzistuoja skirtingose kultūrose ir civilizacijose. Žmogaus teises iš tokio konteksto išimti reikštų apriboti jų veikimo ribą ir nusileisti reliatyvistinei sampratai, anot kurios, teisių reikšmė ir aiškinimas gali įvairuoti, o jų visuotinumą galima neigti dėl skirtingų kultūrinių, politinių, socialinių ir religinių požiūrių.“

(43) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 73–74.

(44) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor, 44: „Bažnyčia dažnai rėmėsi tomistine prigimtinio įstatymo doktrina, įtraukdama ją į savo moralinį mokymą.“

(45) Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia–Iiae, q. 94, a. 2: „Pirmutinis įstatymo priesakas yra tai, kad gėris darytinas ir siektinas, o blogis vengtinas. Juo remiasi visi kiti prigimtinio įstatymo priesakai, tad visi darytini ir vengtini dalykai susiję su prigimtinio įstatymo priesakais, kuriuos praktinis protas prigimtiškai suvokia esant žmogiškosiomis gėrybėmis. (Hoc est primum praeceptum legis, quod bonum est faciendum et prosequiendum, et malum vitandum. Et super hoc fundantur omnia alia praecepta legis naturae, ut scilicet omnia illa facienda vel vitanda pertineant ad praecepta legis naturae, quae ratio practica naturaliter apprehendit esse bona humana.)“

(46) Plg. ten pat, Ia, q. 79, a. 12; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1780.

(47) Plg. R. Guardini. Liberté, grâce et destinée (tr. J. Ancelet-Hustache, Paris, 1969, 46–47): „Daryti gėrį reiškia daryti tai, kas egzistenciją daro vaisingą ir turtingą. Tad gėris yra tai, kas gyvenimą išlaiko ir veda į pilnatvę, bet tik tada, kai daromas dėl jo paties.“

(48) Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia–IIae, q. 91, a. 2: „Palyginti su kitais kūriniais, protingas kūrinys palenktas Dievo apvaizdai kilnesniu būdu, nes rūpindamasis savimi ir kitais pats toje apvaizdoje dalyvauja. Tad jis dalyvauja amžinajame prote, kurio dėka natūraliai linksta į reikiamą veikimo būdą ir tikslą. Toks protingo kūrinio dalyvavimas amžinajame įstatyme vadinamas prigimtiniu įstatymu. (Inter cetera autem rationalis creatura excellentiori quodam modo divinae providentiae subiacet, inquantam et ipsa fit providentiae particeps, sibi ipsi et aliis providens. Unde er in ipsa participatur ratio aeterna, per quam habet naturalem inclinationem ad debitum actum et finem. Et talis participario legis aeternae in rationali creatura lex naturalis dicitur.)“ Šis tekstas cituojamas: Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor, 43. Plg. taip pat: Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Dignitatis humanae, 3: „Aukščiausia žmogaus gyvenimo nuostata yra pats dieviškasis, amžinasis, objektyvus bei visuotinis įstatymas, kuriuo Dievas pagal savo išminties ir meilės planą tvarko, kreipia ir valdo visą pasaulį bei žmonių bendruomenės kelius. Dievas padaro žmogų šio savo įstatymo dalininku, idant žmogus švelniu dieviškosios apvaizdos patvarkymu galėtų vis labiau pažinti nekintamą tiesą.“

(49) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 36.

(50) Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia–IIae, q. 94, a. 2.

(51) Plg. ten pat, Ia–IIae, q. 94, a. 6.

(52) Plg. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, str. 3, 5, 17, 22.

(53) Plg. ten pat, str. 16.

(54) Plg. Aristotelis. Politika, I, 2 (1253 a 2–3); Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 12, § 4.

(55) Šv. Jeronimas. Epistolae 121, 8: PL 22, col. 1024.

(56) Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia–IIae, q. 94, a. 6: „Turint galvoje kitus, antrinius priesakus, prigimtinis įstatymas gali būti ištrintas iš žmogaus širdžių arba dėl netikusių įrodinėjimų – lygiai kaip į samprotavimus įsivelia klaidų darant būtinas išvadas, – arba dėl iškreiptų papročių ir sugadintų įpročių, kai kas nors nuodėme nelaiko vagystės ar net, pasak apaštalo, prigimčiai prieštaraujančių ydų (Rom 1, 24 ir t.). (Quantam vero ad alia praecepta secundaria, potest lex deleri de cordibus hominum, vel propter malas persuasiones, eo modo quo etiam in speculativis errores contingunt circa conclusiones necessarias; vel etiam propter pravas consuetudines et habitus corruptos; sicut apud quosdam non reputabantur latrocinia peccata, vel etiam vitia contra naturam, ut apostolus dicit, ad Rom. 1, 24.)“

(57) Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia–IIae, q. 94, a. 4: „Ratio practica negotiatur circa contingentia, in quibus sunt operationes humanae, et ideo, etsi in communibus sit aliqua necessitas, quanto magis ad propria, tanto magis invenitur defectus <...>. in operativis autem non est eadem veritas vel rectitudo practica apud omnes quantum al propria, sed solum quantum ad communia, et apud illos apus quod est eadem rectitudo in propriis, non est aequaliter omnibus nota. <...> Et hoc tanto magis invenitur deficere, quanto magis ad particularia descenditur.“

(58) Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Sententia libri Ethicorum, lib. VI, 6 (ed. Leonina, t. XLVII, 353–354): „Protingumas ne tik svarsto tai, kas visuotina, kur nėra veiksmo; jis taip pat turi pažinti tai, kas individualu, tai, kas veiklu, t. y. veikimo pradas. Veikla susijusi su tuo, kas individualu. Todėl tie, kurie nepažįsta to, kas visuotina, kai kuriuose konkrečiuose dalykuose yra veiklesni už pažįstančiuosius. <...> Tad kadangi protingumas yra veiklus protas, protingas žmogus turi pažinti ir tai, kas visuotina, ir tai, kas konkretu, arba jei jau nutinka pažinti vieną iš abiejų, tai geriau yra tai, kas konkretu, nes artimiau veikimui. (Prudentia enim non considerat solum universalia, in quibus non est actio; sed oportet quod cognoscat singularia, eo quod est activa, idest principium agendi. Actio autem est circa singularia. Et inde est, quod quidam non habentes scientiam universalium sunt magis activi circa aliqua particularia,quam illi qui habent universalem scietiam, eo quod sunt alii particularibus experti. <...> Quia igitur prudentia est ratio activa, oportet quod prudens habeat utramque notitiam, scilicet et universalium et particularium; vel, si alteram solum contingant ipsum habere, magis debet habere hanc, scilicet notitiam particularium quae sunt propinquiora operationi.)“

(59) Pavyzdžiui, eksperimentinė psichologija pabrėžia abiejų lyčių tėvų veiklaus buvimo svarbą darniam vaiko asmenybės vystymuisi ir esminį tėvų autoriteto vaidmenį rutuliojantis vaiko tapatybei. Politinė istorija rodo, kad visų dalyvavimas priimant sprendimus, susijusius su visa bendruomene, paprastai yra socialinės taikos ir politinio stabilumo veiksnys.

(60) Šiuo pirmuoju lygmeniu prigimtinio įstatymo raiška susilaiko nuo aiškaus rėmimosi Dievu. Tiesa, atvirumas transcendencijai yra dorybingos elgsenos dalis, kurios reikėtų tikėtis iš pilnatviškai save įgyvendinusio žmogaus, tačiau Dievas nebūtinai pripažįstamas prigimtinio įstatymo pagrindu bei versme ir galutiniu tikslu, sutelkiančiu ir hierarchiškai surikiuojančiu skirtingas dorybingas elgsenas. Dievo kaip galutinės moralinės normos aiškaus pripažinimo stygius užkerta kelią „empirinei“ prieičiai prie prigimtinio įstatymo tapti tikrai moraliniu mokymu.

(61) Šv. Bonaventūras. Commentarius in Ecclesiasten, cap. 1 (Opera omnia, VI, ed. Quarrachi, 1893, p. 16): „Verbum divinum est omnis creatura, quia Deum loquitur.“

(62) Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia–IIae, q. 91, a. 1: „Įstatymas yra ne kas kita, kaip paliepimas praktinio proto to, kuris valdo kokią nors tobulą bendruomenę. Dabar gi, tarus, jog pasaulį valdo Dievo apvaizda, <...> akivaizdu, kad visą visatos bendruomenę valdo dieviškasis protas. Todėl pats daiktų valdymo planas (ratio), kuris yra Dieve kaip visatos Valdove, turi įstatymo vertę. O kadangi dieviškasis protas nesumąsto ko nors nuo tam tikro laiko, bet turi sumąstęs amžinai <...>, tokį įstatymą vadiname amžinuoju. (Nihil est aliud lex quam quoddam dictamen praticae rationis in principe qui gubernat aliquam communitatem perfectam. Manifestum est autem, supposito quod mundus divina providentia regatur <...>, quod tota communitas universi gubernatur ratione divina. Et ideo ipsa ratio gubernationis rerum in Deo sicut in principe universitatis existens, legis habet rationem. Et quia divina ratio nihil concipit ex tempore, sed habet aeternum conceptum <...>, inde est quod huiusmodi legem oportet dicere aeternam.)“

(63) Plg. ten pat, Ia–IIae, q. 91, a. 2: „Unde patet quod lex naturalis nihil aliud est quam participatio legis aeternae in rationali creatura.“

(64) Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor, 41. – Mokymas apie prigimtinį įstatymą kaip etikos pagrindą yra iš tiesų prieinamas natūraliam protui. Istorija tai liudija. Tačiau iš tikrųjų tas mokymas visiškai subrendo tiktai veikiamas krikščioniškojo Apreiškimo. Pirmiausia prigimtinio įstatymo kaip dalyvavimo amžinajame įstatyme supratimas griežtai susijęs su kūrinijos metafizika. Nors tai išties prieinama filosofiniam protui, deramai pateikta ir paaiškinta tik susiejant su bibliniu monoteizmu. Antra, todėl, kad Apreiškimas, pavyzdžiui, per Dekalogą, paaiškina, patvirtina, apvalo ir atbaigia pamatinius prigimtinio įstatymo principus.

(65) Galbūt pačia prigimties sąvoka iš pagrindų suabejoti verčia evoliucijos teorija, linkusi rūšis susiaurinti iki trapios ir laikinos pusiausvyros tapsmo upėje? Juk kad ir kokią vertę turėtų empirinio biologinio aprašymo lygmeniu, rūšies sąvoka atsiliepia į nuolatinį reikalavimą, keliamą gyvųjų būtybių filosofinio aiškinimo. Tiktai pasitelkus formalų savitumą, nesusiaurinamą ligi materialių savybių sumos, įmanoma paaiškinti gyvo organizmo, laikomo rišlia visuma, vidinio funkcionavimo suprantamumą.

(66) Teologinis mokymas apie gimtąją nuodėmę smarkiai pabrėžia realią žmogaus prigimties vienybę. To nevalia sumenkinti nei iki paprastos abstrakcijos, nei iki individualių realybių sumos. Tai veikiau žymi visetą, aprėpiantį visą žmogų, besidalijantį ta pačia paskirtimi. Tiesiog pats gimimas įkelia mus į ilgalaikius solidarumo santykius su kitais žmonėmis.

(67) Boecijus. Contra Eutychen et Nestorium, c. 3: PL 64, col. 1344: „Persona est rationalis naturae individua substantia.“ Plg. Bonaventūras. Commentaria in librum I Sentiarium, d. 25, a. 1, q. 2; Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia, q. 29, a. 1.

(68) Benediktas XVI. Enciklika Spe salvi, 5.

(69) Taip pat plg. Atanazas Aleksandrietis. Traité contra païens, 42: Sources chrétiennes, 18, 195: „Kaip muzikas, derinantis savo lyrą, meistriškai sujungia žemas natas su aukštomis, vidurines su kitomis, kad atliktų vieną melodiją, lygiai taip Dievo Išmintis, Žodis, laiko visatą kaip lyrą, oro būtybes sujungia su žemės būtybėmis, dangaus – su oro, iš dalių padaro visumą, viskam vadovauja savo įsakymu ir valia, taip gražiai ir darniai sukurdamas vieną pasaulį ir vieną pasaulio tvarką.“

(70) Senovės filosofų sąvoka physis, žyminti tam tikros ne-būties (materijos) egzistavimą, išlaikė žemiškosios tikrovės kontingentiškumą ir atsispyrė žmogaus proto pretenzijoms primesti tikrovės visumai grynai racionalią deterministinę tvarką. Tad žmogaus laisvei ji paliko atvirą galimybę veiksmingai veikti pasaulyje.

(71) Plg. Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms, 19: „Filosofas, paskelbęs principą „cogito, ergo sum – mąstau, vadinasi, egzistuoju“, šiuolaikinei žmogaus sampratai taip pat įspaudė dualistinį pobūdį, kuriuo ji išsiskiria. Racionalizmui būdinga radikaliai skirti žmoguje dvasią ir kūną, kūną ir dvasią. Tačiau žmogus yra asmuo, pasižymintis kūno ir dvasios vienybe. Kūno niekada negalima susiaurinti vien ligi materijos: kūnas yra sudvasintas, lygiai kaip ir žmogaus dvasia taip glaudžiai sujungta su kūnu, kad gali būti apibūdinta kaip įkūnyta dvasia.“

(72) Šioje dualistinėje perspektyvoje išsitenka gender ideologija, neigianti prigimtinio lyčių skirtumo bet kokią antropologinę ir moralinę reikšmę. Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams apie vyrų ir moterų bendradarbiavimą Bažnyčioje ir pasaulyje, 2: „Norint išvengti vienos ar kitos lyties viršenybės, linkstama neigti skirtumus, laikomus vien istorinio bei kultūrinio sąlygojimo padariniais. Laikantis tokio požiūrio, fizinis skirtumas, vadinamas sex, nureikšminamas, o grynai kultūrinis elementas, vadinamas gender, maksimaliai pabrėžiamas ir laikomas pirminiu. <...> Tiesioginės antrosios tendencijos šaknys aptinkamos moterų vaidmenų apmąstymo kontekste, tačiau gilesnių motyvų ieškotina žmogaus mėginime išsilaisvinti iš buvimo biologiškai sąlygojamam. Pasak tokio požiūrio, žmogaus prigimtis, kaip tokia, neturi savybių, kurios jai būtų absoliučiai įspaustos: visi asmenys gali ir turi apibrėžti save kaip nori, nes jų esminė sąranga nėra iš anksto nulemta.“

(73) Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor, 50.

(74) Pareiga humanizuoti žmogaus prigimtį neatskiriama nuo pareigos humanizuoti išorinę gamtą. Tai pateisina žmonių dedamas milžiniškas pastangas išsilaisvinti iš fizinės gamtos suvaržymų tokia apimtimi, kokia jie trukdo tikrai žmogiškosioms vertybėms. Kova su liga, pastangos užbėgti į priekį grėsmingiems gamtos reiškiniams, gyvenimo sąlygų gerinimas savaime liudija žmogaus, pašaukto pripildyti žemę ir ją valdyti, didybę (plg. Pr 1, 28). Plg. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 57.

(75) Atsiliepdamos į fizicizmo pavojų ir pagrįstai pabrėždamos esminį proto vaidmenį rutuliojant prigimtinį įstatymą, kai kurios šiuolaikinės prigimtinio įstatymo teorijos iš akių išleidžia arba veikiau atmeta prigimtinių ikiracionalių dinamikų moralinę reikšmę. Anot jų, prigimtinis įstatymas vadintinas „prigimtiniu“ tik turint galvoje protą, kuriuo apibrėžiama visa žmogaus prigimtis. Paklusti prigimtiniam įstatymui tuomet tereikštų elgtis racionaliai, t. y. visam elgesiui taikyti vienareikšmišką racionalumo, kylančio vien iš praktinio proto, idealą. Tai reiškia, kad prigimtinio įstatymo racionalumas klaidingai tapatinamas su vien proto racionalumu, neatsižvelgiant į prigimtyje glūdintį racionalumą.

(76) Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia–IIae, q. 154, a. 11. Morališkai vertinant nuodėmes prigimčiai atsižvelgtina ne tik į jų objektyvų sunkumą, bet ir į jas darančiųjų subjektyvius, dažnai lengvinančius polinkius.

(77) Plg. Pr 2, 15.

(78) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 73–74; Katalikų Bažnyčios katekizmo 1882 paaiškinama, kad „kai kurios bendruomenės, kaip antai šeima ir valstybė, yra labai artimos žmogaus prigimčiai“.

(79) Plg. Jonas XXIII. Enciklika Mater et Magistra, 65; Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 26, §1; Deklaracija Dignitatis humanae, 6.

(80) Plg. Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris, 55.

(81) Plg. ten pat, 37; Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka, 192–203.

(82) Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia–IIae, q. 95, a. 2.

(83) Šv. Augustinas. De libro arbitrio, I, V, 11 (Corpus christianorum, series latina, 29, 217): „Iš tiesų, įstatymas, kuris nėra teisingas, man neatrodo esąs įstatymas“; Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia–IIae, q. 93, a. 3, ad 2: „Žmogaus įstatymui įstatymo prigimtis būdinga tiek, kiek jis atitinka teisingą protą, ir šiuo požiūriu akivaizdu, kad jis kyla iš amžinojo įstatymo. O nukrypęs nuo teisingo proto, vadinamas neteisingu įstatymu ir yra ne įstatymas, bet veikiau tam tikra prievarta. (Lex humana intantum habet rationem legis, inquantum est secundum rationem rectam, et secundum hoc manifestum est quod a lege aeterna derivatur. Inquantum vero a ratione recedir, sic dicitur lex iniqua, et sic nons hanet rationem legis, sed magis violentiae cuiusdam.)“; Ia–IIae, q. 95, a. 2: „Kiekvienam žmonių įstatymui įstatymo prigimtis būdinga tiek, kiek jis kyla iš prigimtinio įstatymo. Bet jei kažkuo prigimtinio įstatymo neatitinka, tai jis nebe įstatymas, bet įstatymo iškraipymas. (Unde omnis lex humanitatis posita intantum habet de ratione legis, inquantum a lege naturae derivatur. Si vero in aliquo a lege naturali discordet, iam non erit lex sed corruptio.)“

(84) Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia–IIae, q. 97, a. 1.

(85) Pasak šv. Augustino, įstatymų leidėjas, kad gerai atliktų savo darbą, turėtų atsižvelgti į amžinąjį įstatymą; plg. Šv. Augustinas. De vera religione, XXXI, 58 [Corpus christianorum, series latina, 32, 225): „Žemiškųjų įstatymų leidėjas, jei yra geras ir išmintingas vyras, kreipia žvilgsnį į amžinąjį įstatymą, kurio vertinti neduota sielai, kad pagal jo nekintamas taisykles įžvelgtų, kas lieptina ir kas draustina. (Conditor tamen legum temporalium, si vir bonus est et sapiens, illam ipasam consulit aeternam, de qua nulli animae iudicare datum est; ut secundum eius immutabiles regulas, quid sit pro tempore iubendum vetandumque discernat.)“ Sekuliarizuotoje visuomenėje, kurioje ne visi pripažįsta šio amžinojo įstatymo ženklą, būtent prigimtinės teisės paieška, apsauga ir raiška pozityviaisiais įstatymais laiduoja jos teisėtumą.

(86) Plg. Šv. Augustinas. De Civitate Dei, I, 35 (Corpus christianorum, series latina, 47, 34–35).

(87) Plg. Pijus XII. Kreipimasis 1958 m. kovo 23 d.: AAS 25 (1958), 220.

(88) Plg. Pijus XI. Enciklika Quadragesimo anno, 79–80.

(89) Taip pat plg. Jn 1, 3–4; 1 Kor 8, 6; Žyd 1, 2–3.

(90) Plg. Jn 3, 19–20; Rom 1, 34–25.

(91). Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 22. Plg. Šv. Ireniejus Lionietis. Contre les hérésies, V, 16, 2 (Sources chrétiennes, 153, 216–217): „Ankstesniais amžiais tikrai sakyta, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tačiau tai neišryškėjo, nes vis dar buvo neregimas Žodis, pagal kurio paveikslą žmogus buvo sukurtas, negana to, panašumo dėl šios priežasties greitai netekta. Tačiau Dievo Žodžiui tapus kūnu, jis patvirtino ir viena, ir kita – parodė, koks iš tikrųjų tas paveikslas, tapdamas tuo, kas buvo jo paveikslas, – ir tvariai atkūrė žmogaus panašumą į neregimąjį Tėvą per Žodį, kuris nuo tol tapo regimu.“

(92) Plg. Šv. Augustinas. Enarrationes in Psalmos, LVII, 1 (Corpus christianorum, series latina, 39, 708): „Kūrėjo ranka į mūsų širdis įrašė: Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk. Dar iki Įstatymo šios tiesos niekam nebuvo leista ignoruoti, idant būtų teisiami ir tie, kuriems Įstatymas nebuvo duotas. Bet kad žmonės nesiskųstų, jog jiems to trūksta, į plokštes buvo surašyta tai, ko jie neperskaitė savo širdyse. Ne todėl, kad tai nebūtų buvę išdėstyta raštu, bet kad žmonės nenorėjo to perskaityti. Prieš akis buvo padėta tai, ką jie būtų išvydę sąžinėje; ir nors Dievo balsas pasigirdo tarsi iš išorės, žmogus buvo priverstas pažvelgti į savo vidų. (Quandoquidem manu formatoris nostri in ipsis cordibus nostris scripsit: Quod tibi non vis fieri, ne facias alteri. Hoc et antequam lex daretur nemo ignorare permissus est, ut esset unde iudicarentur et quibus lex non esset data. Sed ne sibi homines aluquid defuisse quaererentur, scriptum est et in tabulis quod in cordibus non legebant. Non enim scriptum non habebant, sed legere nolebant. Oppositum est oculis eorum quod in conscientia videre cogerentur; et quasi forinsecus admota voce Dei, ad interiora sua homo compulsus est.)“ Plg. Šv. Tomas Akvinietis, In III Sent., d. 37, q. 1, a. 1: „Necessarium fuit ea quae naturalis ratio dictata, quae dicuntur ad legem naturae pertinere, populo in praeceptum dari, et in scriptum redigi <...> quia per contrariam consuetudinem, qua multi in peccato praecipitabantur, iam apud multos ratio naturalis, in qua scripta erant, obtenebrata erat“; Summa theologiae, Ia–IIae, q. 98, a. 6.

(93) Plg. Sir 24, 23 (Vulgata: 24, 32–33).

(94) Plg. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia–IIae, q. 100.

(95) Šv. Jono Auksaburnio bizantiškoji liturgija gerai išreiškia krikščionių įsitikinimą į per dėkojimą po Komunijos diakoną laiminančio kunigo lūpas įdėdama šiuos žodžius: „Kristau, mūsų Dieve, kuris įvykdei Įstatymą ir Pranašus ir atlikai visą iš Tėvo gautąją misiją, pripildyk mūsų širdis džiaugsmo ir linksmumo dabar, visada ir per amžių amžius. Amen.“

(96) Plg. Gal 3, 24–26: „Taigi įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti. Tikėjimui atėjus, mes jau nesame auklėtojo globoje. Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje.“ Dėl teologinės įvykdymo sąvokos plg. Popiežiškoji Biblijos komisija. Žydų tauta ir jos šventieji raštai krikščionių Biblijoje, pirmiausia 21.

(97) Plg. Mt 22, 37–40; Mk 12, 29–31; Lk 10, 27.

(98) Plg. Lk 6, 27–36.

(99) Plg. Lk 10, 25–37.

(100) Plg. Jn 15, 13.

(101) Plg. Jer 31, 33–34.

(102) Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia–IIae, q. 106, a. 1: „Pats galingiausias dalykas Naujojo Testamento įstatyme ir tai, kas sudaro jo visą galią, yra Šventosios Dvasios malonė, suteikiama per tikėjimą į Kristų. Todėl naujasis Įstatymas pirmiausia yra pati Šventosios Dvasios malonė, duodama į Kristų tikintiesiems. (Id autem quod est potissimum in lege novi testamenti, et in quo tota virtus eius consistit, est gratia Spiritus Sancti, quae datur per fidem Christi. Et ideo principaliter lex nova est ipsa gratia Spiritus Sancti, quae datur Christi fidelibus.)“

(103) Plg. ten pat, Ia–IIae, q. 108, a. 1, ad 2: „Tad kadangi Šventosios Dvasios yra tarsi mums įlieta nuostata, lenkianti deramai elgtis, ji mus verčia laisvai daryti tai, kas atitinka malonę, ir vengti to, kas malonei prieštarauja. Tada naujasis Įstatymas vadinamas laisvės įstatymu dėl dviejų priežasčių. Pirma, todėl, kad nevaržo daryti ar vengti ko nors, išskyrus tai, kas savaime būtina arba prieštarauja išganymui, ką aprėpia įstatymo paliepimas arba draudimas. Antra, todėl, kad jis verčia tokius paliepimus ar draudimus vykdyti laisvai, veikiant vidiniam malonės postūmiui. Ir dėl šių dviejų dalykų naujasis Įstatymas vadinamas tobulos laisvės įstatymu, Jok 1, 25. (Quia igitur gratia Spiritus Sancti est sicut habitus nobis infusus inlinans nos ad recte operandum, facit nos libere operari ea quae conveniunt gratiae, et vitare esa quae gratiae repugnant. Sic igitur lex nova dicitur lex liberalitatis dupliciter. Uno modo, quia non arctat nos ad facienda vel vitanda aliqua, nisi quae de sunt vel necessaria vel repugnantia saluti, quae cadunt sub praecepto vel prohibitione legis. Secundo, quia huiusmodi etiam praecepta vel prohibitiones facit nos libere implere, inquantam ex interiori instinctu gratiae ea implemus. Et propter haec duo lex nova dicitur lex perfectae libertatis, Iac 1, 25.)“

(104) Šv. Tomas Akvinietis. Quodlibeta, IV, q. 8, a. 2: „Naująjį įstatymą, kuris yra laisvės įstatymas, <...> sudaro prigimtinio įstatymo moraliniai priesakai, tikėjimo straipsniai ir malonės sakramentai. (Lex nova, quae est lex libertatis, <...> est contenta praeceptis moralibus naturalis legis, et articulis fidei, et sacramentis gratiae.)“

(105) Jonas Paulius II. Kreipimasis 2002 m. sausio 18 d.: AAS 94 (2002), 334.

Bažnyčios žinios Nr. 3 (339) 2010, Nr. 4 (340) 2010, Nr. 5 (341) 2010