The Holy See
back up
Search
riga

TARPTAUTINĖ TEOLOGIJOS KOMISIJA 

 

A) KRIKŠČIONIŠKOSIOS SANTUOKOS DOKTRINOS TEZĖS - Dokumentas paskelbtas 1977 m., patvirtintas „in forma specifica“

B) SANTUOKOS SAKRAMENTO KRISTOLOGINĖS TEZĖS  - Dokumentas paskelbtas 1977 m., patvirtintas „in forma generica“

 

 

A) KRIKŠČIONIŠKOSIOS SANTUOKOS DOKTRINOS TEZĖS

Dokumentas paskelbtas 1977 m., patvirtintas „in forma specifica“

 

TURINYS 

1. Santuoka kaip institucija 
2. Krikščioniškosios santuokos sakramentalumas ir sakramentinis ryšys tarp krikšto ir santuokos
3. Ryšys tarp santuokos kūrinijos plotmėje ir santuokos kaip sakramento
4. Santuokos neišardomumas
5. Pakartotinai susituokę išsiskyrusieji

 

1. Santuoka kaip institucija 

1.1. Žmogiškieji ir dieviškieji požiūriai į santuoką 

Santuokinė sutartis yra pagrįsta išankstinėmis ir nuolatinėmis struktūromis, sudarančiomis skirtumą tarp vyro ir moters, ir yra „įsteigiama“ pačių sutuoktinių, nepaisant to, kad savo konkrečia forma ji labai priklauso nuo įvairių istorinių ir kultūrinių pokyčių, taip pat, tam tikra prasme, nuo būdo, kuriuo sutuoktiniai įgyvendina santuoką. Taigi santuoka pasirodo kaip paties Kūrėjo institucija, tiek tarpusavio pagalbos, santuokinės meilės ir ištikimybės požiūriu, tiek per auklėjimą vaikų, gimusių santuokoje – šeimos bendruomenės šerdyje.

1.2. Santuoka Kristuje 

Remiantis Naujuoju Testamentu nesudėtinga parodyti, kad Jėzus patvirtino šią „nuo pradžių“ egzistavusią instituciją, apvalydamas ją nuo ankstesnių trūkumų (Mk 10, 2–9. 10–12), atkurdamas visą jos orumą ir pradinius reikalavimus. Jis pašventino šį gyvenimo luomą (GS, 48, 2), įtraukdamas jį į meilės slėpinį, kuris vienija Jėzų Atpirkėją su jo Bažnyčia. Dėl šios priežasties krikščioniškosios santuokos reguliavimo uždavinys (1 Kor 7, 10 ir t.) buvo patikėtas Bažnyčiai.

1.3. Apaštalų mokymas 

Naujojo Testamento laiškuose teigiama, jog santuoką privalu visokeriopai gerbti; atsakant į kai kuriuos užsipuolimus, laiškuose ji parodoma kaip geras Kūrėjo darbas (1 Tim 4, 1–5). Juose aukštinama santuoka tarp tikinčiųjų, nes ji įtraukiama į vienijančios Kristų ir jo Bažnyčią sandoros bei meilės slėpinį (Ef 5, 22–23; GS, 48, 2).

Reikalaujama, kad santuokos sutartis būtų sudaryta „Viešpatyje“ (1 Kor 7, 39) ir kad santuokinis gyvenimas atitiktų „naujo kūrinio“ orumą (2 Kor 5, 17), būtų gyvenamas „Kristuje“ (Ef 5, 21–33), įspėjant krikščionis nesekti pagonių papročiais (1 Kor 6, 12–20; plg. 6, 9–10). Apaštalų laikų bažnyčios, grįsdamos „iš tikėjimo kylančią tiesą“ ir siekdamos išlaikyti jos tęstinumą, suformulavo tam tikrus moralinius orientyrus (Kol 3, 18 ir t; Tit 2, 3–5; 1 Pt 3, 1–7) ir juridines nuostatas, kurios padėtų žmonėms gyventi santuokoje „pagal tikėjimą“ esant įvairioms situacijoms ir sąlygoms.

1.4. Pirmieji amžiai 

Pirmaisiais Bažnyčios istorijos amžiais krikščionys sudarydavo santuokos sutartį „kaip visi“ (Laiškas Diognetui, V, 6), paprastai vadovaudavo šeimos tėvas ir buvo apsiribojama naminėmis apeigomis bei gestais, pavyzdžiui, sujungiamos rankos. Jie „tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir kaip visi sutaria neįtikėtinai“ (ten pat, V, 4). Krikščionys naikino bet kokį pagoniško kulto pėdsaką iš savo namų apeigų. Jie skirdavo ypatingą dėmesį prokreacijai ir palikuonių auklybai (ten pat, V, 6); priimdavo vyskupo priežiūrą santuokos atžvilgiu (Šv. Ignotas Antiochietis, Ad Polycarpum, V, 2); santuokoje krikščionys reikšdavo ypatingą klusnumą Dievui ir ryšį su tikėjimu (Klemensas Aleksandrietis, Stromatai, IV, 20); kartais per santuokos apeigas būdavo švenčiama Eucharistijos auka ir specialus palaiminimas (Tertulijonas, Ad uxorem, II, 9).

1.5. Rytų tradicijos 

Rytų Bažnyčiose nuo ankstyviausių laikų patys Bažnyčios ganytojai aktyviai dalyvaudavo švenčiant santuokas arba užimdami šeimų tėvų vietą arba būdami drauge su jais. Šis pokytis nereiškė uzurpavimo, to buvo imtasi atsiliepiant į šeimos poreikius ir pritariant civilinei valdžiai.

Dėl šitokios evoliucijos tos apeigos, kurios anksčiau būdavo atliekamos šeimoje, palengva buvo įtrauktos į liturgines apeigas. Susiformavo nuomonė, kad santuokos „slėpinio“ apeigų tarnautojai buvo ne vien besituokianti pora, bet taip pat Bažnyčios ganytojas.

1.6. Vakarų tradicijos 

Vakarų Bažnyčiose krikščioniškajam požiūriui į santuoką susidūrus su Romos teise iškilo problema, koks elementas sudaro santuoką juridiniu aspektu. Tai buvo išspręsta, sutuoktinių abipusį sutikimą laikant vieninteliu santuoką sudarančiu elementu. Dėl tokio sprendimo net iki Tridento Susirinkimo laikų slaptos santuokos buvo laikomos galiojančiomis. Bažnyčia taip pat nuo seno puoselėjo kai kurias liturgines apeigas ir ragino, kad sudarant santuoką dalyvautų kunigas kaip Bažnyčios liudininkas. Paskelbus dekretą Tametsi kunigo ir liudininkų buvimas tapo įprastine kanonine santuokos forma, būtina santuokos galiojimo sąlyga.

1.7. Naujosios Bažnyčios 

Atsižvelgiant į Vatikano II Susirinkimo pageidavimus ir naujas santuokos šventimo apeigas galima tikėtis, kad bažnytinei vyresnybei vadovaujant bus parengtos naujos liturginės ir juridinės normos toms tautoms, kurios neseniai priėmė Evangeliją, siekiant suderinti krikščioniškosios santuokos tikrovę su autentiškomis šių tautų tradicijų vertybėmis.

Ši normų įvairovė, kylanti iš kultūrų daugeriopumo, yra suderinama su pamatine vienove ir todėl neperžengia teisėto pliuralizmo ribų. Sutuoktinių vienybės ir tarpusavio atsidavimo krikščioniškas ir bažnytinis pobūdis gali būti išreiškiamas įvairiais būdais, veikiant gautajam krikštui ir dalyvaujant liudininkams, tarp kurių svarbiausia vieta tenka „kompetentingam kunigui“. Šiuo metu atrodo priimtina, kad šie įvairūs elementai būtų įvairiai kanoniškai pritaikyti.

1.8. Kanoniniai nuostatai 

Reformuojant kanonų teisę į santuoką reikėtų pažvelgti globališkai, apimant įvairius asmeninius ir visuomeninius aspektus. Bažnyčia turi suvokti, kad juridiniai potvarkiai privalo tarnauti ir padėti išpuoselėti tokias sąlygas, kad visuomet būtų kreipiamas didesnis dėmesys santuokos žmogiškosioms vertybėms. Tačiau nereikia manyti, kad tokie nuostatai gali apimti visą santuokos tikrovę.

1.9. Personalistinis požiūris į instituciją 

„Visų visuomeninių institucijų šaltinis, objektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo, savo prigimtimi reikalingas visuomeninio gyvenimo“ (GS, 25). Santuoka, būdama „glaudi santuokinio gyvenimo ir meilės bendruomenė“ (ten pat, 48), yra tinkama vieta ir būdas padidinti asmenų gerovę pagal jų pašaukimą. Todėl santuokos niekuomet nedera suvokti kaip būdo paaukoti asmenis tam tikram jų išorėje esančiam bendrajam gėriui, kadangi pastarasis yra „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“ (ten pat, 26).

1.10. Struktūra, o ne „superstruktūra“ 

Kadangi santuoka yra priklausoma nuo ekonominių tikrovės veiksnių nuo pat jos sudarymo ir per visą jos galiojimo laiką, tai nėra kokia nors privačios gėrybių bei išteklių nuosavybės „superstruktūra“. Nors iš tikrųjų tie konkretūs santuokos ar šeimos egzistavimo būdai gali būti susiję su ekonominėmis sąlygomis, vis dėlto galutinė vyro ir moters sąjunga santuokos sandoroje atitinka žmogiškąją prigimtį ir Kūrėjo žmonėms įdiegtus poreikius. Dėl šios priežasties santuoka ne tik nėra kliūtis asmeninei porų brandai, bet veikiau yra didžiulė pagalba joms.

2. Krikščioniškosios santuokos sakramentalumas ir sakramentinis ryšys tarp krikšto ir santuokos 

2.1. Tikras simbolis ir sakramentinis ženklas 

Jėzus Kristus pranašiškai atskleidė santuokos tikrovę, kaip ji buvo Dievo norėta nuo žmonijos pradžios (plg. Pr 1, 27; 2, 24; Mk 10, 6–8; Mt 19, 4–5), ir atstatė ją per savo mirtį ir Prisikėlimą. Todėl krikščioniškoji santuoka gyvenama „Viešpatyje“ (1 Kor 7, 39) ir apibrėžiama Kristaus įvykdyto išganomojo veiksmo elementais.

Jau Senajame Testamente santuokinė vienybė buvo Dievo ir Izraelio tautos sandoros įvaizdis (plg. Oz 2; Jer 3, 6–13; Ez 16 ir 23; Iz 54). Naujajame Testamente krikščioniškoji santuoka įgyja naują vertę, išreikšdama Kristų ir Bažnyčią vienijantį slėpinį (plg. Ef 5, 21–33). Teologinė interpretacija dar labiau nušviečia šią analogiją: savo kraują išliejusio Viešpaties aukščiausia meilė ir dovana ir neatšaukiamas jo Sužadėtinės Bažnyčios prisirišimas tampa pavyzdžiais krikščioniškajai santuokai. Šis panašumas išreiškia tikro dalyvavimo Kristaus ir Bažnyčios meilės sandoroje ryšį. Savo ruožtu krikščioniškoji santuoka kaip tikras simbolis ir sakramentinis ženklas yra Kristaus Bažnyčios konkreti išraiška pasaulyje ir ypač šeimos aspektu ji teisingai vadinama „namų Bažnyčia“ (LG, 11).

2.2. Sakramentas tikrąja prasme 

Tokiu būdu santuoka tampa panaši į Jėzaus Kristaus ir jo Bažnyčios vienybės slėpinį. Šio krikščioniškosios santuokos įtraukimo į išganymo planą pakanka pavadinimui „sakramentas“ pateisinti plačiąja prasme.

Tačiau tai yra taip pat šio pirminio sakramento konkreti kondensacija ir reali aktualizacija. Iš to išeina, kad krikščioniškoji santuoka pati savaime yra tikras išganymo ženklas, perteikiantis Dievo malonę. Todėl Katalikų Bažnyčia priskiria ją prie septynių sakramentų (plg. DS, 1327, 1801).

Santuokos neišardomumą ir jos sakramentalumą sieja unikalus ryšys, tai yra abipusis konstitutyvus santykis. Neišardomumas leidžia lengviau suvokti krikščioniškosios santuokos sakramentinę prigimtį, o teologiniu požiūriu sakramentinė santuokos prigimtis sudaro jos neišardomumo galutinę, nors ir ne vienintelę priežastį.

2.3. Krikštas, aktualus tikėjimas, intencija, sakramentinė santuoka 

Panašiai kaip ir kiti sakramentai, santuoka, galutinai apsvarsčius, perteikia malonę Kristaus atlikto veiksmo dėka, o ne dėl sakramentą priimančio žmogaus tikėjimo. Tačiau tai nereiškia, kad santuokos sakramentu malonė būtų perteikiama nepaisant tikėjimo ar be tikėjimo. Taigi laikantis klasikinių principų galima padaryti išvadą, kad tikėjimas suponuojamas kaip „parengiamoji prielaida“ (causa disponitiva) vaisingam sakramento poveikiui priimti. Tačiau santuokos galiojimas nereiškia, kad šis poveikis būtinai privalo būti vaisingas.

Šiandien „pakrikštyti netikintieji“ iškelia naują teologinę problemą ir sunkią pastoracinę dilemą, ypač tais atvejais, kai akivaizdžiai stokojama tikėjimo ar net veikiau jis atmetamas. Intencija įvykdyti tai, ko trokšta Kristus ir Bažnyčia, yra minimali sąlyga, kad sakramentinėje plotmėje besituokiančiųjų sutikimą galima būtų traktuoti kaip „tikrą žmogiškąjį aktą“. Nereikia sumaišyti intencijos problemos su santuoką sudarančių asmenų tikėjimo problema, tačiau šių problemų taip pat nedera visiškai išskirti.

Galiausiai pasirodo, kad tikroji intencija yra kilusi iš gyvo tikėjimo ir jį maitina. Tais atvejais, kai nėra jokių tikėjimo požymių ar tikėjimo dispozicijos, kai neaptinkama jokio malonės ar išganymo troškimo, kyla tikrų abejonių: ar apskritai besituokiantys turi minėtą bendrąją ir tikrai sakramentinę intenciją, taip pat ar sudarytoji santuoka yra teisėtai sudaryta. Kaip jau minėjome, santuoką sudarančių asmenų asmeninis tikėjimas nesudaro santuokos sakramentalumo, bet asmeninio tikėjimo nebuvimas kompromituoja sakramento galiojimą.

Tai iškelia naujų problemų, į kurias turi būti atsiliepiama, taip pat tai nustato naują sielovadinę atsakomybę dėl krikščioniškosios santuokos. „Kunigai turėtų visų pirma stiprinti ir puoselėti besirengiančiųjų tuoktis tikėjimą, nes santuokos sakramentas iš anksto suponuoja ir reikalauja tikėjimo“ (Ordo celebrandi matrimonium, Praenotanda, 7).

2.4. Dinaminė tarpusavio sąsaja 

Bažnyčioje krikštas yra visuomeninis pamatas ir tikėjimo sakramentas, per kurį tikintieji tampa Kristaus Kūno nariais. Šiuo požiūriu „pakrikštytų netikinčiųjų“ buvimas taip pat iškelia labai reikšmingų problemų. Tikrasis atsakymas į praktines ir pastoracines problemas randamas ne kažką keičiant ir taip griaunant sakramentų doktrinos ir santuokos doktrinos šerdį, bet radikaliai atnaujinant krikšto dvasingumą.

Turime žvelgti į krikštą ir atnaujinti jį, atsižvelgdami į jo esminę vienybę ir visų jo elementų bei aspektų dinaminę tarpusavio sąsają: tikėjimą, parengimą sakramentui, apeigas, tikėjimo išpažinimą, inkorporavimą į Kristų ir į Bažnyčią, moralines išvadas, aktyvų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime. Reikia pabrėžti glaudų krikšto, tikėjimo ir Bažnyčios ryšį. Tik taip taps aišku, kad pakrikštytųjų santuoka „pati savaime“ yra tikras sakramentas – ne kokio nors automatinio proceso galia, bet per savo vidinę prigimtį.

3. Ryšys tarp santuokos kūrinijos plotmėje ir santuokos kaip sakramento 

3.1. Santuoka kaip Dievo valia 

Kadangi viskas buvo sutverta Kristuje, per Kristų ir žvelgiant į Kristų, santuoka kaip tikra Kūrėjo institucija tampa Kristaus, kaip Sužadėtinio, ir Bažnyčios, kaip Sužadėtinės, vienybės slėpinio įvaizdžiu, ir tam tikra prasme santuoka yra nukreipta į šį slėpinį. Santuoka, švenčiama tarp dviejų pakrikštytų asmenų, pakeliama į tikro sakramento vertumą, taigi ji reiškia Kristaus ir Bažnyčios sužadėtuvių meilę ir dalyvauja joje.

3.2. Neatskiriamumas nuo Kristaus veiksmų 

Nagrinėjant santuoką tarp dviejų pakrikštytų asmenų, santuoka kaip Dievo Kūrėjo norėta institucija negali būti atskirta nuo santuokos kaip sakramento, nes pakrikštytųjų santuokos sakramentinė prigimtis nėra atsitiktinis elementas, kuris tiesiog gali būti ar nebūti, bet veikiau taip susijęs su jos prigimtimi, kad yra tiesiog neatskiriamas nuo jos.

3.3. Kiekviena santuoka tarp pakrikštytųjų turi būti sakramentinė 

Taigi tarp pakrikštytų asmenų negali iš tikrųjų egzistuoti joks kitas santuokinis būvis, skirtingas nuo norėtojo Kristaus, kuriame krikščionys vyras ir moteris, vienas kitą laisvai dovanodami ir priimdami neatšaukiamu asmeniniu sutikimu, yra radikaliai atitraukiami nuo to „širdies kietumo“, apie kurį kalbėjo Kristus (plg. Mt 19, 8). Per šį sakramentą jie tikrai įtraukiami į Kristaus ir jo Bažnyčios santuokinės vienybės slėpinį ir tuo jiems suteikiama tikra galimybė gyventi nuolatinėje meilėje. Nuosekliai tad Bažnyčia jokiu būdu negali pripažinti, kad du pakrikštyti asmenys galėtų gyventi santuokos luome pagal prideramą orumą ir kaip „nauji kūriniai Kristuje“, jei jie nebūtų vienijami santuokos sakramento.

3.4. „Teisėta“ netikinčiųjų santuoka 

Kristaus malonės galia ir didybė išplečiama visiems žmonėms, net nepriklausantiems Bažnyčiai, nes Dievas trokšta išgelbėti visus žmones. Tai formuoja visą žmogiškąją santuokinę meilę ir stiprina tiek sukurtąją prigimtį, tiek santuoką „kaip buvo pradžioje“. Todėl vyrai ir moterys, kurie dar negirdėjo Evangelijos žinios, per žmogiškąją sandorą yra vienijami teisėtoje santuokoje. Ši teisėta santuoka yra ne be autentiško gėrio ir vertybių, garantuojančių jos stabilumą. Šios gėrybės, net jei sutuoktiniai to nežino, kyla iš Dievo Kūrėjo ir kaip savotiška užuomazga yra įtraukiamos į Kristų ir jo Bažnyčią vienijančią santuokinę meilę.

3.5. Krikščionių, neatsižvelgiančių į krikšto reikalavimus, sąjunga 

Taigi prieštaringa būtų teigti, kad Katalikų Bažnyčioje pakrikštyti krikščionys galėtų tikrai ir teisingai žengti žingsnį atgal ir pasitenkinti nesakramentiniu santuokos būviu. Tai reikštų, kad jie pasitenkintų „šešėliu“, kai tuo tarpu Kristus siūlo jiems savo santuokinės meilės „tikrovę“. Vis dėlto negalime atmesti atvejų, kai net kai kurių krikščionių sąžinė yra iškreipta nežinojimo ar neįveikiamos klaidos. Jie ima nuoširdžiai tikėti, kad gali sudaryti santuoką be sakramento.

Esant tokiai situacijai, viena vertus, jie negali sudaryti galiojančios sakramentinės santuokos, nes stokoja bet kokio tikėjimo ir neturi intencijos daryti tai, ko nori Bažnyčia. Kita vertus, jie turi prigimtinę teisę sudaryti santuoką. Tokiomis aplinkybėmis jie gali atiduoti ir priimti vienas kitą kaip sutuoktiniai, nes siekia neatšaukiamai įsipareigoti vienas kitam. Ši abipusė ir neatšaukiama savidava sukuria tarp jų psichologinį ryšį, kuris savo vidine struktūra skiriasi nuo laikino ryšio.

Vis dėlto šis ryšys, net jei jis primena santuoką, jokiu būdu negali būti Bažnyčios pripažįstamas kaip nesakramentinė santuokinė sąjunga. Bažnyčios požiūriu, pakrikštytiems asmenims neegzistuoja jokia nuo sakramento atskirta prigimtinė santuoka, yra tik prigimtinė santuoka pakelta iki sakramento vertumo.

3.6. Vadinamosios progresyvinės santuokos

Todėl netinka ir labai pavojinga krikščionių bendruomenėje įvesti praktiką, leidžiant porai švęsti vieną po kitos įvairias vedybų apeigas įvairiais lygiais, nors jos būtų tarpusavyje susijusios, arba leisti kunigui ar diakonui dalyvauti ar kalbėti maldas nesakramentinėje santuokoje, kurią pretenduotų švęsti pakrikštyti asmenys.

3.7. Civilinė santuoka 

Pliuralistinėje visuomenėje viešoji valstybės valdžia gali reikalauti, kad sužadėtiniai viešomis apeigomis viešai išpažintų savo kaip sutuoktinių statusą. Valstybė taip pat gali išleisti įstatymus, kuriais tiksliai reguliuojami iš santuokos kylantys civiliniai padariniai, taip pat šeimos sritį apimančios teisės bei pareigos.

Katalikai tikintieji turėtų būti tinkamai pamokyti, kad šie oficialūs formalumai, paprastai vadinami civiline santuoka, jiems nesudaro tikros santuokos, išskyrus tuos atvejus, kai – dėl dispensavimo nuo kanoninės formos arba dėl labai ilgo kvalifikuotų Bažnyčios liudytojų nebuvimo – pačios civilinės apeigos gali tarnauti kaip ypatinga kanoninė forma Santuokos sakramentui švęsti (plg. kan. 1116). Nekrikščionims ir dažnai net krikščionims nekatalikams šios civilinės apeigos gali turėti institucinę vertę tiek kaip teisėta, tiek kaip sakramentinė santuoka.

4. Santuokos neišardomumas 

4.1. Principas 

Ankstyvoji Bažnyčios tradicija, pagrįsta Kristaus ir apaštalų mokymu, teigia santuokos neišardomumą netgi svetimavimo atvejais. Šis principas taikomas nepaisant kai kurių sunkiai interpretuojamų tekstų ar dispensų pavyzdžių, dėl kurių taikymo apimties ir dažnumo sunku spręsti asmenų, esančių labai sudėtingose situacijose, atvejais.

4.2. Bažnyčios doktrina 

Tridento Susirinkimas pareiškė, kad Bažnyčia nesuklydo, mokiusi ir tebemokydama pagal Evangelijos ir apaštalų mokymą, kad santuokos ryšys negali būti nutrauktas dėl svetimavimo. Vis dėlto dėl istorinių abejonių (Ambrosiasterio, Catharino ir Caietano nuomonių), taip pat dėl ekumeninių motyvų Susirinkimas apsiribojo paskelbdamas anatemą tiems, kurie neigė Bažnyčios valdžią šiuo klausimu.

Negalima tvirtinti, kad Susirinkimas turėjo intenciją iškilmingai apibrėžti santuokos neišardomumą kaip tikėjimo tiesą. Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, ką Pijus XI pareiškė dėl šio kanono enciklikoje Casti connubii: „Jei Bažnyčia neklydo ir neklysta mokydama tai, ir todėl galima daryti tikrą išvadą, jog santuokos ryšys negali būti nutrauktas net atsižvelgiant į svetimavimo nuodėmę, akivaizdu, kad visi silpnesni motyvai dėl skyrybų, kuriuos galima pateikti ir kurie yra paprastai pateikiami, taip pat neturi jokios vertės ir į juos galima nekreipti dėmesio“ (plg. DS, 1807).

4.3. Vidinis neišardomumas 

Santuokos vidinis neišardomumas gali būti nagrinėjamas įvairiais aspektais ir grindžiamas įvairiais būdais:

4.3.1. – Sutuoktinių požiūriu. Jų intymi santuokinė sąjunga kaip dviejų asmenų abipusis dovanojimasis, taip pat pati jų santuokinė meilė ir palikuonių gerovė reikalauja tos neišardomos vienybės. Iš to išvedama sutuoktinių moralinė pareiga saugoti, išlaikyti ir plėtoti santuokinę sandorą.

4.3.2. – Atsižvelgiant į Dievą. Iš žmogiškojo akto, kuriuo sutuoktiniai vienas kitą atiduoda ir priima, iškyla Dievo valia pagrįstas ir į sukurtąją prigimtį įrašytas ryšys, nepriklausomas nuo žmogiškosios valdžios ir atitrauktas iš sutuoktinių galios sferos, taigi iš esmės neišardomas.

4.3.3. – Kristologinė perspektyva. Galutinis ir giliausias krikščioniškosios santuokos neišardomumo pagrindas yra tai, kad ši santuoka – tai neišardomos vienybės tarp Kristaus ir Bažnyčios, (bonum sacramenti) atvaizdas, sakramentas ir liudijimas. Šia prasme neišardomumas tampa malonės momentu.

4.3.4. – Socialiniu aspektu. Pati santuokos institucija reikalauja neišardomumo. Sutuoktinių asmeninį sprendimą turi priimti, saugoti ir sustiprinti pati visuomenė, ypač bažnytinė bendruomenė, dėl palikuonių ir bendrojo gėrio (juridinis-bažnytinis aspektas).

Šie įvairūs aspektai yra glaudžiai susiję tarpusavyje. Ištikimybė, kurios turi laikytis sutuoktiniai ir kuri turėtų būti saugoma visuomenės, ypač bažnytinės bendruomenės, yra reikalaujama Dievo Kūrėjo ir Kristaus, kuris padaro ją įmanomą per savo malonę.

4.4. Išorinis neišardomumas ir Bažnyčios galia santuokų atžvilgiu 

Bažnyčia, tolydžio susidurdama su praktiniais atvejais, išplėtojo doktriną dėl savo galių santuokų atžvilgiu, aiškiai nurodydama šios doktrinos tikslą ir ribas. Bažnyčia pripažįsta, kad ji neturi jokios galios panaikinti sakramentinės santuokos, kuri yra sudaryta ir atlikta (ratum et consummatum), galiojimo.

Dėl labai rimtų priežasčių, jei to reikia tikėjimo labui ir sielų išganymui, visos kitos santuokos gali būti kompetentingos valdžios paskelbtos negaliojančiomis, arba – pagal kitą interpretaciją – gali būti paskelbta, kad jos panaikina savo pačių galiojimą. Ši doktrina yra tik ypatingas atvejis teorijos, kuri, Bažnyčioje evoliucionuojant krikščioniškajai doktrinai, šiandien beveik visuotinai priimama katalikų teologų.

Taip pat negalima atmesti galimybės, kad Bažnyčia gali toliau plėtoti santuokos sakramentalumo ir konsumavimo sampratą, dar geriau šias sąvokas paaiškindama, kad visa santuokos neišardomumo doktrina būtų dar tiksliau ir aiškiau apibrėžta.

5. Pakartotinai susituokę išsiskyrusieji 

5.1. Evangelijos radikalizmas 

Bažnyčia, būdama ištikima Evangelijos radikalizmui, negali nepritarti šv. apaštalo Pauliaus žodžiams: „Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos“ (1 Kor 7, 10–11). Iš to išeina, kad po skyrybų sudarytos naujos sąjungos pagal civilinius įstatymus negali būti laikomos teisėtomis.

5.2. Pranašiškas liudijimas 

Šis griežtumas kyla ne iš grynai disciplininio įstatymo ar tam tikro legalizmo. Tai yra paties Jėzaus ištartas sprendimas (Mk 10, 6 ir t.). Šitaip suprantama ši griežta norma pranašiškai liudija meilės, siejančios Kristų ir Bažnyčią, neatšaukiamumą. Tai taip pat parodo, kad sutuoktinių meilė yra įtraukiama į pačią Kristaus meilę (Ef 5, 23–32).

5.3. „Nesakramentalumas“ 

Išsiskyrusių ir sudariusių naują santuoką asmenų statuso nesuderinamumas su Viešpaties velykinės meilės mokymu bei slėpiniu šiems žmonėms neleidžia priimti vienybės su Kristumi ženklo Eucharistijoje. Eucharistinės komunijos priėmimas galimas tiktai per atgailą, atsižadant padarytos nuodėmės ir tvirtai siekiant nebenusidėti (plg. DS, 1676).

Tegu visi krikščionys atsimena apaštalo žodžius: „Todėl, kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas nusikals Viešpaties Kūnui ir Kraujui. Teištiria žmogus pats save ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno nepaisydamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27–29).

5.4. Pakartotinai susituokusių išsiskyrusiųjų sielovada 

Nors ši neteisėta situacija neleidžia gyventi visiškoje bendrystėje su Bažnyčia, vis dėlto joje esantys krikščionys nėra nušalinami nuo dieviškosios malonės veikimo ir ryšio su Bažnyčia. Todėl iš jų neturi būti atimta sielovados pagalba (plg. popiežiaus Pauliaus VI kalba 1977 m. lapkričio 4 d.). Jie neatleidžiami nuo daugybės iš krikšto kylančių įpareigojimų. Jie turėtų rūpintis savo palikuonių krikščionišku auklėjimu. Jiems lieka atviri krikščioniškosios maldos – tiek viešos, tiek privačios, – atgailos ir tam tikros apaštališkosios veiklos keliai. Negalima jų ignoruoti, verčiau reikia jiems padėti kaip visiems kitiems krikščionims, besistengiantiems, padedant Kristaus malonei, išsilaisvinti iš nuodėmės.

5.5. Kova su skyrybų priežastimis 

Vis labiau neatidėliotinas tampa pastoracinės veiklos poreikis, siekiant išvengti skyrybų ir naujų išsiskyrusių civilinių santuokų daugėjimo. Rekomenduojama būsimuosius sutuoktinius gyvai supažindinti su jų kaip sutuoktinių ir tėvų atsakomybe. Reikia vis išsamiau paaiškinti santuokos prasmę, pristatant ją kaip sandorą, sudarytą „Viešpatyje“ (1 Kor 7, 39). Tokiu būdu krikščionys bus geriau pasirengę laikytis Dievo įsakymų ir liudyti Kristaus ir Bažnyčios vienybę. Tai prisidės prie didesnės asmeninės sutuoktinių, jų vaikų ir pačios visuomenės naudos.

 

Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą 
„Bažnyčios žiniose“, 2003 gegužės 27, Nr. 10.


 

B) SANTUOKOS SAKRAMENTO KRISTOLOGINĖS TEZĖS 

Dokumentas paskelbtas 1977 m., patvirtintas „in forma generica“

 

Turinys 

1. Santuokos sakramentalumas ir Bažnyčios slėpinys 
2. Kristaus ir Bažnyčios sąjunga
3. Santuokinė simbolika Šventajame Rašte
4. Kristus yra Sužadėtinis par excellence
5. Adomas, Būsimojo provaizdis
6. Jėzus - pirminio sutuoktinių poros autentiškumo atnaujintojas
7. Krikščioniškosios santuokos sakramentalumo akivaizdumas remiasi tikėjimu
8. Civilinė santuoka
9. Sutartis ir sakramentas
10. Sutuoktiniai – sakramento teikėjai Bažnyčioje ir per Bažnyčią
11. Santuokos neišardomumas
12. Skyrybos ir Eucharistija
13. Kodėl Bažnyčia negali panaikinti santuokos, kuri yra „ratum et cunsummatum“
14. Pauliaus privilegija
15. Krikščioniškoji santuoka negali būti izoliuota nuo Kristaus slėpinio
16. Vizija, kuri nėra visiškai nepasiekiama netikintiesiems

 

1. Santuokos sakramentalumas ir Bažnyčios slėpinys 

Krikščioniškosios santuokos sakramentalumas kur kas aiškiau atsiskleidžia, jei jis neatsiejamas nuo Bažnyčios slėpinio. Pasak Vatikano II Susirinkimo, Bažnyčia, būdama „glaudžios vienybės su Dievu ir visos žmonių giminės ženklas bei priemonė“ (LG, 1), grindžiama nepažeidžiamu Kristaus sudarytu su ja ryšiu, kuriuo Kristus padarė Bažnyčią savo Kūnu. Bažnyčios tapatybė priklauso jau ne nuo žmonių galios, bet nuo Kristaus meilės, kurią vis labiau skelbia apaštališkasis skelbimas ir kuriai mes priklausome Dvasios išliejimu. Bažnyčia liudydama šią meilę, teikiančią jai gyvybę, yra Kristaus sakramentas pasaulyje, nes ji yra regimas Kūnas ir bendruomenė, skelbianti Kristaus buvimą žmonijos istorijoje. Žinoma, Bažnyčia – sakramentas, kurio didybę paskelbė apaštalas Paulius (Ef 5, 32), yra neatskiriama nuo įsikūnijimo slėpinio, kadangi tai yra Kūno slėpinys; ji taip pat neatskiriama nuo sandoros plano, kadangi ji remiasi asmeniniu prisikėlusio Kristaus pažadu pasilikti su ja „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Bet Bažnyčia kaip sakramentas taip pat priklauso nuo slėpinio, kurį galima nusakyti kaip santuoką. Kristus yra susijęs su ja dėl meilės, kuri padaro Bažnyčią Kristaus sužadėtine vienintelės Dvasios galia ir Kūno vienybe.

2. Kristaus ir Bažnyčios sąjunga 

Kristaus ir Bažnyčios vestuvinė sąjunga nesugriauna, bet, priešingai, papildo tai, ką savaip skelbia vyro ir moters santuokinė meilė, tai ką ji implicitiškai apima ar jau įgyvendina bendrystės ir ištikimybės atžvilgiu. Iš tikrųjų Kristus ant kryžiaus paaukoja save kaip tobulą auką, o sutuoktiniai trokšta tai įgyvendinti savo kūnu, tačiau niekuomet neįstengia to įgyvendinti tobulai. Kristus, mylėdamas Bažnyčią kaip savo kūną, įgyvendina tai, ką, pasak šv. Pauliaus, vyrai turėtų vykdyti savo žmonų atžvilgiu. Jėzaus prisikėlimas Dvasios galia atskleidžia, kad ant kryžiaus jo atlikta auka neša vaisių tame pačiame Kūne, kuriame ji buvo įgyvendinta, ir kad Bažnyčia, kurią Jėzus taip mylėjo ir mirė dėl jos, gali įvesti pasaulį į visuotinę Dievo ir žmonių bendrystę, – ji būdama Jėzaus Kristaus sužadėtinė naudojasi šia bendryste.

3. Santuokinė simbolika Šventajame Rašte 

Senajame Testamente santuokos simbolika nusakoma neišsemiama meilė, kurią Dievas puoselėja savo tautai ir kurią ketina apreikšti visai žmonijai per šią tautą. Pranašas Ozėjas parodo Dievą kaip jaunikį, kurio beribis švelnumas ir ištikimybė galiausiai įveiks Izraelį – tautą, nuo pradžios neištikimą maloningai dovanojamai beribei meilei. Senasis Testamentas šitaip leidžia mums netrukdomai suprasti Naująjį Testamentą, kuriame Jėzus daug kartų pabrėžtinai vadinamas Sužadėtiniu. Taip jį pavadina Jonas Krikštytojas (Jn 3, 29); pats Jėzus pasivadina jaunikiu (Mt 9, 15); apaštalas Paulius Jėzų pavadina sužadėtiniu dviejose vietose (2 Kor 11, 2; Ef 5); šis vardas aptinkamas Apreiškimo knygoje (Apr 22, 17–20); neminint daugelio aiškių šio titulo užuominų, randamų eschatologiniuose palyginimuose apie Dangaus karalystę Mato evangelijoje (Mt 22, 1–10 ir 25, 1–12).

4. Kristus yra Sužadėtinis par excellence 

Nors paprastai šiam titului kristologijoje skiriama nepakankamai dėmesio, mes turėtume iš naujo atrasti jo prasmę. Jėzus yra Kelias, Tiesa, Gyvenimas, Šviesa, Vartai, Ganytojas, Avinėlis, Vynmedis, galiausiai Žmogus, nes gauna iš Tėvo „visame kame pirmenybę“ (Kol 1, 18); jis yra taip pat tikras ir teisėtas Sužadėtinis par excellence, tai yra „Mokytojas ir Viešpats“ – turint omenyje, kad jis myli skirtingą nei jis kitą taip, kaip myli savo paties kūną. Nuo šio Sužadėtinio titulo ir nuo šiuo titulu menamo slėpinio turėtų prasidėti santuokos kristologija. Šioje srityje, kaip ir bet kurioje kitoje, „niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus (1 Kor 3, 10). Tačiau tai, kad Kristus yra taip pat par excellence Sužadėtinis, neturi būti atskirta nuo to, kad jis yra „antrasis“ ir „paskutinis Adomas“ (1 Kor 15, 45).

5. Adomas, Būsimojo provaizdis 

Pradžios knygos Adomas, kuris yra neatskiriamas nuo Ievos ir kurį Jėzus nurodo Mato evangelijos 19 skyriuje, kalbėdamas skyrybų klausimu, neįgyja visiškos tapatybės, jei jame neįžvelgiamas „Būsimojo provaizdis“ (Rom 5, 14). Tokiu atveju Adomas kaip pradinis visos žmonijos simbolis nėra vien viduje užsisklendusi asmenybė. Ši asmenybė, kaip ir Ieva, yra tipologinės plotmės. Adomas susijęs su tuo, kuris suteikia jam galutinę prasmę, taip pat ir su mumis: Adomo neįmanoma suvokti be Kristaus, tačiau Kristus savo ruožtu negali būti suvokiamas be Adomo, tai yra, be visos žmonijos, taip pat be viso žmogiškumo, kurio atsiradimas Pradžios knygoje sveikinamas kaip ypač Dievo norėtas. Taip yra todėl, kad Adomo, kaip vyro, prigimtį sudaranti santuokiškumo savybė yra priskiriama taip pat Kristui, kuris ją atkurdamas pilnatviškai užbaigė. Tai buvo sugriauta dėl meilės stokos, kuriai turėjo nusileisti Mozė, ir Kristuje vėl atgavo deramai priklausančią tiesą. Su Jėzumi pasaulyje atsiranda tikrasis (par excellence) Sužadėtinis, galintis kaip „antrasis“ ir „paskutinis Adomas“ išgelbėti ir atkurti tikrą santuokiškumą, kurio Dievas nepaliaujamai linki „pirmojo Adomo“ labui.

6. Jėzus – pirminio sutuoktinių poros autentiškumo atnaujintojas 

Mozės įstatyme dėl skyrybų Jėzus įžvelgia istorinį „širdžių kietumo“ padarinį ir išdrįsta prisistatyti kaip atnaujintojas, pasiryžęs atkurti pirminę tiesą apie sutuoktinių porą. Savo galia – mylėti be ribų ir savo gyvenimu, mirtimi bei prisikėlimu įgyvendinti neprilygstamą sąjungą su visa žmonija – Jėzus atkuria Pradžios knygos minties: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ tikrąją prasmę. Jėzaus akimis, nuo šiol vyras ir moteris gali mylėti vienas kitą taip, kaip Dievas nuo amžių to troško, nes Jėzuje apreikšta versmė tos meilės, kuri įkuria Karalystę. Kristus taip pat veda visas pasaulio poras į pradinį pažadėtosios meilės tyrumą; jis panaikina nuostatą, pagal kurią iš pareigos laikytasi žmonių vargingumo, stokojant galios įveikti jo priežastis. Jėzaus požiūriu pirminė pora tampa tokia, kokia ji visuomet buvo Dievo akyse: tai pranašiška pora, per ją Dievas apreiškia žmonijos siekiamą santuokinę meilę, kuriai ji yra sutverta; meilę, pasiekiamą Tame, kuris dieviškai moko žmones, ką reiškia mylėti. Nuo tada ištikima, nuolatinė meilė, tas santuokiškumas, kurį „širdies kietumas“ paverčia neįmanoma svajone, Jėzuje vėl tampa tikrove, – tik jis vienas, paskutinysis Adomas ir Sužadėtinis par excellence, gali dar kartą ją grąžinti.

7. Krikščioniškosios santuokos sakramentalumo akivaizdumas remiasi tikėjimu 

Krikščioniškosios santuokos sakramentalumas tampa regimas tikėjimo dėka. Kristus į savo galią įtraukia pakrikštytųjų santuokinę meilę, tą regimąją Kristaus Kūno – Bažnyčios dalį, siekdamas suteikti jai to autentiškumo, kurio, nebūdama Kristuje, ji stokotų. Jis vykdo tai Dvasia, savo turima galia kaip antrasis ir paskutinis Adomas, kaip savastį priimdamas pirmojo Adomo santuokiškumą ir atverdamas jį sėkmingam paveldui. Jis vykdo tai sutartinai su regimąja Bažnyčia, kurioje Viešpačiui pašvęsta santuokinė meilė tampa sakramentu. Sutuoktiniai Bažnyčioje paliudija, kad įsipareigoja santuokiniam gyvenimui ir tikisi iš Kristaus jėgų įgyvendinti šią meilės formą, kuri be jo žlugtų. Dėl to Kristui, kaip Bažnyčios Sužadėtiniui, būdingas slėpinys spinduliuoja ir gali būti nušviestas jam pasišventusių porų. Jų santuokinė meilė pagilinama ir neiškreipiama, nes ji grįžtamai nurodo ją palaikančio ir įsteigiančio Kristaus meilę. Ypatingas Dvasios išliejimas kaip sakramentui būdinga malonė padaro įmanoma tai, kad porų meilė tampa Kristaus meilės Bažnyčiai atvaizdu. Tačiau šis nuolatinis Dvasios liejimas niekuomet neatpalaiduoja krikščioniškosios poros nuo žmogiškųjų ištikimybės sąlygų, nes antrojo Adomo slėpinys niekuomet nė viename žmoguje neišgyvendino ar neužgožė pirmojo Adomo tikrovės.

8. Civilinė santuoka 

Iš to išeina, kad įžengimas į krikščioniškąją santuoką neįmanomas pripažinus vien tik grynai „prigimtinę“ teisę tuoktis, kad ir kokia religinė vertybė būtų pripažįstama esant ar iš tikrųjų būtų šioje teisėje. Jokia prigimtinė teisė niekuomet negali savaime nustatyti krikščioniškojo sakramento turinio. Jei būtų pretenduojama tai taikyti santuokai, būtų iškreipiama sakramento reikšmė, – sakramento tikslas yra pašvęsti Kristui pakrikštytųjų sutuoktinių meilę, kad Kristus juos galėtų paveikti perkeičiančio slėpinio galia. Šiuo požiūriu yra esminis skirtumas tarp sekuliariųjų valstybių, kurios civilinėje santuokoje mato socialiniu aspektu pakankamą aktą santuokinei bendrijai įsteigti, ir Bažnyčios, kuri, neneigdama tokios santuokos vertės nekrikštytųjų atžvilgiu, kelia klausimą, ar to gali pakakti pakrikštytiesiems. Jiems tinka tik Santuokos sakramentas, ir tai numato būsimųjų sutuoktinių valią pašvęsti meilei, kurios žmogiškoji vertė galutinai priklauso nuo paties Kristaus mums nešamos ir perteikiamos meilės. Iš to išeina, kad sakramento ir „sutarties“, dėl kurių XIX šimtmetyje apaštališkasis Magisteriumas formaliai pareiškė nuostatą, tapatybė turi būti suvokiama taip, kad būtų tikrai gerbiamas Kristaus ir krikščionių gyvenimo slėpinys.

9. Sutartis ir sakramentas 

Santuokinės sąjungos aktas, dažnai vadinamas sutartimi, pakrikštytųjų sutuoktinių atveju įgyjantis sakramento tikrovę, netampa sakramentu dėl paprasto juridinio krikšto poveikio. Tas faktas, kad santuokinis krikščionio vyro ir žmonos pažadas yra tikras sakramentas, kyla iš jų krikščioniškosios tapatybės, atnaujinamos jų, abipusiškai pažadamos vienas kitam, meilės. Jų santuokinis susitarimas, jiems laisvai atsiduodant vienas kitam, pašvenčia juos Sužadėtiniui par excellence, kuris juos taip pat išmokys tapti tobulais sutuoktiniais. Kristaus asmeninis slėpinys iš vidaus perskverbia natūralų žmogišką susitarimą ar „sutartį“. Tai tampa sakramentu tik tokiu atveju, jei būsimieji sutuoktiniai laisvai sutinka įžengti į santuokinį gyvenimą, ištardami savo pažadus Kristuje, į kurį buvo įskiepyti krikštu. Jų laisvas įsitraukimas į Kristaus slėpinį yra toks esmingas sakramento prigimčiai, kad Bažnyčia per kunigo tarnystę siekia būti garantuota šio įsipareigojimo krikščionišku autentiškumu. Žmogiškoji santuokinė sąjunga netampa sakramentu dėl savaime veiksmingo juridinio įstato, nepriklausomai nuo to, ar buvo laisvai pritarta krikštui. Ji tampa sakramentu dėl viešo ir krikščioniško pobūdžio, kuris iš esmės paveikia tarpusavio įsipareigojimą, ir tai be to dar leidžia nustatyti, kuria prasme sutuoktiniai yra šio sakramento teikėjai patys sau.

10. Sutuoktiniai – sakramento teikėjai Bažnyčioje ir per Bažnyčią 

Kadangi Santuokos sakramentas yra prasidedančios santuokinės meilės laisvas paaukojimas Kristui, pora akivaizdžiai teikia sakramentą, kuris pačia aukščiausia prasme susijęs su jais. Tačiau jie nėra teikėjai, veikiantys „absoliučia“ galia, tokia, į kurios įgyvendinimą Bažnyčia, griežtai kalbant, neturėtų teisės kištis. Sutuoktiniai yra sakramento teikėjai kaip gyvieji Kristaus Kūno nariai, kuriame jie pasikeičia pažadais, tačiau jų nepakeičiamas sprendimas nepaverčia sakramento vien grynos meilės išspinduliavimu. Sakramentas kaip toks visiškai kyla iš Bažnyčios slėpinio, kuriame santuokinė meilė leidžia sutuoktiniams dalyvauti privilegijuotu būdu. Taigi jokia pora negali teikti sakramentą sau be Bažnyčios pritarimo; taip pat jie negali to daryti skirtinga forma nuo tos, kurią nustatė Bažnyčia kaip raiškiausiai išreiškiančią slėpinį, į kurį sakramentas įveda porą. Bažnyčiai priklauso ištirti būsimosios poros pasirengimą ir pamatyti, ar jis iš tikrųjų atitinka jų gautąjį krikštą. Negana to, jos pareiga taip pat prireikus perkalbėti būsimuosius sutuoktinius nuo veiksmo, kuris pajuoktų Tą, kuriam yra liudijama. Pasikeičiant savitarpio sutikimu, sudarančiu sakramentą, Bažnyčia lieka sutuoktinių gaunamos atsiduodant vienas kitam Dvasios dovanos ženklu ir laidu. Pakrikštytųjų pora niekuomet neteikia Santuokos sakramento be Bažnyčios, juolab – už Bažnyčios; jie teikia sakramentą Bažnyčioje ir per Bažnyčią, niekuomet nepalikdami nuošalyje Bažnyčios, kurios slėpinys valdo jų meilę. Sveika teologija, nagrinėjanti Santuokos sakramento teikimą, yra ne tik labai reikšminga dvasiniam sutuoktinių autentiškumui, bet taip pat turi svarbių sąsajų palaikant santykius su ortodoksais.

11. Santuokos neišardomumas 

Šiame kontekste naujaip iškyla ir santuokos neišardomumo klausimas. Kadangi Kristus yra tikras Bažnyčios Sužadėtinis, krikščioniškoji santuoka negali tapti ir pasilikti autentišku Kristaus meilės Bažnyčiai atvaizdu, jei savaip neįžengia į tą ištikimybę, kuri apibrėžia Kristų kaip Bažnyčios Sužadėtinį. Kad ir kokie būtų kentėjimai ar psichologiniai sunkumai, kylantys kaip ištikimybės padarinys, neįmanoma pašvęsti Kristui – siekiant padaryti tai ženklu ar jo slėpinio sakramentu – tokios santuokinės meilės, kuri apima skyrybas, kai vieno iš sutuoktinių ar abiejų pirmoji santuoka tikrai galiojanti, nors kai kuriais atvejais tai nėra aišku. Bet jeigu skyrybomis, kuriomis būtent ir siekiama to tikslo, pareiškiama, jog teisėta sąjunga yra jau suardyta, ir tuo pagrindu leidžiama asmeniui sudaryti sutartį su kitu, kaip galėtume reikalauti, kad Kristus tą kitą „santuoką“ paverstų tikru savo asmeninio ryšio su Bažnyčia įvaizdžiu? Net jeigu kai kuriais aspektais apie tai būtų galima pasvarstyti, visų pirma tais atvejais, kai kalbama apie vieną iš sutuoktinių, kuris buvo neteisingai apleistas, nauja išsiskyrusio asmens santuoka negali būti sakramentas ir sukuria objektyvų negalimumą priimti Eucharistiją.

12. Skyrybos ir Eucharistija 

Nors neatsisakoma atsižvelgti į varginančias aplinkybes ir kartais net po skyrybų sudarytos antrosios civilinės santuokos kokybę, pakartotinai susituokusių išsiskyrusiųjų artinimasis prie Eucharistijos yra visiškai nesuderinamas su tuo slėpiniu, kuriam Bažnyčia tarnauja ir kurį liudija. Bažnyčia, leisdama išsiskyrusiems ir iš naujo susituokusiems priimti Eucharistiją, patikintų tas asmenų grupes tikėti, kad jie ženklų lygmeniu gali bendrauti su Tuo, kurio santuokinio slėpinio pažadus tikrovėje jie yra sulaužę. Negana to, Bažnyčios atžvilgiu tai reikštų, jog ji pritaria pakrikštytiesiems tuo metu, kai jie įžengia į būklę ar jau yra būklėje aiškaus ir objektyvaus prieštaravimo Viešpaties kaip Bažnyčios Sužadėtinio gyvenimui, mintims ir pačiam buvimui. Jei Bažnyčia galėtų teikti vienybės sakramentą tiems, kurie nepakluso jai esminiu Kristaus slėpinio aspektu, ji liudytų ne Kristų, bet veikiau būtų priešingas ženklas ir priešingas liudijimas. Vis dėlto šis atsisakymas jokiu būdu nepateisina jokios procedūros, kuri užtrauktų negarbę ir savaime prieštarautų Kristaus gailestingumui nusidėjėlių atžvilgiu.

13. Kodėl Bažnyčia negali panaikinti santuokos, kuri yra „ratum et cunsummatum 

Ši kristologinė krikščioniškosios santuokos vizija leidžia suprasti, kodėl Bažnyčia negali sau priimti teisės panaikinti santuokos ratum et cunsummatum, tai yra santuokos, kuri yra sakramentiškai sudaryta Bažnyčioje ir patvirtinta sutuoktinių santuokos aktu. Iš tikrųjų visa gyvenimo bendrystė, kuri, žmogiškai imant, apibrėžia santuoką, savaip primena įsikūnijimo realizmą, kuriuo Dievo Sūnus susivienija kūnu su žmonija. Sutuoktinių pora, be išlygų atsiduodami vienas kitam, šiuo aktu ženklina veiksmingą perėjimą į santuokinį gyvenimą, kuriame meilė tampa absoliučiu, kiek tik tai įmanoma, dalijimusi vienas kitu. Šitaip jie įžengia į tą žmogiškąją elgseną, kurios neatšaukiamą žymę priminė Kristus ir kurią jis padarė įvaizdžiu, atskleidžiančiu savo slėpinį. Taigi Bažnyčia negali turėti jokios galios santuokinės sąjungos tikrovei, perėjusiai į galią to, kurio slėpinį Bažnyčia privalo skelbti, o ne slopinti.

14. Pauliaus privilegija 

Tai, ką mes vadiname Pauliaus privilegija, jokiu būdu neprieštarauja čia išdėstytoms mintims. Atsižvelgdama į tai, ką Paulius aiškina Pirmajame laiške korintiečiams (7, 12–17), Bažnyčia pripažįsta teisę anuliuoti žmogiškąją santuoką, kurioje krikščionišku požiūriu pasirodė neįmanoma gyventi pakrikštytajam sutuoktiniui dėl priešingumo, kurį nekrikštytasis sutuoktinis reiškia pakrikštytajam. Šiuo atveju „privilegija“, jei ji iš tikrųjų egzistuoja, yra palanki gyvenimui Kristuje: jo svarba gali teisėtai nusverti Bažnyčios akyse tokį santuokinį gyvenimą, kuris negali ir negalėjo būti tokios sutuoktinių poros veiksmingai pašvęstas Kristui.

15. Krikščioniškoji santuoka negali būti izoliuota nuo Kristaus slėpinio 

Nagrinėjant biblinius, dogminius, moralinius, žmogiškuosius ar kanoninius santuokos aspektus, krikščioniškosios santuokos niekuomet negalima atsieti nuo Kristaus slėpinio. Taip yra todėl, kad Santuokos sakramentas, kurį Bažnyčia liudija, kuriam jį auklėja ir kurį leidžia priimti poroms, negali būti realiai išgyvenamas be nuolatinio sutuoktinių atsivertimo į patį Kristaus asmenį. Šis atsivertimas į Kristų yra sakramento prigimties vidinės esmės dalis ir tai tiesiogiai turi įtakos šio sakramento reikšmei ir tikslui poros gyvenime.

16. Vizija, kuri nėra visiškai nepasiekiama netikintiesiems 

Tačiau ši kristologinė vizija nėra visiškai nesuvokiama patiems netikintiesiems. Ji ne tik turi savo nuoseklumą, rodantį į Kristų kaip vienintelį to, ką mes tikime, pamatą, bet taip pat atskleidžia žmogiškosios poros didybę, galinčią byloti sąžinei netgi tokio žmogaus, kuriam svetimas Kristaus slėpinys. Negana to, žmogiškasis požiūris gali būti eksplicitiškai integruotas į Kristaus slėpinį, remiantis pirmuoju Adomu, nuo kurio antrasis ir paskutinysis Adomas niekuomet neatskiriamas. Santuokos atveju parodžius tai aiškiai dabartinis apmąstymas būtų išplėstas į kitus horizontus, kurių čia negalima aprėpti. Mes visų pirma norėjome priminti, kad Kristus yra tikrasis santuokos kaip sakramento pamatas, nors patys krikščionys to dažnai nesuvokia.

 

Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą 
„Bažnyčios žiniose“, 2003 gegužės 27, Nr. 10.

 

  

top