The Holy See
back up
Search
riga

KĖSHILLI PAPNOR I DREJTĖSISĖ DHE I PAQES

 

PĖRMBLEDHJE
E DOKTRINĖS SHOQĖRORE
TĖ KISHĖS

 

GJON PALIT II
MĖSUES I DOKTRINĖS SHOQĖRORE
DĖSHMITAR UNGJILLOR
I DREJTĖSISĖ DHE I PAQES

TREGUESI I PĖRGJITHSHĖM

 

Sigla  
Shkurtime biblike 
Letra e Kardinalit Angelo Sodano 
Paraqitja  

 

HYRJE

NJĖ HUMANIZĖM I TĖRĖSISHĖM DHE SOLIDAR   

a) Nė agimin e mijėvjeēarit tė tretė 
b)
 Domethėnia e dokumentit
c)
 Nė shėrbim tė sė vėrtetės sė plotė tė njeriut 
d)
 Me vulėn e solidaritetit, tė respektit dhe tė dashurisė 

 

PJESA E PARĖ

KAPITULLI I PARĖ

PLANI I DASHURISĖ SĖ HYJIT PĖR NJERĖZIMIN

 

I.     TĖ VEPRUARIT LIRUES TĖ HYJIT NĖ HISTORINĖ E IZRAELIT
a)
 Afėrsia falas e Hyjit
b) Parimi i krijimit dhe i tė vepruarit falas tė Hyjit

II.   JEZU KRISHTI PĖRMBUSHJA E PLANIT TĖ DASHURISĖ SĖ ATIT
a)
 Nė Jezu Krishtin pėrmbushet ngjarja vendimtare e historisė sė Hyjit me njerėzit.
b)
 Zbulimi i Dashurisė trinitare.

III.   PERSONI NJERĖZOR NĖ PLANIN E DASHURISĖ SĖ ATIT
a)
 Dashuria trinitare, zanafilla dhe caku i personit njerėzor
b)
 Shpėtimi i krishterė: pėr tė gjithė njerėzit dhe pėr krejt njeriun
c)
 Nxėnėsi i Krishtit si krijesė e re
d)
 Transhendenca e shpėtimit dhe autonomia e realiteteve tokėsore.

IV.    PLANI I HYJIT DHE MISIONI I KISHĖS.
a)
 Kisha, shenjė dhe mbrojtje e transhendencės sė personit njerėzor
b)
 Kisha, Mbretėria e Hyjit dhe pėrtėritja e marrėdhėnieve shoqėrore.
c)
 Qiej tė rinj dhe tokė tė re.
d)
 Maria dhe «fiat»-i i saj ndaj planit tė dashurisė sė Hyjit.

 

KAPITULLI I DYTĖ

MISIONI I KISHĖS DHE DOKTRINA SHOQĖRORE

 

I.      UNGJILLĖZIMI DHE DOKTRINA SHOQĖRORE.
a)
 Kisha, banesa e Hyjit me njerėz.
b)
 Tė ngjizurit dhe tė fermentuarit e shoqėrisė me Ungjillin.
c)
 Doktrina shoqėrore, ungjillėzimi dhe nxitja njerėzore.
d)
 E drejta dhe detyra e Kishės.

II.    NATYRA E DOKTRINĖS SHOQĖRORE.
a)
 Njė njohje e ndriēuar prej fesė .
b)
 Nė dialog tė pėrzemėrt me ēdo dije.
c)
 Shprehja e shėrbesės sė mėsimit tė Kishės.
d)
 Pėr njė shoqėri tė pajtuar nė drejtėsi e nė dashuri.
e)
 Njė mesazh pėr bijtė e Kishės dhe pėr njerėzimin.
f)
 Me vulėn e vazhdimėsisė dhe tė pėrtėritjes.

III.   DOKTRINA SHOQĖRORE NĖ KOHĖN TONĖ: SHĖNIME HISTORIKE 
a)
 Nisja e njė ecjeje tė re
b)
 Nga «Rerum novarum» deri nė ditėt tona.
c)
 Nė dritėn dhe nėn shtytjen e Ungjillit.

 

KAPITULLI I TRETĖ

PERSONI NJERĖZOR DHE TĖ DREJTAT E TIJ

 

I.      DOKTRINA SHOQĖRORE DHE PARIMI PERSONALIST.

II.    PERSONI NJERĖZOR «IMAGO DEI».
a)
 Krijesė nė shėmbėlltyrė tė Hyjit.
b)
 Drama e mėkatit.
c)
 Universaliteti i mėkatit dhe universaliteti i shpėtimit.

III.  PERSONI NJERĖZOR DHE PROFILET E SHUMTĖ TĖ  TIJ.
A) Njėsia e personit.
B) Hapja ndaj transhendencės dhe unicitetit tė personit.
   a)
 Hapja ndaj transhendencės.
   b)
 I vetėm dhe i papėrsėritshėm.
   c)
 Respektimi i dinjitetit njerėzor.
C) Liria e personit.
   a)
 Vlera dhe kufijtė e lirisė.
   b)
 Lidhja e lirisė me tė vėrtetėn dhe ligjin natyror
D) Barazia e tė gjithė personave nė dinjitet
E) Socialiteti njerėzor.

IV.   TĖ DREJTAT NJERĖZORE.
a)
 Vlera e tė drejtave njerėzore.
b)
 Specifikimi i tė drejtave.
c)
 Tė drejtat dhe detyrat.
d)
 Tė drejtat e popujve dhe tė kombeve.
e)
 Zhdukja e dallimit mes letrės dhe shpirtit.

 

KAPITULLI I KATĖRT

PARIMET E DOKTRINĖS SHOQĖRORE TĖ KISHĖS

 

I.     DOMETHĖNIA DHE NJĖSIA.

II.    PARIMI I TĖ MIRĖS SĖ PĖRBASHKĖT
a)
 Domethėnia dhe implikimet kryesore.
b)
 Pėrgjegjėsia e tė gjithėve pėr tė mirėn e pėrbashkėt.
c)
 Detyrat e bashkėsisė politike.

III.   ADRESIMI UNIVERSAL I TĖ MIRAVE.
a)
 Zanafilla dhe domethėnia.
b)
 Adresimi universal i tė mirave dhe prona private.
c)
 Adresimi universal i tė mirave dhe zgjedhja parapėlqyese pėr tė varfrit.

IV.    PARIMI I SUBSIDIARITETIT.
a)
 Zanafilla dhe domethėnia.
b)
 Udhėzime konkrete.

V.     PJESĖMARRJA.
a)
 Domethėnia dhe vlera.
b)
 Pjesėmarrja dhe demokracia.

VI.   PARIMI I SOLIDARITETIT.
a)
 Domethėnia dhe vlera.
b)
 Solidariteti si parim shoqėror dhe si virtyt moral.
c)
 Solidariteti dhe rritja e pėrbashkėt e njerėzve.
d)
 Solidariteti nė jetėn dhe nė mesazhin e Jezu Krishtit.

VII.  VLERAT THEMELORE TĖ JETĖS SHOQĖRORE.
a)
 Marrėdhėnia mes parimeve dhe vlerave.
b)
 E vėrteta.
c)
 Liria.
d)
 Drejtėsia.

VIII. RRUGA E DASHURISĖ.

PJESA E DYTĖ

KAPITULLI I PESTĖ

FAMILJA QELIZA JETĖSORE E SHOQĖRISĖ

I.     FAMILJA SHOQĖRIA E PARĖ NATYRORE.
a)
 Rėndėsia e familjes pėr personin.
b)
 Rėndėsia e familjes pėr shoqėrinė.

II.    MARTESA THEMEL I FAMILJES.
a)
 Vlera e martesės.
b)
 Sakramenti i martesės.

III.   SUBJEKTIVITETI SHOQĖROR I FAMILJES.
a)
 Dashuria dhe formimi i njė bashkėsie personash.
b)
 Familja ėshtė shenjtėrorja e jetės.
c)
 Detyra edukative.
d)
 Dinjiteti dhe tė drejtat e fėmijėve.

IV.    FAMILJA PROTAGONISTE E JETĖS SHOQĖRORE.
a)
 Solidariteti familjar.
b)
 Familja, jeta ekonomike dhe puna.

V.     SHOQĖRIA NĖ SHĖRBIM TĖ FAMILJES.

KAPITULLI I GJASHTĖ

PUNA E NJERIUT

I.     ASPEKTE BIBLIKE 
a)
 Detyra pėr ta punuar dhe pėr ta ruajtur tokėn.
b)
 Jezusi njeri i punės.
c)
 Detyra pėr tė punuar.

II.   VLERA PROFETIKE E ENCIKLIKĖS “RERUM NOVARUM” 

III.   DINJITETI I PUNĖS 
a)
 Pėrmasa subjektive dhe objektive e punės
b)
 Marrėdhėniet mes punės dhe kapitalit
c)
 Puna, dhėnia e tė drejtės pėr pjesėmarrje.
d)
 Marrėdhėnia mes punės dhe pronės private.
e)
 Pushimi i ditės sė festės

IV.    E DREJTA PĖR PUNĖ.
a)
 Puna ėshtė e nevojshme.
b) Roli i Shtetit dhe i shoqėrisė nė nxitjen e tė drejtės pėr punė.
c)
 Familja dhe e drejta pėr punė.
d)
 Gratė dhe e drejta pėr punė.
e)
 Puna e fėmijėve.
f)
 Mėrgimi dhe puna.
g)
 Bota bujqėsore dhe e drejta pėr punė.

V.     TĖ DREJTAT E PUNĖTORĖVE.
a)
 Dinjiteti i punėtorėve dhe respektimi i tė drejtave tė tyre
b)
 Dinjiteti pėr njė pagė tė drejtė dhe shpėrndarja e tė ardhurave
c)
 E drejta pėr grevė.

VI.   SOLIDARITETI MES PUNĖTORĖVE.
a)
 Rėndėsia e sindikatave.
b)
 Forma tė reja solidariteti.

VII.  “RISITĖ” E BOTĖS SĖ PUNĖS.
a)
 Njė fazė tranzicioni epokal.
b)
 Doktrina shoqėrore dhe “risitė”

KAPITULLI I SHTATĖ

JETA EKONOMIKE

 

I.      ASPEKTE BIBLIKE.
a) Njeriu, varfėri dhe pasuri.
b)
 Pasuria ekziston pėr t’u bashkėndarė.

II.    MORALI DHE EKONOMIA.

III.   NISMA PRIVATE DHE SIPĖRMARRJA.
a)
 Sipėrmarrja dhe qėllimet e saj
b)
 Roli i sipėrmarrėsit dhe i drejtuesit tė ndėrmarrjes. 

IV.    INSTITUCIONET EKONOMIKE NĖ SHĖRBIM TĖ NJERIUT.
a)
 Roli i tregtisė sė lirė.
b)
 Veprimi i Shtetit.
c)
 Roli i trupave tė ndėrmjetėm.
d)
 Kursimi dhe konsumi.

V.    “RISITĖ” NĖ EKONOMI.
a)
 Globalizimi: mundėsitė dhe rreziqet.
b)
 Sistemi financiar ndėrkombėtar.
c)
 Roli i bashkėsisė ndėrkombėtare nė epokėn e ekonomisė globale.
d)
 Njė zhvillim i tėrėsishėm dhe solidar.
e)
 Nevoja e njė vepre tė madhe edukative dhe kulturore.

 

KAPITULLI I TETĖ

BASHKĖSIA POLITIKE

 

I.      ASPEKTE BIBLIKE.
a)
 Zotėrimi i Hyjit.
b)
 Jezusi dhe autoriteti politik.
c)
 Bashkėsitė e para tė krishtera.

II.   THEMELI DHE QĖLLIMI I BASHKĖSISĖ POLITIKE.
a)
 Bashkėsia politike, personi njerėzor dhe populli.
b)
 Mbrojtja dhe nxitja e tė drejtave njerėzore.
c)
 Bashkėjetesa e bazuar nė miqėsinė civile

III.   AUTORITETI POLITIK.
a)
 Themeli i autoritetit politik.
b)
 Autoriteti si forcė morale.
c)
 E drejta e kundėrshtimit pėr arsye tė ndėrgjegjes.
d)
 E drejta pėr tė rezistuar.
e) Dhėnia e dėnimeve

IV.   SISTEMI I DEMOKRACISĖ.
a)
 Vlerat dhe demokracia.
b)
 Institucionet dhe demokracia.
c)
 Pėrbėrėsit moral tė pėrfaqėsisė politike.
d)
 Mjetet pėr tė marrė pjesė nė politikė.
e)
 Informacioni dhe demokracia

V.     BASHKĖSIA POLITIKE NĖ SHĖRBIM TĖ SHOQĖRISĖ CIVILE.
a)
 Vlera e shoqėrisė civile.
b)
 Parėsia e shoqėrisė civile.
c)
 Zbatimi i parimit tė subsidiaritetit.

V.     SHTETI DHE BASHKĖSITĖ FETARE
A) Liria fetare, njė e drejtė themelore njerėzore.
B) Kisha Katolike dhe Bashkėsia Politike.
   a)
 Autonomia dhe pavarėsia.
   b)
 Bashkėpunimi.

KAPITULLI I NĖNTĖ

BASHKĖSIA NDĖRKOMBĖTARE

I.      ASPEKTE BIBLIKE.
a)
 Njėsia e familjes njerėzore
b)
 Jezu Krishti prototip dhe themel i njerėzimit tė ri.
c)
 Thirrja universale e krishterimit

II.    RREGULLAT THEMELORE TĖ BASHKĖSISĖ NDĖRKOMBĖTARE
a)
 Bashkėsia ndėrkombėtare dhe vlerat.
b)
 Marrėdhėnie tė bazuara nė harmoninė mes rendit juridik dhe rendit moral..

III.   ORGANIZATA E BASHKĖSISĖ NDĖRKOMBĖTARE.
a)
 Vlera e Organizatave ndėrkombėtare.
b)
 Personaliteti juridik i Selisė sė Shenjtė.

IV.   BASHKĖVEPRIMI NDĖRKOMBĖTAR PĖR ZHVILLIM 
a)
 Bashkėpunimi pėr tė garantuar tė drejtėn e zhvillimit.
b)
 Luftė varfėrisė.
c)
 Borxhi i jashtėm.

 

KAPITULLI I DHJETĖ

MBROJTJA E MJEDISIT

 

I.       ASPEKTE BIBLIKE.

II.     NJERIU DHE GJITHĖSIA E GJĖRAVE.

III.   KRIZA NĖ MARRĖDHĖNIEN MES NJERIUT DHE MJEDISIT.

IV.    NJĖ PĖRGJEGJĖSI E PĖRBASHKĖT.
a)
 Mjedisi, njė e mirė kolektive.
b)
 Pėrdorimi i bioteknologjive.
c)
 Mjedisi dhe bashkėndarja e tė mirave.
d)
 Stile tė reja jetese.

 

KAPITULLI I NJĖMBĖDHJETĖ

NXITJA E PAQES

 

I.      ASPEKTE BIBLIKE.

II.     PAQJA: FRYT I DREJTĖSISĖ DHE I DASHURISĖ.

III.   DĖSHTIMI I PAQES: LUFTA.
a)
 Mbrojtja e ligjshme.
b)
 Mbrojtja e paqes.
c)
 Detyra pėr tė mbrojtur tė pafajshmit.
d)
 Masa kundėr atij qė kėrcėnon paqen.
e)
 Ēarmatimi.
f)
 Dėnimi i terrorizmit.

IV.   NDIHMESA E KISHĖS PĖR PAQEN.

 

PJESA E TRETĖ

KAPITULLI I DYMBĖDHJETĖ

DOKTRINA SHOQĖRORE DHE VEPRIMI BARITOR

 

I.      VEPRIMI BARITOR NĖ RRETHIN SHOQĖROR.
a)
 Doktrina shoqėrore dhe inkulturimi i fesė.
b)
 Doktrina shoqėrore dhe baritorja shoqėrore.
c)
 Doktrina shoqėrore dhe formimi.
d)
 Nxitja e dialogut.
e)
 Subjektet e baritores shoqėrore.

II.     DOKTRINA SHOQĖRORE DHE ANGAZHIMI I BESIMTARĖVE LAIKĖ.
a)
 Besimtari laik.
b)
 Pėrshpirtėria e besimtarit laik.
c)
 Tė vepruarit me maturi.
d)
 Doktrina shoqėrore dhe pėrvoja e tė qenėt i organizuar.
e)
 Shėrbimi nė rrethe tė ndryshme tė jetės shoqėrore.
   1. Shėrbimi qė i bėhet personit njerėzor.
   2. Shėrbimi qė i bėhet kulturės.
   3. Shėrbimi qė i bėhet ekonomisė.
  4. Shėrbimi qė i bėhet politikės.

 

PĖRFUNDIMI

PĖR NJĖ QYTETĖRIM TĖ DASHURISĖ

a) Ndihma e Kishės pėr njeriun bashkėkohor.
b)
 Tė rinisemi nga feja nė Krishtin.
c)
 Njė shpresė e palėkundshme.
d)
 Ndėrtimi i “qytetėrimit tė dashurisė”

 

Shėnime tė pėrkthyeseve


SIGLA

a.     in articulo
AAS   Acta Apostolicae Sedis
ad 1um   in responsione ad 1 argumentum
ad 2um    in responsione ad 2 argumentum et ita porro
k.   kapitull ose in corpore articuli
kap.   kapitull
CIC   Codex Iuris Canonici (Kodi i sė Drejtės Kanonike)
Krh.   Krahaso
Kusht. dogm.   Kushtetuta dogmatike
Kusht. barit.   Kushtetuta baritore
d.   distinctio
Dekr.   Dekret
Dekl.   Deklaratė
DS     H. Denzinger  A. Schönmetzer, Enchiridion Symbolorum definitionum et declarationum de rebus fidei et morum
Ed. Leon.   Sancti Thomae Aquinatis Doctoris Angelici Opera omnia iussu  impensaque Leonis XIII P.M. edita
Nxit. ap.   Nxitje apostolike
Po aty   Po aty
Po ai   Po ai
Instr.   Instruksion
Let. ap.   Letėr apostolike
Let. enc.   Letėr enciklike
fq.   faqe
PG   Patrologia greca (J. P. Migne)
PL   Patrologia latina (J. P. Migne)
q.   quaestio
QQ.DD.   Quaestiones disputatae
v.    vėllimi
I   Prima Pars Summae Theologiae
I-II   Prima Secundae Partis Summae Theologiae
II-II   Secunda Secundae Partis Summae Theologiae
III   Tertia Pars Summae Theologia

                                                           

               

SHKURTIME BIBLIKE

Ab    Abdia
Ag   Agjeu
Am   Amosi
Bar   Baruku
Dal   Dalja
Dan   Danieli
Ef   Efesianėve
Esd   Esdra
Es   Estera
Ez   Ezekieli
Flm   Filemoni
Fil   Filipianėve
Fu   Fjalėt e urta
Gal   Galatasve
Gjn   Gjoni
1 Gjn   1 Gjoni
2 Gjn   2 Gjoni
3 Gjn   3 Gjoni
Gjq   Gjyqtarėt
Hab   Habakuku
Heb   Hebrenjve
Is   Isaia
Jak   Jakobi
Jer   Jeremia
Jb   Jobi
Jl   Joeli
Jon   Jona
Joz   Jozuehu
Jud   Juda
Jt   Judita
Kk   Kėnga e kėngėve
Ksh   Kishtari
Kol   Kolosianėve
1 Kor   1 Korintianėve
2 Kor   2 Korintianėve
1 Kro   1 Kronikat
2 Kro   2 Kronikat
Lev   Levitiku
Lp   Ligji i pėrtėrirė
Lk   Luka
1 Mak   1 Makabenjtė
2 Mak   2 Makabenjtė
Mal   Malakia
Mk   Marku
Mt   Mateu
1 Mbr   1 Mbretėrit
2 Mbr   2 Mbretėrit
Mik   Mikeja
Nah   Nahumi
Neh   Nehemia
Nr   Numrat
Oz   Ozeja
1 Pjt   1 Pjetrit
2 Pjt   2 Pjetrit
Ps   Psalmet
Rom   Romakėve
Rt   Ruta
1 Sam   1 Samueli
2 Sam   2 Samueli
1 Sel   1 Selanikasve
2 Sel   2 Selanikasve
Sir   Siracidi
Sof   Sofonia
1 Tim   1 Timoteut
2 Tim   2 Timoteut
Tit   Titit
Tob   Tobia
Urt   Urtia
Vaj   Vajtimet
Vap   Veprat e apostujve
Zak   Zakaria
Zan   Zanafilla
Zb   Zbulesa

 

Sekretaria e Shtetit

Nga Vatikani, mė 29 qershor 2004

 

Nr. 559.332

Z. Kardinal,

       Gjatė historisė sė saj, dhe veēanėrisht nė njėqind vjetėt e fundit, Kisha nuk ka hequr kurrė dorė  sipas fjalėve tė Papės Leoni XIII  sė thėni «fjalėn qė i pėrket» mbi ēėshtjet e jetės shoqėrore. Duke vazhduar tė pėrpunojė dhe tė pėrditėsojė trashėgiminė e pasur tė Doktrinės Shoqėrore Katolike, Papa Gjon Pali II ka botuar, nga ana e tij, tri Enciklika tė mėdha  Laborem exercens, Sollicitudo rei socialis dhe Centesimus annus  qė pėrbėjnė etapa themelore tė mendimit katolik mbi kėtė argument. Nga ana e tyre, Ipeshkvij tė shumtė, nė ēdo anė tė botės, kanė dhėnė ndihmesėn e tyre kohėt e fundit pėr ta thelluar doktrinėn shoqėrore tė Kishės. Po ashtu kanė bėrė edhe studiues tė shumtė, nė ēdo Kontinent.

1.    Pra ishte e pėlqyeshme qė tė merreshin masat pėr tė redaktuar njė pėrmbledhje tė krejt lėndės, duke paraqitur nė mėnyrė sistematike bazat e doktrinės shoqėrore katolike. Kėtė e ka marrė pėrsipėr nė mėnyrė tė lavdėrueshme Kėshilli Papnor i Drejtėsisė dhe i Paqes, duke i kushtuar kėsaj nisme njė punė tė dendur gjatė viteve tė fundit.

      Prandaj jam i lumtur pėr botimin e vėllimit Pėrmbledhje e Doktrinės Shoqėrore tė Kishės, duke bashkėndarė me Ju gėzimin qė po ua japim atė besimtarėve dhe tė gjithė njerėzve vullnetmirė, si ushqim rritjeje njerėzore e shpirtėrore, personale e bashkėsiore1*.

2.    Kjo vepėr tregon se si doktrina shoqėrore katolike ka edhe vlerėn e mjetit tė ungjillėzimit (krh. Centesimus annus, 54), sepse vė nė marrėdhėnie personin njerėzor dhe shoqėrinė me dritėn e Ungjillit. Parimet e doktrinės shoqėrore tė Kishės, qė mbėshteten nė ligjin natyror, pėrforcohen dhe mbėshteten pastaj, nė fenė e Kishės, prej Ungjillit tė Krishtit.

       Nė kėtė dritė, njeriu ėshtė i ftuar qė para sė gjithash ta zbulojė veten si qenie transhendente, nė ēdo pėrmasė tė jetės, pėrfshirė edhe atė tė lidhur me kontekstet shoqėrore, ekonomike e politike. Feja e ēon nė plotėsi domethėnien e familjes e cila, e bazuar nė martesėn mes njė burri e njė gruaje, pėrbėn qelizėn e parė dhe jetėsore tė shoqėrisė; veē kėsaj, ajo ndriēon dinjitetin e punės qė, si veprimtari e njeriut qė ka si qėllim realizimin e tij, ka pėrparėsi mbi kapitalin dhe pėrbėn njė titull pjesėmarrjeje nė frytet qė rrjedhin prej saj.

3.     Nė kėtė tekst pastaj, del nė dritė rėndėsia e vlerave morale, tė bazuara nė ligjin natyror tė shkruar nė ndėrgjegjen e ēdo qenieje njerėzore, qė prandaj e ka pėr detyrė ta pranojė e ta respektojė. Njerėzimi kėrkon sot mė shumė drejtėsi nė trajtimin e dukurisė sė gjerė tė globalizimit; e ndien tė gjallė shqetėsimin pėr ekologjinė dhe pėr njė mbarėshtim tė drejtė tė punėve publike; ndien nevojėn pėr ta ruajtur ndėrgjegjen kombėtare, por pa humbur sysh rrugėn e tė drejtės dhe vetėdijen e njėsisė sė familjes njerėzore. Bota e punės, thellėsisht e modifikuar prej arritjeve tė sotme teknologjike, njeh nivele tė jashtėzakonshme cilėsie, por mjerisht i duhet tė regjistrojė edhe forma tė reja tė paqėndrueshmėrisė, tė shfrytėzimit e madje edhe tė skllavėrisė, brenda vetė shoqėrive tė ashtuquajtura tė pasura. Nė zona tė ndryshme tė planetit niveli i mirėqenies vazhdon tė rritet, por shtohet kėrcėnueshėm numri i tė varfėrve tė rinj dhe, pėr arsye tė ndryshme, zgjerohet ndryshimi mes Vendeve mė pak tė zhvilluara dhe Vendeve tė pasura. Tregu i lirė, proces ekonomik me anė pozitive, megjithatė paraqet kufizimet e veta. Nga ana tjetėr, dashuria parapėlqyese pėr tė varfrit pėrfaqėson njė zgjedhje themelore tė Kishės dhe ajo ua propozon kėtė tė gjithė njerėzve vullnetmirė.

        Kėshtu vihet re se si Kisha nuk mund tė reshtė sė ngrituri zėrin e vet mbi risitė2*, tipike tė epokės moderne, sepse asaj i pėrket t’i ftojė tė gjithė tė pėrkushtohen me qėllim qė tė pėrhapet gjithnjė e mė shumė njė qytetėrim i njėmendtė i prirur drejt kėrkimit tė njė zhvillimi njerėzor tė tėrėsishėm e solidar.

4.    Ēėshtjet aktuale kulturore e shoqėrore fusin nė valle sidomos besimtarėt laikė, tė thirrur, siē na kujton Koncili II Ekumenik i Vatikanit, tė merren me gjėrat tokėsore duke i renduar ato sipas Hyjit (krh. Lumen gentium, 31). Prandaj kuptohet mirė rėndėsia themelore e formimit tė laikėve, qė me shenjtėrinė e jetės sė tyre dhe me forcėn e dėshmisė sė tyre, tė ndihmojnė nė pėrparimin e njerėzimit. Ky dokument synon t’i ndihmojė nė misionin e tyre tė pėrditshėm.

        Ėshtė e rėndėsishme pastaj tė vėmė nė dukje se si elementė tė shumtė tė mbledhur kėtu shfaqen tė bashkėndarė edhe prej Kishave e Bashkėsive tė tjera kishtare, si dhe prej Besimeve tė tjera. Teksti ėshtė pėrpunuar nė mėnyrė qė tė jetė i pėrdorshėm jo vetėm ad intra, apo mes katolikėve, por edhe ad extra. Nė tė vėrtetė, vėllezėrit e bashkuar me ne prej tė njėjtit Pagėzim, ndjekėsit e Feve tė tjera dhe tė gjithė njerėzit vullnetmirė mund tė marrin prej tij sugjerime tė frytshme reflektimi dhe njė nxitje tė pėrbashkėt pėr zhvillimin e tėrėsishėm tė ēdo njeriu dhe tė krejt njeriut.

5.    Ati i Shenjtė, ndėrsa uron qė ky dokument ta ndihmojė njerėzimin nė kėrkimin e zellshėm tė sė mirės sė pėrbashkėt, kėrkon bekimet e Hyjit pėr ata qė ndalen pėr tė reflektuar mbi mėsimet e kėtij botimi. Duke formuluar edhe urimin tim personal pėr suksesin e kėsaj vepre, pėrgėzoj Hirėsinė Tuaj dhe Bashkėpunėtorėt e Kėshillit Papnor tė Drejtėsisė dhe tė Paqes pėr punėn e rėndėsishme tė kryer, ndėrsa me ndjenja tė njė respekti tė madh mė pėlqen ta quaj veten

 

Shumė i devotshmi Juaj nė Zotin
Angelo Kard. Sodano
Sekretar i Shtetit

 

________________________

Hirėsisė sė Tij tė Pėrndritur
Z. Kard. RENATO RAFFAELE MARTINO
President i Kėshillit Papnor tė Drejtėsisė dhe tė Paqes
QYTETI I VATIKANIT

 

 

PARAQITJE

      Jam i lumtur tė paraqes dokumentin Pėrmbledhje e doktrinės shoqėrore tė Kishės, tė pėrpunuar, sipas detyrės sė marrė prej Atit tė Shenjtė Gjon Pali II, pėr tė paraqitur nė mėnyrė tė pėrmbledhur, por tė plotė, mėsimin shoqėror tė Kishės.

     Shndėrrimi i realitetit shoqėror me forcėn e Ungjillit, tė dėshmuar prej grave e burrave besimtarė nė Jezu Krishtin, ka qenė gjithmonė njė sfidė dhe ėshtė ende e tillė, nė fillim tė mijėvjeēarit tė tretė tė epokės sė krishterė. Kumtimi i Jezu Krishtit, i «lajmit tė mirė» tė shpėtimit3*, tė dashurisė, tė drejtėsisė dhe tė paqes, nuk mirėpritet lehtėsisht nė botėn e sotme, ende tė shkatėrruar nga luftėrat, mjerimet dhe padrejtėsitė; pikėrisht pėr kėtė njeriu i kohės sonė ka mė shumė se kurrė nevojė pėr Ungjillin: pėr fenė qė shpėton, pėr shpresėn qė ndriēon, pėr dashurinė4* qė do.

     Kisha, eksperte nė humanitet, nė njė pritje besimplote dhe nė tė njėjtėn kohė aktive, vazhdon tė vėshtrojė drejt «qiejve tė rinj» dhe «tokės sė re» (2 Pjt 3, 13), dhe t’ia tregojė ato secilit njeri, pėr ta ndihmuar qė ta jetojė jetėn e vet nė pėrmasėn e kuptimit tė pėrnjėmendtė. «Gloria Dei vivens homo»: njeriu qė e jeton nė plotėsi dinjitetin e vet i jep lavdi Hyjit, i cili ia ka dhuruar atė.

     Leximi i kėtyre faqeve propozohet para sė gjithash pėr tė mbėshtetur dhe pėr tė nxitur veprimin e tė krishterėve nė fushėn shoqėrore, sidomos tė besimtarėve shekullarė, tė cilėt kėtė fushė e kanė tė vetėn; e gjithė jeta e tyre duhet tė cilėsohet si njė vepėr e begatshme ungjillėzuese. Secili besimtar duhet tė mėsojė para sė gjithash t’i bindet Zotit me qėndrueshmėrinė e fesė, sipas shembullit tė Shėn Pjetrit: «Mėsues, gjithė natėn u pėrpoqėm e nuk zumė asgjė; por pasi po thua ti, do t’i qes rrjetat» (Lk 5, 5). Ēdo lexues «vullnetmirė» do tė mund t’i njohė arsyet qė e nxisin Kishėn tė ndėrhyjė me njė doktrinė nė fushėn shoqėrore, qė nė vėshtrim tė parė nuk duket kompetencė e saj, si dhe arsyet pėr njė takim, njė dialog, njė bashkėpunim pėr t’i shėrbyer tė mirės sė pėrbashkėt.

     Paraardhėsi im, i ndjeri dhe i nderuari kardinal Franēois-Xavier Nguyźn Van Thuān, e udhėhoqi me dituri, me qėndrueshmėri dhe me largpamėsi fazėn komplekse pėrgatitore tė kėtij dokumenti; sėmundja e pengoi ta shihte te botuar. Kjo vepėr qė mė ėshtė besuar dhe qė tani u ėshtė dorėzuar lexuesve, mban pra vulėn e njė dėshmitari tė madh tė Kryqit, i fortė nė fe nė vitet e errėta e tė tmerrshme tė Vjetnamit. Ai do tė dijė ta pranojė mirėnjohjen tonė pėr krejt punėn e tij tė ēmueshme, tė kryer me dashuri e kushtim dhe t’i bekojė tė gjithė ata qė do tė ndalen pėr tė reflektuar mbi kėto faqe.

     Thėrras ndėrmjetėsinė e Shėn Jozefit, Rojtarit tė Shėlbuesit dhe Dhėndrit tė sė Lumes Virgjėrės Mari, Pajtor i Kishės sė gjithmbarshme dhe i punės, qė ky tekst tė mund tė japė fryte tė begatshme nė jetėn shoqėrore  si mjet i shpalljes ungjillore, i drejtėsisė dhe i paqes.

Qyteti i Vatikanit, mė 2 prill 2004

Pėrkujtimi i Shėn Franēeskut nga Paola

Kard. Renato Raffaele Martino
President

+ Giampaolo Crepaldi
Sekretar


PĖRMBLEDHJE
E DOKTRINĖS SHOQĖRORE
TĖ KISHĖS

 

HYRJE

NJĖ HUMANIZĖM5* I TĖRĖSISHĖM DHE SOLIDAR

a) Nė agimin e mijėvjeēarit tė tretė

1    Kisha, popull shtegtar, po ecėn nė mijėvjeēarin e tretė tė epokės sė krishterė e udhėhequr prej Krishtit, «Bariut tė madh» (Heb 13, 20): Ai ėshtė Dera e Shenjtė (krh. Gjn 10, 9) qė kapėrcyem gjatė Jubileut tė Madh tė vitit 2000.1 Jezu Krishti ėshtė Rruga, e Vėrteta dhe Jeta (krh. Gjn 14, 6): duke soditur Fytyrėn e Zotit, pėrforcojmė fenė tonė dhe shpresėn tonė nė Tė, tė vetmin Shpėtimtar dhe pikarritje tė historisė.

    Kisha vazhdon t’i thėrrasė tė gjithė popujt dhe tė gjitha Kombet, sepse vetėm nė emėr tė Krishtit i jepet njeriut shpėtimi. Shpėtimi, qė Zoti Jezus ka fituar pėr ne «me ēmim tė lartė» (1 Kor 6, 20; krh. 1 Pjt 1, 18-19), realizohet nė jetėn e re qė i pret tė drejtėt pas vdekjes, por pėrfshin edhe kėtė botė nė realitetet e ekonomisė e tė punės, tė teknikės e tė komunikimit, tė shoqėrisė e tė politikės, tė bashkėsisė ndėrkombėtare e tė marrėdhėnieve mes kulturave e popujve: «Jezusi ka ardhur pėr tė sjellė shpėtimin e tėrėsishėm, qė pėrfshin krejt njeriun dhe tė gjithė njerėzit, duke i hapur ndaj horizonteve tė mrekullueshme tė bijėsisė hyjnore».2

2    Nė kėtė agim tė mijėvjeēarit tė tretė, Kisha nuk lodhet sė kumtuari Ungjillin qė dhuron shpėtimin dhe lirinė e njėmendtė edhe nė gjėrat tokėsore, duke kujtuar porosinė solemne drejtuar Timoteut prej shėn Palit: «Predikoje fjalėn, nxit nė rast tė volitshėm dhe nė rast tė pavolitshėm, kėshillo, qorto, urdhėro me plot duresė dhe mėsim! Sepse do tė vijė koha, kur njerėzit nuk do ta durojnė mėsimin e shėndoshė, por, simbas ėndjeve tė veta, do tė bashkojnė rreth vetes mėsues pėr tė kėnaqur veshin; do t’i largojnė veshėt prej sė vėrtetės dhe do t’i sjellin drejt pėrrallave. Ti veē rri zgjuar nė ēdo gjė me kujdes, duroji tė vėshtirat, kryeje mirė detyrėn e ungjilltarit, kryeje plotėsisht shėrbesėn tėnde» (2 Tim 2-5).

3    Burrave e grave tė kohės sonė, shokėve tė vet tė udhėtimit, Kisha u jep edhe doktrinėn e vet shoqėrore. Nė tė vėrtetė, kur Kisha «kryen misionin e vet tė kumtimit tė Ungjillit, i vėrteton njeriut, nė emėr tė Krishtit, dinjitetin e tij dhe thirrjen e tij nė bashkėsinė6* e personave; i mėson kėrkesat e drejtėsisė dhe tė paqes, sipas urtisė hyjnore».3 Kjo doktrinė ka njė njėsi tė vetėn tė thellė, qė buron prej Fesė nė njė shpėtim tė tėrėsishėm, prej Shpresės nė njė drejtėsi tė plotė, prej Dashurisė qė i bėn tė gjithė njerėzit vėrtet vėllezėr nė Krishtin: ėshtė njė shprehje e dashurisė sė Hyjit pėr botėn, tė cilėn Ai e ka dashur aq shumė «sa qė e dha njė tė vetmin Birin e vet» (Gjn 3, 16). Ligji i ri i dashurisė pėrqafon tėrė njerėzimin dhe nuk njeh kufij, pasi kumtimi i shėlbimit nė Krishtin shtrihet «gjer nė skajin e botės» (Vap 1, 8).

4    Duke zbuluar se Hyji na do, njeriu kupton dinjitetin e vet transhendent, mėson tė mos kėnaqet me veten dhe tė takojė tjetrin nė njė rrjet marrėdhėniesh gjithnjė e mė njėmend njerėzore. Njerėzit e bėrė tė rinj prej dashurisė sė Hyjit janė nė gjendje t’i ndryshojnė rregullat dhe cilėsinė e marrėdhėnieve si dhe strukturat shoqėrore: janė persona tė aftė tė sjellin paqen aty ku ka konflikte, tė ndėrtojnė e tė kultivojnė marrėdhėnie vėllazėrore aty ku ka urrejtje, tė kėrkojnė drejtėsinė aty ku zotėron shfrytėzimi i njeriut mbi njeriun. Vetėm dashuria ėshtė e aftė t’i shndėrrojė nė mėnyrė rrėnjėsore marrėdhėniet qė qeniet njerėzore kanė mes tyre. I pėrfshirė nė kėtė perspektivė, secili njeri vullnetmirė mund t’i dallojė horizontet e gjera tė drejtėsisė dhe tė zhvillimit njerėzor nė tė vėrtetėn dhe nė tė mirėn.

5    Dashuria ka para vetes njė punė tė gjerė nė tė cilėn Kisha dėshiron tė ndihmojė edhe me doktrinėn e vet shoqėrore, qė i pėrket krejt njeriut dhe u drejtohet tė gjithė njerėzve. Shumė vėllezėr nevojtarė presin ndihmė, shumė popuj presin respekt: «A ėshtė e mundur qė, nė kohėn tonė, tė ketė ende njerėz qė vdesin nga uria? qė mbeten tė dėnuar me analfabetizėm? tė cilėve u mungojnė pėrkujdesjet mjekėsore mė elementare? qė nuk kanė njė shtėpi nė tė cilėn tė strehohen? Skenari i varfėrisė mund tė zgjerohet nė mėnyrė tė papėrcaktueshme, nėse varfėrive tė vjetra u shtojmė varfėritė e reja, qė pėrfshijnė shpesh edhe mjediset e kategoritė jo pa burime ekonomike, por qė janė tė ekspozuara ndaj dėshpėrimit tė moskuptimit, kurthit tė drogės, braktisjes nė moshėn e shtyrė apo nė sėmundje, mėnjanimit apo diskriminimit shoqėror… E si tė rrimė pastaj mėnjanė pėrballė perspektivave tė njė ērregullimi ekologjik, qė i bėn jo mikpritėse dhe armike tė njeriut zona tė gjera tė planetit? Ose nė lidhje me problemet e paqes, shpesh e kėrcėnuar me ankthin e luftėrave katastrofike? Ose pėrballė dhunimit tė tė drejtave themelore njerėzore tė shumė personave, sidomos tė fėmijėve?».4

6    Dashuria e krishterė tė shtyn pėr denoncimin, propozimin dhe angazhimin e projektimit kulturor dhe shoqėror, pėr njė zell faktik, qė i shtyn tė gjithė ata qė e kanė sinqerisht pėr zemėr fatin e njeriut, qė tė japin ndihmesėn e tyre. Njerėzimi po e kupton gjithnjė e mė qartė, se ėshtė i lidhur nga njė fat i vetėm, qė kėrkon njė marrje tė pėrbashkėt tė pėrgjegjėsisė, tė frymėzuar nga njė humanizėm i tėrėsishėm dhe solidar: sheh se kjo njėsi fati ėshtė shpesh e kushtėzuar dhe madje e imponuar prej teknikės apo prej ekonomisė dhe ndien nevojėn pėr njė vetėdije mė tė madhe morale, qė tė drejtojė ecjen e pėrbashkėt. Tė mahnitur prej tė rejave tė shumta teknologjike, njerėzit e kohės sonė dėshirojnė pėr sė tepėrmi, qė pėrparimi tė finalizohet pėr tė mirėn e vėrtetė tė njerėzimit tė sotėm dhe tė nesėrm.

b) Domethėnia e dokumentit

7    I krishteri e di se nė doktrinėn shoqėrore tė Kishės mund tė gjejė parimet e reflektimit, kriteret e gjykimit dhe udhėzimet e veprimit nga tė cilat duhet tė niset pėr tė nxitur njė humanizėm tė tėrėsishėm dhe solidar. Prandaj, pėrhapja e kėsaj doktrine pėrbėn njė pėrparėsi baritore tė njėmendtė, me qėllim qė njerėzit, tė ndriēuar prej saj, tė bėhen tė aftė ta interpretojnė realitetin e sotėm dhe tė kėrkojnė rrugė tė pėrshtatshme pėr veprim: «Mėsimi dhe pėrhapja e doktrinės shoqėrore bėjnė pjesė nė misionin ungjillėzues tė Kishės».5

    Nė kėtė perspektivė ėshtė mbajtur si shumė i dobishėm botimi i njė dokumenti qė do tė ilustronte pėrvijimet themelore tė doktrinės shoqėrore tė Kishės dhe marrėdhėnien ekzistuese mes kėsaj doktrine dhe ungjillėzimit tė ri.6 Kėshilli Papnor i Drejtėsisė dhe i Paqes, qė e ka pėrpunuar dhe mban pėrgjegjėsinė e plotė pėr tė, ėshtė kėshilluar gjerėsisht pėr kėtė vepėr, duke pėrfshirė Anėtarėt dhe Kėshilltarėt e tij, disa Dikastere tė Selisė Romake, Konferencat Ipeshkvnore tė Vendeve tė ndryshme, Ipeshkvij tė veēantė dhe ekspertė nė ēėshtjet e trajtuara.

8    Ky dokument dėshiron tė paraqesė nė mėnyrė tė plotė dhe sistematike, edhe pse nė formė tė pėrmbledhur, mėsimin shoqėror, qė ėshtė fryt i reflektimit tė urtė tė magjisterit dhe shprehje e angazhimit tė vazhdueshėm tė Kishės nė besnikėrinė ndaj Hirit tė shpėtimit tė Krishtit dhe tė kujdesit tė pėrzemėrt pėr fatet e njerėzimit. Aspektet teologjike, filozofike, morale, kulturore dhe baritore mė tė rėndėsishme tė kėtij mėsimi sillen kėtu nė mėnyrė organike nė marrėdhėnie me ēėshtjet shoqėrore. Nė kėtė mėnyrė dėshmohet begatia e takimit mes Ungjillit dhe problemeve qė njeriu pėrballon nė ecjen e vet historike.

    Nė studimin e Pėrmbledhjes do tė jetė mirė tė mbahen parasysh se citimet e teksteve tė Magjisterit janė nxjerrė prej dokumenteve me autoritet tė ndryshėm. Pėrkrah dokumenteve konciliare dhe enciklikave, paraqiten edhe fjalime tė Papėve apo dokumente tė pėrpunuara nga Dikastere tė Selisė sė Shenjtė. Ashtu siē dihet, por ėshtė mirė ta theksojmė, lexuesi duhet tė jetė i vetėdijshėm se bėhet fjalė pėr nivele tė ndryshme mėsimi. Dokumenti, qė kufizohet duke dhėnė njė paraqitje tė pėrvijimeve themelore tė doktrinės shoqėrore, u lė Konferencave Ipeshkvnore pėrgjegjėsinė qė tė bėjnė zbatimet e pėrshtatshme tė kėrkuara prej situatave tė ndryshme lokale.7

9    Dokumenti jep njė kuadėr tė plotė tė pėrvijimeve themelore tė «corpus»-it doktrinor tė mėsimit shoqėror katolik. Ky kuadėr lejon trajtimin siē duhet tė ēėshtjeve shoqėrore tė kohės sonė, qė kėrkojnė tė merren nė konsideratė me njė vizion tėrėsor, sepse karakterizohen si ēėshtje gjithnjė e mė tė ndėrlidhura, qė kushtėzojnė njėra-tjetrėn dhe i pėrkasin gjithnjė e mė shumė krejt familjes njerėzore. Paraqitja e parimeve tė doktrinės shoqėrore synon tė sugjerojė njė metodė organike nė kėrkimin e zgjedhjeve tė problemeve, me qėllim qė shoshitja, gjykimi dhe zgjidhjet t’u pėrgjigjen realitetit dhe solidariteti e shpresa tė mund tė ndikojnė me efikasitet edhe nė situatat e ndėrlikuara tė ditėve tona. Nė tė vėrtetė, parimet kujtojnė dhe ndriēojnė njėri-tjetrin, pasi shprehin antropologjinė e krishterė,8 fryt i Zbulimit tė dashurisė qė Hyji ka pėr personin njerėzor. Megjithatė, duhet pasur parasysh siē duhet se kalimi i kohės dhe ndryshimi i konteksteve shoqėrore do tė kėrkojnė reflektime tė vazhdueshme e tė pėrditėsuara mbi argumentet e ndryshme tė paraqitura kėtu, pėr tė interpretuar shenjat e reja tė kohėve.

10    Dokumenti parashtrohet si njė mjet pėr shoshitjen morale dhe baritore tė ngjarjeve tė tėrėsishme qė karakterizojnė kohėt tona; si njė udhėrrėfyes pėr tė frymėzuar, nė nivel individual e kolektiv, sjellje dhe zgjedhje qė na lejojnė tė vėshtrojmė drejt sė ardhmes me besim e shpresė; si njė udhėzues pėr besimtarėt mbi mėsimin e moralit shoqėror. Prej aty mund tė burojė njė angazhim i ri i aftė t’iu pėrgjigjet kėrkesave tė kohės sonė dhe sipas masės sė nevojave dhe burimeve tė njeriut, por sidomos dėshira pėr tė pėrforcuar nė forma tė reja thirrjen pėrkatėse tė karizmave tė ndryshme kishtare nė lidhje me ungjillėzimin e fushės shoqėrore, sepse «tė gjitha gjymtyrėt e Kishės janė pjesėmarrėse nė pėrmasėn e saj shekullare».9 Sė fundi, teksti propozohet edhe si nxitje dialogu me tė gjithė ata qė dėshirojnė sinqerisht tė mirėn e njeriut.

11    Marrėsit e parė tė kėtij dokumenti janė Ipeshkvijtė, tė cilėt do tė gjejnė format mė tė pėrshtatshme pėr pėrhapjen dhe interpretimin e tij tė saktė. Nė tė vėrtetė, i pėrket «manus docenti»-t tė tyre tė mėsojė se «nė planin e Hyjit Krijues realitetet tokėsore dhe institucionet njerėzore janė tė finalizuara edhe pėr shpėtimin e njerėzve dhe prandaj mund tė ndihmojnė jo pak nė ndėrtimin e Trupit tė Krishtit».10 Meshtarėt, rregulltarėt e rregulltaret dhe, nė pėrgjithėsi, formatorėt do tė gjejnė aty njė udhėrrėfyes pėr mėsimin e tyre dhe njė mjet shpėtimi baritor. Besimtarėt laikė, qė kėrkojnė Mbretėrinė e qiellit «duke i rregulluar dhe duke i orientuar sipas Hyjit gjėrat tokėsore»,11 do tė gjejnė aty dritėn pėr angazhimin e tyre specifik. Bashkėsitė e krishtera do tė mund ta pėrdorin kėtė dokument pėr tė analizuar objektivisht situatat, pėr t’i sqaruar ato nė dritėn e fjalėve tė pandryshueshme tė Ungjillit, pėr tė marrė prej aty parimet e reflektimit, kriteret e gjykimit dhe orientimet pėr veprim.12

12    Ky dokument u propozohet edhe vėllezėrve tė Kishave e Bashkėsive tė tjera Kishtare, ndjekėsve tė feve tė tjera, si dhe atyre burrave e grave vullnetmirė qė angazhohen pėr t’i shėrbyer tė mirės sė pėrbashkėt: le ta pranojnė atė si fryt tė njė pėrvoje njerėzore universale, tė mbushur me shenja tė panumėrta tė pranisė sė Shpirtit tė Hyjit. Ėshtė njė thesar gjėrash tė reja e tė vjetra (krh. Mt 13, 52), qė Kisha dėshiron tė bashkėndajė, pėr tė falėnderuar Hyjin, prej tė cilit vjen «ēdo dhuratė e mirė dhe ēdo dhunti e pėrsosur» (Jak 1, 17). Ėshtė njė shenjė shprese fakti, se sot fetė dhe kulturat shfaqin gatishmėri pėr dialog dhe ndiejnė nevojėn e ngutshme pėr t’i bashkuar pėrpjekjet e veta, qė tė favorizojnė drejtėsinė, vėllazėrinė, paqen dhe rritjen e personit njerėzor.

    Kisha Katolike nė mėnyrė tė veēantė e bashkon angazhimin e vet me atė tė kushtuar nė fushėn shoqėrore prej Kishave e Bashkėsive tė tjera Kishtare, qoftė nė nivelin e reflektimit doktrinor, qoftė nė nivelin praktik. Sė bashku me to, Kisha Katolike ėshtė e bindur se prej trashėgimisė sė pėrbashkėt tė mėsimeve shoqėrore tė ruajtura prej traditės sė gjallė tė popullit tė Hyjit burojnė nxitje e orientime pėr njė bashkėpunim gjithnjė e mė tė ngushtė nė nxitjen e drejtėsisė dhe tė paqes.13

c) Nė shėrbim tė sė vėrtetės sė plotė tė njeriut

13    Ky dokument ėshtė njė akt shėrbimi i Kishės ndaj burrave e grave tė kohės sonė, tė cilėve ajo u jep pasurinė e doktrinės sė vet shoqėrore, sipas atij stili dialogu me tė cilin vetė Hyji, nė njė tė vetmin Birin e Vet tė bėrė njeri, «u flet njerėzve si miqve tė vet» (krh. Dal 33, 11; Gjn 15, 14-15) dhe jeton mes tyre (krh. Bar 3, 38)».14 Duke marrė frymėzim prej Kushtetutės baritore «Gaudium et spes», edhe ky dokument vendos si bazė tė tė gjithė paraqitjes njeriun, «njeriun e tėrėsishėm, me trup e shpirt, me zemėr e ndėrgjegje, intelekt e vullnet».15 Nė perspektivėn e pėrvijuar, Kisha «nuk ėshtė e shtytur nga asnjė ambicie tokėsore, por synon njė gjė tė vetme: tė vazhdojė, nėn udhėheqjen e Shpirtit Ngushėllues, veprėn e Krishtit, qė ka ardhur nė botė pėr tė dėshmuar tė vėrtetėn, pėr tė shpėtuar e jo pėr tė gjykuar, pėr tė shėrbyer dhe jo pėr tė qenė i shėrbyer».16

14    Me kėtė dokument Kisha synon t’i japė njė ndihmesė tė vėrtetė ēėshtjes sė vendit tė njeriut nė natyrė e nė shoqėri, e trajtuar prej qytetėrimeve e kulturave nė tė cilat shprehet urtia e njerėzimit. Duke i pasur rrėnjėt e tyre nė njė tė kaluar shpesh mijėravjeēare, ato shfaqen nė format e fesė, tė filozofisė dhe tė gjenisė poetike tė ēdo kohe e tė ēdo populli, duke dhėnė disa interpretime tė gjithėsisė e tė bashkėjetesės njerėzore dhe duke u pėrpjekur qė t’i japin njė kuptim ekzistencės dhe misterit qė e mbėshtjell atė. Kush jam unė? pse ėshtė e pranishme dhimbja, e keqja, vdekja, pavarėsisht prej pėrparimeve tė bėra? pėr ēfarė vlejnė kaq arritje nėse ēmimi i tyre jo rrallė ėshtė i padurueshėm? ēfarė do tė ketė pas kėsaj jete? Kėto pyetje bazė karakterizojnė rrugėn e jetės njerėzore.17 Nė lidhje me kėtė mund tė kujtohet paralajmėrimi «Njih vetveten», i gdhendur nė arkitraun e tempullit tė Delfit, qė dėshmon tė vėrtetėn bazė sipas sė cilės njeriu, i thirrur qė tė dallohet mes tė gjitha qenieve tė tjera tė krijuara, cilėsohet si njeri pikėrisht sepse ėshtė themelisht i orientuar qė tė njohė vetveten.

15    Orientimi qė ngulitet nė ekzistencėn, nė bashkėjetesėn shoqėrore dhe nė histori, nė pjesėn mė tė madhe varet prej pėrgjigjeve qė u jepen pyetjeve mbi vendin e njeriut nė natyrė dhe nė shoqėri, tė cilave ky dokument synon t’u japė ndihmesėn e vet. Domethėnia e thellė e ekzistencės njerėzore, nė tė vėrtetė, zbulohet nė kėrkimin e lirė tė sė vėrtetės sė aftė t’i japė drejtim e plotėsi jetės, kėrkim drejt tė cilit kėto pikėpyetje e nxisin pareshtur inteligjencėn dhe vullnetin e njeriut. Ata shprehin natyrėn njerėzore nė nivelin mė tė lartė, sepse e pėrfshijnė personin nė njė pėrgjigje qė mat thellėsinė e angazhimit tė vet, me ekzistencėn e vet. Veē kėsaj, bėhet fjalė pėr pikėpyetje thelbėsisht fetare: «kur pse-ja e gjėrave hetohet me ndershmėri nė kėrkim tė pėrgjigjes sė fundit dhe mė tė plotė, atėherė arsyeja njerėzore prek kulmin e vet dhe i hapet fetarisė. Nė tė vėrtetė, fetaria pėrfaqėson shprehjen mė tė lartė tė personit njerėzor, sepse ėshtė kulmi i natyrės sė tij racionale. Ajo buron prej aspiratės sė thellė tė njeriut pėr tė vėrtetėn dhe qėndron nė themelin e kėrkimit tė lirė e personal tė hyjnores qė bėn ai».18

16    Pikėpyetjet rrėnjėsore qė e shoqėrojnė qysh prej fillimit ecjen e njerėzve, nė kohėn tonė marrin njė domethėnie edhe mė tė madhe, pėr shtrirjen e sfidave, risinė e skenarėve, zgjedhjet vendimtare qė brezat aktualė janė tė thirrur tė bėjnė.

    E para ndėr sfidat mė tė mėdha, pėrballė tė cilave gjendet sot njerėzimi, ėshtė ajo e vetė tė vėrtetės sė tė qenėt-njeri. Kufiri dhe marrėdhėnia mes natyrės, teknikės dhe moralit janė ēėshtje qė kėrkojnė vendosmėrisht pėrgjegjėsinė personale dhe kolektive pėr sa u pėrket qėndrimeve qė duhen mbajtur nė lidhje me atė qė njeriu ėshtė, me atė qė mund tė bėjė dhe me atė qė duhet tė jetė. Njė sfidė tė dytė pėrbėn kuptimi dhe mbarėshtimi i pluralizmit dhe i ndryshimeve nė tė gjitha nivelet: tė mendimit, tė zgjedhjes morale, tė kulturės, tė aderimit fetar, tė filozofisė sė zhvillimit njerėzor e shoqėror. Sfida e tretė ėshtė globalizimi, qė ka njė domethėnie mė tė gjerė e mė tė thellė, sesa ai thjesht ekonomik, pasi nė histori ėshtė hapur njė epokė e re, qė ka tė bėjė me fatin e njerėzimit.

17    Nxėnėsit e Jezu Krishtit ndihen tė pėrfshirė prej kėtyre pikėpyetjeve, i mbajnė edhe ata brenda zemrės sė tyre dhe duan tė angazhohen, sė bashku me tė gjithė njerėzit, nė kėrkim tė sė vėrtetės dhe tė kuptimit tė ekzistencės personale e shoqėrore. Nė kėtė kėrkim ndihmojnė me dėshminė e tyre bujare tė dhuratės qė njerėzimi ka marrė: Hyji ia ka drejtuar atij Fjalėn e Vet gjatė historisė, madje Ai vetė ka hyrė nė kėtė histori pėr tė dialoguar me tė dhe pėr t’i zbuluar planin e Vet tė shpėtimit, tė drejtėsisė e tė vėllazėrimit. Nė Birin e Vet, Jezu Krishtin e bėrė njeri, Hyji na ka liruar prej mėkatit dhe na ka treguar rrugėn nė tė cilėn duhet tė ecim dhe cakun drejt tė cilit duhet tė orientohemi.

d) Me vulėn e solidaritetit, tė respektit dhe tė dashurisė

18    Kisha ecėn sė bashku me tė gjithė njerėzimin nė rrugėt e historisė. Ajo jeton nė botė dhe, megjithėse duke mos qenė e botės (krh. Gjn 17, 14-16), ėshtė e thirrur t’i shėrbejė asaj duke ndjekur thirrjen e vet tė brendshme. Njė qėndrim i tillė  qė vihet re edhe nė kėtė dokument  mbėshtetet prej bindjes sė thellė se ėshtė e rėndėsishme pėr botėn ta njohė Kishėn si realitet dhe tharm tė historisė, ashtu siē ėshtė e rėndėsishme pėr Kishėn qė tė mos shpėrfillė atė qė ajo ka marrė prej historisė dhe prej evoluimit tė gjinisė njerėzore.19 Koncili II i Vatikanit ka dashur tė japė njė shprehje tė qartė tė solidaritetit, tė respektit dhe tė dashurisė ndaj familjes njerėzore, duke vendosur me tė njė dialog mbi shumė probleme, «duke sjellė dritėn qė merr prej Ungjillit dhe duke vėnė nė dispozicion tė gjinisė njerėzore energjitė e shpėtimit qė Kisha, nėn udhėheqjen e Shpirtit Shenjt, merr prej Themeluesit tė vet. Bėhet fjalė pėr ta shpėtuar personin e njeriut dhe pėr ta ndėrtuar shoqėrinė njerėzore».20

19    Kisha, shenjė nė historinė e dashurisė sė Hyjit pėr njerėzit dhe e thirrjes sė krejt gjinisė njerėzore nė njėsinė e bijėsisė sė tė vetmit Atė,21 edhe me kėtė dokument mbi doktrinėn e vet shoqėrore synon t’u propozojė tė gjithė njerėzve njė njerėzi nė lartėsinė e planit tė dashurisė tė Hyjit mbi historinė, njė humanizėm tė tėrėsishėm dhe solidar, tė aftė pėr tė frymėzuar njė rend tė ri shoqėror, ekonomik e politik, tė bazuar nė dinjitetin e nė lirinė e ēdo personi njerėzor, qė duhet zbatuar nė paqe, nė drejtėsi e nė solidaritet. Ky humanizėm mund tė realizohet nėse secili burrė e secila grua dhe bashkėsitė e tyre do tė dinė t’i kultivojnė virtytet morale e shoqėrore nė vetvete dhe t’i pėrhapin nė shoqėri, «kėshtu qė tė ketė vėrtet njerėz tė rinj dhe autorė tė njė njerėzimi tė ri, me ndihmėn e nevojshme tė hirit hyjnor».22

 

PJESA E PARĖ

«Pėrmasa teologjike rezulton e nevojshme
si pėr tė interpretuar,
ashtu edhe pėr tė zgjidhur
problemet aktuale tė bashkėjetesės njerėzore».

(Centesimus annus, 55)

KAPITULLI I PARĖ

PLANI I DASHURISĖ SĖ HYJIT PĖR NJERĖZIMIN

I. TĖ VEPRUARIT LIRUES TĖ HYJIT
NĖ HISTORINĖ E IZRAELIT

 

a) Afėrsia falas e Hyjit

20    Ēdo pėrvojė e njėmendtė fetare, nė tė gjitha traditat kulturore, ēon nė njė perceptim tė Misterit qė, jo rrallė, arrin tė kapė ndonjė pjesė tė fytyrės sė Hyjit. Nga njėra anė Ai duket si zanafilla e asaj qė ėshtė, si prani qė u garanton njerėzve, tė organizuar nga ana shoqėrore, kushtet bazė tė jetesės, duke vėnė nė dispozicion tė mirat e nevojshme pėr tė; ndėrsa, nga ana tjetėr, si masė e asaj qė duhet tė jetė, si prani qė kėrkon tė vepruarit njerėzor  si nė nivelin personal, ashtu edhe nė nivelin shoqėror  mbi pėrdorimin e po atyre tė mirave nė marrėdhėnie me njerėzit e tjerė. Nė ēdo pėrvojė fetare, pra, dalin se janė tė rėndėsishme qoftė pėrmasa e dhuratės dhe e tė dhėnit falas, qė rroket si e nėnkuptuar nė pėrvojėn qė personi njerėzor bėn me tė ekzistuarit e tij sė bashku me tė tjerėt nė botė, qoftė jehonat e kėsaj pėrmase nė ndėrgjegjen e njeriut, qė e ndien se ėshtė i interpeluar ta mbarėshtojė nė formė tė pėrgjegjshme e gostinore dhuratėn e marrė. Dėshmi e gjithė kėsaj ėshtė njohja universale e rregullės sė artė, nė tė cilėn, nė planin e marrėdhėnieve njerėzore, shprehet kėrkesa qė i arrin njeriut prej Misterit: «Gjithēka dėshironi t’ju bėjnė juve njerėzit, bėjuani edhe ju atyre!» (Mt 7, 12).23

21    Nė sfondin, e bashkėndarė nė mėnyra tė ndryshme, tė pėrvojės universale fetare, spikat Zbulimi qė Hyji ia bėn shkallė-shkallė popullit tė Izraelit. Ai i pėrgjigjet kėrkimit njerėzor tė hyjnores nė mėnyrė tė papritur dhe befasuese, falė gjesteve historike, tė pėrpikta e mbresėlėnėse, nė tė cilat shfaqet dashuria e Hyjit pėr njeriun. Sipas librit tė Daljes, Zoti i drejton Moisiut kėtė fjalė: «E pashė mjerimin e popullit tim nė Egjipt dhe e dėgjova klithjen e tij pėr ndihmė pėr shkak tė pashpirtėsisė sė mbikėqyrėsve tė tyre. Dhe, duke e ditur vuajtjen e tij, zbrita pėr ta ēliruar nga duart e egjiptianėve, ta nxjerr nga ai dhe ta ēoj nė njė vend tė mirė e tė gjerė, nė dheun ku rrjedh qumėsht dhe mjaltė» (Dal 3, 7-8). Afėrsia falas e Hyjit  sė cilės i referohet vetė Emri i Tij, qė Ai ia zbulon Moisiut, «Unė jam ai qė jam» (Dal 3, 14)  shfaqet nė lirimin prej skllavėrisė dhe nė premtimin, duke u bėrė veprim historik, prej tė cilit e merr fillesėn procesi i identifikimit kolektiv tė popullit tė Zotit, nėpėrmjet arritjes sė lirisė dhe tė tokės qė Hyji ia dhuron atij.

22    Tė dhėnit falas i tė vepruarit hyjnor, historikisht i efektshėm, shoqėrohet vazhdimisht me angazhimin e Besėlidhjes, tė propozuar prej Hyjit dhe tė marrė pėrsipėr prej Izraelit. Nė malin Sinai, nisma e Hyjit konkretizohet nė Besėlidhjen me popullin e Vet, tė cilit i dhurohet Dekalogu i urdhėrimeve tė zbuluara prej Zotit (krh. Dal 19-24). «Dhjetė fjalėt» (Dal 34, 28; krh. Lp 4, 13; 10, 4) «shprehin bashkėpėrcaktimet e pėrkatėsisė ndaj Hyjit tė caktuar nėpėrmjet Besėlidhjes. Ekzistenca morale ėshtė pėrgjigje ndaj nismės sė dashurisė sė Zotit. Ėshtė mirėnjohje, nderim ndaj Hyjit dhe kult falėnderimi. Ėshtė bashkėpunim nė planin qė Hyji ndjek nė histori».24

    Dhjetė urdhėrimet, qė pėrbėjnė njė ecje tė jashtėzakonshme jete dhe tregojnė kushtet mė tė sigurta pėr njė ekzistencė tė liruar prej skllavėrisė sė mėkatit, pėrmbajnė njė shprehje tė privilegjuar tė ligjit natyror. Ato «mėsojnė njerėzoren e vėrtetė tė njeriut. Vėnė nė dritė detyrat themelore dhe, pra, tėrthorazi, tė drejtat themelore qė kanė lidhje me natyrėn e personit njerėzor».25 Ato bashkėpėrcaktojnė7 *moralin njerėzor universal. Tė kujtuara edhe prej Jezusit tė riut tė pasur tė Ungjillit (krh. Mt 19, 18), dhjetė urdhėrimet «pėrbėjnė rregullat mė tė para tė ēdo jete shoqėrore».26

23    Prej Dekalogut rrjedh njė angazhim qė i pėrket jo vetėm asaj qė ka lidhje me besnikėrinė ndaj tė vetmit Hyj tė vėrtetė, por edhe marrėdhėnieve shoqėrore brenda popullit tė Besėlidhjes. Kėto tė fundit janė tė rregulluara, veēanėrisht, prej asaj qė ėshtė pėrkufizuar si e drejta e tė varfrit: «Nėse ndonjė vėlla yti… bie nė skamje, mos u bėj zemėrgur dhe mos e rrudh dorėn tėnde, por hape atė pėr vėllanė tėnd skamnor e huaji ēka ka nevojė ai» (Lp 15, 7-8). Gjithė kjo vlen edhe nė lidhje me tė huajin: «Nėse jeton me ty i huaji nė tokėn tuaj, mos e shtypni; por le tė jetė ndėr ju si vendas dhe duaje si vetveten: edhe ju keni qenė tė huaj nė dheun e Egjiptit. Unė jam Zoti, Hyji juaj» (Lev 19, 33-34). Dhurata e lirimit dhe e tokės sė premtuar, Besėlidhja e Sinait dhe Dekalogu janė pra tė lidhur thellėsisht me njė praktikė qė, me drejtėsi e solidaritet, duhet tė rregullojė zhvillimin e shoqėrisė izraelitase.

24    Mes aftėsive tė shumta, qė priren t’i japin konkretėsi stilit tė tė dhėnit falas dhe tė bashkėndarjes nė drejtėsi qė Hyji frymėzon, ligji i vitit sabatik (i kremtuar ēdo shtatė vjet) dhe i atij jubilar (ēdo pesėdhjetė vjet)27 dallohet si njė orientim i rėndėsishėm  edhe pse kurrė i realizuar plotėsisht  pėr jetėn shoqėrore dhe ekonomike tė popullit tė Izraelit. Ėshtė njė ligj qė, pėrveē pushimit tė arave, urdhėron edhe faljen e borxheve dhe njė lirim tė pėrgjithshėm tė personave dhe tė tė mirave: secili mund tė kthehet nė familjen e vet tė origjinės dhe ta rimarrė pėrsėri pasurinė e vet.

    Ky legjislacion dėshiron tė caktojė qė ngjarja shpėtimtare e daljes dhe besnikėria ndaj Besėlidhjes tė pėrfaqėsojnė jo vetėm parimin themelues tė jetės shoqėrore, politike dhe ekonomike tė Izraelit, por edhe parimin rregullues tė ēėshtjeve qė kanė lidhje me varfėritė ekonomike dhe me padrejtėsitė shoqėrore. Bėhet fjalė pėr njė parim tė thirrur pėr ta shndėrruar vazhdimisht dhe nga brenda jetėn e popullit tė Besėlidhjes, qė ta bėjė tė pėrputhet me planin e Hyjit. Pėr t’i zhdukur diskriminimet dhe padrejtėsitė e krijuara prej evoluimit shoqėroro-ekonomik, ēdo shtatė vjet kujtimi i daljes dhe i Besėlidhjes pėrkthehet nė terma shoqėrorė dhe ekonomikė, qė t’i kthejė ēėshtjet e pronėsisė, tė borxheve, tė huazimeve dhe tė tė mirave nė domethėnien e tyre mė tė thellė.

25    Normat e vitit sabatik dhe tė atij jubilar pėrbėjnė njė doktrinė shoqėrore «in nuce».28 Ato tregojnė se si parimet e drejtėsisė dhe tė solidaritetit shoqėror janė tė frymėzuara prej tė dhėnit falas tė ngjarjes sė shpėtimit tė realizuar prej Hyjit dhe nuk kanė vetėm vlerėn e pėrmirėsuesit tė njė praktike tė zotėruar prej interesave dhe objektivave egoiste, por, si «prophetia futuri» duhet tė bėhen referimi normativ me tė cilin ēdo brez nė Izrael duhet tė pėrputhet nėse dėshiron tė jetė besnik ndaj Hyjit tė vet.

    Kėto parime bėhen mbėshtetja e predikimit profetik, i cili synon brendėsimin e tyre. Shpirti i Hyjit, i zbritur nė zemrėn e njeriut  kumtojnė Profetėt  do t’ju bėjė tė rrėnjosni brenda vetes po ato ndjenja tė drejtėsisė dhe tė mėshirės qė banojnė nė zemrėn e Zotit (krh. Jer 31, 33 dhe Ez 36, 26-27). Atėherė vullneti i Hyjit, i shprehur nė Dekalogun e dhuruar nė Sinai, mund tė rrėnjoset nė mėnyrė krijuese nė vetė brendėsinė e njeriut. Prej kėtij procesi brendėsimi rrjedhin njė thellėsi dhe njė realizėm mė i madh i tė vepruarit shoqėror, duke e bėrė tė mundshėm universalizimin e qėndrimit tė drejtėsisė dhe tė solidaritetit, qė populli i Besėlidhjes ėshtė i thirrur tė marrė pėrsipėr ndaj tė gjithė njerėzve, tė ēdo populli e Kombi.

b) Parimi i krijimit dhe i tė vepruarit falas tė Hyjit

26    Reflektimi profetik dhe i librave tė urtisė lidhet me shfaqjen e parė dhe me vetė burimin e planit tė Hyjit mbi gjithė njerėzimin, kur arrin tė formulojė parimin e krijimit tė tė gjitha gjėrave nga ana e Hyjit. Nė Punėn e Fesė (“Besoj”) tė Izraelit, tė pohosh se Hyji ėshtė Krijues nuk do tė thotė tė shprehėsh vetėm njė bindje teorike, por edhe tė pėrfshish horizontin zanafillor tė tė vepruarit falas dhe tė mėshirshėm tė Zotit nė dobi tė njeriut. Nė tė vėrtetė, Ai lirisht ia jep tė qenėt dhe jetėn gjithēkaje qė ekziston. Pėr kėtė arsye, burri dhe gruaja, tė krijuar nė shėmbėlltyrė e pėrngjasim tė Tij (krh. Zan 1, 26-27), janė tė thirrur tė jenė shenja e dukshme dhe mjeti i efektshėm i tė dhėnit falas hyjnor nė kopshtin nė tė cilin Hyji i ka vendosur si kultivues dhe rojtarė tė tė mirave tė krijimit.

27    Nė tė vepruarit falas tė Hyjit Krijues gjen shprehjen vetė kuptimi i krijimit, edhe pse ėshtė i errėsuar dhe i shtrembėruar prej pėrvojės sė mėkatit. Tregimi i mėkatit origjinal apo zanafillor (krh. Zan 3, 1-24), nė tė vėrtetė, pėrshkruan tundimin e vazhdueshėm dhe njėkohėsisht situatėn e ērregullimit nė tė cilėn njerėzimi gjendet pas rėnies sė prindėrve tė parė. Tė mos i bindesh Hyjit do tė thotė t’i largohesh vėshtrimit tė Tij tė dashurisė dhe tė mundohesh ta mbarėshtosh vetė tė ekzistuarit dhe tė vepruarit nė botė. Prishja e marrėdhėnies sė bashkėsisė me Hyjin shkakton prishjen e njėsisė sė brendshme tė personit njerėzor, tė marrėdhėnies sė bashkėsisė mes burrit e gruas dhe tė marrėdhėnies sė harmonishme mes njerėzve dhe krijesave tė tjera.29 Nė kėtė prishje zanafillore duhet kėrkuar rrėnja mė e thellė e tė gjitha tė kėqijave qė dėmtojnė marrėdhėniet shoqėrore mes personave njerėzorė, tė tė gjitha situatave qė nė jetėn ekonomike e politike kėrcėnojnė dinjitetin e personit, drejtėsinė dhe solidaritetin.

 

II. JEZU KRISHTI
PĖRMBUSHJA E PLANIT TĖ DASHURISĖ SĖ ATIT

 

a) Nė Jezu Krishtin pėrmbushet ngjarja vendimtare e historisė sė Hyjit me njerėzit

28    Dashamirėsia dhe mėshira, qė frymėzojnė tė vepruarit e Hyjit dhe ofrojnė ēelėsin pėr interpretimin e tij, bėhen aq tė afėrta pėr njeriun sa marrin karakteristikat e njeriut Jezus, Fjalės sė bėrė njeri. Nė tregimin e Lukės, Jezusi e pėrshkruan shėrbesėn e vet mesianike me fjalėt e Isaisė qė kujtojnė domethėnien profetike tė jubileut: «Shpirti i Zotit ėshtė mbi mua sepse Ai mė shuguroi! Ai mė dėrgoi t’u kumtoj tė vobektėve Ungjillin, t’u shpall robėrve ēlirimin, tė verbėrve dritėn e syve; t’i lėshoj nė liri tė ndrydhurit, tė shpall vitin e hirit tė Zotit» (4, 18-19; krh. Is 61, 1-2). Jezusi pra vendoset nė linjėn e pėrmbushjes, jo vetėm sepse kryen atė qė ėshtė premtuar dhe qė pritej prej Izraelit, por edhe nė kuptimin, mė tė thellė, se nė Tė pėrmbushet ngjarja vendimtare e historisė sė Hyjit me njerėzit. Nė tė vėrtetė, Ai shpall: «Kush mė ka parė mua, ka parė edhe Atin» (Gjn 14, 9). Me fjalė tė tjera, Jezusi tregon qartė dhe nė mėnyrė pėrfundimtare se kush ėshtė Hyji dhe se si sillet Ai me njerėzit.

29    Dashuria qė frymėzon shėrbesėn e Jezusit mes njerėzve ėshtė ajo e provuar prej Birit nė bashkimin intim me Atin. Besėlidhja e Re na lejon tė depėrtojmė nė pėrvojėn qė vetė Jezusi jeton e pėrēon prej dashurisė sė Hyjit, Atit tė Vet  Abbą - dhe prandaj, nė vetė zemrėn e jetės hyjnore. Jezusi kumton mėshirėn liruese tė Hyjit ndaj atyre qė takon nė rrugėn e Vet, duke filluar prej tė varfėrve, prej tė mėnjanuarve, prej mėkatarėve dhe i fton qė ta ndjekin Atė, sepse Ai i pari dhe nė mėnyrė krejt tė veēantė, i bindet planit tė dashurisė sė Hyjit si i dėrguari i Tij nė botė.

    Vetėdija e Jezusit se ėshtė Biri shpreh pikėrisht kėtė pėrvojė zanafillore. Biri ka marrė gjithēka dhe falas, prej Atit: «Gjithēka ka Ati, ėshtė imja» (Gjn 16, 15). Ai, nga ana e Vet, ka si mision qė t’i bėjė pjesėmarrės nė kėtė dhuratė dhe nė kėtė marrėdhėnie bijėsore tė gjithė njerėzit: «Nuk ju thėrras mė shėrbėtorė, sepse shėrbėtori nuk di ēka bėn zotėria i tij; unė ju quajta miq, sepse ju zbulova gjithēka qė dėgjova prej Atit tim» (Gjn 15, 15).

    Njohja e dashurisė sė Atit pėr Jezusin do tė thotė ta frymėzojė veprimin e Vet me tė njėjtin dhurim falas e mėshirė tė Hyjit, lindės tė njė jete tė re, dhe tė bėhet kėshtu, me vetė ekzistencėn e Vet, shembull dhe model pėr nxėnėsit e Vet. Ata janė tė thirrur tė jetojnė si Ai dhe, pas Pashkės sė Tij tė vdekjes e tė ngjalljes, tė jetojnė nė Tė dhe prej Tij, falė dhuratės sė begatshme tė Shpirtit Shenjt, ngushėlluesit qė ngjall nė zemrat e njerėzve stilin e jetesės tė vetė Krishtit.

b) Zbulimi i Dashurisė trinitare

30    Dėshmia e Besėlidhjes sė Re, me befasimin gjithnjė tė ri tė atij qė ėshtė lėbyer prej dashurisė sė pashprehshme tė Hyjit (krh. Rom 8, 26), nė dritėn e zbulimit tė plotė tė Dashurisė trinitare tė dhėnė prej Pashkės sė Jezu Krishtit merr domethėnien e fundit tė Mishėrimit tė Birit dhe tė misionit tė Tij mes njerėzve. Shėn Pali shkruan: «Nėse Hyji na pėrkrah, kush do tė jetė kundėr nesh? Ai as Birin e vet nuk e kurseu, por e dorėzoi tė flijohet pėr tė gjithė ne, e si atėherė, bashkė me Tė, nuk do tė na japė ēdo gjė?» (Rom 8, 31-32). Njė gjuhė tė ngjashme pėrdor edhe shėn Gjoni: «Dashuria pėrmbahet nė kėtė: Jo se ne e kemi dashur Hyjin, por  Ai na ka dashur ne, dhe e ka dėrguar Birin e vet si fli pajtuese pėr mėkatet tona» (1 Gjn 4, 10).

31    Fytyra e Hyjit, e zbuluar shkallė-shkallė nė historinė e shpėtimit, ndriēon plotėsisht nė Fytyrėn e Jezu Krishtit tė Kryqėzuar dhe tė Ngjallur. Hyji ėshtė Trini: Atė, Bir, Shpirt Shenjt, realisht tė dalluar dhe realisht njė, sepse ėshtė bashkėsi e pambarim dashurie. Dashuria falas e Hyjit pėr njerėzimin zbulohet, para sė gjithash, si dashuri natyrore e Atit, prej tė cilit vjen gjithēka; si komunikim falas qė Biri i bėn asaj, duke iu dhuruar pėrsėri Atit dhe duke iu dhuruar njerėzve; si begati gjithnjė e re e dashurisė hyjnore qė Shpirti Shenjt derdh nė zemrėn e njerėzve (krh. Rom 5, 5).

    Me fjalėt e me veprat dhe nė mėnyrė tė plotė e pėrfundimtare me vdekjen e ngjalljen e Vet,30 Jezu Krishti i zbulon njerėzimit se Hyji ėshtė Atė dhe se tė gjithė jemi tė thirrur me anė tė hirit qė tė bėhemi bijtė e Tij nė Shpirt (krh. Rom 8, 15; Gal 4, 6), dhe prandaj edhe vėllezėr e motra me njėri-tjetrin. Pėr kėtė arsye Kisha beson vendosmėrisht se «ēelėsi, qendra dhe qėllimi i krejt historisė njerėzore gjenden nė Zotin dhe Mėsuesin e vet».31

32    Duke soditur dhurimin falas dhe begatinė e dhuratės hyjnore tė Birit nga ana e Atit, qė Jezusi ua ka mėsuar njerėzve dhe e ka dėshmuar duke dhuruar jetėn e Vet pėr ne, Gjoni Apostull kap domethėnien e thellė dhe pasojėn mė logjike: «Tė dashur, nė qoftė se Hyji na ka dashur ashtu, edhe neve na duhet ta duam njėri-tjetrin. Hyjin askurrė askush nuk e pa. Nėse e duam njėri-tjetrin, Hyji mbetet nė ne dhe dashuria e tij nė ne ėshtė e pėrkryer» (1 Gjn 4, 11-12). Ndėrsjellshmėria e dashurisė kėrkohet prej urdhrit tė cilin Jezusi e pėrkufizon si tė ri dhe tė Tijin: «Sikurse unė ju desha ju, duajeni edhe ju njėri-tjetrin!» (Gjn 13, 34). Urdhri i dashurisė sė ndėrsjellė pėrvijon rrugėn pėr ta jetuar nė Krishtin jetėn trinitare nė Kishė, Trup tė Krishtit, dhe pėr ta shndėrruar me Tė historinė deri nė pėrmbushjen e saj nė Jerusalemin qiellor.

33    Urdhri i dashurisė sė ndėrsjellė, qė pėrbėn ligjin e jetės sė popullit tė Hyjit,32 duhet t’i frymėzojė, t’i pastrojė e t’i lartėsojė tė gjitha marrėdhėniet njerėzore nė jetėn shoqėrore e politike: «Njerėzim do tė thotė thirrje nė bashkėsinė ndėrpersonale»,33 sepse shėmbėlltyra dhe pėrngjasimi i Hyjit trinitar janė rrėnja e «krejt “ethos”-it njerėzor… kulmi i tė cilit ėshtė urdhri i dashurisė».34 Dukuria kulturore, shoqėrore, ekonomike dhe politike e sotme e ndėrvarėsisė, qė i dendėson dhe i bėn veēanėrisht tė dukshme lidhjet qė e bashkojnė familjen njerėzore, vė nė pah edhe mė tepėr, nė dritėn e Zbulimit, «njė model tė ri njėsie tė gjinisė njerėzore, nė tė cilin duhet tė frymėzohet, nė instancė tė fundit, solidariteti. Ky model suprem i njėsisė, pasqyrim i jetės sė brendshme tė Hyjit, njė nė tri Veta, ėshtė ai qė ne tė krishterėt e pėrcaktojmė me fjalėn “bashkėsi”».35

 

III. PERSONI NJERĖZOR
NĖ PLANIN E DASHURISĖ SĖ ATIT

a) Dashuria trinitare, zanafilla dhe caku i personit njerėzor

34    Zbulimi nė Krishtin i misterit tė Hyjit si Dashuri trinitare ėshtė njėkohėsisht edhe zbulimi i thirrjes sė personit njerėzor nė dashuri. Ky zbulim e ndriēon dinjitetin dhe lirinė personale tė burrit e tė gruas si dhe socialitetin karakteristik njerėzor nė krejt thellėsinė e tyre: «Tė jesh person nė shėmbėlltyrė e pėrngjasim tė Hyjit bashkėmbart… njė ekzistencė nė marrėdhėnie, nė marrėdhėnie me “un”-in tjetėr»,36 sepse vetė Hyji, njė dhe tri, ėshtė bashkėsi e Atit, e Birit dhe e Shpirtit Shenjt.

    Nė bashkėsinė e dashurisė qė ėshtė Hyji, nė tė cilin tri Vetat hyjnore duhen nė mėnyrė tė ndėrsjellė dhe janė i Vetmi Hyj, personi njerėzor ėshtė i thirrur tė zbulojė zanafillėn dhe cakun e ekzistencės sė vet dhe tė historisė. Etėrit Konciliarė, nė Kushtetutėn baritore «Gaudium et spes», mėsojnė se «Zoti Jezus, kur i lutet Atit “qė tė gjithė tė jenė njė. Sikurse ti, Atė, qė je nė mua dhe unė nė ty” (Gjn 17, 21-22), duke paraqitur caqe tė paarritshme pėr arsyen njerėzore, pėrmend njėfarė ngjashmėrie mes bashkimit tė personave hyjnorė dhe bashkimit tė bijve tė Hyjit nė tė vėrtetė dhe nė dashuri. Kjo ngjashmėri qartas tregon se njeriu, tė cilin tė vetmin prej krijesave e deshi Hyji jo si mjet pėr diēka apo pėr dikėnd tjetėr, ai s’mund tė gjejė veten pėrpos nėpėr dhurim tė sinqertė tė vetvetes (krh. Lk 17, 33)».37

35    Zbulimi i krishterė hedh njė dritė tė re mbi identitetin, mbi thirrjen dhe mbi fatin e fundit tė personit dhe tė gjinisė njerėzore. Ēdo person ėshtė i krijuar, i dashur dhe i shpėtuar prej Hyjit nė Jezu Krishtin dhe realizohet duke thurur marrėdhėnie tė shumėfishta dashurie, drejtėsie e solidariteti me personat e tjerė, ndėrsa zhvillon veprimtarinė e vet tė larmishme nė botė. Tė vepruarit njerėzor, kur priret tė promovojė dinjitetin dhe thirrjen e tėrėsishme tė personit, cilėsinė e kushteve tė tij tė ekzistencės, takimin dhe solidaritetin e popujve dhe tė kombeve, ėshtė nė pėrputhje me planin e Hyjit, qė nuk lė kurrė pa e shfaqur dashurinė dhe Provaninė e Vet ndaj bijve tė Vet.

36    Faqet e librit tė parė tė Shkrimit tė Shenjtė, qė pėrshkruajnė krijimin e burrit e tė gruas nė shėmbėlltyrė e pėrngjasim tė Hyjit (krh. Zan 1, 26-27), pėrmbajnė njė mėsim themelor nė lidhje me identitetin dhe thirrjen e personit njerėzor. Ato na thonė se krijimi i burrit dhe i gruas ėshtė njė akt i lirė dhe falas i Hyjit; se burri dhe gruaja, pasi janė tė lirė e inteligjentė, pėrbėjnė “ti”-nė e krijuar tė Hyjit dhe se vetėm nė marrėdhėnie me Tė mund ta zbulojnė e ta realizojnė domethėnien e njėmendtė e tė plotė tė jetės sė tyre personale e shoqėrore; se ata, pikėrisht nė pėrplotėsimin dhe ndėrsjellshmėrinė e tyre, janė shėmbėlltyra e Dashurisė trinitare nė gjithėsinė e krijuar; se atyre, qė janė kulmi i krijimit, Krijuesi u beson detyrėn qė ta rregullojnė dhe ta orientojnė natyrėn e krijuar sipas planit tė Vet (krh. Zan 1, 28).

37    Libri i Zanafillės na propozon disa shtylla tė antropologjisė sė krishterė: dinjitetin e pamohueshėm tė personit njerėzor, qė e ka rrėnjėn dhe garancinė e vet nė planin krijues tė Hyjit; socialitetin pėrbėrės tė qenies njerėzore, qė e ka prototipin e vet nė marrėdhėnien zanafillore mes burrit e gruas, «bashkimi i tė cilėve pėrbėn formėn e parė tė bashkėsisė sė personave»;38 domethėnien e tė vepruarit njerėzor nė botė, qė ėshtė e lidhur me zbulimin dhe me respektimin e ligjit natyror qė Hyji e ka gdhendur nė gjithėsinė e krijuar, qė njerėzimi tė banojė nė tė dhe ta ruajė sipas planit tė Tij. Ky vizion i personit njerėzor, i shoqėrisė dhe i historisė ėshtė i rrėnjosur nė Hyjin dhe ndriēohet prej realizimit tė planit tė Tij tė shpėtimit.

b) Shpėtimi i krishterė: pėr tė gjithė njerėzit dhe pėr krejt njeriun

38    Shpėtimi qė, me nismėn e Hyjit Atė, ėshtė dhuruar nė Jezu Krishtin dhe ėshtė aktualizuar e pėrhapur me veprėn e Shpirtit Shenjt, ėshtė shpėtim pėr tė gjithė njerėzit dhe i krejt njeriut: ėshtė shpėtim universal dhe i tėrėsishėm. I pėrket personit njerėzor nė ēdo pėrmasė tė vetėn: personal e shoqėror, shpirtėror e trupor, historik dhe transhendent. Ai fillon tė realizohet qė nė histori, sepse ajo qė ėshtė krijuar ėshtė e mirė dhe Hyji e ka dashur atė, si dhe sepse Biri i Hyjit ėshtė bėrė njėri prej nesh.39 Por, pėrmbushja e tij ėshtė nė tė ardhmen qė Hyji ruan pėr ne, kur do tė thirremi, sė bashku me gjithė krijimin (krh. Rom 8), pėr tė marrė pjesė nė ngjalljen e Krishtit dhe nė bashkėsinė e amshuar tė jetės me Atin, nė gėzimin e Shpirtit Shenjt. Kjo perspektivė tregon saktėsisht gabimin dhe mashtrimin e vizioneve thjesht imanentistike tė kuptimit tė historisė dhe tė pretendimeve tė vetėshpėtimit tė njeriut.

39    Shpėtimi qė Hyji u jep bijve tė Vet kėrkon pėrgjigjen dhe aderimin e tyre tė lirė. Kėtu qėndron feja, nėpėrmjet sė cilės «njeriu lirisht braktiset krejtėsisht nė Hyjin»,40 duke iu pėrgjigjur Dashurisė paraprirėse dhe shumė tė bollshme tė Hyjit (krh. 1 Gjn 4, 10) me dashurinė konkrete ndaj vėllezėrve dhe me shpresėn e patundur, «sepse Ai qė i dha premtimet ėshtė besnik» (Heb 10, 23). Nė tė vėrtetė, plani hyjnor i shpėtimit nuk e vendos krijesėn njerėzore nė njė gjendje thjesht pasiviteti apo vogėlsie nė lidhje me Krijuesin e vet, sepse marrėdhėnia me Hyjin, qė Jezu Krishti na shfaq dhe nė tė cilėn na fut falas nėpėrmjet Shpirtit Shenjt, ėshtė njė marrėdhėnie bijėsie: ajo qė Jezusi jeton nė lidhje me Atin (krh. Gjn 15-17; Gal 4, 6-7).

40    Universaliteti dhe tėrėsishmėria e shpėtimit tė dhuruar nė Jezu Krishtin, e bėjnė tė pazgjidhshme lidhjen mes marrėdhėnies qė personi ėshtė i thirrur tė ketė me Hyjin dhe pėrgjegjshmėrisė nė lidhje me tė afėrmin, nė konkretėsinė e situatave historike. Kjo kapet me intuitė, edhe pse nė mėnyrė tė vagėt dhe jo pa gabime, nė kėrkimin universal njerėzor tė sė vėrtetės dhe tė domethėnies, por bėhet strukturė bartėse e Besėlidhjes sė Hyjit me Izraelin, siē dėshmojnė rrasat e Ligjit dhe predikimi profetik.

    Kjo lidhje shprehet me qartėsi dhe nė njė pėrmbledhje tė pėrsosur nė mėsimin e Jezu Krishtit dhe pėrforcohet pėrfundimisht prej dėshmisė mė tė lartė tė dhurimit tė jetės sė Tij, nė dėgjesė ndaj vullnetit tė Atit dhe pėr dashuri ndaj vėllezėrve. Skribit qė e pyet: «Cili urdhėrim ėshtė i pari i tė gjitha urdhėrimeve?» (Mk 12, 28), Jezusi i pėrgjigjet: «I pari ėshtė: ‘Dėgjo, Izrael! Zoti Hyji ynė, ėshtė njė Zot i vetėm. Duaje Zotin, Hyjin tėnd, me gjithė zemrėn tėnde, me gjithė mendjen tėnde e me gjithė fuqinė tėnde!’. Urdhri i dytė ėshtė: ‘Duaje tė afėrmin tėnd porsi vetveten! Tjetėr urdhėr mė tė madh se kėta nuk ka» (Mk 12, 29-31).

    Nė zemrėn e personit njerėzor gėrshetohen nė mėnyrė tė pazgjidhshme marrėdhėnia me Hyjin, i njohur si Krijuesi dhe Ati, burimi dhe plotėsimi i jetės dhe i shpėtimit, dhe hapja ndaj dashurisė konkrete pėr njeriun, qė duhet tė trajtohet si njė vetvete tjetėr, edhe nėse ėshtė armik (krh. Mt 5, 43-44). Nė pėrmasėn e brendshme tė njeriut, si pėrfundim, rrėnjoset angazhimi pėr drejtėsinė e solidaritetin, pėr ndėrtimin e njė jetese shoqėrore, ekonomike e politike nė pėrputhje me planin e Hyjit.

c) Nxėnėsi i Krishtit si krijesė e re

41    Jeta personale e shoqėrore, ashtu si edhe veprimi njerėzor nė botė janė gjithmonė tė rrezikuar prej mėkatit, por Jezu Krishti, «duke vuajtur pėr ne, jo vetėm na ka lėnė njė shembull qė t’i ndiqnim gjurmėt e tij, por edhe na ka hapur njė rrugė, tė cilėn duke pėrshkuar jeta dhe vdekja shenjtėrohen e fitojnė njė domethėnie tė re».41 Nxėnėsi i Krishtit, nė fe dhe nėpėrmjet sakramenteve, bashkėngjitet me misterin e Pashkės sė Jezusit, kėshtu qė njeriu i vjetėr i tij, me prirjet e tij tė kėqija, kryqėzohet sė bashku me Krishtin. Si krijesė e re ai atėherė aftėsohet nė hir «pėr tė ecur nė njė rrugė tė re» (krh. Rom 6, 4). Megjithatė, kjo ecje «vlen jo vetėm pėr tė krishterėt, por edhe pėr tė gjithė njerėzit vullnetmirė, nė zemrėn e tė cilėve vepron nė mėnyrė tė padukshme hiri. Meqenėse Krishti ka vdekur pėr tė gjithė, dhe meqenėse thirrja e fundit e njeriut ėshtė efektivisht njė e vetme, domethėnė ajo hyjnore, duhet tė mendojmė se Shpirti Shenjt ua jep tė gjithėve mundėsinė tė bashkohen, nė atė mėnyrė qė Hyji di, me kėtė mister tė Pashkės».42

42    Shndėrrimi i brendshėm i personit njerėzor, nė pėrngjasimin e tij shkallė-shkallė me Krishtin, ėshtė kushti thelbėsor pėr njė pėrtėritje reale tė marrėdhėnieve tė tij me personat e tjerė: «Pra, duhet tė mbėshtetemi nė aftėsitė shpirtėrore e morale tė personit dhe nė kėrkesėn e vazhdueshme tė kthimit tė tij tė brendshėm, pėr tė arritur ndryshime shoqėrore qė tė jenė realisht nė shėrbim tė tij. Pėrparėsia qė i njihet kthimit tė zemrės nuk e zhduk aspak, madje imponon detyrėn pėr tė sjellė nė institucionet dhe nė kushtet e jetesės, kur ato shkaktojnė mėkatin, shėrimet e duhura, qė tė pėrputhen me normat e drejtėsisė dhe ta favorizojnė tė mirėn nė vend qė ta pengojnė atė».43

43    Nuk ėshtė e mundur ta duam tė afėrmin si vetveten dhe tė vazhdojmė nė kėtė qėndrim, pa vendosmėrinė e patundur e tė vazhdueshme qė tė angazhohemi pėr tė mirėn e tė gjithėve dhe tė secilit, sepse tė gjithė jemi vėrtet pėrgjegjės pėr tė gjithė.44 Sipas mėsimit konciliar, «respekti dhe dashuria duhet tė shtrihen edhe te ata qė mendojnė apo veprojnė ndryshe prej nesh nė gjėrat shoqėrore, politike e madje edhe fetare, pasi me sa mė shumė ndershmėri e dashuri do t’i kuptojmė sė brendshmi mėnyrat e tyre tė tė menduarit, aq mė lehtė do tė mund tė vendosim dialogun me ta».45 Nė kėtė ecje ėshtė i nevojshėm hiri, qė Hyji ia jep njeriut pėr ta ndihmuar qė t’i kapėrcejė dėshtimet, pėr ta shkėputur prej spirales sė rrenės e tė dhunės, pėr ta mbėshtetur e pėr ta shtyrė qė ta riendė, me njė gatishmėri gjithnjė tė pėrtėrirė, rrjetin e marrėdhėnieve tė vėrteta e tė sinqerta me tė ngjashmit e vet.46

44    Edhe marrėdhėnia me gjithėsinė e krijuar dhe veprimtaritė e ndryshme qė njeriu i kushton pėrkujdesjes ndaj saj dhe shndėrrimit tė saj, tė kėrcėnuara pėrditė prej krenarisė dhe prej dashurisė sė ērregullt pėr vetveten, duhet tė pastrohen e tė pėrsosen prej kryqit e prej ngjalljes sė Krishtit: «I shėlbuar prej Krishtit dhe i bėrė krijesė e re nė Shpirtin Shenjt, njeriu mund dhe duhet t’i dojė gjėrat e krijuara prej Hyjit. Prej Hyjit i merr dhe i vėshtron dhe i nderon sikur tė dilnin prej duarve tė Hyjit. Duke falėnderuar pėr to Bamirėsin dhe duke i pėrdorur e duke i gėzuar krijesat me njė shpirt tė varfėr e tė lirė, hyn nė zotėrimin e vėrtetė tė botės, sikurse ai qė nuk ka asgjė, por qė zotėron gjithēka: “Gjithēka ėshtė juaja, ju jeni tė Krishtit e Krishti ėshtė i Hyjit!” (1 Kor 3, 22-23)».47

d) Transhendenca e shpėtimit dhe autonomia e realiteteve tokėsore

45    Jezu Krishti ėshtė Biri i Hyjit i bėrė njeri nė tė cilin e falė tė cilit bota dhe njeriu marrin tė vėrtetėn e tyre tė njėmendtė e tė plotė. Misteri i afėrsisė sė pafundme tė Hyjit me njeriun  i realizuar nė Mishėrimin e Jezu Krishtit, qė arriti deri nė braktisjen nė kryq dhe nė vdekje  tregon se sa mė shumė qė njerėzorja tė shikohet nė dritėn e planit tė Hyjit dhe tė jetohet nė bashkėsi me Tė, aq mė shumė ajo fuqizohet dhe lirohet nė identitetin e vet dhe nė atė liri qė i pėrket, sepse ėshtė e vetja. Pjesėmarrja nė jetėn bijėsore tė Krishtit, qė ėshtė bėrė e mundur nga Mishėrimi dhe nga dhurata pashkvnore e Shpirtit, jo vetėm qė nuk e shtyp, por edhe ka efektin ta lirojė, konsistencėn dhe identitetin e njėmendtė e autonom tė qenieve njerėzore, nė tė gjitha shprehjet e tyre.

    Kjo perspektivė tė ēon drejt njė vizioni tė saktė tė realiteteve tokėsore dhe tė autonomisė sė tyre, qė theksohet fort prej mėsimit tė Koncilit II tė Vatikanit: «Nėse me autonomi tė realiteteve tokėsore kuptojmė se gjėrat e krijuara dhe shoqėritė gėzojnė ligje e vlera tė vetat, qė njeriu nė mėnyrė graduale duhet t’i zbulojė, t’i pėrdorė e bashkėrendisė, atėherė ėshtė absolutisht e nevojshme ta kėrkojmė atė: kjo… ėshtė nė pėrputhje me vullnesėn e Krijuesit. Nė tė vėrtetė, pėr shkak tė gjendjes sė tyre si krijesa, tė gjitha gjėrat janė tė pajisura me njė konsistencė, tė vėrtetė, mirėsi tė vetėn, me ligje e rend tė vetin, qė njeriu duhet t’i respektojė, duke pranuar metodat pėrkatėse tė ēdo shkence apo arti».48

46    Nuk ka konfliktualitet mes Hyjit dhe njeriut, por njė marrėdhėnie dashurie nė tė cilėn bota dhe frytet e veprimit njerėzor nė botė janė objekt i dhurimit tė ndėrsjellė mes Atit dhe bijve dhe i bijve mes tyre, nė Jezu Krishtin: nė Tė dhe falė Tij, bota dhe njeriu marrin domethėnien e tyre tė njėmendtė dhe zanafillore. Nė njė vizion universal tė dashurisė sė Hyjit qė pėrqafon gjithēka qė ėshtė, vetė Hyji na ėshtė zbuluar nė Krishtin si Atė dhe dhurues i jetės dhe njeriu na ėshtė zbuluar si ai qė, nė Krishtin, gjithēka e merr si dhuratė prej Hyjit, nė pėrvujtėri e liri, dhe gjithēka e zotėron vėrtet si tė vetėn, kur e di dhe e jeton ēdo gjė si tė Hyjit, me prejardhje nga Hyji dhe tė finalizuar nė Hyjin. Nė lidhje me kėtė, Koncili II i Vatikanit mėson: «Nėse… me shprehjen autonomi tė realiteteve tokėsore kuptohet se gjėrat e krijuara nuk varen prej Hyjit dhe se njeriu mund t’i pėrdorė duke mos ia referuar Krijuesit, tė gjithė ata qė e pranojnė Hyjin, e kuptojnė se sa tė rreme janė kėto opinione. Pa Krijuesin krijesa nuk ekziston».49

47    Personi njerėzor, nė vetvete dhe nė thirrjen e vet, e tejkalon horizontin e gjithėsisė sė krijuar, tė shoqėrisė dhe tė historisė: qėllimi i tij i fundit ėshtė vetė Hyji,50 qė u ėshtė zbuluar njerėzve pėr t’i ftuar e pranuar ata nė bashkėsinė me Veten:51 «Njeriu nuk mund t’ia dhurojė vetveten njė projekti vetėm njerėzor tė realitetit, njė ideali abstrakt apo utopive abstrakte. Ai, si person, mund t’ia dhurojė vetveten njė personi tjetėr apo personave tė tjerė dhe, nė fund, Hyjit, qė ėshtė autori i qenies sė tij dhe ėshtė i vetmi qė mund ta pranojė plotėsisht dhuratėn e tij».52 Pėr kėtė arsye, «njeriu qė nuk pranon ta tejkalojė vetveten dhe tė jetojė pėrvojėn e dhurimit tė vetvetes dhe tė formimit tė njė bashkėsie tė njėmendtė njerėzore, tė orientuar drejt fatit tė vet tė fundit qė ėshtė Hyji ėshtė njė njeri i tjetėrsuar. Shoqėria qė, nė format e veta tė organizimit shoqėror, tė prodhimit e tė konsumit, e bėn mė tė vėshtirė realizimin e kėtij dhurimi dhe krijimin e kėtij solidariteti ndėrnjerėzor, ėshtė njė shoqėri e tjetėrsuar ».53

48    Personi njerėzor nuk mund dhe nuk duhet tė instrumentalizohet8* prej strukturave shoqėrore, ekonomike e politike, pasi ēdo njeri ka lirinė tė orientohet drejt qėllimit tė vet tė fundit. Nga ana tjetėr, ēdo realizim kulturor, shoqėror, ekonomik e politik, nė tė cilin historikisht vihen nė jetė socialiteti i personit dhe veprimtaria e tij shndėrruese e gjithėsisė, duhet tė konsiderohet gjithmonė edhe nė aspektin e vet tė realitetit relativ dhe kalimtar, «trajta e kėsaj bote po kalon» (1 Kor 7, 31). Bėhet fjalė pėr njė relativitet eskatologjik, nė kuptimin se njeriu dhe bota shkojnė drejt fundit, qė ėshtė pėrmbushja e fatit tė tyre nė Hyjin; dhe pėr njė relativitet teologjik, pasi dhurata e Hyjit, nėpėrmjet sė cilės do tė pėrmbushet fati pėrfundimtar i njerėzimit dhe i krijimit, i tejkalon pafundėsisht mundėsitė dhe pritjet e njeriut. Ēfarėdo vizioni totalitaristik i shoqėrisė dhe i shtetit dhe ēfarėdo ideologjie thjesht brenda botės sė pėrparimit janė kundėr tė vėrtetės sė tėrėsishme tė personit njerėzor dhe planit tė Hyjit mbi historinė.

IV. PLANI I HYJIT DHE MISIONI I KISHĖS

a) Kisha, shenjė dhe mbrojtje e transhendencės sė personit njerėzor

49    Kisha, bashkėsia e atyre qė janė tė thirrur prej Jezu Krishtit tė Ngjallur dhe vihen nė ndjekje tė Tij, ėshtė «shenjė dhe mbrojtje e transhendencės sė personit njerėzor».54 Ajo «ėshtė nė Krishtin si sakrament, domethėnė shenjė dhe mjet i bashkimit intim me Hyjin dhe i njėsisė sė tė gjithė gjinisė njerėzore».55 Misioni i Kishės ėshtė tė kumtojė dhe tė pėrēojė shpėtimin e realizuar nė Jezu Krishtin, qė Ai e quan «Mbretėria e Hyjit» (Mk 1, 15), domethėnė bashkėsinė me Hyjin dhe mes njerėzve. Qėllimi i shpėtimit, Mbretėria e Hyjit, i pėrfshin tė gjithė njerėzit dhe do tė realizohet plotėsisht pėrtej historisė, nė Hyjin. Kisha ka marrė «misionin qė tė kumtojė e tė vendosė nė tė gjithė popujt Mbretėrinė e Krishtit dhe tė Hyjit dhe pėrbėn nė tokė sythin e fillimin e kėsaj Mbretėrie».56

50    Kisha vihet konkretisht nė shėrbim tė Mbretėrisė sė Hyjit para sė gjithash duke kumtuar e duke pėrēuar Ungjillin e shpėtimit dhe duke themeluar bashkėsi tė reja tė krishtera. Veē kėsaj, ajo «i shėrben Mbretėrisė duke pėrhapur nė botė “vlerat ungjillore”, qė janė shprehje e Mbretėrisė dhe qė i ndihmojnė njerėzit ta mirėpresin dhe ta pranojnė planin e Hyjit. Pra, ėshtė e vėrtetė se realiteti fillestar i Mbretėrisė mund tė gjendet edhe pėrtej kufijve tė Kishės nė tėrė njerėzimin, nėse ai jeton “vlerat ungjillore” dhe i hapet veprimit tė Shpirtit qė fryn nė drejtimin qė do (krh. Gjn 3, 8); por duhet tė shtojmė menjėherė se kjo pėrmasė tokėsore e Mbretėrisė ėshtė e paplotė, nėse nuk ėshtė e bashkėrenditur me Mbretėrinė e Krishtit, tė pranishėm nė Kishė dhe tė prirur nga plotėsia eskatologjike».57 Nga kjo rrjedh, nė veēanti, se Kisha nuk pėrzihet me bashkėsinė politike dhe nuk ėshtė e lidhur me asnjė sistem politik.58 Nė fakt, bashkėsia politike dhe Kisha, secila nė fushėn e vet, janė tė pavarura e autonome prej njėra-tjetrės dhe janė tė dyja, edhe pse nė mėnyra tė ndryshme, «nė shėrbim tė thirrjes personale e shoqėrore tė po atyre njerėzve».59 Madje mund tė pohojmė se dallimi mes fesė e politikės dhe parimi i lirisė fetare pėrbėjnė njė arritje speciale tė krishterimit, me njė rėndėsi tė madhe nė planin historik e kulturor.

51    Identitetit dhe misionit tė Kishės nė botė, sipas projektit tė Hyjit tė realizuar nė Krishtin, u pėrgjigjet «njė pikėsynim shpėtimtar dhe eskatologjik, qė nuk mund tė arrihet plotėsisht pėrveēse nė botėn e ardhshme».60 Pikėrisht pėr kėtė, Kisha jep njė ndihmesė origjinale dhe tė pazėvendėsueshme me pėrkujdesjen qė e nxit pėr ta bėrė mė njerėzore familjen e njerėzve dhe historinė e saj dhe tė vendoset si mbrojtje kundėr ēdo tundimi totalitaristik, duke i treguar njeriut thirrjen e tij tė tėrėsishme e pėrfundimtare.61

    Me predikimin e Ungjillit, hirin e sakramenteve dhe pėrvojėn e bashkėsisė vėllazėrore, Kisha «shėron dhe ngre dinjitetin e personit njerėzor, pėrforcon strukturėn e shoqėrisė njerėzore dhe i jep kuptim e domethėnie mė tė thellė punės sė pėrditshme tė njerėzve».62 Nė planin e dinamikave konkrete historike, ardhja e Mbretėrisė sė Hyjit nuk kapet, pra, nė perspektivėn e njė organizimi shoqėror, ekonomik e politik tė pėrcaktuar dhe pėrfundimtar. Ajo dėshmohet prej zhvillimit tė njė socialiteti njerėzor qė ėshtė pėr njerėzit tharmi i realizimit tė tėrėsishėm, i drejtėsisė dhe i solidaritetit, nė hapjen ndaj Transhendentes si term referimi pėr pėrmbushjen personale pėrfundimtare.

b) Kisha, Mbretėria e Hyjit dhe pėrtėritja e marrėdhėnieve shoqėrore

52    Hyji, nė Krishtin, nuk shėlbon vetėm individin, por edhe marrėdhėniet shoqėrore mes njerėzve. Siē mėson Pali apostull, jeta nė Krishtin bėn qė tė shfaqet nė mėnyrė tė plotė e tė re identiteti dhe socialiteti i personit njerėzor, me pasojat e tyre konkrete nė planin historik: «Prandaj, tė gjithė jeni bijtė e Hyjit nė fuqi tė fesė nė Jezu Krishtin, sepse, gjithsa jeni pagėzuar nė Krishtin  me Krishtin jeni veshur. Nuk ka mė: hebre  grek! Nuk ka mė: skllav  i lirė! Nuk ka mė: mashkull  femėr! Tė gjithė jeni Njė nė Krishtin Jezus!» (Gal 3, 26-28). Nė kėtė perspektivė, bashkėsitė kishtare, tė thirrura prej mesazhit tė Jezu Krishtit dhe tė bashkuara nė Shpirtin Shenjt rreth Jezusit tė Ngjallur (krh. Mt 18, 20; 28, 19-20; Lk 24, 46-49), paraqiten si vende tė bashkėsisė, tė dėshmisė e tė misionit, dhe si tharm i shėlbimit dhe i shndėrrimit tė marrėdhėnieve shoqėrore. Predikimi i Ungjillit tė Jezusit i bėn nxėnėsit qė ta paraprijnė tė ardhmen duke pėrtėrirė marrėdhėniet e ndėrsjella.

53    Shndėrrimi i marrėdhėnieve shoqėrore qė u pėrgjigjet kėrkesave tė Mbretėrisė sė Hyjit nuk ndodh nė pėrcaktimet e saj konkrete njė herė e pėrgjithmonė. Bėhet fjalė pėr njė detyrė qė i ėshtė besuar bashkėsisė sė krishterė, qė duhet ta pėrpunojė dhe ta realizojė nėpėrmjet reflektimit dhe veprimtarisė praktike tė frymėzuar prej Ungjillit. Vetė Shpirti i Zotit, qė e udhėheq popullin e Hyjit dhe njėkohėsisht mbush gjithėsinė,63 i frymėzon, herė pas here, zgjidhje tė reja e aktuale pėr krijimtarinė e pėrgjegjshme tė njerėzve,64 pėr bashkėsinė e tė krishterėve tė futur nė botė dhe nė histori e prandaj edhe tė hapur ndaj dialogut me tė gjithė personat vullnetmirė, nė kėrkimin e pėrbashkėt tė sytheve tė sė vėrtetės e tė lirisė sė mbjellė nė fushėn e gjerė tė njerėzimit.65 Dinamika e kėsaj pėrtėritjeje duhet tė mbėshtetet nė parimet e pandryshueshme tė ligjit natyror, tė ngulitur prej Hyjit Krijues nė ēdo krijesė tė Tijėn (krh. Rom 2, 14-15) dhe tė ndriēuar eskatologjikisht me anė tė Jezu Krishtit.

54    Jezu Krishti na zbulon se «Hyji ėshtė dashuri» (1 Gjn 4, 8) dhe na mėson se «ligji themelor i pėrsosmėrisė njerėzore, pra i shndėrrimit tė botės, ėshtė urdhri i ri i dashurisė. Nė kėtė mėnyrė i siguron ata qė i besojnė dashurisė hyjnore se rruga e dashurisė ėshtė e hapur pėr tė gjithė njerėzit dhe se pėrpjekja pėr tė realizuar vėllazėrinė universale nuk ėshtė e kotė».66 Ky ligj ėshtė i thirrur tė bėhet masa dhe rregulla e fundit e tė gjitha dinamikave nė tė cilat shprehen marrėdhėniet njerėzore. Si pėrmbledhje, ėshtė vetė misteri i Hyjit, Dashuria trinitare, qė bazon domethėnien dhe vlerėn e personit, tė socialitetit dhe tė veprimit njerėzor nė botė, pasi i ėshtė zbuluar dhe komunikuar njerėzimit me anė tė Jezu Krishtit, nė Shpirtin e Tij.

55    Shndėrrimi i botės paraqitet si njė instancė themelore edhe e kohės sonė. Kėsaj kėrkese doktrina shoqėrore e Kishės synon t’i japė pėrgjigjet qė shenjat e kohėve kujtojnė, duke e treguar para sė gjithash dashurinė e ndėrsjellė mes njerėzve, nėn vėshtrimin e Hyjit, si mjetin mė tė fuqishėm tė ndryshimit, nė nivel personal e shoqėror. Nė fakt, dashuria e ndėrsjellė, me pjesėmarrjen nė dashurinė e pafundme tė Hyjit, ėshtė qėllimi i njėmendtė, historik e transhendent, i njerėzimit. Prandaj, «pėrparimi tokėsor, megjithėse duhet tė dallohet me kujdes prej zhvillimit tė Mbretėrisė sė Krishtit, ėshtė shumė me rėndėsi pėr Mbretėrinė e Hyjit, pasi mund tė ndihmojė pėr ta organizuar mė mirė shoqėrinė njerėzore».67

c) Qiej tė rinj dhe tokė tė re

56    Premtimi i Hyjit dhe ngjallja e Jezu Krishtit nxisin tek tė krishterėt shpresėn e bazuar se pėr tė gjithė personat njerėzorė ėshtė pėrgatitur njė banesė e re dhe e amshuar, njė tokė nė tė cilėn banon drejtėsia (krh. 2 Kor 5, 1-2; 2 Pjt 3, 13): «Atėherė, pasi tė mposhtet vdekja, bijtė e Hyjit do tė ngjallen nė Krishtin, dhe ajo qė qe mbjellė e dobėt dhe e shkatėrrueshme do tė marrė pashkatėrrueshmėrinė; dhe, duke mbetur dashuria dhe veprat e saj, do tė lirohet prej skllavėrisė sė kotėsisė krejt krijimi qė Hyji ka bėrė pėr njeriun».68 Kjo shpresė, nė vend qė ta dobėsojė, duhet ta nxisė pėrkujdesjen nė punėn qė ka lidhje me realitetin e tanishėm.

57    Tė mirat, sikurse ėshtė dinjiteti i njeriut, vėllazėria e liria, tė gjitha frytet e mira tė natyrės dhe tė punės sonė, tė pėrhapura mbi tokė nė Shpirtin e Zotit dhe sipas rendit tė Tij, tė pastruara prej ēdo njolle, tė ndriēuara e tė shndėrruara, i pėrkasin Mbretėrisė sė tė vėrtetės dhe tė jetės, tė shenjtėrisė dhe tė hirit, tė drejtėsisė, tė dashurisė dhe tė paqes qė Krishti do t’i ēojė tek Ati dhe ku ne do t’i rigjejmė ato. Atėherė pėr tė gjithė do tė tingėllojnė nė tė vėrtetėn e tyre solemne fjalėt e Krishtit: «Ejani tė bekuarit e Atit tim! Merrni nė pronė Mbretėrinė qė u bė gati pėr ju qė prej fillimit tė botės! Sepse pata uri e mė dhatė tė ha, pata etje e mė dhatė tė pi, isha shtegtar e mė pėrbujtėt, isha i zhveshur e mė veshėt, i sėmurė e erdhėt tė mė shihni, isha nė burg e erdhėt tek unė. Pėr tė vėrtetė po ju them: ēkado bėtė pėr njėrin ndėr kėta vėllezėr tė mi mė tė vegjėl, e bėtė pėr mua» (Mt 25, 34-36.40).

58    Realizimi i plotėsuar i personit njerėzor, i kryer nė Krishtin falė dhuratės sė Shpirtit, piqet nė histori dhe ndėrmjetėsohet prej marrėdhėnieve tė personit me personat e tjerė, marrėdhėnie qė, nga ana e tyre, e arrijnė pėrsosmėrinė falė angazhimit qė priret tė pėrmirėsojė botėn, nė drejtėsi e nė paqe. Tė vepruarit njerėzor nė histori ėshtė nė vetvete domethėnės dhe i efektshėm pėr vendosjen pėrfundimtare tė Mbretėrisė, edhe pse kjo mbetet dhuratė e Hyjit, plotėsisht transhendente. Ky tė vepruar, kur respekton rendin objektiv tė realitetit tokėsor dhe kur ėshtė i ndriēuar prej sė vėrtetės e prej dashurisė, bėhet mjet pėr njė zbatim gjithnjė e mė tė plotė dhe tė tėrėsishėm tė drejtėsisė e tė paqes dhe hershon nė tė tashmen Mbretėrinė e premtuar.

    Duke u bėrė i ngjashėm me Krishtin Shėlbues, njeriu e percepton veten si krijesė tė dashur prej Hyjit dhe tė zgjedhur prej Tij amshueshmėrisht, tė thirrur nė hir e nė lavdi, nė krejt plotėsinė e misterit nė tė cilin ėshtė bėrė pjesėmarrės nė Jezu Krishtin.69 Pėrngjasimi me Krishtin dhe soditja e Fytyrės sė Tij70 ngjallin tek i krishteri njė dėshirė tė pamposhtur pėr ta hershuar nė kėtė botė, nė fushėn e marrėdhėnieve njerėzore, atė qė do tė jetė realitet pėrfundimtar, duke u kujdesur pėr t’i dhėnė tė hajė, tė pijė, tė vishet, njė shtėpi, kujdesin, mirėpritjen dhe shoqėrinė Zotit qė troket nė derė (krh. Mt 25, 35-37).

d) Maria dhe «fiat»-i i saj ndaj planit tė dashurisė sė Hyjit

59    Trashėgimtare e shpresės sė tė drejtėve tė Izraelit dhe e para ndėr nxėnėsit e Jezu Krishtit ėshtė Maria, nėna e Tij. Ajo, me «fiat»-in e Saj ndaj planit tė dashurisė sė Hyjit (krh. Lk 1, 38), nė emėr tė tė gjithė njerėzimit, pranon nė histori tė dėrguarin e Atit, Shpėtuesin e njerėzve: nė kėngėn «Magnificat» shpall ardhjen e Misterit tė Shpėtimit, ardhjen e «Mesisė sė tė varfėrve» (krh. Is 11, 4; 61, 1). Hyji i Besėlidhjes, tė cilit Virgjėra e Nazaretit i kėndon nė ngazėllimin e shpirtit tė Saj, ėshtė Ai qė rrėzon princat prej froneve tė tyre e i lartėson tė pėrvuajturit, i mbush me tė mira ata qė s’kanė ē’tė hanė e tė pasurit i nis duarthatė, i hedh poshtė qėllimet e krenarėve dhe e ruan mėshirėn e Tij pėr ata qė e nderojnė (krh. Lk 1, 50-53).

Duke marrė shembull prej zemrės sė Marisė, prej thellėsisė sė fesė sė Saj, tė shprehur nė fjalėt e «Magnificat»-it, nxėnėsit e Krishtit janė tė thirrur ta pėrtėrijnė gjithnjė e mė mirė nė vetvete «vetėdijen se nuk mund tė ndahet e vėrteta mbi Hyjin qė shpėton, mbi Hyjin qė ėshtė burim i ēdo dhurate, prej shfaqjes sė dashurisė sė Tij parapėlqyese pėr tė varfrit e tė pėrvuajturit, e cila, e kėnduar nė Magnificat, gjendet pastaj e shprehur nė fjalėt dhe nė veprat e Jezusit».71 Maria, tėrėsisht e varur prej Hyjit dhe krejtėsisht e orientuar drejt Tij me hovin e fesė sė Saj, «ėshtė ikona mė e pėrsosur e lirisė dhe e lirimit tė njerėzimit dhe tė kozmosit».72

 

KAPITULLI I DYTĖ

MISIONI I KISHĖS

DHE DOKTRINA SHOQĖRORE

I. UNGJILLĖZIMI DHE DOKTRINA SHOQĖRORE

a) Kisha, banesa e Hyjit me njerėz

60    Kisha, pjesėmarrėse nė gėzimet dhe nė shpresat, nė ankthet dhe nė trishtimet e njerėzve, ėshtė e bashkuar me ēdo burrė e ēdo grua, tė ēdo vendi e tė ēdo kohe, dhe u sjell atyre lajmin e mirė tė Mbretėrisė sė Hyjit, qė me Jezu Krishtin ka ardhur dhe vjen nė mesin tonė.73 Ajo ėshtė, pėr njerėzimin dhe pėr botėn, sakramenti i dashurisė sė Hyjit dhe prandaj i shpresės mė tė madhe, qė aktivizon dhe mbėshtet ēdo plan e angazhim tė njėmendtė lirimi dhe nxitjeje njerėzore. Kisha ėshtė mes njerėzve tenda e shoqėrisė sė Hyjit - «tenda e Hyjit me njerėz» (Zb 21, 3)  kėshtu qė njeriu nuk ėshtė i vetėm, i humbur apo i frikėsuar nė angazhimin e vet pėr ta njerėzuar botėn, por gjen mbėshtetje nė dashurinė shėlbuese tė Krishtit. Ajo ėshtė mbarėshtuese e shpėtimit jo nė mėnyrė abstrakte apo nė kuptimin thjesht shpirtėror, por nė kontekstin e historisė dhe tė botės nė tė cilėn njeriu jeton,74 ku e arrin dashuria e Hyjit dhe thirrja pėr t’iu pėrgjigjur planit hyjnor.

61    I vetėm dhe i papėrsėritshėm nė individualitetin e vet, ēdo njeri ėshtė njė qenie e hapur ndaj marrėdhėnies me tė tjerėt nė shoqėri. Bashkėjetesa nė rrjetin e marrėdhėnieve qė lidh mes tyre individėt, familjet, grupet e ndėrmjetme, nė lidhje takimi, komunikimi dhe kėmbimi, i siguron tė jetuarit njė cilėsi mė tė mirė. E mira e pėrbashkėt qė njerėzit kėrkojnė e arrijnė duke formuar bashkėsinė shoqėrore ėshtė garanci pėr tė mirėn personale, familjare dhe asociative.75 Pėr kėtė arsye lind dhe merr formė shoqėria, me rendet e veta strukturore, domethėnė politike, ekonomike, juridike, kulturore. Njeriut, «qė ėshtė i pėrfshirė nė rrjetin kompleks tė marrėdhėnieve tė shoqėrive moderne»,76 Kisha i drejtohet me doktrinėn e vet shpirtėrore. «Eksperte nė humanitet»,77 ajo ėshtė nė gjendje ta kuptojė nė thirrjen e tij dhe nė dėshirat e tij, nė kufizimet e tij dhe nė vėshtirėsitė e tij, nė tė drejtat e tij dhe nė detyrat e tij, dhe tė ketė pėr tė njė fjalė jete, qė tė jehojė nė ngjarjet historike e shoqėrore tė ekzistencės njerėzore.

b) Tė ngjizurit dhe tė fermentuarit e shoqėrisė me Ungjillin

62    Me mėsimin e vet shoqėror, Kisha synon tė kumtojė dhe tė aktualizojė Ungjillin nė rrjetin kompleks tė marrėdhėnieve shoqėrore. Nuk bėhet fjalė thjesht pėr ta arritur njeriun nė shoqėri, njeriun si marrės tė kumtimit ungjillor, por pėr ta ngjizur e fermentuar vetė shoqėrinė me Ungjillin.78 Prandaj, pėr Kishėn, tė kujdeset pėr njeriun, do tė thotė ta pėrfshijė edhe shoqėrinė nė zellin e vet misionar e shpėtimtar. Bashkėjetesa shoqėrore shpesh pėrcakton cilėsinė e jetės dhe prandaj edhe kushtet nė tė cilat ēdo burrė e ēdo grua e kuptojnė vetveten dhe vendosin pėr veten e vet dhe pėr thirrjen e tyre. Pėr kėtė arsye, Kisha nuk ėshtė mospėrfillėse ndaj gjithė asaj qė nė shoqėri zgjedhet, prodhohet e jetohet, ndaj cilėsisė morale, domethėnė njėmend njerėzore dhe njerėzorizuese, tė jetės shoqėrore. Shoqėria dhe bashkė me tė edhe politika, ekonomia, puna, e drejta, kultura, nuk pėrbėjnė njė fushė thjesht shekullare e tokėsore e prandaj dytėsore e tė huaj pėr mesazhin dhe pėr ekonominė e shpėtimit. Nė tė vėrtetė, shoqėria me gjithēka qė nė tė zhvillohet, i pėrket njeriut. Ajo ėshtė shoqėria e njerėzve, qė janė «rruga e parė themelore e Kishės».79

63    Me doktrinėn e vet shoqėrore Kisha merr pėrsipėr detyrėn e kumtimit qė Zoti i ka besuar. Ajo aktualizon nė ngjarjet historike mesazhin e lirimit dhe tė shėlbimit tė Krishtit, Ungjillin e Mbretėrisė. Kisha, duke kumtuar Ungjillin, «i vėrteton njeriut, nė emėr tė Krishtit, dinjitetin e tij dhe thirrjen e tij nė bashkėsinė e personave; i mėson kėrkesat e drejtėsisė e tė paqes, nė pėrputhje me urtinė hyjnore».80

    Ungjilli qė jehon nėpėrmjet Kishės nė tė sotmen e njeriut,81 doktrina shoqėrore ėshtė fjalė qė liron. Kjo do tė thotė se ka efektshmėrinė e tė vėrtetės dhe tė hirit tė Shpirtit tė Hyjit, qė depėrton nė zemrat, duke i pėrgatitur tė kultivojnė mendime e plane dashurie, drejtėsie, lirie e paqeje. Kėshtu tė ungjillėzosh fushėn shoqėrore do tė thotė tė ngjallėsh nė zemrėn e njerėzve forcėn e kuptimit dhe tė lirimit tė Ungjillit, qė tė nxisė njė shoqėri nė masėn e njeriut, sepse ėshtė nė masėn e Krishtit: do tė thotė tė ndėrtosh njė qytet mė njerėzor pėr njeriun, sepse ėshtė mė nė pėrputhje me Mbretėrinė e Hyjit.

64    Kisha, me doktrinėn e saj shoqėrore, jo vetėm nuk largohet prej misionit tė vet, por ėshtė ngushtėsisht besnike ndaj tij. Shėlbimi i bėrė prej Krishtit dhe besuar misionit shpėtimtar tė Kishės sigurisht qė ėshtė i rendit mbinatyror. Kjo pėrmasė nuk ėshtė shprehje kufizuese, por e tėrėsishme e shpėtimit.82 Mbinatyrorja nuk duhet tė konceptohet si njė entitet apo si njė hapėsirė qė fillon aty ku mbaron natyrorja, por si lartėsimi i kėsaj, kėshtu qė asgjė e rendit tė krijimit dhe e njerėzores nuk ėshtė e huaj dhe e pėrjashtuar prej rendit natyror dhe teologal tė fesė e tė hirit, por aty njihet, merret dhe lartėsohet: «Nė Jezu Krishtin bota e dukshme, e krijuar prej Hyjit pėr njeriun (krh. Zan 1, 26-30)  ajo botė qė, pasi nė tė ka hyrė mėkati, “ėshtė e nėnshtruar kotėsisė” (Rom 8, 20; krh. po aty, 8, 19-22)  e fiton pėrsėri lidhjen zanafillore me vetė burimin hyjnor tė Urtisė dhe tė Dashurisė. Nė tė vėrtetė, “Hyji aq fort e deshi botėn sa qė e dha njė tė vetmin Birin e vet” (Gjn 3, 16). Sikurse nė njeriun-Adam kjo lidhje ėshtė kėputur, ashtu nė njeriun-Krisht ajo ėshtė lidhur pėrsėri (krh. Rom 5, 12-21)».83

65    Shėlbimi fillon me Mishėrimin, nėpėrmjet tė cilit Biri i Hyjit, pėrveē mėkatit, merr gjithēka prej njeriut, sipas solidariteteve tė caktuara prej Urtisė krijuese hyjnore, dhe gjithēka e pėrfshin nė dhuratėn e Vet tė Dashurisė shėlbuese. Prej kėsaj Dashurie njeriu arrihet nė tėrėsinė e qenies sė vet: qenie trupore e shpirtėrore, nė marrėdhėnie solidare me tė tjerėt. Krejt njeriu  jo njė shpirt i ndarė apo njė qenie e mbyllur nė individualitetin e vet, por personi dhe shoqėria e personave  ėshtė i pėrfshirė nė ekonominė shpėtimtare tė Ungjillit. Bartėse e mesazhit tė Mishėrimit dhe tė Shėlbimit tė Ungjillit, Kisha nuk mund tė pėrshkojė rrugė tjetėr: me doktrinėn e vet shoqėrore dhe me veprimin e efektshėm qė ajo kryen, jo vetėm nuk e dobėson fytyrėn e saj dhe misionin e saj, por ėshtė besnike ndaj Krishtit dhe u zbulohet njerėzve si «sakrament universal i shpėtimit».84 Kjo ėshtė veēanėrisht e vėrtetė nė njė epokė si kjo jona, e karakterizuar nga njė ndėrvarėsi nė rritje dhe nga njė botėrorizim i ēėshtjeve shoqėrore.

c) Doktrina shoqėrore, ungjillėzimi dhe nxitja njerėzore

66    Doktrina shoqėrore ėshtė pjesė pėrbėrėse e shėrbesės sė ungjillėzimit tė Kishės. Gjithēka qė ka tė bėjė me bashkėsinė e njerėzve  situatat dhe problemet e lidhura me drejtėsinė, me lirimin, me zhvillimin, me marrėdhėniet mes popujve, me paqen  nuk ėshtė e huaj pėr ungjillėzimin dhe ky nuk do tė ishte i plotė po tė mos kishte parasysh thirrjen e ndėrsjellė qė i bėjnė njėri-tjetrit vazhdimisht Ungjilli dhe jeta konkrete, personale e shoqėrore e njeriut.85 Mes ungjillėzimit dhe nxitjes njerėzore ka lidhje tė thella: «Lidhje tė rendit antropologjik, sepse njeriu qė duhet ungjillėzuar nuk ėshtė njė qenie abstrakte, por ėshtė i kushtėzuar prej ēėshtjeve shoqėrore dhe ekonomike. Lidhje tė rendit teologjik, pasi nuk mund tė ndahet plani i krijimit prej atij tė Shėlbimit qė arrin deri nė situatat mė konkrete tė padrejtėsisė qė duhet luftuar, dhe tė drejtėsisė qė duhet vendosur. Lidhje tė rendit lartėsisht ungjillor, siē ėshtė ajo e dashurisė: nė tė vėrtetė, si mund ta shpallim urdhrin e ri pa nxitur nė drejtėsi e nė paqe rritjen e vėrtetė dhe tė njėmendtė tė njeriut?».86

67    Doktrina shoqėrore «ka nė vetvete vlerėn e njė mjeti ungjillėzues»87 dhe zhvillohet nė takimin gjithnjė tė pėrtėrirė mes mesazhit ungjillor dhe historisė njerėzore. E kuptuar kėshtu, kjo doktrinė ėshtė rruga e veēantė pėr ushtrimin e shėrbesės sė Fjalės dhe tė funksionit profetik tė Kishės:88 «pėr Kishėn, tė mėsojė e tė pėrhapė doktrinėn shoqėrore i pėrket misionit tė saj ungjillėzues dhe ėshtė pjesė thelbėsore e mesazhit tė krishterė, sepse kjo doktrinė paraqet pasojat e drejtpėrdrejta tė saj nė jetėn e shoqėrisė dhe e inkuadron punėn e pėrditshme dhe luftėrat pėr drejtėsi nė dėshmimin e Krishtit Shpėtimtar».89 Nuk jemi nė prani tė njė interesi apo tė njė veprimi dytėsor, qė i shtohet misionit tė Kishės, por nė vetė zemrėn e shėrbestarisė sė saj: me doktrinėn shoqėrore Kisha «ia kumton Hyjin dhe misterin e shpėtimit nė Krishtin ēdo njeriu dhe, po pėr kėtė arsye, ia zbulon njeriut vetveten».90 Kjo ėshtė njė shėrbesė qė rrjedh jo vetėm prej shpalljes, por edhe prej dėshmisė.

68    Kisha nuk merr pėrsipėr jetėn nė shoqėri nė ēdo aspekt, por me kompetencėn e vet pėrkatėse, qė ėshtė ajo e kumtimit tė Krishtit Shpėtues:91 «Misioni pėrkatės qė Krishti ia ka besuar Kishės sė Vet nuk ėshtė i rendit politik, ekonomik apo shoqėror: qėllimi qė i ka caktuar ėshtė i rendit fetar. E megjithatė, pikėrisht prej kėtij misioni fetar rrjedh njė detyrė, njė dritė dhe disa forca qė mund tė shėrbejnė pėr tė ndėrtuar e pėr tė pėrforcuar bashkėsinė e njerėzve sipas Ligjit hyjnor».92 Kjo do tė thotė se Kisha, me doktrinėn e vet shoqėrore, nuk hyn nė ēėshtje teknike dhe nuk themelon apo propozon sisteme ose modele organizimi shoqėror:93 kjo nuk i pėrket misionit qė Krishti i ka besuar asaj. Kisha ka kompetencėn e marrė prej Ungjillit: prej mesazhit tė lirimit tė njeriut tė shpallur e tė dėshmuar nga Biri i Hyjit bėrė njeri.

d) E drejta dhe detyra e Kishės

69    Me doktrinėn e vet shoqėrore Kisha «ka pėr qėllim ta ndihmojė njeriun nė rrugėn e shpėtimit»:94 bėhet fjalė pėr qėllimin e saj parėsor e tė vetėm. Nuk ka qėllime tė tjera pėr tė zėvendėsuar apo pėr tė pushtuar detyrat e tė tjerėve, duke lėnė pas dore tė vetat, apo pėr tė arritur objektiva jashtė misionit tė saj. Ky mision paraqet tė drejtėn dhe njėkohėsisht detyrėn e Kishės pėr tė pėrpunuar njė doktrinė tė vetėn shoqėrore dhe pėr tė ndikuar me tė nė shoqėri dhe nė strukturat e saja, nėpėrmjet pėrgjegjėsive dhe detyrave qė nxit kjo doktrinė.

70    Kisha ka tė drejtėn tė jetė pėr njeriun mėsuese e tė vėrtetės sė fesė: e tė vėrtetės jo vetėm tė dogmės, por edhe tė moralit qė buron prej vetė natyrės njerėzore dhe prej Ungjillit.95 Nė tė vėrtetė, fjala e Ungjillit nuk duhet vetėm tė dėgjohet, por edhe tė vihet nė jetė (krh. Mt 7, 24; Lk 6, 46-47; Gjn 14, 21. 23-24; Jak 1, 22): koherenca nė sjellje shfaq aderimin e besimtarit dhe nuk ėshtė kufizuar vetėm nė fushėn kishtare e shpirtėrore, por pėrfshin njeriun nė krejt pėrvojėn e vet dhe sipas tė gjitha pėrgjegjėsive tė veta. Sado shekullare, kėto kanė si subjekt njeriun, domethėnė atė qė Hyji e thėrret, nėpėrmjet Kishės, pėr tė marrė pjesė nė dhuratėn e Tij shpėtimtare.

    Dhuratės sė shpėtimit njeriu duhet t’i pėrgjigjet jo me njė aderim tė pjesshėm, abstrakt apo me fjalė, por me krejt jetėn e vet, sipas tė gjitha marrėdhėnieve qė e bashkėpėrcaktojnė, qė tė mos braktisė asgjė nė njė fushė profane dhe tokėsore, tė parėndėsishėm apo tė huaj pėr shpėtimin. Prandaj doktrina shoqėrore nuk ėshtė pėr Kishėn njė privilegj, njė largim, njė leverdi apo njė ndėrhyrje: ėshtė njė e drejtė e saj tė ungjillėzojė shoqėroren, apo ta bėjė tė jehojė fjalėn liruese tė Ungjillit nė botėn komplekse tė prodhimit, tė punės, tė sipėrmarrjes, tė financės, tė tregtisė, tė politikės, tė drejtėsisė, tė kulturės, tė komunikimeve shoqėrore, nė tė cilat njeriu jeton.

71    Kjo e drejtė ėshtė njėkohėsisht njė detyrė, sepse Kisha nuk mund tė heqė dorė prej saj pa kundėrshtuar vetveten dhe besnikėrinė e saj ndaj Krishtit: «i mjeri unė nėse nuk e predikoj Ungjillin» (1 Kor 9, 16). Paralajmėrimi qė shėn Pali i drejton vetvetes jehon nė vetėdijen e Kishės si njė thirrje pėr tė pėrshkuar tė gjitha rrugėt e ungjillėzimit; jo vetėm ato qė ēojnė nė vetėdijet individuale, por edhe ato qė ēojnė nė institucionet publike: nga njėra anė nuk duhet ta kufizojmė gabimisht faktin fetar nė sferėn thjesht private»,96 nga ana tjetėr nuk mund tė orientohet mesazhi i krishterė nga njė shpėtim vetėm pėrtejtokėsor, i paaftė pėr ta ndriēuar praninė nė tokė.97

    Pėr rėndėsinė publike tė Ungjillit dhe tė fesė dhe pėr efektet e mbrapshta tė padrejtėsisė, domethėnė tė mėkatit, Kisha nuk mund tė mbetet mospėrfillėse ndaj ngjarjeve shoqėrore:98 «ėshtė detyrė e Kishės t’i kumtojė gjithmonė dhe kudo parimet morale edhe rreth rendit shoqėror, si dhe tė shprehė gjykimin mbi ēfarėdo realiteti njerėzor, pasi kėtė e kėrkojnė tė drejtat themelore tė personit njerėzor apo shpėtimi i shpirtėrave».99

II. NATYRA E DOKTRINĖS SHOQĖRORE

a) Njė njohje e ndriēuar prej fesė

72    Doktrina shoqėrore nuk ėshtė menduar qysh prej fillimit si njė sistem organik, por ėshtė formuar gjatė kohės, nėpėrmjet ndėrhyrjeve tė shumta tė magjisterit mbi temat shoqėrore. Kjo zanafillė e bėn tė kuptueshėm faktin se kanė mundur tė ndėrhyjnė disa lėkundje rreth natyrės, metodės dhe strukturės epistemologjike tė doktrinės shoqėrore tė Kishės. I paraprirė prej njė cekjeje domethėnėse nė «Laborem exercens»,100 njė sqarim vendimtar nė kėtė drejtim pėrmbahet nė enciklikėn «Sollicitudo rei socialis»: doktrina shoqėrore e Kishės «i pėrket… jo fushės sė ideologjisė, por tė teologjisė dhe sidomos tė teologjisė morale».101 Ajo nuk mund tė pėrkufizohet sipas parametrave socio-ekonomik. Nuk ėshtė njė sistem ideologjik apo pragmatik, i prirur tė pėrcaktojė e hartojė marrėdhėniet ekonomike, politike e shoqėrore, por ėshtė njė kategori mė vete: ajo ėshtė «formulimi i kujdesshėm i rezultateve tė njė reflektimi tė kujdesshėm mbi realitetet komplekse tė ekzistencės sė njeriut, nė shoqėrinė dhe nė kontekstin ndėrkombėtar, nė dritėn e fesė dhe tė traditės kishtare. Qėllimi i saj kryesor ėshtė t’i interpretojė kėta realitete, duke shqyrtuar pėrputhjen apo mospėrputhjen e tyre me linjat e mėsimit tė Ungjillit mbi njeriun dhe mbi thirrjen e tij tokėsore e njėkohėsisht transhendente; pėr ta orientuar, pra, sjelljen e krishterė».102

73    Prandaj, doktrina shoqėrore ka natyrė teologjike, dhe nė mėnyrė specifike teologjiko-morale, «pasi bėhet fjalė pėr njė doktrinė tė prirur pėr tė udhėhequr sjelljen e personave»:103 «Ajo vendoset nė kryqėzimin e jetės dhe tė ndėrgjegjes sė krishterė me situatat e botės dhe shfaqet nė pėrpjekjet qė individėt, familjet, operatorėt9* kulturorė e shoqėrorė, politikanėt dhe burrat e Shtetit bėjnė pėr t’i dhėnė formė e pėr ta zbatuar nė histori».104 Doktrina shoqėrore, faktikisht, pasqyron tre nivelet e mėsimit teologjiko-moral: atė bazė tė motivimeve; atė direktiv tė normave tė jetesės shoqėrore; atė vendimmarrės tė ndėrgjegjeve, tė thirrura pėr tė medituar normat objektive e tė pėrgjithshme nė situatat konkrete e tė veēanta shoqėrore. Kėta tre nivele pėrcaktojnė nė mėnyrė implicite10* edhe metodėn pėrkatėse dhe strukturėn specifike epistemologjike tė doktrinės shoqėrore tė Kishės.

74    Doktrina shoqėrore e gjen themelin e vet thelbėsor nė Zbulimin biblik dhe nė Traditėn e Kishės. Prej kėtij burimi, qė vjen prej lart, ajo merr frymėzimin dhe dritėn pėr ta kuptuar, pėr ta gjykuar dhe pėr ta orientuar pėrvojėn njerėzore dhe historinė. Para dhe mbi tė gjitha qėndron plani i Hyjit mbi krijimin dhe, nė veēanti, mbi jetėn dhe mbi fatin e njeriut tė thirrur nė bashkėsinė trinitare.

    Feja, qė pranon fjalėn hyjnore dhe e vė atė nė jetė, ndėrvepron nė mėnyrė tė efektshme me arsyen. Inteligjenca e fesė, veēanėrisht e fesė sė orientuar nga veprimtaria praktike, ėshtė e strukturuar prej arsyes dhe vė nė pėrdorim tė gjitha ndihmesat qė ajo i jep. Edhe doktrina shoqėrore, si dije e zbatuar nė ngjarjen dhe nė historicitetin e veprimtarisė praktike, lidh sė bashku «fides et ratio»105 dhe ėshtė shprehje domethėnėse e marrėdhėnies sė tyre tė frytshme.

75    Feja dhe arsyeja pėrbėjnė dy rrugėt njohėse tė doktrinės shoqėrore, meqenėse dy janė burimet prej tė cilave ajo ushqehet: Zbulimi dhe natyra njerėzore. Tė njohurit e fesė pėrfshin dhe drejton tė jetuarin e njeriut nė dritėn e misterit historiko-shpėtimtare, nė tė zbuluarit dhe nė tė dhuruarit tė Hyjit nė Krishtin pėr ne njerėzit. Kjo inteligjencė e fesė pėrfshin arsyen, nėpėrmjet sė cilės, pėr sa ėshtė e mundur, shpjegon dhe kupton tė vėrtetėn e zbuluar dhe e integron atė me tė vėrtetėn e natyrės njerėzore, tė marrė nga plani hyjnor tė shprehur prej krijimit,106 ose tė vėrtetėn e tėrėsishme tė personit si qenie shpirtėrore e trupore, nė marrėdhėnie me Hyjin, me qeniet e tjera njerėzore dhe me krijesat e tjera.107

    Pra, qendėrziminė misterin e Krishtit nuk e dobėson apo e pėrjashton rolin e arsyes dhe prandaj nuk e privon doktrinėn shoqėrore nga besueshmėria racionale dhe, pra, nga adresimi i saj universal. Meqenėse misteri i Krishtit e ndriēon misterin e njeriut, arsyeja i jep plotėsi kuptimi perceptimit tė dinjitetit njerėzor dhe tė kėrkesave morale, qė e mbrojnė atė. Doktrina shoqėrore ėshtė njė njohje e ndriēuar prej fesė, qė  pikėrisht sepse ėshtė e tillė  shpreh njė aftėsi mė tė madhe njohjeje. Ajo ua pėrligj tė gjithėve tė vėrtetat qė pohon dhe detyrat qė bashkėmbart: mund tė mirėpritet dhe tė bashkėndahet nga tė gjithė.

b) Nė dialog tė pėrzemėrt me ēdo dije

76    Doktrina shoqėrore e Kishės pėrdor tė gjitha ndihmesat njohėse, nga cilatdo dije tė vijnė, dhe zotėron njė pėrmasė tė rėndėsishme ndėrdisiplinore: «Pėr ta mishėruar mė mirė nė kontekstet shoqėrore, ekonomike e politike tė ndryshme e tė ndryshueshme tė vėrtetėn e vetme mbi njeriun, kjo doktrinė hyn nė dialog me disiplinat e ndryshme qė merren me njeriun, dhe pėrfshin nė vetvete ndihmesat e tyre».108 Doktrina shoqėrore pėrdor ndihmesat e filozofisė pėr sa i pėrket domethėnies dhe po ashtu edhe ndihmesat pėrshkruese tė shkencave njerėzore.

77    Para sė gjithash, thelbėsore ėshtė ndihmesa e filozofisė, qė duket qartė prej thirrjes nė natyrėn njerėzore si burim dhe nė arsyen si rrugė njohėse tė vetė fesė. Nėpėrmjet arsyes, doktrina shoqėrore e pėrfshin filozofinė nė vetė logjikėn e vet tė brendshme, apo nė argumentimin e vet pėrkatės.

    Tė pohosh se doktrina shoqėrore duhet radhitur nė teologji e jo nė filozofi nuk do tė thotė tė mos e njohėsh apo ta nėnvleftėsosh rolin dhe ndihmesėn filozofike. Nė tė vėrtetė, filozofia ėshtė mjet i pėrshtatshėm dhe i domosdoshėm pėr njė kuptim tė saktė tė koncepteve bazė tė doktrinės shoqėrore  si personi, shoqėria, liria, ndėrgjegjja, etika, e drejta, drejtėsia, e mira e pėrbashkėt, solidariteti, subsidiariteti11*, Shteti , kuptim i tillė qė frymėzon njė bashkėjetesė harmonike shoqėrore. Ėshtė pėrsėri filozofia ajo qė e bėn tė dukshme besueshmėrinė racionale tė dritės qė Ungjilli projekton nė shoqėri dhe qė nxit hapjen e pranimin e tė vėrtetės prej ēdo inteligjence e ndėrgjegjeje.

78    Njė ndihmesė domethėnėse pėr doktrinėn shoqėrore tė Kishės vjen edhe prej shkencave njerėzore e shoqėrore:109 asnjė dije nuk ėshtė e pėrjashtuar, pėr pjesėn qė ajo mbart. Kisha njeh dhe pranon gjithēka qė ndihmon njohjen e njeriut nė rrjetin gjithnjė e mė tė shtrirė, tė ndryshueshėm e kompleks tė marrėdhėnieve shoqėrore. Ajo ėshtė e vetėdijshme pėr faktin se njė njohjeje tė thellė tė njeriut nuk i paraprihet vetėm me teologjinė, pa ndihmesat e shumė shkencave, tė cilave vetė teologjia u referohet.

    Hapja e kujdesshme dhe e vazhdueshme ndaj shkencave bėn qė doktrina shoqėrore tė fitojė kompetenca, konkretėsi dhe aktualitet. Falė tyre, Kisha mund ta kuptojė nė mėnyrė mė tė saktė njeriun nė shoqėri, t’u flasė njerėzve pėr kohėn e tyre nė mėnyrė mė bindėse dhe ta kryejė nė mėnyrė mė tė efektshme detyrėn e vet pėr tė mishėruar, nė ndėrgjegjen dhe nė ndjeshmėrinė shoqėrore tė kohės sonė, Fjalėn e Hyjit dhe fenė, prej sė cilės doktrina shoqėrore «zė fill».110

    Ky dialog ndėrdisiplinor i nxit edhe shkencat qė tė pranojnė perspektivat e domethėnies, tė vlerės dhe tė angazhimit qė doktrina shoqėrore pėrmban dhe «tė hapen drejt njė horizonti mė tė gjerė nė shėrbim tė secilit person, tė njohur e tė dashur nė plotėsinė e thirrjes sė vet».111

c) Shprehja e shėrbesės sė mėsimit tė Kishės

79    Doktrina shoqėrore ėshtė e Kishės sepse Kisha ėshtė subjekti qė e pėrpunon, e pėrhap dhe e mėson atė. Ajo nuk ėshtė privilegj i njė pėrbėrėsi tė trupit kishtar, por e tėrė bashkėsisė: ėshtė shprehje e mėnyrės me tė cilėn Kisha e kupton shoqėrinė dhe vendoset pėrballė strukturave tė saja dhe ndryshimeve tė saj. E gjithė bashkėsia kishtare  meshtarėt, rregulltarėt e laikėt  ndihmon nė formimin e doktrinės shoqėrore, sipas larmisė sė detyrave, karizmave e shėrbesave qė gjenden brenda saj.

    Ndihmesat e shumėfishta e shumėformėshe  edhe ato shprehje e «ndjenjės mbinatyrore tė fesė sė tė gjithė Popullit»112  merren, interpretohen e njėsohen prej Magjisterit, qė tė  pėrhapė mėsimin shoqėror si doktrinė tė Kishės. Magjisteri nė Kishė u takon atyre qė janė tė ngarkuar me «manus docendi», pra me shėrbesėn e mėsimdhėnies nė fushėn e fesė e tė moralit me autoritetin e marrė prej Krishtit. Doktrina shoqėrore nuk ėshtė vetėm fryt i mendimit dhe i veprės sė personave tė kualifikuar, por ėshtė mendimi i Kishės, pasi ėshtė vepėr e Magjisterit, i cili mėson me autoritetin qė Krishti u ka dhėnė Apostujve dhe pasardhėsve tė tyre: Papa dhe Ipeshkvijtė nė bashkėsi me tė.113

80    Nė doktrinėn shoqėrore tė Kishės ėshtė nė veprim Magjisteri nė tė gjithė pėrbėrėsit dhe shprehjet e tij. Parėsor ėshtė Magjisteri universal i Papės dhe i Koncilit: ky Magjister pėrcakton drejtimin dhe shėnon zhvillimin e doktrinės shoqėrore. Ai, nga ana e vet, ėshtė i integruar nga ai ipeshkvnor, qė specifikon, pėrkthen dhe aktualizon mėsimin nė konkretėsinė dhe veēantinė e situatave tė shumta e tė ndryshme lokale.114 Mėsimi shoqėror i Ipeshkvijve i jep ndihmesa e nxitje tė vlefshme magjisterit tė Papės sė Romės. Nė kėtė mėnyrė realizohet njė lėvizje rrethore, qė shpreh faktikisht kolegjialitetin e Barinjve tė bashkuar me Papėn nė mėsimin shoqėror tė Kishės. Kompleksi doktrinor qė del prej kėsaj pėrfshin dhe integron mėsimin universal tė Papėve dhe atė tė veēantė tė Ipeshkvijve.

    Si pjesė e mėsimit moral tė Kishės, doktrina shoqėrore ka dinjitetin dhe autoritetin e kėtij mėsimi. Ajo ėshtė Magjister autentik, qė kėrkon pranimin dhe aderimin e besimtarėve.115 Pesha doktrinore e mėsimeve tė ndryshme dhe miratimi qė kėrkojnė ato duhen vlerėsuar nė funksion tė natyrės sė tyre, tė shkallės sė tyre tė pavarėsisė prej elementeve tė rastėsishėm dhe tė ndryshueshėm, si edhe prej shpeshtėsisė me tė cilėn pėrmenden.116

d) Pėr njė shoqėri tė pajtuar nė drejtėsi e nė dashuri

81    Objekti i doktrinės shoqėrore nė thelb ėshtė ai i njėjti qė pėrbėn arsyen e tė qenėt tė saj: njeriu i thirrur pėr shpėtim dhe si i tillė i besuar prej Krishtit kujdesit dhe pėrgjegjėsisė sė Kishės.117 Me doktrinėn e vet shoqėrore, Kisha shqetėsohet pėr jetėn njerėzore nė shoqėri, me vetėdijen se prej cilėsisė sė jetės shoqėrore, apo prej marrėdhėnieve tė drejtėsisė e tė dashurisė qė e formojnė atė, varet nė mėnyrė vendimtare mbrojtja dhe nxitja e personave, pėr tė cilėt ēdo bashkėsi ėshtė formuar. Nė tė vėrtetė, nė shoqėri janė nė lojė dinjiteti dhe tė drejtat e personit, si dhe paqja nė marrėdhėniet mes personave e mes bashkėsive tė personave. Tė mira kėto qė bashkėsia shoqėrore duhet tė kėrkojė e tė garantojė.

    Nė kėtė perspektivė, doktrina shoqėrore kryen njė detyrė kumtimi si dhe denoncimi.

    Para sė gjithash kumtimi i asaj qė Kisha ka tė vetėn: «njė vizion global pėr njeriun dhe pėr njerėzimin»,118 nė njė nivel jo vetėm teorik, por edhe praktik. Nė tė vėrtetė, doktrina shoqėrore nuk jep vetėm domethėnie, vlera e kritere gjykimi, por edhe norma dhe udhėzime pėr veprimet e mėpastajme.119 Me kėtė doktrinė Kisha nuk ndjek qėllimet e strukturimit dhe tė organizimit tė shoqėrisė, por ato tė nxitjes, drejtimit dhe formimit tė ndėrgjegjeve.

    Doktrina shoqėrore bashkėmban edhe njė detyrė denoncimi, nė prani tė mėkatit: ėshtė mėkati i padrejtėsisė dhe i dhunės qė nė mėnyrė tė ndryshme e pėrshkon shoqėrinė dhe nė tė merr formė.120 Ky denoncim bėhet gjykimi dhe mbrojtja e tė drejtave tė mohuara e tė shkelura, veēanėrisht e tė drejtave tė tė varfėrve, tė tė vegjėlve, tė tė dobėtve,121 dhe dendėsohet sa mė shumė qė padrejtėsitė dhe shkeljet pėrhapen, duke pėrfshirė kategori tė tėra personash e zona tė mėdha gjeografike tė botės, dhe u hapin rrugė ēėshtjeve shoqėrore apo prepotencave e ēekuilibreve qė trondisin shoqėritė. Njė pjesė e madhe e mėsimit shoqėror tė Kishės nxitet e pėrcaktohet prej ēėshtjeve tė mėdha shoqėrore, pėr tė cilat dėshiron tė jetė pėrgjigje drejtėsie shoqėrore.

82    Qėllimi i doktrinės shoqėrore ėshtė i rendit fetar e moral.122 Fetar sepse misioni ungjillėzues e shpėtimtar i Kishės pėrqafon njeriun «nė tė vėrtetėn e plotė tė ekzistencės sė tij, tė qenies sė tij personale dhe njėkohėsisht tė qenies sė tij bashkėsiore e shoqėrore».123 Moral sepse Kisha synon njė «humanizėm plenar»,124 domethėnė «lirimin prej gjithēkaje qė e shtyp njeriun»125 dhe «zhvillimin e gjithė njeriut dhe tė tė gjithė njerėzve».126 Doktrina shoqėrore pėrvijon rrugėt qė duhen pėrshkruar drejt njė shoqėrie tė pajtuar dhe tė harmonizuar nė drejtėsi e nė dashuri, hershuese nė histori, nė mėnyrė tė vullnetshme dhe shėmbėllyese, pėr «qiellin e ri dhe tokėn e re ku banon drejtėsia» (2 Pjt 3, 13).

e) Njė mesazh pėr bijtė e Kishės dhe pėr njerėzimin

83    Marrėsja e parė e doktrinės shoqėrore ėshtė bashkėsia kishtare nė tė gjithė anėtarėt e saj, sepse tė gjithė kanė pėrgjegjėsi shoqėrore pėr tė marrė pėrsipėr. Ndėrgjegjja interpelohet prej mėsimit shoqėror pėr tė pranuar e pėrmbushur detyrat e drejtėsisė dhe tė dashurisė nė jetėn shoqėrore. Ky mėsim ėshtė dritė e vėrtetė morale, qė nxit pėrgjigje tė duhura sipas thirrjes dhe shėrbesės sė secilit tė krishterė. Nė detyrat e ungjillėzimit, domethėnė tė mėsimit, tė katekezės e tė formimit, qė doktrina shoqėrore e Kishės nxit, ajo i drejtohet ēdo tė krishteri, sipas kompetencave, karizmave, detyrave dhe misionit tė kumtimit qė ka secili.127

    Doktrina shoqėrore bashkėpėrcakton edhe pėrgjegjėsi qė kanė lidhje me ndėrtimin, organizimin dhe funksionimin e shoqėrisė, detyra politike, ekonomike, administrative, domethėnė tė natyrės shekullare, qė u pėrkasin besimtarėve laikė, jo meshtarėve e rregulltarėve.128 Kėto pėrgjegjėsi u pėrkasin laikėve nė mėnyrė tė veēantė, pėr shkak tė gjendjes shekullare tė llojit tė tyre tė jetės dhe tė karakterit shekullar tė thirrjes sė tyre:129 nėpėrmjet kėtyre pėrgjegjėsive, laikėt vėnė nė veprim mėsimin shoqėror dhe pėrmbushin misionin shekullar tė Kishės.130

84    Pėrveē adresimit, parėsor e specifik, bijve tė Kishės, doktrina shoqėrore ka edhe njė adresim universal. Drita e Ungjillit, qė doktrina shoqėrore pasqyron nė shoqėri, ndriēon tė gjithė njerėzit dhe ēdo ndėrgjegje e inteligjencė janė nė gjendje ta kuptojė thellėsinė njerėzore tė domethėnieve e tė vlerave tė shprehura prej saj, si dhe hovin e njerėzisė dhe tė njerėzorizimit12* tė normave tė saj tė veprimit. Kėshtu qė tė gjithė, nė emėr tė njeriut, tė dinjitetit tė tij njė e tė vetėm dhe tė mbrojtjes e nxitjes sė tij nė shoqėri, tė gjithė, nė emėr tė tė vetmit Hyj, Krijues dhe qėllim i fundit i njeriut, janė marrės tė doktrinės shoqėrore tė Kishės.131 Doktrina shoqėrore ėshtė njė mėsim shprehimisht drejtuar tė gjithė njerėzve vullnetmirė132 dhe, nė tė vėrtetė, dėgjohet prej gjymtyrėve tė Kishave e Bashkėsive tė tjera Kishtare, prej ndjekėsve tė traditave tė tjera fetare dhe prej personave qė nuk bėjnė pjesė nė asnjė grup fetar.

f) Me vulėn e vazhdimėsisė dhe tė pėrtėritjes

85    E drejtuar prej dritės sė pėrhershme tė Ungjillit dhe vazhdimisht e vėmendshme ndaj evoluimit tė shoqėrisė, doktrina shoqėrore karakterizohet prej vazhdimėsisė dhe pėrtėritjes.133

    Ajo shfaq para sė gjithash vazhdimėsinė e njė mėsimi qė mbėshtetet nė vlerat universale qė burojnė prej Zbulimit dhe prej natyrės njerėzore. Pėr kėtė arsye doktrina shoqėrore nuk varet prej kulturave tė ndryshme, prej ideologjive tė ndryshme, prej opinioneve tė ndryshme: ajo ėshtė njė mėsim i vazhdueshėm, qė «mbetet identik nė frymėzimin e vet bazė, nė “parimet e veta tė reflektimit”, nė “kriteret e veta tė gjykimit”, nė “drejtimet bazė tė veprimit” dhe, sidomos, nė lidhjen e vet jetėsore me Ungjillin e Zotėrisė».134 Nė kėtė bėrthamė tė vetėn mbajtėse e tė pėrhershme doktrina shoqėrore e Kishės pėrshkon historinė pa pėsuar kushtėzimet e saj dhe nuk rrezikon shpėrbėrjen e vet.

    Nga ana tjetėr, duke iu drejtuar vazhdimisht historisė dhe duke e lėnė veten tė thirret prej ngjarjeve qė ndodhin nė tė, doktrina shoqėrore e Kishės shfaq njė aftėsi pėrtėritjeje tė vazhdueshme. Qėndrueshmėria nė parime nuk e bėn atė njė sistem mėsimi tė ngurtė, por njė Magjister qė ėshtė i aftė t’u hapet gjėrave tė reja, pa e humbur natyrėn e vet:135 njė mėsim «nėnshtruar pėrshtatjeve tė nevojshme e tė duhura tė sugjeruara prej ndryshimit tė situatave historike dhe prej rrjedhės sė pareshtur tė ngjarjeve, nė tė cilėn lėviz jeta e njerėzve dhe e shoqėrive».136

86    Doktrina shoqėrore paraqitet si njė «kantier» gjithnjė i hapur, nė tė cilin e vėrteta e pėrhershme depėrton dhe pėrshkon risinė e rastėsishtme, duke pėrvijuar rrugė drejtėsie e paqeje. Feja nuk pretendon ta burgosė nė njė skemė tė mbyllur realitetin e ndryshueshėm socio-politik.137 Pėrkundrazi ėshtė e vėrtetė e kundėrta: feja ėshtė tharm risie dhe krijimtarie. Mėsimi qė prej saj del vazhdimisht «zhvillohet nėpėrmjet njė reflektimi nė kontakt me situatat e ndryshme tė kėsaj bote, nėn shtytjen e Ungjillit si burim pėrtėritjeje».138

    Nėnė dhe Mėsuese, Kisha nuk mbyllet e nuk tėrhiqet nė vetvete, por gjithmonė i paraqitet, priret dhe orientohet drejt njeriut, fati i shpėtimit tė tė cilit ėshtė arsyeja e saj e tė qenėt. Ajo ėshtė mes njerėzve ikona e gjallė e Bariut tė Mirė, qė shkon pėr ta kėrkuar e pėr ta gjetur njeriun aty ku ai ėshtė, nė kushtet ekzistenciale dhe historike tė jetės sė tij. Kėtu Kisha i del pėrpara me Ungjillin, mesazh lirimi e pajtimi, drejtėsie e paqeje.

 

III. DOKTRINA SHOQĖRORE
NĖ KOHĖN TONĖ: SHĖNIME HISTORIKE

 

a) Nisja e njė ecjeje tė re

87    Shprehja doktrinė shoqėrore e ka zanafillėn e vet nė Piun XI139 dhe tregon «corpus»-in doktrinor qė u pėrket temave me rėndėsi shoqėrore qė, duke nisur nga enciklika «Rerum novarum»140 e Leonit XIII, ėshtė zhvilluar nė Kishė nėpėrmjet Magjisterit tė Papėve tė Romės dhe tė Ipeshkvijve nė bashkėsi me ta.141 Pėrkujdesi shoqėror me siguri qė nuk ka zėnė fill me kėtė dokument, sepse Kisha nuk ka qenė kurrė mospėrfillėse ndaj shoqėrisė; megjithatė, enciklika «Rerum novarum» i jep fillesė njė ecjeje tė re: duke u shartuar nė njė traditė shumėshekullore, ajo shėnon njė fillim tė ri dhe njė zhvillim thelbėsor tė mėsimit nė fushėn shoqėrore.142

    Nė vėmendjen e vet tė vazhdueshme pėr njeriun nė shoqėri, Kisha ka mbledhur kėshtu njė pasuri tė madhe doktrinore. Ajo i ka rrėnjėt e veta nė Shkrimin e Shenjtė, veēanėrisht nė Ungjill e nė shkrimet apostolike dhe ka marrė formė e trup duke nisur prej Etėrve tė Kishės dhe prej Mėsuesve tė Mesjetės, duke formuar njė doktrinė nė tė cilėn, megjithėse pa ndėrhyrje eksplicite13* e tė drejtpėrdrejta nė nivel magjisterial, Kisha e ka njohur veten pak nga pak nė ta.

88    Ngjarjet me natyrė ekonomike qė ndodhėn nė shekullin XIX patėn pasoja shoqėrore, politike e kulturore thėrmuese. Ngjarjet e lidhura me revolucionin industrial pėrmbysėn sisteme shoqėrore shekullore, duke ngritur probleme tė rėnda drejtėsie dhe duke parashtruar ēėshtjen e parė tė madhe shoqėrore, ēėshtjen punėtore, tė nxitur nga konflikti mes kapitalit dhe punės. Nė kėtė kuadėr Kisha ndjeu nevojėn qė tė ndėrhynte nė mėnyrė tė re: «mbi risitė», e formuara prej atyre ngjarjeve, paraqisnin njė sfidė pėr mėsimin e saj dhe motivonin njė pėrkujdesje tė veēantė baritore ndaj masave tė gjera tė burrave e tė grave. Duhej njė shoshitje e pėrtėrirė e situatave, nė gjendje qė tė pėrvijonte zgjedhjet e duhura pėr probleme tė pazakonshme e tė pahulumtuara.

b) Nga «Rerum novarum» deri nė ditėt tona

89    Si pėrgjigje ndaj ēėshtjes sė parė tė madhe shoqėrore, Leoni XIII shpall enciklikėn e parė shoqėrore, «Rerum novarum».143

    Ajo shqyrton gjendjen e punėtorėve me pagesė, veēanėrisht e rėndė pėr punėtorėt e industrive, tė munduar nga njė mjerim i padenjė. Ēėshtja punėtore trajtohet sipas gjerėsisė sė vet reale: ajo hulumtohet nė tė gjitha nyjėzimet14* e saj shoqėrore e politike, qė tė vlerėsohet siē duhet nė dritėn e parimeve doktrinore tė bazuara nė Zbulim, nė ligjin dhe nė moralin natyror.

    «Rerum novarum» rendit gabimet qė shkaktojnė tė keqen shoqėrore, pėrjashton socializmin si zgjidhje dhe, duke e saktėsuar e aktualizuar, paraqet «doktrinėn katolike mbi punėn, mbi tė drejtėn e pronės, mbi parimin e bashkėpunimit nė kundėrvėnie me luftėn e klasave si mjet themelor pėr ndryshimin shoqėror, mbi tė drejtėn e tė dobėtve, mbi dinjitetin e tė varfėrve dhe mbi detyrat e tė pasurve, mbi pėrsosjen e drejtėsisė nėpėrmjet dashurisė, mbi tė drejtėn pėr tė pasur organizata profesionale».144

    «Rerum novarum» ėshtė bėrė dokumenti frymėzues dhe referim i veprimtarisė sė krishterė nė fushėn shoqėrore.145 Tema qendrore e Enciklikės ėshtė ajo e vendosjes sė njė rendi shoqėror tė drejtė, pėr realizimin e tė cilit duhet tė gjenden kriteret e gjykimit pėr tė ndihmuar vlerėsimin e sistemeve socio-politike qė ekzistojnė dhe paraqitjen e linjave tė veprimit pėr njė shndėrrim tė tyre tė pėrshtatshėm.

90    «Rerum novarum» e ka trajtuar ēėshtjen punėtore me njė metodė qė do tė bėhet «njė paradigmė15* e vazhdueshme»146 pėr zhvillimet e mėpastajme tė doktrinės shoqėrore. Parimet e pohuara nga Leoni XIII do tė rimerren e do tė thellohen prej enciklikave shoqėrore tė mėpastajme. Krejt doktrina shoqėrore mund tė kuptohet si njė aktualizim, njė thellim dhe njė shtrirje e bėrthamės zanafillore tė parimeve tė paraqitura nė «Rerum novarum». Me kėtė tekst, tė guximshėm e largpamės, Leoni XIII «i dha Kishės pothuajse njė “statut shtetėsie” nė realitetet e ndryshueshme tė jetės publike»147 dhe «shkroi njė fjalė vendimtare»,148 qė u bė «njė element i vazhdueshėm i doktrinės shoqėrore tė Kishės»,149 duke pohuar se problemet e rėnda shoqėrore «mund tė zgjidheshin vetėm nėpėrmjet bashkėpunimit mes tė gjitha forcave»150 si dhe duke shtuar: «Pėr sa i pėrket Kishės, ajo nuk do tė lejojė kurrė nė asnjė mėnyrė qė tė mungojė vepra e vet».151

91    Nė fillim tė viteve Tridhjetė, pas krizės sė rėndė ekonomike tė vitit 1929, Piu XI boton enciklikėn «Quadragesimo anno»,152 qė pėrkujtonte dyzet vjetėt e «Rerum novarum». Papa e rilexon tė kaluarėn nė dritėn e njė situate ekonomiko-shoqėrore nė tė cilėn industrializimit i ishte shtuar shtrirja e fuqisė sė grupeve financiare, nė fushėn kombėtare e ndėrkombėtare. Ishte periudha e pasluftės, nė tė cilėn po pėrhapeshin nė Evropė regjimet totalitare, ndėrsa po ashpėrsohej lufta e klasave. Enciklika qorton mosrespektimin e lirisė sė organizimit dhe thekson parimet e solidaritetit e tė bashkėpunimit pėr tė kapėrcyer kontradiktat e hapura shoqėrore. Marrėdhėniet mes kapitalit dhe punės duhet tė zhvillohen sipas parimit tė bashkėpunimit.153

    «Quadragesimo anno» thekson parimin se pagesa duhet tė jetė nė pėrpjesėtim jo vetėm me nevojat e punėtorit, por edhe me ato tė familjes sė tij. Shteti, nė marrėdhėnie me sektorin privat, duhet tė zbatojė parimin e subsidiaritetit, parim qė do tė bėhet njė element i vazhdueshėm i doktrinės shoqėrore. Enciklika nuk e pranon liberalizmin tė kuptuar si konkurrencė tė pakufishme tė forcave ekonomike, por ripohon vlerėn e pronės private, duke kujtuar funksionin e saj shoqėror. Nė njė shoqėri qė duhej rindėrtuar qysh prej bazave ekonomike, qė bėhet edhe vetė dhe e tėra «ēėshtje» qė duhet trajtuar, «Piu XI ndjeu detyrėn dhe pėrgjegjėsinė tė nxiste njė njohje mė tė madhe, njė interpretim mė tė saktė dhe njė zbatim mė tė ngutshėm tė ligjit moral qė rregullon marrėdhėniet njerėzore…, me qėllim qė tė kapėrcehej konflikti i klasave dhe tė arrihej nė njė rend tė ri shoqėror tė bazuar nė drejtėsi e dashuri».154

92    Piu XI nuk la pa e ngritur zėrin e vet kundėr regjimeve totalitare qė gjatė pontifikatit tė tij u pėrhapėn nė Evropė. Qė mė 29 qershor 1931 kishte protestuar kundėr prepotencės sė regjimit fashist nė Itali me enciklikėn «Non abbiamo bisogno».155 Nė vitin 1937 botoi enciklikėn «Mit brennender Sorge»,156 mbi situatėn e Kishės Katolike nė Rajhun gjermanik. Teksti i «Mit brennender Sorge» u lexua nga amboni i tė gjitha kishave katolike nė Gjermani, pasi qe shpėrndarė nė fshehtėsinė mė tė madhe. Enciklika kishte mbėrritur pas vite padrejtėsish e dhunash dhe i ishte kėrkuar shprehimisht Piut XI nga Ipeshkvijtė gjermanė, pas masave gjithnjė e mė detyruese dhe shtypėse tė adoptuara nga Rajhu nė vitin 1936, veēanėrisht nė lidhje me tė rinjtė, tė detyruar tė regjistroheshin nė «Rininė hitleriane». Papa u drejtohet meshtarėve dhe rregulltarėve, besimtarėve laikė, pėr t’i nxitur e pėr t’i thirrur pėr rezistencė, deri sa mes Kishės dhe Shtetit tė rivendosej njė paqe e vėrtetė. Nė vitin 1938, pėrballė pėrhapjes sė antisemitizmit, Piu XI pohoi: «Jemi shpirtėrisht semitė».157

    Me enciklikėn «Divini Redemptoris»,158 mbi komunizmin ateist dhe mbi doktrinėn shoqėrore tė krishterė, Piu XI kritikoi nė mėnyrė sistematike komunizmin, tė pėrkufizuar si «thelbėsisht tė mbrapshtė»,159 dhe tregoi si mjete kryesore pėr t’i zgjidhur tė kėqijat e prodhuara prej tij, pėrtėritjen e jetės sė krishterė, ushtrimin e dashurisė ungjillore, pėrmbushjen e detyrave tė drejtėsisė nė nivel ndėrpersonal e shoqėror pėr tė mirėn e pėrbashkėt, institucionalizimin e korpuseve profesionalė e ndėrpersonalė.

93    Radiomesazhet e Krishtlindjes tė Piut XII,160 sė bashku me ndėrhyrje tė tjera tė rėndėsishme nė lėndėn shoqėrore, thellojnė reflektimin magjisterial mbi njė rend tė ri shoqėror, tė drejtuar prej moralit dhe prej tė drejtės, si dhe tė pėrqendruar nė drejtėsi e nė paqe. Gjatė pontifikatit tė vet, Piu XII kaloi vitet e tmerrshme tė Luftės sė Dytė Botėrore dhe viteve tė vėshtira tė rindėrtimit. Ai nuk botoi enciklika shoqėrore, megjithatė e shfaqi vazhdimisht, nė kontekste tė shumta, shqetėsimin e tij pėr rendin e trazuar ndėrkombėtar: «Nė vitet e luftės dhe pas luftės, Magjisteri shoqėror i Piut XII pėrfaqėsoi pėr shumė popuj tė tė gjitha kontinenteve dhe pėr miliona besimtarė e jo besimtarė zėrin e ndėrgjegjes universale, tė interpretuar e tė shpallur nė lidhje tė ngushtė me Fjalėn e Hyjit. Me autoritetin e vet moral dhe prestigjin e vet, Piu XII u ēoi dritėn e urtisė sė krishterė njerėzve tė panumėrt tė ēdo kategorie e niveli shoqėror».161

    Njėra prej karakteristikave tė ndėrhyrjeve tė Piut XII qėndron nė rėndėsinė qė i jepte marrėdhėnies mes moralit dhe tė drejtės. Papa kėmbėngul nė nocionin e tė drejtės natyrore, si shpirt i rendit qė duhet vendosur nė planin qoftė kombėtar, qoftė ndėrkombėtar. Njė tjetėr aspekt i rėndėsishėm i mėsimit tė Piut XII qėndron nė vėmendjen e tij pėr kategoritė profesionale dhe sipėrmarrėse, tė thirrura pėr tė ndihmuar nė mėnyrė tė veēantė nė arritjen e tė mirės sė pėrbashkėt: «Pėr ndjeshmėrinė dhe inteligjencėn e tij nė kapjen e “shenjave tė kohėve”, Piu XII mund tė konsiderohet si pararendėsi i menjėhershėm i Koncilit II tė Vatikanit dhe i mėsimit shoqėror tė Papėve qė e kanė pasuar atė».162

94    Vitet Gjashtėdhjetė hapin horizonte premtuese: rindėrtimi pas shkatėrrimeve tė luftės, fillimi i shkolonizimit, sinjalet e para tė vakta tė njė shkrirjeje nė marrėdhėniet mes dy blloqeve, amerikan e sovjetik. Nė kėtė klimė, i lumi Gjoni XXIII lexon nė thellėsi «shenjat e kohėve».163 Ēėshtja shoqėrore ėshtė duke u universalizuar dhe pėrfshin tė gjitha Vendet: krahas ēėshtjes punėtore dhe revolucionit industrial, pėrvijohen problemet e bujqėsisė, tė zonave nė rrugėn e zhvillimit, tė rritjes demografike dhe ato nė lidhje me nevojėn pėr njė bashkėpunim ekonomik botėror. Mosbarazitė, qė mė parė ishin ndier brenda Kombeve, shfaqen nė nivel ndėrkombėtar dhe bėjnė tė duket me njė qartėsi gjithnjė e mė tė madhe situata dramatike nė tė cilėn gjendet Bota e Tretė.

    Gjoni XXIII, nė enciklikėn «Mater et magistra»164 «synon tė pėrditėsojė dokumentet e njohura qė mė parė dhe tė bėjė njė hap tė mėtejshėm nė procesin e pėrfshirjes sė tė gjithė bashkėsisė sė krishterė».165 Fjalėt-kyēe tė Enciklikės janė bashkėsia dhe shoqėrizimi:166 Kisha ėshtė e thirrur, nė tė vėrtetė, nė drejtėsi e nė dashuri, qė tė bashkėpunojė me tė gjithė njerėzit pėr tė ndėrtuar njė bashkėsi tė njėmendtė. Nė kėtė rrugė rritja ekonomike nuk do tė kufizohet duke plotėsuar nevojat e njerėzve, por do tė mund tė nxisė edhe dinjitetin e tyre.

95    Me enciklikėn «Pacem in terris»,167 Gjoni XXIII vė nė pah temėn e paqes, nė njė epokė tė shėnuar prej shtimin bėrthamor. «Pacem in terris», veē kėsaj, pėrmban njė reflektim tė parė tė thelluar tė Kishės mbi tė drejtat; ėshtė Enciklika e paqes dhe e dinjitetit njerėzor. Ajo vazhdon dhe plotėson argumentin e «Mater et magistra» dhe, nė drejtimin e treguar nga Leoni XIII, thekson rėndėsinė e bashkėpunimit mes tė gjithėve: ėshtė hera e parė qė njė dokument i Kishės u drejtohet edhe «tė gjithė njerėzve vullnetmirė»,168 qė janė tė thirrur pėr njė «detyrė shumė tė madhe: detyra pėr tė ndrequr marrėdhėniet e bashkėjetesės nė tė vėrtetė, nė drejtėsi, nė dashuri, nė liri».169 «Pacem in terris» ndalet nė pushtetet publike tė bashkėsisė botėrore, tė thirrur «pėr tė trajtuar dhe pėr tė zgjidhur problemet me pėrmbajtje ekonomike, shoqėrore, politike, kulturore qė parashtron e mira e pėrbashkėt universale».170 Nė pėrvjetorin e dhjetė tė «Pacem in terris», Kardinali Maurice Roy, President i Komisionit Papnor Drejtėsi e Paqe, i dėrgoi Palit VI njė Letėr sė bashku me njė Dokument me njė seri reflektimesh mbi rėndėsinė e mėsimit tė Enciklikės sė Gjonit XXIII pėr tė ndriēuar problemet e reja tė lidhura me nxitjen e paqes.171

96    Kushtetuta baritore «Gaudium et spes»,172 e Koncilit II tė Vatikanit, pėrbėn njė pėrgjigje domethėnėse tė Kishės ndaj pritjeve tė botės bashkėkohore. Nė kėtė Kushtetutė, «nė sintoni me pėrtėritjen ekleziologjike, pasqyrohet njė konceptim i ri i tė qenėt bashkėsi e besimtarėve dhe popull i Hyjit. Ajo ka ngjallur pra, njė interes tė ri pėr doktrinėn qė pėrmbajnė dokumentet e mėparshme rreth dėshmisė dhe jetės sė tė krishterėve, si rrugė tė njėmendta pėr ta bėrė tė dukshme praninė e Hyjit nė botė».173 «Gaudium et spes» skicon fytyrėn e njė Kishe «thellėsisht solidare me gjininė njerėzore dhe historinė e saj»,174 qė ecėn me mbarė njerėzimin dhe sė bashku me botėn ėshtė subjekt i tė njėjtit fat tokėsor, por qė nė tė njėjtėn kohė ėshtė «si tharm dhe pothuajse shpirti i shoqėrisė njerėzore, pėr ta pėrtėrirė atė nė Krishtin e pėr ta shndėrruar nė familje tė Hyjit».175

    «Gaudium et spes» trajton nė mėnyrė organike temat e kulturės, tė jetės ekonomiko-shoqėrore, tė martesės dhe tė familjes, tė bashkėsisė politike, tė paqes dhe tė bashkėsisė sė popujve, nė dritėn e vizionit antropologjik tė krishterė dhe tė misionit tė Kishės. Gjithēka konsiderohet duke nisur prej personit dhe nė drejtim tė personit: «tė vetmen krijesė mbi tokė tė cilėn Hyji e ka dashur pėr vetveten».176 Shoqėria, strukturat e saj dhe zhvillimi i saj duhet tė finalizohen nė «pėrsosjen e personit njerėzor».177 Pėr herė tė parė Magjisteri i Kishės, nė nivelin e vet mė tė lartė, shprehet nė mėnyrė kaq tė gjerė mbi aspektet e ndryshme tokėsore tė jetės sė krishterė: «Duhet tė pranohet se vėmendja qė Kushtetuta i ka kushtuar ndryshimeve shoqėrore, psikologjike, politike, ekonomike, morale e fetare ka nxitur gjithnjė e mė shumė… shqetėsimin baritor tė Kishės pėr problemet e njerėzve dhe dialogun me botėn».178

97    Njė tjetėr dokument i Koncilit II tė Vatikanit shumė i rėndėsishėm nė «korpusin» e doktrinės shoqėrore tė Kishės ėshtė deklarata «Dignitatis humanae»,179 nė tė cilėn shpallet e drejta pėr liri fetare. Dokumenti e trajton temėn nė dy kapituj. Nė tė parin, me karakter tė pėrgjithshėm, pohohet se e drejta pėr liri fetare bazohet nė dinjitetin e personit njerėzor dhe se duhet tė sanksionohet si e drejtė civile nė rendin juridik tė shoqėrisė. Kapitulli i dytė e trajton temėn nė dritėn e Zbulimit dhe sqaron implikimet16* e tij baritore, duke kujtuar se bėhet fjalė pėr njė tė drejtė qė i pėrket jo vetėm secilit person, por edhe bashkėsive tė ndryshme.

98    «Zhvillimi ėshtė emri i ri i paqes»,180 pohon Pali VI nė enciklikėn «Populorum progressio»,181 qė mund tė konsiderohet si njė zgjerim i kapitullit mbi jetėn ekonomiko-shoqėrore tė «Gaudium et spes», megjithėse fut disa risi domethėnėse. Nė veēanti, dokumenti pėrvijon koordinatat e njė zhvillimi tė tėrėsishėm tė njeriut dhe tė njė zhvillimi solidar tė njerėzimit: «dy tematika kėto qė duhen konsideruar si boshtet rreth tė cilėve strukturohet endja17* e Enciklikės. Duke dashur t’i bindė marrėsit pėr ngutshmėrinė e njė veprimi solidar, Papa e paraqet zhvillimin si “kalimin nga kushte jetese mė pak njerėzore nė kushte mė njerėzore” dhe specifikon karakteristikat e tij».182 Ky kalim nuk kufizohet nė pėrmasat thjesht ekonomike e teknike, por bashkėpėrcakton pėr ēdo person arritjen e kulturės, respektimin e dinjitetit tė tė tjerėve, njohjen «e vlerave mė tė larta, dhe tė Hyjit qė ėshtė burimi dhe caku i tyre».183 Zhvillimi nė dobi tė tė gjithėve i pėrgjigjet nevojės pėr njė drejtėsi nė shkallė botėrore qė garanton njė paqe planetare dhe bėn tė mundur realizimin e «njė humanizmi plenar»,184 tė mbarėshtuar prej vlerave shpirtėrore.

99    Nė kėtė perspektivė, Pali VI, nė vitin 1967, themelon Komisionin Papnor «Iustitia et Pax», duke pėrmbushur njė dėshirė tė Etėrve Konciliarė, pėr tė cilėt ėshtė «shumė i pėrshtatshėm krijimi i ndonjė organizmi tė Kishės universale qė ka pėr qėllim tė sensibilizojė bashkėsinė e katolikėve pėr tė nxitur pėrparimin e krahinave nevojtare dhe drejtėsinė shoqėrore mes kombeve».185 Me nismėn e Palit VI, duke filluar prej vitit 1968, Kisha kremton ditėn e parė tė vitit Ditėn Botėrore tė Paqes. Vetė Papa i jep zanafillė traditės sė Mesazheve qė trajtonin temėn e zgjedhur pėr ēdo Ditė Botėrore tė Paqes, duke shtuar kėshtu «korpusin» e doktrinės shoqėrore.

100    Nė fillim tė viteve Shtatėdhjetė, nė njė klimė tė turbullt mosmarrėveshjeje tė fortė ideologjike, Pali VI vazhdon mėsimin shoqėror tė Leonit XIII dhe e pėrditėson atė, me rastin e pėrvjetorit tė tetėdhjetė tė «Rerum novarum», me Letrėn apostolike «Octogesima adveniens».186 Papa reflekton mbi shoqėrinė pas-industriale me tė gjitha problemet e saj komplekse, duke nxjerrė nė pah pamjaftueshmėrinė e ideologjisė pėr t’iu pėrgjigjur kėtyre sfidave: urbanizimi, gjendja rinore, situata e gruas, papunėsia, diskriminimet, emigrimi, rritja demografike, ndikimi i mjeteve tė komunikimit shoqėror, mjedisi natyror.

101    Nėntėdhjetė vjet pas «Rerum novarum», Gjon Pali II ia kushton enciklikėn «Laborem exercens»187 punės, e mirė themelore pėr personin, faktor parėsor i veprimtarisė ekonomike dhe ēelės i krejt ēėshtjes shoqėrore. «Laborem exercens» pėrvijon njė pėrshpirtėri dhe njė etikė tė punės, nė kontekstin e njė reflektimi tė thellė teologjik e filozofik. Puna nuk duhet tė merret vetėm nė kuptimin objektiv e material, por duhet tė vlerėsohet si duhet edhe pėrmasa e saj subjektive, si veprimtari qė shpreh gjithmonė personin. Pėrveēse ėshtė paradigmė vendimtare e jetės shoqėrore, puna ka krejt dinjitetin e njė fushe nė tė cilėn duhet tė gjejė realizim thirrja natyrore dhe mbinatyrore e personit.

102    Me enciklikėn «Sollicitudo rei socialis»,188 Gjon Pali II pėrkujton pėrvjetorin e njėzetė tė «Populorum progressio» dhe trajton pėrsėri temėn e zhvillimit, gjatė dy linjave: «nga njėra anė, situata dramatike e botės bashkėkohore, nėn profilin e zhvillimit tė mangėt tė Botės sė Tretė, dhe nga ana tjetėr, kuptimi, kushtet dhe kėrkesat e njė zhvillimi tė denjė pėr njeriun».189 Enciklika paraqet ndryshimin mes pėrparimit e zhvillimit dhe pohon se «zhvillimi i vėrtetė nuk mund tė kufizohet nė shumimin e tė mirave dhe tė shėrbimeve, pra nė atė qė njeriu zotėron, por duhet tė ndihmojė nė plotėsinė e “tė qenit” tė njeriut. Nė kėtė mėnyrė, synohet tė pėrvijohet me qartėsi natyra morale e zhvillimit tė vėrtetė».190 Gjon Pali II, duke kujtuar moton e pontifikatit tė Piut XII, «Opus iustitiae pax», paqja si fryt i drejtėsisė, komenton: «Sot mund tė themi, me saktėsinė dhe me forcėn e frymėzimit biblik (krh. Is 32, 17; Jak 3, 18): Opus solidaritatis pax, paqja si fryt i solidaritetit».191

103    Nė pėrvjetorin e njėqindtė tė «Rerum novarum», Gjon Pali II shpall enciklikėn e vet tė tretė shoqėrore, «Centesimus annus»,192 prej sė cilės del nė dritė vazhdimėsia doktrinore e njėqind vjetėve tė Magjisterit shoqėror tė Kishės. Duke vazhduar njėrin prej parimeve bazė tė konceptit tė krishterė tė organizimit shoqėror e politik, qė kishte qenė tema qendrore e Enciklikės sė mėparshme, Papa shkruan: «parimi, tė cilin sot e quajmė solidaritet… shprehet shumė herė prej Leonit XIII me emrin “miqėsi”…; nga Piu XI ėshtė pėrcaktuar me emrin jo mė pak domethėnės “dashuri shoqėrore”, ndėrsa Pali VI, duke e zgjeruar konceptin sipas pėrmasave moderne e tė shumėfishta tė ēėshtjes shoqėrore, fliste pėr “qytetėrim tė dashurisė”».193 Gjon Pali II vė nė dukje se si mėsimi shoqėror i Kishės shkon pėrgjatė boshtit tė ndėrsjellshmėrisė mes Hyjit dhe njeriut: tė njohėsh Hyjin nė ēdo njeri dhe ēdo njeri nė Hyjin ėshtė kushti pėr njė zhvillim tė njėmendtė njerėzor. Analiza e hollėsishme dhe e thelluar e «risive», dhe sidomos e kthesės sė madhe tė vitit 1989 me shembjen e sistemit sovjetik, pėrmban njė vlerėsim pėr demokracinė dhe pėr ekonominė e lirė, nė kuadrin e njė solidariteti tė domosdoshėm.

c) Nė dritėn dhe nėn shtytjen e Ungjillit

104    Dokumentet e pėrmendura kėtu pėrbėjnė gurėt miliarė tė ecjes sė doktrinės shoqėrore prej kohėve tė Leonit XIII deri nė ditėt tona. Kjo paraqitje e pėrmbledhur do tė zgjatej shumė nėse do tė mbanim parasysh tė gjitha ndėrhyrjet e motivuara, pėrveēse nga njė temė specifike, «nga shqetėsimi baritor pėr t’i propozuar bashkėsisė sė krishterė dhe tė gjithė njerėzve vullnetmirė parimet themelore, kriteret universale dhe orientimet e pėrshtatshme pėr tė sugjeruar zgjedhjet bazė dhe veprimtarinė praktike koherente pėr ēdo situatė konkrete».194

    Nė pėrpunimin dhe nė mėsimin e doktrinės shoqėrore, Kisha ka qenė dhe ėshtė frymėzuar prej synimeve jo teorike, por baritore, kur gjendet pėrballė ndikimeve tė ndryshimeve shoqėrore mbi secilėn qenie njerėzore, mbi shumica burrash e grash, mbi vetė dinjitetin e tyre, nė kontekste nė tė cilat «kėrkohet nė mėnyrė tė palodhur njė rend tokėsor mė i pėrsosur, pa ecur me tė njėjtin hap pėrparimi shpirtėror».195 Pėr kėto arsye ėshtė formuar e zhvilluar doktrina shoqėrore, «njė “korpus” i pėrditėsuar doktrinor, qė nyjėzohet ndėrsa Kisha, nė plotėsinė e Fjalės sė zbuluar nga Jezu Krishti dhe me ndihmėn e Shpirtit Shenjt (krh. Gjn 14, 16-26; 16, 13-15), lexon ngjarjet qė zhvillohen pėrgjatė historisė».196

 

KAPITULLI I TRETĖ

PERSONI NJERĖZOR DHE TĖ DREJTAT E TIJ

 

I. DOKTRINA SHOQĖRORE DHE PARIMI PERSONALIST

105    Kisha sheh nė njeriun, nė ēdo njeri, shėmbėlltyrėn e gjallė tė vetė Hyjit; shėmbėlltyrė qė gjen dhe qė ėshtė e thirrur tė gjejė gjithnjė e mė thellėsisht njė shpjegim tė plotė tė vetes nė misterin e Krishtit, Shėmbėlltyrė e pėrsosur e Hyjit, Zbuluesit tė Hyjit para syve tė njeriut dhe tė njeriut para syve tė vetvetes. Kėtij njeriu, qė prej vetė Hyjit ka marrė njė dinjitet tė pakrahasueshėm dhe tė pamohueshėm, Kisha i drejtohet dhe i bėn shėrbimin mė tė lartė e tė veēantė, duke e thirrur vazhdimisht nė thirrjen e tij shumė tė lartė, qė tė jetė gjithnjė e mė i vetėdijshėm e i denjė pėr tė. Krishti, Biri i Hyjit, «me mishėrimin e Vet ėshtė bashkuar nė njėfarė kuptimi me ēdo njeri»;197 prandaj Kisha beson se ėshtė detyrė e saj themelore tė bėjė qė njė bashkim i tillė tė mund tė zbatohet e tė pėrtėrihet vazhdimisht. Nė Krishtin Zot, Kisha tregon dhe synon e para tė pėrshkojė rrugėn e njeriut198 dhe fton qė tė njihet nė kėdo, nė tė afėrmin apo nė tė largėtin, tė njohurin apo tė panjohurin, dhe sidomos nė tė varfrin dhe nė atė qė vuan, njė vėlla «pėr tė cilin vdiq Krishti» (1 Kor 8, 11; Rom 14, 15).199

106    Krejt jeta shoqėrore ėshtė shprehje e protagonistit tė vet tė veēantė: personit njerėzor. Shumė herė dhe nė shumė mėnyra Kisha ka ditur tė bėhet interpretuesja me autoritet e kėsaj vetėdijeje, duke njohur e pohuar qendėrsinė e personit njerėzor nė ēdo fushė dhe shfaqje tė socialitetit: «Shoqėria njerėzore ėshtė objekt i mėsimit shoqėror tė Kishės, prej momentit qė ajo nuk gjendet as jashtė dhe as mbi njerėzit shoqėrisht tė bashkuar, por ekziston ekskluzivisht18* nė ta dhe, pra, pėr ta».200 Kjo njohje e rėndėsishme gjen shprehje nė pohimin se «larg tė qenėt objekt dhe element pasiv i jetės shoqėrore», njeriu «ėshtė, dhe duhet tė jetė e tė mbetet, subjekti, themeli dhe qėllmi i saj».201 Prandaj prej tij e ka zanafillėn jeta shoqėrore, e cila nuk mund tė mos e njohė atė si subjektin aktiv dhe tė pėrgjegjshėm tė saj dhe tek ai duhet tė finalizohet ēdo modalitet shprehės i shoqėrisė.

107    Njeriu, i kapur nė konkretėsinė e tij historike, pėrfaqėson zemrėn dhe shpirtin e mėsimit shoqėror katolik.202 Nė tė vėrtetė, krejt doktrina shoqėrore zhvillohet duke u nisur prej parimit qė pohon dinjitetin e pacenueshėm tė personit njerėzor.203 Nėpėrmjet shprehjeve tė shumta tė kėsaj vetėdijeje, Kisha ka synuar para sė gjithash tė mbrojė dinjitetin njerėzor pėrballė ēdo pėrpjekjeje pėr t’i paraqitur asaj shėmbėlltyra zvogėsuese dhe shtrembėruese tė tij; veē kėsaj, ajo ka paditur shumė herė edhe shkeljet e tij. Historia vėrteton se prej rrjetit tė marrėdhėnieve shoqėrore dalin nė pah disa prej mundėsive mė tė mėdha tė lartėsimit tė njeriut, por aty struken edhe mohimet mė tė urryeshme tė dinjitetit tė tij.

II. PERSONI NJERĖZOR «IMAGO DEI»

a) Krijesė nė shėmbėlltyrė tė Hyjit

108      Mesazhi themelor i Shkrimit tė Shenjtė kumton se personi njerėzor ėshtė krijesė e Hyjit (krh. Ps 139, 14-18) dhe tregon elementin qė e karakterizon dhe e dallon nė tė qenėt tė tij nė shėmbėlltyrė tė Hyjit: «Hyji e krijoi njeriun nė pėrngjasimin e Vet, e krijoi nė pėrngjasimin e Hyjit; i krijoi mashkull e femėr» (Zan 1, 27). Hyji e vendos krijesėn njerėzore nė qendrėn dhe nė kulmin e krijimit: njeriut (hebraisht «adam»), tė formuar me tokėn («adamah»), Hyji nėpėr hundė i shtiu frymėn e jetės (krh. Zan 2, 7). Prandaj, «duke qenė nė shėmbėlltyrė tė Hyjit, individi njerėzor ka dinjitetin e personit; nuk ėshtė vetėm ndonjė gjė, por dikush. Ėshtė i aftė tė njihet, tė zotėrohet, tė dhurohet lirisht dhe tė hyjė nė bashkėsi me personat e tjerė; ėshtė i thirrur, me anė tė hirit, nė njė besėlidhje me Krijuesin e vet, t’i japė njė pėrgjigje feje e dashurie, qė askush tjetėr nuk mund ta japė nė vend tė tij».204

109    Pėrngjasimi me Hyjin vė nė dritė se thelbi dhe ekzistenca e njeriut janė nė marrėdhėnie pėrbėrėse me Hyjin nė mėnyrėn mė tė thellė.205 Ėshtė njė marrėdhėnie qė ekziston pėr vetveten, pra, nuk arrin nė njė kohė tė dytė dhe nuk shtohet nga jashtė. Krejt jeta e njeriut ėshtė njė pyetje dhe njė kėrkim i Hyjit. Kjo marrėdhėnie me Hyjin mund tė mos pėrfillet, tė harrohet apo tė largohet, por nuk mund tė zhduket kurrė. Nė tė vėrtetė, ndėr tė gjitha krijesat e botės sė dukshme, vetėm njeriu ėshtė «”i aftė” pėr Hyjin» («homo est Dei capax»).206 Personi njerėzor ėshtė njė qenie personale e krijuar prej Hyjit pėr marrėdhėnien me Tė, qė vetėm nė marrėdhėnie mund tė jetojė e tė shprehet dhe qė priret nė mėnyrė natyrore drejt Tij207.

110    Marrėdhėnia mes Hyjit dhe njeriut pasqyrohet nė pėrmasėn e marrėdhėnies dhe atė shoqėrore tė natyrės njerėzore. Nė tė vėrtetė, njeriu nuk ėshtė njė qenie e vetmuar, por «pėr nga natyra e vet e brendshme ėshtė njė qenie shoqėrore dhe nuk mund tė jetojė e as t’i shprehė dhantitė e veta pa marrėdhėnie me tė tjerėt».208 Nė lidhje me kėtė duket domethėnės fakti se Hyji e ka krijuar qenien njerėzore si burrė e grua209 (krh. Zan 1, 27): «Shumė shprehėse ėshtė pakėnaqėsia pre e sė cilės ėshtė jeta e burrit nė Eden, deri kur referimi i tij i vetėm mbetet bota vegjetale dhe shtazore (krh. Zan 2, 20). Vetėm shfaqja e gruas, pra e njė qenieje qė ėshtė mish prej mishit tė tij dhe asht prej eshtrave tė tij (krh. Zan 2, 23), dhe nė tė cilėn jeton po ashtu shpirti i Hyjit Krijues, mund ta plotėsojė nevojėn e dialogut ndėr-personal qė ėshtė kaq jetėsor pėr ekzistencėn njerėzore. Nė tjetrin, burrė apo grua, pasqyrohet vetė Hyji, limani pėrfundimtar e plotėsues i ēdo personi».210

111    Burri dhe gruaja kanė tė njėjtin dinjitet dhe kanė vlerė tė barabartė,211 jo vetėm sepse tė dy, nė ndryshueshmėrinė e tyre, janė shėmbėlltyrė e Hyjit, por edhe mė thellėsisht sepse ėshtė shėmbėlltyrė e Hyjit dinamizmi i ndėrsjellshmėrisė qė frymėzon ne-nė e ēiftit njerėzor.212 Nė marrėdhėnien e bashkėsisė sė ndėrsjellė, burri e gruaja realizojnė thellėsisht vetveten, duke e kuptuar veten si persona nėpėrmjet dhurimit tė sinqertė tė vetvetes.213 Marrėveshja e tyre e bashkimit paraqitet nė Shkrimin e Shenjtė si njė shėmbėlltyrė e Besėlidhjes sė Hyjit me njerėzit (krh. Oz 1-3; Is 54; Ef 5, 21-33) dhe, nė tė njėjtėn kohė, si njė shėrbim ndaj jetės.214 Nė tė vėrtetė, ēifti njerėzor mund tė marrė pjesė nė krijimtarinė e Hyjit: «Hyji i bekoi dhe u tha: “Shtohuni e shumohuni e mbusheni tokėn”» (Zan 1, 28).

112    Burri dhe gruaja janė nė marrėdhėnie me tė tjerėt para sė gjithash si ata tė cilėve u ėshtė besuar jeta e atyre, domethėnė e tė tjerėve:215 «do tė kėrkoj llogari prej njeriut pėr jetėn e njeriut, prej secilit gjakun e vėllait tė vet» (Zan 9, 5), i pėrsėrit Hyji Noesė pas pėrmbytjes. Nė kėtė perspektivė, marrėdhėnia me Hyjin kėrkon qė jeta e njeriut tė konsiderohet e shenjtė dhe e pacenueshme.216 Urdhėrimi i pestė: «Mos vra!» (Dal 20, 13; Lp 5, 17) ka vlerė sepse vetėm Hyji ėshtė Zotėria i jetes dhe i vdekjes.217 Respekti qė i detyrohet pacenueshmėrisė dhe integritetit tė jetės fizike e ka kulmin e vet nė urdhėrimin pozitiv: «Duaje tė afėrmin tėnd porsi vetveten» (Lev 19, 18), me tė cilin Jezu Krishti na detyron ta marrim pėrsipėr barrėn e tė afėrmit (krh. Mt 22, 37-40; Mk 12, 29-31; Lk 10, 27-28).

113    Me kėtė thirrje tė veēantė nė jetė, burri dhe gruaja gjenden pėrballė edhe tė gjitha krijesave tė tjera. Ata munden dhe duhet t’i vėnė nė shėrbimin e tyre e t’i gėzojnė, por sundimi i tyre mbi botė kėrkon ushtrimin e pėrgjegjėsisė, nuk ėshtė njė liri shfrytėzimi arbitrare e egoiste. Nė tė vėrtetė, krejt krijimi ka vlerėn e «gjėsė sė mirė» (krh. Zan 1, 4. 10. 12. 18. 21. 25) para syve tė Hyjit, i cili ėshtė autori i tij. Njeriu duhet tė zbulojė e tė respektojė vlerėn e vet: kjo ėshtė njė sfidė e mrekullueshme ndaj inteligjencės sė tij, e cila duhet ta lartėsojė si njė flatėr218 drejt soditjes sė tė vėrtetės tė tė gjitha krijesave, apo tė asaj qė Hyji sheh tė mirė nė to. Nė tė vėrtetė, Libri i Zanafillės na mėson se sundimi i njeriut mbi botėn qėndron nė tė dhėnit e njė emri gjėrave (krh. Zan 2, 19-20): me emėrtimin e tyre, njeriu duhet t’i njohė gjėrat pėr atė qė janė dhe tė caktojė me secilėn prej tyre njė marrėdhėnie pėrgjegjėsie.219

114    Njeriu ėshtė nė marrėdhėnie edhe me vetveten dhe mund tė reflektojė mbi vetveten. Shkrimi i Shenjtė flet nė lidhje me kėtė pėr zemrėn e njeriut. Zemra pėrcakton pikėrisht brendėsinė shpirtėrore tė njeriut, apo atė qė e dallon nga ēdo krijesė tjetėr: Hyji «gjithēka Ai bėn ėshtė e mirė nė kohėn e vet; por megjithėse ia ka dhėnė mundėsinė qė njeriu ta ketė parasysh gjatėsinė e sendeve tė krijuara, megjithatė njeriu s’do tė mund ta kuptojė veprėn qė Hyji e bėn prej fillimit e deri nė mbarim» (Kish 3, 11). Si pėrfundim, zemra tregon aftėsitė shpirtėrore tė njeriut, vetitė e posaēme tė tij, pasi ėshtė i krijuar nė shėmbėlltyrė tė Krijuesit tė vet: arsyeja, njohja e tė mirės dhe e tė keqes, vullneti i lirė.220 Kur ndien dėshirėn e thellė tė zemrės sė vet, ēdo njeri nuk mund tė mos e bėjė tė vetėn fjalėn e tė vėrtetės tė shprehur nga shėn Agustini: «Ti na ke bėrė pėr vete, o Zot, dhe zemra jonė ėshtė e paqetė deri kur tė mos pushojė nė Ty».221

b) Drama e mėkatit

115    Vizioni i mrekullueshėm i krijimit tė njeriut nga ana e Hyjit ėshtė i pandashėm prej kuadrit dramatik tė mėkatit tė rrjedhshėm. Me njė pohim lapidar Pali apostull pėrmbledh tregimin e rėnies sė njeriut qė pėrshkruhet nė faqet e para tė Biblės: «me anė tė njė njeriu mėkati hyri nė botė e, me anė tė mėkatit, vdekja» (Rom 5, 12). Njeriu, kundėr ndalesės sė Hyjit, e lė veten tė joshet nga gjarpri dhe zgjat duart te pema e jetės, duke rėnė nėn pushtetin e vdekjes. Me kėtė gjest njeriu pėrpiqet ta thyejė kufirin e vet si krijesė, duke sfiduar Hyjin, Zotin e tij tė vetėm dhe burimin e jetės. Ėshtė njė mėkat mosdėgjese (krh. Rom 5, 19), qė e ndan njeriun prej Hyjit.222

Prej Zbulimit e dimė se Adami, njeriu i parė, duke shkelur urdhėrimin e Hyjit, e humb shenjtėrinė dhe drejtėsinė nė tė cilėn ishte vendosur, qė i kishte marrė jo vetėm pėr vete, por pėr mbarė njerėzimin: «duke iu dorėzuar tunduesit, Adami dhe Eva bėjnė njė mėkat personal, por ky mėkat e infekton natyrėn njerėzore, tė cilėn ata e pėrēojnė nė njė gjendje tė prishur. Bėhet fjalė pėr njė mėkat qė do tė pėrēohet duke u pėrhapur nė mbarė njerėzimin, domethėnė me pėrēimin e njė natyre njerėzore pa shenjtėrinė dhe drejtėsinė zanafillore».223

116    Nė rrėnjėn e vuajtjeve tė tmerrshme personale e shoqėrore, qė e dėmtojnė nė masa tė ndryshme vlerėn dhe dinjitetin e personit njerėzor, gjendet njė plagė nė brendėsinė e njeriut: «Nė dritėn e fesė ne e quajmė mėkat: duke filluar prej mėkatit tė rrjedhshėm, qė secili e mban qė prej lindjes si trashėgimi tė marrė prej prindėrve tė parė, deri te mėkati qė secili bėn, duke abuzuar me lirinė e vet».224 Pasoja e mėkatit, si akt i ndarjes prej Hyjit, ėshtė pikėrisht tjetėrsimi, domethėnė ndarja e njeriut jo vetėm prej Hyjit, por edhe prej vetvetes, prej njerėzve tė tjerė dhe prej botės qė e rrethon: «Ndarja me Hyjin ēon dramatikisht nė ndarjen mes vėllezėrve. Nė pėrshkrimin e “mėkatit tė parė”, ndarja me Jahven e kėput nė tė njėjtėn kohė fillin e miqėsisė qė bashkonte familjen njerėzore, kėshtu qė faqet e mėtejshme tė Zanafillės na tregojnė burrin e gruan, qė gati e drejtojnė gishtin akuzues kundėr njėri-tjetrit (krh. Zan 3, 12); pastaj vėllain qė, armik ndaj vėllait, arrin t’i marrė atij jetėn (krh. Zan 4, 2-16). Sipas tregimit tė ngjarjeve tė Babelit, pasojė e mėkatit ėshtė copėtimi i familjes njerėzore, qė ka filluar me mėkatin e parė dhe tani ka arritur kulmin nė formėn e vet shoqėrore».225 Duke reflektuar mbi misterin e mėkatit nuk mund tė mos e marrim parasysh kėtė vargėzim tragjik shkaku dhe efekti.

117    Misteri i mėkatit pėrbėhet nga njė plagė e dyfishtė, qė mėkatari hap nė ijėn e vet dhe nė marrėdhėnien me tė afėrmin. Prandaj mund tė flitet pėr mėkat personal e shoqėror: ēdo mėkat ėshtė personal nė njė aspekt; nė njė aspekt tjetėr, ēdo mėkat ėshtė shoqėror, pasi ka edhe pasoja shoqėrore. Mėkati, nė kuptimin e vėrtetė, ėshtė gjithmonė njė akt i personit, sepse ėshtė njė akt lirie i njė njeriu dhe jo mirėfilli i njė grupi apo i njė bashkėsie, por secilit mėkat mund t’i jepet nė mėnyrė tė padiskutueshme karakteri i mėkatit shoqėror, duke pasur parasysh faktin se «pėr arsye tė njė solidariteti njerėzor aq tė mistershėm dhe tė paperceptueshėm sa edhe real e konkret, mėkati i secilit rėndon nė njėfarė mėnyre mbi tė tjerėt».226 Megjithatė nuk ėshtė i ligjshėm dhe i pranueshėm njė kuptim i mėkatit shoqėror qė, pak a shumė nė mėnyrė tė vetėdijshme, bėn tė dobėsohet e gati tė zhduket pėrbėrėsi personal, pėr tė pranuar vetėm faje e pėrgjegjėsi shoqėrore. Nė bazėn e ēdo situate tė mėkatit gjendet gjithmonė personi qė mėkaton.

118    Veē kėsaj, disa mėkate, pėr vetė objektin e tyre, pėrbėjnė njė sulm tė drejtpėrdrejtė ndaj tė afėrmit. Kėta mėkate, nė veēanti, cilėsohen si mėkate shoqėrore. Ėshtė shoqėror ēdo mėkat i bėrė kundėr drejtėsisė nė marrėdhėniet mes personit e personit, mes personit e bashkėsisė, si dhe mes bashkėsisė e personit. Ėshtė shoqėror ēdo mėkat kundėr tė drejtave tė personit njerėzor, duke filluar nga e drejta pėr jetė, pėrfshirė atė tė fėmijės qė duhet tė lindė, ose kundėr integritetit fizik tė dikujt; ēdo mėkat kundėr lirisė sė tjetrit, veēanėrisht kundėr lirisė pėr tė besuar nė Hyjin dhe pėr ta adhuruar Atė; ēdo mėkat kundėr dinjitetit dhe nderit tė tė afėrmit. Shoqėror ėshtė ēdo mėkat kundėr tė mirės sė pėrbashkėt dhe kundėr kėrkesave tė saj, nė krejt sferėn e gjerė tė tė drejtave dhe tė detyrave tė shtetasve. Sė fundi, ėshtė shoqėror ai mėkat qė «u pėrket marrėdhėnieve mes bashkėsive tė ndryshme njerėzore. Kėto marrėdhėnie jo gjithmonė janė nė pėrputhje me planin e Hyjit, qė dėshiron nė botė drejtėsinė, lirinė e paqen mes individėve, grupeve, popujve».227

119    Pasojat e mėkatit ushqejnė strukturat e mėkatit. Ato rrėnjosen nė mėkatin personal dhe, prandaj, janė gjithmonė tė lidhura me aktet konkrete tė personave, qė u japin jetė, i pėrforcojnė dhe i bėjnė tė vėshtira pėr t’i hequr. Dhe kėshtu ato forcohen, pėrhapen, bėhen burim i mėkateve tė tjera dhe e kushtėzojnė sjelljen e njerėzve.228 Bėhet fjalė pėr kushtėzime e pengesa, qė vazhdojnė shumė mė tepėr se veprimet e bėra nė harkun e shkurtėr tė jetės sė njė individi dhe qė ndėrhyjnė edhe nė procesin e zhvillimit tė popujve, vonesa apo ngadalėsia e tė cilėve duhet gjykuar edhe nė kėtė aspekt.229 Veprimet dhe qėndrimet nė kundėrshtim me vullnesėn e Hyjit dhe me tė mirėn e tė afėrmit e strukturat qė ata nxisin sot duken sidomos dy: «nga njėra anė, dėshira ekskluzive pėr pėrfitim dhe, nga ana tjetėr, etja pėr pushtet me qėllim qė t’u imponojmė tė tjerėve vullnetin tonė. Secilit prej kėtyre qėndrimeve mund t’i shtohet, pėr t’i karakterizuar mė mirė, shprehja: “me ēdo ēmim”».230

c) Universaliteti i mėkatit dhe universaliteti i shpėtimit

120    Doktrina e mėkatit tė rrjedhshėm, qė mėson universalitetin e mėkatit, ka njė rėndėsi themelore: «Po nėse themi: “Ne nuk kemi mėkat”, gėnjejmė vetveten dhe e vėrteta nuk ėshtė nė ne» (1 Gjn 1, 8). Kjo doktrinė e shtyn njeriun tė mos qėndrojė nė faj dhe tė mos e marrė atė lehtė, duke kėrkuar vazhdimisht deshė kurbani nė njerėz tė tjerė dhe arsyetime nė mjedis, nė trashėgimi, nė institucione, nė struktura e nė marrėdhėnie. Bėhet fjalė pėr njė mėsim qė i nxjerr nė pah kėto mashtrime.

    Megjithatė, doktrina e universalitetit tė mėkatit nuk duhet tė jetė e shkėputuar nga vetėdija e universalitetit tė shpėtimit nė Jezu Krishtin. Nėse izolohet, ajo prodhon njė ankth tė rremė tė mėkatit dhe njė konsiderim pesimist tė botės dhe tė jetės, qė tė bėn t’i pėrbuzėsh arritjet kulturore e qytetare tė njeriut.

121    Realizmi i krishterė i sheh humnerat e mėkatit, por nė dritėn e shpresės, mė tė madhe nga ēdo e keqe, tė dhuruar prej aktit shėlbues tė Jezu Krishtit, qė ka shkatėrruar mėkatin dhe vdekjen (krh. Rom 5, 18-21; 1 Kor 15, 56-57): «Nė Tė Hyji e ka pajtuar njeriun me Veten».231 Krishti, Shėmbėlltyra e Hyjit (krh. 2 Kor 4, 4; Kol 1, 15), ėshtė Ai qė e ndriēon tėrėsisht dhe e ēon nė plotėsi shėmbėlltyrėn dhe pėrngjasimin e Hyjit nė njeriun. Fjala qė u bė njeri nė Jezu Krishtin ėshtė gjithmonė jeta dhe drita e njeriut, dritė qė ndriēon ēdo njeri (krh. Gjn 1, 4.9). Hyji do nė tė vetmin ndėrmjetės, Jezu Krishtin, Birin e Tij, shpėtimin e tė gjithė njerėzve (krh. 1 Tim 2, 4-5). Jezusi ėshtė njėkohėsisht Biri i Hyjit dhe Adami i ri, apo njeriu i ri (krh. 1 Kor 15, 47-49; Rom 5, 14): «Me zbulimin e misterit tė Atit dhe tė dashurisė sė tij, Krishti, Adami i ri, ia shfaq plotėsisht njeriun njeriut dhe i zbulon thirrjen e tij shumė tė lartė».232 Nė Tė, njerėzit Hyji «i paracaktoi tė jenė tė ngjashėm me Birin e vet, kėshtu qė Biri i tij tė jetė vėllai i parė nė mes tė shumė vėllezėrve» (Rom 8, 29).

122    Realiteti i ri qė Jezu Krishti dhuron nuk shartohet nė natyrėn njerėzore, nuk i shtohet nga jashtė: pėrkundrazi, ėshtė ai realitet i bashkėsisė me Hyjin trinitar drejt tė cilit njerėzit janė gjithmonė tė orientuar nė thellėsinė e qenies sė tyre, falė ngjashmėrisė sė tyre krijimore me Hyjin; por bėhet fjalė edhe pėr njė realitet qė ata nuk mund ta arrijnė vetėm me forcat e tyre. Nėpėrmjet Shpirtit tė Jezu Krishtit, Birit tė mishėruar tė Hyjit, nė tė cilin ky realitet bashkėsie tashmė ėshtė realizuar nė mėnyrė tė veēantė, njerėzit pranohen si bij tė Hyjit (krh. Rom 8, 14-17; Gal 4, 4-7). Nėpėrmjet Krishtit, marrim pjesė nė natyrėn e Hyjit, qė na dhuron pafundėsisht mė shumė «se ne mund tė kėrkojmė ose edhe mund tė mendojmė» (Ef 3, 20). Ajo qė njerėzit e kanė marrė tashmė nuk ėshtė tjetėr veēse njė kapar apo njė «peng» (2 Kor 1, 22; Ef 1, 14) i asaj qė do tė marrin plotėsisht vetėm para Hyjit, tė parė «faqe-faqas» (1 Kor 13, 12), apo njė peng tė jetės sė amshuar: «E kjo ėshtė jeta e pasosur: qė tė tė njohin ty, Njė tė vetmin Hyjin e vėrtetė, dhe atė qė dėrgove, Jezu Krishtin» (Gjn 17, 3).

123    Universaliteti i shpresės sė krishterė pėrfshin, pėrveē burrave e grave tė tė gjithė popujve, edhe qiellin e tokėn: «Vesoni, o qiej, prej sė larti vesoni edhe retė le tė rigojnė drejtėsinė; le tė hapet toka e le ta lindė Shėlbuesin, bashkė me tė tė lulėzojė drejtėsia! Unė, Zoti, gjithēka krijova!» (Is 45, 8). Nė tė vėrtetė, sipas Besėlidhjes sė Re edhe mbarė krijimi, sė bashku me krejt njerėzimin, ėshtė nė pritje tė Shėlbuesit: i nėnshtruar kotėsisė priret drejt shpresės sė plotė, duke gjėmuar e vuajtur nė dhimbjet e lindjes, duke pritur tė lirohet prej shkatėrrimit (krh. Rom 8, 18-22).

 

III. PERSONI NJERĖZOR
DHE PROFILET E SHUMTA TĖ TIJ

124    Duke u bazuar nė mesazhin e mrekullueshėm biblik, doktrina shoqėrore e Kishės ndalet para sė gjithash nė pėrmasat kryesore dhe tė pandashme tė personit njerėzor, qė tė kuptojė aspektet mė tė rėndėsishme tė misterit tė tij dhe tė dinjitetit tė tij. Nė tė vėrtetė, nė tė kaluarėn nuk kanė munguar dhe shfaqen ende dramatikisht nė skenarin e historisė aktuale, koncepte tė shumta kufizuese, me karakter ideologjik apo qė shkaktohen thjesht prej formave tė pėrhapura tė zakonit e tė mendimit, qė i pėrkasin vlerėsimit tė njeriut, tė jetės sė tij dhe tė fateve tė tij, tė bashkuara prej pėrpjekjes pėr ta errėsuar shėmbėlltyrėn e tij nėpėrmjet theksimit tė njėrės prej karakteristikave, nė dėm tė tė gjitha tė tjerave.233

125    Personi nuk mund tė mendohet kurrė vetėm si individualitet absolut, i ndėrtuar prej vetvetes dhe mbi vetveten, a thua se karakteristikat e tij nuk varen nga tė tjerėt pėrveēse nga vetja e vet. As nuk mund tė mendohet thjesht si qelizė e njė organizmi tė gatshėm pėr t’i njohur atij, maksimumi, njė rol funksional, brenda njė sistemi. Konceptet kufizuese tė sė vėrtetės sė plotė tė njeriut kanė qenė shumė herė objekt i kujdesit shoqėror tė Kishės, e cila nuk ka lėnė pa e ngritur zėrin e vet pėr kėto dhe tė tjera perspektiva, drastikisht kufizuese, duke u shqetėsuar qė tė kumtojė «se individėt nuk na shfaqen tė ndarė mes tyre si kokrra rėre; por janė tė bashkuar nė marrėdhėnie organike, harmonike e tė ndėrsjella»234 dhe se njeriu nuk mund tė kuptohet si «njė element i thjeshtė dhe njė molekulė e organizmit shoqėror»,235 duke u kujdesur pra, qė pohimit tė parėsisė sė personit tė mos i pėrgjigjet njė vizion individualist apo i masifikuar.

126    Feja e krishterė, ndėrsa fton qė tė kėrkohet kudo ajo qė ėshtė e mirė dhe e denjė pėr njeriun (krh. 1 Sel 5, 21), «vendoset mbi dhe nganjėherė nė anėn e kundėrt tė ideologjive, meqė e njeh Hyjin, transhendent dhe Krijues, qė i bėn thirrje, nė tė gjitha nivelet e krijimit, njeriut si qenie pėrgjegjėsisht e lirė».236

    Doktrina shoqėrore merr pėrsipėr pėrmasat e ndryshme tė misterit tė njeriut, qė kėrkon t’i afrohet «nė tė vėrtetėn e plotė tė ekzistencės sė tij, tė qenies sė tij personale dhe njėkohėsisht tė qenies sė tij bashkėsiore e shoqėrore»,237 me njė vėmendje specifike, qė tė mundėsojė vlerėsimin e tij mė tė saktė.

A) Njėsia e personit

127    Njeriu ėshtė krijuar prej Hyjit si njėsi shpirti e trupi:238 «Fryma shpirtėrore dhe e pavdekshme ėshtė parimi i njėsisė sė qenies njerėzore, ėshtė ai prej tė cilit njeriu ekziston si njė i tėrė  “corpore et anima unus”  meqė ėshtė person. Kėto pėrkufizime nuk tregojnė vetėm se edhe trupi, tė cilit i ėshtė premtuar ngjallja, do tė jetė pjesėmarrės nė lavdi; ata na kujtojnė po ashtu lidhjen e arsyes dhe tė vullnetit tė lirė me tė gjitha aftėsitė trupore e ndjesore. Personi, pėrfshirė edhe trupi, i ėshtė besuar tėrėsisht vetvetes, dhe nė njėsinė e shpirtit e tė trupit ai ėshtė subjekti i akteve tė veta morale».239

128    Nėpėrmjet trupėsisė sė vet njeriu njėson nė vete elementet e botės materiale, qė «nė tė prekin kulmin e tyre dhe ngrejnė zėrin pėr lavdėrimin e lirė tė Krijuesit».240 Kjo pėrmasė i mundėson njeriut tė hyjė nė botėn materiale, vendin e realizimit tė tij dhe tė lirisė sė tij, jo si nė njė burg apo nė mėrgim. Nuk ėshtė e lejueshme tė pėrbuzet jeta trupore; madje njeriu «ėshtė i detyruar ta konsiderojė tė mirė e tė denjė pėr nderim trupin e vet, sepse ėshtė i krijuar prej Hyjit dhe i adresuar pėr t’u ngjallur ditėn e fundit».241 Megjithatė, pėrmasa trupore, pėr shkak tė plagės sė mėkatit, e bėn njeriun tė provojė kryengritjet e trupit dhe prirjet e mbrapshta tė zemrės, tė cilat ai duhet t’i mbikėqyrė gjithmonė pėr tė mos mbetur skllav i tyre dhe pėr tė mos mbetur viktimė e njė vizioni thjesht tokėsor tė jetės sė tij.

    Me pėrshpirtėrinė e vet njeriu e tejkalon tėrėsinė e gjėrave dhe depėrton nė strukturėn mė tė thellė tė realitetit. Kur i drejtohet zemrės, pra, kur reflekton mbi fatin e vet, njeriu e zbulon veten mė lart se bota materiale, pėr dinjitetin e vet tė vetėm si bashkėbisedues i Hyjit, nėn vėshtrimin e tė cilit vendos pėr jetėn e vet. Ai, nė jetėn e vet tė brendshme, pranon se ka «nė vetvete njė frymė shpirtėrore dhe tė pavdekshme» dhe e di se nuk ėshtė vetėm «njė pjesėz e natyrės apo njė element anonim i qytetit njerėzor».242

129    Pra, njeriu ka dy karakteristika tė ndryshme: ėshtė njė qenie materiale, e lidhur me kėtė botė nėpėrmjet trupit, dhe njė qenie shpirtėrore, e hapur ndaj transhendencės dhe ndaj zbulimit tė «njė tė vėrtete mė tė thellė», pėr arsye tė inteligjencės sė tij, me tė cilėn merr pjesė «nė dritėn e mendjes hyjnore».243 Kisha pohon: «Njėsia e shpirtit dhe e trupit ėshtė kaq e thellė sa shpirti duhet tė konsiderohet si “forma” e trupit; kjo do tė thotė se falė shpirtit shpirtėror trupi, i pėrbėrė nga lėnda, ėshtė njė trup njerėzor dhe i gjallė; shpirti dhe materia nė njeriun nuk janė dy natyra tė lidhura, por bashkimi i tyre formon njė natyrė tė vetme».244 As spiritualizmi, qė pėrēmon realitetin e trupit, as materializmi, qė e konsideron shpirtin thjesht njė shfaqje tė lėndės, nuk e pėrligjin kompleksitetin, tėrėsinė dhe njėsinė e qenies njerėzore.

B) Hapja ndaj transhendencės dhe unicitetit tė personit

a) Hapja ndaj transhendencės

130    Personit njerėzor i pėrket hapja ndaj transhendencės: njeriu ėshtė i hapur ndaj tė pafundmes dhe ndaj tė gjitha qenieve tė krijuara. Ėshtė i hapur para sė gjithash ndaj sė pafundmes, pra Hyjit, sepse me inteligjencėn e vet dhe vullnetin e vet lartėsohet mbi krejt krijimin dhe mbi vetveten, bėhet i pavarur prej krijesave, ėshtė i lirė pėrballė tė gjitha gjėrave tė krijuara dhe zgjatet drejt tė vėrtetės dhe tė mirės absolute. Ėshtė i hapur edhe ndaj tjetrit, njerėzve tė tjerė dhe botės, sepse vetėm nė masėn sa e kupton veten duke iu referuar njė ti-je mund tė thotė unė. Del prej vetes, prej ruajtjes egoiste tė jetės sė vet, pėr tė hyrė nė marrėdhėnie dialogu e bashkėsie me tjetrin.

    Personi ėshtė i hapur ndaj tėrėsisė sė tė qenėt, ndaj horizontit tė pakufishėm tė qenies. Nė tė vėrtetė, ai ka nė vetvete aftėsinė t’i tejkalojė objektet e veēanta qė njeh, falė kėsaj hapjeje tė tij ndaj tė qenėt pa kufij. Shpirti njerėzor ėshtė nė njėfarė kuptimi, prej pėrmasės njohėse, tė gjitha gjėrat: «tė gjitha gjėrat jomateriale gėzojnė njėfarė pafundėsie, pasi pėrqafojnė gjithēka, ose sepse bėhet fjalė pėr thelbin e njė realiteti shpirtėror qė luan rolin e modelit dhe tė ngjashmėrisė sė gjithēkaje, siē ėshtė nė rastin e Hyjit, ose sepse zotėron ngjashmėrinė e ēdo gjėje ose nė akt si tek Engjėjt ose nė fuqi sikurse tek shpirtėrat».245

b) I vetėm dhe i papėrsėritshėm

131    Njeriu ekziston si qenie e vetme dhe e papėrsėritshme, ekziston si njė «unė», i aftė tė vetėkuptohet, tė vetėzotėrohet, tė vetėvendoset. Personi njerėzor ėshtė njė qenie inteligjente dhe e vetėdijshme, e aftė tė reflektojė mbi vetveten dhe pra tė ketė vetėdije pėr veten e pėr aktet e veta. Megjithatė, nuk janė inteligjenca, vetėdija dhe liria ato qė e pėrcaktojnė personin, por ėshtė personi ai qė gjendet nė bazėn e akteve tė inteligjencės, tė vetėdijes, tė lirisė. Kėta akte mund edhe tė mungojnė, pa qenė e mundshme qė pėr kėtė arsye njeriu tė reshtė sė qeni person.

    Personi njerėzor duhet kuptuar gjithmonė nė veēantinė e tij tė papėrsėritshme dhe tė pazhdukshme. Nė tė vėrtetė, njeriu ekziston para sė gjithash si subjektivitet, si qendėr e ndėrgjegjes dhe e lirisė, rasti i vetėm i tė cilit dhe i pakrahasueshėm me asnjė tjetėr shpreh panėnshtrueshmėrinė e tij ndaj ēfarėdo pėrpjekjeje pėr ta detyruar tė hyjė nė skemat e mendimit apo sistemet e pushtetit, ideologjik apo jo. Kjo dikton para sė gjithash nevojėn jo vetėm pėr respektin e thjeshtė nga ana e kujtdo dhe veēanėrisht tė institucioneve politike e shoqėrore dhe tė pėrgjegjėsve tė tyre pėrpara ēdo njeriu tė kėsaj toke, por aq mė tepėr, kjo bashkėmbart qė angazhimi i parė i secilit ndaj tjetrit dhe sidomos i po kėtyre institucioneve, tė zhvillohet saktėsisht nė drejtim tė nxitjes sė zhvillimit tė tėrėsishėm tė personit.

c) Respektimi i dinjitetit njerėzor

132    Njė shoqėri e drejtė mund tė realizohet vetėm nė respektimin e dinjitetit transhendent tė personit njerėzor. Ai pėrfaqėson qėllimin e fundit tė shoqėrisė, e cila rregullohet dhe orientohet nga ai: «Prandaj rendi shoqėror dhe pėrparimi i tij duhet tė bėjnė gjithmonė qė tė mbizotėrojė e mira e personave, sepse rendi i gjėrave duhet t’i pėrshtatet rendit tė personave dhe jo anasjellas».246 Respektimi i dinjitetit njerėzor nuk mund tė ndahet kurrė prej respektimit tė kėtij parimi: duhet «ta konsiderojmė tė afėrmin, pa pėrjashtuar askėnd, si njė tjetėr vetvete, duke pasur parasysh nė rend tė parė jetėn e tij dhe tė mjeteve tė nevojshme pėr ta jetuar atė denjėsisht».247 Duhet qė tė gjitha programet shoqėrore, shkencore dhe kulturore, tė udhėhiqen prej vetėdijes sė parėsisė sė ēdo qenieje njerėzore.248

133    Nė asnjė rast personi njerėzor nuk mund tė instrumentalizohet pėr qėllime jashtė vetė zhvillimit tė tij, qė mund tė kryhet plotėsisht dhe pėrfundimisht vetėm nė Hyjin dhe nė planin e Tij shpėtimtar: nė tė vėrtetė, njeriu nė brendėsinė e vet e tejkalon gjithėsinė dhe ėshtė e vetmja krijesė tė cilėn Hyji e ka dashur pėr Vetveten.249 Pėr kėtė arsye as jeta e tij, as zhvillimi i mendimit tė tij, as tė mirat e tij, as ata qė bashkėndajnė historinė e tij personale e familjare, nuk mund t’u nėnshtrohen detyrimeve tė padrejta nė ushtrimin e tė drejtave tė veta dhe tė lirisė sė vet.

    Personi nuk mund tė finalizohet nė projekte me karakter ekonomik, shoqėror e politik tė udhėruar nga ēfarėdo autoriteti, qoftė edhe nė emėr tė pėrparimeve tė mundshme tė bashkėsisė civile nė tėrėsinė e saj apo tė personave tė tjerė, nė tė tashmen apo nė tė ardhmen. Prandaj ėshtė e nevojshme qė autoritetet publike tė mbikėqyrin me vėmendje, me qėllim qė ēdo detyrim i lirisė apo sidoqoftė ēdo shtrėngesė qė i bėhet veprimit personal tė mos e dėmtojė kurrė dinjitetin personal, dhe me qėllim qė tė garantohet praktikueshmėria efektive e tė drejtave njerėzore. E gjithė kjo, edhe njė herė, bazohet nė vizionin e njeriut si person, domethėnė si subjekt aktiv dhe i pėrgjegjshėm pėr procesin e vet tė rritjes, sė bashku me bashkėsisė pjesė e tė cilės ėshtė.

134    Ndryshimet e njėmendta shoqėrore janė efektive dhe tė qėndrueshme vetėm nėse janė tė bazuara nė ndryshime tė vendosura tė sjelljes personale. Kurrė nuk do tė jetė i mundshėm njė moralizim i njėmendtė i jetės shoqėrore, nėse nuk nisemi nga personat e duke iu referuar atyre: nė tė vėrtetė, «ushtrimi i jetės morale vėrteton dinjitetin e personit».250 Ėshtė e qartė se personave u pėrket zhvillimi i atyre qėndrimeve morale, themelore nė ēdo bashkėjetesė qė dėshiron tė quhet vėrtet njerėzore (drejtėsia, ndershmėria, vėrtetėsia, etj.), qė nė asnjė mėnyrė thjesht nuk mund tė pritet prej tė tjerėve apo t’u delegohet institucioneve. Tė gjithėve, dhe nė mėnyrė tė veēantė atyre qė nė forma tė ndryshme kanė pėrgjegjėsi politike, juridike apo profesionale nė lidhje me tė tjerėt, u takon tė jenė ndėrgjegjja syēelėt e shoqėrisė dhe dėshmitarėt e njė bashkėjetese civile e tė denjė pėr njeriun.

C) Liria e personit

a) Vlera dhe kufijtė e lirisė

135    Njeriu mund t’i drejtohet tė mirės vetėm nė lirinė qė Hyji i ka dhėnė si shenjė shumė tė lartė tė shėmbėlltyrės sė Tij:251 «Hyji qysh nė fillim kur e krijoi njeriun, e la nė dorė tė vullnetit tė lirė» (krh. Sir 15, 14), qė ta kėrkojė me dashje Krijuesin e vet dhe duke u bashkuar me Tė, tė arrijė lirisht pėrsosmėrinė e plotė e tė lume. Prandaj dinjiteti i njeriut kėrkon qė ai tė veprojė sipas njė zgjedhjeje tė vetėdijshme e tė lirė, domethėnė i nxitur dhe i drejtuar personalisht nga brenda, dhe jo prej njė shtytjeje tė verbėr tė brendshme apo prej njė detyrimi thjesht tė jashtėm».252

    Njeriu me tė drejtė e vlerėson lirinė dhe me pasion e kėrkon atė: me tė drejtė dėshiron, dhe duhet, ta formojė e ta udhėheqė, me nismėn e vet tė lirė, jetėn e vet personale e shoqėrore, duke e marrė personalisht pėrsipėr pėrgjegjėsinė pėr tė.253 Nė tė vėrtetė, liria jo vetėm i mundėson njeriut qė ta ndryshojė nė mėnyrė tė dobishme gjendjen e gjėrave jashtė tij, por pėrcakton edhe rritjen e qenies sė tij si person, nėpėrmjet zgjedhjeve nė pėrputhje me tė mirėn e vėrtetė:254 nė kėtė mėnyrė njeriu lind vetveten, ėshtė ati i qenies sė vet,255 ndėrton rendin shoqėror.256

136    Liria nuk ėshtė nė kundėrshtim me varėsinė krijuese tė njeriut prej Hyjit.257 Zbulimi mėson se pushteti pėr tė caktuar tė mirėn e tė keqen nuk i pėrket njeriut, por vetėm Hyjit (krh. Zan 2, 16-17): «Njeriu ėshtė me siguri i lirė, meqenėse mund tė kuptojė e tė pranojė urdhėrimet e Hyjit. Dhe ėshtė nė zotėrim tė njė lirie mjaft tė gjerė, sepse mund tė hajė “prej tė gjitha pemėve tė kopshtit”. Por kjo liri nuk ėshtė e pakufizuar: duhet tė ndalet pėrballė “pemės sė dijes sė tė mirės e tė sė keqes”, duke qenė e thirrur tė pranojė ligjin moral qė Hyji i jep njeriut. Nė tė vėrtetė, pikėrisht nė kėtė pranim liria e njeriut gjen realizimin e vet tė vėrtetė e tė plotė».258

137    Ushtrimi i drejtė i lirisė personale kėrkon kushte tė qarta tė rendit ekonomik, shoqėror, juridik, politik e kulturor qė «tepėr shpesh mohohen dhe shkelen. …situata tė verbimit e tė padrejtėsisė rėndojnė mbi jetėn morale dhe i nxisin si tė fortėt ashtu edhe tė dobėtit nė tundimin pėr tė mėkatuar kundėr dashurisė. Duke u larguar prej ligjit moral, njeriu rrezikon lirinė e vėrtet, bėhet skllav i vetvetes, prish vėllazėrinė me tė ngjashmit e vet dhe ngre krye kundėr vullnesės hyjnore».259 Lirimi prej padrejtėsive nxit lirinė dhe dinjitetin njerėzor: megjithatė «duhet, para sė gjithash, t’u bėjmė thirrje aftėsive shpirtėrore e morale tė personit dhe kėrkesės sė vazhdueshme pėr kthim tė brendshėm, nėse duam tė arrijmė ndryshime ekonomike e shoqėrore qė janė vėrtet nė shėrbim tė njeriut».260

b) Lidhja e lirisė me tė vėrtetėn dhe ligjin natyror

138    Nė ushtrimin e lirisė, njeriu kryen akte moralisht tė mira, qė ndėrtojnė personin e vet dhe shoqėrinė, kur i bindet sė vėrtetės, ose kur nuk pretendon tė jetė krijuesi dhe pronari absolut i kėsaj tė fundit dhe i normave etike.261 Nė tė vėrtetė, liria «nuk e ka pikėnisjen e vet absolute e tė pakushtėzuar nė vetvete, por nė ekzistencėn brenda sė cilės gjendet dhe qė pėrfaqėson pėr tė, nė tė njėjtėn kohė, njė kufizim e njė mundėsi. Ėshtė liria e njė krijese, apo njė liri e dhuruar, qė duhet pranuar si njė syth e duhet pjekur me pėrgjegjėsi».262 Nė rast tė kundėrt, vdes si liri, shkatėrron njeriun dhe shoqėrinė.263

139    E vėrteta rreth tė mirės e tė keqes njihet praktikisht dhe konkretisht prej gjykimit tė ndėrgjegjes, i cili bėn qė tė merret pėrsipėr pėrgjegjėsia pėr tė mirėn e kryer e pėr tė keqen e bėrė: «Kėshtu, nė gjykimin praktik tė ndėrgjegjes, qė i vė personit detyrimin tė kryejė njė akt tė caktuar, zbulohet lidhja e lirisė me tė vėrtetėn. Pikėrisht pėr kėtė ndėrgjegjja shprehet me akte “gjykimi” qė pasqyrojnė tė vėrtetėn mbi tė mirėn, dhe jo si “vendime” arbitrare. Dhe pjekuria e pėrgjegjėsia e kėtyre gjykimeve  dhe, si pėrfundim, e njeriut, qė ėshtė subjekt i tyre  maten jo me lirimin e ndėrgjegjes prej tė vėrtetės objektive, nė dobi tė njė autonomie tė hamendėsuar tė vendimeve tė tij, por, pėrkundrazi, me njė kėrkim kėmbėngulės tė sė vėrtetės dhe me tė lejuarit asaj qė ta udhėheqė nė tė vepruar».264

140    Ushtrimi i lirisė bashkėpėrcakton referimin nė njė ligj moral natyror, me karakter universal, qė paraprin dhe bashkon tė gjitha tė drejtat e detyrat265. Ligji natyror «nuk ėshtė tjetėr veēse drita e inteligjencės e vendosur prej Hyjit nė ne . Falė tij njohim atė qė duhet tė bėjmė dhe atė qė duhet tė shmangim. Kėtė dritė apo kėtė ligj Hyji ia ka dhuruar krijimit»266 dhe qėndron nė pjesėmarrjen nė ligjin e Tij tė amshuar, i cili identifikohet me vetė Hyjin.267 Ky ligj quhet natyror sepse arsyeja qė e bėn tė njohur ėshtė karakteristike e natyrės njerėzore. Ai ėshtė universal, shtrihet te tė gjithė njerėzit pasi caktohet prej arsyes. Nė mėsimet e veta kryesore, ligji hyjnor e natyror paraqitet nė Dekalog dhe tregon normat e para e thelbėsore qė rregullojnė jetėn morale.268 Ai ka si bosht aspiratėn dhe nėnshtrimin ndaj Hyjit, burimit dhe gjykatėsit tė ēdo tė mire, dhe po ashtu kuptimin e tjetrit si tė barabartė me vetveten. Ligji natyror shpreh dinjitetin e personit dhe vė bazėn e tė drejtave tė tij e tė detyrave tė tij themelore.269

141    Nė larminė e kulturave, ligji natyror i lidh njerėzit mes tyre, duke vendosur disa parime tė pėrbashkėta. Sado qė zbatimi i tij kėrkon pėrshtatje ndaj larmisė sė kushteve tė jetės, sipas vendeve, epokave dhe rrethanave,270 ai ėshtė i pandryshueshėm, «mbetet nėn zhvillimin e ideve e tė zakoneve dhe mbėshtet pėrparimin e tyre… Edhe nėse arrihet tė mohohen parimet e tij, ai nuk mund tė shkatėrrohet, as tė shkulet prej zemrės sė njeriut. Rilind gjithmonė nė jetėn e individėve dhe tė shoqėrive».271

    Megjithatė, mėsimet e tij nuk perceptohen prej tė gjithėve me qartėsi e menjėherė. Tė vėrtetat fetare e morale mund tė njihen «prej tė gjithėve dhe pa vėshtirėsi, me njė siguri tė fortė e pa asnjė pėrzierje gabimi»,272 vetėm me ndihmėn e Hirit dhe tė Zbulimit. Ligji natyror i jep njė themel tė pėrgatitur prej Hyjit ligjit tė zbuluar dhe Hirit, nė harmoni tė plotė me veprėn e Shpirtit.273

142    Ligji natyror, qė ėshtė ligj i Hyjit, nuk mund tė zhduket prej mbrapshtisė njerėzore.274 Ai vendos themelin moral tė domosdoshėm pėr tė ndėrtuar bashkėsinė e njerėzve dhe pėr tė pėrpunuar ligjin civil, qė i nxjerr pasojat me natyrė konkrete e tė rastit prej parimeve tė ligjit natyror.275 Nėse errėsohet perceptimi i universalitetit tė ligjit moral natyror, nuk mund tė ndėrtohet njė bashkėsi reale dhe e qėndrueshme me tjetrin, sepse, kur mungon njė drejtim i pėrbashkėt nga e vėrteta dhe e mira, «nė mėnyrė tė pėrgjegjshme apo jo, aktet tona e plagosin bashkėsinė e personave, nė dėm tė secilit».276 Nė tė vėrtetė, vetėm liria e rrėnjosur nė natyrėn e pėrbashkėt mund t’i bėjė tė gjithė njerėzit tė pėrgjegjshėm dhe ėshtė nė gjendje ta pėrligjė moralin publik. Ai qė vetėshpallet masė e vetme e gjėrave dhe e tė vėrtetės nuk mund tė jetojė nė mėnyrė paqėsore e tė bashkėpunojė me tė ngjashmit e vet.277

143    Liria ėshtė nė mėnyrė tė mistershme e prirur ta tradhtojė hapjen ndaj tė vėrtetės dhe ndaj tė mirės njerėzore dhe tepėr shpesh parapėlqen tė keqen dhe mbylljen egoiste, duke e lartėsuar veten nė hyjni krijuese tė sė mirės e tė sė keqes: «I vendosur prej Hyjit nė drejtėsi, njeriu, i tunduar prej tė Keqit, qysh prej fillimit tė historisė abuzoi me lirinė e vet, duke u ngritur kundėr Hyjit e duke synuar ta arrijė qėllimin e vet jashtė Hyjit. … Duke mos pranuar shpesh ta njohė Hyjin si zanafillėn e vet, njeriu ka tronditur edhe rendin e drejtė qė ka tė bėjė me qėllimin e vet tė fundit, e njėkohėsisht gjithė orientimin e tij qoftė drejt vetvetes, qoftė drejt njerėzve tė tjerė dhe tė gjitha gjėrave tė krijuara».278 Prandaj, liria e njeriut ka nevojė tė lirohet. Krishti, me forcėn e misterit tė Tij tė Pashkėve, e liron njeriun prej dashurisė sė ērregullt pėr vetveten,279 qė ėshtė burim i pėrbuzjes pėr tė afėrmin dhe i marrėdhėnieve tė shėnuara prej sundimit mbi tjetrin; Ai zbulon se liria realizohet nė dhurimin e vetes.280 Me flijimin e Tij nė kryq, Jezusi e rivendos ēdo njeri nė bashkėsi me Hyjin dhe me tė ngjashmit e vet.

D) Barazia e tė gjithė personave nė dinjitet

144    «Hyji nuk i mban kujt krah» (Vap 10, 34; krh. Rom 2, 11; Gal 2, 6; Ef 6, 9), pasi tė gjithė njerėzit kanė tė njėjtin dinjitet si krijesa nė shėmbėlltyrė e pėrngjasim tė Tij.281 Mishėrimi i Birit tė Hyjit tregon barazinė e tė gjithė personave pėr sa i pėrket dinjitetit: «Nuk ka mė: hebre  grek! Nuk ka mė: skllav  i lirė! Nuk ka mė: mashkull  femėr! Tė gjithė ju jeni Njė nė Krishtin Jezus!» (Gal 3, 28; krh. Rom 10, 12; 1 Kor 12, 13; Kol 3, 11).

    Meqenėse nė fytyrėn e ēdo njeriu shkėlqen diēka prej lavdisė sė Hyjit, dinjiteti i ēdo njeriu para Hyjit qėndron nė themelin e dinjitetit tė njeriut para njerėzve tė tjerė.282 Veē kėsaj, ky ėshtė edhe themeli i fundit i barazisė rrėnjėsore dhe i vėllazėrisė mes njerėzve, pavarėsisht prej racės, kombit, gjinisė, origjinės, kulturės, klasės sė tyre.

145    Vetėm njohja e dinjitetit njerėzor mund ta bėjė tė mundshme rritjen e pėrbashkėt dhe personale tė tė gjithėve (krh. Jak 2, 1-9). Pėr tė favorizuar njė rritje tė tillė ėshtė e nevojshme, nė veēanti, tė mbėshteten tė fundmit, tė sigurohen efektivisht kushte mundėsish tė barabarta mes burrit e gruas, tė garantohet njė barazi objektive mes klasave tė ndryshme shoqėrore para ligjit.283

    Edhe nė marrėdhėniet mes popujve e shteteve, kushtet e drejtėsisė e tė barazisė janė premisa pėr njė pėrparim tė njėmendtė tė bashkėsisė ndėrkombėtare.284 Pavarėsisht prej pėrparimeve nė kėtė drejtim, nuk duhet tė harrojmė se ekzistojnė ende shumė pabarazi dhe forma varėsie.285

    Njė barazie nė njohjen e dinjitetit tė secilit njeri dhe tė secilit popull, duhet t’i pėrgjigjet vetėdija se dinjiteti njerėzor mund tė mbrohet e tė nxitet vetėm nė formė bashkėsiore, nga mbarė njerėzimi. Vetėm me veprimin e bashkuar tė njerėzve e tė popujve sinqerisht tė interesuar pėr tė mirėn e tė gjithė tė tjerėve, mund tė arrihet njė vėllazėri e njėmendtė universale;286 pėrkundrazi, vazhdimi i kushteve tė njė ndryshimi dhe pabarazie shumė tė rėndė i varfėron tė gjithė.

146    «Mashkullorja» dhe «femėrorja» bėjnė dallimin mes dy individėve me dinjitet tė barabartė, por qė nuk pasqyrojnė njė barazi statike, sepse specifikja femėrore ėshtė e ndryshme prej specifikes mashkullore dhe ky ndryshim nė barazi ėshtė pasurues dhe i domosdoshėm pėr njė bashkėjetesė tė harmonishme njerėzore: «Kushti pėr tė siguruar praninė e drejtė tė gruas nė Kishė e nė shoqėri ėshtė njė pėrfillje mė depėrtuese dhe e kujdesshme e themeleve antropologjike tė gjendjes mashkullore e femėrore, e destinuar tė saktėsojė identitetin personal tė gruas nė marrėdhėnien e saj tė ndryshueshmėrisė dhe tė pėrplotėsueshmėrisė tė ndėrsjellė me burrin, jo vetėm pėr sa u pėrket roleve qė duhet tė mbajnė dhe funksioneve qė duhet tė kryejnė, por edhe dhe mė thellėsisht pėr sa i pėrket strukturės dhe domethėnies sė vet personale».287

147    Gruaja ėshtė plotėsja e burrit, ashtu sikurse burri ėshtė plotėsi i gruas: gruaja dhe burri plotėsohen ndėrsjellshmėrisht, jo vetėm nga kėndvėshtrimi fizik e psikik, por edhe ontologjik19*. Vetėm falė dualitetit tė «mashkullores» dhe tė «femėrores» «njerėzorja realizohet plotėsisht. Ėshtė «njėsia e tė dyve»,288 apo njė «unidualitet» marrėdhėnor ajo qė i mundėson secilit qė ta ndiejė marrėdhėnien ndėrpersonale e tė ndėrsjellė si njė dhuratė qė ėshtė nė tė njėjtėn kohė mision: «Kėsaj “njėsie tė tė dyve” i ėshtė besuar prej Hyjit jo vetėm vepra e lindjes dhe jeta e familjes, por edhe vetė ndėrtimi i historisė».289 «Gruaja ėshtė “ndihmė” pėr burrin, ashtu si burri ėshtė “ndihmė” pėr gruan!»:290 nė takimin e tyre realizohet njė konceptim i njėsishėm i personit njerėzor, i bazuar jo nė logjikėn e egocentrizmit dhe tė vetafirmimit, por nė atė tė dashurisė dhe tė solidaritetit.

148    Personat me aftėsi tė kufizuara janė subjekte plotėsisht njerėzore, titullarė tė drejtash dhe detyrash: «Me gjithė kufizimet dhe vuajtjet qė gjenden nė trupin e tyre dhe nė aftėsitė e tyre, vėnė mė nė dukje dinjitetin dhe madhėshtinė e njeriut».291 Meqenėse personi me aftėsi tė kufizuara ėshtė njė subjekt me tė gjitha tė drejtat e veta, ai duhet tė ndihmohet pėr tė marrė pjesė nė jetėn familjare e shoqėrore nė tė gjitha pėrmasat e nė tė gjitha nivelet e arritshme pėr mundėsitė e tij.

    Duhet tė nxiten me masa tė efektshme e tė pėrshtatshme tė drejtat e personit me aftėsi tė kufizuara: «Do tė ishte rrėnjėsisht e padenjė pėr njeriun, dhe mohim i njerėzisė sė pėrbashkėt, tė pranohen nė jetėn e shoqėrisė, pra nė punė, vetėm anėtarėt plotėsisht funksionalė sepse, duke bėrė kėshtu, do tė bihej pėrsėri nė njė formė tė rėndė tė diskriminimit, ajo e tė fortėve dhe e tė shėndetshmėve kundėr tė dobėtve dhe tė sėmurėve».292 Njė vėmendje e madhe u duhet kushtuar jo vetėm kushteve fizike e psikologjike tė punės, pagesės sė drejtė, mundėsisė sė nxitjes dhe tė zhdukjes sė pengesave tė ndryshme, por edhe pėrmasave afektive e seksuale tė personit me aftėsi tė kufizuara: «Edhe ai ka nevojė tė dojė e tė jetė i dashur, ka nevojė pėr ėmbėlsi, afėrsi, intimitet»,293 sipas mundėsive tė tij dhe duke respektuar rendin moral, qė ėshtė i njėjti si pėr tė shėndetshmit, ashtu edhe pėr ata qė kanė aftėsi tė kufizuara.

E) Socialiteti njerėzor

149    Personi ėshtė nė mėnyrė pėrbėrėse qenie shoqėrore,294 sepse kėshtu e ka dashur Hyji qė e ka krijuar.295 Nė tė vėrtetė, natyra e njeriut shfaqet si natyrė e njė qenieje qė u pėrgjigjet nevojave tė veta nė bazė tė njė subjektiviteti marrėdhėnor, apo nė mėnyrėn e njė qenieje tė lirė e tė pėrgjegjshme, e cila pranon nevojėn pėr t’u integruar dhe pėr tė bashkėpunuar me tė ngjashmit e vet dhe ėshtė i aftė pėr bashkėsi me ta nė rendin e njohjes e tė dashurisė: «Shoqėria ėshtė njė tėrėsi personash tė lidhur nė mėnyrė organike nga njė parim njėsie qė tejkalon secilin prej tyre. Asamble njėkohėsisht e dukshme dhe shpirtėrore, shoqėria zgjat nė kohė: ėshtė trashėgimtare e tė kaluarės dhe pėrgatit tė ardhmen».296

    Prandaj duhet tė theksohet se jeta bashkėsiore ėshtė njė karakteristikė natyrore qė e dallon njeriun prej krijesave tė tjera tokėsore. Veprimi shoqėror mban nė vete njė shenjė tė veēantė tė njeriut dhe tė njerėzimit, atė tė njė personi veprues nė njė bashkėsi personash: kjo shenjė pėrcakton cilėsimin e tij tė brendshėm dhe, nė njėfarė kuptimi, pėrbėn vetė natyrėn e tij.297 Kjo karakteristikė marrėdhėnore, nė dritėn e fesė, merr njė kuptim mė tė thellė e tė qėndrueshėm. I bėrė nė shėmbėlltyrė e pėrngjasim tė Hyjit (krh. Zan 1, 26), dhe i vendosur nė gjithėsinė e dukshme pėr tė jetuar nė shoqėri (krh. Zan 2, 20.23) e pėr tė sunduar tokėn (krh. Zan 1, 26.28-30), personi njerėzor ka qenė qė prej fillimit i thirrur nė jetėn shoqėrore: «Hyji nuk e ka krijuar njeriun si njė “qenie vetmitare”, por e ka dashur si njė “qenie shoqėrore”. Pra, jeta shoqėrore nuk ėshtė jashtė njeriut: ai nuk mund tė rritet dhe as ta realizojė thirrjen e vet pėrveēse nė marrėdhėnie me tė tjerėt».298

150    Socialiteti njerėzor nuk shkon automatikisht drejt bashkėsisė sė personave, drejt dhurimit tė vetvetes. Pėr shkak tė krenarisė e tė egoizmit, njeriu zbulon nė vetvete sythe tė asocialitetit, tė mbylljes individualiste dhe tė sundimit mbi tjetrin.299 Ēdo shoqėri, e denjė pėr kėtė emėr, mund tė thotė se qėndron nė tė vėrtetėn kur ēdo anėtar i saj, falė aftėsisė sė vet pėr tė njohur tė mirėn, e kėrkon atė pėr veten e vet dhe pėr tė tjerėt. Pėr hir tė sė mirės sė tyre dhe tė tė tjerėve njerėzit bashkohen nė grupe tė qėndrueshme, qė kanė si qėllim arritjen e njė tė mire tė pėrbashkėt. Edhe shoqėritė e ndryshme duhet tė hyjnė nė marrėdhėnie solidariteti, komunikimi e bashkėpunimi, nė shėrbim tė njeriut dhe tė sė mirės sė pėrbashkėt.300

151    Socialiteti njerėzor nuk ėshtė i njėtrajtshėm, por merr shprehje tė shumta. Nė tė vėrtetė, e mira e pėrbashkėt varet nga njė pluralizėm shoqėror i shėndoshė. Shoqėritė e shumėllojshme janė tė thirrura tė pėrbėjnė njė endje tė njėsishme e tė harmonishme, brenda tė cilės tė jetė e mundur qė secila shoqėri tė ruajė e tė zhvillojė fizionominė e autonominė e vet. Disa shoqėri, sikurse familja, bashkėsia civile dhe bashkėsia fetare i pėrgjigjen mė drejtpėrdrejt natyrės sė brendshme tė njeriut, ndėrsa tė tjerat rrjedhin prej vullnetit tė lirė: «Me qėllim qė tė favorizohet pjesėmarrja e njė numri sa mė tė madh qė tė jetė e mundur e personave nė jetėn shoqėrore, duhet tė nxitet krijimi i shoqatave dhe i institucioneve “me qėllime ekonomike, kulturore, shoqėrore, sportive, argėtuese, profesionale, politike, si brenda bashkėsive politike, ashtu edhe nė planin botėror”. Ky “socializim” shpreh po ashtu prirjen natyrore qė i nxit qeniet njerėzore tė organizohen, me qėllim qė tė ndjekin objektiva qė i kapėrcejnė aftėsitė individuale. Ai zhvillon dhantitė e personit, veēanėrisht shpirtin e tij tė nismės dhe ndjenjėn e tij tė pėrgjegjėsisė. Ndihmon pėr tė mbrojtur tė drejtat e tij».301

IV. TĖ DREJTAT NJERĖZORE

a) Vlera e tė drejtave njerėzore

152    Lėvizja drejt identifikimit dhe shpalljes sė tė drejtave tė njeriut ėshtė njė ndėr pėrpjekjet mė tė rėndėsishme pėr t’iu pėrgjigjur nė mėnyrė tė efektshme nevojave tė pashmangshme tė dinjitetit njerėzor.302 Kisha sheh nė kėto tė drejta rastin e jashtėzakonshėm qė koha jonė ofron me qėllim qė, nėpėrmjet afirmimit tė tyre, dinjiteti njerėzor tė njihet nė mėnyrė mė tė efektshme e tė nxitet universalisht si karakteristikė dhėnė prej Hyjit Krijues krijesės sė Vet.303 Magjisteri i Kishės nuk ka lėnė pa e vlerėsuar pozitivisht Deklaratėn universale tė tė drejtave tė njeriut, tė shpallur nga Kombet e Bashkuara mė 10 dhjetor 1948, qė Gjon Pali II e ka pėrkufizuar «njė gur i vėrtetė miliar nė rrugėn e pėrparimit moral tė njerėzimit».304

153    Rrėnja e tė drejtave tė njeriut, nė tė vėrtetė, duhet kėrkuar nė dinjitetin qė i pėrket ēdo qenieje njerėzore.305 Ky dinjitet, i lindur bashkė me jetėn njerėzore dhe i njėjtė nė ēdo person, dallohet e kuptohet para sė gjithash me arsye. Themeli natyror i tė drejtave shfaqet edhe mė i qėndrueshėm nėse, nė dritėn mbinatyrore, konsiderohet se dinjiteti njerėzor, pasi ėshtė dhuruar prej Hyjit dhe ėshtė plagosur thellėsisht prej mėkatit, ėshtė marrė e shėlbuar prej Jezu Krishtit nėpėrmjet mishėrimit, vdekjes e ngjalljes sė Tij.306

    Burimi i fundit i tė drejtave njerėzore nuk vendoset thjesht nė vullnetin e qenieve njerėzore,307 nė realitetin e shtetit, nė pushtetet publike, por nė vetė njeriun dhe nė Hyjin Krijuesin e tij. Kėto tė drejta janė «universale, tė padhunueshme, tė patjetėrsueshme».308 Universale, sepse janė tė pranishme nė tė gjitha qeniet njerėzore, pa asnjė pėrjashtim kohe, vendi dhe subjekti. Tė padhunueshme, pasi «i pėrkasin personit njerėzor dhe dinjitetit tė tij»309 dhe sepse «do tė ishte e kotė tė shpalleshin tė drejtat, nėse nė tė njėjtėn kohė nuk do tė bėhej ēdo pėrpjekje me qėllim qė tė sigurohet siē duhet respektimi i tyre nga ana e tė gjithėve, kudo dhe pėrballė kujtdo».310 Tė patjetėrsueshme, pasi «askush nuk mund ta privojė ligjshmėrisht prej kėtyre tė drejtave tė ngjashmin e vet, kushdo qoftė ai, sepse kjo do tė thotė ta dhunosh natyrėn e tij».311

154    Tė drejtat e njeriut duhen mbrojtur jo vetėm veē e veē, por edhe nė tėrėsinė e tyre: njė mbrojtje e tyre e pjesshme do tė kthehej nė njė njohje tė mangėt. Ato u pėrgjigjen nevojave tė dinjitetit njerėzor dhe, nė rend tė parė, bashkėpėrcakojnė pėrmbushjen e nevojave thelbėsore tė personit, nė fushėn materiale e shpirtėrore: «kėto tė drejta u pėrkasin tė gjitha fazave tė jetės dhe ēdo konteksti politik, shoqėror, ekonomik apo kulturor. Ato formojnė njė tėrėsi tė njėsisshme, tė orientuar vendosmėrisht nga nxitja e ēdo aspekti tė sė mirės sė personit dhe tė shoqėrisė… Nxitja e tėrėsishme e tė gjitha kategorive tė tė drejtave njerėzore ėshtė garancia e vėrtetė e respektimit tė plotė tė ēdo tė drejte tė veēantė».312 Universaliteti dhe pandashmėria janė aspektet dalluese tė tė drejtave njerėzore: «janė dy parime udhėheqėse qė kėrkojnė sidoqoftė t’i rrėnjosin tė drejtat njerėzore nė kulturat e ndryshme, si dhe ta thellojnė profilin e tyre juridik pėr tė siguruar respektimin e tyre tė plotė».313

b) Specifikimi i tė drejtave

155    Mėsimet e Gjonit XXIII,314 tė Koncilit II tė Vatikanit,315 tė Palit VI316 kanė dhėnė udhėzime tė gjera mbi konceptin e tė drejtave njerėzore tė pėrvijuar prej Magjisterit. Gjon Pali II ka bėrė njė listė tė tyre nė enciklikėn «Centesimus annus»: «e drejta pėr jetė, pjesė pėrbėrėse e tė cilės ėshtė rritja nėn zemrėn e nėnės pasi njeriu ka lindur; e drejta pėr tė jetuar nė njė familje tė bashkuar dhe nė njė mjedis moral, tė favorshėm pėr zhvillimin e personalitetit; e drejta pėr ta pjekur inteligjencėn dhe lirinė vetjake nė kėrkim dhe nė njohje tė sė vėrtetės; e drejta pėr tė punuar me qėllim qė njeriu tė vlerėsojė tė mirat e tokės e tė sigurojė prej saj mbajtjen e vetes dhe tė tė dashurve tė vet; e drejta pėr tė themeluar lirisht njė familje dhe pėr tė pranuar e edukuar bijtė, duke ushtruar nė mėnyrė tė pėrgjegjshme seksualitetin vetjak. Burim dhe pėrmbledhje e kėtyre tė drejtave, nė njė farė mėnyre, ėshtė liria fetare, e kuptuar si e drejtė pėr tė jetuar nė tė vėrtetėn e fesė dhe nė pėrputhje me dinjitetin transhendent tė personit tė vet».317

    E drejta e parė qė duhet radhitur nė kėtė listė ėshtė e drejta pėr jetė, qė prej tė ngjizurit e deri nė pėrfundimin e saj natyror,318 qė kushtėzon ushtrimin e ēdo tė drejte tjetėr dhe bashkėmbart, nė veēanti, paligjshmėrinė e ēdo forme aborti tė shkaktuar dhe tė ēdo forme eutanazie.319 Theksohet vlera shumė e lartė e tė drejtės pėr liri fetare: «tė gjithė njerėzit duhet tė mbeten tė paprekur prej detyrimit nga ana qoftė e individėve, qoftė e grupeve shoqėrore apo e ēfarėdo autoriteti njerėzor, kėshtu qė nė lėmin fetar, brenda disa kufijve, askush tė mos jetė i detyruar tė veprojė kundėr ndėrgjegjes sė vet, as tė pengohet qė tė veprojė sipas ndėrgjegjes sė vet, privatisht apo publikisht, i vetėm apo i bashkuar me tė tjerė».320 Respektimi i kėsaj tė drejte ėshtė njė shenjė emblematike «e pėrparimit tė njėmendtė tė njeriut nė ēdo regjim, shoqėri, sistem apo mjedis».321

c) Tė drejtat dhe detyrat

156    E lidhur nė mėnyrė tė pandashme me temėn e tė drejtave ėshtė edhe ajo e detyrave tė njeriut, qė gjen nė ndėrhyrjet e Magjisterit njė theksim tė pėrshtatshėm. Shumė herė kujtohet pėrplotėsueshmėria e ndėrsjellė mes tė drejtave dhe detyrave, tė bashkuara nė mėnyrė tė pandashme, nė rend tė parė nė personin njerėzor, qė ėshtė subjekti i tyre titullar.322 Kjo lidhje paraqet edhe njė pėrmasė shoqėrore: «Nė bashkėjetesėn njerėzore ēdo e drejtė natyrore nė njė person bashkėmbart njė detyrė pėrkatėse nė tė gjithė personat e tjerė: detyra pėr ta njohur e pėr ta respektuar atė tė drejtė».323 Magjisteri thekson kundėrshtinė e lidhur ngushtė20* me njė pohim tė tė drejtave qė nuk parasheh njė pėrgjegjėsi tė lidhur me tė: «Prandaj, ata qė, ndėrsa rivendikojnė21* tė drejtat e tyre, harrojnė apo nuk i vėnė nė dukje siē duhet detyrat pėrkatėse, rrezikojnė tė ndėrtojnė me njėrėn dorė e tė shkatėrrojnė me tjetrėn».324

d) Tė drejtat e popujve dhe tė kombeve

157    Fusha e tė drejtave tė njeriut ėshtė zgjeruar nė tė drejtat e popujve dhe tė kombeve:325 nė tė vėrtetė, «ajo qė ėshtė e vėrtetė pėr njeriun ėshtė e vėrtetė edhe pėr popujt».326 Magjisteri na kujton se e drejta ndėrkombėtare «mbėshtetet nė parimin e respektimit tė barabartė tė shteteve, tė sė drejtės pėr vetėpėrcaktim tė secilit popull dhe tė bashkėveprimit tė lirė pėr njė tė mirė mė tė madhe tė pėrbashkėt tė njerėzimit».327 Paqja bazohet jo vetėm nė respektimin e tė drejtave tė njeriut, por edhe nė atė tė tė drejtave tė popujve, nė veēanti tė sė drejtės pėr pavarėsi.328

    Tė drejtat e kombeve nuk janė gjė tjetėr veēse «”tė drejtat njerėzore” tė marra nė kėtė nivel specifik tė jetės bashkėsiore».329 Kombi ka «njė tė drejtė themelore pėr ekzistencė»; pėr «gjuhėn e kulturėn e vet, nėpėrmjet tė cilave njė popull shpreh dhe nxit “sovranitetin” e vet shpirtėror»; pėr «ta modeluar jetėn e vet sipas traditave tė veta, duke pėrjashtuar, natyrisht, ēdo dhunim tė tė drejtave themelore njerėzore dhe, nė veēanti, shtypjen e pakicave»; pėr «ta ndėrtuar tė ardhmen e vet duke u siguruar breznive mė tė reja njė edukim tė pėrshtatshėm».330 Organizimi ndėrkombėtar kėrkon njė barazpeshė mes veēanėsisė dhe universalitetit, nė realizimin e sė cilės janė tė thirrura tė gjitha kombet, pėr tė cilėt detyra e parė ėshtė ajo qė tė jetojnė nė njė qėndrim paqeje, respekti dhe solidariteti me kombet e tjera.

e) Zhdukja e dallimit mes letrės dhe shpirtit

158    Shpallja solemne e tė drejtave tė njeriut kundėrshtohet nga njė realitet i dhimbshėm dhunimesh, luftėrash dhe dhunash tė ēdo lloji, nė rend tė parė genocidet dhe internimet nė masė, pėrhapja pothuajse kudo e formave gjithnjė tė reja tė skllavėrisė, sikurse trafiku i qenieve njerėzore, fėmijėt ushtarė, shfrytėzimi i punėtorėve, trafiku i paligjshėm i drogave, prostitucioni: «Edhe nė vendet ku janė nė fuqi forma tė qeverisjes demokratike jo gjithmonė kėto tė drejta janė krejtėsisht tė respektuara».331

    Ekziston mjerisht njė dallim mes «letrės» dhe «shpirtit» tė tė drejtave tė njeriut,332 tė cilave shpesh u jepet njė respekt thjesht formal. Doktrina shoqėrore, duke pasur parasysh privilegjin qė u jep Ungjilli tė varfėrve, thekson shumė herė se «mė tė favorizuarit duhet tė heqin dorė nga disa tė drejta tė tyre pėr t’i vėnė me mė shumė bujari tė mirat e tyre nė shėrbim tė tė tjerėve» dhe se njė pohim i tepruar i barazisė «mund t’i hapė rrugė njė individualizmi ku secili rivendikon tė drejtat e veta, duke iu shmangur pėrgjegjėsisė sė tė mirės sė pėrbashkėt».333

159    Kisha, e vetėdijshme se misioni i saj thelbėsisht fetar pėrfshin mbrojtjen e nxitjen e tė drejtave themelore tė njeriut,334 «e vlerėson shumė dinamizmin e kohėve moderne, me tė cilin kėto tė drejta promovohen kudo».335 Kisha e ndien thellėsisht nevojėn qė ta respektojė edhe nė brendėsinė e saj drejtėsinė336 dhe tė drejtat e njeriut.337

    Angazhimi baritor zhvillohet nė njė drejtim tė dyfishtė, kumtimi i themelit tė krishterė tė tė drejtave tė njeriut dhe denoncimi i dhunimeve tė kėtyre tė drejtave:338 nė ēdo rast, «kumtimi ėshtė gjithmonė mė i rėndėsishėm, sesa denoncimi, dhe kjo nuk mund tė mos e pėrfillė atė tė parėn, qė jep qėndrueshmėrinė e vėrtetė dhe forcėn e motivimit mė tė lartė».339 Pėr tė qenė mė i efektshėm, njė angazhim i tillė ėshtė i hapur ndaj bashkėpunimit ekumenik, ndaj dialogut me fetė e tjera, ndaj tė gjitha kontakteve tė pėrshtatshme me organizmat, qeveritare e jo qeveritare, nė nivel kombėtar e ndėrkombėtar. Kisha i besohet sidomos ndihmės sė Zotit dhe tė Shpirtit tė Tij qė, i derdhur nė zemra, ėshtė garancia mė e sigurt pėr tė respektuar drejtėsinė dhe tė drejtat njerėzore, dhe pėr tė kontribuar kėshtu nė paqen: «Nxitja e drejtėsisė dhe e paqes, depėrtimi me dritėn dhe tharmin ungjillor nė tė gjitha fushat e ekzistencės shoqėrore, ka qenė gjithmonė njė angazhim i vazhdueshėm i Kishės nė emėr tė mandatit qė ajo ka marrė prej Zotit».340

 

KAPITULLI I KATĖRT

PARIMET E DOKTRINĖS SHOQĖRORE
TĖ KISHĖS

I. DOMETHĖNIA DHE NJĖSIA

 

160    Parimet e pėrhershme tė doktrinės shoqėrore tė Kishės341 pėrbėjnė bazat e vėrteta tė mėsimit shoqėror katolik: bėhet fjalė pėr parimin e dinjitetit tė personit njerėzor  i trajtuar tashmė nė kapitullin e mėparshėm  nė tė cilin ēdo parim e pėrmbajtje tjetėr e doktrinės shoqėrore gjen themelin e vet,342 tė sė mirės sė pėrbashkėt, tė subsidiaritetit dhe tė solidaritetit. Kėta parime, shprehje e tė vėrtetės sė plotė mbi njeriun tė njohur me anė tė arsyes dhe tė fesė, burojnė «prej takimit tė mesazhit ungjillor dhe tė kėrkesave tė tij, qė pėrmblidhen nė urdhėrimin mė tė lartė tė dashurisė ndaj Hyjit e ndaj tė afėrmit dhe nė drejtėsinė, me problemet qė rrjedhin prej jetės sė shoqėrisė».343 Kisha, gjatė historisė dhe nė dritėn e Shpirtit, duke reflektuar me urti brenda traditės sė vet tė fesė, ka mundur t’u japė kėtyre parimeve themel e paraqitje gjithnjė e mė tė saktė, duke i sqaruar shkallė-shkallė, nė pėrpjekjen pėr t’iu pėrgjigjur me koherencė nevojave tė kohėve dhe zhvillimeve tė vazhdueshme tė jetės shoqėrore.

161    Kėta parime kanė njė karakter tė pėrgjithshėm e themelor, pasi i pėrkasin realitetit shoqėror nė tėrėsinė e vet: prej marrėdhėnieve ndėrpersonale tė karakterizuara nga afėrsia dhe natyrshmėria deri te ato tė kushtėzuara nga politika, nga ekonomia dhe nga e drejta; prej marrėdhėnieve mes bashkėsisė apo grupeve deri te marrėdhėniet mes popujve dhe kombeve. Pėr qėndrueshmėrinė e tyre nė kohė dhe universalitetin e domethėnies, Kisha i tregon si parametrin e parė e themelor tė referimit pėr interpretimin dhe vlerėsimin e dukurive shoqėrore, tė nevojshme qė aty tė mund tė merren kriteret e shoshitjes dhe tė udhėheqjes sė tė vepruarit shoqėror, nė ēdo fushė.

162    Parimet e doktrinės shoqėrore duhet tė vlerėsohen nė njėsishmėrinė, lidhjen dhe nyjėzimin e tyre. Kjo nevojė rrėnjoset nė domethėniet qė vetė Kisha i ka dhėnė doktrinės sė vet shoqėrore, si «corpus» doktrinor tė njėsishėm qė i interpreton realitetet shoqėrore nė mėnyrė organike.344 Vėmendja ndaj secilit parim nė specifikėn e tij nuk duhet tė na ēojė nė njė pėrdorim tė tijin tė pjesshėm dhe tė gabuar, qė ndodh nėse mendohet se ėshtė i shkėputur nga tė tjerėt. Thellimi teorik dhe vetė aplikimi qoftė edhe i vetėm njėrit prej parimeve shoqėrore bėn qė tė shfaqet me qartėsi ndėrsjellshmėria, pėrplotėsueshmėria, lidhjet qė i strukturojnė. Veē kėsaj, kėto baza themelore tė doktrinės sė Kishės pėrfaqėsojnė shumė mė tepėr se njė trashėgimi tė vazhdueshme reflektimi, qė gjithashtu ėshtė thelbėsore nė mesazhin e krishterė, pasi u tregojnė tė gjithėve rrugėt e mundshme pėr tė ndėrtuar njė jetė shoqėrore tė mirė, njėmend tė pėrtėrirė.345

163    Parimet e doktrinės shoqėrore, nė tėrėsinė e tyre, pėrbėjnė atė nyjėzim tė parė tė sė vėrtetės sė shoqėrisė, prej sė cilės ēdo ndėrgjegje ėshtė e thirrur dhe e ftuar tė ndėrveprojė me ēdo ndėrgjegje tjetėr, nė liri, nė bashkėpėrgjegjėsi tė plotė me tė gjithė dhe nė lidhje me tė gjithė. Nė tė vėrtetė, ēėshtjes sė tė vėrtetės dhe kuptimit tė jetės shqėrore njeriu nuk mund t’u shmanget, pasi shoqėria nuk ėshtė njė realitet i huaj pėr vetė ekzistencėn e tij.

    Kėta parime kanė njė domethėnie thellėsisht morale, sepse tė ēojnė nė themelet e fundit dhe rregullues tė jetės shoqėrore. Pėr njė kuptim tė tyre tė plotė, duhet tė veprohet nė drejtim tė tyre, nė rrugėn e zhvillimit tė treguar prej tyre pėr njė jetė tė denjė pėr njeriun. Kėrkesa morale e vendosur nė parimet e mėdha shoqėrore i pėrket qoftė tė vepruarit personal tė individėve, meqė ata janė subjektet e pėrgjegjshme tė para e tė pazėvendėsueshme tė jetės shoqėrore nė ēdo nivel, qoftė, nė tė njėjtėn kohė, institucioneve, tė pėrfaqėsuara prej ligjeve, normave tė zakoneve dhe strukturave civile, pėr shkak tė aftėsisė sė tyre pėr tė ndikuar e pėr tė kushtėzuar zgjedhjet e shumė njerėzve dhe pėr shumė kohė. Nė tė vėrtetė, parimet na kujtojnė se shoqėria qė ka ekzistuar historikisht buron prej gėrshetimit tė lirive tė tė gjithė personave qė nė tė ndėrveprojnė, duke kontribuar nėpėrmjet zgjedhjeve tė tyre, pėr ta ndėrtuar apo pėr ta varfėruar atė.

II. PARIMI I TĖ MIRĖS SĖ PĖRBASHKĖT

a) Domethėnia dhe implikimet kryesore

164    Prej dinjitetit, njėsisė dhe barazisė sė tė gjithė personave buron para sė gjithash parimi i tė mirės sė pėrbashkėt, tė cilit ēdo aspekt i jetės shoqėrore duhet t’i referohet pėr tė gjetur plotėsi kuptimi. Sipas njė domethėnieje tė parė e tė gjerė, me tė mirė tė pėrbashkėt kuptohet «tėrėsia e kushteve tė jetės shoqėrore qė u mundėsojnė qoftė kolektiviteteve, qoftė secilit anėtar, ta arrijnė pėrsosmėrinė e tyre mė plotėsisht dhe mė shpejt».346

    E mira e pėrbashkėt nuk qėndron nė shumėn e thjeshtė tė tė mirave tė veēanta tė secilit subjekt tė trupit shoqėror. Duke qenė e tė gjithėve dhe e secilit ėshtė dhe mbetet e pėrbashkėt, sepse ėshtė e pandashme dhe sepse vetėm sė bashku ėshtė e mundur tė arrihet, tė rritet e tė ruhet, edhe pėr tė ardhmen. Ashtu sikurse edhe tė vepruarit moral i individit realizohet nė kryerjen e tė mirės, po ashtu edhe tė vepruarit shoqėror arrin nė plotėsi duke realizuar tė mirėn e pėrbashkėt. Nė tė vėrtetė, e mira e pėrbashkėt mund tė kuptohet si pėrmasa shoqėrore dhe bashkėsiore e tė mirės morale.

165    Njė shoqėri qė, nė tė gjitha nivelet, dėshiron qėllimisht tė mbetet nė shėrbim tė qenies njerėzore ėshtė ajo qė i vė vetes si synim parėsor tė mirėn e pėrbashkėt, si e mirė e tė gjithė njerėzve dhe e tė gjithė njeriut.347 Personi nuk mund tė gjejė plotėsim vetėm nė vetvete, domethėnė pa pasur parasysh qenien e tij «me» dhe «pėr» tė tjerėt. Kjo e vėrtetė dikton jo vetėm njė bashkėjetesė tė thjeshtė nė nivelet e ndryshme tė jetės shoqėrore dhe marrėdhėnore, por edhe kėrkimin e pareshtur, nė formė praktike dhe jo vetėm ideale, tė sė mirės apo tė kuptimit tė sė vėrtetės qė gjendet nė format ekzistuese tė jetės shoqėrore. Asnjė formė shprehėse e socialitetit  qė prej familjes, te grupi shoqėror i ndėrmjetėm, te shoqata, te ndėrmarrja me karakter ekonomik, te qyteti, te krahina, te shteti, deri te bashkėsia e popujve dhe e kombeve  nuk mund ta shmangė pikėpyetjen rreth tė mirės sė vet tė pėrbashkėt, qė formon domethėnien e tij dhe arsyen e njėmendtė tė vetė ekzistencės sė tij.348

b) Pėrgjegjėsia e tė gjithėve pėr tė mirėn e pėrbashkėt

166    Kėrkesat e tė mirės sė pėrbashkėt burojnė prej kushteve shoqėrore tė ēdo epoke dhe janė tė lidhura ngushtė me respektimin dhe nxitjen e tėrėsishme tė personit dhe tė tė drejtave tė tij themelore.349 Kėto kėrkesa i pėrkasin sė pari angazhimit pėr paqen, organizimit tė pushteteve tė shtetit, njė rendi tė qėndrueshėm juridik, mbrojtjes sė mjedisit, dhėnies sė atyre shėrbimeve thelbėsore tė personave, disa prej tė cilėve janė njėkohėsisht tė drejta tė njeriut: ushqimi, vendbanimi, puna, edukimi dhe mundėsia pėr kulturė, transporte, shėndet, qarkullim tė lirė tė informacionit dhe mbrojtje tė lirisė fetare.350 Nuk duhet harruar ndihma qė ēdo komb ėshtė i detyruar tė japė pėr njė bashkėveprim tė vėrtetė ndėrkombėtar, pėr tė mirėn e pėrbashkėt tė mbarė njerėzimit, edhe pėr brezat e ardhshėm.351

167    E mira e pėrbashkėt i angazhon tė gjithė anėtarėt e shoqėrisė: askush nuk ėshtė i liruar prej bashkėpunimit, sipas aftėsive tė veta, pėr arritjen dhe zhvillimin e saj352. E mira e pėrbashkėt kėrkon qė t’i shėrbehet plotėsisht, jo sipas vizioneve kufizuese tė nėnshtruara dobive tė pjesshme, qė mund tė nxirren prej saj, por nė bazė tė njė logjike qė priret nga marrja pėrsipėr mė e gjerė e pėrgjegjėsisė. E mira e pėrbashkėt ėshtė pasojė e prirjeve mė tė larta tė njeriut,353 por ėshtė njė e mirė e vėshtirė pėr t’u arritur, sepse kėrkon aftėsinė dhe kėrkimin e vazhdueshėm tė sė mirės sė tjetrit sikur tė ishte jona.

    Tė gjithė kanė edhe tė drejtėn tė pėrdorin kushtet e jetės shoqėrore qė dalin prej kėrkimit tė sė mirės sė pėrbashkėt. Tingėllon ende aktual mėsimi i Piut XI: «Duhet tė arrihet qė shpėrndarja e tė mirave tė krijuara, tė cilėn kushdo e sheh tani se sa shumė ėshtė shkak vėshtirėsie, prej ēekuilibrit tė madh mes pak tė stėrpasurve dhe tė mjerėve tė panumėrt, tė ēohet pėrsėri nė pėrputhje me normat e sė mirės sė pėrbashkėt dhe tė drejtėsisė shoqėrore».354

c) Detyrat e bashkėsisė politike

168    Pėrgjegjėsia pėr tė arritur tė mirėn e pėrbashkėt, pėrveēse secilit person, i pėrket edhe shtetit, pasi e mira e pėrbashkėt ėshtė arsyeja e ekzistencės sė autoritetit politik.355 Nė tė vėrtetė, shteti duhet tė garantojė kompaktėsinė, njėsishmėrinė dhe organizimin e shoqėrisė civile shprehje e sė cilės ai ėshtė,356 nė mėnyrė qė e mira e pėrbashkėt tė mund tė arrihet me ndihmėn e tė gjithė shtetasve. Njeriu si individ, familja, trupat e ndėrmjetėm nuk janė nė gjendje tė arrijnė vetė nė zhvillimin e tyre tė plotė; prej kėsaj rrjedh nevoja e institucioneve politike, qėllimi i tė cilave ėshtė t’ua bėjė tė arritshme personave tė mirat e nevojshme  materiale, kulturore, morale, shpirtėrore  pėr tė bėrė njė jetė vėrtet njerėzore. Qėllimi i jetės shoqėrore ėshtė e mira e pėrbashkėt historikisht e realizueshme.357

169    Pėr tė siguruar tė mirėn e pėrbashkėt, qeveria e ēdo vendi ka detyrėn specifike qė tė harmonizojė me drejtėsi interesat e ndryshme sektoriale.358 Pajtimi i drejtė i tė mirave tė veēanta tė grupeve dhe tė individėve ėshtė njėri prej funksioneve mė delikate tė pushtetit publik. Veē kėsaj, nuk duhet harruar se nė shtetin demokratik, nė tė cilin vendimet merren zakonisht me shumicėn e pėrfaqėsuesve tė vullnetit popullor, ata tė cilėve u pėrket pėrgjegjėsia e qeverisjes e kanė pėr detyrė ta intepretojnė tė mirėn e pėrbashkėt tė vendit tė tyre jo vetėm sipas orientimeve tė shumicės, por nė perspektivėn e tė mirės efektive tė tė gjithė anėtarėve tė bashkėsisė civile, pėrfshirė ata qė janė nė pozicionin e pakicės.

170    E mira e pėrbashkėt e shoqėrisė nuk ėshtė njė qėllim nė vetvete; ajo ka vlerė vetėm duke iu referuar arritjes sė qėllimeve tė fundit tė personit dhe tė mirės sė pėrbashkėt universale tė mbarė krijimit. Hyji ėshtė qėllimi i fundit i krijesave tė Veta dhe pėr asnjė arsye e mira e pėrbashkėt nuk mund tė privohet prej pėrmasės tė saj transhendente, qė e tejkalon por edhe qė i jep plotėsi edhe asaj historike.359 Kjo perspektivė e arrin plotėsinė e vet me anė tė fesė nė Pashkėn e Jezusit, qė hedh dritė tė plotė mbi realizimin e tė mirės sė vėrtetė tė pėrbashkėt tė njerėzimit. Historia jonė  pėrpjekja personale dhe kolektive pėr ta ngritur gjendjen njerėzore  fillon e kulmon nė Jezusin: falė Tij, nėpėr Tė dhe pėr Tė, ēdo realitet, pėrfshirė edhe shoqėrinė njerėzore, mund tė ēohet drejt tė Mirės sė vet mė tė madhe, drejt plotėsimit tė vet. Njė vizion thjesht historik dhe materialist do tė arrinte ta shndėrronte tė mirėn e pėrbashkėt thjesht nė njė mirėqenie socio-ekonomike, pa asnjė finalizim transhendent apo pa arsyen e vet mė tė thellė tė tė ekzistuarit.

 

III. ADRESIMI UNIVERSAL I TĖ MIRAVE

a) Zanafilla dhe domethėnia

171    Ndėr implikimet e shumta tė sė mirės sė pėrbashkėt, njė rėndėsi tė drejtpėrdrejtė merr parimi i adresimit universal tė tė mirave: «Hyji e ka caktuar tokėn me gjithēka qė ajo pėrmban pėr pėrdorimin e tė gjithė njerėzve dhe popujve, kėshtu qė tė mirat e krijuara duhet tė arrijnė tek tė gjithė me kriter tė barabartė, duke pasur si udhėrrėfyese drejtėsinė dhe si shoqėruese dashurinė».360 Ky parim bazohet nė faktin se «zanafilla e parė e gjithė asaj qė ėshtė e mirė ėshtė vetė akti i Hyjit i cili ka krijuar tokėn dhe njeriun dhe njeriut ia ka dhėnė tokėn qė ta sundojė me punėn e vet dhe tė gėzojė frytet e saj (krh. Zan 1, 28-29). Hyji ia ka dhėnė tokėn gjithė gjinisė njerėzore, qė ajo tė ushqejė tė gjithė anėtarėt e saj, pa pėrjashtuar e pa privilegjuar askėnd. Kėtu qėndron rrėnja e adresimit universal tė tė mirave tė tokės. Kjo, pėr vetė begatinė e saj dhe aftėsinė pėr tė plotėsuar nevojat e njeriut, ėshtė dhurata e parė e Hyjit pėr mbajtjen e jetės njerėzore».361 Nė tė vėrtetė, personi nuk mund tė jetojė pa tė mirat materiale qė u pėrgjigjen nevojave tė tij kryesore dhe pėrbėjnė kushtet bazė pėr ekzistencėn e tij; kėto tė mira janė absolutisht tė domosdoshme pėr tė, qė tė ushqehet e tė rritet, qė tė komunikojė e tė bashkohet me tė tjerėt dhe qė tė mund tė arrijė qėllimet mė tė larta pėr tė cilat ėshtė thirrur.362

172    Parimi i adresimit universal tė tė mirave tė tokės qėndron nė bazėn e tė drejtės universale pėr pėrdorimin e tė mirave. Ēdo njeri duhet tė ketė mundėsi qė ta pėrdorė mirėqenien e nevojshme pėr zhvillimin e vet tė plotė: parimi i pėrdorimit tė pėrbashkėt tė tė mirave ėshtė «parimi i parė i krejt rendit etiko-shoqėror»363 dhe «parimi tipik i doktrinės shoqėrore tė krishterė».364 Pėr kėtė arsye Kisha e ka quajtur si detyrė tė saktėsojė natyrėn dhe karakteristikat e tij. Para sė gjithash bėhet fjalė pėr njė tė drejtė natyrore, qė gjendet nė natyrėn e njeriut dhe jo pėr njė tė drejtė vetėm pozitive, tė lidhur me rastin historik; veē kėsaj, kjo e drejtė ėshtė «zanafillore».365 Ajo i pėrket personit, secilit person dhe ėshtė parėsore nė krahasim me ēfarėdo ndėrhyrjeje njerėzore mbi tė mirat, me ēfarėdo rendi juridik tė tyre, me ēfarėdo sistemi dhe metode ekonomiko-shoqėrore: «Tė gjitha tė drejtat e tjera, tė ēfarėdo lloji, pėrfshirė kėtu edhe ato pėr pronėn dhe pėr tregtinė e lirė, varen prej tij [adresimit universal tė tė mirave]: pra, nuk duhet ta pengojnė por, pėrkundrazi, ta lehtėsojnė realizimin e tij dhe ėshtė njė detyrė e madhe dhe e ngutshme shoqėrore t’i kthehen qėllimit tė tyre origjinar».366

173    Zbatimi konkret i parimit tė adresimit universal tė tė mirave, sipas konteksteve tė ndryshme kulturore e shoqėrore, bashkėpėrcakton njė pėrkufizim tė saktė tė mėnyrave, tė kufijve, tė objekteve. Adresimi dhe pėrdorimi universal nuk do tė thonė se gjithēka ėshtė nė dispozicion tė secilit apo tė tė gjithėve dhe, as se e njėjta gjė i shėrben apo i pėrket secilit apo tė gjithėve. Nėse ėshtė e vėrtetė se tė gjithė lindin me tė drejtėn pėr pėrdorimin e tė mirave, ėshtė po aq e vėrtetė se, pėr tė siguruar njė ushtrim tė drejtė e tė rregullt, janė tė nevojshme ndėrhyrjet e rregulluara, fryt i marrėveshjeve kombėtare e ndėrkombėtare, si dhe njė rend juridik qė e pėrcakton dhe e specifikon kėtė ushtrim.

174    Parimi i adresimit universal tė tė mirave na fton tė kultivojmė njė vizion tė ekonomisė tė frymėzuar prej vlerave morale qė na mundėsojnė tė mos e humbim kurrė sysh as zanafillėn, as qėllimin e kėtyre tė mirave, nė mėnyrė qė tė realizohet njė botė e drejtė dhe solidare, nė tė cilėn formimi i pasurisė tė mund tė marrė njė funksion pozitiv. Nė tė vėrtetė, pasuria paraqet kėtė valencė nė larminė e formave qė mund ta shprehin si rezultati i njė procesi prodhues tė pėrpunimit tekniko-ekonomik tė burimeve tė disponueshme, natyrore dhe nėnprodukte, i udhėhequr prej fantazisė, prej aftėsisė projektuese, prej punės sė njerėzve dhe i pėrdorur si mjet i dobishėm pėr tė nxitur mirėqenien e njerėzve dhe tė popujve dhe pėr tė kundėrshtuar pėrjashtimin e shfrytėzimin e tyre.

175    Adresimi universal i tė mirave bashkėmbart njė pėrpjekje tė pėrbashkėt tė prirur pėr tė arritur pėr ēdo person dhe pėr tė gjithė popujt kushtet e nevojshme pėr zhvillimin e tėrėsishėm, kėshtu qė tė gjithė tė mund tė ndihmojnė nė nxitjen e njė bote mė njerėzore, «nė tė cilėn secili tė mund tė japė e tė marrė dhe nė tė cilėn pėrparimi i disave nuk do tė jetė pengesė pėr zhvillimin e tė tjerėve, as njė pretekst pėr nėnshtrimin e tyre».367 Ky parim i pėrgjigjet thirrjes sė pareshtur tė drejtuar nga Ungjilli personave dhe shoqėrive tė ēdo kohe, gjithmonė tė gjendura para tundimit tė etjes pėr zotėrim, tė cilit vetė Zoti Jezus ka dashur t’i nėnshtrohet (krh. Mk 1, 12-13; Mt 4, 1-11; Lk 4, 1-13) qė tė na mėsojė rrugėn pėr ta kapėrcyer atė me hirin e Tij.

b) Adresimi universal i tė mirave dhe prona private

176    Nėpėrmjet punės, njeriu, duke pėrdorur inteligjencėn e tij, arrin ta sundojė tokėn dhe ta bėjė atė banesėn e vet tė denjė: «Nė kėtė mėnyrė ai e bėn tė vetėn njė pjesė tė tokės, atė qė pikėrisht e ka fituar me punė. Kėtu qėndron origjina e pronės individuale».368 Prona private dhe format e tjera tė zotėrimit privat tė tė mirave «i sigurojnė secilit hapėsirėn efektivisht tė nevojshme pėr autonominė personale e familjare dhe duhet tė konsiderohen si njė zgjatje e lirisė njerėzore. Pėrbėjnė sė fundi njėrin prej kushteve tė lirive civile, pasi prodhojnė nxitje pėr tė zbatuar detyrėn dhe pėrgjegjėsinė».369 Prona private ėshtė element themelor i njė politike ekonomike njėmend shoqėrore e demokratike dhe ėshtė garanci e njė rendi tė drejtė shoqėror. Doktrina shoqėrore kėrkon qė prona e tė mirave tė jetė njėsoj e arritshme pėr tė gjithė,370 kėshtu qė tė gjithė tė bėhen, tė paktėn nė njėfarė mase, pronarė dhe pėrjashton pėrdorimin e formave «tė zotėrimit tė pėrbashkėt e tė pėrzier».371

177    Tradita e krishterė nuk e ka njohur kurrė tė drejtėn pėr pronė private si absolute dhe tė paprekshme: «Pėrkundrazi, ajo e ka kuptuar gjithmonė nė kontekstin mė tė gjerė tė sė drejtės sė pėrbashkėt tė tė gjithėve pėr t’i pėrdorur tė mirat e tėrė krijimit: e drejta pėr pronė private si e varur nga e drejta pėr pėrdorim tė pėrbashkėt nga adresimi universal i tė mirave».372 Parimi i adresimit universal tė tė mirave pohon qoftė sovranitetin e plotė dhe tė pėrhershėm tė Hyjit mbi ēdo realitet, qoftė kėrkesėn qė tė mirat e krijimit tė mbeten tė finalizuara dhe tė adresuara pėr zhvillimin e krejt njeriut dhe tė mbarė njerėzimit.373 Ky parim nuk i kundėrvihet tė drejtės pėr pronėsi,374 por tregon nevojėn pėr ta rregulluar atė. Nė tė vėrtetė, prona private, cilatdo qofshin format konkrete tė regjimeve dhe tė normave juridike nė lidhje me tė, nė thelbin e vet ėshtė vetėm njė mjet pėr respektimin e parimit tė adresimit universal tė tė mirave dhe pra, nė analizė tė fundit, nuk ėshtė njė qėllim por njė mjet».375

178    Mėsimi shoqėror i Kishės nxit qė tė njihet funksioni shoqėror i ēfarėdo forme tė zotėrimit privat,376 me referimin e qartė nė kėrkesat e pashmangshme tė sė mirės sė pėrbashkėt.377 Njeriu «duhet t’i konsiderojė gjėrat e jashtme qė ligjėrisht zotėron jo vetėm si tė vetat, por edhe si tė pėrbashkėta, nė kuptimin se mund tė jenė tė dobishme jo vetėm pėr tė por edhe pėr tė tjerėt».378 Adresimi universal i tė mirave bashkėmbart disa detyrime mbi pėrdorimin e tyre nga ana e pronarėve tė ligjshėm. Personi i vetėm nuk mund tė veprojė duke mos marrė parasysh efektet e pėrdorimit tė burimeve tė veta, por duhet tė veprojė nė mėnyrė qė tė kėrkojė, pėrveē dobisė personale e familjare, edhe tė mirėn e pėrbashkėt. Prej kėsaj rrjedh detyra nga ana e pronarėve, qė tė mos i mbajnė tė pashfrytėzuara tė mirat qė zotėrojnė dhe t’i destinojnė ato pėr veprimtarinė prodhuese, edhe duke ua besuar atyre qė kanė dėshirėn dhe aftėsinė t’i pėrfshijnė nė prodhim.

179    Faza aktuale historike, duke vėnė nė dispozicion tė shoqėrisė tė mira tė reja, krejtėsisht tė panjohura deri nė kohėt e fundit, kėrkon njė rilexim tė parimit tė adresimit universal tė tė mirave tė tokės, duke e bėrė tė nevojshme njė shtrirje tė tij qė pėrfshin edhe frytet e pėrparimit tė fundit ekonomik e teknologjik. Prona e tė mirave tė reja, qė vijnė prej njohjes, prej teknikės dhe prej dijes, bėhet gjithnjė e mė vendimtare, sepse nė tė «bazohet pasuria e kombeve tė industrializuara shumė mė tepėr se nė atė tė burimeve natyrore».379

    Njohjet e reja teknike dhe shkencore duhet tė vihen nė shėrbim tė nevojave parėsore tė njeriut, nė mėnyrė qė gradualisht tė mund tė rritet pasuria e pėrbashkėt e njerėzimit. Prandaj, zbatimi i plotė i parimit tė adresimit universal tė tė mirave kėrkon veprime nė nivel ndėrkombėtar dhe nisma tė programuara nga tė gjitha vendet: «Duhet tė shemben pengesat dhe monopolet qė i lėnė shumė popuj nė skajet e zhvillimit, t’u sigurohen tė gjithėve  individėve dhe kombeve  kushtet bazė, qė mundėsojnė pjesėmarrjen nė zhvillim».380

180    Nėse nė procesin e zhvillimit ekonomik e shoqėror marrin njė rėndėsi tė ndjeshme format e pronėsisė tė panjohura nė tė kaluarėn, megjithatė, nuk mund tė harrohen ato tradicionale. Prona individuale nuk ėshtė forma e vetme e ligjshme e zotėrimit. Njė rėndėsi tė veēantė merr edhe forma e hershme e pronės bashkėsiore qė, megjithėse e pranishme nė vendet ekonomikisht tė pėrparuara, karakterizon, nė mėnyrė tė veēantė, strukturėn shoqėrore tė shumė popujve tė varfėr. Ėshtė njė formė pronėsie qė ndikon thellė nė jetėn ekonomike, kulturore e politike tė atyre popujve sa pėrbėn njė element themelor tė mbijetesės sė tyre dhe tė mirėqenies sė tyre. Megjithatė, mbrojtja dhe pėrforcimi i pronės bashkėsiore nuk duhet tė pėrjashtojnė vetėdijen pėr faktin se edhe ky lloj i pronės ėshtė i destinuar qė tė zhvillohet. Po tė veprohej nė mėnyrė tė tillė qė tė garantohej vetėm ruajtja e saj, do tė rrezikohej tė lidhej ajo me tė kaluarėn dhe, nė kėtė mėnyrė, tė dėmtohej.381

    Mbetet gjithmonė themelore, sidomos nė Vendet qė janė nė rrugėn e zhvillimit apo qė kanė dalė prej sistemeve kolektiviste apo tė kolonizimit, ndarja e drejtė e tokės. Nė zonat rurale, mundėsia pėr tė pasur tokė nėpėrmjet mundėsive qė jepen edhe prej tregjeve tė punės dhe tė kreditit ėshtė kushti i nevojshėm pėr arritjen e tė mirave dhe tė shėrbimeve tė tjera; pėrveēse pėrbėn njė rrugė tė efektshme pėr mbrojtjen e mjedisit, kjo mundėsi pėrfaqėson edhe njė sistem sigurimi shoqėror tė realizueshėm edhe nė vendet qė kanė njė strukturė administrative tė dobėt.382

181    Subjektit zotėrues, qoftė ai individ apo bashkėsi, i burojnė njė seri dobish objektive nga prona e tij: kushte mė tė mira jetese, siguri pėr tė ardhmen, mundėsi mė tė mėdha zgjedhjeje. Nga ana tjetėr, prej pronės mund tė vijė edhe njė seri premtimesh mashtruese dhe tunduese. Njeriu apo shoqėria qė arrijnė deri nė atė pikė sa ta absolutizojnė rolin e saj pėrfundojnė duke bėrė pėrvojėn e skllavėrisė mė rrėnjėsore. Nė tė vėrtetė, asnjė zotėrim nuk mund tė konsiderohet i papėrfillshėm pėr ndikimin qė ka si mbi individėt, ashtu edhe mbi institucionet: zotėruesi qė me pamaturi i bėn idhuj tė mirat e veta (krh. Mt 6, 24; 19, 21-26; Lk 16, 13) mė shumė se kurrė zotėrohet e nėnshtrohet prej tyre.383 Vetėm duke e pranuar varėsinė e tyre prej Hyji Krijues dhe duke i finalizuar si pasojė pėr tė mirėn e pėrbashkėt, ėshtė e mundur qė tė mirave materiale t’u jepet funksioni i mjeteve tė dobishme pėr rritjen e njerėzve dhe tė popujve.

c) Adresimi universal i tė mirave dhe zgjedhja parapėlqyese pėr tė varfrit

182    Parimi i adresimit universal tė tė mirave kėrkon qė tė shikohen me njė kujdes tė veēantė tė varfrit, ata qė gjenden nė situata tė skajshme dhe, nė ēdo rast, personat tė cilėve kushtet e jetės ua pengojnė njė rritje tė pėrshtatshme. Nė lidhje me kėtė duhet theksuar, me gjithė forcėn e vet, zgjedhja parapėlqyese pėr tė varfrit:384 «Kjo ėshtė njė zgjedhje, apo njė formė e veēantė e parėsisė nė ushtrimin e dashurisė sė krishterė, e dėshmuar nga krejt Tradita e Kishės. Ajo i referohet jetės sė tė krishterit, si imitues i jetės sė Krishtit, por zbatohet njėlloj edhe nė pėrgjegjėsitė tona shoqėrore dhe, prandaj, nė jetėn tonė, nė vendimet qė duhen marrė nė mėnyrė koherente mbi pronėsinė dhe pėrdorimin e tė mirave. Sot pastaj, duke pasur parasysh pėrmasėn botėrore qė ēėshtja shoqėrore ka marrė, kjo dashuri parapėlqyese, me vendimet qė ajo na frymėzon, nuk mund tė mos i pėrqafojė shumicat e pafundme tė tė uriturve, tė lypsarėve, tė tė pastrehėve, pa asistencė mjekėsore dhe, sidomos, pa shpresė pėr njė tė ardhme mė tė mirė».385

183    Mjerimi njerėzor ėshtė shenja e dukshme e gjendjes sė dobėsisė sė njeriut dhe e nevojės sė tij pėr shpėtim.386 Pėr tė ka pasur dhembshuri Krishti Shpėtimtar, qė ėshtė identifikuar me tė Tijėt «vėllezėr mė tė vegjėl» (Mt 25, 40.45): «Jezu Krishti do t’i njohė tė zgjedhurit e Vet pikėrisht nga ajo se sa kanė bėrė pėr tė varfrit. Meqenėse “Tė varfėrve po u predikohet Ungjilli”(Mt 11, 5), kjo ėshtė shenja se Krishti ėshtė i pranishėm».387

    Jezusi thotė: «Skamnorėt i keni gjithmonė me vete, e mua nuk mė keni gjithmonė» (Mt 26, 11; krh. Mk 14, 7; Gjn 12, 8), jo pėr t’ia kundėrvėnė shėrbimit tė tė varfėrve vėmendjen e kushtuar Atij. Realizmi i krishterė, ndėrsa nga njėra anė vlerėson pėrpjekjet e lavdėrueshme qė bėhen pėr ta mposhtur varfėrinė, nga ana tjetėr tė hap sytė para pozicioneve ideologjike dhe mesianizmave qė ushqejnė iluzionin se mund tė zhduket nga kjo botė nė mėnyrė tė tėrėsishme problemi i varfėrisė. Kjo do tė ndodhė vetėm me kthimin e Tij, kur Ai do tė jetė pėrsėri me ne pėrgjithmonė. Ndėrkohė, tė varfrit na janė besuar neve dhe sipas kėsaj pėrgjegjėsie do tė gjykohemi nė fund (krh. Mt 25, 31-46): «Zoti Ynė na paralajmėron se do tė ndahemi prej Tij nėse nuk i ndihmojmė nė nevojat e tyre tė mėdha tė varfrit dhe tė vegjlit qė janė vėllezėrit e Tij».388

184    Dashuria e Kishės pėr tė varfrit frymėzohet nė Ungjillin e lumturive, nė varfėrinė e Jezusit dhe nė vėmendjen e Tij pėr tė varfrit. Kjo dashuri i pėrket varfėrisė materiale si dhe formave tė shumta tė varfėrisė kulturore e fetare.389 Kisha, «qė prej fillimeve, pavarėsisht prej pabesnikėrisė sė shumė anėtarėve tė saj, nuk ka reshtur kurrė sė angazhuari pėr t’i lehtėsuar, pėr t’i mbrojtur e pėr t’i liruar. Kėtė e ka bėrė me vepra tė panumėrta bamirėsie, qė mbeten gjithmonė dhe kudo tė domosdoshme».390 E frymėzuar nė mėsimin ungjillor «Falas morėt, falas edhe jepni!» (Mt 10, 8), Kisha na mėson ta ndihmojmė tė afėrmin nė nevojat e tij tė ndryshme dhe dhuron nė bashkėsinė njerėzore vepra tė panumėrta mėshire trupore e shpirtėrore: «Ndėr kėto vepra, dhėnia e lėmoshės tė varfėrve ėshtė njėra prej dėshmive kryesore tė dashurisė vėllazėrore: ėshtė edhe njė praktikė e drejtėsisė qė i pėlqen Hyjit»,391 edhe pse praktika e dashurisė nuk kufizohet nė lėmoshėn, por bashkėpėrcakton edhe vėmendjen ndaj pėrmasės shoqėrore e politike tė problemit tė varfėrisė. Nė marrėdhėnien mes dashurisė dhe drejtėsisė kthehet vazhdimisht mėsimi i Kishės: «Kur u dhurojmė tė varfėrve gjėrat e domosdoshme, nuk u bėjmė atyre dhurata personale, por u japim atyre atė qė ėshtė e tyrja. Mė shumė se njė akt dashurie, kryejmė njė detyrė drejtėsie».392 Etėrit Konciliarė porosisin me forcė qė kjo detyrė tė kryhet, «me qėllim qė tė mos u jepet si dhuratė dashurie ajo qė ėshtė e detyrueshme prej drejtėsisė».393 Dashuria pėr tė varfrit ėshtė me siguri «e papajtueshme me dashurinė e tepruar pėr pasuritė apo me pėrdorimin e tyre egoist»394 (krh. Jak 5, 1-6).

IV. PARIMI I SUBSIDIARITETIT

a) Zanafilla dhe domethėnia

185    Subsidiariteti ėshtė ndėr udhėzimet mė tė vazhdueshme e karakteristike tė doktrinės shoqėrore tė Kishės, i pranishėm qė prej enciklikės sė parė tė madhe shoqėrore.395 Ėshtė e pamundur tė nxisim dinjitetin e personit nėse nuk kujdesemi pėr familjen, pėr grupet, pėr shoqatat, pėr realitetet territoriale lokale, me pak fjalė, pėr ato shprehje tė agregimit tė llojit ekonomik, shoqėror, kulturor, sportiv, argėtues, profesional, politik, tė cilave personat u japin jetė vetvetiu dhe qė ua bėjnė atyre tė mundur njė rritje efektive shoqėrore.396 Kjo ėshtė fusha e shoqėrisė civile, e kuptuar si tėrėsi e marrėdhėnieve mes individėve dhe mes shoqėrive tė ndėrmjetme, qė realizohen nė formė tė drejtpėrdrejtė dhe falė «subjektivitetit krijues tė qytetarėve».397 Rrjeti i kėtyre marrėdhėnieve end indin shoqėror dhe pėrbėn bazėn e njė bashkėsie tė vėrtetė personash, duke e bėrė tė mundur njohjen e formave mė tė larta tė socialitetit.398

186    Kėrkesa pėr tė mbrojtur e pėr tė nxitur shprehjet e drejtpėrdrejta tė socialitetit ėshtė theksuar prej Kishės nė enciklikėn «Quadragesimo anno», nė tė cilėn parimi i subsidiaritetit tregohet si parim shumė i rėndėsishėm i «filozofisė shoqėrore»: «Ashtu siē ėshtė e palejueshme t’u hiqet individėve ajo qė ata mund ta kryejnė me forcat e tyre dhe me industrinė e tyre pėr t’ia besuar bashkėsisė, po ashtu ėshtė e padrejtė t’i caktohet njė shoqėrie mė tė madhe e mė tė lartė ajo qė mund tė bėhet prej bashkėsive mė tė vogla e mė tė ulta. Dhe ky ėshtė njėkohėsisht njė dėm i rėndė e njė pėrmbysje e rendit tė drejtė tė shoqėrisė; sepse objekti natyror i ēfarėdo ndėrhyrjeje tė vetė shoqėrisė ėshtė tė ndihmojė nė mėnyrė pėrplotėsuese anėtarėt e trupit shoqėror, jo t’i shkatėrrojė apo t’i thithė brenda vetes».399

    Nė bazė tė kėtij parimi, tė gjitha shoqėritė e rendit mė tė lartė duhet tė vendosen nė njė qėndrim ndihme («subsidium»)  pra mbėshtetjeje, nxitjeje, zhvillimi  nė lidhje me ato mė tė voglat. Nė kėtė mėnyrė, trupat shoqėrorė tė ndėrmjetėm mund t’i kryejnė siē duhet funksionet qė u pėrkasin, pa iu dashur qė t’ua lėnė ato padrejtėsisht agregimeve tė tjera shoqėrore tė nivelit mė tė lartė, prej tė cilave do tė pėrpiheshin dhe do tė zėvendėsoheshin dhe, nė fund, do tė shihnin t’u mohohej dinjiteti i tyre dhe hapėsira jetėsore.

    Subsidiaritetit tė marrė nė kuptimin pozitiv, si ndihmė ekonomike, institucionale, legjislative ndaj entiteteve shoqėrore mė tė vogla, i pėrgjigjet njė seri implilkimesh negative, qė i kėrkojnė shtetit tė heqė dorė nga ajo qė, faktikisht, do ta zvogėlonte hapėsirėn jetėsore tė qelizave mė tė vogla e thelbėsore tė shoqėrisė. Nisma, liria e pėrgjegjėsia e tyre nuk duhet tė zėvendėsohen.

b) Udhėzime konkrete

187    Parimi i subsidiaritetit i mbron personat prej abuzimeve tė instancave shoqėrore mė tė larta dhe i nxit kėto tė fundit t’i ndihmojnė individėt dhe trupat e ndėrmjetėm qė tė kryejnė detyrat e tyre. Ky parim diktohet sepse ēdo person, familje apo trup i ndėrmjetėm ka diēka origjinale pėr t’i ofruar bashkėsisė. Pėrvoja vėrteton se mohimi i subsidiaritetit, apo kufizimi i tij nė emėr tė njė demokratizimi tė pretenduar apo barazie tė tė gjithėve nė shoqėri, e kufizon dhe nganjėherė e asgjėson shpirtin e lirisė e tė nismės.

    Me parimin e subsidiaritetit janė nė kundėrshtim format e centralizimit, tė burokratizimit, tė asistencializmit, tė pranisė sė paarsyetuar e tė tepėrt tė shtetit dhe tė aparatit publik: «Duke ndėrhyrė drejtpėrdrejt dhe duke ia hequr pėrgjegjėsinė shoqėrisė, shteti asistencial shkakton humbjen e energjive njerėzore dhe shtimin e tepruar tė aparateve publike, tė zotėruar nga logjikat burokratike mė shumė se nga shqetėsimi pėr t’u shėrbyer marrėsve, me njė rritje tė pamasė tė shpenzimeve».400 Njohja e mangėt apo e papėrshtatshme e nismės private, edhe ekonomike, dhe e funksionit tė saj publik, ashtu si edhe monopolet, ndihmojnė pėr ta shtypur parimin e subsidiaritetit.

    Vėnies nė jetė tė parimit tė subsidiaritetit i pėrgjigjen: respektimi dhe nxitja efektive e parėsisė sė personit dhe tė familjes; vlerėsimi i shoqatave dhe i organizatave tė ndėrmjetme, nė zgjedhjet e tyre themelore dhe nė tė gjitha ato qė nuk mund tė delegohen apo tė merren pėrsipėr prej tė tjerėve; inkurajimi qė i bėhet nismės private, nė mėnyrė qė ēdo organizėm shoqėror tė mbetet nė shėrbim tė sė mirės sė pėrbashkėt me veēantitė e veta; nyjėzimi pluralist i shoqėrisė dhe pėrfaqėsimi i forcave tė saj jetėsore; mbrojtja e tė drejtave njerėzore dhe tė pakicave; decentralizimi burokratik dhe administrativ; ekuilibri mes sferės publike dhe asaj private, me njohjen si pasojė tė funksioneve shoqėrore tė privates; njė pėrgjegjėsim i pėrshtatshėm i shtetasit nė «tė qenėt e tij pjesė» aktive e realitetit politik e shoqėror tė vendit.

188    Rrethana tė ndryshme mund tė kėshillojnė qė shteti tė ushtrojė njė funksion zėvendėsimi.401 Tė mendojmė, pėr shembull, pėr situatat nė tė cilat ėshtė e nevojshme qė vetė shteti ta nxisė ekonominė, pėr shkak tė pamundėsisė pėr shoqėrinė civile qė tė marrė pėrsipėr nė mėnyrė autonome kėtė nismė; tė mendojmė edhe pėr realitetet e ēekuilibrit tė rėndė dhe tė padrejtėsisė shoqėrore, nė tė cilat vetėm ndėrhyrja publike mund tė krijojė kushte tė njė barazie, drejtėsie e paqeje mė tė madhe. Megjithatė, nė dritėn e parimit tė subsidiaritetit ky zėvendėsim institucional nuk duhet tė zgjasė dhe tė shtrihet pėrtej kufirit tė nevojshėm, meqėnėse gjen arsyetim vetėm nė jashtėzakonshmėrinė e situatės. Nė ēdo rast, e mira e pėrbashkėt e kuptuar saktė, kėrkesat e sė cilės nė asnjė mėnyrė nuk duhet tė jenė nė kundėrshtim me mbrojtjen dhe nxitjen e parėsisė sė personit dhe shprehjeve tė tij kryesore shoqėrore, duhet tė mbetet kriteri i shoshitjes nė lidhje me zbatimin e parimit tė subsidiaritetit.

V. PJESĖMARRJA

a) Domethėnia dhe vlera

189    Pasojė karakteristike e subsidiaritetit ėshtė pjesėmarrja,402 qė shprehet, thelbėsisht, nė njė seri veprimtarish nėpėrmjet tė cilave shtetasi, si individ apo nė bashkim me tė tjerėt, drejtpėrdrejt apo me anė tė pėrfaqėsuesve tė vet, ndihmon nė jetėn kulturore, ekonomike, shoqėrore e politike tė bashkėsisė civile sė cilės i pėrket.403 Pjesėmarrja ėshtė njė detyrė qė duhet ushtruar me vetėdije nga tė gjithė, nė mėnyrė tė pėrgjegjshme dhe pėr tė mirėn e pėrbashkėt.404

    Ajo nuk mund tė kufizohet apo ngushtohet nė ndonjė pėrmbajtje tė veēantė tė jetės shoqėrore, duke pasur parasysh rėndėsinė e saj pėr rritjen, para sė gjithash njerėzore, nė fushat sikurse ėshtė bota e punės dhe veprimtaritė ekonomike nė dinamikat e tyre tė brendshme,405 informacioni e kultura dhe, nė shkallėn mė tė lartė, jeta shoqėrore e politike deri nė nivelet mė tė larta, siē janė ata prej tė cilėve varet bashkėpunimi i tė gjithė popujve pėr ndėrtimin e njė bashkėsie ndėrkombėtare solidare.406 Nė kėtė perspektivė, bėhet e pashmangshme nevoja pėr tė favorizuar pjesėmarrjen sidomos tė mė tė pafatėve dhe ndėrrueshmėria e drejtuesve politikė, me qėllim qė tė mos lejohet krijimi i privilegjimeve tė fshehta; veē kėsaj, ėshtė e nevojshme njė tėrheqje e fortė morale, nė mėnyrė qė mbarėshtimi i jetės publike tė jetė fryt i bashkėpėrgjegjėsisė sė secilit nė lidhje me tė mirėn e pėrbashkėt.

b) Pjesėmarrja dhe demokracia

190    Pjesėmarrja nė jetėn e bashkėsisė nuk ėshtė vetėm njėra prej aspiratave mė tė mėdha tė shtetasit, i thirrur pėr tė ushtruar lirisht e nė mėnyrė tė pėrgjegjshme rolin qytetar me dhe pėr tė tjerėt, por edhe njėra prej shtyllave tė rendeve demokratike,407 pėrveēse edhe njėra prej garancive mė tė mėdha tė qėndrueshmėrisė sė demokracisė. Nė tė vėrtetė, qeverisja demokratike pėrcaktohet duke u nisur prej ndarjes, nga ana e popullit, e pushteteve dhe e funksioneve, qė ushtrohen nė emėr tė tij, pėr llogari tė tij dhe nė dobi tė tij; ėshtė e qartė, pra, se ēdo demokraci duhet tė jetė pjesėmarrėse.408 Kjo kėrkon qė subjektet e ndryshme tė bashkėsisė civile, nė ēdo nivel tė saj, tė informohen, tė dėgjohen dhe tė pėrfshihen nė ushtrimin e funksioneve qė ajo kryen.

191    Pjesėmarrja mund tė arrihet nė tė gjitha marrėdhėniet e mundshme mes shtetasit dhe institucioneve: pėr kėtė qėllim, njė vėmendje e veēantė u duhet kushtuar konteksteve historike e shoqėrore nė tė cilėt ajo duhet tė zbatohet me tė vėrtetė. Kapėrcimi i pengesave kulturore, juridike e shoqėrore, qė shpesh ngrihen si mure tė vėrtetė kundėr pjesėmarrjes solidare tė shtetasve nė fatet e bashkėsisė sė tyre, kėrkon njė vepėr informuese dhe edukuese.409 Njė konsiderim tė vėmendshėm, nė kėtė drejtim, meritojnė tė gjitha qėndrimet qė e ēojnė shtetasin nė format pjesėmarrėse tė pamjaftueshme apo tė pasakta dhe nė antipatinė e pėrhapur pėr gjithēka qė i pėrket sferės sė jetės shoqėrore e politike: tė mendojmė, pėr shembull, pėr pėrpjekjet e shtetasve qė «tė bėjnė pazar» mbi kushtet mė tė leverdisshme pėr veten e vet me institucionet, gati sikur kėta janė nė shėrbim tė nevojave egoiste, si dhe pėr veprimtarinė praktike qė tė kufizohen nė shprehjen e zgjedhjes elektorale, duke arritur madje, nė shumė raste, tė heqin dorė edhe prej saj.410

    Nė frontin e pjesėmarrjes, njė shqetėsim i mėtejshėm krijohet prej vendeve me regjim totalitar apo diktatorial, nė tė cilėt e drejta themelore pėr tė marrė pjesė nė jetėn publike mohohet nė rrėnjė, sepse konsiderohet si kėrcėnim pėr vetė shtetin;411 prej vendeve nė tė cilat kjo e drejtė deklarohet vetėm formalisht, por konkretisht nuk mund tė ushtrohet; prej vendeve tė tjera nė tė cilat zmadhimi i tepruar i aparatit burokratik ia mohon faktikisht shtetasit mundėsinė qė tė paraqitet si njė aktor i vėrtetė i jetės shoqėrore e politike.412

VI. PARIMI I SOLIDARITETIT

a) Domethėnia dhe vlera

192    Solidariteti i jep njė rėndėsi tė veēantė socialitetit karakteristik tė personit njerėzor, barazisė sė tė gjithėve nė dinjitet e tė drejta, ecjes sė pėrbashkėt tė njerėzve e tė popujve drejt njė njėsie gjithnjė e mė tė bindur. Kurrė mė shumė se sot nuk ka pasur njė vetėdije kaq tė pėrhapur pėr lidhjen e ndėrvartėsisė mes njerėzve e popujve, qė shfaqet nė ēfarėdo niveli.413 Shumimi shumė i shpejtė i rrugėve dhe i mjeteve tė komunikimit «nė kohė reale», siē janė telematikėt, pėrparimet e jashtėzakonshme tė informatikės, vėllimi i rritur i kėmbimeve tregtare dhe i informacioneve, dėshmojnė se, pėr herė tė parė qysh prej fillimit tė historisė sė njerėzimit, tashmė ėshtė e mundur, tė paktėn teknikisht, tė vendosen marrėdhėnie edhe mes personash shumė tė largėt apo tė panjohur.

    Pėrballė dukurisė sė ndėrvartėsisė dhe tė pėrhapjes sė saj tė vazhdueshme, nga ana tjetėr, vazhdojnė nė tė gjithė botėn pabarazi shumė tė forta mes vendeve tė zhvilluara dhe vendeve nė rrugėn e zhvillimit, tė ushqyera edhe prej formave tė ndryshme tė shfrytėzimit, tė shtypjes dhe tė korrupsionit22* qė ndikojnė negativisht nė jetėn e brendshme dhe ndėrkombėtare tė shumė shteteve. Procesi i pėrshpejtimit tė ndėrvartėsisė mes personave dhe popujve duhet tė shoqėrohet me njė angazhim nė planin etiko-shoqėror po aq tė intensifikuar, pėr tė shmangur pasojat fatale tė njė situate padrejtėsie me pėrmasa planetare, tė destinuar tė pasqyrohet shumė negativisht edhe nė vetė vendet aktualisht mė tė favorizuara.414

b) Solidariteti si parim shoqėror dhe si virtyt moral

193    Marrėdhėniet e reja tė ndėrvartėsisė mes njerėzve dhe popujve, qė faktikisht janė forma tė solidaritetit, duhet tė shndėrrohen nė marrėdhėnie qė synojnė njė solidaritet tė vėrtetė etiko-shoqėror, qė ėshtė kėrkesė morale natyrore nė tė gjitha marrėdhėniet njerėzore. Pra, solidariteti paraqitet nė dy aspekte pėrplotėsuese: ai i parimit shoqėror415 dhe ai i virtytit moral.416

    Solidariteti duhet tė kuptohet, para sė gjithash, nė vlerėn e vet si parim shoqėror rregullues i institucioneve, nė bazė tė tė cilit «strukturat e mėkatit»,417 qė sundojnė nė marrėdhėniet mes personave dhe popujve, duhet tė kapėrcehen e tė shndėrrohen nė struktura tė solidaritetit, nėpėrmjet krijimit apo modifikimit tė pėrshtatshėm tė ligjeve, rregullave tė tregut, tė sistemeve.

    Solidariteti ėshtė edhe njė virtyt i vėrtetė moral, jo njė «ndjenjė dhembshurie e vakėt apo keqardhjeje sipėrfaqėsore pėr tė kėqijat e shumė njerėzve, tė afėrt apo tė largėt. Pėrkundrazi, ėshtė vendosmėria e madhe dhe kėmbėngulėse pėr t’u angazhuar pėr tė mirėn e pėrbashkėt: apo pėr tė mirėn e tė gjithėve dhe tė secilit, sepse tė gjithė jemi vėrtet pėrgjegjės pėr tė gjithė».418 Solidariteti ngrihet nė rangun e virtytit shoqėror themelor meqė vendoset nė pėrmasėn e drejtėsisė, virtyt i orientuar nė mėnyrė tė veēantė nga e mira e pėrbashkėt dhe nė «angazhimin pėr tė mirėn e tė afėrmit me gatishmėri, nė kuptimin ungjillor qė “tė birremi” nė dobi tė tjetrit nė vend qė ta shfrytėzojmė dhe “t’i shėrbejmė” nė vend qė ta shtypim pėr interesin tonė (krh. Mt 10, 40-42; 20, 25; Mk 1’, 42-45; Lk 22, 25-27)».419

c) Solidariteti dhe rritja e pėrbashkėt e njerėzve

194    Mesazhi i doktrinės shoqėrore mbi solidaritetin vė nė dukje faktin se ekzistojnė lidhje tė ngushta mes solidaritetit dhe tė mirės sė pėrbashkėt, solidaritetit dhe adresimit universal tė tė mirave, solidaritetit dhe barazisė mes njerėzve e popujve, solidaritetit dhe paqes nė botė.420 Termi «solidaritet», gjerėsisht i pėrdorur prej Magjisterit,421 shpreh pėrmbledhtazi nevojėn pėr tė njohur nė tėrėsinė e lidhjeve qė i bashkojnė njerėzit dhe grupet shoqėrore mes tyre, hapėsirėn qė i ėshtė dhėnė lirisė njerėzore pėr t’u kujdesur pėr rritjen e pėrbashkėt, tė bashkėndarė prej tė gjithėve. Angazhimi nė kėtė drejtim kthehet nė ndihmėn pozitive qė nuk duhet t’i mungojė ēėshtjes sė pėrbashkėt dhe nė kėrkimin e pikave tė mirėkuptimit tė mundshėm edhe aty ku mbizotėron logjika e ndarjes dhe e copėtimit, nė gatishmėrinė pėr t’u konsumuar pėr tė mirėn e tjetrit pėrtej ēdo individualizmi dhe sektarizmi».422

195    Parimi i solidaritetit bashkėmbart qė njerėzit e kohės sonė ta kultivojnė mė shumė vetėdijen pėr borxhin qė kanė pėrballė shoqėrisė brenda sė cilės janė tė pėrfshirė: janė borxhlinj tė atyre kushteve qė e bėjnė tė jetueshme ekzistencėn njerėzore, sikurse edhe tė asaj pasurie, tė padukshme e tė domosdoshme, qė pėrbėn kultura, njohja shkencore e teknologjike, tė mirat materiale dhe jomateriale, gjithēka qė jeta njerėzore ka prodhuar. Njė borxh i tillė duhet nderuar nė shfaqjet e ndryshme tė tė vepruarit shoqėror, kėshtu qė ecja e njerėzve tė mos ndėrpritet, por tė mbetet e hapur ndaj breznive tė tashme dhe atyre tė ardhshme, tė thirrura sė bashku, tė dyja palėt, qė tė bashkėndajnė, nė solidaritet, tė njėjtėn dhuratė.

d) Solidariteti nė jetėn dhe nė mesazhin e Jezu Krishtit

196    Maja e pakapėrcyeshme e perspektivės sė treguar ėshtė jeta e Jezusit tė Nazaretit, Njeriut tė ri, solidar me njerėzimin deri nė «vdekjen nė kryq» (Fil 2, 8): nė Tė ėshtė gjithmonė e mundshme tė njohim Shenjėn e gjallė tė asaj dashurie tė pamasė e transhendente tė Hyjit-me-ne, qė merr mbi vete dobėsitė e popullit tė Vet, ecėn me tė, e shpėton dhe e formon nė njėsi.423 Nė Tė dhe falė Tij, edhe jeta shoqėrore mund tė rizbulohet, megjithėse me tė gjitha kundėrshtitė dhe pasiguritė, si vend i jetės dhe i shpresės, pasi ėshtė shenjė e njė Hiri qė vazhdimisht u ofrohet tė gjithėve dhe qė fton nė format mė tė larta e pėrfshirėse tė bashkėndarjes.

    Jezusi i Nazaretit bėn qė tė shkėlqejė para syve tė tė gjithė njerėzve lidhja mes solidaritetit dhe dashurisė, duke e ndriēuar tėrė domethėnien e tij:424 «Nė dritėn e fesė, solidariteti priret tė kapėrcejė vetveten, tė marrė pėrmasat specifikisht tė krishtera tė dhurimit tė plotė falas, tė faljes dhe tė pajtimit. Atėherė i afėrmi nuk ėshtė vetėm njė qenie njerėzore me tė drejtat e tij dhe me barazinė e tij themelore para tė gjithėve, por bėhet shėmbėlltyra e gjallė e Hyjit Atė, e shpėrblyer prej gjakut tė Jezu Krishtit dhe e vėnė nėn veprimin e vazhdueshėm tė Shpirtit Shenjt. Prandaj, atė duhet ta duam, edhe nėse ėshtė armik, me tė njėjtėn dashuri me tė cilėn e do Zoti dhe pėr tė duhet tė jemi tė gatshėm pėr flijim, edhe atė mė tė lartin: “Tė japim jetėn pėr vėllezėrit tanė” (krh. 1 Gjn 3, 16)».425

VII. VLERAT THEMELORE
TĖ JETĖS SHOQĖRORE

a) Marrėdhėnia mes parimeve dhe vlerave

197    Doktrina shoqėrore e Kishės, pėrveē parimeve qė duhet tė udhėheqin nė ndėrtimin e njė shoqėrie tė denjė pėr njeriun, tregon edhe disa vlera themelore. Marrėdhėnia mes parimeve e vlerave ėshtė padyshim marrėdhėnie ndėrsjellshmėrie, meqė vlerat shoqėrore shprehin vlerėsimin qė u duhet dhėnė atyre aspekteve tė caktuara tė sė mirės morale qė parimet synojnė tė arrijnė, duke u ofruar si pika referimi pėr strukturimin e pėrshtatshėm dhe orientimin e rregullt tė jetės shoqėrore. Prandaj, vlerat kėrkojnė qoftė praktikimin e parimeve themelore tė jetės shoqėrore, qoftė ushtrimin personal tė virtyteve, dhe prandaj tė qėndrimeve morale qė u pėrgjigjen vetė vlerave.426

    Tė gjitha vlerat shoqėrore kanė tė bėjnė me dinjitetin e personit njerėzor, zhvillimin e njėmendtė tė tė cilit e ndihmojnė dhe janė, thelbėsisht: e vėrteta, liria, drejtėsia, dashuria.427 Praktikimi i tyre ėshtė rruga e sigurt dhe e nevojshme pėr tė arritur pėrsosjen personale dhe njė bashkėjetesė shoqėrore mė njerėzore; ato pėrbėjnė referimin e pashmangshėm pėr pėrgjegjėsit e punėve publike, tė thirrur qė tė zbatojnė «reformat thelbėsore tė strukturave ekonomike, politike, kulturore e teknologjike dhe ndryshimet e nevojshme nė institucione».428 Respektimi i autonomisė sė ligjshme tė realiteteve tokėsore e nxit Kishėn tė mos i rezervojė vetes kompetenca specifike tė rendit teknik e tokėsor,429 por nuk e pengon tė ndėrhyjė pėr tė treguar se si, nė zgjedhjet e ndryshme tė njeriut, kėto vlera afirmohen ose, pėrkundrazi, mohohen.430

b) E vėrteta

198    Njerėzit e kanė pėr detyrė nė mėnyrė tė veēantė tė priren vazhdimisht nga e vėrteta, ta respektojnė e ta dėshmojnė atė nė mėnyrė tė pėrgjegjshme.431 Tė jetuarit nė tė vėrtetėn ka njė domethėnie tė veēantė nė marrėdhėniet shoqėrore: nė tė vėrtetė, bashkėjetesa mes qenieve njerėzore brenda njė bashkėsie ėshtė e organizuar, e frytshme dhe i pėrgjigjet dinjitetit tė tyre si persona, kur bazohet nė tė vėrtetėn.432 Sa mė shumė qė personat dhe grupet shoqėrore pėrpiqen t’i zgjidhin problemet shoqėrore sipas tė vėrtetės, aq mė shumė largohen prej arbitraritetit dhe u pėrshtaten kėrkesave objektive tė moralitetit.

    Koha jonė kėrkon njė veprimtari tė dendur edukative433 dhe njė angazhim pėrkatės nga ana e tė gjithėve, me qėllim qė kėrkimi i tė vėrtetės, qė nuk kufizohet nė tėrėsinė apo nė ndonjėrin prej opinioneve, tė nxitet nė ēdo fushė, dhe tė sundojė mbi ēdo pėrpjekje pėr t’i relativizuar kėrkesat e saj apo pėr ta cenuar atė.434 Ėshtė njė ēėshtje qė ka tė bėjė veēanėrisht me botėn e komunikimit publik dhe me atė tė ekonomisė. Nė to, pėrdorimi i pamend i parasė bėn qė tė dalin nė pah pikėpyetjet gjithnjė e mė tė mprehta, qė tė ēojnė patjetėr nė njė nevojė pėr tejdukshmėri dhe ndershmėri nė tė vepruarin, personal dhe shoqėror.

c) Liria

199    Tek njeriu liria ėshtė njė shenjė shumė e lartė e shėmbėlltyrės hyjnore dhe, si pasojė, shenjė e dinjitetit sublim tė ēdo personi njerėzor:435 «Liria ushtrohet nė marrėdhėniet mes qenieve njerėzore. Ēdo person njerėzor, i krijuar nė shėmbėlltyrė tė Hyjit, ka tė drejtėn natyrore tė njihet si qenie e lirė dhe e pėrgjegjshme. Tė gjithė e kanė pėr detyrė qė ta respektojnė kėtė tek ēdo person. E drejta pėr ushtrimin e lirisė ėshtė njė kėrkesė e pandashme prej dinjitetit tė personit njerėzor».436 Nuk duhet tė ngushtohet domethėnia e lirisė, duke e konsideruar atė nė njė perspektivė vetėm individualiste dhe duke e kufizuar nė njė ushtrim arbitrar e tė pakontrolluar tė autonomisė personale: «Larg pėrmbushjes sė saj nė njė vetėqeverisje tė plotė tė unit dhe nė mungesėn e marrėdhėnieve, liria nuk ekziston vėrtet veēse aty ku lidhjet e ndėrsjella, tė rregulluara nga e vėrteta dhe nga drejtėsia, i bashkojnė personat».437 Kuptimi i lirisė bėhet i thellė dhe i gjerė kur ajo mbrohet, edhe nė nivel shoqėror, nė tėrėsinė e pėrmasave tė saj.

200    Vlera e lirisė, si shprehje e veēantisė sė ēdo personi njerėzor, respektohet kur secilit anėtar tė shoqėrisė i lejohet ta realizojė thirrjen e vet personale; tė kėrkojė tė vėrtetėn e tė dėshmojė idetė e veta fetare, kulturore e politike; tė shprehė opinionet e veta; tė vendosė pėr gjendjen e vet tė jetės dhe, pėr sa ėshtė e mundur, pėr punėn e vet; tė marrė nisma me karakter ekonomik, shoqėror e politik. Kjo duhet tė ndodhė brenda njė «konteksti tė qėndrueshėm juridik»,438 nė kufijtė e tė mirės sė pėrbashkėt e tė rendit publik dhe, nė ēdo rast, me pėrgjegjėsi.

    Liria duhet tė realizohet, nga ana tjetėr, edhe si aftėsi e mospranimit tė asaj qė ėshtė moralisht negative, nė ēfarėdo forme qė tė paraqitet,439 si aftėsi e shkėputjes efektive nga gjithēka qė mund ta pengojė rritjen personale, familjare e shoqėrore. Plotėsia e lirisė qėndron nė aftėsinė pėr tė zotėruar veten pėr njė tė mirė tė njėmendtė, brenda horizontit tė sė mirės sė pėrbashkėt universale.440

d) Drejtėsia

201    Drejtėsia ėshtė njė vlerė qė shoqėrohet me ushtrimin e virtytit pėrkatės moral themelor.441 Sipas formulimit tė saj klasik, «ajo qėndron nė vullnetin e vazhdueshėm e tė patundur pėr t’i dhėnė Hyjit dhe tė afėrmit atė qė i takon».442 Nga kėndvėshtrimi subjektiv drejtėsia pėrkthehet nė qėndrimin e vendosur prej vullnetit pėr ta njohur tjetrin si person, ndėrsa nga kėndvėshtrimi objektiv, ajo pėrbėn kriterin pėrcaktues tė moralitetit nė fushėn ndėr-subjektive dhe shoqėrore.443

    Magjisteri shoqėror thėrret pėr respektimin e formave klasike tė drejtėsisė: asaj tė ndėrsjellė, asaj pėrndarėse, asaj ligjore.444 Njė rėndėsi gjithnjė e mė tė madhe ka marrė pėr tė drejtėsia shoqėrore,445 qė pėrfaqėson njė zhvillim tė vėrtetė tė drejtėsisė sė pėrgjithshme, rregulluese e marrėdhėnieve shoqėrore nė bazė tė kriterit tė zbatimit tė ligjit. Drejtėsia shoqėrore, kėrkesė e lidhur me ēėshtjen shoqėrore, qė sot shfaqet nė njė pėrmasė botėrore, u pėrket aspekteve shoqėrore, politike dhe ekonomike e, sidomos, pėrmasės strukturale tė problemeve e tė zgjidhjeve pėrkatėse.446

202    Drejtėsia del se ėshtė veēanėrisht e rėndėsishme nė kontekstin aktual, nė tė cilin vlera e personit, e dinjitetit tė tij dhe e tė drejtave tė tij, pėrtej shpalljeve tė qėllimeve, ėshtė i rrezikuar seriozisht prej prirjes sė pėrhapur pėr tė pėrdorur ekskluzivisht kriteret e dobisė dhe tė pasjes. Edhe drejtėsia, nė bazė tė kėtyre kritereve, konsiderohet nė mėnyrė kufizuese, ndėrsa fiton njė domethėnie mė tė plotė e tė njėmendtė nė antropologjinė e krishterė. Nė tė vėrtetė, drejtėsia nuk ėshtė thjesht njė marrėveshje njerėzore, sepse ajo qė ėshtė «e drejtė» nuk pėrcaktohet qysh nė zanafillė prej ligjit, por prej identitetit tė thellė tė qenies njerėzore.447

203    E vėrteta e plotė mbi njeriun mundėson qė tė kapėrcehet vizioni kontraktualist i drejtėsisė, qė ėshtė njė vizion i kufizuar dhe tė hapet edhe pėr drejtėsinė horizonti i solidaritetit dhe i dashurisė: «E vetme, drejtėsia nuk mjafton. Mundet edhe tė arrijė tė mohojė vetveten, nėse nuk i hapet asaj force mė tė thellė qė ėshtė dashuria».448 Nė tė vėrtetė, vlerės sė drejtėsisė doktrina shoqėrore i afron atė tė solidaritetit, si rrugė e privilegjuar e paqes. Nėse paqja ėshtė fryt i drejtėsisė, «sot mund tė thuhet, me tė njėjtėn saktėsi dhe tė njėjtėn forcė me frymėzim biblik (krh. Is 32, 17; Jak 3, 18): Opus solidaritatis pax, paqja si fryt i solidaritetit».449 Nė tė vėrtetė, pikėsynimi i paqes «me siguri do tė arrihet me zbatimin e drejtėsisė shoqėrore dhe ndėrkombėtare, por edhe me praktikimin e virtyteve qė favorizojnė bashkėjetesėn dhe na mėsojnė tė jetojmė tė bashkuar, pėr tė ndėrtuar tė bashkuar, duke dhėnė e duke marrė, njė shoqėri tė re dhe njė botė mė tė mirė».450

VIII. RRUGA E DASHURISĖ

204    Mes virtyteve nė tėrėsinė e tyre dhe nė veēanti mes virtyteve, vlerave shoqėrore dhe dashurisė, ekziston njė lidhje e thellė, qė duhet tė njihet gjithnjė e mė me saktėsi. Dashuria, e ngushtuar shpesh nė fushėn e marrėdhėnieve tė afėrsisė, ose e kufizuar nė aspektet vetėm subjektive tė veprimit pėr tjetrin, duhet tė konsiderohet pėrsėri nė vlerėn e vet tė njėmendtė si kriter suprem dhe universal i tėrė etikės shoqėrore. Ndėr tė gjitha rrugėt, edhe ndėr ato tė kėrkuara e tė pėrshkuara pėr tė pėrballuar format gjithnjė tė reja tė ēėshtjes shoqėrore aktuale, «mė e shkėlqyeshmja udhė» (krh. 1 Kor 12, 31) ėshtė udha e pėrvijuar nga dashuria.

205    Vlerat e tė vėrtetės, tė drejtėsisė, tė lirisė lindin e zhvillohen prej burimit tė brendshėm tė dashurisė: bashkėjetesa njerėzore ėshtė e renditur, e frytshme me tė mirėn dhe i pėrgjigjet dinjitetit tė njeriut, kur bazohet nė tė vėrtetėn; zbatohet sipas drejtėsisė, apo nė respektimin efektiv tė tė drejtave dhe nė pėrmbushjen e ēiltėr tė detyrave pėrkatėse; ėshtė e zbatuar nė lirinė qė i pėrshtatet dinjitetit tė njerėzve, tė nxitur prej vetė natyrės sė tyre racionale qė tė marrin pėrsipėr pėrgjegjėsinė e tė vepruarit tė tyre; ėshtė e gjallėruar prej dashurisė, e cila bėn qė njeriu t’i ndiejė si tė vetat nevojat e tė tjerėve dhe e bėn gjithnjė e mė tė dendur bashkėsinė e vlerave shpirtėrore dhe kujdesin pėr nevojat materiale.451 Kėto vlera pėrbėjnė shtyllat prej tė cilave merr forcė e qėndrueshmėri ndėrtesa e tė jetuarit dhe e tė vepruarit: janė vlera qė pėrcaktojnė cilėsinė e ēdo veprimi dhe institucioni shoqėror.

206    Dashuria e presupozon dhe e tejkalon drejtėsinė: kjo e fundit «duhet ta gjejė plotėsimin e vet nė dashurinė».452 Nėse drejtėsia ėshtė «nė vetvete e pėrshtatshme pėr “tė arbitruar” mes njerėzve nė ndarjen e ndėrsjellė tė tė mirave objektive sipas masės sė drejtė, dashuria, dhe vetėm dashuria (edhe ajo dashuri mirėdashėse, tė cilėn e quajmė “mėshirė”), ėshtė e aftė t’ia kthejė njeriun vetvetes».453 Marrėdhėniet njerėzore nuk mund tė rregullohen vetėm me masėn e drejtėsisė: «Pėrvoja e tė kaluarės dhe e kohės sonė tregon se drejtėsia e vetme nuk mjafton dhe se, madje, mund tė ēojė nė mohimin e nė asgjesimin e vetvetes… Pikėrisht pėrvoja historike, ndėr tė tjera, ka qenė ajo qė ka bėrė tė formulohet pohimi: summum ius, summa iniuria».454 Nė tė vėrtetė, drejtėsia, «nė ēdo sferė tė marrėdhėnieve ndėrnjerėzore, duhet tė pėsojė, tė themi, njė “ndreqje” tė ndjeshme nga ana e asaj dashurie, e cila  siē shpall Shėn Pali  “ėshtė e durueshme” dhe “zemėrgjerė” ose, me fjalė tė veta, mbart nė vetvete karakteret e dashurisė sė mėshirshme, aq thelbėsore pėr Ungjillin dhe pėr krishterimin».455

207    Asnjė legjislacion, asnjė sistem rregullash apo marrėveshjesh nuk do tė arrijė t’i bindė njerėzit dhe popujt qė tė jetojnė nė njėsi, nė vėllazėri e nė paqe, asnjė argumentim nuk mund ta kapėrcejė thirrjen e dashurisė. Vetėm dashuria, nė cilėsinė e vet tė «forma virtutum»,456 mund ta frymėzojė dhe ta plazmojė tė vepruarit shoqėror nė drejtim tė paqes nė kontekstin e njė bote gjithnjė e mė komplekse. Me qėllim qė e gjithė kjo tė ndodhė, duhet qė dashuria tė tregohet jo vetėm si frymėzuese e veprimit individual, por edhe si forcė e aftė tė nxisė rrugė tė reja pėr tė pėrballuar problemet e botės sė sotme e pėr tė pėrtėrirė thellėsisht nga brenda strukturat, organizimet shoqėrore, rendet juridike. Nė kėtė perspektivė dashuria bėhet dashuri shoqėrore e politike: dashuria shoqėrore na bėn ta duam tė mirėn e pėrbashkėt457 dhe na bėn ta kėrkojmė efektivisht tė mirėn e tė gjithė personave, tė konsideruar jo vetėm individualisht, por edhe nė pėrmasėn shoqėrore qė i bashkon.

208    Dashuria shoqėrore e politike nuk kufizohet nė marrėdhėniet mes personave, por zgjerohet nė rrjetin nė tė cilin kėto marrėdhėnie pėrfshihen, qė ėshtė pikėrisht bashkėsia shoqėrore e politike dhe mbi kėtė ndėrhyn, duke synuar tė mirėn e mundshme pėr bashkėsinė nė tėrėsinė e vet. Pėr shumė aspekte, i afėrmi qė duhet dashur paraqitet «nė shoqėri», kėshtu qė ta duash atė realisht, ta ndihmosh nė nevojėn e tij apo nė varfėrinė e tij mund tė dojė tė thotė diēka tė ndryshme nga e mira qė mund t’i duam nė planin thjesht ndėr-individual: ta duash nė planin shoqėror do tė thotė, sipas situatave, tė pėrdorėsh ndėrmjetėsimet shoqėrore pėr ta pėrmirėsuar jetėn e tij apo pėr tė larguar faktorėt shoqėrorė qė shkaktojnė varfėrinė e tij. Ėshtė padyshim njė akt dashurie vepra e mėshirshme me tė cilėn i pėrgjigjemi kėtu dhe tani njė nevoje reale dhe tė ngutshme tė tė afėrmit, por ėshtė njė akt dashurie po aq i domosdoshėm angazhimi qė ka pėr qėllim ta organizojė e ta strukturojė shoqėrinė nė mėnyrė qė i afėrmi tė mos gjendet nė mjerim, sidomos kur kjo bėhet situata nė tė cilėn pėrpiqen njė numėr i pafund personash e madje popuj tė tėrė, situatė qė sot merr pėrpjesėtimet e njė ēėshtjeje tė mirėfilltė shoqėrore botėrore.

 

PJESA E DYTĖ

 

«… doktrina shoqėrore ka nė vetvete vlerėn
e njė mjeti tė ungjillėzimit: si e tillė, ia shpall Hyjin
dhe misterin e shpėtimit nė Krishtin ēdo njeriu dhe,
pėr tė njėjtėn arsye, ia zbulon njeriut vetveten.
Nė kėtė dritė dhe vetėm nė kėtė dritė,
merret me gjėrat e tjera: me tė drejtat njerėzore tė secilit dhe,
nė veēanti, me “proletariatin”,
me familjen dhe me edukimin,
me detyrat e shtetit,
me rendin e shoqėrisė kombėtare e ndėrkombėtare,
me jetėn ekonomike, me kulturėn,
me luftėn e me paqen, me respektimin e jetės
qė prej momentit tė ngjizjes e deri nė vdekje».

(Centesimus annus, 54)

KAPITULLI I PESTĖ

FAMILJA
QELIZA JETĖSORE E SHOQĖRISĖ

I. FAMILJA SHOQĖRIA E PARĖ NATYRORE

209    Rėndėsia dhe qendėrsia e familjes, nė lidhje me personin dhe me shoqėrinė, theksohet vazhdimisht nė Shkrimin e Shenjtė: «Nuk ėshtė mirė qė njeriu tė jetė vetėm» (Zan 2, 18). Qysh prej teksteve qė tregojnė krijimin e njeriut (krh. Zan 1, 26-28; 2, 7-24) del se si  nė planin e Hyjit  ēifti pėrbėn «formėn e parė tė bashkėsisė sė personave».458 Eva ėshtė krijuar e ngjashme me Adamin, si ajo qė, nė alteritetin e vet, e pėrplotėson atė (krh. Zan 2, 18) pėr tė formuar me tė «njė trup tė vetėm» (Zan 2, 24; krh. Mt 19, 5-6).459 Nė tė njėjtėn kohė, tė dy janė tė angazhuar nė detyrėn pėr tė lindur fėmijė, qė i bėn bashkėpunėtorė tė Krijuesit: «Shtohuni e shumohuni e mbusheni tokėn» (Zan 1, 28). Familja pėrvijohet, nė planin e Krijuesit, si «vendi parėsor i “njerėzorizimit” tė personit dhe tė shoqėrisė» dhe «djep i jetės dhe i dashurisė».460

210    Nė familje njeriu mėson tė njohė dashurinė dhe besnikėrinė e Zotit si dhe nevojėn pėr t’iu pėrgjigjur atyre (krh. Dal 12, 25-27; 13, 8. 14-15; Lp 6, 20-25; 13, 7-11; 1 Sam 3, 13); bijtė marrin mėsimet e para dhe mė vendimtare mbi urtinė praktike me tė cilėn janė tė lidhura virtytet (krh. Fu 1, 8-9; 4, 1-4; 6, 20-21; Sir 3, 1-16; 7, 27-28). Pėr gjithė kėtė, Zoti bėhet garant i dashurisė dhe i besnikėrisė bashkėshortore (krh. Mal 2, 14-15).

    Jezusi lindi e jetoi nė njė familje konkrete duke marrė tė gjitha karakteristikat e saj461 dhe i dha njė dinjitet shumė tė lartė institucionit martesor, duke e themeluar si sakrament tė besėlidhjes sė re (krh. Mt 19, 3-9). Nė kėtė perspektivė, ēifti e gjen gjithė dinjitetin e vet dhe familja qėndrueshmėrinė e vet vetjake.

211    E ndriēuar prej dritės sė mesazhit biblik, Kisha e konsideron familjen si shoqėrinė e parė natyrore, titullare e tė drejtave vetjake e zanafillore dhe e vė atė nė qendrėn e jetės shoqėrore: ta kufizosh familjen «nė njė rol vartės dhe dytėsor, duke e pėrjashtuar atė nga pozicioni qė i pėrket nė shoqėri, do tė thotė t’i sjellėsh njė dėm tė madh rritjes sė njėmendtė tė krejt trupit shoqėror».462 Nė tė vėrtetė, familja, qė lind prej bashkėsisė intime tė jetės e dashurisė bashkėshortore tė bazuar nė martesėn mes njė burri e njė gruaje,463 ka njė pėrmasė specifike e tė drejtpėrdrejtė shoqėrore, si vendi parėsor i marrėdhėnieve ndėrpersonale, qeliza e parė dhe jetėsore e shoqėrisė:464 ajo ėshtė njė institucion hyjnor, qė qėndron nė themelin e jetės sė personave, si prototip i ēdo rendi shoqėror.

a) Rėndėsia e familjes pėr personin

212    Familja ėshtė e rėndėsishme dhe qendrore kur i referohet personit. Nė kėtė djep tė jetės dhe tė dashurisė, njeriu lind e rritet: kur lind njė fėmijė, shoqėrisė i bėhet dhurata e njė personi tė ri, qė ėshtė «i thirrur prej brendėsisė sė vetes nė bashkėsinė me tė tjerėt dhe nė dhurimin tė tjerėve».465 Prandaj, nė familje dhurimi i ndėrsjellė i vetes nga ana e burrit dhe gruas tė bashkuar nė martesė krijon mjedisin e jetės nė tė cilin fėmija mund «t’i zhvillojė potencialet e veta, tė bėhet i vetėdijshėm pėr dinjitetin e vet dhe tė pėrgatitet qė tė pėrballojė fatin e vet tė vetėm e tė papėrsėritshėm».466

    Nė klimėn e dashurisė natyrore qė i lidh anėtarėt e njė bashkėsie familjare, personat pranohen dhe pėrgjegjėsohen nė tėrėsueshmėrinė e tyre: «Struktura e parė dhe themelore nė dobi tė “ekologjisė njerėzore” ėshtė familja, nė gjirin e sė cilės njeriu merr nocionet e para dhe pėrcaktuese rreth tė vėrtetės dhe tė mirės, kupton se ēfarė do tė thotė tė duash e tė jesh i dashur dhe, prandaj, se ēfarė do tė thotė konkretisht tė jesh person».467 Nė tė vėrtetė, detyrimet e anėtarėve tė saj nuk janė tė kufizuar prej termave tė njė kontrate, por rrjedhin prej vetė thelbit tė familjes, qė ėshtė e bazuar nė njė marrėveshje bashkėshortore tė pakthyeshme dhe tė strukturuar prej marrėdhėnieve qė burojnė prej saj pas lindjes apo adoptimit tė bijve.

b) Rėndėsia e familjes pėr shoqėrinė

213    Familja, bashkėsia natyrore nė tė cilėn provohet socialiteti njerėzor, ndihmon nė mėnyrė unikale dhe tė pazėvendėsueshme tė mirėn e shoqėrisė. Nė tė vėrtetė, bashkėsia familjare lind prej bashkėsisė sė personave: «”Bashkėsia” i pėrket marrėdhėnies personale mes “un”-it dhe “ti”-sė. Ndėrsa “bashkėsia” e kapėrcen kėtė skemė nė drejtimin e njė “shoqėrie”, tė njė “ne”-je. Prandaj, familja, bashkėsia e personave, ėshtė “shoqėria” e parė njerėzore».468

    Njė shoqėri sipas kriterit tė familjes ėshtė garancia mė e mirė kundėr ēdo devijimi tė tipit individualist apo kolektivist, sepse nė tė personi ėshtė gjithmonė nė qendėr tė vėmendjes si qėllim dhe kurrė si mjet. Ėshtė krejt e qartė se e mira e personave dhe funksionimi i mirė i shoqėrisė janė tė lidhur ngushtė «me njė sistemim tė lumtur tė bashkėsisė bashkėshortore e familjare».469 Pa familje tė forta nė bashkėsi e tė qėndrueshme nė angazhim, popujt dobėsohen. Nė familje, qė nė vitet e para tė jetės, nguliten vlerat morale, pėrēohet pasuria shpirtėrore e bashkėsisė fetare dhe ajo kulturore e kombit. Nė tė bėhet stazhi i pėrgjegjėsive shoqėrore dhe i solidaritetit.470

214    Duhet pohuar parėsia e familjes nė lidhje me shoqėrinė dhe me shtetin. Nė tė vėrtetė, familja, tė paktėn nė funksionin e saj tė lindjes sė fėmijėve, ėshtė vetė kushti i ekzistencės sė tyre. Nė funksionet e tjera nė dobi tė secilit prej anėtarėve tė saj ajo paraprin, pėr nga rėndėsia e vlera, funksionet qė shoqėria dhe shteti duhet tė kryejnė.471 Familja, subjekt titullar i tė drejtave tė padhunueshme, e gjen ligjėsimin e vet nė natyrėn njerėzore dhe jo nė njohjen e shtetit. Ajo, pra, nuk ėshtė pėr shoqėrinė e pėr shtetin, por shoqėria dhe shteti janė pėr familjen.

    Ēdo model shoqėror qė synon t’i shėrbejė tė mirės sė njeriut nuk mund tė mos marrė parasysh qendėrsinė dhe pėrgjegjėsinė shoqėrore tė familjes. Shoqėria dhe shteti, nė marrėdhėniet e tyre me familjen, kanė detyrėn tė kenė parasysh parimin e subsidiaritetit. Pėr kėtė parim, autoritetet publike nuk duhet t’ia heqin familjes ato detyra qė ajo mund t’i kryejė mirė vetėm apo e bashkuar lirisht me familje tė tjera; nga ana tjetėr, vetė autoritetet kanė detyrėn ta mbėshtesin familjen duke i siguruar asaj tė gjitha ndihmat pėr tė cilat ajo ka nevojė qė tė marrė pėrsipėr nė mėnyrė tė pėrshtatshme tė gjitha pėrgjegjėsitė e veta.472

II. MARTESA THEMEL I FAMILJES

a) Vlera e martesės

215    Familja e ka themelin e vet nė vullnetin e lirė tė bashkėshortėve pėr t’u bashkuar nė martesė, nė respektimin e domethėnieve dhe tė vlerave tė kėtij institucioni, qė nuk varet prej njeriut, por prej vetė Hyjit: «kjo lidhje e shenjtė pėr tė mirėn qoftė tė bashkėshortėve e tė bijve, qoftė edhe tė shoqėrisė, nuk varet nga vullneti njerėzor. Nė tė vėrtetė, vetė Hyji ėshtė autori i martesės, e cila ėshtė e pajisur me vlera e qėllime tė shumta».473 Institucioni i martesės - «bashkėsi intime bashkėshortore e jetės dhe e dashurisė, e themeluar prej Krijuesit dhe e pajisur me ligjet e veta tė veēanta»474 - nuk ėshtė pra, njė krijim i bėrė prej marrėveshjeve njerėzore dhe prej sistemeve legjislative, por ia detyron qėndrueshmėrinė e vet rendit hyjnor.475 Ėshtė njė institucion qė lind, edhe pėr shoqėrinė, «nga akti njerėzor me tė cilin bashkėshortėt, nė mėnyrė tė ndėrsjellė i dhurohen njėri-tjetrit dhe marrin njėri-tjetrin»476 dhe themelohet nė vetė natyrėn e dashurisė bashkėshortore qė, si dhurim i plotė dhe ekskluziv, qė njė person i bėn personit tjetėr, bashkėmbart njė angazhim pėrfundimtar tė shprehur me pranimin e ndėrsjellė, tė pakthyeshėm dhe publik.477 Ky angazhim bashkėmbart qė marrėdhėniet mes anėtarėve tė familjes tė jenė tė karakterizuara edhe prej ndjenjės sė drejtėsisė dhe, pra, prej respektimit tė tė drejtave e detyrave tė ndėrsjella.

216    Asnjė pushtet nuk mund ta shlyejė tė drejtėn natyrore pėr martesė dhe as t’i modifikojė karakteristikat e qėllimet e saj. Nė tė vėrtetė, martesa ėshtė e pajisur me karakteristika tė vetat, zanafillore dhe tė pėrhershme. Pavarėsisht prej ndryshimeve tė shumta tė bėra gjatė shekujve nė kulturat e ndryshme, nė strukturat shoqėrore dhe prirjet shpirtėrore, nė tė gjitha kulturat ekziston njėfarė ndjenje e dinjitetit tė bashkimit martesor, megjithėse nuk shfaqet kudo me tė njėjtėn qartėsi.478 Ky dinjitet duhet respektuar nė karakteristikat e tij specifike, tė cilat kėrkojnė qė ai tė mbrohet pėrballė ēdo pėrpjekjeje pėr ta hedhur poshtė. Shoqėria nuk mund tė vendosė ēfarė tė dojė pėr lidhjen martesore, me tė cilėn dy bashkėshortėt i premtojnė njėri-tjetrit besnikėrinė, ndihmesėn dhe pranimin e bijve, por ėshtė e pėrgaitur qė tė disiplinojė efektet civile tė saj.

217    Martesa ka si karakteristika tė vetat: tėrėsinė, me anė tė sė cilės bashkėshortėt i dhurohen njėri-tjetrit nė mėnyrė tė ndėrsjellė nė tė gjithė pėrbėrėsit e personit, fizikė e shpirtėrorė; njėsinė qė i bėn «njė trup i vetėm» (Zan 2, 24); pazgjidhshmėrinė e besnikėrinė qė dhurimi i ndėrsjellė e pėrfundimtar bashkėmbart; pjellorinė ndaj sė cilės ajo hapet nė mėnyrė tė natyrshme.479 Plani i urtė i Hyjit mbi martesėn  plan i kuptueshėm pėr arsyen njerėzore, pavarėsisht prej vėshtirėsive qė shkaktohen nga zemėrgurtėsia (krh. Mt 19, 8; Mk 10, 5)  nuk mund tė vlerėsohet ekskluzivisht nė dritėn e sjelljeve faktike dhe tė situatave konkrete qė largohen prej saj. Poligamia ėshtė njė mohim rrėnjėsor i planit zanafillor tė Hyjit, «sepse ėshtė kundėr dinjitetit tė barabartė personal tė burrit e tė gruas, qė nė martesė i dhurohen njėri-tjetrit me njė dashuri tė plotė dhe prandaj tė vetme dhe ekskluzive».480

218    Martesa, nė tė vėrtetėn e vet «objektive», ėshtė caktuar pėr lindjen dhe edukimin e bijve.481 Nė tė vėrtetė, bashkimi familjar bėn qė tė jetohet nė plotėsi ai dhurim i sinqertė i vetvetes, fryt i tė cilit janė bijtė, qė nga ana e tyre janė dhuratė pėr prindėrit, pėr krejt familjen dhe pėr gjithė shoqėrinė.482 Megjithatė, martesa nuk ėshtė themeluar vetėm pėr lindjen e fėmijėve:483 karakteri i saj i pazgjidhshėm dhe vlera e saj si bashkėsi mbeten edhe kur bijtė, megjithėse dėshirohen me gjithė zemėr, nuk arrijnė ta plotėsojnė jetėn bashkėshortore. Bashkėshortėt, nė kėtė rast, «mund ta tregojnė bujarinė e tyre duke birėsuar fėmijė tė braktisur apo duke kryer shėrbime domethėnėse nė dobi tė tė afėrmit».484

b) Sakramenti i martesės

219    Realiteti njerėzor dhe zanafillor i martesės jetohet nga tė pagėzuarit, me themelimin e Krishtit, nė formėn mbinatyrore tė sakramentit, shenjės dhe mjetit tė Hirit. Historia e shpėtimit ėshtė e pėrshkuar nga tema e besėlidhjes martesore, shprehje domethėnėse e bashkėsisė sė dashurisė mes Hyjit e njerėzve dhe ēelės simbolik pėr tė kuptuar etapat e besėlidhjes sė madhe mes Hyjit dhe popullit tė Vet.485 Qendra e zbulimit tė planit tė dashurisė hyjnore ėshtė dhurata qė Hyji i bėn njerėzimit me Birin e Vet Jezu Krishtin, «Dhėndri qė e do dhe i dhurohet si Shėlbues njerėzimit, duke e bashkuar atė me Veten si trup tė vetin. Ai zbulon tė vėrtetėn zanafillore tė martesės, tė vėrtetėn e “fillimit” (krh. Zan 2, 24; Mt 19, 5) dhe, duke e liruar njeriun nga zemėrgurtėsia, e bėn tė aftė ta realizojė atė tėrėsisht».486 Nga dashuria martesore e Krishtit pėr Kishėn, qė e tregon plotėsinė e vet nė flijimin e bėrė nė Kryq, buron sakramentaliteti i martesės, Hiri i sė cilės e bėn tė ngjashme dashurinė e bashkėshortėve me Dashurinė e Krishtit pėr Kishėn. Martesa, si sakrament, ėshtė njė besėlidhje e njė burri dhe e njė gruaje nė dashuri.487

220    Sakramenti i martesės e lartėson realitetin njerėzor tė dashurisė bashkėshortore nė tė gjitha implikimet dhe «i aftėson dhe i angazhon bashkėshortėt e prindėrit e krishterė qė ta jetojnė thirrjen e tyre si laikė, e prandaj qė “ta kėrkojnė mbretėrinė e Hyjit duke u marrė me gjėrat tokėsore dhe duke i organizuar ato sipas Hyjit”».488 Thellėsisht e bashkuar me Kishėn me anė tė lidhjes sakramentale qė e bėn atė Kishė shtėpiake apo Kishė tė vogėl, familja e krishterė ėshtė e thirrur «tė jetė shenjė e njėsisė pėr botėn dhe tė ushtrojė nė kėtė mėnyrė rolin e vet profetik duke dėshmuar Mbretėrinė dhe paqen e Krishtit, drejt tė cilave e gjithė bota ėshtė nė ecje».489

    Dashuria bashkėshortore, qė buron prej vetė dashurisė sė Krishtit, e ofruar nėpėrmjet Sakramentit, i bėn bashkėshortėt e krishterė dėshmitarė tė njė socialiteti tė ri, tė frymėzuar nė Ungjillin dhe nė Misterin e Pashkės. Pėrmasa natyrore e dashurisė sė tyre pastrohet vazhdimisht, pėrforcohet dhe lartėsohet prej hirit sakramental. Nė kėtė mėnyrė, bashkėshortėt e krishterė, pėrveēse e ndihmojnė njėri-tjetrin nė ecjen e shenjtėrimit, bėhen edhe shenjė e mjet i dashurisė sė Krishtit nė botė. Me vetė jetėn e tyre ata janė tė thirrur tė jenė dėshmitarė dhe kumtues tė domethėnies fetare tė martesės, qė shoqėria aktuale gjithnjė e mė tepėr e ka tė vėshtirė ta njohė, veēanėrisht kur pranon vizione relativistike edhe tė vetė themelit natyror tė institucionit martesor.

III. SUBJEKTIVITETI SHOQĖROR I FAMILJES

a) Dashuria dhe formimi i njė bashkėsie personash

221    Familja paraqitet si hapėsirė e asaj bashkėsie, aq tė nevojshme nė njė shoqėri gjithnjė e mė individualiste, nė tė cilėn tė bėjė qė tė rritet njė bashkėsi e njėmendtė personash490 falė dinamizmit tė pareshtur tė dashurisė, qė ėshtė pėrmasa themelore e pėrvojės njerėzore dhe qė e gjen pikėrisht nė familje vendin e privilegjuar pėr t’u shfaqur: «Dashuria bėn qė njeriu tė realizohet nėpėrmjet dhurimit tė sinqertė tė vetvetes: tė duash do tė thotė tė japėsh e tė marrėsh aq sa nuk mund as tė blihet e as tė shitet, por vetėm tė dhurohet lirisht dhe nė mėnyrė tė ndėrsjellė».491

    Falė dashurisė, realitet thelbėsor pėr ta pėrcaktuar martesėn dhe familjen, ēdo person, burrė e grua, ėshtė i njohur, i pranuar dhe i respektuar nė dinjitetin e vet. Prej dashurisė lindin marrėdhėnie tė jetuara nė dhurimin falas, e cila «duke respektuar e favorizuar nė tė gjithė dhe nė secilin dinjitetin personal si titull tė vetėm vlere, bėhet pranim i pėrzemėrt, takim e dialog, gatishmėri e painteres, shėrbim zemėrgjerė, solidaritet i thellė».492 Ekzistenca e familjeve qė jetojnė nė kėtė shpirt tregon mangėsitė dhe kundėrshtitė e njė shoqėrie tė orientuar kryesisht, nėse jo ekskluzivisht, prej kritereve tė efektshmėrisė dhe tė funksionalitetit. Ndėrsa familja, qė jeton duke ndėrtuar ēdo ditė njė rrjet marrėdhėniesh ndėrpersonale, tė brendshme e tė jashtme, paraqitet si «shkolla e parė dhe e pazėvendėsueshme e socialitetit, shembull e nxitje pėr marrėdhėniet mė tė gjera bashkėsiore nė respekt, drejtėsi, dialog e dashuri».493

222    Dashuria shprehet edhe nėpėrmjet njė vėmendjeje tė kujdesshme ndaj tė moshuarve qė jetojnė nė familje: prania e tyre mund tė marrė njė vlerė tė madhe. Ata janė njė shembull i lidhjes mes brezave, njė burim pėr mirėqenien e familjes dhe tė krejt shoqėrisė: «Jo vetėm mund tė dėshmojnė faktin se ka aspekte tė jetės, sikurse vlerat njerėzore e kulturore, morale e shoqėrore, qė nuk maten me terma ekonomike apo tė funksionalitetit, por edhe tė japin njė ndihmesė tė efektshme nė fushėn e punės dhe nė atė tė pėrgjegjėsisė. Sė fundi, bėhet fjalė jo vetėm pėr tė bėrė diēka pėr tė moshuarit, por edhe pėr t’i pranuar kėta persona si bashkėpunėtorė tė pėrgjegjshėm, me modalitete qė e bėjnė kėtė vėrtet tė mundur, si veprues tė projekteve tė bashkėndara, nė fazė qoftė tė programimit, qoftė tė dialogut apo tė zbatimit».494 Siē thotė Shkrimi i Shenjtė, personat «japin fruta edhe nė pleqėri» (Ps 92, 15). Tė moshuarit pėrbėjnė njė shkollė tė rėndėsishme jete, tė aftė tė pėrēojnė vlera e tradita e tė favorizojnė rritjen e mė tė rinjve, tė cilėt kėshtu mėsojnė tė kėrkojnė jo vetėm tė mirėn e tyre, por edhe atė tė tė tjerėve. Nėse tė moshuarit gjenden nė njė situatė vuajtjeje dhe varėsie, jo vetėm kanė nevojė pėr kura shėndetėsore e pėr asistencėn e duhur, por, sidomos, edhe tė trajtohen me dashuri.

223    Qenia njerėzore ėshtė bėrė pėr tė dashur dhe pa dashuri nuk mund tė jetojė. Kur shfaqet nė dhurimin e plotė tė dy personave nė pėrplotėsueshmėrinė e tyre, dashuria nuk mund tė kufizohet nė emocione dhe nė ndjenja, as, aq mė pak, vetėm nė shprehjen e vet seksuale. Njė shoqėri qė priret gjithnjė e mė shumė ta relativizojė e ta banalizojė pėrvojėn e dashurisė dhe tė seksualitetit, lartėson aspektet kalimtare tė jetės dhe errėson vlerat e saj themelore: bėhet shumė e ngutshme tė kumtohet e dėshmohet se e vėrteta e dashurisė dhe e seksualitetit bashkėshortor ekziston aty ku realizohet njė dhurim i plotė dhe i tėrėsishėm i personave me karakteristikat e njėsisė dhe tė besnikėrisė.495 Kjo e vėrtetė, burim gėzimi, shprese e jete, mbetet e padepėrtueshme dhe e paarritshme deri sa njeriu tė mbetet i mbyllur nė relativizėm e nė skepticizėm.

224    Pėrballė teorive qė e konsiderojnė identitetin e gjinisė vetėm si prodhim kulturor e shoqėror qė rrjedh prej ndėrveprimit mes bashkėsisė dhe individit, duke mos e marrė parasysh identitetin seksual personal dhe pa asnjė referim nė domethėnien e vėrtetė tė seksualitetit, Kisha nuk do tė lodhet sė theksuari mėsimin e vet: «I takon secilit, burrė apo grua, tė njohė e tė pranojė identitetin e vet seksual. Ndryshimi dhe pėrplotėsueshmėria fizike, morale e shpirtėrore janė tė orientuara drejt tė mirės sė martesės dhe zhvillimit tė jetės familjare. Harmonia e ēiftit dhe e shoqėrisė varet pjesėrisht prej mėnyrės me tė cilėn jetohen mes gjinive pėrplotėsueshmėria, nevoja e shoqishoqme dhe ndihma e ndėrsjellė».496 Kjo ėshtė njė perspektivė qė na bėn ta konsiderojmė tė detyrueshėm pėrputhjen e tė drejtės pozitive me ligjin natyror, sipas tė cilit identiteti seksual ėshtė jo i gatshėm, sepse ėshtė kushti objektiv pėr tė formuar njė ēift nė martesė.

225    Natyra e dashurisė bashkėshortore kėrkon qėndrueshmėri nė marrėdhėnien martesore dhe pazgjidhshmėri tė saj. Mungesa e kėtyre kėrkesave e prish marrėdhėnien e dashurisė ekskluzive e tė plotė karakteristike tė lidhjes martesore, me vuajtje tė mėdha pėr bijtė dhe me pasoja tė dėmshme edhe nė jetėn shoqėrore.

    Qėndrueshmėria dhe pazgjidhshmėria e bashkimit martesor nuk duhet t’i besohet ekskluzivisht qėllimit dhe angazhimit tė individėve tė pėrfshirė: pėrgjegjėsia e mbrojtjes dhe e nxitjes sė familjes si insitucioni themelor natyror, pikėrisht duke konsideruar aspektet e saj jetėsore e tė domosdoshme, i pėrket gjithė shoqėrisė. Nevoja pėr t’i dhėnė njė karakter institucional martesės, duke e bazuar nė njė akt publik, shoqėrisht dhe juridikisht tė njohur, buron prej kėrkesave bazė me natyrė shoqėrore.

    Futja e divorcit nė legjislacionet civile ka ushqyer njė vizion relativist tė lidhjes bashkėshortore dhe ėshtė shfaqur gjerėsisht si njė «plagė e vėrtetė shoqėrore».497 Ēiftet qė ruajnė e zhvillojnė tė mirat e qėndrueshmėrisė dhe tė pazgjidhshmėrisė «kryejnė… nė mėnyrė tė pėrvuajtur e tė guximshme, detyrėn besuar atyre pėr tė qenė nė botė njė “shenjė”  njė shenjė e vogėl dhe e ēmueshme, nganjėherė e nėnshtruar edhe tundimit, por gjithmonė e pėrtėrirė  e besnikėrisė sė palodhshme me tė cilėn Hyji dhe Jezu Krishti i duan tė gjithė njerėzit dhe ēdo njeri».498

226    Kisha nuk i lė vetėm ata qė, pas njė divorci, janė martuar pėrsėri. Kisha lutet pėr ta, i nxit nė vėshtirėsitė e rendit shpirtėror qė ata takojnė dhe i mbėshtet nė fe e nė shpresė. Nga ana e tyre, kėta persona, si tė pagėzuar, mund dhe madje duhet tė marrin pjesė nė jetėn kishtare: janė tė nxitur ta dėgjojnė Fjalėn e Hyjit, tė marrin pjesė nė flinė e Meshės, tė kėmbėngulin nė lutje, tė shtojnė veprat e dashurisė dhe nismat e bashkėsisė nė dobi tė drejtėsisė e tė paqes, tė edukojnė bijtė e tyre nė fe, tė kultivojnė shpirtin dhe veprat e pendesės pėr tė kėrkuar kėshtu, dita-ditės, hirin e Zotit.

    Pajtimi nė sakramentin e pendesės  qė do t’i hapte rrugėn sakramentit eukaristik  mund t’u jepet atyre qė, tė penduar, janė sinqerisht tė gatshėm pėr njė formė jete jo mė nė kundėrshtim me pazgjidhshmėrinė e martesės.499

    Duke vepruar nė kėtė mėnyrė, Kisha dėshmon fenė e vet nė Krishtin dhe nė tė vėrtetėn e Tij; nė tė njėjtėn kohė sillet me njė shpirt amnor ndaj bijve tė saj, veēanėrisht ndaj atyre qė, pa fajin e tyre, janė braktisur nga bashkėshorti i tyre i ligjshėm. Me njė besim tė patundur ajo beson se edhe ata qė janė larguar prej urdhėrimit tė Zotit, dhe jetojnė ende nė kėtė gjendje , do tė mund tė marrin prej Hyjit hirin e kthimit e tė shpėtimit, nėse do tė kenė kėmbėngulur nė lutje, nė pendesė e nė dashuri.500

227    Bashkimet faktike, numri i tė cilave ėshtė rritur shkallė-shkallė, bazohen nė njė konceptim tė rremė tė lirisė sė zgjedhjes sė individėve501 dhe nė njė hedhje tė bazave krejt privatistike tė martesės dhe tė familjes. Martesa nuk ėshtė thjesht njė marrėveshje bashkėjetese, por njė marrėdhėnie me njė pėrmasė shoqėrore tė vetme nė krahasim me tė gjitha tė tjerat, pasi familja, duke u marrė me kujdesin dhe edukimin e fėmijėve, paraqitet si mjet parėsor pėr rritjen e tėrėsishme tė ēdo personi dhe pėr pėrfshirjen e tij pozitive nė jetėn shoqėrore.

    Barazimi i mundshėm legjislativ mes familjes dhe «bashkimeve faktike» do tė kthehej nė njė nam tė keq pėr modelin e familjes, qė nuk mund tė realizohet nė njė marrėdhėnie tė pasigurt mes personave,502 por vetėm nė njė bashkim tė qėndrueshėm tė lindur nga njė martesė, apo nga marrėveshja mes njė burri e njė gruaje, tė bazuar nė njė zgjedhje tė ndėrsjellė e tė lirė qė bashkėpėrcakton bashkėsinė e plotė bashkėshortore tė orientuar drejt lindjes sė fėmijėve.

228    Njė problem i veēantė i lidhur me bashkimet faktike ėshtė ai qė i pėrket kėrkesės pėr njohjen juridike tė bashkimeve homoseksuale, gjithnjė e mė shumė objekt i debatit publik. Vetėm njė antropologji qė i pėrgjigjet tė vėrtetės sė plotė tė njeriut mund t’i japė njė pėrgjigje tė pėrshtatshme problemit, qė paraqet aspekte tė ndryshme qoftė nė planin shoqėror, qoftė nė atė kishtar.503 Nė dritėn e kėsaj antropologjie zbulohet «se sa kontradiktor ėshtė pretendimi pėr t’i atribuar njė realitet “bashkėshortor” bashkimeve mes personave tė sė njėjtės gjini. Para sė gjithash kėsaj i kundėrvihet pamundėsia objektive pėr ta bėrė bashkėjetesėn tė japė fryte nėpėrmjet pėrēimit tė jetės, sipas projektit tė pėrvijuar prej Hyjit nė vetė strukturėn e qenies njerėzore. Pėrveē kėsaj, pengesė bėhet mungesa e premisave pėr atė pėrplotėsueshmėri ndėrpersonale qė Krijuesi ka dashur, si nė planin fiziko-biologjik ashtu edhe nė atė psikologjik, mes mashkullit dhe femrės. Vetėm nė bashkimin mes dy personave seksualisht tė ndryshėm mund tė zbatohet pėrsosja e individit, nė njė pėrmbledhje njėsie dhe plotėsimi tė ndėrsjellė psiko-fizik».504

    Personi homoseksual duhet tė respektohet plotėsisht nė dinjitetin e tij505 dhe tė nxitet qė tė ndjekė planin e Hyjit me njė angazhim tė veēantė nė ushtrimin e dėlirėsisė(24*).506 Respekti i duhur nuk do tė thotė ligjėsim i sjelljeve qė nuk janė nė pėrputhje me ligjin moral dhe, aq mė pak, njohje e njė tė drejte pėr martesė mes personave tė sė njėjtės gjini, me pasojė barazimin e bashkimeve tė tyre me familjen:507 «Nėse nga kėndvėshtrimi ligjor martesa mes dy personave me gjini tė ndryshme do tė konsiderohej vetėm si njė nga martesat e mundshme, koncepti i martesės do tė pėsonte njė ndryshim rrėnjėsor, me njė humbje tė madhe tė sė mirės sė pėrbashkėt. Duke e vėnė bashkimin homoseksual nė njė plan juridik analog me atė tė martesės apo tė familjes, shteti vepron arbitrarisht dhe hyn nė kundėrshti me detyrat e veta».508

229    Qėndrueshmėria e bėrthamės familjare ėshtė njė burim pėrcaktues pėr cilėsinė e bashkėjetesės shoqėrore, prandaj bashkėsia civile nuk mund tė mbetet mospėrfillėse pėrballė prirjeve pėrēarėse qė minojnė nė themel vetė shtyllat bartėse tė saj. Nėse njė legjislacion nganjėherė mund t’i tolerojė disa sjellje moralisht tė papranueshme,509 nuk duhet kurrė ta dobėsojė njohjen e martesės monogamike tė pazgjidhshme si formė e vetme dhe e njėmendtė e familjes. Prandaj ėshtė e nevojshme qė autoritetet publike, «duke u rezistuar kėtyre prirjeve pėrēarėse tė vetė shoqėrisė dhe tė dėmshme pėr dinjitetin, sigurinė dhe mirėqenien e shtetasve, tė punojnė qė opinioni publik tė mos jetė i nxitur ta nėnvleftėsojė rėndėsinė institucionale tė martesės dhe tė familjes».510

    Ėshtė detyrė e bashkėsisė sė krishterė dhe e tė gjithė atyre qė e kanė pėrzemėr tė mirėn e shoqėrisė tė ripohojnė se «familja pėrbėn, mė shumė se thjesht njė bėrthamė juridike, shoqėrore e ekonomike, njė bashkėsi dashurie dhe solidariteti qė ėshtė nė njė mėnyrė tė vetme e pėrshtatshme pėr tė mėsuar e pėrēuar vlerat kulturore, etike, shoqėrore, shpirtėrore e fetare, thelbėsore pėr zhvillimin dhe mirėqenien e anėtarėve tė vet dhe tė shoqėrisė».511

b) Familja ėshtė shenjtėrorja e jetės

230    Dashuria bashkėshortore ėshtė prej natyre e hapur ndaj pritjes sė jetės.512 Nė detyrėn lindėse zbulohet nė mėnyrė tė shkėlqyer dinjiteti i qenies njerėzore, i thirrur tė bėhet interpretues i mirėsisė dhe i begatisė qė burojnė prej Hyjit: «Atėsia dhe amėsia njerėzore, megjithėse janė biologjikisht tė ngjashme me ato tė qenieve tė tjera nė natyrė, kanė nė vete nė mėnyrė thelbėsore dhe ekskluzive njė “ngjashmėri” me Hyjin, nė tė cilėn bazohet familja, e kuptuar si bashkėsi e jetės njerėzore, si bashkėsi personash tė bashkuar nė dashuri (communio personarum)».513

    Lindja e fėmijėve shpreh subjektivitetin shoqėror tė familjes dhe nxit njė dinamizėm dashurie e solidariteti mes brezave qė qėndron nė bazė tė shoqėrisė. Duhet ta rizbulojmė vlerėn shoqėrore tė pjesėzės sė tė mirės sė pėrbashkėt qė gjendet nė ēdo qenie tė re njerėzore: ēdo fėmijė «i bėn me veten e vet njė dhuratė vėllezėrve, motrave, prindėrve, tėrė familjes. Jeta e tij bėhet dhuratė pėr vetė dhuruesit e jetės, tė cilėt nuk do tė mund tė mos e ndiejnė praninė e birit tė tyre, pjesėmarrjen e tij nė ekzistencėn e tyre, ndihmesėn e tij nė tė mirėn e pėrbashkėt tė tyre dhe tė bashkėsisė familjare».514

231    Familja e themeluar nė martesė ėshtė vėrtet shenjtėrorja e jetės, «vendi nė tė cilin jeta, dhuratė e Hyjit, mund tė pranohet siē duhet dhe tė mbrohet kundėr sulmeve tė shumta prej tė cilėve ėshtė e rrezikuar, dhe mund tė zhvillohet sipas kėrkesave tė njė rritjeje tė njėmendtė njerėzore».515 Vendimtar dhe i pazėvendėsueshėm ėshtė roli i familjes pėr nxitjen dhe ndėrtimin e kulturės sė jetės516 kundėr pėrhapjes sė njė “anti-qytetėrimi” shkatėrrimtar, siē pohohet sot nga shumė prirje e situata faktike».517

    Familjet e krishtera, me forcėn e sakramentit tė marrė, kanė misionin e veēantė tė tė qenėt dėshmitare dhe kumtuese tė Ungjillit tė jetės. Ėshtė njė angazhim qė nė shoqėri merr vlerėn e njė profecie tė vėrtetė e tė guximshme. Pėr kėtė arsye «shėrbimi Ungjillit tė jetės bashkėmbart qė familjet, sidomos duke marrė pjesė nė shoqatat pėrkatėse, tė punojnė me qėllim qė ligjet dhe institucionet e shtetit tė mos e cenojnė nė asnjė mėnyrė tė drejtėn pėr jetė, qysh prej tė ngjizurit deri nė vdekjen natyrore, por ta mbrojnė e ta nxisin atė».518

232    Familja ndihmon nė mėnyrė tė shkėlqyer tė mirėn shoqėrore nėpėrmjet atėsisė dhe amėsisė sė pėrgjegjshme, forma karakteristike tė pjesėmarrjes sė veēantė tė bashkėshortėve nė veprėn krijuese tė Hyjit.519 Rėndesa e kėsaj pėrgjegjėsie nuk mund tė merret si arsyetim pėr mbylljet egoiste, por duhet t’i udhėheqė zgjedhjet e bashkėshortėve drejt njė pranimi tė jetės: «Nė marrėdhėnie me kushtet fizike, ekonomike, psikologjike e shoqėrore, atėsia e pėrgjegjshme ushtrohet, qoftė me vendimin e peshuar e zemėrgjerė pėr tė rritur njė familje tė madhe, qoftė me vendimin, tė marrė pėr arsye tė rėnda dhe nė respekt ndaj ligjit moral, pėr tė shmangur pėrkohėsisht apo edhe pėr njė kohė tė papėrcaktuar njė lindje tė re».520 Motivimet qė duhet t’i udhėheqin bashkėshortėt nė ushtrimin e pėrgjegjshėm tė atėsisė dhe tė amėsisė burojnė prej pranimit tė plotė tė detyrave tė tyre ndaj Hyjit, ndaj vetvetes, ndaj familjes dhe ndaj shoqėrisė, nė njė hierarki tė drejtė vlerash.

233    Rreth «mjeteve» pėr tė zbatuar lindjen e pėrgjegjshme tė fėmijėve, para sė gjithash duhet tė refuzohen si moralisht tė palejueshme qoftė sterilizimi qoftė aborti.521 Ky i fundit, nė veēanti, ėshtė njė krim i urryeshėm dhe pėrbėn gjithmonė njė ērregullim moral veēanėrisht tė rėndė;522 jo vetėm qė nuk ėshtė njė e drejtė, por ėshtė njė dukuri e trishtuar qė kontribuon rėndė nė pėrhapjen e njė mendėsie kundėr jetės, duke kėrcėnuar rrezikshėm njė bashkėsi shoqėrore tė drejtė e demokratike.523

    Duhet refuzuar edhe pėrdorimi i mjeteve kontraceptive nė format e tyre tė ndryshme:524 ky refuzim bazohet nė njė konceptim tė saktė e tė tėrėsishėm tė personit dhe tė seksualitetit njerėzor525 dhe ka vlerėn e njė instance morale nė mbrojtje tė zhvillimit tė vėrtetė tė popujve.526 Ndėrsa vetė arsyet e rendit antropologjik e pėrligjin si tė lejueshėm pėrdorimin e pėrmbajtjes periodike nė periudhat e pjellorisė femėrore.527 Tė refuzosh kontraceptimin dhe tė pėrdorėsh metodat natyrore tė rregullimit tė lindshmėrisė do tė thotė tė zgjedhėsh vendosjen e marrėdhėnieve ndėrpersonale mes bashkėshortėve mbi respektimin e ndėrsjellė dhe mbi pranimin e tėrėsishėm, me reflektime pozitive edhe pėr realizimin e njė rendi shoqėror mė njerėzor.

234    Gjykimi rreth intervalit mes lindjeve dhe numrit tė fėmijėve u takon vetėm bashkėshortėve. Kjo ėshtė njė e drejtė e tyre e pamohueshme, qė duhet ushtruar para Hyjit, duke marrė parasysh detyrat ndaj vetvetes, ndaj bijve tashmė tė lindur, familjes dhe shoqėrisė.528 Ndėrhyrja e pushteteve publike, nė fushėn e kompetencave tė tyre, pėr pėrhapjen e njė informacioni tė pėrshtatshėm dhe marrja e masave tė duhura nė fushėn demografike, duhet tė kryhet me respekt ndaj personave dhe ndaj lirisė sė ēifteve: nuk mund t’i zėvendėsojė kurrė zgjedhjet e tyre;529 e aq mė pak mund ta bėjnė kėtė organizatat e ndryshme qė veprojnė nė kėtė sektor.

    Janė moralisht tė dėnueshėm si atentate ndaj dinjitetit tė personit dhe tė familjes tė gjitha programet e ndihmės ekonomike tė destinuara qė tė financojnė fushata tė sterilizimit dhe tė kontraceptimit apo tė lidhur me pranimin e kėtyre fushatave. Zgjidhja e kėtyre ēėshtjeve tė lidhura me rritjen demografike duhet tė bėhet me respektimin e njėkohshėm qoftė tė moralit seksual qoftė tė atij shoqėror, duke promovuar njė drejtėsi mė tė madhe dhe njė solidaritet tė njėmendtė pėr t’i dhėnė kudo dinjitet jetės duke filluar prej kushteve ekonomike, shoqėrore e kulturore.

235    Dėshira pėr amėsi e atėsi nuk pėrligj asnjė «tė drejtė pėr fėmijė», ndėrsa janė tė dukshme tė drejtat e fėmijės ende tė palindur, tė cilit duhet t’i garantohen kushtet mė tė mira tė jetesės, nėpėrmjet qėndrueshmėrisė sė familjes tė bazuar nė martesė dhe pėrplotėsueshmėria e dy figurave, atėrore dhe amnore.530 Zhvillimi i shpejtė i kėrkimit dhe i zbatimeve tė tij teknike nė sferėn e riprodhimit shtron ēėshtje tė reja e delikate qė thėrrasin nė ēėshtje shoqėrinė dhe normat qė rregullojnė bashkėjetesėn njerėzore.

    Duhet theksuar se nuk janė moralisht tė pranueshme tė gjitha teknikat riprodhuese  si dhurimi i spermės apo i qelizės-vezė; amėsia zėvendėsuese; fekondimi artificial heterolog  qė parashohin pėrdorimin e mitrės apo tė gameteve tė personave jashtė ēiftit bashkėshortor, duke shkelur tė drejtėn e fėmijės pėr tė lindur nga njė babė dhe njė nėnė, qė janė tė tillė nga kėndvėshtrimi qoftė biologjik, qoftė juridik, ose e ndajnė aktin bashkues prej atij lindės duke pėrdorur teknikat e laboratorit, sikurse farėzimin dhe fekondimin artificial homolog, kėshtu qė fėmija paraqitet si rezultati i njė akti teknik mė shumė se si fryti natyror i aktit njerėzor tė dhurimit tė plotė e tė tėrėsishėm tė bashkėshortėve.531 Tė shmangėsh pėrdorimin e formave tė ndryshme tė tė ashtuquajturit lindjes sė asistuar tė fėmijėve, qė zėvendėson aktin bashkėshortor, do tė thotė tė respektosh  si te prindėrit ashtu edhe te fėmijėt qė ata kanė ndėr mend tė lindin  dinjitetin e tėrėsishėm tė personit njerėzor.532 Ndėrsa, janė tė lejueshme mjetet qė paraqiten si ndihmė ndaj aktit bashkėshortor apo ndaj arritjes sė efekteve tė tij.533

236    Njė ēėshtje me rėndėsi tė veēantė shoqėrore e kulturore, pėr implikimet e shumta e tė rėnda morale qė paraqet, ėshtė ajo qė i referohet klonimit njerėzor, term qė nė vetvete, nė kuptimin e pėrgjithshėm, do tė thotė riprodhim i njė entiteti biologjik gjenetikisht identike me atė tė origjinės. Nė mendimin dhe nė praktikėn eksperimentale ai ka marrė domethėnie tė ndryshme, qė supozojnė, nga ana e tyre, procedura tė ndryshme nga kėndvėshtrimi i modaliteteve teknike tė realizimit, si dhe qėllime tė ndryshme. Mund tė tregojė replikimi i thjeshtė nė njė laborator tė qelizave apo tė pjesėve tė ADN-sė. Por nė mėnyrė specifike kuptohet riprodhimi i individėve, nė stadin embrional me modalitete tė ndryshme nga fekondimi natyror dhe nė mėnyrė qė tė jenė gjenetikisht identike me individin prej tė cilit e marrin origjinėn. Ky lloj i klonimit mund tė ketė qėllimin riprodhues tė embrioneve njerėzore apo atė tė ashtuquajtur terapeutike, qė synon t’i pėrdorė kėto embrione pėr qėllime kėrkimi shkencor apo nė mėnyrė mė tė veēantė pėr prodhimin e qelizave staminale.

    Nga kėndvėshtrimi etik thjesht replikimi i qelizave normale apo i pjesėve tė ADN-sė nuk paraqet probleme etike tė veēanta. Shumė i ndryshėm ėshtė gjykimi i Magjisterit mbi klonimin nė kuptimin e tij tė ngushtė. Ėshtė kundėr dinjitetit tė lindjes njerėzore tė fėmijėve, sepse realizohet nė mungesėn e plotė tė aktit tė dashurisė personale mes bashkėshortėve, duke qenė njė riprodhim agamik dhe aseksual.534 Nė rend tė dytė, ky lloj i riprodhimit pėrfaqėson njė formė tė sundimit tė plotė mbi individin e riprodhuar nga ana e atij qė e riprodhon.535 Fakti qė zbatohet klonimi pėr tė riprodhuar embrione prej tė cilave do tė merren qeliza qė mund tė pėrdoren pėr terapinė nuk e zbut peshėn morale, edhe sepse pėr tė marrė kėto qeliza embrioni fillimisht duhet tė prodhohet e pastaj tė zhduket.536

237    Prindėrit, si mbarėshtues tė jetės, nuk duhet tė harrojnė kurrė se pėrmasa shpirtėrore e lindjes sė fėmijėve meriton njė konsiderim mė tė lartė se ajo qė i rezervohet ēfarėdo aspekti tjetėr: «Atėsia dhe amėsia pėrfaqėsojnė njė detyrė me natyrė jo thjesht fizike, por shpirtėrore; nė tė vėrtetė, nėpėrmjet tyre kalon gjenealogjia e personit, qė e ka fillimin e vet tė amshuar nė Hyjin dhe qė te Ai duhet tė drejtohet».537 Duke e pranuar jetėn njerėzore nė njėzėshmėrinė e pėrmasave tė saj, fizike e shpirtėrore, familjet ndihmojnė nė «bashkėsinė e brezave» dhe i japin nė kėtė mėnyrė njė ndihmesė thelbėsore e tė pazėvendėsueshme zhvillimit tė shoqėrisė. Pėr kėtė arsye, «familja ka tė drejtėn pėr asistencė nga ana e shoqėrisė pėr sa u pėrket detyrave tė saj rreth lindjes dhe edukimit tė fėmijėve tė vet. Ēiftet e martuara, qė kanė njė familje tė madhe, kanė tė drejtėn pėr njė ndihmė tė pėrshtatshme dhe nuk duhet t’i nėnshtrohen diskriminimit».538

c) Detyra edukative

238    Me veprėn edukuese, familja e formon njeriun nė plotėsinė e dinjitetit tė vet sipas pėrmasave tė tij, pėrfshirė edhe atė shoqėrore. Nė tė vėrtetė, familja pėrbėn «njė bashkėsi dashurie e solidariteti qė ėshtė nė mėnyrė tė vetme e pėrshtatshme pėr tė mėsuar dhe pėr tė pėrēuar vlera kulturore, etike, shoqėrore, shpirtėrore e fetare, thelbėsore pėr zhvillimin dhe mirėqenien e anėtarėve tė vet dhe tė shoqėrisė».539 Duke ushtruar misionin e vet edukativ, familja kontribuon nė tė mirėn e pėrbashkėt dhe pėrbėn shkollėn e parė tė virtyteve shoqėrore, pėr tė cilat tė gjitha shoqėritė kanė nevojė.540 Personat nė familje ndihmohen qė tė rriten nė liri e nė pėrgjegjėsi, premisa kėto tė domosdoshme pėr marrjen pėrsipėr tė ēfarėdo detyre nė shoqėri. Veē kėsaj, me edukimin komunikohen, qė pastaj tė asimilohen e tė pėrvetėsohen prej secilit, disa vlera themelore, tė nevojshme pėr tė qenė shtetas tė lirė, tė ndershėm e tė pėrgjegjshėm.541

239    Familja ka njė rol krejtėsisht origjinal dhe tė pazėvendėsueshėm nė edukimin e bijve.542 Dashuria e prindėrve, duke u vėnė nė shėrbim tė bijve pėr t’i ndihmuar ata qė tė nxjerrin prej vetes («e-ducere») mė tė mirėn e vetvetes, e gjen realizimin e vet tė plotė nė detyrėn edukuese: «dashuria e prindėrve nga burim bėhet shpirt dhe prandaj normė, qė frymėzon dhe udhėheq krejt veprėn edukuese konkrete, duke e pasuruar atė me vlerat e ėmbėlsisė, tė qėndrueshmėrisė, tė mirėsisė, tė shėrbimit, tė mosinteresit, tė shpirtit tė sakrificės, qė janė fryti mė i ēmuar i dashurisė».543

    E drejta-detyrė e prindėrve pėr t’i edukuar bijtė cilėsohet «si thelbėsore, e lidhur siē ėshtė me pėrēimin e jetės njerėzore; si origjinale dhe parėsore, nė krahasim me detyrėn edukuese tė tė tjerėve, prej unicitetit tė marrėdhėnies sė dashurisė qė ekziston mes prindėrve e bijve; si e pazėvendėsueshme dhe e patjetėrsueshme dhe,… prandaj nuk mund t’u delegohet tėrėsisht tė tjerėve, as tė pėrvetėsohet padrejtėsisht prej tė tjerėve»544. Prindėrit kanė tė drejtėn-detyrė t’u japin njė edukim fetar dhe njė formim moral bijve tė tyre:545 e drejtė qė nuk mund tė hiqet prej shtetit, por tė respektohet e tė nxitet; detyrė parėsore, tė cilėn familja nuk mund ta lėrė pas dore apo ta delegojė.

240    Prindėrit janė edukuesit e parė, por jo tė vetmit edukues tė bijve tė tyre. Pra, u takon atyre ta ushtrojnė me ndjenjė pėrgjegjėsie veprėn edukuese nė njė bashkėpunim tė ngushtė e tė kujdesshėm me organizmat civile e kishtare: «vetė pėrmasa bashkėsiore, civile dhe kishtare, e njeriut kėrkon dhe ēon nė njė vepėr mė tė gjerė e tė nyjėzuar, qė ėshtė fryt i bashkėpunimit tė organizuar tė forcave tė ndryshme edukuese. Kėto forca janė tė gjitha tė nevojshme, edhe pse secila mundet dhe duhet tė ndėrhyjė me njė kompetencė tė vetėn dhe me njė kontribut tė vetin tė veēantė».546 Prindėrit kanė tė drejtė tė zgjedhin mjetet formuese qė u pėrgjigjen bindjeve tė tyre dhe tė kėrkojnė mjetet qė mund t’i ndihmojnė nė detyrėn e tyre si edukues, edhe nė fushėn shpirtėrore e fetare. Autoritetet publike kanė detyrė ta garantojnė kėtė tė drejtė dhe tė sigurojnė kushtet konkrete qė mundėsojnė ushtrimin e saj.547 Nė kėtė kontekst shtrohet para sė gjithash tema e bashkėpunimit mes familjes dhe institucionit shkollor.

241    Prindėrit kanė tė drejtė tė themelojnė dhe tė mbėshtesin institucione edukuese. Autoritetet publike duhet tė bėjnė qė «udhėzuesit publikė tė jenė tė caktuar nė mėnyrė qė prindėrit tė jenė vėrtet tė lirė nė ushtrimin e kėsaj tė drejte, pa ndeshur nė pesha tė padrejta. Prindėrit nuk duhet tė detyrohen tė mbėshtesin, drejtpėrdrejt apo tėrthorazi, shpenzime shtesė, qė e pengojnė apo e kufizojnė padrejtėsisht ushtrimin e kėsaj lirie».548 Duhet tė konsiderohet padrejtėsi refuzimi i mbėshtetjes ekonomike publike ndaj shkollave jo shtetėrore qė kanė nevojė pėr tė dhe i kryejnė njė shėrbim shoqėrisė civile: «Kur shteti rivendikon monopolin shkollor, i kapėrcen tė drejtat e veta dhe fyen drejtėsinė… Shteti nuk mundet, pa bėrė njė padrejtėsi, tė kėnaqet duke toleruar shkollat e ashtuquajtura private. Kėto bėjnė njė shėrbim publik dhe, si pasojė, kanė tė drejtėn tė ndihmohen ekonomikisht».549

242    Familja ka pėrgjegjėsinė tė japė njė edukim tė tėrėsishėm. Nė tė vėrtetė, ēdo edukim i vėrtetė duhet tė nxisė «formimin e personit njerėzor duke pasur parasysh qėllimin e tij tė fundit dhe njėkohėsisht tė mirėn e shoqėrisė nė tė cilėn njeriu ėshtė pjesėtar dhe nė pėrgjegjėsitė e sė cilės, kur tė rritet, do tė ketė pjesė».550 Tėrėsishmėria sigurohet kur bijtė  me dėshminė e jetės dhe me fjalė  edukohen nė dialog, nė takim, nė socialitet, nė ligjshmėri, nė solidaritet dhe nė paqe, nėpėrmjet kultivimit tė virtyteve themelore tė drejtėsisė e tė dashurisė.551

    Nė edukimin e bijve, roli amnor dhe ai atėror janė njėsoj tė nevojshėm.552 Pra, prindėrit duhet tė veprojnė sė bashku. Autoriteti do tė ushtrohet prej tyre me respekt dhe ėmbėlsi, por edhe me vendosmėri e gjallėri: ai duhet tė jetė i besueshėm, koherent, i urtė dhe gjithmonė i orientuar drejt sė mirės sė tėrėsishme tė bijve.

243    Prindėrit pastaj kanė njė pėrgjegjėsi tė veēantė nė sferėn e edukimit seksual. Ka njė rėndėsi themelore, pėr njė rritje tė ekuilibruar, qė bijtė ta kuptojnė nė mėnyrė tė rregullt e progresive domethėnien e seksualitetit dhe tė mėsojnė tė vlerėsojnė vlerat njerėzore e morale tė lidhura me tė: «Pėr lidhjet e ngushta qė ekzistojnė mes pėrmasės seksuale tė personit dhe vlerave tė tij etike, detyra edukative duhet t’i drejtojė bijtė qė t’i njohin e t’i vlerėsojnė normat morale si garanci tė nevojshme dhe tė ēmuar pėr njė rritje tė pėrgjegjshme personale nė seksualitetin njerėzor».553 Prindėrit duhet t’i verifikojnė modalitetet me tė cilat zbatohet edukimi seksual nė institucionet edukuese, me qėllim qė tė kontrollojnė nėse njė temė kaq e rėndėsishme e delikate pėrballohet nė mėnyrė tė pėrshtatshme.

d) Dinjiteti dhe tė drejtat e fėmijėve

244    Doktrina shoqėrore e Kishės paraqet vazhdimisht nevojėn qė tė respektohet dinjiteti i fėmijėve: «Nė familje, bashkėsi personash, i duhet rezervuar njė vėmendje shumė e veēantė fėmijės, duke zhvilluar njė vlerėsim tė thellė pėr dinjitetin e tij personal, ashtu si edhe njė respekt tė madh dhe njė shėrbim bujar pėr tė drejtat e tij. Kjo vlen pėr ēdo fėmijė, por merr njė ngut tė veēantė kur fėmija ėshtė i vogėl dhe ka nevojė pėr gjithēka, kur ėshtė i sėmurė, vuan apo ėshtė me aftėsi tė kufizuara».554

    Tė drejtat e fėmijėve duhet tė mbrohen prej sistemeve juridike. Para sė gjithash, ėshtė e nevojshme njohja publike e vlerės shoqėrore tė fėmijėrisė nė tė gjitha vendet: «Asnjė vend i botės, asnjė sistem politik nuk mund tė mendojė pėr tė ardhmen e vet pėrveēse nėpėrmjet shėmbėlltyrės sė kėtyre breznive tė reja qė prej prindėrve tė tyre do tė marrin pasurinė komplekse tė vlerave, tė tė drejtave dhe tė aspiratave tė kombit tė cilit i pėrkasin dhe tė mbarė familjes njerėzore».555 E drejta e parė e fėmijės ėshtė «tė lindė nė njė familje tė vėrtetė»,556 njė e drejtė respektimi i sė cilės ka qenė gjithmonė problematik dhe qė sot njeh forma tė reja dhunimi qė shkaktohen prej zhvillimit tė teknikave gjenetike.

245    Situata e njė pjese tė madhe tė fėmijėve nė botė nuk ėshtė aspak e kėnaqshme, prej mungesės sė kushteve qė favorizojnė zhvillimin e tyre tė tėrėsishėm, pavarėsisht prej ekzistencės sė njė mjeti specifik juridik ndėrkombėtar nė mbrojtje tė tė drejtave tė fėmijės,557 qė i angazhon gati tė gjithė anėtarėt e bashkėsisė ndėrkombėtare. Bėhet fjalė pėr kushtet e lidhura me mungesėn e shėrbimeve shėndetėsore, mungesėn e njė tė ushqyeri tė pėrshtatshėm, tė mundėsive pėr tė marrė njė minimum formimi shkollor dhe tė njė shtėpie. Veē kėsaj, mbeten tė pazgjidhura disa probleme shumė tė rėnda: trafiku i fėmijėve, puna e tė miturve, dukuria e «fėmijėve tė rrugės», pėrdorimi i fėmijėve nė konfliktet e armatosura, martesa e vajzave tė vogla, pėrdorimi i fėmijėve pėr tregun e materialeve pornografike, edhe me anė tė mjeteve mė moderne e tė sofistikuara tė komunikimit shoqėror. Ėshtė e domosdoshme tė luftohen, nė nivel kombėtar e ndėrkombėtar, dhunimet e dinjitetit tė vajzave e djemve tė vegjėl, tė shkaktuara prej shfrytėzimit seksual, prej personave qė merren me pedofili dhe prej dhunave tė ēdo lloji tė pėsuara nga kėta persona njerėzorė tė pambrojtur.558 Bėhet fjalė pėr akte kriminale qė duhet tė luftohen nė mėnyrė tė efektshme, me masat e pėrshtatshme parandaluese e penale, nga njė veprim i vendosur i autoriteteve tė ndryshme.

IV. FAMILJA PROTAGONISTE E JETĖS SHOQĖRORE

a) Solidariteti familjar

246    Subjektiviteti shoqėror i familjeve, qoftė veē e veē qoftė tė bashkuara, shprehet edhe me shfaqjet e solidaritetit e tė bashkėndarjes, jo vetėm mes vetė familjeve, por edhe nėpėrmjet formave tė ndryshme tė pjesėmarrjes nė jetėn shoqėrore e politike. Bėhet fjalė pėr pasojėn e realitetit familjar tė bazuar nė dashuri: duke lindur prej dashurisė dhe duke u rritur nė dashuri, solidariteti i pėrket familjes si e dhėnė pėrbėrėse dhe strukturore.

    Ėshtė njė solidaritet qė mund tė marrė pamjen e shėrbimit dhe tė vėmendjes ndaj atyre qė jetojnė nė varfėri e nė mjerim, ndaj jetimėve, ndaj personave me aftėsi tė kufizuara, ndaj tė sėmurėve, ndaj tė moshuarve, dhe ndaj atyre qė janė nė zi, ndaj atyre qė janė nė dyshim, nė vetmi apo tė braktisur; njė solidaritet qė i hapet mirėpritjes, marrjes nė besim apo birėsimit; qė di tė bėhet zėri i ēdo situate tė vėshtirėsisė pranė institucioneve, me qėllim qė tė ndėrhyjnė sipas qėllimeve tė tyre specifike.

247    Familjet, pa qenė vetėm objekt i veprimit politik, mund dhe duhet tė bėhen subjekt i kėsaj veprimtarie, duke punuar «qė ligjet dhe institucionet e shtetit jo vetėm tė mos i shkelin, por edhe t’i mbėshtesin e t’i mbrojnė pozitivisht tė drejtat dhe detyrat e familjes. Nė kėtė drejtim familjet duhet tė rriten nė vetėdijen se janė “protagoniste” tė sė ashtuquajturės “politikė familjare” dhe tė marrin pėrsipėr pėrgjegjėsinė qė ta shndėrrojnė shoqėrinė».559 Pėr kėtė qėllim duhet tė forcohet asociacionizmi familjar: «Familjet kanė tė drejtėn tė formojnė shoqata me familje dhe institucione tė tjera pėr ta kryer rolin e familjes nė njė mėnyrė tė pėrshtatshme dhe efektive, ashtu si edhe pėr tė mbrojtur tė drejtat, pėr tė nxitur tė mirėn dhe pėr tė pėrfaqėsuar interesat e familjes. Nė planin ekonomik, shoqėror, juridik e kulturor, duhet tė njihet roli i ligjshėm i familjeve dhe i shoqatave familjare nė pėrpunimin dhe nė zbatimin e programeve qė kanė lidhje me jetėn e familjes».560

b) Familja, jeta ekonomike dhe puna

248    Marrėdhėnia qė ekziston mes familjes dhe jetės ekonomike ėshtė veēanėrisht domethėnėse. Nė tė vėrtetė, nga njėra anė «eko-nomia» ka lindur nga puna shtėpiake: shtėpia ka qenė pėr njė kohė tė gjatė, si dhe  nė shumė vende  vazhdon tė jetė, njėsi e prodhimit dhe qendėr e jetės. Dinamizmi i jetės ekonomike, nga ana tjetėr, zhvillohet me nismėn e personave dhe realizohet, sipas rrathėve bashkėqendrorė, nė rrjete gjithnjė e mė tė gjera tė prodhimit e tė kėmbimit tė tė mirave dhe tė shėrbimeve, qė i pėrfshijnė familjet nė njė masė nė rritje. Pra, familja duhet konsideruar, me plot tė drejtė, si njė protagoniste thelbėsore e jetės ekonomike, e orientuar jo nga logjika e tregut, por nga ajo e bashkėndarjes dhe e solidaritetit mes brezave.

249    Njė marrėdhėnie krejtėsisht e veēantė e lidh familjen dhe punėn: «familja pėrbėn njėrin prej termave mė tė rėndėsishėm tė referimit, sipas tė cilėve duhet tė formohet rendi socio-etik i punės njerėzore».561 Kjo marrėdhėnie i ka rrėnjėt e veta nė lidhjen qė ekziston mes personit dhe tė drejtės sė tij pėr tė zotėruar frytin e punės sė vet dhe i pėrket jo vetėm individit si i tillė, por edhe si anėtar i njė familjeje, e kuptuar kjo si «shoqėri shtėpiake».562

    Puna ėshtė thelbėsore pasi pėrfaqėson kushtin qė e bėn tė mundshėm formimin e njė familjeje, mjetet e jetesės sė tė cilės fitohen nėpėrmjet punės. Puna kushtėzon edhe procesin e zhvillimit tė personave, pasi njė familje e goditur nga papunėsia rrezikon tė mos i realizojė plotėsisht qėllimet e veta.563

    Ndihmesa qė familja mund t’i japė realitetit tė punės ėshtė e ēmuar dhe, nė shumė drejtime, e pazėvendėsueshme. Bėhet fjalė pėr njė ndihmesė qė shprehet qoftė nė terma ekonomikė, qoftė nėpėrmjet burimeve tė mėdha tė solidaritetit qė familja ka dhe qė pėrbėjnė njė mbėshtetje tė rėndėsishme pėr atė qė, brenda saj, ėshtė pa punė ose ėshtė nė kėrkim tė njė punėsimi. Mbi tė gjitha dhe nė mėnyrė mė rrėnjėsore, ėshtė njė ndihmesė qė realizohet me edukimin nė kuptimin e punės dhe nėpėrmjet ofertės sė orientimeve e mbėshtetjeve pėrballė vetė zgjedhjeve profesionale.

250    Pėr ta mbrojtur marrėdhėnien mes familjes e punės, njė element qė duhet vlerėsuar e ruajtur ėshtė pagesa familjare, apo njė pagesė e mjaftueshme pėr tė mbajtur e pėr ta bėrė familjen tė jetojė me dinjitet.564 Kjo rrogė duhet tė mundėsojė realizimin e njė kursimi qė favorizon blerjen e ndonjė forme tė pronėsisė, si garanci lirie: e drejta pėr pronėsi ėshtė e lidhur ngushtė me ekzistencėn e familjeve, qė mbrohen prej nevojės edhe falė kursimit dhe formimit tė njė pronėsie familjare.565 Tė ndryshme mund tė jenė mėnyrat pėr t’i dhėnė konkretėsi rrogės familjare. Pėr ta pėrcaktuar atė ndihmojnė disa masa tė rėndėsishme shoqėrore, sikurse subvencionet familjare dhe kontribute tė tjera pėr personat nė ngarkim, si dhe pagesa e punės shtėpiake tė njėrit prej dy prindėrve.566

251    Nė marrėdhėnien mes familjes dhe punės, njė vėmendje e veēantė i duhet kushtuar punės sė gruas nė familje, tė ashtuquajturės punė e pėrkujdesjes, qė thėrret nė ēėshtje edhe pėrgjegjėsitė e burrit si bashkėshort dhe si babė. Puna e pėrkujdesjes, duke filluar nga ajo e nėnės, pikėrisht se ka pėr qėllim dhe i kushtohet shėrbimit tė cilėsisė sė jetės, pėrbėn njė lloj veprimtarie punėtore fort personale e personalizuese, qė duhet tė njihet e tė vlerėsohet shoqėrisht,567 edhe nėpėrmjet njė shpėrblimi ekonomik tė paktėn njėsoj me atė tė punėve tė tjera.568 Nė tė njėjtėn kohė, duhet tė zhduken tė gjitha pengesat qė nuk i mundėsojnė bashkėshortėt ta ushtrojnė lirisht pėrgjegjėsinė e tyre lindėse dhe, nė veēanti, ato qė e detyrojnė gruan tė mos i kryejė plotėsisht funksionet e veta amnore.569

V. SHOQĖRIA NĖ SHĖRBIM TĖ FAMILJES

252    Pikėnisja pėr njė marrėdhėnie tė drejtė e konstruktive mes familjes dhe shoqėrisė ėshtė njohja e subjektivitetit dhe e parėsisė shoqėrore tė familjes. Marrėdhėnia e tyre e ngushtė kėrkon qė «shoqėria tė mos i bėjė kurrė bisht detyrės sė vet themelore pėr ta respektuar e pėr ta nxitur vetė familjen».570 Shoqėria dhe, nė veēanti, institucionet shtetėrore  me respektin ndaj parėsisė dhe «paraardhjes» sė familjes  janė tė thirrura tė garantojnė dhe tė favorizojnė identitetin natyror tė jetės familjare dhe tė shmangin e tė luftojnė gjithēka qė e tjetėrson dhe e plagos atė. Kjo kėrkon qė veprimi politik dhe legjislativ t’i mbrojė vlerat e familjes, nga nxitja e intimitetit dhe e bashkėjetesės familjare, te respektimi i jetės qė ėshtė duke lindur, te liria efektive e zgjedhjes nė edukimin e bijve. Shoqėria dhe shteti, ndėrkaq, nuk mund as ta pėrvetėsojnė, as ta zėvendėsojnė dhe as ta kufizojnė pėrmasėn shoqėrore tė vetė familjes; pėrkundrazi, duhet ta nderojnė, ta pranojnė, ta respektojnė e ta nxisin sipas parimit tė subsidiaritetit.571

 253    Shėrbimi i shoqėrisė ndaj familjes konkretizohet nė njohjen, respektimin dhe nxitjen e tė drejtave tė familjes.572 E gjithė kjo kėrkon realizimin e politikave familjare tė njėmendta dhe tė efektshme me ndėrhyrje tė sakta qė janė nė gjendje tė pėrballojnė nevojat qė burojnė prej tė drejtave tė familjes si e tillė. Nė kėtė kuptim, ėshtė e nevojshme cilėsia, thelbėsore dhe e domosdoshme, e njohjes  qė bashkėmbart mbrojtjen, pėrforcimin dhe nxitjen  e identitetit tė familjes, shoqėri natyrore e bazuar nė martesė. Kjo njohje skicon njė linjė ndarėse tė pastėr mes familjes nė kuptimin pėrkatės dhe bashkėjetesave tė tjera, qė  pėr nga natyra e tyre  nuk mund tė meritojnė as emrin dhe as statutin e familjes.

254    Njohja, nga ana e institucioneve civile dhe e shtetit, e parėsisė sė familjes mbi ēdo bashkėsi tjetėr dhe mbi vetė realitetin shtetėror, kėrkon kapėrcimin e konceptimeve thjesht individualiste dhe marrjen e pėrmasės familjare si perspektivė, kulturore e politike, tė domosdoshme pėr vlerėsimin e personave. Kjo nuk shtrohet si alternativė, por si mbėshtetje dhe mbrojtje e vetė tė drejtave qė ka secili person. Kjo perspektivė bėn tė mundur qė tė pėrpunohen kritere normative pėr njė zgjidhje tė drejtė tė problemeve tė ndryshme shoqėrore, pasi personat nuk duhet tė konsiderohen vetėm individualisht, por edhe nė marrėdhėnie me bėrthamat familjare ku pėrfshihen, vlerat specifike dhe nevojat e tė cilave duhet tė mbahen mirė parasysh.

 

KAPITULLI I GJASHTĖ

PUNA E NJERIUT

I. ASPEKTE BIBLIKE

a) Detyra pėr ta punuar dhe pėr ta ruajtur tokėn

255    Besėlidhja e Vjetėr e paraqet Hyjin si Krijues tė gjithėpushtetshėm (krh. Zan 2, 2; Jb 38-41; Ps 104; Ps 147), qė e plazmon njeriun nė shėmbėlltyrė e nė pėrngjasim tė Vet, e fton pėr ta punuar tokėn (krh. Zan 2, 5-6) dhe pėr ta ruajtur kopshtin e Edenit ku e ka vėnė atė (krh. Zan 2, 15). Ēiftit tė parė tė njerėzve Hyji u beson detyrėn pėr ta sunduar tokėn dhe pėr tė zotėruar mbi ēdo qenie tė gjallė (krh. Zan 1, 28). Zotėrimi i njeriut mbi qeniet e tjera tė gjalla, megjithatė, nuk duhet tė jetė despotik dhe i pamend; pėrkundrazi, ai duhet “t’i kultivojė dhe t’i ruajė” (krh. Zan 2, 15) tė mirat e krijuara nga Hyji: tė mira qė njeriu nuk i ka krijuar, por qė i ka marrė si njė dhuratė tė ēmueshme nga Krijuesi, tė vėna nėn pėrgjegjėsinė e tij. Ta punosh tokėn do tė thotė tė interesohesh pėr tė; tė ushtrosh zotėrim mbi tė do tė thotė tė kujdesesh pėr tė, ashtu si njė mbret i urtė kujdeset pėr popullin e vet dhe njė bari pėr grigjėn e vet.

    Nė planin e Krijuesit, realitetet e krijuara, tė mira nė vetvete, ekzistojnė nė funksion tė njeriut. Mrekullimi pėrpara misterit sė madhėrisė sė njeriut bėn qė psalmisti tė thotė: “Ēka ėshtė atėherė njeriu qė ta kujtosh, biri i Adamit qė tė pėrkujdesesh pėr tė? E pra, e bėre pak mė tė vogėl se engjėjt, e kurorėzove me lavdi e shkėlqim, i dhe pushtet mbi veprat e duarve tė tua. Gjithēka vure nėn kėmbėt e tija” (Ps 8, 5-7).

256    Puna i pėrket gjendjes zanafillore tė njeriut dhe i paraprin rėnies sė tij: pėr kėtė nuk ėshtė as njė dėnim dhe as njė mallkim. Ajo bėhet mund dhe lodhje pėr shkak tė mėkatit tė Adamit dhe tė Evės, tė cilėt e prishin marrėdhėnien e tyre plot besim dhe tė harmonishme me Hyjin (krh. Zan 3, 6-8). Ndalimi pėr tė ngrėnė “prej pemės sė dijes sė tė mirės dhe tė sė keqes” (Zan 2, 17) i kujton njeriut se ai i ka marrė tė gjitha si dhuratė dhe se vazhdon tė jetė njė krijesė dhe jo Krijuesi. Mėkati i Adamit dhe i Evės u shkaktua pikėrisht nga ky tundim: “do tė bėheni porsi Hyji” (Zan 3, 5). Ata donin t’i zotėronin nė mėnyrė absolute tė gjitha gjėrat, pa iu nėnshtruar vullnesės sė Krijuesit. Qysh atėherė, toka u bė koprrace, mosmirėnjohėse, armike (krh. Zan 4, 12); vetėm me djersėn e ballit njeriu do tė ketė mundėsi tė marrė prodhim nga toka (krh. Zan 3, 17.19). Me gjithė mėkatin e prindėrve tė parė, plani i Krijuesit, kuptimi i krijesave tė Veta dhe, mes kėtyre, njeriu, i thirrur pėr ta punuar dhe pėr ta ruajtur krijimin, mbesin tė pandryshuar.

257    Puna duhet tė nderohet pasi ėshtė burim pasurie ose tė paktėn kushtesh tė hijshme jetese dhe, nė pėrgjithėsi, ėshtė njė mjet i efektshėm kundėr varfėrisė (krh. Fu 10, 4), por nuk duhet tė biem nėn tundimin qė ta adhurojmė atė, pasi nė tė nuk mund tė gjendet kuptimi bazė dhe pėrfundimtar i jetės. Puna ėshtė thelbėsore, por ėshtė Hyji, dhe jo puna, burimi i jetės dhe qėllimi i njeriut. Parimi themelor i Urtisė, nė fakt, ėshtė Droja e Hyjit25*; kėrkesa pėr drejtėsi, qė rrjedh prej kėsaj, i paraprin fitesės: “Mė shumė vlen pakica me frikėn e Zotit, se visare tė mėdha e me to shqetėsimi” (Fu 15, 16): “Mė mirė ėshtė pakica me drejtėsi, se fitesat e mėdha pa drejtėsi” (Fu 16, 8).

258    Kulmi i mėsimit biblik pėr punėn ėshtė urdhri pėr pushimin e tė shtunės. Njeriut, i lidhur me nevojėn pėr punė, pushimi i hap perspektivėn e njė lirie mė tė plotė, atė tė sė Shtunės sė pėrjetshme (krh. Heb 4, 9-19). Pushimi bėn qė njerėzit tė kujtohen dhe t’i rijetojnė veprat e Hyjit, nga Krijimi nė Shėlbim, ta njohin veten si njėrėn prej veprave tė Tij (krh. Ef 2, 10), ta falėnderojnė pėr jetėn e tyre dhe pėr bazimin e saj nė Tė, qė ėshtė autori.

    Pėrkujtimi dhe pėrvoja e tė shtunės pėrbėjnė njė kėshtjellė kundėr skllavėrimit tė punės, tė zgjedhur apo tė detyruar dhe, kundėr ēdo forme shfrytėzimi, tė fshehtė apo tė hapur. Pushimi i tė shtunės, nė fakt, pėrveēse pėr tė mundėsuar pjesėmarrjen nė kultin e Hyjit, ėshtė caktuar edhe pėr tė mbrojtur tė varfrin; njė tjetėr funksion i saj ėshtė edhe lirimi nga degjenerimi26* kundėrshoqėror i punės sė njeriut. Ky pushim, qė mund tė zgjasė edhe njė vit, bashkėmbart, nė fakt, njė shpronėsim tė fryteve tė tokės nė dobi tė tė varfrit dhe njė shtyrje tė tė drejtave tė pronėsisė sė tė zotit tė tokės: “Gjashtė vjet mbille tokėn tėnde e mblidhi frytet, kurse tė shtatin vit lėre djerr tė pushojė qė ta shfrytėzojnė tė varfrit e popullit tėnd dhe ēfarė tė teprojė le ta hanė kafshėt e egra. Po kėshtu vepro edhe me vreshtin e ullishtėn tėnde” (Dal 23, 10-11). Ky zakon i pėrgjigjet njė intuite tė thellė: grumbullimi i tė mirave nga disa njerėz mund tė bėhet njė pėrvetėsim dhe grabitje e tė mirave tė disa tė tjerėve.

b)  Jezusi njeri i punės

259    Nė predikimin e Vet Jezusi na mėson qė ta vlerėsojmė punėn. Ai vetė “pasi u bė i ngjashėm me ne nė gjithēka, ia kushtoi pjesėn mė tė madhe tė jetės sė Vet mbi tokė punės sė dorės, nė njė zdrukthėtari”,573 nė punishten e Jozefit (krh. Mt 13, 55; Mk 6, 3), tė cilit i bindej nė gjithēka (krh. Lk 2, 51). Jezusi dėnon sjelljen e shėrbėtorit dembel, qė fsheh nėn tokė talentin (krh. Mt 25, 14-30) dhe lavdėron shėrbėtorin besnik dhe tė kujdesshėm, qė zotėria e gjen tė pėrqendruar nė detyrat e besuara (krh. Mt 24, 46). Ai e pėrshkruan vetė misionin e Vet si njė tė vepruar: “Ati im vepron gjithmonė e, edhe unė veproj” (Gjn 5, 17); dhe nxėnėsit e Tij si punėtorėtė korrat e Zotėrisė, qė ėshtė njerėzimi pėr t’u ungjillėzuar (krh. Mt 9, 37-38). Pėr kėta punėtorė vlen parimi i pėrgjithshėm sipas tė cilit “punėtori ka tagėr nė rrogėn e vet” (Lk 10, 7); ata janė tė autorizuar qė tė flenė nė shtėpinė ku i mikpresin, tė hanė dhe tė pinė atė qė tė tjerėt u vėnė pėrpara (krh. po ai).

260    Nė predikimin e Vet Jezusi u mėson njerėzve qė tė mos e lėnė veten tė skllavėrohen prej punės. Ata duhet tė shqetėsohen para sė gjithash pėr shpirtin e tyre; fitimi i mbarė botės nuk ėshtė qėllimi i jetės sė tyre (krh. Mk 8, 36). Thesaret e tokės, nė fakt, harxhohen, ndėrsa thesaret e qiellit janė tė pėrjetshme: me kėta duhet ta lidhim zemrėn tonė (krh. Mt 6, 19-21). Puna nuk duhet tė na e marrė frymėn (krh. Mt 6, 25.31.34): i shqetėsuar dhe i trazuar pėr shumė gjėra, njeriu rrezikon ta lėrė pas dore Mbretėrinė e Hyjit dhe drejtėsinė e Tij (krh. Mt 6, 33), pėr tė cilėn ka aq shumė nevojė; gjithēka tjetėr, pėrfshirė edhe punėn, gjen vendin, domethėnien dhe vlerėn e vet vetėm nėse orientohet drejt kėsaj gjėje tė vetme tė nevojshme, qė nuk do t’i hiqet kurrė (krh. Lk 10, 40-42).

261    Gjatė mbarėshtimit tė Vet tokėsor, Jezusi punonte pa u lodhur, duke bėrė vepra tė fuqishme pėr ta liruar njeriun nga sėmundja, vuajtja dhe vdekja. E shtuna, qė Besėlidhja e Vjetėr e kishte propozuar si ditė lirimi dhe qė, e zbatuar vetėm formalisht, boshatisej nga domethėnia e saj e vėrtetė, ėshtė ripohuar nga Jezusi nė vlerėn e saj zanafillore: “E shtuna u bė pėr njeriun e jo njeriu pėr tė shtunėn” (Mk 2, 27). Me shėrimet, e bėra nė kėtė ditė pushimi (krh. Mt 12, 9-14; Mk 3, 1-6; Lk 6, 6-11; 13, 10-17; 14, 1-6), Ai dėshiron tė tregojė se dita e shtunė ėshtė e Tij, pasi Ai ėshtė me tė vėrtetė Biri i Hyjit dhe, qė ėshtė dita nė tė cilėn duhet t’i kushtohemi Hyjit dhe tė tjerėve. Lirimi nga e keqja, praktikimi i vėllazėrisė dhe i bashkėndarjes do tė thotė t’ia kthesh punės domethėnien e vet mė tė fisshme, atė qė i mundėson njerėzimit tė ecė drejt tė Shtunės sė amshuar, ku pushimi bėhet festa e aspiruar thellėsisht nga njerėzimi. Pikėrisht sepse e orienton njerėzimin qė tė bėjė pėrvojėn e tė shtunės sė Hyjit dhe tė jetės sė Tij gostinore, pua nėrurpon nė tokė krijimin e ri.

262    Veprimtaria njerėzore e pasurimit dhe e shndėrrimit tė gjithėsisė mund dhe duhet tė nxjerrė nė dritė pėrsosmėritė e fshehura nė tė, qė nė Fjalėn e pakrijuar kanė parimin dhe modelin e tyre. Shkrimet e Palit dhe tė Gjonit apostuj, nė fakt, vėnė nė dritė pėrmasėn trinitare tė krijimit dhe, nė veēanti, lidhjen qė ekziston mes Birit-Fjalė, “Logos”, dhe krijimit (krh. Gjn 1, 3; 1 Kor 8, 6; Kol 1, 15-17). E krijuar nė Tė dhe me anė tė Tij, si edhe e shėlbuar prej Tij, gjithėsia nuk ėshtė njė grumbull rastėsor, por njė “kozmos”,574 rendin e tė cilit njeriu duhet tė zbulojė, ta ndjekė dhe ta ēojė nė plotėsi. «Nė Jezu Krishtin bota e dukshme, e krijuar nga Hyji pėr njeriun  ajo botė qė, duke qenė se ka hyrė mėkati i “ėshtė nėnshtruar kotėsisė” (Rom 8, 20; krh. po aty, 8, 19-22)  rifiton sėrish lidhjet zanafillore me burimin hyjnor tė Urtisė dhe tė Dashurisė».575 Nė kėtė mėnyrė, ose duke vėnė nė dritė, nė progresion rritės, “pasurinė e pashqyrtueshme tė Krishtit” (Ef 3, 8) nė krijim, puna e njeriut shndėrrohet nė njė shėrbim qė i bėhet madhėsisė sė Hyjit.

263    Puna paraqet njė pėrmasė themelore tė ekzistencės njerėzore si pjesėmarrje jo vetėm nė veprėn e krijimit, por edhe tė shėlbimit. Kush duron lodhjen e mundimshme tė punės nė bashkim me Jezusin, nė njėfarė kuptimi, bashkėpunon me Birin e Hyjit nė veprėn e Tij shėlbuese dhe tregohet nxėnės i Krishtit duke mbartur Kryqin, ēdo ditė, nė veprimtarinė qė ėshtė thirrur tė bėjė. Nė kėtė perspektivė, puna mund tė konsiderohet si njė mjet shenjtėrimi dhe njė gjallėrim i realiteteve tokėsore me Shpirtin e Krishtit.576 E paraqitur kėshtu puna ėshtė shprehje e njerėzores sė plotė tė njeriut, nė rrethanat e tij historike dhe nė orientimin e tij eskatologjik: veprimi i tij lirues dhe pėrgjegjės zbulon lidhjen e ngushtė me Krijuesin dhe potencialin e vet krijues, ndėrsa lufton ēdo ditė kundėr shpėrfytyrimit tė mėkatit, edhe duke fituar bukėn me djersėn e ballit.

c) Detyra pėr tė punuar

264    Vetėdija e kalimtarshmėrisė sė “trajtės sė kėsaj bote” (krh. 1 Kor 7, 31) nuk pėrjashton nga asnjė angazhim historik, aq mė pak nga puna (krh. 2 Sel 3, 7-15), qė ėshtė pjesė integruese e gjendjes njerėzore, edhe pse nuk ėshtė arsyeja e vetme e jetės. Asnjė i krishterė, pėr faktin se i pėrket njė bashkėsie solidare dhe vėllazėrore, nuk duhet ta ndiejė se ka tė drejtė tė mos punojė dhe tė jetojė nė krahėt e tė tjerėve (krh. 2 Sel 3, 6-12); tė gjithė janė tė nxitur nga Pali apostull qė ta kenė “pėr nder” tė punojnė me duart e veta, qė “tė mos kenė nevojėn e kujt” (1 Sel 4, 11-12) dhe tė praktikojnė njė solidaritet edhe material, duke bashkėndarė frytet e punės me “atė qė ka nevojė” (Ef 4, 28). Shėn Jakobi mbron tė drejtat e marra nėpėr kėmbė tė punėtorėve “Ja! Paga qė u hėngrėt punėtorėve qė ju korrėn arat, bėrtet dhe  ofshama e korrėtarėve arriti nė veshėt e Zotėrisė sė Ushtrive!” (Jak 5, 4). Besimtarėt duhet ta jetojnė punėn me stilin e Krishtit dhe ta bėjnė rast dėshmie tė krishterė: “pėrkundrejt atyre qė nuk janė nė fe” (1 Sel 4, 12).

265    Etėrit e Kishės kurrė nuk e konsiderojnė punėn si njė “opus servile” (punė shėrbėtorėsh) - siē jetohet prej kulturės sė kohės sė tyre -, por gjithmonė si “opus humanum” (punė njerėzish tė lirė), dhe priren t’i nderojnė tė gjitha shprehjet e saj. Nėpėrmjet punės, njeriu bashkė me Hyjin mbarėshton botėn, sė bashku me Tė ėshtė zotėria i saj dhe kryen gjėra tė mira pėr veten e vet dhe pėr tė tjerėt. Plogėshtia e dėmton njeriun, kurse veprimtaria i bėn mirė trupit dhe shpirtit.577 I krishteri ėshtė thirrur tė punojė jo vetėm qė tė fitojė bukėn, por edhe pėr t’u pėrkujdesur pėr tė afėrmin mė tė varfėr, tė cilit Zoti na urdhėron t’i japim pėr tė ngrėnė, pėr tė pirė, pėr ta veshur, pėr ta mirėpritur, pėr t’u kujdesur pėr tė dhe pėr t’i bėrė shoqėri atij (krh. Mt 25, 35-36).578 Secili punėtor, pohon shėn Ambrozi, ėshtė dora e Krishtit qė vazhdon tė krijojė dhe tė bėjė mirė.579

266    Me punėn dhe zellin e tij, njeriu, pjesėmarrės nė artin dhe urtinė hyjnore, e bėn mė tė bukur krijimin, kozmosin tė orientuar nė mėnyrė tė renditur nga Ati;580 ngjall ato energji shoqėrore dhe tė pėrbashkėta qė ushqejnė tė mirėn e pėrbashkėt,581 nė dobi sidomos tė mė nevojtarėve. Puna e njeriut, qė ka pėr qėllim bamirėsinė, bėhet rast pėr soditje, shndėrrohet nė lutje tė devotshme, nė asketikė vigjilente dhe nė shpresė tė ankthme tė ditės pa mbarim: “Nė kėtė vizion mė tė lartė, puna, mundim dhe njėkohėsisht ēmim i veprimtarisė njerėzore, bashkėmbart njė marrėdhėnie tjetėr, domethėnė atė thelbėsisht fetare, qė ėshtė shprehur mjaft mirė nė formulėn benediktine: “Ora et labora” (Lutu dhe puno)! Realiteti fetar i jep punės sė njeriut njė pėrshpirtėri gjallėruese dhe shėlbuese. Kjo lidhje e thellė mes punės dhe fesė pasqyron besėlidhjen e mistershme, por reale, qė ekziston mes tė vepruarit njerėzor dhe atij provanor tė Hyjit”.582

II. VLERA PROFETIKE E ENCIKLIKĖS
“RERUM NOVARUM”

267    Rrjedha e historisė ėshtė shėnuar nga shndėrrime tė thella dhe nga fitore tė rėndėsishme tė punės, por edhe nga shfrytėzimi i shumė punėtorėve dhe nga fyerjet e dinjitetit tė tyre. Revolucioni industrial i hodhi Kishės njė sfidė tė madhe, sė cilės Magjisteri shoqėror iu pėrgjigj me forcėn e profecisė, duke pohuar parimet me vlerė universale dhe me aktualitet tė pėrhershėm, nė mbrojtje tė njeriut qė punon dhe tė tė drejtave tė tij.

    Marrėse e mesazhit tė Kishės ka qenė pėr shumė shekuj njė shoqėri bujqėsore, qė karakterizohej nga ritme tė rregullta dhe ciklike; tani Ungjilli duhej tė kumtohej dhe tė jetohej nė njė areopag tė ri, nė turbullirėn e ngjarjeve shoqėrore tė njė shoqėrie mė dinamike, duke mbajtur parasysh kompleksitetin e dukurive tė reja dhe shndėrrimet e pamendueshme qė u bėnė nga teknika. Nė qendėr tė pėrkujdesjes baritore tė Kishės vihej gjithnjė e mė me ngut ēėshtja punėtore, apo problemi i shfrytėzimit tė punėtorėve, qė rrjedh nga organizimi industrial i punės, me matricė kapitaliste dhe, problemi, jo mė pak i rėndė, i instrumentalizimit ideologjik, socialist dhe komunist, i rivendikimeve tė drejta tė botės sė punės. Brenda kėtij horizonti historik vihen reflektimet dhe mėsimet e enciklikės “Rerum novarum” tė Papa Leonit XIII.

268    Enciklika “Rerum novarum” ėshtė para sė gjithash njė mbrojtje e pėrzemėrt e dinjitetit tė patjetėrsueshėm tė punėtorėve, me tė cilin lidh rėndėsinė e tė drejtės sė pronėsisė, tė parimit tė bashkėpunimit mes klasave, tė sė drejtės sė tė dobėtve dhe tė tė varfėrve, tė detyrimeve tė punėtorėve dhe tė punėdhėnėsve, tė sė drejtės pėr t’u organizuar.

    Orientimet ideale tė shprehura nė enciklikė pėrforcojnė angazhimin pėr ta gjallėruar nė mėnyrė tė krishterė jetėn shoqėrore, qė u shfaq nė lindjen dhe nė konsolidimin e nismave tė shumta tė profilit tė lartė civil: unione dhe qendra studimi shoqėrore, shoqata, shoqėri punėtore, sindikata, kooperativa, banka rurale, sigurime, vepra shėrbimi. E gjithė kjo i dha njė impuls tė fortė legjislacionit tė punės pėr mbrojtjen e punėtorėve, sidomos tė fėmijėve dhe tė grave; tė arsimit dhe tė pėrmirėsimit tė pagave dhe tė higjienės.

269    Duke u nisur nga enciklika “Rerum Novarum”, Kisha nuk ka reshtur kurrė sė shqyrtuari problemet e punės brenda njė ēėshtjeje shoqėrore, qė ka marrė shkallė-shkallė pėrmasa botėrore.583 Enciklika “Laborem exercens” pasuron vizionin personalist tė punės karakteristikė e dokumenteve tė mėparshme shoqėrore, duke treguar nevojėn e njė thellimi tė domethėnieve dhe tė detyrave qė bashkėmbart puna, duke pasur parasysh faktin se “dalin gjithnjė pikėpyetje dhe probleme tė reja, lindin gjithnjė shpresa tė reja, por edhe frika e kėrcėnime lidhur me kėtė pėrmasė themelore tė jetės njerėzore, me tė cilėn ėshtė e mbushur jeta e pėrditshme e njeriut, nga e cila ajo merr dinjitetin e vet specifik, por nė tė cilėn pėrmbahet njėkohėsisht masa e vazhdueshme e lodhjes dhe e vuajtjes njerėzore, si edhe e dėmit dhe e padrejtėsisė qė pėrshkon thellėsisht jetėn shoqėrore, nė ēdo Shtet dhe nė planin ndėrkombėtar”584. Puna, nė fakt, “ēelės thelbėsor”585 i krejt ēėshtjes shoqėrore, kushtėzon zhvillimin jo vetėm ekonomik, por edhe kulturor e moral tė personave, tė familjeve, tė shoqėrisė dhe tė krejt gjinisė njerėzore.

III. DINJITETI I PUNĖS

a) Pėrmasa subjektive dhe objektive e punės

270    Puna e njeriut ka njė pėrmasė tė dyfishtė: objektive dhe subjektive. Nė kuptimin objektiv ėshtė tėrėsia e veprimtarisė, e burimeve, e mjeteve dhe e teknikave tė cilat njeriu i pėrdor pėr tė prodhuar, pėr ta zotėruar tokėn, sipas fjalėve tė Librit tė Zanafillės. Puna nė kuptimin subjektiv ėshtė tė vepruarit e njeriut si qenie dinamike, i aftė pėr tė bėrė veprime tė ndryshme qė i pėrkasin procesit tė punės dhe qė i pėrgjigjen thirrjes sė tij personale: “Njeriu duhet ta sundojė tokėn, duhet ta zotėrojė atė, pasi si “shėmbėlltyrė dhe pėrngjasim i Hyjit” ėshtė njė person, domethėnė njė qenie subjektive e aftė pėr tė vepruar nė mėnyrė tė programuar dhe racionale, e aftė pėr tė vendosur pėr vetveten dhe e prirur pėr tė realizuar vetveten. Si person, njeriu pra ėshtė subjekti i punės”.586

    Puna nė kuptimin objektiv pėrbėn aspektin qė ka tė bėjė me veprimtarinė e njeriut, qė ndryshon pareshtur me ndryshimin e kushteve teknike, kulturore, shoqėrore dhe politike. Kurse nė kuptimin subjektiv pėrvijohet si pėrmasė e pėrhershme e tij, pasi nuk varet nga ajo qė njeriu realizon konkretisht dhe as nga lloji i veprimtarisė qė ushtron, por ekskluzivisht nga dinjiteti i tij si qenie personale. Dallimi ėshtė vendimtar si pėr tė kuptuar se cili ėshtė themeli bazė i vlerės dhe i dinjitetit tė punės, ashtu edhe nė rendin e problemit tė njė organizimi tė sistemit ekonomik dhe shoqėror, qė respekton tė drejtat e njeriut.

271    Subjektiviteti i jep punės dinjitetin e saj tė veēantė, qė na pengon ta konsiderojmė thjesht si mall apo si njė element impersonal tė organizimit prodhues. Puna, pavarėsisht nga vlera e saj e vogėl apo e madhe objektive, ėshtė shprehje thelbėsore e personit, ėshtė “actus personae” (akt i personit). Ēdo formė materializmi dhe ekonomicizmi qė pėrpiqet ta kthejė punėtorin thjesht nė njė mjet prodhimi apo forcė-pune, me vlerė ekskluzivisht materiale, do ta ēnatyronte nė mėnyrė tė pandreqshme thelbin e punės, duke e privuar nga qėllimi i saj mė i fisshėm dhe thellėsisht njerėzor. Personi ėshtė metri i dinjitetit tė punės: “Nuk ekziston, nė fakt, asnjė dyshim qė puna e njeriut ka njė vlerė tė veten etike, e cila pa masa gjysmake dhe drejtpėrdrejt mbetet e lidhur me faktin se ai qė e bėn atė ėshtė njė person”.587

    Pėrmasa subjektive e punės duhet tė ketė parėsi mbi pėrmasėn objektive tė punės, pasi ėshtė pėrmasa e vetė njeriut qė punon, duke pėrcaktuar cilėsinė dhe vlerėn e saj mė tė lartė. Nėse mungon kjo vetėdije ose nėse kjo e vėrtetė nuk njihet dhe pranohet, puna e humbet domethėnien e vet mė tė vėrtetė dhe mė tė thellė: nė kėtė rast, pėr fat tė keq tė shpeshtė dhe tė pėrhapur, veprimtaria e punės dhe vetė teknikat e pėrdorura do tė bėhen mė tė rėndėsishme se njeriu dhe, nga aleate, do tė kthehen nė armike tė dinjitetit tė tij.

272    Puna e njeriut jo vetėm buron nga personi, por ėshtė thelbėsisht e orientuar nė mėnyrė tė renditur prej tij dhe synon drejt tij. Pavarėsisht prej pėrmbajtjes sė saj objektive, puna duhet tė orientohet nga subjekti qė e bėn atė, pėr kėtė qėllimi i punės, i ēfarėdo pune, mbetet gjithmonė njeriu. Edhe nėse nuk mund tė shpėrfillet rėndėsia e pėrbėrėsit objektiv tė punės nėn profilin e cilėsisė sė saj, ky pėrbėrės, megjithatė, vihet nėn varėsinė e realizimit tė njeriut, pra, tė pėrmasės subjektive, falė tė cilės ėshtė e mundshme tė pohohet se puna ėshtė pėr njeriun dhe jo njeriu pėr punėn dhe qė “qėllimi i punės, i ēfarėdo pune tė bėrė nga njeriu  edhe nėse ėshtė njė punė shėrbimi, apo monotone, nė shkallėn e zakonshme tė vlerėsimit, madje edhe mė mėnjanuese  mbetet gjithmonė vetė njeriu”.588

273    Puna e njeriut ka edhe njė pėrmasė tė thellė shoqėrore. Puna e njė njeriu, nė fakt, gėrshetohet me punėn e njerėzve tė tjerė: “Sot mė shumė se kurrė tė punosh do tė thotė tė punosh me tė tjerėt dhe tė punosh pėr tė tjerėt: do tė thotė tė bėsh diēka pėr dikė”.589 Edhe frytet e punės krijojnė raste shkėmbimesh, marrėdhėniesh dhe takimesh. Puna, pėr kėtė arsye, s’mund tė vlerėsohet si duhet nėse nuk mbahet parasysh natyra e saj shoqėrore: “meqė nėse nuk ekziston njė trup me tė vėrtetė shoqėror dhe organik, nėse njė rend shoqėror dhe juridik nuk mbron ushtrimin e punės, nėse pjesėt e ndryshme, tė varura nga njėra-tjetra, nuk lidhen dhe nuk kryhen nė mėnyrė tė ndėrsjellė, nėse, edhe pėr mė tepėr, nuk bėhen “ortake”, duke formuar gati njė gjė tė vetme, inteligjencė, kapital, punė, veprimtaria njerėzore nuk mund t’i prodhojė frytet e saj dhe, kėshtu nuk mund tė vlerėsohet dhe tė paguhet si duhet, aty ku nuk mbahet parasysh natyra e saj shoqėrore dhe individuale”.590

274    Puna ėshtė edhe “njė detyrim, domethėnė njė detyrė e njeriut”.591 Njeriu duhet tė punojė, sepse Krijuesi ia ka urdhėruar kėtė, por edhe pėr t’iu pėrgjigjur kėrkesave pėr mbajtjen dhe zhvillimin e njerėzisė sė tij. Puna pėrvijohet si detyrim moral ndaj tė afėrmit, qė ėshtė nė vend tė parė familja e tij, por edhe shoqėria, sė cilės ai i pėrket, Kombi, bir apo bijė e tė cilit ėshtė, mbarė familja njerėzore, anėtar i tė cilit ai ėshtė; jemi trashėgimtarė tė punės sė breznive dhe njėkohėsisht edhe krijues e autorė tė sė ardhmes sė tė gjithė njerėzve, qė do tė jetojnė pas nesh.

275    Puna pėrforcon identitetin e thellė tė njeriut tė krijuar nė shėmbėlltyrė dhe nė pėrngjasim tė Hyjit: «Duke u bėrė  nėpėrmjet punės sė vet  gjithnjė e mė shumė zotėrues i tokės, dhe duke pėrforcuar  po nėpėrmjet punės  zotėrimin e tij nė botėn e dukshme, njeriu, nė ēdo rast dhe nė ēdo fazė tė kėtij procesi, mbetet nė linjėn e urdhrit zanafillor tė Krijuesit, i cili mbetet domosdoshmėrisht dhe pazgjidhshmėrisht i lidhur me faktin se njeriu ėshtė krijuar, si mashkull dhe femėr, “nė shėmbėlltyrė dhe nė pėrngjasim tė Hyjit”».592 Kjo cilėson veprimtarinė e njeriut nė gjithėsi: ai nuk ėshtė zotėria, por kujdestari, i thirrur pėr tė pasqyruar nė tė vepruarit e vet gjurmėn e Atij, pėrngjasim i tė cilit ai ėshtė.

b)  Marrėdhėniet mes punės dhe kapitalit

276    Puna, pėr vetė karakterin subjektiv apo personal, ėshtė mė e lartė se ēdo faktor tjetėr i prodhimit: ky parim vlen, nė veēanti, pėr kapitalin. Sot, termi “kapital” ka kuptime tė ndryshme: nganjėherė tregon mjetet materiale tė prodhimit nė ndėrmarrje, nganjėherė burimet financiare tė investuara nė njė nismė prodhuese apo edhe nė njė veprim nė tregjet e bursave. Flitet edhe, nė mėnyrė jo krejt tė pėrshtatshme, pėr “kapital njerėzor”, pėr tė treguar burimet njerėzore, domethėnė njerėzit, si tė aftė pėr tė punuar, pėr tė njohur, pėr tė krijuar, pėr tė kapur me intuitė nevojat e tė ngjashmėve tė vet, pėr t’u mirėkuptuar nė mėnyrė tė ndėrsjellė si anėtarė tė njė organizate. I referohemi “kapitalit shoqėror” kur duam tė tregojmė aftėsinė e bashkėpunimit dhe tė kolektivitetit, fryt i investimit nė njė lidhje besimi tė ndėrsjellė. Kjo shumėllojshmėri domethėniesh na jep shkase tė mėtejshme pėr tė reflektuar mbi atė se ēfarė do tė thoshte, sot, marrėdhėnia mes punės dhe kapitalit.

277    Doktrina shoqėrore ka trajtuar marrėdhėniet mes punės dhe kapitalit, duke vėnė nė dukje si pėrparėsinė e tė parės mbi tė dytėn, ashtu edhe pėrplotėsinė e tyre.

    Puna nė vetvete ka njė pėrparėsi nė krahasim me kapitalin: «Ky parim ka tė bėjė drejtpėrsėdrejti me vetė procesin e prodhimit, nė lidhje me tė cilin puna ėshtė gjithmonė njė shkak parėsor veprues, ndėrsa “kapitali” duke qenė tėrėsia e mjeteve tė prodhimit, mbetet vetėm njė mjet apo shkaku instrumental27*. Ky parim ėshtė njė e vėrtetė e dukshme qė del prej pėrvojės historike tė njeriut».593 Ai “i pėrket trashėgimisė sė qėndrueshme tė doktrinės sė Kishės”.594

    Mes punės dhe kapitalit duhet tė ketė njė pėrplotėsi: ėshtė vetė logjika qė procesi prodhues ka nė vetvete e cila tregon nevojėn e depėrtimit tė ndėrsjellė tė tyre dhe ngutin pėr t’i dhėnė jetė sistemeve ekonomike nė tė cilėt antinomia (kontradikta e hapur) mes punės dhe kapitalit tejkalohet.595 Nė kohėt kur, brenda njė sistemi ekonomik mė pak kompleks, “kapitali” dhe “puna me mėditje” identifikoheshin me njėfarė saktėsie jo vetėm si dy faktorė prodhues, por edhe, dhe sidomos, si dy klasa konkrete shoqėrore, Kisha pohonte se tė dyja nė vetvete janė tė ligjshme:596 “as kapitali s’mund tė jetė pa punėn, as puna pa kapitalin”.597 Bėhet fjalė pėr njė tė vėrtetė qė vlen edhe sot, pasi “ėshtė krejt e rreme t’i vishet vetėm kapitalit ose vetėm punės ajo qė merret prej punės sė njėsuar tė njėrit dhe tė tjetrės; dhe ėshtė krejt e padrejtė qė njėri t’ia veshė vetes atė qė bėhet, duke mohuar efektshmėrinė e tjetrės”.598

278    Nė shqyrtimin e marrėdhėnieve mes punės dhe kapitalit, sidomos pėrballė shndėrrimeve tė fuqishme tė kohėve tona, duhet tė pohojmė se “burimi kryesor” dhe “faktori vendimtar”599 nė dorė tė njeriut ėshtė vetė njeriu, dhe se “zhvillimi tėrėsor i njeriut nė punė nuk kundėrshton, por favorizon prodhimtarinė dhe efektshmėrinė mė tė madhe tė punės”.600 Bota e punės, nė fakt, ėshtė duke zbuluar gjithnjė e mė shumė se vlera e “kapitalit njerėzor” gjen shprehje nė njohjen e punėtorėve, nė mundėsinė e tyre pėr tė krijuar marrėdhėnie, nė krijimtarinė dhe nė sipėrmarrjen e tyre, nė aftėsinė pėr t’u pėrballur nė mėnyrė tė vetėdijshme me tė renė, pėr tė punuar sė bashku dhe pėr tė ndjekur objektiva tė pėrbashkėta. Bėhet fjalė pėr cilėsi tamam personale, qė i pėrkasin subjektit tė punės mė shumė se aspekteve objektive, teknike dhe vepruese tė punės. E gjithė kjo bashkėmbart njė perspektivė tė re nė marrėdhėniet mes punės dhe kapitalit: mund tė pohojmė se, nė kundėrshtim me atė qė ndodhte nė organizimin e vjetėr tė punės ku subjekti vihet nė tė njėjtin nivel me objektin, me makinėn, sot pėrmasa subjektive e punės priret tė jetė mė vendimtare dhe mė e rėndėsishme se ajo objektive.

279    Marrėdhėnia mes punės dhe kapitalit paraqet shpesh karakteristikat e konfliktualitetit, qė merr karakteristika tė reja me ndryshimin e konteksteve shoqėrore dhe ekonomike. Dje, konflikti mes kapitalit dhe punės buronte, sidomos “nga fakti se punėtorėt vinin tė gjitha forcat nė dispozicion tė grupit tė sipėrmarrėsve, dhe se ky, i udhėhequr nga parimi i pėrfitimit maksimal tė prodhimit, kėrkonte tė caktonte paga sa mė tė ulta pėr punėn e bėrė nga punėtorėt”.601 Aktualisht, konflikti paraqet aspekte tė reja dhe, mė shqetėsuese: pėrparimi shkencor dhe teknologjik dhe pėrbotėzimi i tregjeve, nė vetvete burim zhvillimi dhe pėrparimi, i vė punėtorėt nė rrezikun e tė qenėt tė shfrytėzuar nga ingranazhet e ekonomisė dhe nga kėrkimi i shfrenuar i prodhimtarisė.602

280    Nuk duhet tė pohohet gabimisht se procesi i kapėrcimit tė varėsisė sė punės nga lėnda ėshtė i aftė nė vetvete tė kapėrcejė tjetėrsimin nė punė dhe tė punės. Nuk bėhet fjalė vetėm pėr situatat e shumta tė mungesės sė punės, tė punės nė tė zezė, tė punės sė fėmijėve, tė punės sė nėnpaguar, tė punės sė shfrytėzuar, qė ende vazhdojnė, por edhe tė formave tė reja, shumė mė tė holla, tė shfrytėzimit tė punėve tė reja, tė mbi-punėve, tė punės-karrierė qė nganjėherė i vjedh hapėsirė pėrmasave po aq njerėzore dhe tė nevojshme pėr personin, tė elasticitetit tė tepėrt tė punės qė e bėn tė pasigurt dhe nganjėherė tė pamundur jetėn familjare, tė modularitetit28* tė punės qė rrezikon tė ketė ndikime tė rėnda mbi perceptimin tėrėsor tė ekzistencės dhe tė qėndrueshmėrisė sė marrėdhėnieve familjare. Nėse njeriu tjetėrsohet kur ua ndėrron vendet mjeteve dhe qėllimeve, edhe nė kontekstin e ri tė punės jo materiale, tė lehtė, mė cilėsore se sasiore, mund tė paraqiten elemente tjetėrsimi “sipas rritjes… sė pjesėmarrjes (sė njeriut) nė njė bashkėsi solidare autentike, ose sipas rritjes sė izolimit tė tij nė njė kompleks marrėdhėniesh konkurruese tė egėrsuara dhe largim e ftohje tė ndėrsjellė”.603

c) Puna, dhėnia e tė drejtės pėr pjesėmarrje

281    Marrėdhėnia mes punės dhe kapitalit gjen shprehje edhe nėpėrmjet pjesėmarrjes sė punėtorėve nė pronėsinė, mbarėshtimin dhe frytet e saj. Kjo ėshtė njė kėrkesė shumė shpesh e lėnė pas dore, qė nė fakt duhet ta vlerėsojmė mė mirė: “secili, nė bazė tė punės sė vet, duhet tė ketė tė drejtė tė plotė ta konsiderojė veten nė tė njėjtėn kohė edhe “bashkė-pronar” tė bankės sė madhe tė punės, ku angazhohen tė gjithė bashkė. Dhe njė rrugė drejt kėsaj pikėmbėrritjeje mund tė jetė ajo e shoqėrimit, pėr sa ėshtė e mundur, tė punės me pronėsinė e kapitalit dhe pėr t’i dhėnė jetė njė game tė pasur trupash tė ndėrmjetėm me qėllim ekonomik, shoqėror dhe kulturor: trupa qė gėzojnė njė autonomi reale nė krahasim me pushtetet publike, qė ndjekin objektivat e tyre specifik nė raporte bashkėpunimi tė ndėrsjellė dhe tė ndershėm, nė vartėsi tė nevojave tė sė mirės sė pėrbashkėt, dhe qė paraqesin formėn e substancėn e njė bashkėsie tė gjallė, domethėnė qė nė kėto trupa anėtarėt pėrkatės tė konsiderohen dhe tė trajtohen si persona e tė nxiten qė tė marrin pjesė aktive nė jetėn e tyre”.604 Organizimi i ri i punės, ku dija vlen mė shumė se vetėm pronėsia e mjeteve tė prodhimit, pohon nė mėnyrė konkrete se puna, pėr shkak tė karakterit tė saj subjektiv, ėshtė dhėnie e tė drejtės pėr pjesėmarrje: ėshtė e domosdoshme qė tė kapemi pas kėsaj vetėdijeje pėr tė vlerėsuar pozicionin e drejtė tė punės nė proceset prodhuese dhe pėr tė gjetur mėnyrėn e pjesėmarrjes nė pėrputhje me subjektivitetin e punės nė veēantinė e situatave tė ndryshme konkrete.605

d) Marrėdhėnia mes punės dhe pronės private

282    Magjisteri shoqėror i Kishės e nyjėzon marrėdhėnien mes punės dhe kapitalit edhe nė lidhje me institucionin e pronės private, tė drejtėn relative dhe pėrdorimin e saj. E drejta pėr pronė private ėshtė nė vartėsi tė parimit tė adresimit universal tė tė mirave dhe nuk duhet tė jetė motiv pengesash pėr punėn dhe zhvillimin e tė tjerėve. Pasuria, qė ėshtė fituar sidomos me punė, duhet t’i shėrbejė punės. Kjo vlen nė mėnyrė tė veēantė pėr zotėrimin e mjeteve tė prodhimit; por ky parim ka tė bėjė edhe me tė mirat e botės financiare, teknike, intelektuale dhe personale.

    Mjetet e prodhimit “nuk mund tė zotėrohen kundėr punės, nuk mund tė zotėrohen as pėr tė zotėruar”.606 Zotėrimi i tyre bėhet i paligjshėm kur pasuria “nuk vlerėsohet apo shėrben pėr tė penguar punėn e tė tjerėve, pėr tė siguruar njė fitim qė nuk lind nga zgjerimi global i punės dhe i pasurive shoqėrore, por nga ngjeshja e tyre, nga shfrytėzimi i paligjshėm, spekullimi dhe thyerja e solidaritetit nė botėn e punės”.607

283    Prona private dhe publike, si edhe mekanizmat e sistemit ekonomik duhet tė parapėrgatiten pėr njė ekonomi nė shėrbim tė njeriut, nė mėnyrė qė tė ndihmojnė pėr vėnien nė jetė tė parimit tė adresimit universal tė tė mirave. Nė kėtė perspektivė bėhet e rėndėsishme ēėshtja qė ka lidhje me pronėn, pėrdorimin e teknologjive dhe tė njohurive tė reja, qė pėrbėjnė, nė kohėn tonė, njė formė tjetėr tė veēantė pronėsie, me rėndėsi jo mė tė vogėl se ajo e tokės dhe e kapitalit.608 Kėto burime, ashtu si edhe tė gjitha tė mirat e tjera, kanė njė adresim universal; edhe ato pėrfshihen nė njė kontekst normash juridike dhe rregullash shoqėrore qė garantojnė pėrdorimin e tyre me kritere drejtėsie, barazie dhe respektimi tė tė drejtave tė njeriut. Njohuritė e reja dhe teknologjitė, falė potencialeve tė tyre tė stėrmėdha, mund tė japin njė ndihmesė vendimtare nė nxitjen e pėrparimit shoqėror, por rrezikojnė tė bėhen burim papunėsie dhe tė zmadhojnė largėsinė mes zonave tė zhvilluara dhe zonave tė nėnzhvilluara, nėse mbeten tė pėrqendruara nė Vendet mė tė pasura apo nė duart e grupeve tė vogla qė kanė nė dorė pushtetin.

e) Pushimi i ditės sė festės

284    Pushimi i ditės sė festės ėshtė njė e drejtė.609 Hyji “tė shtatėn ditė pushoi nga ēdo punė qė kishte bėrė” (Zan 2, 2): edhe njerėzit, tė krijuar nė pėrngjasim tė Tij, duhet tė gėzojnė pushime dhe kohė tė lirė tė mjaftueshme qė t’u mundėsojė atyre tė kujdesen pėr jetėn familjare, kulturore, shoqėrore dhe fetare.610 Pėr kėtė ndihmon caktimi i ditės sė Zotit.611 Besimtarėt, gjatė ditės sė diel dhe ditėve tė festave tė tjera tė urdhėruara, duhet tė mos bėjnė punė apo veprimtari qė pengojnė kultin kremtuar Hyjit, harenė e tyre nė ditėn e Zotit, praktikimin e veprave tė mėshirės dhe nevojėn pėr tė pushuar mendjen e trupin”.612 Nevoja familjare apo kėrkesa pėr dobishmėri shoqėrore nė mėnyrė tė ligjshme mund tė pėrjashtojnė nga pushimi i ditės sė diel, por nuk duhet tė krijojnė zakone nė dėm tė fesė, tė jetės familjare dhe tė shėndetit.

285    E diela ėshtė njė ditė qė duhet tė shenjtėrohet me njė dashuri vepruese, duke i kushtuar pėrkujdesje familjes dhe tė afėrmve, si edhe tė sėmurėve, atyre qė vuajnė, tė moshuarve; as nuk duhet tė harrohen ata “vėllezėr qė kanė po ato nevoja e po ato tė drejta dhe qė nuk mund tė pushojnė pėr shkak tė varfėrisė e tė mjerimit”;613 pėrveē kėsaj ėshtė njė kohė e pėrshtatshme pėr reflektim, heshtje, studim, qė favorizon rritjen e jetės sė brendshme dhe tė krishterė. Besimtarėt duhet tė dallohen, edhe nė kėtė ditė, pėr pėrkormėrinė e tyre, duke shmangur tė gjitha teprimet dhe veprimet e dhunshme qė shpesh karakterizojnė dėfrimet nė masė.614 Dita e Zotit duhet tė jetohet gjithmonė si dita e lirimit, qė na bėn tė marrim pjesė “tė bashkuar nė festė dhe nė bashkimin e tė parėlindurve emrat e tė cilėve janė tė shkruar nė qiell” (krh. Heb 12, 22-23) dhe hershon kremtimin e Pashkės pėrfundimtare nė lavdinė e qiellit.615

286    Autoritetet publike kanė tė drejtėn tė mbikėqyrin me qėllim qė shtetasve tė mos u hiqet, pėr arsye tė prodhimit ekonomik, njė kohė e caktuar pėr pushimin dhe kultin hyjnor. Punėdhėnėsit kanė njė detyrim tė ngjashėm ndaj punėmarrėsve tė tyre.616 Tė krishterėt duhet tė pėrpiqen, duke respektuar lirinė fetare dhe tė mirėn e pėrbashkėt tė tė gjithėve, qė ligjet ta njohin tė dielėn dhe solemnitetet e tjera liturgjike si ditė feste: “U takon atyre qė t’u japin tė gjithėve njė shembull publik lutje, respektimi, gėzimi dhe ruajtje tė traditave tė tyre si njė ndihmesė e ēmuar pėr jetėn shpirtėrore tė shoqėrisė njerėzore”.617 Ēdo i krishterė do tė duhet “tė shmangte qė, pa nevojė, t’u diktojė tė tjerėve atė qė do t’i pengonte ata ta mbanin ditėn e Zotit”.618

IV. E DREJTA PĖR PUNĖ

a) Puna ėshtė e nevojshme

287    Puna ėshtė njė e drejtė themelore dhe njė e mirė pėr njeriun:619 njė e mirė e dobishme, e denjė pėr tė, e pėrshtatshme pėr ta shprehur dhe pėr ta shtuar dinjitetin njerėzor. Kisha mėson vlerėn e punės jo vetėm sepse ajo ėshtė gjithmonė personale, por edhe pėr faktin se ėshtė e nevojshme.620 Puna ėshtė e nevojshme pėr tė formuar dhe pėr ta mbajtur familjen,621 pėr tė pasur tė drejtėn pėr pronė,622 pėr tė ndihmuar tė mirėn e pėrbashkėt tė familjes njerėzore.623 Vlerėsimi i implikimeve morale, qė ēėshtja e punės bashkėmbart nė jetėn shoqėrore e ēon Kishėn ta tregojė papunėsinė si njė “fatkeqėsi tė vėrtetė shoqėrore”,624 sidomos nė lidhje me brezat e rinj.

288    Puna ėshtė njė e mirė e tė gjithėve, qė duhet tė jetė e mundur pėr tė gjithė ata qė janė tė aftė. “Puna me orė tė plota” ėshtė, gjithashtu, njė objektiv i drejtė pėr ēdo rend ekonomik qė ėshtė i orientuar nga drejtėsia dhe nga e mira e pėrbashkėt. Njė shoqėri nė tė cilėn e drejta pėr punė bėhet e kotė apo mohohet sistematikisht dhe nė tė cilėn masat e politikės ekonomike nuk u mundėsojnė punėtorėve tė arrijnė nivele tė kėnaqshme pune, “nuk mund tė arrijė as ligjshmėrinė e saj etike dhe as paqen shoqėrore”.625 Njė rol i rėndėsishėm dhe, pra, njė pėrgjegjėsi specifike dhe serioze i pėrket, nė kėtė fushė, “punėdhėnėsit nė mėnyrė jo tė drejtpėrdrejtė”,626 apo atyre subjekteve  persona ose institucione tė ndryshme  qė janė nė gjendje tė orientojnė, nė nivel kombėtar apo ndėrkombėtar, politikėn e punės dhe tė ekonomisė.

289    Aftėsia projektuese e njė shoqėrie tė orientuar drejt tė mirės sė pėrbashkėt dhe tė projektuar drejt tė ardhmes matet edhe, dhe sidomos, mbi bazėn e perspektivės sė punės qė ajo ėshtė nė gjendje tė ofrojė. Pėrqindja e lartė e papunėsisė, prania e sistemeve tė vjetruara tė arsimimit dhe e vėshtirėsive qė vazhdojnė ende pėr fillimin e formimit dhe futjen nė tregun e punės pėrbėjnė, sidomos pėr shumė tė rinj, njė pengesė tė fortė nė rrugėn e realizimit njerėzor dhe profesional. Kush ėshtė i papunė apo pjesėrisht i papunė, nė fakt, pėson rrjedhojat thellėsisht negative qė kjo gjendje pėrcakton nė personalitetin e tij dhe rrezikon tė lihet mėnjanė, tė bėhet viktimė e pėrjashtimit shoqėror.627 Kjo ėshtė njė dramė qė godet, nė pėrgjithėsi, pėrveē tė rinjve, edhe gratė, punėtorėt mė pak tė specializuar, personat me aftėsi tė kufizuara, emigrantėt, ish-tė burgosurit, analfabetėt, tė gjitha subjektet qė ndeshin vėshtirėsitė mė tė mėdha nė kėrkimin e njė vendi nė botėn e punės.

290    Mbajtja e vendit tė punės varet gjithmonė e mė shumė nga aftėsitė profesionale.628 Sistemi arsimor dhe ai i edukimit nuk duhet tė lėrė pas dore formimin njerėzor dhe teknik, tė nevojshėm pėr tė zhvilluar me pėrfitim detyrat e kėrkuara. Nevoja gjithnjė e mė e pėrhapur pėr tė ndryshuar shumė herė punėn, gjatė jetės, i dikton sistemit edukativ tė favorizojė gatishmėrinė e personave, pėrditėsimin dhe kualifikimin e tyre tė pėrhershėm. Tė rinjtė duhet tė mėsojnė dhe tė veprojnė nė mėnyrė autonome, tė bėhen tė aftė pėr tė marrė nė mėnyrė tė pėrgjegjshme detyrėn qė t’u bėjnė ballė me kompetencė rreziqeve tė lidhura me njė kontekst ekonomik tė lėvizshėm dhe shpesh tė paparashikueshėm nė skenarėt e tij evolutivė.629 Ėshtė gjithashtu i domosdoshėm ofrimi i mundėsive formuese pėr tė rriturit nė kėrkim tė rikualifikimit dhe pėr tė papunėt. Mė nė pėrgjithėsi, itinerari i punės sė personave duhet tė gjejė forma tė reja pėrkrahjeje konkrete, duke filluar prej vetė sistemit formues, me qėllim qė tė jetė mė pak i vėshtirė kapėrcimi i fazave tė ndryshimit, tė pasigurive, tė paqartėsive.

b) Roli i Shtetit dhe i shoqėrisė nė nxitjen e tė drejtės pėr punė

291    Problemet e punėsimit pėrfshijnė pėrgjegjėsitė e Shtetit, tė cilit i pėrket detyra pėr tė nxitur politika vepruese pune, tė tilla qė tė favorizojnė krijimin e mundėsive tė punėsimit brenda territorit kombėtar, duke stimuluar pėr kėtė qėllim botėn prodhuese. Detyra e Shtetit nuk ka tė bėjė aq me sigurimin e drejtpėrdrejtė tė sė drejtės pėr punė tė tė gjithė shtetasve, duke disiplinuar krejt jetėn ekonomike dhe duke cenuar nismėn e lirė tė individėve, sa me “ndihmesėn e veprimtarisė sė ndėrmarrjeve, duke krijuar kushte qė sigurojnė raste pune, duke e nxitur atė aty ku ajo ėshtė e pamjaftueshme apo duke e mbėshtetur nė ēastet e krizės”.630

292    Pėrpara pėrmasave planetare tė arritura me shpejtėsi nga lidhjet ekonomiko-financiare dhe nga tregu i punės, duhet tė nxitet njė bashkėpunim i efektshėm ndėrkombėtar mes Shteteve, nėpėrmjet traktateve, marrėveshjeve dhe planeve tė pėrbashkėta tė veprimit qė mbrojnė tė drejtėn pėr punė edhe nė fazat mė kritike tė ciklit ekonomik, nė nivel kombėtar dhe ndėrkombėtar. Duhet tė jemi tė vetėdijshėm pėr faktin se puna njerėzore ėshtė njė e drejtė prej sė cilės varet drejtpėrsėdrejti nxitja e drejtėsisė shoqėrore dhe e paqes civile. Detyra tė rėndėsishme nė kėtė drejtim i takojnė Organizatave Ndėrkombėtare dhe atyre sindikaliste: duke u lidhur nė mėnyrat mė tė pėrshtatshme, ata duhet tė angazhohen, para sė gjithash, tė endin “njė rrjet gjithnjė e mė tė dendur udhėzimesh juridike qė mbrojnė punėn e burrave, tė grave, tė tė rinjve dhe qė u sigurojnė atyre njė pagė tė drejtė”.631

293    Pėr nxitjen e tė drejtės pėr punė ėshtė e rėndėsishme, sot ashtu si edhe nė kohėt e enciklikės “Rerum novarum”, qė tė ketė njė “proces tė lirė pėr vetėorganizimin e shoqėrisė”.632 Dėshmi domethėnėse dhe shembuj vetė-organizimi mund tė gjenden nė nismat e shumta, sipėrmarrėse dhe shoqėrore, tė karakterizuara nga forma pjesėmarrjeje, bashkėpunimi dhe vetėmbarėshtimi, qė nxjerrin nė pah shkrirjen e energjive solidare. Ata i ofrohen tregut si njė sektor i larmishėm veprimtarish pune qė dallohen pėr njė vėmendje tė veēantė nė krahasim me pėrbėrėsin marrėdhėnor tė tė mirave tė prodhuara dhe tė shėrbimeve tė shpėrndara nė shumė mjedise: arsim, mbrojtje tė shėndetit, shėrbime shoqėrore bazė, kulturė. Nismat e ashtuquajtura “sektori i tretė” pėrbėjnė njė mundėsi gjithnjė e mė tė rėndėsishme pėr zhvillimin e punės dhe tė ekonomisė.

c) Familja dhe e drejta pėr punė

294    Puna ėshtė “themeli mbi tė cilin formohet jeta familjare, e cila ėshtė njė e drejtė dhe njė thirrje e njeriut”:633 Ajo siguron mjetet e jetesės dhe garanton procesin edukativ tė fėmijėve.634 Familja dhe puna, kaq ngushtėsisht tė ndėrvarura nė pėrvojėn e shumicės sė personave, meritojnė mė nė fund njė vlerėsim mė tė pėrshtatshėm me realitetin, njė vėmendje qė i pėrfshin tė dyja, pa kufijtė e njė konceptimi privatistik tė familjes dhe ekonomicistik tė punės. Pėr kėtė, ėshtė e nevojshme qė ndėrmarrjet, organizatat profesionale, sindikatat dhe Shteti tė bėhen nxitės tė politikave tė punės qė nuk penalizojnė, por qė favorizojnė bėrthamėn familjare nga pikėpamja e gjetjes sė njė pune. Jeta e familjes dhe e punės, nė fakt, kushtėzohen ndėrsjellshmėrisht nė mėnyrė tė ndryshme. Pendolarizmi29*, puna e dyfishtė dhe lodhja fizike e psikologjike ulin kohėn qė duhet t’i kushtohet familjes;635 papunėsia ka ndikime materiale dhe shpirtėrore mbi familjet, ashtu si edhe tensionet e krizat familjare ndikojnė negativisht nė qėndrimet dhe rendimentin e punės.

d) Gratė dhe e drejta pėr punė

295    Fryma femėrore ėshtė e nevojshme nė tė gjitha shprehjet e jetės shoqėrore, pėr kėtė duhet tė garantohet prania e grave edhe nė rrethin e punės. Hapi i parė i domosdoshėm nė kėtė drejtim ėshtė mundėsia konkrete pėr formim profesional. Njohja dhe mbrojtja e tė drejtave tė grave nė kontekstin e punės varen, nė pėrgjithėsi, nga organizimi i punės, qė duhet tė ketė parasysh dinjitetin dhe thirrjen e gruas, “nxitja e vėrtetė e sė cilės … kėrkon qė puna tė strukturohet nė atė mėnyrė qė ajo tė mos e paguajė nxitjen e saj me braktisjen e familjes, nė tė cilėn ka rolin e pazėvendėsueshėm tė nėnės”.636 Ėshtė njė ēėshtje mbi tė cilėn matet cilėsia e shoqėrisė dhe mbrojtja konkrete e tė drejtės pėr punė tė grave.

    Vazhdimi pa ndėrprerje i shumė formave tė diskriminimit qė fyejnė dinjitetin dhe thirrjen e gruas nė sferėn e punės i detyrohen njė serie tė gjatė kushtėzimesh qė penalizojnė gruan, e cila ka qenė dhe ėshtė, edhe sot e kėsaj dite, e shtrembėruar nė karakteristikat e saj tė posaēme, jo rrallė e lėnė pas dore dhe madje e skllavėruar”.637 Kėto vėshtirėsi, pėr fat tė keq, nuk janė tejkaluar, siē tregojnė kudo situatat e ndryshme qė ligėshtojnė gratė, duke i nėnshtruar ato edhe nė forma tė mirėfillta shfrytėzimi. Nguti pėr njė njohje reale tė tė drejtave tė grave nė punė ndihet sidomos nė aspektin e pagės dhe tė sigurimeve shoqėrore.638

e) Puna e fėmijėve

296    Puna e fėmijėve, nė format e saja tė patolerueshme, pėrbėn njė lloj dhune mė pak tė dukshme se tė tjerat, por jo mė pak tė tmerrshme.639 Njė dhunė qė, pėrtej tė gjitha implikimeve politike, ekonomike dhe juridike, mbetet thelbėsisht njė problem moral. Ky ėshtė mėsimi i Papa Leonit XIII: “Pėr sa i pėrket fėmijėve tė kihet kujdes qė tė mos pranohen nė ofiēina pėrpara se mosha tė mos ketė zhvilluar mjaftueshėm forcat e tyre fizike, intelektuale dhe morale. Forcat, qė lulėzojnė nė fėmijėri, tė ngjashme me barin nė lulėzim, njė lėvizje e parakohshme i prish, dhe atėherė bėhet i pamundur vetė edukimi i fėmijės”.640 Plaga e punės sė fėmijėve, prej mė shumė se 100 vjet larg, ende nuk ėshtė zhdukur.

    Edhe nė vetėdijen se, tė paktėn tani pėr tani, nė disa Vende ndihmesa qė puna e fėmijėve i sjell bilancit familjar dhe ekonomisė kombėtare ėshtė diēka prej sė cilės s’mund tė hiqet dorė dhe qė, kudo, disa forma pune, tė bėra me kohė tė pjesshme, mund tė jenė tė frytshme pėr vetė fėmijėt, doktrina shoqėrore denoncon shtimin e “shfrytėzimit tė punės sė fėmijėve nė kushte skllavėrie tė vėrtetė”.641 Ky shfrytėzim pėrbėn njė shkelje tė rėndė tė dinjitetit njerėzor, mbartės i tė cilit ėshtė ēdo individ, “sado i vogėl apo nė dukje i pavlerė tė jetė ai nė terma dobishmėrie”.642

f) Mėrgimi dhe puna

297    Imigrimi mund tė jetė njė burim mė shumė se njė pengesė pėr zhvillimin. Nė botėn e sotme, nė tė cilėn rėndohet ēekuilibri mes Vendeve tė pasura dhe Vendeve tė varfra dhe nė tė cilėn zhvillimi i komunikimit zvogėlon me tė shpejtė largėsitė, rriten dyndjet e personave nė kėrkim tė kushteve mė tė mira tė jetesės, qė vijnė nga zonat mė pak tė favorizuara tė tokės: ardhja e tyre nė Vendet e zhvilluara shpesh perceptohet si njė kėrcėnim pėr nivelet e larta tė mirėqenies tė arritura falė disa dhjetėvjeēarėve rritje ekonomike. Tė ardhurit, megjithatė, nė mė tė shumtėn e rasteve, u pėrgjigjen njė kėrkese pėr punė, qė pėrndryshe do tė mbetej e papėrmbushur, nė sektorė dhe territore ku puna lokale e krahut ėshtė e pamjaftueshme ose jo e gatshme pėr tė dhėnė ndihmesėn e vet tė punės.

298    Institucionet e Vendeve mikpritėse duhet tė mbikėqyrin me kujdes, me qėllim qė tė mos pėrhapet tundimi i shfrytėzimit tė punės sė krahut tė huaj, duke u hequr atyre tė drejtat qė u garantohen punėtorėve vendas, tė cilat duhet t’u sigurohen tė gjithėve pa dallim. Rregullimi i flukseve dyndėse sipas kritereve tė barazisė dhe tė ekuilibrit643 ėshtė njėri prej kushteve tė domosdoshme pėr tė bėrė tė mundur qė pėrfshirjet tė bėhen me garancitė e kėrkuara nga dinjiteti i personit njerėzor. Tė ardhurit duhet tė mikpriten si persona dhe tė ndihmohen, sė bashku me familjet e tyre, qė tė integrohen nė jetėn shoqėrore.644 Nė kėtė perspektivė respektohet dhe nxitet e drejta e bashkimit familjar.645 Nė tė njėjtėn kohė, pėr sa ėshtė e mundur, duhet tė favorizohen tė gjitha kushtet qė lejojnė rritjen e mundėsive pėr vende pune nė vendlindjen e ēdo njeriu.646

g) Bota bujqėsore dhe e drejta pėr punė

299    Njė vėmendje tė veēantė meriton puna bujqėsore, pėr rolin shoqėror, kulturor dhe ekonomik qė ajo ka nė sistemet ekonomike tė shumė Vendeve, pėr problemet e shumta qė duhet tė pėrballojė nė kontekstin e njė ekonomie gjithnjė e mė tė globalizuar, pėr rėndėsinė e saj nė rritje pėr mbrojtjen e mjedisit natyror: “janė pra, tė nevojshme ndryshime rrėnjėsore dhe tė ngutshme pėr t’i ridhėnė bujqėsisė  dhe punėtorėve tė fushave  vlerėn e duhur si bazė tė njė ekonomie tė shėndoshė, nė tėrėsinė e zhvillimit tė bashkėsisė shoqėrore”.647

    Ndryshimet e thella dhe rrėnjėsore qė po bėhen nė nivel shoqėror dhe kulturor, edhe nė bujqėsi e nė botėn e gjerė rurale, ripropozojnė me ngut njė thellim tė domethėnies sė punės bujqėsore nė pėrmasat e saj tė shumta. Bėhet fjalė pėr njė sfidė me njė rėndėsi tė madhe, qė mund t’i bėhet ballė me politika bujqėsore dhe mjedisore tė afta pėr tė tejkaluar njė lloj konceptimi mbeturinor e asistencial dhe pėr tė pėrpunuar perspektiva tė reja pėr njė bujqėsi moderne, tė aftė pėr tė luajtur njė rol domethėnės nė jetėn shoqėrore dhe ekonomike.

300    Nė disa Vende ėshtė e domosdoshme njė rishpėrndarje e tokės, nė rrethin e politikave tė efektshme tė reformave agrare, me qėllim qė tė kapėrcehet pengesa qė latifondi 30* jo-prodhues, i dėnuar nga doktrina shoqėrore e Kishės,648 ngre ndaj njė zhvillimi tė vėrtetė ekonomik: “Vendet nė rrugėn e zhvillimit mund ta kundėrshtojnė nė mėnyrė tė efektshme procesin aktual tė pėrqendrimit tė pronėsisė sė tokės nėse i bėjnė ballė disa situatave qė bashkėpėrcaktohen si nyje tė vėrteta strukturore. Tė tilla janė mungesat dhe vonesat nė nivel legjislativ pėr njohjen e pronėsisė sė tokės dhe pėr tregun e kreditit; mosinteresimi pėr kėrkimin dhe formimin nė bujqėsi; neglizhimi i shėrbimeve shoqėrore dhe i infrastrukturave nė zonat rurale”.649 Reforma bujqėsore bėhet pėr kėtė, pėrveēse njė nevojė politike, njė detyrim moral, meqė moszbatimi i saj pengon nė kėto vende efektet pėrfituese qė rrjedhin prej hapjes sė tregjeve dhe, nė pėrgjithėsi, prej atyre rasteve tė dobishme pėr rritjen, qė globalizimi nė zhvillim e sipėr mund tė ofrojė.650

V. TĖ DREJTAT E PUNĖTORĖVE

a) Dinjiteti i punėtorėve dhe respektimi i tė drejtave tė tyre

301    Tė drejtat e punėtorėve, ashtu si tė gjitha tė drejtat e tjera, bazohen nė natyrėn e personit njerėzor dhe nė dinjitetin e tij transhendent. Magjisteri shoqėror i Kishės ka menduar tė rendisė disa, duke uruar njohjen e tyre nga sistemi juridik: tė drejtėn pėr njė pagė tė drejtė;651 tė drejtėn pėr pushim;652 tė drejtėn “pėr mjedise pune dhe pėr procese prodhuese qė nuk dėmtojnė shėndetin fizik tė punėtorėve dhe qė nuk cenojnė integritetin e tyre moral”653; tė drejtėn qė tė mbrohet personaliteti i tyre nė vendin e punės, “pa u dhunuar nė asnjė mėnyrė nė ndėrgjegjen apo nė dinjitetin e tyre”;654 tė drejtėn pėr subvencione tė arsyeshme, tė domosdoshme pėr jetesėn e tė papunėve dhe tė familjeve tė tyre;655 tė drejtėn pėr pension, si edhe pėr sigurimin e pleqėrisė, ndaj sėmundjeve dhe nė rast tė aksidenteve gjatė punės; 656 tė drejtėn pėr masa paraprake shoqėrore qė kanė lidhje me amėsinė;657 tė drejtėn pėr t’u mbledhur dhe pėr t’u organizuar.658 Kėto tė drejta shpesh shkelen, siē pohojnė dukuritė e trishtueshme tė punės sė nėnpaguar, pa mbrojtje ligjore apo qė nuk pėrfaqėsohet si duhet aty ku merren vendimet. Ndodh shpesh qė kushtet e punės sė burrave, tė grave dhe tė fėmijėve, sidomos nė Vendet nė zhvillim, janė kaq ēnjerėzore sa cenojnė dinjitetin dhe dėmtojnė shėndetin e tyre.

b) Dinjiteti pėr njė pagė tė drejtė dhe shpėrndarja e tė ardhurave

302    Paga ėshtė mjeti mė i rėndėsishėm pėr tė realizuar drejtėsinė nė marrėdhėniet e punės.659 “Paga e drejtė ėshtė fryti i ligjshėm i punės”;660 bėn njė padrejtėsi tė madhe ai qė nuk pranon ta japė apo qė nuk e jep atė nė kohėn e duhur dhe nė pėrpjestim tė drejtė me punėn e bėrė (krh. Lev 19, 13; Lp 24, 14-15; Jak 5, 4). Pagesa ėshtė mjeti qė i mundėson punėtorit pėrdorimin e tė mirave tė tokės: “puna shpėrblehet nė atė masė sa t’i garantojė njeriut mundėsinė qė tė kenė njė jetesė tė denjė materiale, shoqėrore, kulturore dhe shpirtėrore pėr veten dhe tė tjerėt, nė lidhje me detyrat dhe rendimentin e secilit, me kushtet e ndėrmarrjes dhe tė mirėn e pėrbashkėt”.661 Marrėveshja e thjeshtė mes punėtorėve dhe punėdhėnėsit rreth vlerės sė pagės nuk mjafton pėr ta cilėsuar si “tė drejtė” pagėn e miratuar, pasi ajo “nuk duhet tė jetė mė e vogėl se mbajtja e ushqyerja”662 e punėtorit: drejtėsia natyrore ėshtė para dhe ėshtė mė e lartė se liria e kontratės.

303    Mirėqenia ekonomike e njė Vendi nuk matet ekskluzivisht me cilėsinė e tė mirave materiale, por edhe duke pasur parasysh mėnyrėn me tė cilėn ato prodhohen dhe me shkallėn e barazisė sė shpėrndarjes sė tė ardhurave, qė duhet t’u mundėsojė tė gjithėve atė qė u nevojitet pėr zhvillimin dhe pėrsosjen e vetvetes. Njė shpėrndarje e barabartė e tė ardhurave bėhet nė bazė tė kritereve jo vetėm tė drejtėsisė sė ndėrsjellė, por edhe tė drejtėsisė shoqėrore, duke vlerėsuar me kėtė, pėrveē vlerės objektive tė punės, dinjitetin njerėzor tė subjekteve qė e pėrbėjnė atė. Njė mirėqenie ekonomike arrihet edhe nėpėrmjet politikave tė pėrshtatshme shoqėrore tė rishpėrndarjes sė tė ardhurave qė, duke pasur parasysh kushtet e pėrgjithshme, t’i vlerėsojnė si duhet meritat dhe nevojat e ēdo shtetasi.

c) E drejta pėr grevė

304    Doktrina shoqėrore njeh ligjshmėrinė e grevės “kur ajo bėhet mjeti i pashmangshėm, apo tė paktėn i nevojshėm, pėr arritjen e njė pėrfitimi tė pėrpjesėtuar”,663 pasi kanė rezultuar jo tė efektshme tė gjitha mėnyrat e tjera tė kapėrcimit tė konflikteve.664 Greva, njėra prej fitoreve mė tė mundimshme tė sindikatave, mund tė pėrkufizohet si mospranimi kolektiv dhe i kurdisur, nga ana e punėtorėve, pėr tė mos punuar, me qėllim qė tė kenė, pėrmes presionit tė ushtruar mbi punėdhėnėsit, Shtetin dhe opinionin publik, kushte mė tė mira pune dhe shoqėrore. Edhe greva, edhe pse pėrvijohet “si… njė lloj ultimatumi”,665 duhet tė jetė gjithmonė njė metodė paqėsore pėr kėrkimin e tė drejtave; ajo bėhet “moralisht e papranueshme atėherė kur shoqėrohet me dhunė apo vendosen objektiva qė nuk kanė lidhje tė drejtpėrdrejta me kushtet e punės apo nė kundėrshtim me tė mirėn e pėrbashkėt”.666

VI. SOLIDARITETI MES PUNĖTORĖVE

a) Rėndėsia e sindikatave

305    Magjisteri e njeh dhe e pranon rolin themelor qė kanė sindikatat e punėtorėve, arsyeja e ekzistencės sė tyre ka tė bėjė me tė drejtėn e punėtorėve pėr tė formuar shoqata apo unione, qė mbrojnė interesat jetėsore tė njerėzve tė angazhuar nė punė tė ndryshme. Sindikatat “janė rritur mbi bazėn e luftės sė punėtorėve, tė botės sė punės dhe, para sė gjithash, tė punėtorėve industrialė, pėr mbrojtjen e tė drejtave tė tyre nė lidhje me sipėrmarrėsit dhe pronarėt e mjeteve tė prodhimit”.667 Organizatat sindikaliste, duke ndjekur qėllimin e tyre specifik nė shėrbim tė sė mirės sė pėrbashkėt, janė njė faktor konstruktiv pėr rendin shoqėror dhe solidaritetin e pra, njė element i domosdoshėm i jetės shoqėrore. Njohja e tė drejtave tė punės ka pėrbėrė gjithmonė njė problem tė vėshtirė pėr t’u zgjidhur, pasi ndodh brenda proceseve historike dhe institucionale komplekse dhe ende sot mund tė thuhet se ėshtė e papėrfunduar. Kjo e bėn mė shumė se kurrė aktual dhe tė nevojshėm ushtrimin e njė solidariteti tė vėrtetė mes punėtorėve.

306    Doktrina shoqėrore mėson se marrėdhėniet brenda botės sė punės duhet tė kenė vulėn e bashkėpunimit: urrejtja dhe lufta pėr ta zhdukur tjetrin janė metoda krejtėsisht tė papranueshme, edhe sepse, nė ēdo sistem shoqėror, janė tė domosdoshme pėr procesin e prodhimit si puna, ashtu edhe kapitali. Nė dritėn e kėtij konceptimi, doktrina shoqėrore «nuk mendon se sindikatat janė vetėm pasqyrim i strukturės “sė klasės” sė shoqėrisė dhe se janė eksponent i luftės sė klasave, qė nė mėnyrė tė pashmangshme qeveris jetėn shoqėrore».668 Sindikatat janė vėrtet nxitėsit e luftės pėr drejtėsi shoqėrore, pėr tė drejtat e njerėzve tė punės, nė profesionet e tyre specifike: «Kjo “luftė” duhet tė shihet si njė angazhim normal “pėr” tė mirėn; (…) nuk ėshtė njė luftė “kundėr” tė tjerėve».669 Sindikata, duke qenė para sė gjithash mjeti i solidaritetit dhe i drejtėsisė, nuk mund tė abuzojė me mjetet e luftės; nė bazė tė thirrjes sė vet, duhet tė fitojė mbi tundimet e korporativizmit31*, tė dijė tė vetėrregullohet dhe tė vlerėsojė rrjedhojat e zgjedhjeve tė veta nė lidhje me horizontin e tė mirės sė pėrbashkėt.670

307    Sindikatės, pėrveē funksioneve mbrojtėse dhe kėrkuese, i takon si pėrfaqėsia qė synon “organizimin sipas njė rendi tė drejtė tė jetės ekonomike”,671 ashtu edhe edukimi i ndėrgjegjes shoqėrore tė punėtorėve, me qėllim qė ata tė ndihen pjesė e gjallė, sipas aftėsive dhe prirjeve tė secilit, nė krejt veprėn e zhvillimit ekonomik, shoqėror dhe tė ndėrtimit tė sė mirės sė pėrbashkėt universale. Sindikata dhe format e tjera tė asociacionizėm tė punėtorėve duhet tė marrin njė funksion bashkėpunues me subjektet e tjera shoqėrore dhe tė interesohen pėr mbarėshtimin e gjėrave publike. Organizatat sindikaliste kanė pėr detyrė tė ndikojnė mbi pushtetin politik, qė ta sensibilizojnė atė siē duhet pėr problemet e punės dhe qė ta angazhojnė atė nė dobi tė realizimit tė tė drejtave tė punėtorėve. Sindikatat, megjithatė, nuk kanė karakterin e “partive politike” qė luftojnė pėr pushtet dhe nuk duhet t’u nėnshtrohen vendimeve tė partive politike apo tė kenė lidhje tepėr tė ngushta me to: “nė kushte tė tilla, ato humbasin me lehtėsi kontaktin me atė qė ėshtė detyra e tyre specifike: sigurimi i tė drejtave tė duhura tė njerėzve tė punės nė kuadrin e tė mirės sė pėrbashkėt tė krejt shoqėrisė dhe bėhen, njė mjet pėr qėllime tė tjera”.672

b) Forma tė reja solidariteti

308    Konteksti shoqėroro-ekonomik i sotėm, i karakterizuar nga procese globalizimi ekonomiko-financiar gjithnjė e mė tė shpejta, i shtyn sindikatat tė ripėrtėrihen. Sot sindikatat janė tė thirrura pėr tė vepruar me forma tė reja,673 duke zgjeruar rrezen e veprimit tė vet tė solidaritetit nė mėnyrė qė tė mbrohen, pėrveē kategorive tradicionale punėtore, edhe punėtorėt me kontratė pune jo tipike apo me kohė tė pėrcaktuar; punėtorėt, puna e tė cilėve ėshtė vėnė nė rrezik nga shkrirja e ndėrmarrjeve, qė po ndodh gjithnjė e mė shpesh, edhe nė nivel ndėrkombėtar; ata qė nuk kanė njė punė, tė ardhurit, punėtorėt stinorė, ata qė pėr mungesė pėrditėsimi profesional janė tė pėrjashtuar nga tregu i punės dhe qė nuk mund tė hyjnė pa kurse tė pėrshtatshme rikualifikimi.

    Pėrballė ndryshimeve tė ndodhura nė botėn e punės, solidariteti mund tė rifitohet dhe ndoshta edhe tė bazohet mė mirė nė krahasim me tė kaluarėn, nėse veprohet pėr rizbulimin e vlerės subjektive tė punės: “duhet tė vazhdojmė ta pyesim veten rreth subjektit tė punės dhe tė kushteve nė tė cilat ai jeton”. Pėr kėtė, janė gjithmonė tė nevojshme lėvizje tė reja solidariteti tė njerėzve tė punės dhe solidariteti me njerėzit e punės”.674

309    Duke ndjekur “forma tė reja solidariteti”,675 shoqatat e punėtorėve duhet tė orientohen drejt pėrgjegjėsive mė tė mėdha, jo vetėm nė lidhje me mekanizmat tradicionalė tė rishpėrndarjes, por edhe nė lidhje me prodhimin e pasurive dhe tė krijimit tė kushteve shoqėrore, politike dhe kulturore qė t’u mundėsojė atyre, qė mund dhe duan tė punojnė, ushtrimin e tė drejtės sė tyre pėr punė, nė respektim tė plotė tė dinjitetit tė tyre si punėtorė. Kapėrcimi gradual i modelit organizativ tė bazuar nė punėn e paguar nė ndėrmarrjen e madhe bėn tė mundur, pėrveē kėsaj, njė pėrditėsim tė normave dhe tė sistemeve tė sigurimit shoqėror, nėpėrmjet tė cilėve punėtorėt janė mbrojtur deri tani, duke mos harruar tė garantohen tė drejtat e tyre themelore.

VII. “RISITĖ” E BOTĖS SĖ PUNĖS

a) Njė fazė tranzicioni epokal

310    Njėra prej nxitjeve mė domethėnėse tė ndryshimit aktual tė organizimit tė punės ėshtė dhėnė prej dukurive tė globalizimit, qė mundėson eksperimentimin e formave tė reja tė prodhimit, me vendosjen e impianteve nė fusha tė ndryshme prej asaj ku merren vendimet strategjike dhe larg prej tregut tė konsumit. Dy janė faktorėt qė u japin impuls kėtyre dukurive: shpejtėsia e jashtėzakonshme e komunikimit pa kufij hapėsinorė dhe kohorė dhe lehtėsia relative pėr tė transportuar mallra e persona nga njėra anė e globit nė tjetrėn. Kjo bashkėmbart njė rrjedhojė themelore mbi proceset prodhuese: prona ėshtė gjithnjė e mė e largėt, shpesh mospėrfillėse ndaj efekteve tė zgjedhjeve tė bėra. Nga ana tjetėr, nėse ėshtė e vėrtetė qė globalizimi, a priori, nuk ėshtė as i keq dhe as i mirė nė vetvete, por varet nga pėrdorimi qė i bėn njeriu,676 duhet tė pohohet se ėshtė i nevojshėm njė globalizim i mbrojtjeve, i tė drejtave minimale thelbėsore, i barazisė.

311    Njėra prej karakteristikave mė tė rėndėsishme tė organizimit tė ri tė punės ėshtė fragmentimi fizik i ciklit prodhues, i nxitur pėr tė arritur njė efektshmėri dhe njė pėrfitim mė tė madh. Nė kėtė perspektivė, koordinatat tradicionale hapėsirė-kohė brenda tė cilave pėrvijohet cikli prodhues pėsojnė njė shndėrrim tė paparė, qė pėrcakton njė ndryshim tė strukturės sė punės. E gjithė kjo ka rrjedhoja tė rėndėsishme nė jetėn e individėve dhe tė bashkėsive, tė nėnshtruara ndryshimeve rrėnjėsore si nė planin e kushteve materiale, ashtu edhe nė planin kulturor dhe tė vlerave. Kjo dukuri ėshtė duke pėrshtjelluar, nė nivel global dhe lokal, miliona persona, pavarėsisht nga profesioni i tyre, nga kushtet shoqėrore dhe nga pėrgatitja kulturore. Riorganizimi i kohės, rregullimi i saj dhe ndryshimet qė po ndodhin nė pėrdorimin e hapėsirės  tė krahasueshme, pėr madhėsinė e tyre, me revolucionin e parė industrial, meqė pėrfshijnė tė gjithė sektorėt prodhues, nė tė gjitha kontinentet, duke u nisur nga shkalla e tyre e zhvillimit  duhet tė konsiderohen, pėr kėtė, njė sfidė vendimtare, edhe nė nivelin etik e kulturor, nė fushėn e pėrcaktimit tė njė sistemi tė ripėrtėrirė tė mbrojtjes sė punės.

312    Globalizimi i ekonomisė, me liberalizimin e tregut, shtimi i konkurrencės, rritja e ndėrmarrjeve tė specializuara nė ofrimin e prodhimeve dhe tė shėrbimeve, kėrkon elasticitet mė tė madh nė tregun e punės, nė organizimin dhe nė mbarėshtimin e proceseve prodhuese. Nė vlerėsimin e kėsaj lėnde delikate, na duket e rastit t’i kushtojmė njė vėmendje mė tė madhe morale, kulturore dhe projektuese orientimit tė tė vepruarit shoqėror dhe politik tė tematikave qė kanė lidhje me identitetin dhe pėrmbajtjet e punės sė re, nė njė treg dhe nė njė ekonomi tė re. Ndryshimet e tregut tė punės shpesh janė, nė fakt, njė efekt i ndryshimit tė punės dhe nuk janė njė shkak i saj.

313    Puna, sidomos ajo brenda sistemeve ekonomike tė Vendeve mė tė zhvilluara, po kalon njė fazė qė shėnon kalimin nga njė ekonomi e llojit industrial nė njė ekonomi thelbėsisht tė pėrqendruar nė shėrbimet dhe nė ripėrtėritjen teknologjike. Me njė fjalė, ndodh qė shėrbimet dhe veprimtaritė e karakterizuara nga njė pėrmbajtje e fortė informative rriten mė shpejt se ata tė sektorėve tradicionalė parėsorė dhe dytėsorė, qė kanė pasoja me rreze tė gjerė veprimi nė organizimin e prodhimit dhe tė shkėmbimeve, nė pėrmbajtjen, nė formėn e punės dhe nė sistemet e pėrkrahjes sociale.

    Falė ripėrtėritjeve teknologjike, bota e punės pasurohet me profesione tė reja, ndėrsa tė tjera zhduken. Nė fazėn aktuale tė tranzicionit, nė fakt, asistojmė nė njė kalim tė vazhdueshėm tė punėsimit nė industrinė e shėrbimeve. Ndėrsa po humb terren modeli ekonomik dhe shoqėror i lidhur me fabrikėn e madhe dhe me punėn nė njė klasė punėtore homogjene, po pėrmirėsohen perspektivat pėr punė nė shėrbime dhe po shtohen, nė veēanti, veprimtaritė e punės nė sektorin e shėrbimeve ndaj personit, puna me kohė tė pjesshme, e pėrkohshme dhe “atipike”, ose forma pune qė nuk janė as punė tė varura dhe as punė autonome.

314    Tranzicioni i sotėm shėnon kalimin e punės sė varur nė atė me kohė tė pacaktuar, tė kuptuar si vend fiks, nė njė ecje pune qė karakterizohet nga njė shumicė veprimtarish pune; nga njė botė me punė kompakte, tė caktuara dhe tė njohura, nė njė gjithėsi punėsh, tė larmishme, tė rrjedhshme, tė pasura me premtime, por edhe plot me pikėpyetje shqetėsuese, sidomos pėrballė pasigurisė nė rritje rreth perspektivave pėr punė, dukurive tė qėndrueshme tė papunėsisė sė strukturuar, papėrshtatshmėrisė sė sistemeve aktuale tė sigurimit shoqėror. Kėrkesat e konkurrencės32*, tė ripėrtėritjes teknologjike dhe tė kompleksitetit tė flukseve financiare harmonizohen me mbrojtjen e punėtorėve dhe tė tė drejtave tė tij.

    Pasiguria dhe paqėndrueshmėria nuk kanė tė bėjnė vetėm me kushtet e punės sė njerėzve qė jetojnė nė Vendet mė tė zhvilluara, por prekin edhe, dhe sidomos, realitetet ekonomisht mė pak tė zhvilluara tė planetit, Vendet nė rrugėn e zhvillimit dhe Vendet me ekonomi nė tranzicion. Kėta tė fundit, pėrveē problemeve komplekse qė lidhen me ndryshimet e modeleve ekonomike dhe prodhuese, duhet tė pėrballen ēdo ditė me kėrkesat e vėshtira qė vijnė nga globalizimi. Situata rezulton veēanėrisht dramatike pėr botėn e punės, tė prekur nga ndryshime tė gjera dhe rrėnjėsore kulturore e strukturore, nė kontekste qė shpesh nuk kanė mbrojtje ligjore, formuese dhe asistencė sociale.

315    Decentralizimi prodhues, qė u jep ndėrmarrjeve tė vogla punė tė shumta, tė pėrqendruara mė parė nė njėsi tė mėdha prodhuese, bėn qė tė fitohet forcė dhe u jep njė hov tė ri ndėrmarrjeve tė vogla dhe tė mesme.

    Lindin kėshtu, krahas punishteve tradicionale, ndėrmarrje tė reja qė karakterizohen nga njėsi tė vogla prodhuese, qė veprojnė nė sektorin e prodhimit modern apo nė veprimtari tė decentralizuara nga ndėrmarrje mė tė mėdha. Shumė veprimtari qė deri dje kėrkonin punė tė varur, sot realizohen nė forma tė reja, qė favorizojnė punėn e pavarur dhe karakterizohen nga njė pėrbėrės mė i madh rreziku dhe pėrgjegjėsie.

    Puna nė sipėrmarrje tė vogla dhe tė mesme, puna artizanale dhe puna e pavarur mund tė pėrbėjnė njė rast pėr ta bėrė mė njerėzore punėn, si pėr mundėsinė pėr tė krijuar marrėdhėnie pozitive ndėrpersonale nė bashkėsi me pėrmasa tė vogla, ashtu edhe pėr mundėsitė e ofruara nga njė nismė dhe sipėrmarrje mė e madhe; por nuk janė tė pakta, nė kėtė sektor, rastet e trajtimeve tė padrejta, tė punės sė nėnpaguar dhe sidomos tė pasiguruar.

316    Nė Vendet nė zhvillim, pėrveē kėsaj, ėshtė pėrhapur, kėto vitet e fundit, dukuria e shtrirjes sė veprimtarive ekonomike “informale” apo “nė tė zezė”, qė paraqet njė sinjal rritje ekonomike premtuese, por ngre probleme etike dhe juridike. Shtimi domethėnės i vendeve tė punės i nxitur nga kėto veprimtari i detyrohet, nė fakt, mungesės sė specializimit tė pjesės mė tė madhe tė punėtorėve lokalė dhe zhvillimit tė parregullt tė sektorėve formal ekonomikė. Njė numėr i madh personash ėshtė i detyruar tė punojė nė kushte tė rėnda dhe pa rregulla qė mbrojnė dinjitetin e punėtorėve. Nivelet e prodhimtarisė, tė ardhurat dhe niveli i jetesės janė tejet tė ulėta dhe shpesh rezultojnė tė pamjaftueshme pėr t’u garantuar punėtorėve dhe familjeve tė tyre arritjen e nivelit tė jetesės.

c) Doktrina shoqėrore dhe “risitė”

317    Pėrballė “rerum novarum”-ve (risive) madhėshtore tė botės sė punės, doktrina shoqėrore e Kishės porosit, para sė gjithash, shmangien e gabimit qė tė mendohet se ndryshimet nė zhvillim e sipėr ndodhin nė mėnyrė deterministike. Faktori vendimtar dhe “arbitri” i kėsaj faze komplekse ndryshimesh ėshtė edhe njė herė njeriu, qė duhet tė mbetet protagonisti i vėrtetė i punės sė vet. Ai mund dhe duhet tė marrė mbi vete nė mėnyrė krijuese dhe pėrgjegjėse risitė dhe riorganizimet aktuale, me qėllim qė tė ndihmojnė rritjen e personit, tė familjes, tė shoqėrisė dhe tė krejt familjes njerėzore.677 Ndriēuese ėshtė pėr tė gjithė thirrja pėr pėrmasėn subjektive tė punės, pėr tė cilėn doktrina shoqėrore e Kishės mėson se duhet t’i jepet pėrparėsia qė i takon, pasi puna e njeriut “rrjedh drejtpėrsėdrejti nga persona tė krijuar nė shėmbėlltyrė tė Hyjit dhe tė thirrur pėr tė vazhduar, njėri me dhe pėr tjetrin, veprėn e krijimit duke zotėruar tokėn”.678

318    Interpretimet e tipit mekanicistik dhe ekonomicistik tė veprimtarisė prodhuese, edhe pse mbizotėruese dhe megjithatė ndikuese, rezultojnė tė tejkaluara nga kjo analizė shkencore e problemeve tė lidhura me punėn. Konceptime tė tilla rezultojnė sot mė shumė se dje krejt tė papėrshtatshme pėr tė interpretuar faktet, qė tregojnė ēdo ditė e mė shumė valencėn e punės si veprimtari e lirė dhe krijuese e njeriut. Edhe nga ndeshjet konkrete duhet tė dalė nxitja pėr tė tejkaluar pa mėdyshje horizonte teorike dhe kritere vepruese tė ngushta dhe tė pamjaftueshme pėr dinamikat qė janė nė zhvillim e sipėr, brendėsisht tė paafta pėr tė dalluar konceptet dhe nevojat e ngutshme njerėzore nė gamėn e tyre tė gjerė, qė shtrihet shumė pėrtej kategorive vetėm ekonomike. Kisha e di mirė dhe gjithmonė na ka mėsuar se njeriu, nė ndryshim prej ēdo qenie tjetėr tė gjallė, ka nevoja qė sigurisht s’mund tė kufizohen vetėm nė “tė pasurit”,679 pasi natyra dhe thirrja e tij janė nė marrėdhėnie tė pazgjidhshme me Transhendenten. Personi njerėzor i bėn ballė aventurės sė shndėrrimit tė gjėrave nėpėrmjet punės sė vet pėr tė plotėsuar nevojat fillimisht materiale, por e bėn me njė impuls qė e shtyn gjithnjė pėrtej rezultateve tė arritura, nė kėrkim tė asaj qė mund t’i pėrgjigjet mė thellėsisht nevojave tė paeliminueshme tė brendshme.

319    Ndryshojnė format historike me tė cilat shprehet puna njerėzore, por nuk duhet tė ndryshojnė kėrkesat e saja tė pėrhershme, qė pėrmblidhen nė respektimin e tė drejtave tė patjetėrsueshme tė njeriut qė punon. Pėrballė rrezikut tė mohimit tė kėtyre tė drejtave, duhet tė mendohen dhe tė ndėrtohen forma tė reja solidariteti, duke pasur parasysh ndėrvarėsinė qė lidh mes tyre njerėzit e punės. Sa mė tė thella tė jenė ndryshimet, aq mė i vendosur duhet tė jetė pėrdorimi i inteligjencės dhe i vullnetit pėr tė mbrojtur dinjitetin e punės, duke forcuar, nė nivele tė ndryshme, institucionet e interesuara. Kjo perspektivė mundėson orientimin e shndėrrimeve aktuale nga mė e mira nė drejtimin, aq tė nevojshėm, tė pėrplotėsisė mes pėrmasės ekonomike dhe asaj globale; mes ekonomisė “sė vjetėr” dhe “tė re”; mes risive teknologjike dhe kėrkesės pėr tė ruajtur punėn njerėzore; mes rritjes ekonomike dhe pajtueshmėrisė mjedisore tė zhvillimit.

320    Nė zgjidhjen e problematikave tė gjera dhe komplekse tė punės, qė nė disa fusha marrin pėrmasa dramatike, shkencėtarėt dhe njerėzit e kulturės janė tė thirrur qė tė japin ndihmesėn e tyre specifike, aq tė rėndėsishėme pėr gjetjen e zgjidhjeve tė drejta. Ėshtė njė pėrgjegjėsi qė u kėrkon atyre tė vėnė nė dukje rastet dhe rreziqet qė pėrvijohen gjatė ndryshimeve dhe sidomos tė sugjerojnė vija veprimi pėr tė orientuar ndryshimin nė drejtimin mė tė favorshėm tė zhvillimit tė krejt familjes njerėzore. Atyre u takon detyra e rėndėsishme pėr tė lexuar dhe pėr tė interpretuar dukuritė shoqėrore me menēurinė dhe dashurinė e tė vėrtetės, pa shqetėsimet e diktuara nga interesat e grupeve apo tė personave. Ndihmesa e tyre, nė fakt, pikėrisht sepse ka natyrė teorike, bėhet njė referim thelbėsor pėr veprimin konkret tė politikave ekonomike.680

321    Skenaret e sotme tė shndėrrimeve tė thella tė punės njerėzore e bėjnė edhe mė tė ngutshėm njė zhvillim autentik global dhe solidar, tė aftė pėr tė pėrfshirė tė gjitha zonat e botės, pėrfshirė edhe ato mė pak tė favorizuara. Pėr kėto tė fundit, fillimi i procesit tė njė zhvillimi solidar me rėndėsi tė madhe jo vetėm paraqet njė mundėsi konkrete pėr tė krijuar vende tė reja pune, por pėrvijohet edhe si njė kusht i vėrtetė dhe i mirėfilltė pėr mbijetesėn e shumė popujve: “Duhet tė globalizojmė solidaritetin”.681

    Mungesave tė ekuilibrave ekonomik qė ekzistojnė nė botėn e punės u bėhet ballė me rivendosjen e hierarkisė sė drejtė tė vlerave dhe duke vėnė nė vend tė parė dinjitetin e personit qė punon. “Kurrė realitetet e reja, qė shtypin me forcė procesin prodhues, si globalizimi i financės, i ekonomisė, i tregtisė dhe i punės, nuk duhet ta dhunojnė dinjitetin dhe qendėrsinė e personit njerėzor dhe as lirinė e demokracinė e popujve. Solidariteti, pjesėmarrja dhe mundėsia pėr t’i qeverisur kėto ndryshime rrėnjėsore pėrbėjnė, nėse jo zgjidhjen, sigurisht garancinė e nevojshme etike qė personat dhe popujt tė bėhen jo mjete, por protagonistė tė sė ardhmes sė tyre. E gjithė kjo mund tė realizohet dhe, pasi ėshtė e mundur, bėhet e drejtė”.682

322    Rezulton gjithnjė e mė i nevojshėm njė konsiderim i vėmendshėm i gjendjes sė re tė punės nė kontekstin e sotėm tė globalizimit, nė njė perspektivė qė vlerėson prirjen natyrore tė njerėzve pėr tė krijuar marrėdhėnie. Pėr kėtė qėllim duhet tė pohohet se universaliteti ėshtė njė pėrmasė e njeriut, jo e gjėrave. Teknika duhet tė jetė shkaku instrumental i globalizimit, por shkaku i saj i fundit ėshtė universaliteti i familjes njerėzore. Edhe puna, pėr kėtė, ka njė pėrmasė tė veten universale, meqė bazohet nė marrėdhėnieshmėrinė njerėzore. Teknikat, sidomos ato elektronike, kanė mundėsuar zgjerimin e kėtij aspekti tė punės nė krejt planetin, duke i dhėnė globalizimit njė ritėm veēanėrisht tė shpejtė. Themeli i fundit i kėtij dinamizmi ėshtė njeriu qė punon, ėshtė gjithmonė elementi subjektiv dhe jo ai objektiv. Edhe puna e globalizuar zė fill, pėr kėtė, nė themelin antropologjik tė pėrmasės sė brendshme marrėdhėnore tė punės. Aspektet negative tė globalizimit tė punės nuk duhet t’i dobėsojnė mundėsitė e hapura pėr tė gjithė qė t’i jepet shprehje njė humanizmi tė punės nė nivel planetar, njė solidariteti tė botės sė punės nė kėtė nivel, me qėllim qė duke punuar nė njė kontekst tė tillė, tė zgjeruar dhe kompleks, njeriu tė kuptojė gjithnjė e mė shumė thirrjen e vet njėsuese dhe solidare.

 

KAPITULLI I SHTATĖ

JETA EKONOMIKE

I. ASPEKTE BIBLIKE

a) Njeriu, varfėri dhe pasuri

323    Nė Besėlidhjen e Vjetėr ndeshet njė qėndrim i dyfishtė nė lidhje me tė mirat ekonomike dhe pasurinė. Nga njėra anė vlerėsimi ndaj zotėrimit tė tė mirave materiale qė mbahen si tė nevojshme pėr jetėn: nganjėherė bollėku  por jo pasuria apo luksi  ėshtė parė si njė bekim prej Hyjit. Nė letėrsinė e librave qė nė Bibėl paraqesin urtinė e popullit hebre, varfėria pėrshkruhet si njė rrjedhojė negative e pėrtacisė dhe e mungesės sė zellit pėr punė (krh. Fu 10, 4), por edhe si njė fakt natyror (krh. Fu 22, 2). Nga ana tjetėr, tė mirat ekonomike dhe pasuria nuk dėnohen pėr atė qė janė nė vetvete, por pėr pėrdorimin e tyre tė keq. Tradita profetike stigmatizon mashtrimet, fajdet me interesa tė padrejta, shfrytėzimet, padrejtėsitė e dukshme, sidomos nė lidhje me mė tė varfrit (krh. Is 58, 3-11; Jer 7, 4-7; Oz 4, 1-2; Am 2, 6-7; Mik 2, 1-2). Kjo traditė, edhe pse e quan njė tė keqe varfėrinė e tė shtypurve, tė tė dobėtve, tė skamnorėve, sheh nė tė edhe njė simbol tė gjendjes sė njeriut pėrpara Hyjit; prej Tij vjen ēdo e mirė si njė dhuratė, qė duhet mbarėshtuar dhe bashkėndarė.

324    Ai qė njeh varfėrinė e vet pėrpara Hyjit, nė ēfarėdo gjendje tė ndodhet, ėshtė objekt i njė vėmendjeje tė veēantė nga ana e Hyjit: kur i varfri kėrkon, Zoti pėrgjigjet; kur ai klith, Zoti dėgjon. Tė varfėrve u janė drejtuar tė gjitha premtimet hyjnore: ata do tė jenė trashėgimtarėt e besėlidhjes mes Hyjit dhe popullit tė Tij. Ndėrhyrja shpėtimtare e Hyjit do tė realizohet nėpėrmjet njė Davidi tė ri (krh. Ez 34, 22-31), i cili, dhe mė shumė se mbreti David, do tė jetė mbrojtės i tė varfėrve dhe nxitės i drejtėsisė; Ai do tė vendosė njė besėlidhje tė re dhe do tė shkruajė njė ligj tė ri nė zemrat e besimtarėve (krh. Jer 31, 31-34).

    Varfėria, kur pranohet apo kėrkohet me shpirt fetar, parapėrgatit njohjen dhe pranimin e rendit tė krijimit; “i pasuri”, nė kėtė perspektivė, ėshtė ai qė e vė besimin e vet nė gjėrat qė zotėron dhe jo nė Hyjin, njeriu qė bėhet i fortė prej veprave tė duarve tė veta dhe qė beson vetėm nė kėto forca. Varfėria ngrihet nė vlerė morale kur shfaqet si gatishmėri e pėrvuajtė dhe hapje ndaj Hyjit, si besim nė Tė. Kėto qėndrime e bėjnė njeriun tė aftė pėr ta pranuar karakterin relativ tė tė mirave ekonomike dhe pėr t’i trajtuar ato si dhurata hyjnore, qė duhen mbarėshtuar dhe bashkėndarė, pasi prona zanafillore e tė gjitha tė mirave i pėrket Hyjit.

325    Jezusi e bėn tė veten krejt traditėn e Besėlidhjes sė Vjetėr edhe pėr tė mirat ekonomike, pasurinė dhe varfėrinė, duke i dhėnė njė qartėsi dhe njė plotėsi pėrfundimtare (krh. Mt 6, 24 dhe 13, 22; Lk 6, 20-24 3 12, 15-21; Rom 14, 6-8; 1 Tim 4, 4). Ai, duke dhuruar Shpirtin e Vet dhe duke ndryshuar zemrat e njerėzve, vjen pėr tė vendosur “Mbretėrinė e Hyjit”, duke bėrė tė mundur njė bashkėjetesė tė re nė drejtėsi, vėllazėri, solidaritet dhe bashkėndarje. Mbretėria e vendosur nga Krishti pėrsos mirėsinė zanafillore tė krijimit dhe tė veprimtarisė njerėzore, tė prekur nga mėkati. I liruar nga e keqja dhe i rifutur nė bashkėsinė me Hyjin, ēdo njeri mund ta vazhdojė veprėn e Jezusit, me ndihmėn e Shpirtit tė Tij: t’i trajtojė me drejtėsi tė varfrit, t’i lirojė tė shtypurit, t’i ngushėllojė tė pikėlluarit, tė kėrkojė aktivisht njė rend tė ri shoqėror, nė tė cilin tė ofrojė zgjidhje tė pėrshtatshme pėr varfėrinė materiale dhe t’u vėrė fre nė mėnyrė mė tė efektshme forcave qė pengojnė pėrpjekjet e mė tė dobėtve pėr t’u shpėrblyer nga njė gjendje mjerimi dhe skllavėrie. Kur kjo do tė ndodhė, Mbretėria e Hyjit do tė bėhet e pranishme nė kėtė tokė, edhe pse nuk i pėrket asaj. Nė kėtė mbretėri do tė pėrmbushen mė nė fund premtimet e Profetėve.

326    Nė dritėn e Zbulimit, veprimtaria ekonomike vlerėsohet dhe zhvillohet si njė pėrgjigje mirėnjohėse ndaj thirrjes qė Hyji ka pėr ēdo njeri. Ky njeri ėshtė vėnė nė kopsht pėr ta punuar dhe pėr ta ruajtur atė, duke e pėrdorur brenda disa kufijve tė pėrcaktuar mirė (krh. Zan 2, 16-17), me angazhimin pėr ta pėrsosur atė (krh. Zan 1, 26-30 dhe 2, 15-16; Urt 9, 2-3). Duke u bėrė dėshmitarė tė madhėsisė dhe tė mirėsisė sė Krijuesit, njeriu ecėn drejt plotėsisė sė lirisė, pėr tė cilėn njeriu ėshtė thirrur. Njė administrim i mirė i dhuratave, edhe i atyre materiale, ėshtė vepėr e drejtėsisė ndaj vetvetes dhe tė tjerėve: ajo qė merret pėrdoret, ruhet dhe shumohet, ashtu siē na mėson edhe shėmbėlltyra e talentave (krh. Mt 25, 14-30; Lk 19, 12-27).

    Veprimtaria ekonomike dhe pėrparimi material duhet tė vihen nė shėrbim tė njeriut dhe tė shoqėrisė; nėse u kushtohemi atyre me fenė, shpresėn dhe dashurinė e nxėnėsve tė Krishtit, edhe ekonomia e pėrparimi mund tė shndėrrohen nė vende shpėtimi e shenjtėrimi; edhe nė kėto fusha ėshtė e mundur t’u jepet shprehje njė dashurie e njė solidariteti mė shumė se njerėzor, si dhe tė jepet njė ndihmesė pėr rritjen e njė njerėzimi tė ri, qė parafiguron botėn nė kohėt e fundit.683 Jezusi e pėrmbledh krejt Zbulimin duke i kėrkuar besimtarit qė tė pasurohet pėrpara Hyjit (krh. Lk 12, 21): edhe ekonomia ėshtė e dobishme pėr kėtė qėllim, kur ajo nuk tradhton funksionin e vet si mjet pėr rritjen globale tė njeriut dhe tė shoqėrisė, tė cilėsisė njerėzore tė jetės.

327   Feja nė Jezu Krishtin mundėson njė kuptim tė drejtė tė zhvillimit shoqėror, nė kontekstin e njė humanizmi tėrėsor dhe solidar. Pėr kėtė qėllim rezulton shumė e dobishme ndihmesa e reflektimit teologjik tė Magjisterit shoqėror: “Feja nė Krishtin Shėlbues”, ndėrsa ndriēon nga brenda natyrėn e zhvillimit, drejton edhe nė detyrėn e bashkėpunimit. Nė letrėn e shėn Palit drejtuar Kolosianėve lexojmė se Krishti ėshtė “i Parėlinduri  para ēdo krijese” dhe se “gjithēka u krijua nėpėr Tė dhe pėr Tė” (1, 15-16). Nė fakt, ēdo gjė “qėndron nė Tė”, sepse “Hyjit i pėlqeu tė banojė nė Tė e tėrė Plotėsia dhe tė pajtojė me vete gjithēka” (po aty, 1, 19-20). Nė kėtė plan hyjnor, qė fillon qysh prej amshimit nė Krishtin, “shėmbėlltyra” e pėrsosur e Atit, dhe qė kulmon nė Tė, “i Parėlinduri ndėr tė vdekurit” (po aty, 1, 15-18), futet historia jonė, e shėnuar nga pėrpjekja jonė personale dhe kolektive pėr ta ngritur gjendjen njerėzore, pėr t’i kapėrcyer pengesat qė na dalin pėrgjatė udhės, duke u bėrė kėshtu pjesėmarrės nė plotėsinė qė “qėndron nė Zotin” dhe qė Ai ia pėrēon “Trupit-Kishės” (po aty 1, 18; krh. Ef 1, 22-23), ndėrsa mėkati, qė gjithmonė i zė pritė dhe rrezikon realizimet tona njerėzore ėshtė mundur dhe shpėrblyer nga “pajtimi” i bėrė prej Krishtit (krh. Kol 1, 20).684

b) Pasuria ekziston pėr t’u bashkėndarė

328    Tė mirat, edhe pse zotėrohen ligjėsisht, ruajnė gjithmonė njė adresim universal; ėshtė imorale33* ēdo formė e padrejtė grumbullimi, pasi ėshtė nė kontrast tė hapur me adresimin universal qė Hyji Krijues u ka caktuar tė gjitha tė mirave. Shpėtimi i krishterė, ėshtė njė lirim tėrėsor i njeriut, lirimi nga nevoja, por edhe respektimi i vetė zotėrimit: “Rrėnja e tė gjitha tė kėqijave, veē, ėshtė lakmimi i tė hollave; pėr arsye tė tij disa e lanė fenė dhe e munduan vetveten me shumė vuajtje” (1 Tim 6, 10). Etėrit e Kishės ngulin kėmbė pėr nevojėn e kthimit dhe tė shndėrrimit tė ndėrgjegjes sė besimtarėve, mė shumė se pėr nevojėn e ndryshimit tė strukturave shoqėrore dhe politike tė kohės sė tyre, duke e nxitur atė qė kryen njė veprimtari ekonomike dhe qė zotėron tė mira ta konsiderojė veten administrator apo mbarėshtues tė asaj qė Hyji i ka besuar atij.

329    Pasuritė e realizojnė funksionin e tyre nė shėrbim tė njeriut kur pėrdoren pėr tė prodhuar tė mira pėr tė tjerėt dhe shoqėrinė:685 “Si do tė mund t’i bėnim mirė tė afėrmit  pyet Klementi Aleksandrin  nėse tė gjithė nuk kanė asgjė?”.686 Nė vizionin e shėn Gjon Gojartit, pasuritė u pėrkasin disave me qėllim qė ata tė mund tė fitojnė merita duke ua bashkėndarė tė tjerėve.687 Ato janė njė e mirė qė vjen prej Hyjit: ai qė e ka kėtė tė mirė duhet ta pėrdorė dhe ta qarkullojė atė, kėshtu qė edhe nevojtarėt tė mund ta gėzojnė kėtė tė mirė; e keqja duhet tė shihet nė ngjitjen e tepruar ndaj pasurive, nė vullnetin pėr t’i pėrvetėsuar dhe pėr t’i akaparuar ato. Shėn Bazili i Madh i fton tė pasurit qė t’i hapin dyert e magazinave tė tyre dhe thėrret: “Njė lumė i madh derdhet, nėpėrmjet mijėra kanalesh, nė tokėn pjellore: po kėshtu, nėpėrmjet mijėra rrugėsh, edhe ti bėj qė pasuria tė mbėrrijė nė banesat e tė varfėrve”.688 Pasuria, shpjegon shėn Bazili, ėshtė si uji qė buron gjithnjė e mė i pastėr nga burimi nėse merret ujė shpesh, ndėrsa ai qelbet nėse burimi nuk pėrdoret.689 I pasuri, do tė thotė mė vonė shėn Gregori i Madh, nuk ėshtė veēse njė administrator i asaj qė ka; t’i japė nevojtarit atė pėr tė cilėn ai ka nevojė, ėshtė njė vepėr qė ky duhet ta bėjė me pėrvujtėri, pasi tė mirat nuk i pėrkasin atij qė i shpėrndan ato. Kush i mban pasuritė vetėm pėr veten e vet nuk ėshtė i pafajshėm; t’ia japėsh ato atij qė ka nevojė do tė thotė tė paguash njė borxh.690

II. MORALI DHE EKONOMIA

330    Doktrina shoqėrore e Kishės ngul kėmbė pėr bashkėpėrcaktimin moral tė ekonomisė. Piu XI, nė njė faqe tė enciklikės “Quadragesimo anno”, trajton marrėdhėnien mes ekonomisė dhe moralit: “Edhe pse ekonomia e disiplina morale, secila nė rrethin e vet, mbėshteten nė parimet e veta, do tė ishte gabim tė pohohet se rendi ekonomik dhe rendi moral janė kaq tė ndryshėm dhe tė huaj pėr njėri-tjetrin, qė i pari nė asnjė mėnyrė nuk varet nga i dyti. Sigurisht, ligjet, qė mbahen si ekonomike, tė nxjerra nga vetė natyra e gjėrave, e shpirtit dhe e trupit njerėzor, caktojnė se cilat kufizime nė fushėn ekonomike mund tė arrijė apo jo pushteti i njeriut, dhe me ēfarė mjetesh; dhe vetė arsyeja, nga natyra e gjėrave, nga natyra individuale dhe shoqėrore e njeriut, qartėsisht arrin nė pėrfundimin se cili ėshtė qėllimi qė Hyji Krijues i ka vėnė krejt rendit ekonomik. Vetėm ligji moral ėshtė ai qė, ashtu siē na urdhėron pėr tė kėrkuar nė tėrėsinė e veprimeve tona qėllimin suprem dhe tė fundit, ashtu edhe nė llojet e veēanta tė veprimtarive tona na thotė t’i kėrkojmė ato qėllime tė posaēme, qė natyra, apo mė mirė, Hyji, autori i natyrės, i ka caktuar nė kėto rende veprimesh dhe ia ka nėnrenditur ato nė mėnyrė tė harmonishme qėllimit suprem”.691

331    Marrėdhėnia mes moralit dhe ekonomisė ėshtė e nevojshme, e brendshme: veprimtaria ekonomike dhe sjellja morale bashkėdepėrtohen thellėsisht. Dallimi i nevojshėm mes moralit dhe ekonomisė nuk bashkėmbart njė ndarje mes dy rretheve, por, tė kundėrtėn, njė ndėrsjellshmėri tė rėndėsishme. Ashtu si nė rrethin moral duhet tė kihen parasysh arsyet dhe kėrkesat e ekonomisė, duke vepruar nė fushėn ekonomike duhet t’u hapemi instancave morale: “Edhe nė jetėn ekonomiko-shoqėrore duhet ta nderojmė dhe ta nxisim dinjitetin e personit njerėzor, thirrjen e tij tėrėsore dhe tė mirėn e gjithė shoqėrisė. Njeriu nė fakt, ėshtė autori, qendra dhe qėllimi i krejt jetės ekonomiko-shoqėrore”.692 T’u jepet pesha e drejtė dhe e duhur arsyeve tė ekonomisė nuk do tė thotė tė mos pranojmė si irracional ēdo vlerėsim tė rendit metaekonomik, pikėrisht sepse qėllimi i ekonomisė nuk ėshtė nė vetė ekonominė, por nė qėllimin e saj njerėzor dhe shoqėror.693 Ekonomisė, nė fakt, si nė rrethin shkencor ashtu edhe nė nivelin e veprimtarisė praktike, nuk i ėshtė besuar adresimi i realizimit tė njeriut dhe i bashkėjetesės sė mirė njerėzore, por njė detyrė e pjesshme: prodhimi, shpėrndarja dhe konsumimi i tė mirave materiale dhe i shėrbimeve.

332    Pėrmasa morale e ekonomisė bėn qė tė kuptohen si pikėsynime tė pazgjidhshme, sesa tė ndara dhe alternative, begatia ekonomike dhe nxitja e njė zhvillimi solidar tė njerėzimit. Morali, pėrbėrės i jetės ekonomike, nuk ėshtė as kundėrshtues, as asnjanės: nėse frymėzohet nga drejtėsia dhe solidariteti, pėrbėn njė faktor tė begatisė shoqėrore tė vetė ekonomisė. E kemi pėr detyrė tė kryejmė nė mėnyrė tė efektshme veprimtarinė e prodhimit tė tė mirave, pėrndryshe burimet harxhohen kot; por nuk ėshtė e pranueshme njė rritje ekonomike nė dėm tė qenieve njerėzore, nė dėm tė popujve tė tėrė dhe tė grupeve shoqėrore, tė dėnuar me varfėri dhe pėrjashtim.    

    Zgjerimi i pasurisė, i dukshėm nė mundėsinė pėr t’i pėrdorur tė mirat dhe shėrbimet, si dhe kėrkesa morale e njė shpėrndarjeje tė barabartė tė kėtyre tė fundit duhet ta stimulojnė njeriun dhe shoqėrinė nė tėrėsi pėr ta praktikuar virtytin themelor tė solidaritetit694 qė t’i luftojė, me shpirtin e drejtėsisė dhe tė dashurisė, kudo ku ėshtė vėnė re prania e tyre, ato “struktura tė mėkatit”695 qė krijojnė dhe mbajnė varfėrinė, nėnzhvillimin dhe degradimin. Kėto struktura janė tė ndėrtuara dhe tė pėrforcuara nga shumė vepra konkrete egoizmi njerėzor.

333    Pėr tė marrė njė profil moral, veprimtaria ekonomike duhet tė ketė si subjekt tė gjithė njerėzit dhe tė gjithė popujt. Tė gjithė kanė tė drejtė tė marrin pjesė nė jetėn ekonomike dhe kanė detyrėn pėr tė ndihmuar, sipas aftėsive tė veta, nė pėrparimin e Vendit tė tyre dhe tė krejt familjes njerėzore.696 Nėse, nė ndonjė mėnyrė, tė gjithė janė pėrgjegjės tė tė gjithėve, secili ka pėr detyrė tė angazhohet pėr zhvillimin ekonomik tė tė gjithėve:697 Ėshtė detyrė solidariteti dhe drejtėsie, por ėshtė edhe rruga mė e mirė pėr pėrparimin e krejt njerėzimit. Nėse jetohet moralisht, ekonomia ėshtė pra, kryerja e njė shėrbimi tė ndėrsjellė, nėpėrmjet prodhimit tė tė mirave dhe tė shėrbimeve tė dobishme pėr rritjen e secilit, dhe bėhet njė mundėsi pėr secilin qė ta jetojė solidaritetin e thirrjen pėr “bashkėsi me njerėzit e tjerė pėr tė cilėn Hyji e ka krijuar atė”.698 Pėrpjekja pėr tė konceptuar dhe pėr tė realizuar projekte ekonomiko-shoqėrore tė afta pėr tė favorizuar njė shoqėri mė tė barabartė dhe njė botė mė njerėzore paraqet njė sfidė tė ashpėr, por edhe njė detyrė stimuluese, pėr tė gjithė operatorėt ekonomikė dhe lėvruesit e shkencave ekonomike.699

334    Objekti i ekonomisė ėshtė formimi i pasurisė dhe shtimi i vazhdueshėm i saj, nė terma jo vetėm sasiorė, por edhe cilėsorė: e gjithė kjo ėshtė moralisht e rregullt nėse finalizohet me zhvillimin global dhe solidar tė njeriut dhe tė shoqėrisė nė tė cilėn ai jeton dhe vepron. Zhvillimi, nė fakt, nuk mund tė kthehet thjesht nė njė grumbullim tė tė mirave dhe tė shėrbimeve. Ėshtė e kundėrta, grumbullimi i pastėr, edhe atėherė kur ėshtė pėr tė mirėn e pėrbashkėt, nuk ėshtė njė kusht i mjaftueshėm pėr tė realizuar lumturinė e vėrtetė njerėzore. Nė kėtė kuptim, Magjisteri shoqėror na paralajmėron nga kurthi qė njė zhvillim vetėm sasior fsheh, pasi «mundėsia e tepėrt pėr t’i pasur dhe pėr t’i pėrdorur tė gjitha tė mirat materiale nė dobi tė disa grup-moshave shoqėrore i bėn me lehtėsi njerėzit skllevėr tė “zotėrimit” dhe tė kėnaqjes sė menjėhershme… Ėshtė i ashtuquajturi qytetėrim i “konsumit”, apo konsumizmi…».700

335    Nė perspektivėn e zhvillimit tėrėsor dhe solidar, mund t’i bėhet njė ēmuarje e drejtė vlerėsimit moral qė doktrina shoqėrore i bėn ekonomisė sė tregut ose, thjesht, ekonomisė sė lirė: «Nėse me “kapitalizėm” kuptohet njė sistem ekonomik qė njeh rolin themelor dhe pozitiv tė sipėrmarrjes, tė tregut, tė pronės private dhe tė pėrgjegjėsisė qė rrjedh prej tyre pėr shkak tė mjeteve tė prodhimit, tė krijimtarisė sė lirė njerėzore nė sektorin ekonomik, pėrgjigjja ėshtė sigurisht pozitive, edhe nėse ndoshta do tė ishte mė e saktė tė flisnim pėr “ekonomi sipėrmarrėse” ose “ekonomi tregu”, ose thjesht “ekonomi tė lirė”. Por nėse me “kapitalizėm” kuptohet njė sistem nė tė cilin liria nė sektorin ekonomik nuk inkuadrohet nė njė kontekst tė fortė juridik, qė e vė nė shėrbim tė lirisė tėrėsore njerėzore dhe qė e konsideron atė si njė pėrmasė tė veēantė tė kėsaj lirie, qendra etike dhe fetare e tė cilit ajo ėshtė, atėherė pėrgjigjja ėshtė vendosmėrisht negative».701 Nė kėtė mėnyrė pėrcaktohet perspektiva e krishterė e kushteve shoqėrore dhe politike tė veprimtarisė ekonomike: jo vetėm rregullat e saj, por edhe cilėsia dhe domethėnia e saj morale.

III. NISMA PRIVATE DHE SIPĖRMARRJA

336    Doktrina shoqėrore e Kishės e konsideron lirinė e personit nė fushėn ekonomike si njė vlerė themelore dhe si njė tė drejtė tė patjetėrsueshme qė duhet tė nxitet dhe tė mbrohet: “Ēdo njeri gėzon tė drejtėn e nismės ekonomike; ēdo njeri do t’i pėrdorė ligjshmėrisht talentet e veta qė tė bashkėpunojė pėr njė bollėk, tė cilin tė gjithė mund ta shijojnė, dhe qė tė mbledhė nga pėrpjekjet e veta frytet e duhura”.702 Ky mėsim paralajmėron rrjedhojat negative qė do tė rridhnin nga cenimi apo mohimi i tė drejtės pėr nismė ekonomike: “Pėrvoja tregon se mohimi i kėsaj tė drejte ose kufizimi i saj nė emėr tė njė pretendimi “barazie” tė tė gjithėve nė shoqėri ul, apo madje shkatėrron faktikisht shpirtin e nismės, domethėnė tė subjektivitetit krijues tė shtetasit”.703 Nė kėtė perspektivė, nisma e lirė dhe pėrgjegjėse nė fushėn ekonomike mund tė pėrcaktohet edhe si njė akt qė zbulon njerėzinė e njeriut si subjekt krijues dhe marrėdhėnor. Kjo nismė duhet tė gėzojė, pėr kėtė, njė hapėsirė tė gjerė. Shteti ka detyrėn morale qė tė vendosė detyrime shtrėnguese nė lidhje me mospėrputhjen mes ndjekjes sė tė mirės sė pėrbashkėt dhe veprimtarisė ekonomike tė filluar apo tė mėnyrave tė zhvillimit tė saj.704

337    Pėrmasa krijuese ėshtė njė element thelbėsor i veprimit njerėzor, edhe nė fushėn e sipėrmarrjes, dhe shfaqet sidomos nė prirjen projektuese dhe novatore: “Organizimi i njė pėrpjekjeje tė tillė prodhuese, planifikimi i kohėzgjatjes sė saj, sigurimi qė ajo t’u pėrgjigjet nė mėnyrė pozitive nevojave qė duhet tė kėnaqė, duke marrė pėrsipėr rreziqet e nevojshme: ėshtė, edhe kjo, njė burim pasurie pėr shoqėrinė e sotme. Kėshtu bėhet gjithnjė e mė i dukshėm dhe pėrcaktues roli i punės njerėzore, tė disiplinuar dhe krijuese dhe  si pjesė thelbėsore e kėsaj pune  roli i aftėsive pėr nismė dhe sipėrmarrje”.705 Nė bazė tė kėtij mėsimi duhet tė dallohet bindja se “burimi kryesor i njeriut sė bashku me tokėn ėshtė vetė njeriu. Ėshtė menēuria e tij qė e bėn tė zbulojė potencialet prodhuese tė tokės dhe mėnyrat e shumta me anė tė tė cilave mund tė plotėsohen nevojat njerėzore”.706

a) Sipėrmarrja dhe qėllimet e saj

338   Sipėrmarrja duhet tė karakterizohet pėr aftėsinė qė t’i shėrbejė tė mirės sė pėrbashkėt tė shoqėrisė pėrmes prodhimit tė tė mirave dhe tė shėrbimeve tė nevojshme. Duke kėrkuar qė tė prodhohen tė mira dhe shėrbime nė njė logjikė efektiviteti dhe plotėsimi tė interesave tė subjekteve tė ndryshėm tė pėrfshirė, ajo krijon pasuri pėr krejt shoqėrinė: jo vetėm pėr pronarėt, por edhe pėr subjektet e tjerė tė interesuar pėr veprimtarinė e saj. Pėrtej kėtij funksioni tipik ekonomik, sipėrmarrja luan edhe njė funksion shoqėror, duke krijuar mundėsi takimi, bashkėpunimi dhe vlerėsimi tė aftėsive tė personave tė pėrfshirė. Nė sipėrmarrje, pėr kėtė, pėrmasa ekonomike ėshtė kushti pėr arritjen e objektivave jo vetėm ekonomik, por edhe shoqėror dhe moral, qė duhet tė arrihen sė bashku.

    Objektivi i sipėrmarrjes duhet tė realizohet nė terma dhe me kritere ekonomike, por nuk duhet tė lihen pas dore vlerat autentike qė mundėsojnė zhvillimin konkret tė personit dhe tė shoqėrisė. Nė kėtė vizion personalist dhe bashkėsior, «ndėrmarrja nuk mund tė konsiderohet vetėm si njė “shoqėri kapitalesh”; ajo, nė tė njėjtėn kohė, ėshtė njė “shoqėri personash”, nė tė cilėn bėjnė pjesė nė mėnyrė tė ndryshme dhe me pėrgjegjėsi specifike si ata qė japin kapitalin e nevojshėm pėr veprimtarinė e saj, ashtu edhe ata qė bashkėpunojnė me punėn e tyre».707

339   Pėrbėrėsit e sipėrmarrjes duhet tė jenė tė vetėdijshėm se bashkėsia nė tė cilėn veprojnė paraqet njė tė mirė pėr tė gjithė dhe jo njė strukturė qė mundėson plotėsimin ekskluzivisht tė tė mirave personale tė dikujt. Vetėm kjo vetėdije mundėson arritjen e krijimit tė njė ekonomie me tė vėrtetė nė shėrbim tė njeriut dhe pėrpunimin e njė projekti bashkėveprimi real mes palėve shoqėrore.

    Njė shembull shumė i rėndėsishėm dhe domethėnės nė kėtė drejtim vjen nga veprimtaria qė mund t’u referohet sipėrmarrjeve kooperativiste, sipėrmarrjeve tė vogla dhe tė mesme, ndėrmarrjeve artizanale dhe atyre bujqėsore me pėrmasė familjare. Doktrina shoqėrore ka theksuar ndihmesėn qė kėto sipėrmarrje japin pėr vlerėsimin e punės, pėr rritjen e ndjenjės sė pėrgjegjėsisė personale dhe shoqėrore, pėr jetėn demokratike, pėr vlerat njerėzore tė dobishme nė pėrparimin e tregut dhe tė shoqėrisė.708

340    Doktrina shoqėrore njeh funksionin e drejtė tė pėrfitimit, si treguesin e parė tė mbarėvajtjes sė ndėrmarrjes: “kur njė ndėrmarrje ka pėrfitim, kjo do tė thotė se faktorėt prodhues janė pėrdorur si duhet”.709 Kjo nuk errėson vetėdijen e faktit se jo gjithmonė pėrfitimi tregon se ndėrmarrja ėshtė duke i shėrbyer si duhet shoqėrisė.710 Ėshtė e mundur, pėr shembull, “qė llogaritė ekonomike tė jenė nė rregull dhe njėkohėsisht njerėzit, qė pėrbėjnė pasurinė mė tė ēmueshme tė ndėrmarrjes, tė poshtėrohen dhe tė shkelen nė dinjitetin e tyre”.711 Kjo ndodh kur sipėrmarrja ėshtė futur nė sistemet socio-kulturore qė shfrytėzojnė personat, qė priren t’u ikin detyrimeve tė drejtėsisė shoqėrore dhe qė dhunojnė tė drejtat e punėtorėve.

    Ėshtė e domosdoshme qė, brenda sipėrmarrjes, arritja e ligjshme e pėrfitimit tė harmonizohet me mbrojtjen, prej sė cilės s’mund tė hiqet dorė tė dinjitetit tė personave, qė me titull tė ndryshėm veprojnė nė tė njėjtėn sipėrmarrje. Dy kėrkesat nuk janė aspak nė kontrast me njėra-tjetrėn, nga momenti kur, nga njėra anė, nuk do tė ishte realiste tė mendonim qė t’i garantonim tė ardhmen sipėrmarrjes pa prodhimin e tė mirave dhe tė shėrbimeve dhe pa arritur pėrfitime qė janė fryti i veprimtarisė ekonomike; nga ana tjetėr, duke i dhėnė mundėsi punėtorit qė tė rritet, favorizohet njė prodhimtari mė e madhe dhe mė e efektshme e vetė punės. Sipėrmarrja duhet tė jetė njė bashkėsi solidare712 jo e mbyllur nė interesat e korporatės, tė priret drejt njė “ekologjie shoqėrore”713 tė punės, dhe tė ndihmojė pėr tė mirėn e pėrbashkėt edhe nėpėrmjet mbrojtjes sė mjedisit natyror.

341    Nėse nė veprimtarinė ekonomike dhe financiare kėrkimi i njė pėrfitimi tė barabartė ėshtė i pranueshėm, pėrdorimi i fajdeve me interesa tė padrejta ėshtė moralisht i dėnueshėm: “Tė gjithė ata qė nė tregti pėrdorin praktika fajdesh me interesa tė padrejta dhe tregtare qė shkaktojnė urinė dhe vdekjen e vėllezėrve tė tyre, vėllezėr pėr faktin se janė njerėz sikurse edhe ata kryejnė nė mėnyrė jo tė drejtpėrdrejtė njė vrasje pėr tė cilėn janė tė pėrgjegjshėm”.714 Ky dėnim vlen edhe pėr marrėdhėniet ekonomike ndėrkombėtare, sidomos pėr sa i pėrket situatės sė Vendeve mė pak tė zhvilluara, tė cilave s’mund t’u aplikohen “sisteme financiare kundėr ligjit, ose aq mė shumė fajdesh me interesa tė padrejta”.715 Magjisteri i kohėve tė fundit ka pėrdorur fjalė tė forta dhe tė qarta pėr njė praktikė edhe sot e kėsaj dite tė shtrirė nė mėnyrė tragjike: “praktikimin e fajdeve me interesa tė padrejta, plagė qė edhe nė ditėt tona ėshtė njė realitet i turpshėm, i aftė pėr t’ua marrė frymėn shumė personave”.716

342    Sipėrmarrja lėviz sot nė kuadrin e skenareve ekonomike me pėrmasa gjithnjė e mė tė gjera, brenda tė cilave Shtetet kombėtare tregojnė kufizime nė aftėsinė pėr tė mbarėshtuar proceset e shpejta tė ndryshimeve qė prekin marrėdhėniet ekonomike-financiare ndėrkombėtare; kjo gjendje i ēon sipėrmarrjet qė tė marrin pėrsipėr pėrgjegjėsi tė reja dhe mė tė mėdha nė krahasim me tė kaluarėn. Kurrė si sot roli i tyre nuk rezulton pėrcaktues pėr njė zhvillim autentikisht solidar dhe tėrėsor tė njerėzimit dhe ėshtė po aq vendimtar, nė kėtė kuptim, niveli i tyre i vetėdijes pėr faktin se “zhvillimi ose bėhet i njėjtė nė tė gjithė botėn, ose pėson njė proces sprapsjeje edhe nė zonat me njė pėrparim tė vazhdueshėm. Dukuri, kjo, veēanėrisht treguese e natyrės sė zhvillimit autentik: ose marrin pjesė tė gjitha Kombet e botės, ose nuk do tė jetė me tė vėrtetė i tillė”.717

b) Roli i sipėrmarrėsit dhe i drejtuesit tė ndėrmarrjes

343    Nisma ekonomike ėshtė shprehje e menēurisė njerėzore dhe e kėrkesės pėr t’iu pėrgjigjur nevojave tė njeriut nė mėnyrė krijuese dhe bashkėpunuese. Nė krijimtari dhe nė bashkėpunim gjendet konceptimi autentik i konkurrimit mes ndėrmarrjeve: njė cum-petere, domethėnė kėrkimi i pėrbashkėt i zgjedhjeve mė tė drejta, pėr t’iu pėrgjigjur nė mėnyrė sa mė tė pėrshtatshme nevojave qė lindin herė pas here. Ndjenja e pėrgjegjėsisė qė lind prej nismės sė lirė ekonomike pėrvijohet jo vetėm si virtyt individual i domosdoshėm pėr rritjen njerėzore tė individit, por edhe si virtyt shoqėror i nevojshėm pėr zhvillimin e njė bashkėsie solidare: “Nė kėtė proces pėrfshihen virtyte tė rėndėsishme, si drejtimi, zelli pėr punėn, maturia nė marrjen pėrsipėr tė rreziqeve tė logjikshme, besueshmėria dhe besnikėria nė marrėdhėniet ndėrpersonale, qėndresa nė zbatimin e vendimeve tė vėshtira dhe tė dhimbshme, por tė nevojshme pėr punėn e tyre tė pėrbashkėt dhe pėr t’u bėrė ballė pėrmbysjeve tė mundshme tė mbarėsisė”.718

344    Rolet e sipėrmarrėsit dhe tė drejtuesit marrin njė rėndėsi qendrore pėr nga kėndvėshtrimi shoqėror, pasi vihen nė zemrėn e atij rrjeti lidhjesh teknike, tregtare, financiare, kulturore, qė karakterizojnė realitetin modern tė sipėrmarrjes. Nga ēasti kur vendimet e ndėrmarrjes prodhojnė, pėr shkak tė gėrshetueshmėrisė nė rritje tė veprimtarisė sipėrmarrėse, njė shumėllojshmėri efektesh tė pėrbashkėta me rėndėsi tė madhe jo vetėm ekonomike, por edhe shoqėrore, ushtrimi i pėrgjegjėsisė sipėrmarrėse dhe drejtuese kėrkon, edhe pėrveēse njė pėrpjekje tė vazhdueshme pėrditėsimi specifik, njė reflektim tė vazhdueshėm pėr motivet morale qė duhet tė drejtojnė zgjedhjet personale tė atij qė ėshtė i ngarkuar me kėto detyra.

    Sipėrmarrėsit dhe drejtuesit nuk mund tė kenė parasysh ekskluzivisht objektivin ekonomik tė sipėrmarrjes, kriteret e efektshmėrisė ekonomike, kėrkesat e pėrkujdesjes pėr “kapitalin” si tėrėsi mjetesh prodhuese: detyrė e tyre ėshtė pikėrisht edhe respektimi konkret i dinjitetit njerėzor tė punėtorėve qė veprojnė nė kėto sipėrmarrje.719 Kėta tė fundit pėrbėjnė “pasurinė mė tė ēmueshme tė ndėrmarrjes”,720faktorin vendimtar tė prodhimit.721 Nė vendimet e mėdha strategjike dhe financiare, tė blerjes apo tė shitjes, tė shkurtimit apo tė mbylljes sė impianteve, tė politikės sė shkrirjeve, nuk mund tė kufizohemi ekskluzivisht me kriteret qė kanė natyrė financiare apo tregtare.

345    Doktrika shoqėrore ngul kėmbė mbi nevojėn qė sipėrmarrėsi dhe drejtuesi tė angazhohen pėr ta strukturuar veprimtarinė e punės sė ndėrmarrjeve tė tyre nė mėnyrė qė tė favorizojnė familjen, sidomos nėnat, nė kryerjen e detyrave tė tyre;722 duke plotėsuar, nė dritėn e njė vizioni tėrėsor tė njeriut dhe tė zhvillimit, kėrkesėn pėr cilėsi “tė mallrave qė duhen prodhuar dhe konsumuar, tė shėrbimeve qė duhen pėrfituar, tė mjediseve dhe tė jetės nė pėrgjithėsi”;723 tė investojnė, kur ekzistojnė kushtet ekonomike dhe kushtet politike tė qėndrueshme, nė ato vende dhe nė ato sektorė prodhues qė u ofrojnė individėve dhe popujve “rastin pėr ta vlerėsuar punėn e tyre”.724

IV. INSTITUCIONET EKONOMIKE
NĖ SHĖRBIM TĖ NJERIUT

346    Njėra prej ēėshtjeve pėrparėsore nė ekonomi ėshtė pėrdorimi i burimeve,725 domethėnė i tė gjitha atyre tė mirave dhe shėrbimeve tė cilave subjektet ekonomike, prodhuese dhe konsumatore private dhe publike, u japin njė vlerė pėr dobishmėrinė e tyre nė fushėn e prodhimit dhe tė konsumit. Burimet nė natyrė janė tė pakta nė numėr dhe kjo bashkėpėrcakton, domosdoshmėrisht, qė ēdo subjekt ekonomik, ashtu si ēdo shoqėri, tė sajojė ndonjė strategji pėr t’i pėrdorur nė mėnyrėn mė racionale tė mundshme, duke ndjekur logjikėn e diktuar nga parimi i ekonomishmėrisė. Nga kjo varet si zgjidhja reale e problemit ekonomik mė tė pėrgjithshėm, dhe themelor, tė kufizimeve tė mjeteve nė krahasim me nevojat individuale dhe shoqėrore, private dhe publike, ashtu edhe efektiviteti i pėrgjithshėm, strukturor dhe funksional, i krejt sistemit ekonomik. Ky efektivitet pėrfshin drejtpėrsėdrejti pėrgjegjėsinė dhe aftėsinė e subjekteve tė ndryshėm, si tregun, Shtetin dhe trupat shoqėror tė ndėrmjetėm.

a) Roli i tregtisė sė lirė

347    Tregu i lirė ėshtė njė institucion i rėndėsishėm nga ana shoqėrore pėr aftėsinė e tij qė tė garantojė rezultate tė efektshme nė prodhimin e tė mirave dhe tė shėrbimeve. Historikisht, tregu ka dhėnė prova se di ta nisė dhe ta mbėshtesė, pėr njė kohė tė gjatė, zhvillimin ekonomik. Ka arsye tė mira pėr tė pohuar se, nė shumė rrethana, “tregu i lirė ėshtė mjeti mė i efektshėm pėr tė shpėrndarė burimet dhe pėr t’iu pėrgjigjur nė mėnyrė tė efektshme nevojave”.726 Doktrina shoqėrore e Kishės vlerėson pėrfitimet e sigurta qė mekanizmat e tregut tė lirė ofrojnė, si pėr njė pėrdorim mė tė mirė tė burimeve, ashtu edhe pėr kushtet lehtėsuese nė shkėmbimet e prodhimeve; kėto mekanizma, “sidomos, vėnė nė qendėr vullnetin dhe parapėlqimet e personit qė nė kontratė takohen me ata tė njė personi tjetėr”.727

    Njė treg i vėrtetė konkurrues ėshtė njė mjet i efektshėm pėr tė arritur objektiva tė rėndėsishėm drejtėsie: tė matė tepricat e pėrfitimit tė sipėrmarrjeve tė veēanta; t’u pėrgjigjet kėrkesave tė konsumatorėve; tė realizojė njė pėrdorim dhe njė kursim mė tė mirė tė burimeve; tė ēmojė pėrpjekjet sipėrmarrėse dhe aftėsinė e risisė; tė bėjė qarkullimin e informacionit, nė mėnyrė qė me tė vėrtetė tė jetė i mundur krahasimi dhe blerja e prodhimeve nė njė kontekst konkurrence tė shėndetshme.

348    Tregu i ri nuk mund tė gjykohet duke hequr dorė nga qėllimet qė ndjek dhe nga vlerat qė pėrēon nė nivelin shoqėror. Tregu, nė fakt, nuk mund ta gjejė nė vetvete parimin e ligjėsimit tė vet. I pėrket ndėrgjegjes individuale dhe pėrgjegjėsisė publike tė pėrcaktojnė njė marrėdhėnie tė drejtė mes mjeteve dhe qėllimeve.728 Pėrfitimi individual i operatorit ekonomik, edhe pse i ligjshėm, nuk duhet tė bėhet kurrė objektivi i vetėm. Krahas tij, ekziston edhe njė tjetėr, po aq themelor dhe i lartė, ai i dobishmėrisė shoqėrore, qė duhet tė realizohet jo nė kontrast, por nė koherencė me logjikėn e tregut. Kur kryen funksionet e rėndėsishme tė lartpėrmendura, tregu i lirė bėhet funksional pėr tė mirėn e pėrbashkėt dhe zhvillimin tėrėsor tė njeriut, ndėrsa ndryshimi i marrėdhėnies mes mjeteve dhe qėllimit mund ta degjenerojė atė nė njė institucion jonjerėzor dhe tjetėrsues, me ndikime tė pakontrollueshme.

349    Doktrina shoqėrore e Kishės, edhe pse ia njeh tregut funksionin e mjetit tė pazėvendėsueshėm tė rregullimit brenda sistemit ekonomik, vė nė dukje nevojėn pėr ta lidhur atė me qėllime morale, qė tė sigurojnė dhe, nė tė njėjtėn kohė, tė pėrcaktojnė si duhet hapėsirėn e autonomisė sė tij.729 Ideja se vetėm tregut mund t’i besohet furnizimi me tė gjitha kategoritė e tė mirave nuk ėshtė e bashkėndashme, pasi bazohet nė njė vizion zvogėlues tė personit dhe tė shoqėrisė.730 Pėrballė rrezikut konkret tė njė “idhujtarie” tė tregut, doktrina shoqėrore e Kishės thekson kufirin, qė dallohet me lehtėsi nė paaftėsinė e konstatuar pėr tė plotėsuar kėrkesa tė rėndėsishme njerėzore pėr plotėsimin e tė cilave ka nevojė pėr tė mira qė, “pėr vetė natyrėn e tyre nuk mund tė jenė thjesht mallra”,731 tė mira jo tė tregtueshme sipas rregullit “tė shkėmbimit mes gjėrave tė barazvlefshme” dhe logjikės sė kontratės, tipike pėr tregun.

350    Tregu merr njė funksion shoqėror tė rėndėsishėm nė shoqėrinė bashkėkohore, pėr kėtė ėshtė e rėndėsishme qė tė dallojmė potencialitetet mė pozitive tė tij dhe tė krijojmė kushtet qė mundėsojnė shpalosjen konkrete tė tij. Operatorėt duhet tė jenė efektivisht tė lirė pėr tė krahasuar, pėr tė vlerėsuar dhe pėr tė zgjedhur mes mundėsive tė ndryshme, megjithatė, liria nė rrethin ekonomik, duhet tė rregullohet nga njė kuadėr i duhur juridik, i tillė qė ta vėrė atė nė shėrbim tė lirisė tėrėsore njerėzore: liria ekonomike ėshtė vetėm njė element i lirisė njerėzore. Kur ajo bėhet autonome, domethėnė kur njeriu shihet mė shumė si njė prodhues apo njė konsumator tė mirash, sesa si njė subjekt qė prodhon dhe konsumon pėr tė jetuar, atėherė humbet marrėdhėnien e vet tė nevojshme me personin njerėzor dhe arrin ta tjetėrsojė e ta shtypė atė”.732

b) Veprimi i Shtetit

351    Veprimi i Shtetit dhe i pushteteve tė tjera publike duhet tė pėrshtatet me parimin e subsidiaritetit dhe tė krijojė situata tė favorshme pėr ushtrimin e lirė tė veprimtarisė ekonomike; ai duhet tė frymėzohet edhe nga parimi i solidaritetit dhe tė pėrcaktojė kufijtė e autonomisė sė palėve pėr tė mbrojtur mė tė dobėtin.733 Solidariteti pa subsidiaritet, nė fakt, mund tė degjenerojė lehtėsisht nė asistencializėm, kurse subsidiariteti pa solidaritet rrezikon tė ushqejė forma lokalizmi35* egoist. Pėr tė respektuar kėto dy parime themelore, ndėrhyrja e Shtetit nė rrethin ekonomik nuk duhet tė jetė as furacake, as e dobėt, por sipas kėrkesave reale tė shoqėrisė: “Shteti… ka pėr detyrė ta ndihmojė veprimtarinė e sipėrmarrjeve, duke krijuar kushte qė sigurojnė raste pune, duke e nxitur atė aty ku ajo rezulton e pamjaftueshme apo duke e mbėshtetur atė nė ēaste krize. Shteti, gjithashtu, ka tė drejtė tė ndėrhyjė kur situata tė veēanta monopoli krijojnė ndalesa apo pengesa pėr zhvillimin. Por, pėrveē detyrave tė harmonizimit dhe tė drejtimit tė zhvillimit, Shteti mund tė kryejė funksione zėvendėsuese nė raste tė jashtėzakonshme”.734

352    Detyra themelore e Shtetit nė rrethin ekonomik ėshtė ajo e pėrcaktimit tė njė kuadri juridik qė rregullon marrėdhėniet ekonomike, me qėllim qė “tė mbrojė… kushtet e para tė njė ekonomie tė lirė, qė supozon njė barazi mes palėve, tė tillė qė njėra prej tyre tė mos jetė mė me pushtet se tjetra dhe ta skllavėrojė praktikisht atė”.735 Veprimtaria ekonomike, sidomos nė njė kontekst tregu tė lirė, nuk mund tė zhvillohet nė njė boshllėk institucional, juridik e politik: “Ajo supozon, pėrkundrazi, sigurinė rreth garancive tė lirisė individuale dhe tė pronėsisė, pėrveē njė monedhe tė qėndrueshme dhe shėrbime publike tė efektshme”.736 Pėr ta kryer detyrėn e vet, Shteti duhet tė pėrpunojė njė legjislacion tė pėrshtatshėm, por edhe tė drejtojė nė mėnyrė tė matur politikat ekonomike dhe shoqėrore, qė tė mos bėhet kurrė mbizotėrues dhe shpėrdorues nė veprimtaritė e ndryshme tė tregut, zhvillimi i tė cilave duhet tė mbetet i lirė nga superstruktura dhe detyrimet autoritare apo, mė keq, totalitare.

353    Duhet qė tregu dhe Shteti tė veprojnė konkretisht me njėri-tjetrin dhe tė bėhen pėrplotėsues. Tregu i lirė mund tė ketė efekte tė mira pėr kolektivitetin vetėm nė prani tė njė organizimi tė Shtetit qė pėrcakton dhe orienton drejtimin e zhvillimit ekonomik, i cili bėn qė tė respektohen rregulla tė barabarta dhe transparente, qė tė ndėrhyjė edhe nė mėnyrė tė drejtpėrdrejtė, pėr njė kohė tė nevojshme,737 nė rastet kur tregu nuk arrin tė marrė rezultatet e efektivitetit tė dėshiruar dhe kur bėhet fjalė pėr vėnien nė jetė tė parimit tė rishpėrndarjes. Nė disa rrethe, tregu, nė fakt, nuk ėshtė nė gjendje, duke u mbėshtetur vetėm nė mekanizmat e veta, tė garantojė njė shpėrndarje tė barabartė tė disa tė mirave dhe shėrbimeve thelbėsore pėr rritjen njerėzore tė shtetasve: nė kėtė rast pėrplotėsimi mes Shtetit dhe tregut ėshtė i nevojshėm mė shumė se kurrė.

354    Shteti mund t’i shtyjė shtetasit dhe sipėrmarrjet pėr nxitjen e tė mirave tė pėrbashkėta duke u kujdesur pėr zbatimin e njė politike ekonomike qė favorizon pjesėmarrjen e tė gjithė shtetasve nė veprimtaritė prodhuese. Respektimi i parimit tė subsidiaritetit duhet t’i shtyjė autoritetet publike qė tė kėrkojnė kushte tė favorshme pėr zhvillimin e aftėsive nismėtare individuale, tė autonomisė dhe tė pėrgjegjėsisė personale tė shtetasve, duke u shmangur nga ēdo ndėrhyrje qė mund tė pėrbėjė njė kushtėzim tė padrejtė tė forcave sipėrmarrėse.

    Duke pasur parasysh tė mirėn e pėrbashkėt gjithmonė duhet tė ndiqet me vendosmėri tė vazhdueshme objektivi i njė ekuilibri tė drejtė mes lirisė private dhe veprimit publik, tė kuptuar edhe si ndėrhyrje e drejtpėrdrejtė nė ekonomi, edhe si veprimtari qė mbėshtet zhvillimin ekonomik. Nė ēdo rast, ndėrhyrja publike duhet tė mbetet nė kriteret e barazisė, tė racionalitetit dhe tė efektshmėrisė, dhe jo tė zėvendėsojė veprimin e individėve, kundėr tė drejtės sė tyre pėr lirinė e nismės ekonomike. Shteti, nė kėtė rast, bėhet i dėmshėm pėr shoqėrinė: njė ndėrhyrje e drejtpėrdrejtė tepėr pushtuese ēon nė heqjen e pėrgjegjėsisė sė shtetasve dhe prodhon njė rritje tė tepėrt tė aparateve publike, tė drejtuara mė shumė nga logjika burokratike sesa nga pikėsynimi pėr tė plotėsuar nevojat e personave.738

355    Mbledhja fiskale dhe shpenzimi publik marrin njė rėndėsi ekonomike vendimtare pėr ēdo bashkėsi civile dhe politike: objektivi drejt tė cilit duhet tė orientohemi ėshtė njė financė publike e aftė qė tė paraqitet si njė mjet zhvillimi dhe solidariteti. Njė financė publike e drejtė, vepruese dhe e efektshme, prodhon efekte tė virtytshme pėr ekonominė, pasi arrin tė favorizojė rritjen e punėsimit, tė mbėshtesė veprimtaritė sipėrmarrėse dhe nismat pa qėllim fitimi, si dhe tė ndihmojė pėr rritjen e besueshmėrisė sė Shtetit si garant i sistemeve tė sigurimit dhe tė mbrojtjes shoqėrore, qė nė veēanti kanė pėr qėllim mbrojtjen e mė tė dobėtit.

    Financa publike orientohet drejt tė mirės sė pėrbashkėt kur mbahet nga disa parime themelore: pagimi i taksash739 si specifikim i detyrės sė solidaritetit; racionalitet dhe barazi nė vendosjen e detyrimeve;740 rreptėsi dhe integritet nė administrimin dhe nė adresimin e burimeve publike.741 Nė rishpėrndarjen e burimeve, financa publike duhet tė ndjekė parimet e solidaritetit, tė barazisė, tė vlerėsimit tė talenteve dhe t’i kushtojė njė vėmendje tė madhe mbėshtetjes sė familjeve, duke caktuar pėr kėtė qėllim njė sasi tė pėrshtatshme burimesh.742

c) Roli i trupave tė ndėrmjetėm

356    Sistemi ekonomiko-shoqėror duhet tė karakterizohet nga bashkėprania e veprimit publik dhe privat, pėrfshirė veprimin publik pa qėllim fitimi. Pėrvijohet nė kėtė mėnyrė njė shumicė qendrash vendimmarrėse dhe logjikash veprimi. Ka disa kategori tė mirash, kolektive dhe tė pėrbashkėta, pėrdorimi i tė cilave nuk mund tė mos varet nga mekanizmat e tregut743 dhe nuk ėshtė as kompetencė ekskluzive e Shtetit. Detyra e Shtetit, nė lidhje me kėto tė mira, ėshtė ajo e vlerėsimit tė tė gjitha nismave shoqėrore dhe ekonomike qė kanė efekt publik, tė nxitura nga formacione tė ndėrmjetme. Shoqėria civile, e organizuar nė trupat e saj tė ndėrmjetėm, ėshtė e aftė tė ndihmojė nė arritjen e tė mirės sė pėrbashkėt duke u vėnė nė njė marrėdhėnie bashkėpunimi dhe pėrplotėsie tė efektshme me Shtetin dhe tregun, duke favorizuar kėshtu zhvillimin e njė demokracie tė mundshme ekonomike. Nė njė kontekst tė tillė, ndėrhyrja e Shtetit duhet tė ketė vulėn e ushtrimit tė njė solidariteti tė vėrtetė, qė si i tillė nuk duhet tė jetė kurrė i ndarė nga subsidiariteti.

357    Organizatat private pa qėllim fitimi kanė njė hapėsirė tė tyre specifike nė rrethin ekonomik. Kėto organizata dallohen nga tentativa pėr tė ndėrthurur nė mėnyrė harmonike efektivitetin prodhues dhe solidaritetin. Nė pėrgjithėsi ato krijohen mbi bazėn e njė pakti ortakėsor dhe janė shprehje e njė tensioni tė pėrbashkėt ideal tė subjekteve qė lirisht vendosin tė bėjnė pjesė nė tė. Shteti ėshtė i thirrur qė tė respektojė natyrėn e kėtyre organizatave dhe tė vlerėsojė karakteristikat e tyre, duke e vėnė konkretisht nė zbatim parimin e subsidiaritetit, qė kėrkon me ngulm pikėrisht respektimin dhe nxitjen e dinjitetit dhe tė pėrgjegjėsisė autonome tė subjektit “tė ndihmuar”.

d) Kursimi dhe konsumi

358    Konsumatorėt, qė nė shumė raste kanė hapėsira tė gjera tė fuqisė sė blerjes, mjaft larg pragut tė subsidiaritetit, mund tė ndikojnė dukshėm nė realitetin ekonomik me zgjedhjet e tyre tė lira mes konsumit dhe kursimit. Mundėsia pėr tė ndikuar nė zgjedhjet e sistemit ekonomik, nė fakt, ėshtė nė duart e atij qė duhet tė vendosė pėr adresimin e burimeve tė veta financiare. Sot mė shumė se nė tė kaluarėn ėshtė e mundur tė vlerėsohen alternativat jo vetėm nė bazė tė rendimentit tė parashikuar apo tė shkallės sė tyre tė rrezikut, por edhe duke shprehur njė gjykim vlerėsimi pėr projektet e investimeve qė burimet do tė financojnė, me vetėdijen se “zgjedhja e investimit nė njė vend dhe jo nė njė tjetėr, nė njė sektor prodhues dhe jo nė njė tjetėr, ėshtė gjithmonė njė zgjedhje morale dhe kulturore”.744

359    Pėrdorimi i fuqisė vetjake tė blerjes ushtrohet nė kontekstin e kėrkesave morale tė drejtėsisė, tė solidaritetit dhe tė pėrgjegjėsive tė caktuara shoqėrore: nuk duhet ta harrojmė «detyrėn e bamirėsisė, domethėnė detyrėn pėr tė ndihmuar me “tepricėn” vetjake dhe, nganjėherė edhe me tė “nevojshmen” vetjake, pėr t’i dhėnė tė varfrit atė qė ėshtė e domosdoshme pėr jetesėn e tij».745 Kjo pėrgjegjėsi u jep mundėsinė konsumatorėve pėr tė drejtuar, falė qarkullimit mė tė madh tė informacionit, sjelljen e prodhuesve, nėpėrmjet vendimeve  individuale apo kolektive  qė tė parapėlqejnė prodhimet e disa sipėrmarrjeve mė shumė se tė disa tė tjerave, duke pasur parasysh jo vetėm ēmimet dhe cilėsinė e prodhimeve, por edhe ekzistencėn e kushteve tė rregullta tė punės nė sipėrmarrje, si edhe shkallėn e mbrojtjes sė siguruar pėr mjedisin natyror qė e rrethon.

360    Dukuria e konsumizmit ruan njė orientim kėmbėngulės drejt “tė pasurit”, sesa “tė qenėt”. Ai ndalon “dallimin pa gabime tė formave tė reja dhe mė tė spikatura tė plotėsimit tė nevojave njerėzore nga futja e nevojave tė reja, qė pengojnė formimin e njė personaliteti tė pjekur”.746 Pėr ta kundėrshtuar kėtė dukurie ėshtė e nevojshme qė t’i futemi punės pėr tė krijuar “stile jetese, nė tė cilat kėrkimi i tė vėrtetės, i tė bukurės, i tė mirės dhe i bashkėsisė me njerėzit e tjerė pėr njė rritje tė pėrbashkėt tė jenė elementet qė pėrcaktojnė zgjedhjet e konsumit, tė kursimit dhe tė investimit”.747 Ėshtė e pamohueshme qė ndikimet e kontekstit shoqėror nė stilet e jetesės janė tė dukshme: pėr kėtė, sfida kulturore qė konsumizmi dikton sot, duhet tė trajtohet me njė mprehtėsi mė tė madhe, sidomos nėse kihen parasysh breznitė e ardhshme, tė cilat rrezikojnė tė jetojnė nė njė mjedis natyror tė plaēkitur pėr shkak tė njė konsumimi tė tepruar dhe tė ērregullt.748

V. “RISITĖ” NĖ EKONOMI

a) Globalizimi: mundėsitė dhe rreziqet

361    Koha jonė ėshtė e shėnuar nga dukuria komplekse e globalizimit ekonomiko-financiar, domethėnė njė proces integrimi nė rritje i ekonomisė kombėtare, nė planin e tregut tė tė mirave e tė shėrbimeve dhe tė transaksioneve36* financiare, nė tė cilin njė numėr gjithnjė e mė i madh operatorėsh marrin parasysh njė horizont global pėr zgjedhjet qė duhet tė bėjnė nė funksion tė mundėsive tė rritjes dhe tė pėrfitimit. Horizonti i ri i shoqėrisė globale nuk jepet thjesht nga prania e lidhjeve ekonomike dhe financiare mes aktorėve kombėtarė veprues nė Vende tė ndryshme, qė nga ana tjetėr kanė ekzistuar gjithmonė, sesa nga pėrhapja pushtuese dhe natyra absolutisht krejt e re e sistemit tė marrėdhėnieve qė po zhvillohet. Gjithnjė e mė vendimtar dhe qendror bėhet roli i tregjeve financiare, pėrmasat e tė cilėve, nė vijim tė liberalizimit tė shkėmbimeve dhe tė qarkullimit tė kapitaleve, janė shtuar me njė shpejtėsi marramendėse, deri nė atė pikė sa u mundėsojnė operatorėve tė zhvendosin “nė kohė reale”, nga njėra anė nė anėn tjetėr tė globit, kapitale me sasi tė mėdha. Bėhet fjalė pėr njė realitet shumėformėsh dhe jo tė thjeshtė pėr t’u deshifruar, pėr sa shpalos nė nivele tė ndryshme dhe zhvillohet vazhdimisht, pėrgjatė trajektoreve tė vėshtira pėr t’u parashikuar.

362    Globalizimi ushqen shpresa tė reja, por krijon edhe pikėpyetje shqetėsuese.749

Ai mund tė prodhojė efekte potencialisht tė mira pėr krejt njerėzimin: duke u gėrshetuar me zhvillimin e vrullshėm tė telekomunikacionit, ecja e rritjes sė sistemit tė marrėdhėnieve ekonomike e financiare ka mundėsuar njėkohėsisht njė ulje tė dukshme tė kostove tė komunikimit dhe tė teknologjive tė reja, si edhe njė pėrshpejtim tė proceseve tė shtrirjes nė shkallė planetare tė shkėmbimeve tregtare dhe tė tranzacioneve financiare. Me fjalė tė tjera, ka ndodhur qė tė dyja dukuritė, globalizimi ekonomiko-financiar dhe pėrparimi teknologjik, janė pėrforcuar nė mėnyrė tė ndėrsjellė, duke e bėrė tejet tė shpejtė dinamikėn e pėrgjithshme tė fazės sė sotme ekonomike.

    Duke analizuar kontekstin e sotėm, pėrveē dallimit tė mundėsive qė pėrfshihen nė erėn e ekonomisė globale, kuptohen edhe rreziqet e lidhura me pėrmasat e reja tė marrėdhėnieve tregtare dhe financiare. Nuk mungojnė, nė fakt, tregues spikatės tė njė prirje tė shtimit tė pabarazive, si mes Vendeve tė pėrparuara dhe Vendeve nė zhvillim, ashtu edhe brenda vetė Vendeve tė industrializuara. Pasuria ekonomike nė rritje, e mundėsuar nga proceset e pėrshkruara, shoqėrohet me njė rritje tė varfėrisė relative.

363    Pėrkujdesja ndaj tė mirės sė pėrbashkėt dikton dallimin e rasteve tė reja tė rishpėrndarjes sė pasurive mes zonave tė ndryshme tė planetit, nė dobi tė atyre mė tė pafavorizuara dhe deri tani tė mbetura jashtė apo tė lėna mėnjanė pėrparimit shoqėror dhe ekonomik.750 “Sfida pra, ėshtė ajo e sigurimit tė njė globalizimi nė solidaritet, njė globalizim pa lėnie mėnjanė”.751 Vetė pėrparimi teknologjik rrezikon tė ndajė padrejtėsisht efektet e veta pozitive mes Vendeve tė ndryshme. Risitė, nė fakt, mund tė depėrtojnė dhe tė pėrhapen brenda njė kolektiviteti tė pėrcaktuar, nėse potencialet e tyre pėrfituese arrijnė njė prag minimal tė njohurive dhe tė burimeve financiare: ėshtė e dukshme qė, nė prani tė pabarazive tė forta mes Vendeve pėr mundėsinė qė kanė nė pėrdorimin e njohurive tekniko-shkencore dhe tė prodhimeve mė tė fundit teknologjike, procesi i globalizimit zmadhon, nė vend qė tė zvogėlojė, pabarazitė mes Vendeve, nė terma zhvillimi ekonomik dhe shoqėror. Pėr shkak tė natyrės sė dinamikave qė po zhvillohen, qarkullimi i lirė i kapitaleve nuk ėshtė nė vetvete i mjaftueshėm pėr tė favorizuar afrimin e Vendeve nė rrugėn e zhvillimit me Vendet mė tė pėrparuara.

364    Tregtia paraqet njė pėrbėrės themelor nė marrėdhėniet ekonomike ndėrkombėtare, duke ndihmuar nė mėnyrė pėrcaktuese nė specializimin prodhues dhe nė rritjen ekonomike tė Vendeve tė ndryshme. Sot mė shumė se kurrė tregtia ndėrkombėtare, nėse orientohet si duhet, nxit zhvillimin dhe ėshtė e aftė tė krijojė vende tė reja pune dhe tė pajisė me burime tė nevojshme. Doktrina shoqėrore mė shumė se njė herė ka vėnė nė dukje shtrembėrimet e sistemit tregtar ndėrkombėtar752 qė shpesh, pėr shkak tė politikave qė mbrojnė prodhimet vendase, diskriminon prodhimet qė vijnė nga Vendet e varfra dhe pengon rritjen e veprimtarisė industriale e transferimin e teknologjive drejt kėtyre Vendeve.753 Pėrkeqėsimi i vazhdueshėm nė terma shkėmbimi tė lėndės sė parė dhe rėndimi i hendekut mes Vendeve tė pasura dhe tė varfra e ka shtyrė Magjisterin qė ta tėrheqė vėmendjen mbi rėndėsinė e kritereve etike qė do tė duhej tė orientonin marrėdhėniet ekonomike ndėrkombėtare: arritjen e tė mirės sė pėrbashkėt dhe adresimin universal tė tė mirave; barazinė nė marrėdhėniet tregtare; vėmendjen ndaj tė drejtave dhe nevojave tė mė tė varfėrve nė politikat tregtare dhe tė bashkėpunimit ndėrkombėtar. Pėrndryshe, “tė varfrit mbesin gjithmonė tė varfėr, ndėrsa tė pasurit bėhen gjithnjė e mė tė pasur”.754

365    Njė solidaritet i pėrshtatshėm pėr erėn e globalizimit kėrkon mbrojtjen e tė drejtave njerėzore. Nė lidhje me kėtė Magjisteri sinjalizon qė jo vetėm “perspektiva… e njė autoriteti publik ndėrkombėtar nė shėrbim tė tė drejtave njerėzore, tė lirisė dhe tė paqes, nuk ėshtė realizuar krejtėsisht, por duhet tė regjistrohet, pėr fat tė keq, hezitimi jo i rrallė i bashkėsisė ndėrkombėtare nė detyrėn pėr tė respektuar dhe pėr tė vėnė nė jetė tė drejtat njerėzore. Kjo detyrė prek tė gjitha tė drejtat themelore dhe nuk mundėson zgjedhje arbitrare, qė do tė ēonin nė krijimin e formave diskriminuese dhe tė padrejta. Nė tė njėjtėn kohė, jemi dėshmitarė tė pėrhapjes dhe tė rrėnjosjes sė njė gėrshėre shqetėsuese mes njė serie “tė drejtash” tė reja tė nxitura nė shoqėritė teknologjikisht tė pėrparuara dhe tė drejtave elementare (bazė) njerėzore, qė edhe sot nuk plotėsohen sidomos nė situata nėnzhvillimi: mendoj, pėr shembull, pėr tė drejtėn pėr bukė, pėr ujė tė pijshėm, pėr vetė-vendosje dhe pavarėsi”.755

366    Shtrirja e globalizimit duhet tė shoqėrohet me njė vetėdijėsim mė tė pjekur, nga ana e organizatave tė shoqėrisė civile, pėr detyrat e reja pėr tė cilat ato janė tė thirrura nė nivel botėror. Edhe falė njė veprimi tė mprehtė nga ana e kėtyre organizatave, do tė jetė e mundur qė, procesi i sotėm i rritjes ekonomike dhe i financės tė vihet, nė shkallė planetare, nė njė horizont qė garanton njė respektim real tė tė drejtave tė njeriut dhe tė popujve, si edhe njė shpėrndarje tė drejtė tė burimeve, brenda ēdo Vendi dhe mes Vendeve tė ndryshme: “Liria e shkėmbimeve nuk ėshtė e drejtė nėse nuk varet prej kėrkesave tė drejtėsisė shoqėrore”.756

    Njė vėmendje e veēantė i drejtohet specifikės lokale dhe ndryshimit kulturor, qė rrezikojnė tė humbin vlerėn e tyre prej proceseve ekonomiko--financiare qė po zhvillohen: “Globalizimi nuk duhet tė jetė njė lloj i ri kolonializmi. Ai duhet tė respektojė ndryshimet kulturore qė, nė rrethin e harmonisė universale tė popujve, janė ēelėsi interpretues i jetės. Nė veēanti, nuk duhet t’i privojė tė varfrit prej asaj qė kanė mė tė ēmuar, pėrfshirė besimet dhe praktikat fetare, pasi bindjet autentike fetare janė shfaqja mė e qartė e lirisė njerėzore”.757

367    Nė epokėn e globalizimit duhet tė theksohet me forcė solidariteti mes breznive: “Nė tė kaluarėn solidariteti mes breznive nė shumė Vende ishte njė qėndrim natyror i familjes; sot ėshtė bėrė edhe njė detyrė e bashkėsisė”.758 Ėshtė mirė qė ky solidaritet tė vazhdohet tė ndiqet nga bashkėsitė politike kombėtare, por sot problemi shtrohet edhe pėr bashkėsinė globale politike, me qėllim qė pėrbotėzimi tė mos realizohet nė dėm tė mė nevojtarėve dhe tė mė tė dobėtve. Solidariteti mes breznive kėrkon qė nė planifikimin global tė veprohet sipas parimit tė adresimit universal tė tė mirave, qė e bėn moralisht tė paligjshėm dhe ekonomikisht kundėrprodhues shkarkimin e kostove aktuale mbi brezat e ardhshėm: moralisht tė paligjshėm, sepse do tė thotė qė tė mos marrė pėrsipėr pėrgjegjėsitė e duhura, ekonomikisht kundėrprodhues, sepse korrigjimi i dėmeve ėshtė mė i madh se parandalimi i tyre. Ky parim duhet tė zbatohet sidomos  edhe pse jo vetėm  nė fushėn e burimeve tė tokės dhe tė mbrojtjes sė krijimit, i bėrė veēanėrisht delikat nga globalizimi, i cili ka tė bėjė me krejt planetin, tė kuptuar si njė ekosistem tė vetėm.759

b) Sistemi financiar ndėrkombėtar

368    Tregjet financiare nuk janė sigurisht njė risi e epokės sonė: qysh prej shumė kohėsh, nė forma tė ndryshme, ata kanė marrė pėrsipėr qė t’u pėrgjigjen kėrkesave tė veprimtarive financiare prodhuese. Pėrvoja historike vėrteton se, nė mungesė tė sistemeve financiare tė pėrshtatshme, nuk do tė kishte ndodhur njė rritje ekonomike. Investimet nė shkallė tė gjerė, tipike pėr ekonomitė moderne tė tregut, nuk do tė kishin qenė tė mundura pa rolin themelor tė ndėrmjetėsimit tė bėrė nga tregjet financiare, qė kanė mundėsuar, mes tė tjerave, vlerėsimin e funksioneve pozitive tė kursimit pėr zhvillimin e pėrgjithshėm tė sistemit ekonomik dhe shoqėror. Nėse krijimi i asaj qė ėshtė pėrcaktuar si “tregu global i kapitalit” ka prodhuar efekte pėrfituese, falė faktit se lėvizshmėria mė e madhe e kapitaleve u ka mundėsuar veprimtarive prodhuese tė kenė njė mundėsi mė tė madhe dhe mė tė lehtė pėr t’i pėrdorur burimet, lėvizshmėria nė rritje, nga ana tjetėr, ka shtuar edhe rrezikun e krizave financiare. Zhvillimi i financės, marrėveshjet e sė cilės na kanė kaluar tepėr, nė vėllim, atyre realeve, rrezikon tė ndjekė njė logjikė gjithnjė e mė vetėreferuese, pa pasur lidhje me bazėn reale tė ekonomisė.

369    Njė ekonomi qė ka pėr qėllim vetveten ėshtė e caktuar tė kundėrshtojė qėllimet e veta, pasi privohet nga rrėnjėt e veta dhe nga arsyeja pėr tė cilėn ajo ekziston, domethėnė nga roli i saj zanafillor dhe thelbėsor nė shėrbim tė ekonomisė reale dhe, si pėrfundim, nė zhvillimin e personave dhe tė bashkėsive njerėzore. Kuadri i pėrgjithshėm rezulton ende shumė shqetėsues nė dritėn e pėrvijimit tepėr asimetrik qė shėnon sistemin financiar ndėrkombėtar: proceset e risive dhe tė ērregullimit tė tregjeve financiare priren nė fakt, tė konsolidohen vetėm nė disa pjesė tė globit. Kjo ėshtė burim shqetėsimesh tė rėnda me natyrė etike, pasi Vendet e pėrjashtuara nga procesi i mėsipėrm, edhe pse nuk gėzojnė tė mira nga kėto prodhime, nuk janė megjithatė tė mbrojtura nga rrjedhojat e mundshme negative tė paqėndrueshmėrisė financiare mbi sistemet e tyre ekonomike reale, sidomos nėse janė tė dobėta dhe tė zhvilluara me vonesė.760

    Pėrshpejtimi i papritur i proceseve si p.sh. shtimi i stėrmadh nė vlerėn e portofoleve tė administruara nga institucionet financiare dhe shtimi i shpejtė i mjeteve tė reja e tė sofistikuara financiare e bėn mė shumė se kurrė tė ngutshme gjetjen e zgjidhjeve institucionale tė afta pėr tė favorizuar me efektshmėri qėndrueshmėrinė e sistemit, pa ulur potencialet dhe efektivitetin. Ėshtė e domosdoshme tė fusim njė kuadėr normativ qė mundėson mbrojtjen e kėsaj qėndrueshmėrie nė tė gjitha nyjet e saj komplekse, qė nxit konkurrencėn mes ndėrmjetėsuesve dhe qė siguron transparencėn maksimale nė dobi tė investuesve.

c) Roli i bashkėsisė ndėrkombėtare nė epokėn e ekonomisė globale

370    Humbja e qendėrsisė nga ana e aktorėve shtetėrorė duhet tė pėrkojė me njė angazhim mė tė madh tė bashkėsisė ndėrkombėtare nė ushtrimin e njė roli tė qartė me drejtim ekonomik dhe financiar. Njė rrjedhim i rėndėsishėm i procesit tė globalizimit, nė fakt, ka tė bėjė me humbjen graduale tė efektshmėrisė sė Shtetit kombėtar nė drejtimin e dinamikave ekonomiko-financiare kombėtare. Qeveritė e ēdo Vendi e shohin veprimin e tyre nė fushėn ekonomike dhe shoqėrore gjithmonė e mė shumė tė kushtėzuar nga pritjet e tregut ndėrkombėtar tė kapitalit dhe nga kėrkesat gjithnjė e mė tė forta tė besueshmėrisė qė vijnė nga bota financiare. Pėr shkak tė lidhjeve tė reja mes operatorėve globalė, masat tradicionale mbrojtėse tė Shtetit duket se janė tė dėnuara tė dėshtojnė dhe, pėrballė zonave tė reja tė konkurrencės, kalon nė plan tė dytė vetė nocioni i tregut kombėtar.

371    Sa mė shumė qė sistemi ekonomiko-financiar botėror arrin nivele tė larta kompleksiteti organizativ dhe funksional, aq mė shumė shihet si parėsore detyra pėr t’i rregulluar kėto procese, duke i caktuar pėr arritjen e tė mirės sė pėrbashkėt tė familjes njerėzore. Del konkretisht kėrkesa qė, pėrveē Shteteve kombėtare, tė jetė vetė bashkėsia ndėrkombėtare qė merr pėrsipėr kėtė funksion delikat, me mjete politike dhe juridike tė pėrshtatshme dhe tė efektshme.

   Pra, ėshtė e domosdoshme qė institucionet ekonomike dhe financiare ndėrkombėtare tė dinė tė gjejnė zgjidhjet institucionale mė tė pėrshtatshme dhe tė pėrpunojnė strategjitė mė tė duhura tė veprimit, me qėllim qė tė orientojnė njė ndryshim qė, po tė pėsohej pasivisht dhe nėse askush tė mos interesohej pėr tė, do tė shkaktonte rezultate dramatike sidomos nė dėm tė shtresave mė tė dobėta dhe tė pambrojtura tė popullatės botėrore.

    Nė Organizmat ndėrkombėtarė duhet tė paraqiten nė mėnyrė tė barabartė interesat e familjes sė madhe njerėzore; ėshtė e nevojshme qė kėto institucione, “nė vlerėsimin e rrjedhojave tė vendimeve tė tyre, duhet t’i mbajnė gjithmonė parasysh siē duhet ata popuj dhe Vende qė kanė njė peshė tė vogėl nė tregun ndėrkombėtar, por qė kanė nevoja mė tė ngutshme dhe mė tė dhimbshme, si dhe qė kanė nevojė pėr njė mbėshtetje mė tė madhe pėr zhvillimin e tyre”.761

372    Edhe politika, njėlloj si ekonomia, duhet tė dijė ta shtrijė rrezen e vet tė veprimit pėrtej kufijve kombėtarė, duke arritur me tė shpejtė atė pėrmasė vepruese botėrore qė mund tė mundėsojė drejtimin e proceseve nė veprim kah drita e parametrave jo vetėm ekonomikė, por edhe moralė. Objektivi bazė do tė jetė ai i drejtimit tė kėtyre proceseve duke siguruar respektimin e dinjitetit tė njeriut dhe zhvillimin e krejt personalitetit tė tij, nė horizontin e tė mirės sė pėrbashkėt.762 Marrja pėrsipėr e kėsaj detyre bashkėmbart pėrgjegjėsinė e pėrshpejtimit tė konsolidimit tė institucioneve ekzistuese dhe krijimin e organeve tė reja, tė cilave duhet t’u besohen kėto pėrgjegjėsi.763 Zhvillimi ekonomik, nė fakt, mund tė jetė i qėndrueshėm nėse shtrihet brenda njė kuadri tė qartė dhe tė pėrcaktuar normash dhe nė njė projekt tė gjerė tė rritjes morale, civile dhe kulturore, brenda familjes njerėzore.

d) Njė zhvillim i tėrėsishėm dhe solidar

373    Njėra prej detyrave themelore e aktorėve tė ekonomisė ndėrkombėtare ėshtė arritja e njė zhvillimi tėrėsor dhe solidar pėr njerėzimin, me njė fjalė, “nxitja e ēdo njeriu dhe e tė gjithė njerėzve”.764 Kjo detyrė kėrkon njė konceptim tė ekonomisė qė garanton, nė nivel ndėrkombėtar, shpėrndarjen e barabartė tė burimeve dhe i pėrgjigjet vetėdijes sė ndėrvarėsisė  ekonomike, politike dhe kulturore  qė bashkon tashmė pėrfundimisht popujt mes tyre dhe i bėn tė ndihen tė lidhur rreth njė fati tė vetėm.765 Problemet shoqėrore marrin gjithnjė e mė shumė njė pėrmasė planetare. Asnjė Shtet nuk mund t’i bėjė ballė dhe t’i zgjidhė mė i vetėm ato. Brezat e sotėm prekin me dorė nevojėn pėr solidaritet dhe vėnė re konkretisht nevojėn pėr tė kapėrcyer kulturėn individualiste.766 Regjistrohet gjithnjė e mė shpesh kėrkesa e modeleve tė zhvillimit qė nuk parashikon vetėm “t’i ngrejė tė gjithė popujt nė nivelin qė sot gėzojnė Popujt mė tė pasur, por tė ndėrtojė me punėn solidare njė jetė mė tė denjė, tė bėjė qė tė rritet efektivisht dinjiteti dhe krijimtaria e ēdo personi tė veēantė, aftėsia e tij pėr t’iu pėrgjigjur thirrjes sė vet dhe, pra, thirrjes sė Hyjit, qė pėrmbahet nė tė”.767

374    Njė zhvillim mė njerėzor dhe solidar do t’i ndihmojė edhe vetė Vendet e pasura. Ato “vėnė re njė lloj pėrhumbjeje ekzistenciale, njė paaftėsi pėr ta jetuar dhe pėr ta shijuar si duhet domethėnien e jetės, edhe nė mes tė bollėkut tė tė mirave materiale, njė tjetėrsim dhe njė humbje tė njerėzisė nė shumė persona, qė ndihen tė vėnė nė njė nivel me rolin e ingranazheve tė mekanizmit tė prodhimit e tė konsumit dhe nuk gjejnė mėnyrėn pėr ta pohuar dinjitetin e tyre si njerėz, tė bėrė nė shėmbėlltyrė dhe nė pėrngjasim tė Hyjit”.768 Vendet e pasura kanė treguar se kanė aftėsinė pėr tė krijuar mirėqenie materiale, por shpesh nė dėm tė njeriut dhe tė shtresave shoqėrore mė tė dobėta: “Nuk mund tė shpėrfillet qė kufijtė e pasurisė dhe tė varfėrisė pėrshkojnė nga brenda, si shoqėritė e zhvilluara, ashtu edhe shoqėritė jo tė zhvilluara. Nė fakt, ashtu siē ekzistojnė pabarazi shoqėrore deri nė nivelin e mjerimit nė Vendet e pasura, po ashtu, nė mėnyrė paralele, nė Vendet mė pak tė zhvilluara shihen jo rrallė shprehje tė egoizmit dhe tė mburrjes pėr pasurinė e zotėruar, sa tronditėse aq edhe shkandulluese”.769

e) Nevoja e njė vepre tė madhe edukative dhe kulturore

375    Pėr doktrinėn shoqėrore, ekonomia “ėshtė vetėm njė aspekt dhe njė pėrmasė e veprimtarisė sė shumėllojshme njerėzore. Nėse ajo absolutizohet, nėse prodhimi dhe konsumi i mallrave zė qendrėn e jetės shoqėrore dhe bėhet vlera e vetme e shoqėrisė, qė nuk varet nga asgjė tjetėr, shkaku duhet tė kėrkohet jo vetėm dhe jo aq nė vetė sistemin ekonomik, por nė faktin se krejt sistemi socio- ekono-mik, duke shpėrfillur pėrmasėn etike dhe fetare, ėshtė dobėsuar dhe tashmė kufizohet vetėm nė prodhimin e tė mirave dhe tė shėrbimeve”.770 Jeta e njeriut, njėlloj me jetėn shoqėrore tė kolektivitetit, nuk mund tė ulet nė nivelin e njė pėrmase materialistike, edhe nėse tė mirat materiale janė tejet tė nevojshme si pėr qėllimin thjesht tė mbijetesės, ashtu edhe pėr pėrmirėsimin e nivelit tė jetesės: “nė bazė tė ēdo zhvillimi tė plotė tė shoqėrisė njerėzore qėndron rritja e ndjenjės sė Hyjit dhe e njohjes sė vetvetes”.771

376    Pėrballė ecjes hijerėndė e tė shpejtė tė pėrparimit tekniko-ekonomik dhe tė ndryshueshmėrisė, po aq tė shpejtė tė procesit tė prodhimit dhe tė konsumit, Magjisteri ndien nevojėn qė tė propozojė njė vepėr tė madhe edukative dhe kulturore: “kėrkesa pėr njė ekzistencė cilėsisht mė kėnaqėse dhe mė tė pasur ėshtė nė vetvete njė gjė e ligjshme; por nuk mund tė mos theksohen pėrgjegjėsitė e reja dhe rreziqet qė lidhen me kėtė fazė historike… Duke dalluar nevojat dhe mėnyrat e reja tė plotėsimit tė tyre, ėshtė e nevojshme ta lėmė veten qė tė drejtohemi prej njė imazhi tėrėsor tė njeriut, i cili respekton tė gjitha pėrmasat e qenies sė tij dhe kėrkesat materiale e instinktive t’i vėrė nė varėsi tė kėrkesave tė brendshme e shpirtėrore… Pėr kėtė, ėshtė e nevojshme dhe e ngutshme njė vepėr e madhe edukative dhe kulturore, e cila tė pėrfshijė edukimin e konsumatorėve pėr njė pėrdorim tė pėrgjegjshėm tė fuqisė sė tyre tė zgjedhjes, formimin e njė ndjenje tė lartė pėrgjegjėsie tek prodhuesit dhe, sidomos, tek profesionistėt e komunikimit nė masė, pėrveē ndėrhyrjes sė nevojshme tė Autoriteteve publike”.772

 

KAPITULLI I TETĖ

BASHKĖSIA POLITIKE

 

I. ASPEKTE BIBLIKE

a) Zotėrimi i Hyjit

377    Populli i Izraelit, nė fazėn fillestare tė historisė sė vet, nuk ka mbret, si popujt e tjerė, pasi njeh vetėm zotėrimin e Jahvesė. Ėshtė Hyji qė ndėrhyn nė histori nėpėrmjet njerėzve karizmatikė, siē dėshmon Libri i Gjyqtarėve. Tė fundit, Samuelit, profet dhe gjyqtar, populli do t’i kėrkojė njė mbret (krh. 1 Sam 8, 5; 10, 18-19). Samueli paralajmėron izraelitasit pėr rrjedhojat e njė ushtrimi despotik tė mbretėrimit (krh. 1 Sam 8, 11-18); pushteti mbretėror, megjithatė, mund tė jetohet edhe si njė dhuratė e Jahvesė, qė i vjen nė ndihmė popullit tė Vet (krh. 1 Sam 9, 16). Nė fund, Sauli do tė marrė lyerjen mbretėrore (krh. 1 Sam 10, 1-2). Ndodhia vė nė dukje tensionet qė e ēuan Izraelin nė njė konceptim tė mbretėrimit tė ndryshėm nga ai i popujve pėrreth: mbreti, i zgjedhur nga Jahve (krh. Lp 17, 15; 1 Sam 9, 16) dhe prej Tij i shuguruar (krh. 1 Sam 16, 12-13), do tė shihet si biri i Tij (krh. Ps 2, 7) dhe kėtij tė fundit do t’i duhet ta bėjė tė dukshėm zotėrimin dhe planin e shpėtimit (krh. Ps 72). Pra, duhet tė bėhet mbrojtėsi i tė dobėtve dhe t’i sigurojė popullit drejtėsinė: denoncimet e profetėve do t’i drejtohen pikėrisht mospėrmbushjes sė detyrave nga ana e mbretėrve (krh. 1 Mbr 21; Is 10, 1-4; Am 2, 6-8; 8, 4-8; Mik 3, 1-4).

378    Prototipi i mbretit tė zgjedhur nga Jahve ėshtė Davidi, pėr tė cilin tregimi biblik thekson me kėnaqėsi gjendjen e tij tė pėrvuajtė (krh. 1 Sam 16, 1-13). Davidi ėshtė ruajtėsi i premtimit (krh. 2 Sam 7, 13-16; Ps 89, 2-38; 132, 11-18), qė e bėn atė nismėtar tė njė tradite tė veēantė mbretėrore, traditėn “mesianike”. Ajo, me gjithė mėkatet dhe pabesnikėritė e Davidit dhe tė pasardhėsve tė tij, kulmon nė Jezu Krishtin, “tė lyerin e Jahvesė” (domethėnė “tė shuguruarin e Zotit”: krh. 1 Sam 2, 35; 24, 7.11; 26, 9.16; krh. edhe Dal 30, 22-32) nė shkallėn mė tė lartė, bir i Davidit (krh. dy gjenealogjitė tek Mt 1, 1-17 dhe Lk 3, 23-38; krh. edhe Rom 1, 3).

    Dėshtimi i mbretėrimit nė planin historik nuk do tė ēojė nė zhdukjen e idealit tė njė mbreti qė, duke i qėndruar besnik Jahvesė, tė qeverisė me urtėsi dhe tė veprojė me drejtėsi. Kjo shpresė shfaqet shumė herė nė Psalme (krh. Ps 2; 20; 21; 72). Nė profecitė mesianike ėshtė pritur, pėr kohėn eskatologjike, figura e njė mbreti nė tė cilin banon Shpirti i Zotit, plot me urti e dituri dhe nė gjendje qė t’u japė tė drejtėn tė varfėrve (krh. Is 11, 2-5; Jer 23, 5-6). Bari i vėrtetė i popullit tė Izraelit (krh. Ez 34, 23-24; 37, 24), ai do t’u sjellė paqen njerėzve (krh. Zak 9, 9-10). Nė letėrsinė e librave qė nė Bibėl paraqesin urtinė e popullit hebre, mbreti paraqitet si ai qė jep gjykime tė drejta dhe qė e urren papastėrtinė (krh. Fu 16, 12), qė i gjykon tė varfrit me drejtėsi (krh. Fu 29, 14) dhe qė ėshtė mik i njeriut me zemėr tė pastėr (krh. Fu 22, 11). Bėhet gjithnjė e mė eksplicite kumtimi i asaj qė Ungjijtė dhe tekstet e tjera tė Besėlidhjes sė Re e shohin tė realizuar nė Jezu Krishtin, mishėrimi pėrfundimtar i figurės sė mbretit tė pėrshkruar nga Besėlidhja e Vjetėr.

b) Jezusi dhe autoriteti politik

379    Jezusi nuk e pranon pushtetin shtypės dhe despotik tė krerėve tė Kombeve (krh. Mk 10, 42) dhe pretendimin e tyre qė tė quhen bamirės (krh. Lk 22, 25), por nuk u kundėrvihet kurrė drejtpėrsėdrejti autoriteteve tė kohės sė Vet. Nė diskutimin pėr tatimin qė duhet t’i jepet Cezarit (krh. Mk 12, 13-17; Mt 22, 15-22; Lk 20, 20-26), Ai pohon se duhet t’i japim Hyjit atė qė ėshtė e Hyjit, duke dėnuar nė mėnyrė implicite ēdo pėrpjekje pėr tė hyjnizuar dhe absolutizuar pushtetin tokėsor: vetėm Hyji mund tė kėrkojė gjithēka nga njeriu. Nė tė njėjtėn kohė, pushteti tokėsor ka tė drejtė pėr atė qė i takon: Jezusi nuk e quan tė padrejtė tatimin qė duhet t’i jepet Cezarit.

    Jezusi, Mesia i premtuar, ka luftuar dhe ka ngadhėnjyer mbi tundimin e njė mesianizmi politik, tė karakterizuar nga zotėrimi i Kombeve (krh. Mt 4, 8-11; Lk 4, 5-8). Ai ėshtė Biri i njeriut qė ka ardhur “tė shėrbejė e tė japė jetėn e Vet” (Mk 10, 45; krh. Mt 20, 24-28; Lk 22, 24-27). Nxėnėsve tė Vet qė bisedojnė se kush ėshtė mė i madhi, Zoti u mėson tė bėhen tė pėrvuajtė dhe t’u shėrbejnė tė gjithėve (krh. Mk 9, 33-35), duke u treguar bijve tė Zebedeut, Jakobit dhe Gjonit, qė lakmojnė tė ulen nė tė djathtėn e Tij, udhėn e kryqit (krh. Mk 10, 35-40; Mt 20, 20-23).

c) Bashkėsitė e para tė krishtera

380    Nėnshtrimi, jo pasiv, por pėr arsye tė ndėrgjegjes (krh. Rom 13, 5), ndaj pushtetit nė fuqi i pėrgjigjet rendit tė caktuar prej Hyjit. Shėn Pali flet dhe pėrcakton marrėdhėniet dhe detyrat e tė krishterėve ndaj autoriteteve (krh. Rom 13, 1-7). Ai ngul kėmbė pėr detyrėn civile tė pagimit tė tatimit: “Jepni gjithkujt ēka i pėrket: tatimtarit tatimin, doganierit doganėn, atij qė ėshtė pėr t’u druajtur drojėn, atij qė ėshtė pėr nderim nderimin” (Rom 13, 7). Apostulli sigurisht nuk dėshiron tė pėrligjė ēdo pushtet, por t’i ndihmojė tė krishterėt pėr tė pasur kujdes qė ta bėjnė tė mirėn para tė gjithė njerėzve (krh. Rom 12, 17), edhe nė lidhje me autoritetin, pasi ai ėshtė nė shėrbim tė Hyjit pėr tė mirėn e personit (krh. Rom, 13, 4; 1 Tim 2, 1-2; Tit 3, 1) dhe “shfren hidhėrimin e Hyjit nė atė qė bėn tė keqen” (Rom 13, 4).

    Shėn Pjetri kėshtu i fton tė krishterėt: “nėnshtrohuni ēdo pushteti njerėzor pėr arsye tė Zotit” (1 Pjt 2, 13). Mbreti dhe qeveritarėt kanė detyrėn “pėr tė ndėshkuar bakėqijtė e pėr tė lavdėruar ata qė bėjnė mirė” (1 Pjt 2, 14). Autoriteti i tyre duhet tė “nderohet” (krh. 1 Pjt 2, 17), domethėnė tė njihet, pasi Hyji kėrkon njė sjellje tė drejtė, qė t’ia mbyllė “gojėn padijes sė njerėzve tė pamendė” (1 Pjt 2, 15). Liria nuk mund tė pėrdoret pėr tė mbuluar dashakeqėsinė e tyre, por pėr t’i shėrbyer Hyjit (krh. po aty). Bėhet fjalė atėherė pėr njė dėgjesė tė lirė dhe pėrgjegjėse ndaj njė autoriteti qė respekton drejtėsinė, duke siguruar tė mirėn e pėrbashkėt.

381    Lutja pėr qeveritarėt, e porositur nga shėn Pali gjatė pėrndjekjeve, tregon nė mėnyrė eksplicite atė qė autoriteti politik duhet tė garantojė: njė jetė tė qetė dhe tė paqtė, pėr ta jetuar atė me dhembshuri dhe dinjitet tė plotė (krh. 1 Tim 2, 1-2). Tė krishterėt duhet “tė jenė tė gatshėm pėr tė kryer ēdo vepėr tė mirė” (Tit 3, 1), “duke treguar butėsi tė vazhdueshme kundrejt tė gjithė njerėzve” (Tit 3, 2), tė vetėdijshėm se janė shpėtuar jo prej veprave tė tyre, por prej mėshirės sė Hyjit. Pa “njė larje tė rilindjes dhe tė ripėrtėritjes qė jep Shpirti Shenjt, tė cilin me begati e ndikoi nė ne nėpėr Jezu Krishtin, Shėlbuesin tonė” (Tit 3, 5-6), tė gjithė njerėzit janė “tė pamendė, tė padėgjueshėm; (endeshim) larg sė vėrtetės, robėr tė dėshirave dhe tė prirjeve tė ndryshme; (kemi jetuar), nė tė kėqija dhe nė smirė, tė denjė pėr tė qenė tė pėrbuzur, (kemi) urryer njėri-tjetrin” (Tit 3, 3). Nuk duhet tė harrohet mjerimi i gjendjes njerėzore, tė shėnuar nga mėkati dhe tė shpėrblyer nga dashuria e Hyjit.

382    Kur pushteti njerėzor del prej kufijve tė rendit tė dashur prej Hyjit, vetėhyjnizohet dhe kėrkon nėnshtrimin absolut; bėhet atėherė Bisha e Zbulesės, imazhi i pushtetit sundues pėrndjekės, e dehur “me gjak tė shenjtėrve dhe me gjak tė dėshmitarėve tė Jezusit” (Zb 17, 6). Bisha ka nė shėrbim tė vet “profetin e rrejshėm” (Zb 19, 20), qė i shtyn njerėzit ta adhurojnė me shenja tė mrekullueshme, qė joshin. Ky vegim tregon nė mėnyrė profetike tė gjitha kurthet e pėrdorura nga Djalli pėr tė qeverisur mbi njerėzit, duke futur nė shpirtin e tyre gėnjeshtrėn. Por Krishti ėshtė Qengji Fitimtar i ēdo pushteti qė absolutizohet, gjatė rrjedhės sė historisė njerėzore. Pėrballė kėtij pushteti, shėn Gjoni porosit rezistencėn e martirėve: nė kėtė mėnyrė besimtarėt duhet tė dėshmojnė se pushteti i korruptuar dhe djallėzor ėshtė mundur, pasi nuk ka mė asnjė ndikim mbi ta.

383    Kisha kumton se Krishti, ngadhėnjyes mbi vdekjen, mbretėron mbi gjithėsinė qė Ai vetė ka shpėrblyer. Mbretėria e Tij shtrihet edhe nė kohėn e tashme dhe do tė mbarojė vetėm kur gjithēka do t’i dorėzohet Atit dhe historia njerėzore do tė arrijė nė plotėsi me gjykimin pėrfundimtar (krh. 1 Kor 15, 20-28). Krishti i zbulon autoritetit njerėzor, gjithnjė tė tunduar nga zotėrimi, domethėnien e tij autentike dhe tė plotėsuar nga shėrbimi. Hyji ėshtė Ati i vetėm dhe Krishti i vetmi mėsues pėr tė gjithė njerėzit, qė janė vėllezėr. Sovraniteti i pėrket Hyjit. Zoti, megjithatė, “nuk ka dashur ta ruajė vetėm pėr vete ushtrimin e tė gjitha pushteteve. Ai i jep ēdo krijese funksionet qė ajo ėshtė nė gjendje tė ushtrojė, sipas aftėsive vetjake tė natyrės sė vet. Kjo mėnyrė tė qeverisuri duhet tė imitohet nė jetėn shoqėrore. Sjellja e Hyjit nė qeverisjen e botės, qė dėshmon njė respektim shumė tė thellė tė lirisė njerėzore, duhet tė frymėzojė urtinė e atyre qė qeverisin bashkėsitė njerėzore. Ata duhet tė sillen si mbarėshtues tė provanisė hyjnore”.773

    Mesazhi biblik frymėzon pareshtur mendimin e krishterė mbi pushtetin politik, duke kujtuar se ai buron nga Hyji dhe ėshtė pjesė pėrbėrėse e rendit tė krijuar prej Tij. Ky rend perceptohet nga ndėrgjegjet dhe realizohet, nė jetėn shoqėrore, pėrmes tė vėrtetės, drejtėsisė, lirisė dhe solidaritetit qė sjellin paqen.774

 

II. THEMELI
DHE QĖLLIMI I BASHKĖSISĖ POLITIKE

a) Bashkėsia politike, personi njerėzor dhe populli

384    Personi njerėzor ėshtė themeli dhe qėllimi i bashkėjetesės politike.775 I pajisur me racionalitet, ai ėshtė pėrgjegjės pėr zgjedhjet e veta dhe ėshtė i aftė tė ndjekė ato projekte qė i japin domethėnie jetės sė tij, nė nivel individual dhe shoqėror. Hapja ndaj Transhendentes dhe ndaj tė tjerėve ėshtė veēoria qė e karakterizon dhe e dallon atė: vetėm nė lidhje me Transhendenten dhe me tė tjerėt, personi njerėzor arrin realizimin e plotė tė vetvetes. Kjo do tė thotė se, pėr njeriun, krijesė shoqėrore dhe politike nga ana natyrore, “jeta shoqėrore nuk ėshtė diēka dytėsore”,776 por njė pėrmasė thelbėsore dhe e paeliminueshme.

    Bashkėsia politike buron nga natyra e personave, ndėrgjegjja e tė cilėve “zbulon dhe urdhėron prerazi pėr tė ndjekur”777 urdhrin e gdhendur nga Hyji nė tė gjitha krijesat e Veta: “njė rend etiko-fetar, i cili ndikon mė shumė se ēdo vlerė tjetėr materiale mbi drejtimet dhe zgjidhjet qė duhet t’u jepen problemeve tė jetės individuale dhe tė shoqėrisė brenda bashkėsive kombėtare dhe nė marrėdhėniet mes tyre”.778 Ky rend duhet tė zbulohet dhe tė zhvillohet gradualisht nga njerėzimi. Bashkėsia politike, realitet bashkėnatyror i njerėzve, ekziston pėr tė arritur njė qėllim pėrndryshe tė paarritshėm: rritjen mė tė plotė tė secilės prej gjymtyrėve tė saja, tė thirrura pėr tė bashkėpunuar nė mėnyrė tė qėndrueshme qė tė realizojnė tė mirėn e pėrbashkėt,779nėn shtytjen e tensionit tė tyre ndaj tė vėrtetės dhe tė mirės.

385    Bashkėsia politike gjen nė referimin ndaj popullit pėrmasėn e vet autentike: ajo “ėshtė, dhe duhet tė jetė nė realitet, njėsia organike dhe organizuese e njė populli tė vėrtetė”.780 Populli nuk ėshtė njė turmė e patrajtė, njė masė e palėvizshme qė manipulohet dhe instrumentalizohet, por njė tėrėsi personash, secili prej tė cilėve  “nė vendin e vet dhe sipas mėnyrės sė vet”781  ka mundėsinė qė tė formojė njė opinion tė vetin mbi gjėrat publike dhe lirinė pėr ta shprehur ndjeshmėrinė e vet politike dhe ta bėjė tė vlejė nė mėnyrė tė pėrshtatshme pėr tė mirėn e pėrbashkėt. Populli “jeton nga plotėsia e jetės sė njerėzve qė e pėrbėjnė, secili prej tė cilėve… ėshtė njė person i vetėdijshėm pėr pėrgjegjėsitė dhe bindjet e veta”.782 Anėtarėt e njė bashkėsie politike, edhe pse tė bashkuar nė mėnyrė organike mes tyre si njė popull, ruajnė, megjithatė, njė autonomi tė domosdoshme nė nivel ekzistence personale dhe tė qėllimeve qė duhen ndjekur.

386    Ajo qė karakterizon sė pari njė popull ėshtė bashkėndarja e jetės dhe e vlerave, qė ėshtė burim bashkėsie nė nivel shpirtėror dhe moral: “Bashkėjetesa njerėzore… duhet tė konsiderohet para sė gjithash si njė fakt shpirtėror: si komunikim njohjesh nė dritėn e tė vėrtetės; ushtrim i tė drejtave dhe pėrmbushje e detyrave; impuls dhe thirrje pėr tė mirėn morale; shijim i fisshėm dhe i pėrbashkėt i tė bukurės nė tė gjitha shprehjet e saja tė ligjshme; gatishmėri e pėrhershme pėr tė pėrēuar tek njėri-tjetri mė tė mirėn e vetvetes; dėshirė e zjarrtė pėr njė pėrvetėsim tė ndėrsjellė dhe gjithnjė e mė tė pasur tė vlerave shpirtėrore: vlera nė tė cilat gjejnė gjallėrimin e pėrhershėm dhe orientimin e tyre shoqėror, lėvizjet dhe regjimet politike, sistemet juridike dhe tė gjitha elementet e tjerė tė jashtėm, nė tė cilėt nyjėzohet dhe shprehet bashkėjetesa nė zhvillimin e saj tė pareshtur”.783

387    Ēdo populli i pėrgjigjet nė pėrgjithėsi njė Komb, por pėr arsye tė ndryshme jo gjithmonė kufijtė kombėtarė pėrkojnė me ata etnikė.784 Lind kėshtu ēėshtja e pakicave, qė historikisht ka krijuar jo pak konflikte. Magjisteri pohon se pakicat pėrbėjnė grupe me tė drejta dhe detyra specifike. Nė vend tė parė, njė pakicė gėzon tė drejtėn pėr tė ekzistuar: “Kjo e drejtė mund tė mos plotėsohet nė mėnyra tė ndryshme, deri nė rastet e skajshme ku ajo mohohet nėpėrmjet formave tė shfaqura apo jo tė drejtpėrdrejta tė genocidit”.785 Pėrveē kėsaj, pakicat kanė tė drejtė ta ruajnė kulturėn e tyre, pėrfshirė edhe gjuhėn, si edhe bindjet e tyre fetare, pėrfshirė kremtimin e kultit. Nė kėrkimin e ligjshėm tė tė drejtave, pakicat mund tė shtyhen qė tė kėrkojnė njė autonomi mė tė madhe apo madje edhe pavarėsinė: nė kėto rrethana delikate, dialogu dhe marrėveshjet janė udha pėr tė arritur paqen. Nė ēdo rast pėrdorimi i terrorizmit ėshtė i pajustifikueshėm dhe do tė dėmtonte ēėshtjen qė dėshirohet tė mbrohet. Pakicat kanė edhe detyra pėr tė pėrmbushur, mes tė cilave, para sė gjithash, bashkėveprimin pėr tė mirėn e pėrbashkėt tė Shtetit ku ndodhen. Nė veēanti, “njė pakicė ka pėr detyrė tė nxisė lirinė dhe dinjitetin e secilit prej anėtarėve tė vet dhe tė respektojė zgjedhjet e ēdo individi tė saj, edhe kur njėri prej tyre ka vendosur tė kalojė nė kulturėn e shumicės”.786

b) Mbrojtja dhe nxitja e tė drejtave njerėzore

388    Ta konsiderosh personin njerėzor si themel dhe qėllim tė bashkėsisė politike do tė thotė tė punosh, para sė gjithash, pėr njohjen dhe respektimin e dinjitetit tė tij nėpėrmjet mbrojtjes dhe nxitjes sė tė drejtave themelore e tė pamohueshme tė njeriut: “Nė epokėn moderne, vėnia nė jetė e tė mirės sė pėrbashkėt gjen specifikimin e vet bazė nė tė drejtat dhe detyrat e personit”.787 Nė tė drejtat njerėzore janė pėrmbledhur kėrkesat kryesore morale dhe juridike qė duhet tė ēojnė nė ndėrtimin e bashkėsisė politike. Ato pėrbėjnė njė normė objektive qė ėshtė nė themel tė sė drejtės pozitive dhe qė nuk mund tė shpėrfillet nga bashkėsia politike, pasi personi ėshtė ontologjikisht dhe finalistikisht mė pėrpara: e drejta pozitive duhet tė garantojė plotėsimin e nevojave themelore njerėzore.

389    Bashkėsia politike e ndjek tė mirėn kur vepron pėr krijimin e njė mjedisi njerėzor nė tė cilin shtetasve u jepet mundėsia pėr njė ushtrim real tė tė drejtave njerėzore dhe pėr njė pėrmbushje tė plotė tė detyrave pėrkatėse: “pėrvoja tregon se kur mungon njė veprim i pėrshtatshėm i pushtetit publik, mosekuilibrat ekonomikė, shoqėrorė dhe kulturorė mes qenieve njerėzore priren, sidomos nė epokėn tonė, tė shtohen; si rrjedhim, tė drejtat themelore tė personit rrezikojnė tė mbeten pa pėrmbajtje e domethėnie; dhe vihet nė rrezik plotėsimi i detyrave pėrkatėse”.788

    Realizimi i plotė i tė mirės sė pėrbashkėt kėrkon qė bashkėsia politike tė zhvillojė, nė rrethin e tė drejtave njerėzore, njė veprim tė dyfishtė dhe pėrplotėsues, mbrojtjeje dhe nxitjeje: “Pra, duhet tė shmanget qė, nėpėrmjet parapėlqimit tė mbrojtjes sė tė drejtave tė disa individėve apo grupeve shoqėrore, tė krijohen pozita privilegji; gjithashtu duhet tė shmanget qė, duke pasur si qėllim nxitjen e tė drejtave tė lartpėrmendura, tė arrihet nė rezultatin absurd tė uljes sė tepėrt apo tė bėrjes sė pamundur tė ushtrimit si duhet tė tyre”.789

c) Bashkėjetesa e bazuar nė miqėsinė civile

390    Domethėnia e thellė e bashkėjetesės civile dhe politike nuk spikat menjėherė nga lista e tė drejtave dhe e detyrave tė personit. Kjo bashkėjetesė e fiton krejt domethėnien e vet nėse bazohet nė miqėsinė civile dhe nė vėllazėrinė.790 Fusha e tė drejtės, nė fakt, ėshtė ajo e interesit tė mbrojtur dhe e respektimit tė jashtėm, tė mbrojtjes sė tė mirave materiale dhe tė ndarjes sė tyre sipas rregullave tė caktuara; fusha e miqėsisė, nė fakt, ėshtė ajo e mosinteresit, e shkėputjes ndaj tė mirave materiale, e dhurimit tė tyre, e gatishmėrisė sė brendshme ndaj kėrkesave tė tjetrit.791 Miqėsia civile,792 e kuptuar nė kėtė mėnyrė, ėshtė zbatimi mė autentik i parimit tė vėllazėrisė, qė ėshtė e pandashme nga ajo e lirisė dhe e barazisė.793 Bėhet fjalė pėr njė parim qė nė pjesėn mė tė madhe tė tij ka mbetur pa u vėnė nė jetė nė shoqėritė politike moderne dhe bashkėkohore, sidomos pėr shkak tė ndikimit tė ushtruar nga ideologjitė individualistike dhe kolektivistike.

391    Njė bashkėsi ėshtė e themeluar nė mėnyrė tė qėndrueshme kur priret ta nxisė nė mėnyrė tėrėsore personin dhe tė mirėn e pėrbashkėt; nė kėtė rast, e drejta pėrcaktohet, respektohet dhe jetohet edhe sipas mėnyrave tė solidaritetit dhe tė pėrkushtimit ndaj tė afėrmit. Drejtėsia kėrkon qė secili tė mund tė gėzojė tė mirat dhe tė drejtat e veta dhe tė mund tė konsiderohet si masa minimale e dashurisė.794 Bashkėjetesa bėhet mė njerėzore sa mė shumė qė karakterizohet nga sforcimi pėr njė vetėdije mė tė pjekur tė idealit ndaj sė cilės ajo priret, qė ėshtė “qytetėrimi i Dashurisė”.795

    Njeriu ėshtė njė person, jo vetėm njė individ.796 Me termin “person” tregohet “njė natyrė e pajisur me inteligjencė dhe vullnet tė lirė”:797 ėshtė pra, njė realitet shumė mė i lartė se ai i njė subjekti qė shprehet nė nevojat e prodhuara thjesht nga pėrmasa materiale. Personi njerėzor, nė fakt, edhe pse duke marrė pjesė nė mėnyrė vepruese nė veprėn e endur pėr plotėsimin e nevojave nė gjirin e shoqėrisė familjare, civile dhe politike, nuk gjen realizimin e plotė tė vetvetes derisa nuk kapėrcen logjikėn e nevojės pėr t’u projektuar nė atė tė tė qenėt falas dhe tė dhurimit, qė nė njė mėnyrė mė tė plotė i pėrgjigjet thelbit dhe thirrjes sė tij bashkėsiore.

392    Kėshilla ungjillore e dashurisė i ndriēon tė krishterėt pėr domethėnien mė tė thellė tė bashkėjetesės politike. Pėr ta bėrė me tė vėrtetė njerėzore, “nuk ka asgjė mė tė mirė se sa favorizimi i domethėnies sė brendshme tė drejtėsisė, tė mirėsisė dhe tė shėrbimit tė sė mirės sė pėrbashkėt, dhe forcimi i bindjeve themelore mbi natyrėn e vėrtetė tė bashkėsisė politike dhe mbi qėllimin, ushtrimin e ligjshėm dhe kufijtė e autoritetit publik”.798 Objektivi qė besimtarėt duhet tė caktojnė ėshtė realizimi i marrėdhėnieve bashkėsiore mes personave. Vizioni i krishterė i shoqėrisė politike i jep rėndėsinė maksimale vlerės sė bashkėsisė, si model organizativ i bashkėjetesės dhe si stil i jetės sė pėrditshme.

III. AUTORITETI POLITIK

a) Themeli i autoritetit politik

393    Kisha ėshtė ballafaquar me konceptime tė ndryshme tė autoritetit, duke pasur gjithmonė kujdes qė tė mbrojė dhe tė propozojė njė model tė themeluar nė natyrėn shoqėrore tė personave: «Hyji, nė fakt, qeniet njerėzore i ka krijuar shoqėrore prej natyre; dhe meqė nuk mund tė ketė “njė shoqėri tė qėndrueshme, nėse nuk ėshtė dikush qė sundon mbi tė tjerėt, duke lėvizur ēdonjėrin me efektshmėri dhe me njėsi mjetesh drejt njė qėllimi tė pėrbashkėt, rrjedh qė pėr bashkėjetesėn civile ėshtė i domosdoshėm autoriteti qė ta drejtojė atė; i cili, ashtu si edhe shoqėria, vjen prej natyrės, dhe pėr kėtė ai vjen prej Hyjit”».799 Autoriteti politik ėshtė pra i nevojshėm800 pėr arsye tė detyrave qė i janė dhėnė dhe duhet tė jetė njė pėrbėrės pozitiv dhe i pazėvendėsueshėm i bashkėjetesės civile.801

394    Autoriteti politik duhet tė garantojė jetėn e rregullt dhe tė ndershme tė bashkėsisė, pa zėvendėsuar veprimtarinė e lirė tė individėve dhe tė grupeve, por duke e disiplinuar dhe duke e orientuar atė, nė respektimin dhe mbrojtjen e pavarėsisė sė subjekteve individuale e shoqėrore, drejt realizimit tė sė mirės sė pėrbashkėt. Autoriteti politik ėshtė mjeti i bashkėrenditjes dhe i drejtimit nėpėrmjet tė cilit individėt dhe trupat e ndėrmjetėm duhet tė orientohen drejt njė rendi, marrėdhėniet, institucionet dhe procedurat e tė cilit tė jenė nė shėrbim tė rritjes tėrėsore njerėzore. Ushtrimi i autoritetit politik, nė fakt, “qoftė nė bashkėsi si tė tillė, qoftė nė organizma qė pėrfaqėsojnė shtetin, duhet tė praktikohet gjithmonė brenda kufijve tė rendit moral, pėr tė arritur tė mirėn e pėrbashkėt  por tė konceptuar nė mėnyrė dinamike  sipas njė rendi juridik ligjėsisht tė pėrcaktuar apo pėr t’u pėrcaktuar. Atėherė shtetasit janė tė detyruar nė ndėrgjegje qė tė jenė tė dėgjueshėm”.802

395    Subjekti i autoritetit politik ėshtė populli, i konsideruar nė tėrėsinė e vet si mbajtės i sovranitetit. Populli, nė forma tė ndryshme, ua transferon ushtrimin e sovranitetit tė vet atyre qė lirisht zgjedh si pėrfaqėsues tė vet, por ruan aftėsinė qė ta bėjė tė vlejė nė kontrollimin e tė vepruarit tė qeveritarėve dhe nė zėvendėsimin e tyre, kur ata nuk pėrmbushin nė mėnyrė tė kėnaqshme funksionet e veta. Edhe pse kjo ėshtė njė e drejtė e vlefshme nė ēdo Shtet dhe nė ēdo regjim politik, sistemi i demokracisė, falė procedurave tė veta tė kontrollit, mundėson dhe garanton vėnien mė tė mirė nė zbatim.803 Megjithatė vetėm miratimi popullor nuk ėshtė i mjaftueshėm pėr t’i quajtur tė drejta mėnyrat e ushtrimit tė autoritetit politik.

b) Autoriteti si forcė morale

396    Autoriteti duhet ta lėrė veten qė tė drejtohet nga ligjet morale: krejt ky dinjitet rrjedh nga zhvillimi i tij nė rrethin e rendit moral,804 “i cili i ka themelet nė Hyjin, qė ėshtė fillimi i parė dhe qėllimi i fundit”.805 Pėr shkak tė referimit tė nevojshėm ndaj kėtij urdhri, qė e paraprin dhe e themelon atė, tė pikėsynimeve tė tij dhe tė marrėsve, autoriteti nuk mund tė kuptohet si njė forcė e pėrcaktuar nga kritere qė kanė karakter vetėm sociologjik dhe historik: “Nė disa… konceptime, pėr fat tė keq, nuk njihet ekzistenca e rendit moral: rend transhendent, universal, absolut, i barabartė dhe i vlefshėm pėr tė gjithė. Kėshtu nuk jepet mundėsia pėr t’u takuar dhe pėr t’u kuptuar plotėsisht dhe sigurisht nė dritėn e njė ligji drejtėsie tė njėjtė, tė pranuar dhe tė ndjekur nga tė gjithė”.806 Ky rend “nuk mbėshtetet veēse nė Hyjin: i ndarė nga Hyji ai shpėrbėhet”.807 Pikėrisht prej kėtij rendi autoriteti merr forcėn pėr tė detyruar808 dhe ligjshmėrinė e vet morale;809 jo nga arbitrariteti apo nga vullneti i fuqisė,810 dhe duhet ta kthejė kėtė rend nė veprime konkrete pėr tė arritur tė mirėn e pėrbashkėt.811

397    Autoriteti duhet t’i njohė, t’i respektojė dhe t’i nxisė vlerat thelbėsore njerėzore dhe morale. Ato janė tė lindura, “burojnė nga vetė e vėrteta e qenies njerėzore, shprehin dhe mbrojnė dinjitetin e personit: vlera, pėr kėtė, qė asnjė individ, asnjė shumicė dhe asnjė Shtet nuk mund t’i krijojė, t’i modifikojė apo t’i shkatėrrojė ndonjėherė”.812 Ato nuk gjejnė themel nė “shumica” opinionesh tė pėrkohshme dhe tė ndryshueshme, por thjesht duhet tė njihen, tė respektohen dhe tė nxiten si elemente tė njė ligji moral objektiv, ligj moral qė ėshtė i shkruar thellė nė zemrėn e njeriut (krh. Rom 2, 15), dhe pikė referimi normativ pėr vetė ligjin civil.813 Kur, pėr njė errėsim tragjik tė ndėrgjegjes kolektive, skepticizmi tė arrinte tė vėrė nė dyshim edhe parimet themelore tė ligjit moral,814 vetė rendi shtetėror do tė tronditej nė themelet e veta, duke u kthyer thjesht nė njė mekanizėm rregullimi pragmatik tė interesave tė ndryshme dhe tė kundėrta.815

398    Autoriteti duhet tė shpallė ligje tė drejta, domethėnė nė pėrputhje me dinjitetin e personit njerėzor dhe tė diktimeve tė arsyes sė drejtė: “Ligji njerėzor ėshtė i tillė meqė ėshtė sipas arsyes sė drejtė dhe pra, rrjedh nga ligji i pėrjetshėm. Kur njė ligj ėshtė nė kontrast me arsyen, emėrtohet si ligj i padrejtė; nė kėtė rast resht sė ekzistuari si ligj dhe bėhet njė akt dhune”.816 Autoriteti qė komandon sipas arsyes e vė shtetasin nė marrėdhėnie jo aq nėnshtrimi ndaj njė njeriu tjetėr, sa dėgjese ndaj rendit moral, dhe, pra, ndaj vetė Hyjit qė ėshtė burimi i fundit.817 Ai qė nuk pranon tė jetė i dėgjueshėm ndaj autoritetit, i cili vepron sipas rendit moral, “i kundėrshton rendit tė vendosur prej Hyjit” (Rom 13, 2).818 Nė mėnyrė analoge autoriteti publik, qė e ka themelin e vet nė natyrėn njerėzore dhe i pėrket rendit tė paravendosur prej Hyjit,819 nė rast se nuk punon pėr tė realizuar tė mirėn e pėrbashkėt, nuk ndjek qėllimin e vet tė mirėfilltė dhe pėr kėtė arsye shligjėsohet.

c) E drejta e kundėrshtimit pėr arsye tė ndėrgjegjes

399    Shtetasi nuk ėshtė i detyruar nė ndėrgjegjen e vet qė t’i ndjekė parashkrimet e autoriteteve civile nėse ato janė kundėr kėrkesave tė rendit moral, tė drejtave themelore tė personave apo mėsimeve tė Ungjillit.820 Ligjet e padrejta i vėnė njerėzit moralisht tė drejtė pėrballė problemeve dramatike tė ndėrgjegjes: kur ata janė tė thirrur pėr tė bashkėpunuar nė veprime moralisht tė kėqija, kanė detyrimin qė tė heqin dorė prej tyre.821 Pėrveē faktit se ėshtė njė detyrė morale, kjo heqje dorė ėshtė edhe njė e drejtė njerėzore bazė qė, pikėrisht pse ėshtė e tillė, vetė ligji civil duhet ta njohė dhe ta mbrojė atė: “Kush ushtron kundėrshtimin pėr arsye tė ndėrgjegjes duhet tė mbrohet jo vetėm nga sanksionet penale, por edhe nga ēfarėdo dėmi nė planin ligjor, disiplinor, ekonomik dhe profesional”.822

    Ėshtė njė detyrė e rėndėsishme e ndėrgjegjes tė mos bashkėpunojė, as formalisht, me ato praktika qė, edhe pse tė pranuara nga ligji civil, shkojnė kundėr Ligjit tė Hyjit. Ky bashkėpunim, nė fakt, nuk mund tė justifikohet kurrė, as duke kėrkuar respektimin e lirisė sė tė tjerėve, as duke u mbėshtetur nė faktin se ligji civil e parashikon dhe e kėrkon njė gjė tė tillė. Askush s’mund t’u ikė pėrgjegjėsisė morale tė akteve tė bėra dhe mbi kėtė pėrgjegjėsi secili do tė gjykohet nga vetė Hyji (krh. Rom 2, 6; 14, 12).

d) E drejta pėr tė rezistuar

400   Tė pranosh se e drejta natyrore themelon dhe e kufizon tė drejtėn pozitive do tė thotė tė pohosh se ėshtė e ligjshme t’i rezistosh autoritetit kur ai dhunon rėndė dhe shpesh parimet e tė drejtės natyrore. Shėn Tomė Akuini shkruan: “duhet qė tė jemi tė dėgjueshėm… pėr sa e kėrkon rendi i drejtėsisė”.823 Themeli i tė drejtės pėr tė rezistuar ėshtė pra, njė e drejtė natyrore.

    Tė ndryshme mund tė jenė shfaqjet konkrete qė realizimi i kėsaj tė drejte mund tė marrė. Tė ndryshme mund tė jenė edhe qėllimet e ndjekura. Rezistenca ndaj autoritetit ka pėr qėllim tė ripohojė vlefshmėrinė e njė vizioni tė ndryshėm tė gjėrave, si kur kėrkohet tė arrihet njė ndryshim i pjesshėm, duke u bėrė ndryshime pėr shembull disa ligjeve, ashtu edhe kur luftohet pėr njė ndryshim rrėnjėsor tė situatės.

401    Doktrina shoqėrore tregon kriteret pėr ushtrimin e tė drejtės pėr tė rezistuar: “Rezistenca ndaj shtypjes sė pushtetit politik nuk do t’i pėrdorė ligjshmėrisht armėt, pėrjashto rastin kur ekzistojnė tė gjitha kushtet nė vijim: 1. nė rast dhunimesh tė pamohueshme, tė rėnda dhe tė zgjatura tė tė drejtave themelore; 2. pasi tė jenė provuar tė gjitha rrugėt e tjera; 3. pa shkaktuar ērregullime mė tė kėqija; 4. nė rast se ka njė shpresė tė bazuar pėr sukses; 5. nėse ėshtė e pamundur tė mendohet se ka zgjidhje mė tė mira”.824 Lufta e armatosur ėshtė parė si rrugėzgjidhja e skajshme pėr t’i dhėnė fund njė “tiranie tė qartė dhe tė zgjatur qė do tė cenonte rėndė tė drejtat themelore tė personit dhe do tė dėmtonte nė mėnyrė tė rrezikshme tė mirėn e pėrbashkėt tė njė vendi”.825 Rreziku i rreziqeve qė pėrdorimi i dhunės bashkėmbart sot, bėn qė tė parapėlqehet rruga e rezistencės pasive, qė mė sė shumti ėshtė “nė pėrputhje me parimin moral dhe jo mė pak shpresėdhėnėse pėr sukses”.826

e) Dhėnia e dėnimeve

402    Pėr tė mbrojtur tė mirėn e pėrbashkėt, autoriteti i ligjshėm publik ka tė drejtėn dhe detyrėn qė tė parashikojė dėnime sipas rėndėsisė sė krimeve.827 Shteti ka detyrėn e dyfishtė tė shtypė sjelljet cenuese tė tė drejtave tė njeriut dhe tė rregullave themelore tė njė bashkėjetese civile, si edhe tė riparojė, nėpėrmjet sistemit tė dėnimeve, ērregullimet e shkaktuara nga veprat kriminale. Nė Shtetin e tė drejtės, pushteti pėr tė dhėnė dėnime u ėshtė besuar drejtėsisht institucioneve tė drejtėsisė: “Kushtetutat e Shteteve moderne, duke pėrcaktuar marrėdhėniet qė duhet tė ekzistojnė mes pushtetit legjislativ, ekzekutiv dhe gjyqėsor, i garantojnė kėtij tė fundit pavarėsinė e nevojshme nė rrethin e ligjit”.828

403    Dėnimi nuk shėrben vetėm pėr tė mbrojtur rendin publik dhe pėr tė garantuar sigurinė e personave: ai bėhet, po ashtu, njė mjet pėr korrigjimin e fajtorit, njė korrigjim qė merr edhe vlerėn morale tė shlyerjes kur fajtori pranon vullnetarisht dėnimin e vet.829 Qėllimi prej sė cilės priret ėshtė i dyfishtė: nga njėra anė favorizon rifutjen e personave tė dėnuar nė shoqėri; nga ana tjetėr nxit njė drejtėsi pajtuese, tė aftė pėr tė rivendosur marrėdhėniet e bashkėjetesės sė harmonishme tė thyera nga akti kriminal.

    Pėr sa i pėrket kėsaj gjėje, ėshtė e rėndėsishme veprimtaria qė kapelanėt e burgjeve janė tė thirrur tė zhvillojnė, jo vetėm nė profilin fetar, por edhe nė mbrojtje tė dinjitetit tė personave tė dėnuar. Pėr fat tė keq, kushtet nė tė cilat vuajnė dėnimin nuk favorizojnė gjithmonė respektimin e dinjitetit tė tyre; shpesh burgjet bėhen madje teatėr krimesh tė reja. Mjedisi i instituteve tė dėnimit ofron, megjithatė, njė terren tė privilegjuar nė tė cilin tė dėshmohet, edhe njė herė, pėrkujdesi i krishterė nė fushėn shoqėrore: “…isha nė burg e erdhėt tek unė” (Mt 25, 35-36).

404    Veprimtaria e zyrave qė merren me vėrtetimin e pėrgjegjėsisė penale, qė ka gjithmonė karakter personal, duhet tė priret drejt kėrkimit tė saktė tė sė vėrtetės dhe duhet tė drejtohet kah respektimi i plotė i dinjitetit dhe i tė drejtave tė personit njerėzor: bėhet fjalė pėr sigurimin e tė drejtave tė fajtorit, si edhe tė tė pafajshmit. Gjithmonė duhet tė mbahet parasysh parimi juridik i pėrgjithshėm, i cili thotė se nuk mund tė parashikohet njė dėnim nėse mė parė nuk ėshtė provuar krimi.

    Nė kryerjen e hetimeve zbatohet me shumė kujdes rregulli qė ndalon praktikėn e torturės, edhe nė rastet e krimeve mė tė rėnda: “Nxėnėsi i Jezusit hedh tej ēdo pėrdorim tė kėtyre mjeteve, qė asgjė s’mund t’i justifikojė dhe ku dinjiteti i njeriut poshtėrohet shumė si nė atė qė goditet ashtu edhe nė xhelatin e tij”.830

    Mjetet juridike ndėrkombėtare qė kanė tė bėjnė me tė drejtat e njeriut tregojnė me tė drejtė ndalimin e torturės si njė parim tė cilin s’mund ta pėrdorim nė asnjė rrethanė.

    Po ashtu pėrjashtohet “pėrdorimi i njė burgimi tė motivuar vetėm nga tentativa pėr tė marrė tė dhėna domethėnėse pėr procesin”.831 Po ashtu, duhet tė sigurohet “pėrshpejtimi i plotė i proceseve: njė zgjatje e tepėrt e tyre bėhet e patolerueshme pėr shtetasit dhe kthehet nė njė padrejtėsi tė mirėfilltė”.832

    Gjykatėsit janė tė detyruar qė tė tregojnė njė vetėpėrmbajtje tė detyrueshme gjatė zhvillimit tė hetimeve tė tyre pėr tė mos cenuar tė drejtėn e tė pandehurve, qė tė mos u pėrhapen tė dhėnat mbi ta, dhe pėr tė mos dobėsuar parimin e pafajėsisė sė hamendėsuar. Meqė edhe njė gjykatės mund tė gabojė, ėshtė e rastit qė legjislacioni tė ketė njė zhdėmtim tė drejtė pėr atė qė bie viktimė e njė gabimi gjyqėsor.

405    Kisha e sheh si njė shenjė shprese “kundėrshtimin gjithnjė e mė tė pėrhapur tė opinionit publik pėr dėnimin me vdekje edhe vetėm si mjet “pėr mbrojtjen e ligjshme” shoqėrore, duke marrė parasysh mundėsitė qė ka njė shoqėri moderne pėr ta shtypur efektshmėrisht krimin nė mėnyrė qė, ndėrsa e bėjnė tė parrezikshėm atė qė e ka bėrė, nuk i heqin pėrfundimisht mundėsinė pėr t’u shėlbuar”.833 Megjithėse mėsimi tradicional i Kishės nuk e pėrjashton  pasi ėshtė bėrė vėrtetimi i plotė i identitetit dhe i pėrgjegjėsisė sė fajtorit  dėnimin me vdekje “kur ai ėshtė e vetmja rrugė e praktikueshme pėr ta mbrojtur me efektshmėri jetėn e qenieve njerėzore nga agresori i padrejtė”,834 metodat jo tė pėrgjakshme tė shtypjes dhe tė ndėshkimit parapėlqehen pasi “u pėrgjigjen mė sė miri kushteve konkrete tė sė mirės sė pėrbashkėt dhe dinjitetit tė personit njerėzor”.835 Numri nė rritje i Vendeve qė marrin masa paraprake pėr tė shfuqizuar dėnimin me vdekje apo pėr tė pezulluar zbatimin e tij ėshtė edhe njė provė konkrete se rastet kur ėshtė absolutisht e nevojshme tė shtypet fajtori “janė tashmė shumė tė rralla, madje edhe praktikisht tė paekzistueshme”.836 Kundėrshtimi nė rritje i opinionit publik pėr dėnimin me vdekje dhe masat e ndryshme pėr shfuqizimin e tij, apo mė mirė pėr pezullimin e zbatimit tė tij, pėrbėjnė shfaqje tė dukshme tė njė ndjeshmėrie mė tė madhe morale.

IV. SISTEMI I DEMOKRACISĖ

406    Njė gjykim eksplicit dhe i nyjėzuar mbi demokracinė gjendet nė enciklikėn “Centesimus annus”: “Kisha vlerėson sistemin e demokracisė, meqė ai siguron pjesėmarrjen e shtetasve nė zgjedhjet politike dhe u garanton tė qeverisurve mundėsinė si pėr tė zgjedhur dhe pėr tė kontrolluar qeveritarėt e vet, ashtu edhe pėr t’i ndėrruar nė mėnyrė paqėsore, aty ku ėshtė e mundur. Ajo, pėr kėtė, nuk mund tė favorizojė formimin e grupeve tė ngushta drejtuesish, tė cilėt pėr interesa tė posaēme apo pėr qėllime ideologjike ushtrojnė me pa tė drejtė pushtetin e Shtetit. Njė demokraci autentike ėshtė e mundur vetėm nė njė Shtet tė sė drejtės dhe mbi bazėn e njė konceptimi tė drejtė tė personit njerėzor. Ajo kėrkon qė tė verifikohen kushtet e nevojshme pėr nxitjen si tė ēdo personi nė veēanti, nėpėrmjet edukimit e formimit tė idealeve tė vėrteta, ashtu edhe “tė subjektivitetit” tė shoqėrisė, nėpėrmjet krijimit tė strukturave tė pjesėmarrjes dhe tė bashkėpėrgjegjėsisė”.837

a) Vlerat dhe demokracia

407    Njė demokraci autentike nuk ėshtė vetėm rezultati i njė respektimi formal tė rregullave, por ėshtė fryti i pranimit tė dėgjueshėm tė vlerave qė frymėzojnė procedurat demokratike: dinjiteti i ēdo personi njerėzor, respektimi i tė drejtave tė njeriut, marrja pėrsipėr “e tė mirės sė pėrbashkėt” si qėllim dhe kriter rregullues i jetės politike. Nėse nuk ka njė miratim tė pėrgjithshėm rreth kėtyre vlerave, humbet domethėnia e demokracisė dhe rrezikohet qėndrueshmėria e saj.

    Doktrina shoqėrore dallon nė relativizmin etik njėrin prej rreziqeve mė tė mėdha pėr demokracitė aktuale, relativizėm ky qė na bėn tė mendojmė se nuk ekziston njė kriter objektiv dhe universal pėr tė vendosur themelin dhe hierarkinė e drejtė tė vlerave: “Sot ekziston prirja qė tė pohohet se agnosticizmi dhe relativizmi skeptik janė filozofia dhe qėndrimi themelor qė u pėrgjigjen formave politike demokratike, dhe ata qė janė tė bindur se e njohin tė vėrtetėn dhe i bashkėngjiten asaj me qėndrueshmėri, nuk janė tė besueshėm nga pikėpamja demokratike, pasi nuk pranojnė se e vėrteta pėrcaktohet nga shumica apo ndryshon sipas ekuilibrave tė ndryshėm politikė. Pėr kėtė, duhet tė vėmė nė dukje se, nėse nuk ekziston asnjė e vėrtetė e fundit, e cila udhėheq dhe drejton veprimin politik, atėherė idetė dhe bindjet mund tė instrumentalizohen me lehtėsi pėr qėllime pushteti. Njė demokraci pa vlera kthehet kollaj nė njė totalitarizėm tė hapur apo mashtrues, siē tregon edhe historia”.838 Demokracia ėshtė nė themel «njė “sistem” dhe, si i tillė, njė mjet dhe njė qėllim. Karakteri i tij “moral” nuk ėshtė automatik, por varet nga pėrputhja me ligjin moral prej tė cilit, si ēdo sjellje tjetėr njerėzore, duhet tė varet: domethėnė varet nga moraliteti i qėllimeve qė do tė arrijė dhe nga mjetet qė do tė pėrdorė pėr kėtė gjė».839

b) Institucionet dhe demokracia

408    Magjisteri njeh vlefshmėrinė e parimit qė ka lidhje me ndarjen e pushteteve nė njė Shtet: «Ėshtė e parapėlqyeshme qė ēdo pushtet tė drejtpeshohet nga pushtete dhe sfera tė tjera kompetencash, qė ta mbajnė atė brenda kufijve tė vet tė drejtė. Ky ėshtė parimi i “Shtetit tė sė drejtės” nė tė cilin ėshtė sovran ligji, dhe jo vullneti arbitrar i njerėzve».840

    Nė sistemin demokratik, autoriteti politik ėshtė pėrgjegjės pėrpara popullit. Organizmat pėrfaqėsues duhet t’u nėnshtrohen njė kontrolli real nga ana e trupit shoqėror. Ky kontroll ėshtė i mundur para sė gjithash nėpėrmjet zgjedhjeve tė lira, qė mundėsojnė zgjedhjen dhe zėvendėsimin e pėrfaqėsuesve tė vet. Detyrimi, nga ana e tė zgjedhurve, qė tė japin llogari pėr tė vepruarin e tyre, tė garantuar nga respektimi i skadencave elektorale, ėshtė element pėrbėrės i pėrfaqėsisė demokratike.

409    Nė fushėn e tyre specifike (pėrpunimi i ligjeve, veprimtaritė e qeverisė dhe kontrollet mbi tė), tė zgjedhurit duhet tė angazhohen pėr kėrkimin dhe zbatimin e asaj qė mund tė ndihmojė njė mbarėvajtje tė mirė tė bashkėjetesės civile nė tėrėsinė e vet.841 Detyrimi i qeveritarėve pėr t’iu pėrgjigjur tė qeverisurve nuk bashkėpėrcakton aspak qė pėrfaqėsuesit tė jenė thjesht pėrfaqėsues pasivė tė tė zgjedhurve. Kontrolli i ushtruar nga shtetasit, nė fakt, nuk pėrjashton lirinė e nevojshme tė cilėn tė zgjedhurit duhet ta gėzojnė gjatė mandatit tė tyre nė lidhje me objektivat qė duhen arritur: kėto nuk varen ekskluzivisht nga interesa palėsh, por nė mėnyrė shumė mė tė madhe nga funksione pėrmbledhjeje dhe ndėrmjetėsimi pėr arritjen e tė mirės sė pėrbashkėt, qė pėrbėn njėrin prej qėllimeve thelbėsore dhe prej tė cilave nuk mund tė hiqet dorė tė autoritetit politik.

c) Pėrbėrėsit moralė tė pėrfaqėsisė politike

410    Ata qė kanė pėrgjegjėsi politike nuk duhet ta harrojnė apo ta nėnvlerėsojnė pėrmasėn morale tė pėrfaqėsimit, qė ka tė bėjė me angazhimin pėr tė bashkėndarė fatet e popullit dhe pėr tė kėrkuar zgjidhjen e problemeve shoqėrore. Nė kėtė perspektivė, autoritet pėrgjegjės do tė thotė edhe autoritet i ushtruar nėpėrmjet ushtrimit tė virtyteve qė favorizojnė praktikėn e pushtetit me shpirt shėrbimi842 (durim, thjeshtėsi, pėrkormėri, bamirėsi, pėrpjekje pėr bashkėndarje); njė autoritet i ushtruar nga persona nė gjendje pėr tė marrė pėrsipėr, nė mėnyrė autentike, si qėllim tė veprimit tė tyre, tė mirėn e pėrbashkėt dhe jo prestigjin apo tė pasurit e pėrfitimeve personale.

411    Mes shformimeve tė sistemit demokratik, korrupsioni politik ėshtė njėri prej mė tė rėndėve,843 sepse tradhton nė tė njėjtėn kohė parimet e moralit dhe normat e drejtėsisė shoqėrore; rrezikon funksionimin e rregullt tė Shtetit, duke ndikuar nė mėnyrė negative mbi marrėdhėniet mes qeveritarėve dhe tė qeverisurve; fut njė mosbesim nė rritje ndaj institucioneve publike, duke shkaktuar njė largim nė rritje tė shtetasve ndaj politikės dhe pėrfaqėsuesve tė saj, qė ka si rrjedhojė dobėsimin e institucioneve. Korrupsioni shtrembėron qysh nė rrėnjė rolin e institucioneve pėrfaqėsuese, sepse i pėrdor si terren shkėmbimi politik mes kėrkesave klienteliste dhe shėrbimeve tė tė qeverisurve. Nė kėtė mėnyrė, zgjedhjet politike favorizojnė objektivat e ngushtė tė atyre qė zotėrojnė mjetet pėr tė ndikuar dhe pengojnė realizimin e tė mirės sė pėrbashkėt tė tė gjithė shtetasve.

412    Administrimi publik, nė ēfarėdo niveli  kombėtar, rajonal, bashkiak  si mjet i Shtetit, ka si qėllim qė t’i shėrbejė qytetarėve: “I vėnė nė shėrbim tė qytetarėve, Shteti ėshtė mbarėshtuesi i tė mirave tė popullit, qė duhet t’i administrojė pėr tė arritur tė mirėn e pėrbashkėt”.844 Ėshtė nė kundėrshtim me kėtė perspektivė tepria e burokratizimeve, qė verifikohet kur “institucionet, duke u bėrė tė ndėrlikuara nė organizim dhe duke pretenduar tė mbarėshtojnė ēdo hapėsirė tė mundshme, shkatėrrohen nga funksionalizmi impersonal, nga burokracia e tepėrt, nga interesat e padrejta private, nga mosangazhimi i lehtė dhe i pėrgjithėsuar”.845 Roli i atij qė punon nė administratėn publike nuk duhet tė konceptohet si diēka impersonale dhe burokratike, por si njė ndihmė e kujdesshme pėr shtetasit, e ushtruar me shpirt shėrbimi.

d) Mjetet pėr tė marrė pjesė nė politikė

413    Partitė politike kanė pėr detyrė tė favorizojnė njė pjesėmarrje tė pėrhapur dhe mundėsi qė tė gjithė tė marrin pjesė nė pėrgjegjėsitė publike. Partitė janė tė thirrura pėr tė interpretuar aspiratat e shoqėrisė civile duke i orientuar ato nga e mira e pėrbashkėt,846 duke u ofruar shtetasve mundėsinė reale pėr tė ndihmuar nė formimin e zgjedhjeve politike. Partitė duhet tė jenė demokratike brenda tyre, tė afta pėr tė bėrė pėrmbledhje politike dhe pėr projektueshmėri.

    Mjet pėr tė marrė pjesė nė politikė ėshtė edhe referendumi, nė tė cilin realizohet njė formė e drejtpėrdrejtė e mundėsisė pėr tė marrė pjesė nė zgjedhjet politike. Instituti i pėrfaqėsisė nuk pėrjashton, nė fakt, qė shtetasit tė mund tė pyeten drejtpėrsėdrejti pėr zgjedhje me rėndėsi tė madhe pėr jetėn shoqėrore.

e) Informacioni dhe demokracia

414    Informacioni ėshtė mes mjeteve kryesore tė pjesėmarrjes demokratike. Nuk ėshtė e mendueshme asnjė pjesėmarrje pa njohjen e problemeve tė bashkėsisė politike, tė tė dhėnave tė faktit dhe tė propozimeve tė ndryshme pėr zgjidhje. Duhet tė sigurohet njė pluralizėm real nė kėtė rreth delikat tė jetės shoqėrore, duke garantuar njė shumėllojshmėri formash dhe mjetesh nė fushėn e informacionit dhe tė komunikacionit, si edhe duke favorizuar kushte barazie nė zotėrimin dhe pėrdorimin e kėtyre mjeteve nėpėrmjet ligjeve tė pėrshtatshme. Mes pengesave qė vihen pėr realizimin e plotė tė tė drejtės sė objektivitetit tė informacionit,847 njė vėmendje tė veēantė meriton dukuria e pėrqendrimeve botuese dhe televizive, me efekte tė rrezikshme pėr krejt sistemin demokratik, kur kėsaj dukurie i pėrgjigjen lidhje gjithnjė e mė tė ngushta mes veprimtarisė qeverisėse, pushteteve financiare dhe informacionit.

415    Mjetet e komunikimit shoqėror duhet tė pėrdoren pėr tė ndėrtuar dhe pėr tė mbajtur bashkėsinė njerėzore, nė sektorė tė ndryshėm, ekonomikė, politikė, kulturorė, edukativ dhe fetar:848 “Informacioni pėrmes mas-mediave ėshtė nė shėrbim tė sė mirės sė pėrbashkėt. Shoqėria ka tė drejtė tė ketė njė informacion tė bazuar nė tė vėrtetėn, lirinė, drejtėsinė dhe solidaritetin”.849

    Ēėshtja themelore rreth sistemit ekzistues informativ ėshtė nėse ai jep ndihmesėn e vet qė ta bėjė personin njerėzor me tė vėrtetė mė tė mirė, domethėnė mė tė pjekur shpirtėrisht, mė tė vetėdijshėm pėr dinjitetin e tij tė tė qenėt njeri, mė tė pėrgjegjshėm, mė tė hapur ndaj tė tjerėve, nė veēanti ndaj mė nevojtarėve dhe mė tė dobėtve. Njė aspekt tjetėr me rėndėsi tė madhe ėshtė nevoja qė teknologjitė e reja tė respektojnė ndryshimet e ligjshme kulturore.

416    Nė botėn e mjeteve tė komunikimit shoqėror vėshtirėsitė e brendshme tė komunikimit shpesh fryhen nga ideologjia, nga dėshira e pėrfitimit dhe kontrolli politik, nga rivaliteti dhe konflikti mes grupeve, si edhe nga tė kėqija tė tjera shoqėrore. Vlerat dhe parimet morale vlejnė edhe nė sektorin e komunikimit shoqėror: “Pėrmasa etike prek jo vetėm pėrmbajtjen e komunikimit (mesazhin) dhe procesin e komunikimit (si bėhet komunikimi), por edhe ēėshtjet themelore strukturore dhe sistemore, qė shpesh pėrfshijnė tema qė kanė tė bėjnė me politikat e shpėrndarjes sė teknologjive dhe tė prodhimeve tė sofistikuara (kush do tė jetė i pasur dhe kush i varfėr me informacion?)”.850

    Nė tė tri fushat  mesazhi, procesi, ēėshtjet strukturore  ėshtė gjithmonė i vlefshėm parimi moral themelor: personi dhe bashkėsia njerėzore janė qėllimi i fundit dhe masa e pėrdorimit tė mjeteve tė komunikimit shoqėror. Njė parim i dytė ėshtė pėrplotėsues i tė parit: e mira e personave nuk mund tė realizohet pavarėsisht prej tė mirės sė pėrbashkėt tė bashkėsisė sė cilės personat i pėrkasin.851 Ėshtė e nevojshme njė pjesėmarrje nė procesin vendimmarrės qė ka tė bėjė me politikėn e komunikimit. Kjo pjesėmarrje, nė formė publike, duhet tė jetė nė mėnyrė autentike e pėrfaqėsuar dhe jo e drejtuar nė dobi tė grupeve tė veēanta, kur mjetet e komunikimit shoqėror duan tė arrijnė qėllime fitimi.852

V. BASHKĖSIA POLITIKE
NĖ SHĖRBIM TĖ SHOQĖRISĖ CIVILE

a) Vlera e shoqėrisė civile

417    Bashkėsia politike ėshtė krijuar pėr tė qenė nė shėrbim tė shoqėrisė civile, prej sė cilės ajo rrjedh. Nė dallimin mes bashkėsisė politike dhe shoqėrisė civile Kisha ka ndihmuar sidomos me vizionin e vet pėr njeriun, tė kuptuar si qenie autonome, marrėdhėnore, tė hapur ndaj Transhendentes, tė kundėrshtuar si nga ideologjitė politike individualiste, ashtu edhe nga ato totalitare, qė priren ta thithin shoqėrinė civile nė sferėn e Shtetit. Angazhimi i Kishės nė dobi tė pluralizmit shoqėror ka pėr qėllim qė tė ndjekė njė realizim mė tė pėrshtatshėm tė sė mirės sė pėrbashkėt dhe tė vetė demokracisė, sipas parimeve tė solidaritetit, tė subsidiaritetit dhe tė drejtėsisė.

    Shoqėria civile ėshtė njė tėrėsi marrėdhėniesh dhe burimesh, kulturore dhe organizuese, relativisht autonome nga rrethi politik dhe ekonomik: “Qėllimi i shoqėrisė civile ėshtė universal, pasi ka tė bėjė me tė mirėn e pėrbashkėt, ndaj tė cilės ēdo shtetas ka tė drejtė pėr njė pėrpjesėtim tė pėrshtatshėm”.853 Ajo karakterizohet nga njė aftėsi vetjake pėr tė projektuar, e orientuar qė tė favorizojė njė bashkėjetesė shoqėrore mė tė lirė dhe mė tė drejtė, ku grupe tė ndryshme shtetasish bashkohen, duke u mobilizuar pėr tė pėrpunuar dhe pėr tė shprehur orientimet e veta, pėr t’u bėrė ballė nevojave tė veta themelore, pėr tė mbrojtur interesa tė ligjshme.

b) Parėsia e shoqėrisė civile

418    Bashkėsia politike dhe shoqėria civile, edhe pse tė lidhura dhe tė ndėrvarura nė mėnyrė tė ndėrsjellė, nuk janė tė barabarta nė hierarkinė e qėllimeve. Bashkėsia politike ėshtė thelbėsisht nė shėrbim tė shoqėrisė civile dhe, nė njė analizė tė fundit, tė personave dhe tė grupeve qė e pėrbėjnė atė.854 Shoqėria civile, pra, nuk mund tė konsiderohet njė shtojcė apo njė variabėl i bashkėsisė politike: madje, ajo ka epėrsinė, pasi nė vetė shoqėrinė civile gjen justifikim ekzistenca e bashkėsisė politike.

    Shteti duhet t’i japė njė kornizė juridike tė pėrshtatshme ushtrimit tė lirė tė veprimtarive tė subjekteve dhe tė jetė i gatshėm pėr tė ndėrhyrė, kur ėshtė e nevojshme dhe duke respektuar parimin e subsidiaritetit, pėr tė orientuar kah e mira e pėrbashkėt dialektikėn mes shoqatave tė lira vepruese nė jetėn demokratike. Shoqėria civile ėshtė e pėrbėrė nga elemente tė ndryshėm dhe tė ērregullt, jo pa dykuptimėsi dhe kundėrshti: ėshtė edhe vendi i ndeshjeve mes interesave tė ndryshme, me rrezikun se mė i forti do tė mbizotėrojė mbi mė tė pambrojturin.

c) Zbatimi i parimit tė subsidiaritetit

419    Bashkėsia politike duhet tė rregullojė marrėdhėniet e veta nė lidhje me shoqėrinė civile sipas parimit tė subsidiaritetit:855 ėshtė thelbėsore qė rritja e jetės demokratike tė marrė fill nė indin shoqėror. Veprimtaritė e shoqėrisė civile  sidomos shėrbimi vullnetar dhe bashkėpunimi nė rrethin privat-shoqėror, tė pėrkufizuar nė mėnyrė pėrmbledhėse si “sektori i tretė” pėr ta dalluar nga rrethi i Shtetit dhe i tregut  pėrbėjnė mėnyrat mė tė pėrshtatshme pėr tė zhvilluar pėrmasėn shoqėrore tė personit, qė nė kėto veprimtari mund tė gjejė hapėsirė pėr t’u shprehur nė mėnyrė tė pėrmbushur. Zgjerimi nė rritje i nismave shoqėrore pėrtej sferės shtetėrore krijon hapėsira tė reja pėr praninė vepruese dhe veprimin e drejtpėrdrejtė tė shtetasve, duke integruar funksionet qė kryen Shteti. Kjo dukuri e rėndėsishme shpesh ėshtė zbatuar nėpėr rrugė dhe me mjete gjerėsisht informale, duke u dhėnė jetė mėnyrave tė reja dhe pozitive tė ushtrimit tė tė drejtave tė personit qė pasuron cilėsisht jetėn demokratike.

420    Bashkėpunimi, edhe nė format e veta mė pak tė strukturuara, pėrvijohet si njėra prej pėrgjigjeve mė tė forta ndaj logjikės sė konfliktit dhe tė konkurrencės pa kufi, qė sot duket mbizotėruese. Marrėdhėniet qė vendosen nė njė klimė bashkėveprimi dhe solidare kapėrcejnė ndarjet ideologjike, duke shtyrė pėr tė kėrkuar atė qė bashkon pėrtej asaj qė ndan.

    Shumė pėrvoja tė shėrbimit vullnetar pėrbėjnė njė shembull tjetėr me vlerė tė madhe, qė na shtyn ta konsiderojmė shoqėrinė civile si vendi ku gjithmonė ėshtė i mundshėm rindėrtimi i njė etike publike tė pėrqendruar nė solidaritetin, bashkėpunimin konkret, dialogun vėllazėror. Pėr potencialitetet qė shfaqen nė kėtė mėnyrė tė gjithė janė tė thirrur qė tė shikojnė me besim dhe t’ia kushtojnė punėn e tyre personale tė mirės sė bashkėsisė nė pėrgjithėsi dhe, nė veēanti, asaj tė mė tė dobėtve dhe tė mė nevojtarėve. Edhe kėshtu rrėnjoset parimi i “subjektivitetit tė shoqėrisė”.856

V. SHTETI DHE BASHKĖSITĖ FETARE

A) Liria Fetare, njė e Drejtė Themelore Njerėzore

421    Koncili II i Vatikanit e ka angazhuar Kishėn Katolike nė nxitjen e lirisė fetare. Deklarata “Dignitatis humanae” saktėson nė nėntitullin qė kėrkon tė shpallė “tė drejtėn e personit dhe tė bashkėsive pėr lirinė shoqėrore e civile nė fushėn fetare”. Me qėllim qė kjo liri e dashur nga Hyji dhe e gdhendur nė natyrėn njerėzore tė mund tė ushtrohet, nuk duhet tė pengohet, meqė “e vėrteta nuk diktohet nė mėnyrė tjetėr vetėm nė bazė tė vetė tė vėrtetės”.857 Dinjiteti i personit dhe vetė natyra e kėrkimit tė Hyjit kėrkojnė prej tė gjithė njerėzve paprekshmėrinė nga ēdo shtrėngim nė fushėn fetare.858 Shoqėria dhe Shteti nuk duhet ta shtrėngojnė njė person qė tė veprojė kundėr ndėrgjegjes sė vet, as ta pengojnė qė tė veprojė sipas saj.859 Liria fetare nuk ėshtė leje morale pėr tė rėnė nė gabim, as edhe njė e drejtė implicite ndaj gabimit.860

422    Liria e ndėrgjegjes dhe e fesė “ka tė bėjė me njeriun nė mėnyrė individuale dhe shoqėrore”861 : e drejta pėr liri fetare duhet tė njihet nė rregulloret juridike dhe tė sanksionohet si e drejtė civile,862 megjithatė nuk ėshtė njė e drejtė e pakufizuar. Kufijtė e drejtė tė ushtrimit tė lirisė fetare duhet tė pėrcaktohen pėr ēdo situatė shoqėrore me maturi politike, sipas kėrkesave tė sė mirės sė pėrbashkėt, dhe tė ratifikuara nga autoriteti civil nėpėrmjet normave juridike sipas rendit moral objektiv: kėto norma kėrkohen “nga mbrojtja e efektshme e tė drejtave tė tė gjithė qytetarėve dhe e bashkekzistencės sė tyre paqėsore, nga njė pėrkujdesje e mjaftueshme pėr atė paqe tė ndershme publike, qė ėshtė bashkėjetesė e rregulluar dhe e orientuar nga drejtėsia e vėrtetė, dhe nga ruajtja e duhur e moralitetit publik”.863

423    Pėr shkak tė lidhjeve tė saj historike dhe kulturore me njė Komb, njė bashkėsi fetare mund tė arrijė njė njohje tė veēantė nga Shteti: kjo njohje nuk duhet nė asnjė mėnyrė tė krijojė njė diskriminim tė rendit civil apo shoqėror pėr grupet e tjera fetare.864 Vizioni i marrėdhėnieve mes Shtetit dhe organizmave fetarė, i nxitur nga Koncili II i Vatikanit, i pėrgjigjet kėrkesave tė Shtetit tė sė drejtės dhe normave tė sė drejtės ndėrkombėtare.865 Kisha ėshtė shumė e vetėdijshme qė ky vizion nuk ėshtė i pranuar nga tė gjithė: e drejta pėr liri fetare, pėr fat tė keq, “dhunohet nga shumė Shtete, deri nė atė pikė se sa tė japėsh, apo tė bėsh qė tė japin, apo tė tė bėjnė katekezė bėhet njė krim qė mund tė pėsojė masa ndėshkimore”.866

B. Kisha Katolike dhe Bashkėsia Politike

a) Autonomia dhe pavarėsia

424    Kisha dhe bashkėsia politike, edhe pse duke u shprehur tė dyja me struktura organizative tė dukshme, kanė njė natyrė tė ndryshme si nė pėrvijimin e tyre, ashtu edhe nė qėllimin qė duan tė arrijnė. Koncili II i Vatikanit ka ripohuar solemnisht: “Nė fushėn e vet, bashkėsia politike dhe Kisha janė tė pavarura dhe autonome nga njėra-tjetra”.867 Kisha organizohet me forma qė kanė pėr qėllim plotėsimin e kėrkesave shpirtėrore tė besimtarėve tė vet, ndėrsa bashkėsitė e ndryshme politike krijojnė marrėdhėnie dhe institucione nė shėrbim tė gjithēkaje qė pėrbėn tė mirėn e pėrbashkėt tokėsore. Autonomia dhe pavarėsia e kėtyre dy realiteteve shfaqen qartėsisht sidomos nė rendin e qėllimeve.

    Detyra pėr tė respektuar lirinė fetare i dikton bashkėsisė politike qė t’i garantojė Kishės hapėsirėn e nevojshme tė veprimit. Kisha, nga ana tjetėr, nuk ka njė fushė kompetencash specifike pėr sa i pėrket strukturės sė bashkėsisė politike: “Kisha respekton autonominė e ligjshme tė rendit demokratik dhe nuk ka titull qė tė shprehė parapėlqimet pėr njėrėn apo tjetrėn zgjidhje institucionale apo kushtetutore”868 dhe nuk ka as detyrėn qė tė marrė meritat e programeve politike, vetėm atėherė kur bėhet fjalė pėr implikimet e tyre fetare dhe morale.

b) Bashkėpunimi

425    Autonomia e ndėrsjellė e Kishės dhe e bashkėsisė politike nuk bashkėmbart njė ndarje qė pėrjashton bashkėpunimin e tyre: tė dyja, edhe pse me titull tė ndryshėm, janė nė shėrbim tė thirrjes personale dhe shoqėrore tė po atyre njerėzve. Kisha dhe bashkėsia politike, nė fakt, shprehen me forma organizative, qė nuk janė qėllime nė vetvete, por nė shėrbim tė njeriut, pėr t’i mundėsuar atij ushtrimin e plotė tė tė drejtave tė veta, qė kanė tė bėjnė me dinjitetin e tyre si qytetarė dhe tė krishterė, dhe njė pėrmbushje korrekte tė detyrave pėrkatėse. Kisha dhe bashkėsia politike mund ta zhvillojnė shėrbimin e tyre “nė dobi tė tė gjithėve nė mėnyrė aq mė tė efektshme sa mė mirė qė tė dyja tė krijojnė mes tyre njė bashkėpunim tė shėndetshėm, duke marrė parasysh edhe rrethanat e vendit dhe tė kohės”.869

426    Kisha ka tė drejtė qė t’i njihet juridikisht identiteti i saj. Pikėrisht sepse misioni i saj pėrqafon krejt realitetin njerėzor, Kisha, duke u ndier “me tė vėrtetė dhe thellėsisht solidare me gjininė njerėzore dhe historinė e saj”,870 rivendikon lirinė qė tė shprehė gjykimin e vet moral pėr kėtė realitet, sa herė qė kėrkohet pėr mbrojtjen e tė drejtave themelore tė personit apo pėr shpėtimin e shpirtrave.871

    Pėr kėtė Kisha kėrkon: liri tė shprehjes, tė mėsimit, tė ungjillėzimit; liri pėr tė shfaqur kultin nė publik; liri pėr t’u organizuar dhe pėr rregullimet e saj tė brendshme; liri zgjedhjeje, edukimi, emėrimi dhe transferimi tė mbarėshtuesve tė vet; liri pėr tė ndėrtuar struktura fetare; liri pėr tė blerė dhe pėr tė zotėruar tė mira tė pėrshtatshme pėr veprimtarinė e vet; liri pėr t’u organizuar nė shoqata pėr qėllime jo vetėm fetare, por edhe edukative, kulturore, shėndetėsore dhe bamirėse.872

427    Me qėllim qė tė parandalojė apo fashisė konflikte tė mundshme mes Kishės dhe bashkėsisė politike, pėrvoja juridike e Kishės dhe e Shtetit ka pėrvijuar nė mėnyra tė ndryshme forma tė qėndrueshme marrėdhėniesh dhe mjetesh tė pėrshtatshme pėr tė garantuar marrėdhėnie harmonike. Kjo pėrvojė ėshtė njė pikė referimi thelbėsore pėr tė gjitha rastet nė tė cilat Shteti pretendon tė hyjė me tė padrejtė nė fushėn e veprimit tė Kishės, duke e penguar atė nė zhvillimin e veprimtarisė sė lirė deri nė pėrndjekjen haptazi tė saj ose, e kundėrta, nė rastet kur organizatat kishtare nuk veprojnė korrektėsisht nė lidhje me Shtetin.

 

KAPITULLI I NĖNTĖ

BASHKĖSIA NDĖRKOMBĖTARE

I. ASPEKTE BIBLIKE

a) Njėsia e familjes njerėzore

428    Tregimet biblike mbi zanafillėn tregojnė njėsinė e llojit njerėzor dhe mėsojnė se Hyji i Izraelit ėshtė Zoti i historisė dhe i kozmosit: veprimi i Tij pėrqafon tėrė botėn dhe krejt familjen njerėzore, sė cilės i ėshtė caktuar vepra e krijimit. Vendimi i Hyjit pėr ta bėrė njeriun nė shėmbėlltyrė dhe nė pėrngjasim tė Vet (krh. Zan 1, 26-27) i jep krijesės njerėzore njė dinjitet tė vetėm, qė shtrihet nė tė gjitha breznitė (krh. Zan 5) dhe mbi mbarė tokėn (krh. Zan 10). Libri i Zanafillės tregon, gjithashtu, se qenia njerėzore nuk ėshtė krijuar e izoluar, por brenda njė konteksti, nė tė cilin janė pjesė pėrbėrėse hapėsira jetėsore, qė i siguron lirinė (kopshti), mundėsia pėr t’u ushqyer (pemėt e kopshtit), puna (urdhri pėr ta punuar dhe pėr ta mbjellė tokėn) dhe sidomos bashkėsia (dhurata e ndihmės sė ngjashme me tė) (krh. Zan 2, 8-24). Kushtet qė sigurojnė plotėsinė e jetės njerėzore janė, nė krejt Besėlidhjen e Vjetėr, objekt i bekimit hyjnor. Hyji dėshiron t’i garantojė njeriut tė mirat e nevojshme pėr rritjen e tij, mundėsinė pėr t’u shprehur lirisht, rezultatin pozitiv tė punės, pasurinė e marrėdhėnieve mes qenieve tė ngjashme.

429    Besėlidhja e Hyjit me Noenė (krh. Zan 9, 1-17), dhe nė tė me krejt njerėzimin, pas shkatėrrimit tė shkaktuar nga pėrmbytja, tregon se Hyji dėshiron ta mbajė bekimin e lindshmėrisė pėr bashkėsinė njerėzore, detyrėn pėr ta zotėruar krijimin, dinjitetin absolut dhe paprekshmėrinė e jetės njerėzore, qė kishte karakterizuar krijimin e parė, megjithėse ishte futur nė tė, me mėkatin, degjenerimi i dhunės dhe i padrejtėsisė, tė ndėshkuara me pėrmbytjen. Libri i Zanafillės paraqet me admirim larminė e popujve, vepėr e veprimit tė Hyjit (krh. Zan 10, 1-32) dhe, nė tė njėjtėn kohė, stigmatizon mospranimin, nga ana e njeriut, tė gjendjes sė tij si krijesė, me episodin e kullės sė Babelit (krh. Zan 11, 1-9). Tė gjithė popujt, nė planin hyjnor, kishin “njė gjuhė tė vetme dhe tė njėjtat fjalė” (Zan 11, 1), por njerėzit u ndanė, duke ia kthyer shpinėn Krijuesit (krh. Zan 11, 4).

430    Besėlidhja e vendosur nga Hyji me Abrahamin, tė zgjedhur si “atė i njė shumice populli” (Zan 17, 4), hap rrugėn e ribashkimit tė familjes njerėzore me Krijuesin e Vet. Historia shpėtimtare e shtyn popullin e Izraelit tė mendojė se veprimi hyjnor kufizohet vetėm rreth tokės sė vet, megjithatė konsolidohet pak nga pak bindja se Hyji vepron edhe mes Kombeve tė tjera (krh. Is 19, 18-25). Profetėt do tė kumtojnė pėr kohėn eskatologjike shtegtimin e popujve nė tempullin e Zotit dhe njė erė paqeje mes Kombeve (krh. Is 2, 2-5; 66, 18-23). Izraeli, i shpėrndarė nė mėrgim, do tė bėhet pėrfundimisht i vetėdijshėm pėr rolin e vet nė dėshmimin e tė vetmit Hyj (krh. Is 44, 6-8), Zot tė tokės dhe tė historisė sė popujve (krh. Is 44, 24-28).

b) Jezu Krishti prototip dhe themel i njerėzimit tė ri

431    Zoti Jezus ėshtė prototipi dhe themeli i njerėzimit tė ri. Nė Tė, “shėmbėlltyrė e vėrtetė e Hyjit” (2 Kor 4, 4), gjen plotėsi njeriu i krijuar nga Hyji nė shėmbėlltyrė tė Vet. Nė dėshminė pėrfundimtare tė dashurisė qė Hyji ka treguar nė kryqin e Krishtit, tė gjitha pengesat e armiqėsisė kanė rėnė tashmė (krh. Ef 2, 12-18) dhe pėr ata, qė jetojnė jetėn e re tė Krishtit, ndryshimet racore dhe kulturore, nuk janė mė arsye ndarjeje (krh. Rom 10, 12; Gal 3, 26-28; Kol 3, 11).

    Falė Shpirtit Shenjt, Kisha e njeh planin hyjnor qė pėrqafon krejt gjininė njerėzore (krh. Vap 17, 26) dhe qė ka pėr qėllim tė bashkojė, nė misterin e njė shpėtimi tė realizuar nėn zotėrimin e Krishtit (krh. Ef 1, 8-10), krejt realitetin e krijuar tė copėtuar dhe tė shpėrndarė. Nga dita e Rrėshajėve, kur Ngjallja u ėshtė kumtuar popujve tė ndryshėm dhe ėshtė kuptuar nga secili nė gjuhėn e vet (krh. Vap 2, 6), Kisha pėrmbush detyrėn e vet pėr tė rimėkėmbur dhe pėr tė dėshmuar njėsinė e humbur tė Babelit: falė kėtij mbarėshtimi kishtar, familja njerėzore ėshtė e thirrur qė tė rizbulojė njėsinė e vet dhe tė rinjohė pasurinė e ndryshimeve tė veta, pėr tė arritur “njėsinė e plotė nė Krishtin”.873

c) Thirrja universale e krishterimit

432    Mesazhi i krishterė ofron njė vizion universal tė jetės sė njerėzve dhe tė popujve tė tokės,874 qė na bėn tė kuptojmė njėsinė e familjes njerėzore.875 Kjo njėsi nuk ndėrtohet me forcėn e armėve, tė terrorit apo tė shtypjes, por ėshtė rezultat i atij “modeli suprem tė njėsisė, pasqyrim i jetės intime tė Hyjit, njė nė Tre Vetė, … qė ne tė krishterėt pėrcaktojmė me fjalėn “bashkėsi”876, dhe ngadhėnjim i forcės morale e kulturore tė lirisė.877 Mesazhi i krishterė ka qenė vendimtar qė njerėzimi tė kuptojė se popujt priren tė bashkohen jo vetėm nė formėn e organizatave, pėr ngjarje politike, projekte ekonomike apo nė emėr tė njė internacionalizmi37* abstrakt e ideologjik, por sepse lirisht orientohen drejt bashkėpunimit, tė vetėdijshėm “se janė gjymtyrė tė gjalla tė njė bashkėsie botėrore”.878 Bashkėsia botėrore duhet tė propozohet gjithnjė e mė shumė dhe gjithnjė e mė mirė si figurė konkrete e njėsisė sė dashur nga Krijuesi: “Njėsia e familjes njerėzore ka ekzistuar nė ēdo kohė, meqė ajo ka si gjymtyrė qeniet njerėzore, qė kanė qenė tė barabarta pėr nga dinjiteti natyror. Si rrjedhim do tė ekzistojė gjithmonė nevoja objektive pėr ta vėnė nė jetė, nė shkallėn e nevojshme, tė mirėn e pėrbashkėt universale, domethėnė tė mirėn e pėrbashkėt tė krejt familjes njerėzore”.879

II. RREGULLAT THEMELORE
TĖ BASHKĖSISĖ NDĖRKOMBĖTARE

a) Bashkėsia ndėrkombėtare dhe vlerat

433    Qendėrsia e personit njerėzor dhe prirja natyrore e personit dhe e popujve pėr tė krijuar marrėdhėnie mes tyre janė elementet themelore pėr tė ndėrtuar njė Bashkėsi ndėrkombėtare, organizimi i sė cilės duhet tė priret drejt njė tė mire reale universale.880 Megjithėse ėshtė pėrhapur frymėzimi drejt njė bashkėsie autentike ndėrkombėtare, njėsia e familjes njerėzore ende nuk arrin tė realizohet, pasi pengohet nga ideologji materialistike dhe nacionalistike, tė cilat mohojnė vlerat qė mbart personi i vlerėsuar nė mėnyrė tėrėsore, nė tė gjitha pėrmasat, materiale dhe shpirtėrore, individuale dhe bashkėsiore. Nė veēanti, ėshtė moralisht e papranueshme ēdo teori apo sjellje qė mbart gjurmėn e racizmit dhe tė diskriminimit racor.881

    Bashkėjetesa mes Kombeve bazohet nė po ato vlera qė duhet tė orientojnė atė tė qenieve njerėzore: tė vėrtetėn, drejtėsinė, solidaritetin dhe lirinė.882 Mėsimi i Kishės, nė planin e parimeve kushtetuese tė Bashkėsive ndėrkombėtare, kėrkon qė marrėdhėniet mes popujve dhe bashkėsive politike tė gjejnė rregullimin e tyre tė drejtė nė arsye, barazi, tė drejtė, nė bisedime, ndėrsa pėrjashton pėrdorimin e dhunės dhe tė luftės, tė formave tė diskriminimit, tė frikėsimit dhe tė mashtrimit.883

434    E drejta diktohet si mjet garancie pėr rendin ndėrkombėtar,884 apo pėr bashkėjetesėn mes bashkėsisė politike, qė secila mė vete kėrkojnė tė arrijnė tė mirėn e pėrbashkėt tė qytetarėve tė vet dhe tė gjitha bashkė priren drejt asaj tė tė gjithė popujve,885 me bindjen se e mira e pėrbashkėt e njė Kombi ėshtė e pandashme nga e mira e krejt familjes njerėzore.886

    Bashkėsia ndėrkombėtare ėshtė njė bashkėsi juridike e bazuar nė sovranitetin e ēdo Shteti anėtar, pa lidhje nėnvarėsie qė t’i mohojė apo t’i kufizojė atij pavarėsinė.887 Njė konceptim i tillė i bashkėsisė njerėzore nuk do tė thotė aspak t’i relativizosh dhe t’i bėsh tė kota ndryshimet dhe veēantitė karakteristike tė ēdo populli, por tė favorizosh shprehjen e tyre.888 Vlerėsimi i identiteteve tė ndryshme ndihmon tejkalimin e formave tė ndryshme tė pėrēarjeve, qė priren t’i ndajnė popujt dhe t’i bėjnė mbartės tė njė egoizmi me efekte destabilizuese.

435    Magjisteri njeh rėndėsinė e sovranitetit kombėtar, tė konceptuar para sė gjithash si shprehje e lirisė qė duhet tė rregullojė marrėdhėniet mes Shteteve.889 Sovraniteti paraqet subjektivitetin890 e njė Kombi nė profilin politik, ekonomik, shoqėror dhe kulturor. Pėrmasa kulturore merr njė rėndėsi tė veēantė si pikė force pėr rezistencėn ndaj akteve agresive apo formave tė zotėrimit, qė kushtėzojnė lirinė e njė Vendi: kultura pėrbėn garancinė e ruajtjes sė identitetit tė njė populli, shpreh dhe nxit sovranitetin e tij shpirtėror.891

    Sovraniteti kombėtar megjithatė nuk ėshtė njė sovranitet absolut. Kombet mund tė heqin dorė lirisht nga ushtrimi i disa tė drejtave tė tyre duke pasur parasysh njė objektiv tė pėrbashkėt, nė vetėdijen e formimit tė njė “familjeje”,892 ku duhet tė mbretėrojė nė mėnyrė tė ndėrsjellė besimi, mbėshtetja e shoqishoqme dhe respekti i dyanshėm. Nė kėtė perspektivė, meriton njė shqyrtim tė kujdesshėm mungesa e njė marrėveshjeje ndėrkombėtare qė tė trajtojė siē duhet “tė drejtat e Kombeve”,893 pėrgatitja e sė cilave mund tė trajtojė siē duhet ēėshtjet qė kanė lidhje me drejtėsinė dhe lirinė nė botėn bashkėkohore.

b) Marrėdhėnie tė bazuara nė harmoninė mes rendit juridik dhe rendit moral

436    Pėr tė realizuar dhe pėr tė konsoliduar njė rend ndėrkombėtar qė garanton nė mėnyrė tė efektshme bashkėjetesėn mes popujve, vetė ligji moral qė mban jetėn e njerėzve duhet tė rregullojė edhe marrėdhėniet mes Shteteve: “ligji moral, zbatimi i tė cilit duhet tė ngulitet dhe tė nxitet nga opinioni publik i tė gjitha Kombeve dhe i tė gjitha Shteteve me njė unanimitet tė tillė zėri dhe force, qė askush tė mos guxojė ta vėrė nė dyshim apo ta zbusė detyrimin e tij detyrues”.894 Ėshtė e nevojshme qė ligji moral universal, i shkruar nė zemrėn e njeriut, tė konsiderohet real dhe i pashlyeshėm, si shprehje e gjallė e ndėrgjegjes qė njerėzimi ka tė pėrbashkėt, njė “gramatikė”895 qė tė jetė nė gjendje tė orientojė dialogun rreth tė ardhmes sė botės.

437    Respektimi universal i parimeve qė frymėzojnė njė “rend juridik nė harmoni me rendin moral”896 ėshtė njė kusht i nevojshėm pėr qėndrueshmėrinė e jetės ndėrkombėtare. Kėrkimi i njė qėndrueshmėrie tė tillė ka favorizuar pėrpunimin gradual tė njė tė drejte tė njerėzve897 ius gentium’), qė mund tė konsiderohet si “paraardhėse e tė drejtės ndėrkombėtare”.898 Pėrsiatja juridike dhe teologjike lidhur me tė drejtėn natyrore, ka formuluar “parimet universale qė janė para dhe mė tė larta se tė drejtat brenda Shteteve”,899 si njėsia e gjinisė njerėzore, barazia nė dinjitetin e njė populli, mospranimi i luftės pėr tė kapėrcyer grindjet, detyrimi i bashkėpunimit pėr tė mirėn e pėrbashkėt, kėrkesa qė tė mbahen angazhimet e nėnshkruara (“pacta sunt servanda”). Ky parim i fundit duhet tė theksohet nė mėnyrė tė veēantė pėr tė shmangur “tundimin qė tė bėhet thirrje pėr pėrdorimin e tė drejtės sė forcės mė shumė se tė forcės sė tė drejtės”.900

438    Pėr tė zgjidhur konfliktet qė lindin mes bashkėsive tė ndryshme politike dhe qė rrezikojnė qėndrueshmėrinė e Kombeve dhe sigurinė ndėrkombėtare, ėshtė e domosdoshme t’i referohemi rregullave tė pėrbashkėta besuar bisedimeve, duke hequr dorė pėrfundimisht nga ideja pėr ta kėrkuar drejtėsinė pėrmes pėrdorimit tė luftės:901 “lufta mund tė pėrfundojė pa fitues dhe pa tė mundur nė njė vetėvrasje tė njerėzimit, dhe pėr kėtė duhet tė hidhet poshtė logjika qė ēon tek ajo, tek ideja se lufta pėr shkatėrrimin e kundėrshtarit, kontradikta dhe vetė lufta janė faktorė pėrparimi tė historisė”.902

    Karta e Kombeve tė Bashkuara ka ndaluar jo vetėm pėrdorimin e forcės, por edhe kėrcėnimin pėr pėrdorimin e saj:903 njė dispozitė e tillė ka lindur nga pėrvoja tragjike e Luftės sė Dytė Botėrore. Magjisteri kishte dalluar gjatė atij konflikti disa faktorė tė domosdoshėm pėr tė ndėrtuar njė rend tė ripėrtėrirė ndėrkombėtar: lirinė dhe integritetin territorial tė ēdo Kombi; mbrojtjen e tė drejtave tė pakicave; njė bashkėndarje tė barabartė tė burimeve tė tokės; mospranimin e luftės dhe vėnien nė jetė tė ēarmatimit; zbatimin e marrėveshjeve tė miratuara; reshtjen e pėrndjekjes fetare.904

439    Pėr tė konsoliduar parėsinė e tė drejtės, vlen para sė gjithash parimi i besimit tė ndėrsjellė.905 Nė kėtė perspektivė, mjetet normative pėr zgjidhjen paqėsore tė mosmarrėveshjeve duhet tė rimendohen nė mėnyrė qė tė pėrforcohet rėndėsia dhe detyrueshmėria e tyre. Institutet e negocimit, tė ndėrmjetėsimit, tė pajtimit, tė arbitrazhit, qė janė shprehje e ligjshmėrisė ndėrkombėtare, duhet tė mbėshteten nga krijimi i njė “autoriteti juridik plotėsisht veprues nė njė botė tė paqėsuar”.906 Njė pėrparim nė kėtė drejtim do t’i mundėsojė Bashkėsisė ndėrkombėtare qė tė propozohet jo mė thjesht si njė moment agregimi tė jetės sė Shteteve, por si njė strukturė nė tė cilėn konfliktet mund tė zgjidhen nė mėnyrė tė paqtė: “Si brenda ēdo Shteti … sistemi i hakmarrjes private dhe i raprezaljeve ėshtė zėvendėsuar nga perandoria e ligjit, kėshtu tani ėshtė e ngutshme qė njė pėrparim i tillė tė zėrė vend nė Bashkėsinė ndėrkombėtare”.907 Si pėrfundim, e drejta ndėrkombėtare “duhet tė shmangė qė tė mbizotėrojė ligji i mė tė fortit”.908

III. ORGANIZATA
E BASHKĖSISĖ NDĖRKOMBĖTARE

a) Vlera e Organizatave ndėrkombėtare

440    Udha drejt njė “bashkėsie” autentike ndėrkombėtare, qė ka marrė njė drejtim tė qartė me themelimin e Organizatės sė Kombeve tė Bashkuara nė vitin 1945, ėshtė shoqėruar nga Kisha: kjo Organizatė “ka ndihmuar dukshėm nė nxitjen e respektimit tė dinjitetit njerėzor, tė lirisė sė popujve dhe tė nevojės pėr zhvillim, duke pėrgatitur terrenin kulturor dhe institucional mbi tė cilėn tė ndėrtohet paqja”.909 Doktrina shoqėrore, nė pėrgjithėsi, e konsideron pozitivisht rolin e Organizatave ndėr-qeveritare, nė veēanti tė atyre qė veprojnė nė sektorė specifikė,910 edhe pse shpreh rezerva kur ato nė mėnyrė jo korrekte i pėrballojnė problemet.911 Magjisteri porosit se veprimi i Organizmave ndėrkombėtarė i pėrgjigjet nevojave njerėzore tė jetės shoqėrore dhe rretheve me rėndėsi pėr bashkėjetesėn e paqtė, tė rregulluar dhe tė orientuar tė Kombeve dhe tė popujve.912

441    Pėrkujdesi pėr njė bashkėjetesė tė orientuar nė mėnyrė tė renditur dhe tė paqtė tė familjes njerėzore e shtyn Magjisterin qė tė vėrė nė dukje nevojėn pėr tė krijuar “ndonjė autoritet universal, tė njohur prej tė gjithėve, qė gėzon njė pushtet real pėr t’u garantuar tė gjithėve sigurinė, zbatimin e drejtėsisė dhe respektimin e tė drejtave”.913 Pėrgjatė historisė, me gjithė ndryshimet e perspektivės sė epokave tė ndryshme, ėshtė ndier vazhdimisht nevoja pėr njė autoritet qė t’u pėrgjigjet problemeve tė pėrmasės botėrore, i diktuar nga kėrkimi i tė mirės sė pėrbashkėt: ėshtė thelbėsore qė njė autoritet i tillė tė jetė fryti i njė marrėveshjeje dhe jo i njė diktimi, dhe tė mos kuptohet si “njė super-shtet global”.914

    Njė autoritet politik i ushtruar nė kuadrin e Bashkėsisė ndėrkombėtare duhet tė rregullohet nga e drejta, e rregulluar dhe e orientuar nga e mira e pėrbashkėt dhe tė respektojė parimin e susidiaritetit: “Pushtetet publike tė bashkėsisė botėrore nuk kanė pėr qėllim tė kufizojnė sferėn e veprimit tė pushteteve publike tė ēdo bashkėsie politike dhe aq mė pak t’i zėvendėsojnė ato; nė fakt, ato kanė pėr qėllim tė japin ndihmesėn e tyre nė krijimin, nė plan botėror, tė njė mjedisi nė tė cilin pushtetet publike tė ēdo bashkėsie politike, qytetarėt pėrkatės dhe trupat e ndėrmjetėm tė mund tė bėjnė detyrat e tyre, tė pėrmbushin detyrimet e tyre, tė ushtrojnė tė drejtat e tyre me njė siguri mė tė madhe”.915

442    Njė politikė ndėrkombėtare e drejtuar nga objektivi i paqes dhe i zhvillimit nėpėrmjet pėrdorimit tė masave tė bashkėrenditura916 ėshtė bėrė mė se kurrė e nevojshme nga globalizimi i problemeve. Magjisteri zbulon se ndėrvarėsia mes njerėzve dhe mes Kombeve merr njė pėrmasė morale dhe pėrcakton marrėdhėniet nė botėn e sotme nė profilin ekonomik, kulturor, politik dhe fetar. Nė kėtė kontekst urohet njė rishikim i Organizatave ndėrkombėtare, njė proces qė “supozon kapėrcimin e rivaliteteve politike dhe heqjen dorė nga ēdo vullnet pėr tė instrumentalizuar kėto Organizata, qė janė ngritur vetėm pėr tė mirėn e pėrbashkėt”,917 me qėllim qė tė arrijė “njė shkallė mė tė lartė organizimi ndėrkombėtar”.918

    Nė veēanti, strukturat ndėr-qeveritare duhet tė ushtrojnė me efektshmėri funksionet e tyre tė kontrollit dhe tė drejtimit nė fushėn e ekonomisė, meqenėse e mira e pėrbashkėt s’mund tė arritet tashmė prej asnjė Shteti veē e veē, edhe pse zotėrues nė terma pushteti, pasurie, force politike.919 Organizmat ndėrkombėtarė duhet, gjithashtu, tė garantojnė atė barazi qė ėshtė themeli i tė drejtės sė tė gjithėve pėr tė marrė pjesė nė procesin e zhvillimit tė plotė, nė respektimin e ndryshimeve tė ligjshme.920

443    Magjisteri vlerėson pozitivisht rolin e grupimeve qė janė formuar nė shoqėrinė civile pėr tė zhvilluar njė funksion tė rėndėsishėm nė sensibilizimin e opinionit publik pėr aspekte tė ndryshme tė jetės ndėrkombėtare, duke i kushtuar vėmendje respektimit tė tė drejtave tė njeriut, siē bėn tė ditur “numri i shoqatave private, disa me rėndėsi botėrore, tė ngritura kohėt e fundit, dhe gati tė gjitha tė angazhuara nė ndjekjen, me shumė pėrkujdesje dhe me objektivitet tė lavdėrueshėm, tė ngjarjeve ndėrkombėtare nė njė lėmė kaq delikate”.921

    Qeveritė do tė duhej tė ndiheshin tė inkurajuara nga njė angazhim i tillė, qė synon tė kthejė nė praktikė idealet qė frymėzojnė bashkėsinė ndėrkombėtare, “nė veēanti nėpėrmjet gjesteve konkrete tė solidaritetit dhe tė paqes sė shumė personave qė veprojnė edhe nė Organizatat Jo-Qeveritare dhe nė Lėvizjet pėr tė drejtat e njeriut”.922

b) Personaliteti juridik i Selisė sė Shenjtė

444    Selia e Shenjtė - apo Selia Apostolike923 - gėzon subjektivitetin e plotė ndėrkombėtar si autoritet sovran qė sendėrton akte juridikisht tė veta. Ajo ushtron njė sovranitet tė jashtėm, tė njohur nė kuadrin e Bashkėsisė ndėrkombėtare, qė pasqyron atė tė ushtruar brenda Kishės dhe qė karakterizohet nga njėsia organizative dhe nga ndėrvarėsia. Kisha shėrbehet me ato modalitete juridike qė rezultojnė tė nevojshme apo tė dobishme pėr pėmbushjen e misionit tė vet.

    Veprimtaria ndėrkombėtare e Selisė sė Shenjtė shfaqet objektivisht nėn aspekte tė ndryshme, mes tė cilave: e drejta pėr legata aktive dhe pasive; ushtrimi i “ius contrahendi” (e drejta pėr tė lidhur kontrata apo pėr tė bėrė marrėveshje), me nėnshkrimin e traktateve; me pjesėmarrjen nė organizata jo qeveritare, si pėr shembull nė ato qė i pėrkasin sistemit tė Kombeve tė Bashkuara; me nismat e ndėrmjetėsimit nė rast konfliktesh. Njė veprimtari e tillė dėshiron t’i ofrojė njė shėrbim tė painteres Bashkėsisė ndėrkombėtare, pasi nuk kėrkon pėrfitime pėr vetveten, por propozon tė mirėn e pėrbashkėt tė krejt familjes njerėzore. Nė kėtė kontekst, Selia e Shenjtė ndihmohet nė mėnyrė tė veēantė nga personeli i saj diplomatik.

445    Shėrbimi diplomatik i Selisė sė Shenjtė, fryt i njė veprimtarie praktike tė lashtė dhe tė konsoliduar, ėshtė njė mjet qė vepron jo vetėm pėr “libertas Ecclessiae”, por edhe pėr mbrojtjen dhe nxitjen e dinjitetit njerėzor, si edhe tė njė rendi shoqėror tė bazuar nė vlerat e drejtėsisė, tė sė vėrtetės, tė lirisė dhe tė dashurisė: “Pėr njė tė drejtė tė lindur qė ka lidhje me vetė misionin tonė shpirtėror, tė favorizuar nga njė zhvillim shekullar ngjarjesh historike, ne ua dėrgojmė edhe legatėt tonė autoriteteve mė tė larta tė shteteve nė tė cilat ka lėshuar rrėnjė apo ėshtė e pranishme nė njėfarė mėnyre Kisha Katolike. Ėshtė po aq e vėrtetė edhe se qėllimet e Kishės dhe tė Shtetit janė tė rendeve tė ndryshme, dhe se tė dyja janė shoqėri tė pėrsosura, tė pajisura, me njė fjalė, me mjete tė pėrshtatshme, dhe janė tė pavarura nė sferėn pėrkatėse tė veprimit, por ėshtė po aq e vėrtetė edhe se njėra e tjetra veprojnė pėr tė mirėn e tė njėjtit subjekt, njeriut, tė thirrur nga Hyji pėr shpėtimin e amshuar dhe tė vėnė nė tokė pėr t’ia bėrė tė mundur, me ndihmėn e hirit, qė ta arrijė atė duke punuar, pėr t’i sjellė atij mirėqenie, nė njė bashkėjetesė tė paqtė”.924 E mira e personave dhe e bashkėsive njerėzore ėshtė favorizuar nga njė dialog i strukturuar mes Kishės dhe autoriteteve civile, qė gjen shprehje edhe nėpėrmjet nėnshkrimit tė marrėveshjeve tė dyanshme. Ky dialog priret tė vendosė apo tė pėrforcojė marrėdhėnie tė ndėrsjella mirėkuptimi dhe bashkėpunimi, si edhe tė parandalojė apo tė shėrojė mosmarrėveshjet e mundshme, me objektivin qė tė ndihmojė nė pėrparimin e ēdo populli dhe tė krejt njerėzimit nė drejtėsi dhe paqe.

IV. BASHKĖVEPRIMI NDĖRKOMBĖTAR
PĖR ZHVILLIM

a) Bashkėpunimi pėr tė garantuar tė drejtėn e zhvillimit

446    Zgjidhja e problemit tė zhvillimit kėrkon bashkėveprimin mes bashkėsive politike: “Bashkėsitė politike kushtėzohen nė mėnyrė tė ndėrsjellė dhe mund tė ngulet kėmbė qė secila arrin ta zhvillojė vetveten duke ndihmuar kėshtu edhe pėr zhvillimin e tė tjerave. Pėr kėtė, mes tyre duhet tė mbizotėrojė mirėkuptimi dhe bashkėpunimi”.925 Nėnzhvillimi duket njė situatė e pamundshme, pėr t’u eliminuar, gati si njė dėnim fatal, nėse merret parasysh fakti se ai nuk ėshtė vetėm fryti i zgjedhjeve tė gabuara njerėzore, por edhe rezultati i “mekanizmave ekonomikė, financiarė dhe shoqėrorė”926 dhe i “strukturave tė mėkatit”,927 qė pengojnė zhvillimin e plotė tė njerėzve dhe tė popujve.

    Kėto vėshtirėsi, megjithatė, duhet tė pėrballohen me vendosmėri tė prerė dhe ngulmuese, pasi zhvillimi nuk ėshtė vetėm njė aspiratė, por njė e drejtė928 qė, si tė gjitha tė drejtat, bashkėpėrcakton njė detyrim: “Bashkėpunimi pėr zhvillimin e krejt njeriut dhe tė ēdo njeriu, nė fakt, ėshtė njė detyrė e tė gjithėve ndaj tė gjithėve dhe duhet, nė tė njėjtėn kohė, tė jetė e pėrbashkėt pėr mbarė botėn: Lindje dhe Perėndim, Veri dhe Jug”.929 Nė vizionin e Magjisterit, e drejta pėr zhvillim bazohet nė parimet nė vijim: njėsia e origjinės dhe fati i pėrbashkėt i familjes njerėzore; barazia mes ēdo personi dhe mes ēdo bashkėsie tė bazuar nė dinjitetin njerėzor; adresimi universal i tė mirave tė tokės; tėrėsueshmėria e nocionit tė zhvillimit; qendėrsia e personit; solidariteti.

447    Doktrina shoqėrore mbėshtet format e bashkėveprimit, tė afta pėr tė nxitur hyrjen nė tregun ndėrkombėtar, tė Vendeve tė shėnuara nga varfėria dhe nėnzhvillimi: “Jo shumė vite mė parė mendohej se zhvillimi varej prej izolimit tė Vendeve mė tė varfra nga tregu botėror dhe nga besimi i tyre vetėm nė forcat e veta. Pėrvoja e kohėve tė fundit ka treguar se Vendet qė janė pėrjashtuar, kanė njohur njė gjendje amullie dhe rėnieje, ndėrsa kanė njohur zhvillim Vendet qė kanė arritur tė hyjnė nė ndėrlidhjen e pėrgjithshme tė veprimtarive ekonomike nė nivel ndėrkombėtar. Duket, pra, se problemi mė i madh ėshtė arritja e hyrjes sė barabartė nė tregun ndėrkombėtar, tė bazuar jo nė parimin e njėanshėm tė shfrytėzimit tė burimeve natyrore, por nė vlerėsimin e burimeve njerėzore”.930 Mes shkaqeve qė mė sė shumti ndihmojnė nė pėrcaktimin e nėnzhvillimit dhe tė varfėrisė, pėrveē pamundėsisė pėr tė hyrė nė tregun ndėrkombėtar,931 duhet tė numėrohen analfabetizmi, pasiguria ushqimore, mungesa e strukturave dhe e shėrbimeve, mungesa e masave pėr tė garantuar asistencėn shėndetėsore bazė, mungesa e ujit tė pijshėm, korrupsioni, paqėndrueshmėria e institucioneve dhe e vetė jetės politike. Nė shumė Vende ekziston njė lidhje mes varfėrisė dhe mungesės sė lirisė, mundėsisė pėr nismė ekonomike,  administrimit shtetėror tė aftė pėr tė parapėrgatitur njė sistem tė pėrshtatshėm edukimi dhe informacioni.

448    Fryma e bashkėveprimit ndėrkombėtar kėrkon qė pėrtej logjikės sė ngushtė tė tregut tė jetė edhe vetėdija e njė detyre solidariteti, drejtėsie shoqėrore dhe dashurie universale;932 nė fakt, ekziston “diēka qė i detyrohet njeriut tamam sepse ėshtė njeri, nė bazė tė dinjitetit tė tij tė lartė”.933 Bashkėveprimi ėshtė rruga qė Bashkėsia ndėrkombėtare nė tėrėsinė e vet duhet tė angazhohet pėr ta pėrshkuar “sipas njė konceptimi tė pėrshtatshėm tė sė mirės sė pėrbashkėt nė lidhje me krejt familjen njerėzore”.934 Do tė ketė efekte shumė pozitive, si pėr shembull njė rritje tė besimit nė potencialitetet e personave tė varfėr dhe pra, tė Vendeve tė varfra, si dhe njė shpėrndarje tė drejtė tė tė mirave.

b) Luftė varfėrisė

449    Nė fillim tė mijėvjeēarit tė ri, varfėria e miliarda burrave dhe grave ėshtė “ēėshtja qė mė se ēdo tjetėr i bėn thirrje ndėrgjegjes sonė njerėzore dhe tė krishterė”.935 Varfėria dikton njė problem dramatik drejtėsie: varfėria, nė format dhe pasojat e saja tė ndryshme, karakterizohet nga njė rritje e pabarabartė dhe nuk i njeh asnjė populli «tė drejtėn e barabartė “pėr t’u ulur nė tryezėn e banketit tė pėrbashkėt”».936 Kjo varfėri e bėn tė pamundur realizimin e atij humanizmi plenar qė Kisha uron dhe kėrkon tė arrijė, me qėllim qė personat dhe popujt tė mund “tė jenė mė shumė”937 dhe tė jetojnė nė “kushte mė njerėzore”.938

    Lufta kundėr varfėrisė gjen njė motivim tė fortė nė zgjedhjen, apo nė dashurinė parapėlqyese, tė Kishės pėr tė varfrit.939 Nė krejt mėsimin e saj shoqėror Kisha nuk lodhet sė pėrsėrituri edhe disa parime tė tjera tė saj themelore: i pari ndėr tė gjithė, ai i adresimit universal tė tė mirave.940 Me ripohimin e vazhdueshėm tė parimit tė solidaritetit, doktrina shoqėrore na shtyn tė kalojmė nga veprimi pėr tė nxitur “tė mirėn e tė gjithėve dhe tė secilit, sepse tė gjithė jemi me tė vėrtetė tė pėrgjegjshėm pėr tė gjithė”.941 Parimi i solidaritetit, edhe nė luftėn kundėr varfėrisė, duhet tė pėrkrahet gjithmonė me vend nga ai i subsidiaritetit, falė tė cilit ėshtė e mundur tė nxitet fryma i nismės, bazė themelore e ēdo zhvillimi socio-ekonomik, nė vetė Vendet e varfra:942 tė varfrit duhet t’i shikojmė “jo si njė problem, por si ata qė mund tė bėhen subjekte dhe protagonistė tė njė tė ardhmeje tė re dhe mė njerėzore pėr mbarė botėn”.943

c) Borxhi i jashtėm

450    E drejta pėr zhvillim duhet tė mbahet parasysh nė ēėshtjet e lidhura me krizėn e borxhit tė shumė Vendeve tė varfra.944 Kjo krizė ka nė origjinė tė vet shkaqe komplekse dhe tė ndryshme, si me karakter ndėrkombėtar  luhatjet e kėmbimeve, spekullimet financiare, neokolonializmi38* ekonomik  ashtu edhe brenda ēdo Vendi borxhli  korrupsion mbarėshtim tė keq tė parave publike, pėrdorim tė shtrembėruar tė huave tė marra. Vuajtjet mė tė mėdha, qė burojnė apo qė kanė lidhje me ēėshtjet strukturore, por edhe me sjelljet vetjake, godasin popullatat e Vendeve borxhlinj dhe tė varfėr, tė cilat nuk kanė asnjė pėrgjegjėsi. Bashkėsia ndėrkombėtare nuk mund tė lėrė pas dore njė situatė tė tillė: edhe pse duke ripohuar parimin se borxhi me kontratė duhet tė respektohet, duhet tė gjenden rrugėt pėr tė mos rrezikuar “tė drejtėn themelore tė popujve pėr jetesė dhe pėrparim”.945

 

KAPITULLI I DHJETĖ

MBROJTJA E MJEDISIT

 

I. ASPEKTE BIBLIKE

451    Pėrvoja e gjallė e pranisė hyjnore nė histori ėshtė themeli i fesė sė popullit tė Hyjit: “Ishim skllevėr tė faraonit nė Egjipt, dhe Zoti na nxori me dorė tė fuqishme” (Lp 6, 21). Reflektimi mbi historinė mundėson pėrmbledhjen e tė kaluarės dhe zbulimin e veprės sė Hyjit deri nė rrėnjėt vetjake: “Im atė ishte njė sirian endacak” (Lp 26, 5); njė Hyj qė mund t’i thotė popullit tė Vet: “Prandaj unė e mora Abrahamin, babain tuaj, prej tokės sė Mesopotamisė” (Joz 24, 3). Ėshtė njė reflektim qė mundėson t’i drejtohemi me besim tė ardhmes, falė premtimit dhe besėlidhjes qė Hyji pėrtėrin vazhdimisht.

    Feja e Izraelit jeton nė kohėn dhe nė hapėsirėn e kėsaj bote, tė perceptuar jo si njė mjedis armiqėsor apo njė e keqe prej tė cilės duhet tė lirohemi, por si njė dhuratė tė vetė Hyjit, vendin dhe projektin qė Ai ia beson drejtimit tė pėrgjegjshėm dhe punės sė njeriut. Natyra, vepėr e veprimit krijues hyjnor, nuk ėshtė njė konkurrente e rrezikshme. Hyji, qė i ka bėrė tė gjitha gjėrat, pėr secilėn prej tyre “pa se ishte gjė e mirė” (Zan 1, 4.10.12.18.21.25). Nė majė tė krijimit tė Vet, si “shumė tė mirė” (Zan 1, 31), Krijuesi vendosi njeriun. Vetėm burri dhe gruaja, mes tė gjitha krijesave, janė dashur nga Zoti “nė pėrngjasimin e Hyjit” (Zan 1, 27): atyre Ai u beson pėrgjegjėsinė e krejt krijimit, detyrėn pėr tė mbrojtur harmoninė dhe zhvillimin e tyre (krh. Zan 1, 26-30). Lidhja e veēantė me Hyjin shpjegon pozicionin e privilegjuar tė ēiftit njerėzor nė rendin e krijimit.

452    Marrėdhėnia e njeriut me botėn ėshtė njė element pėrbėrės i dinjitetit njerėzor. Bėhet fjalė pėr njė marrėdhėnie qė lind si fryt i lidhjes, edhe mė tė thellė, tė njeriut me Hyjin. Zoti e ka dashur personin njerėzor si bashkėbisedues tė Tij: vetėm nė dialogun me Hyjin krijesa njerėzore gjen tė vėrtetėn e vet, nga e cila frymėzohet dhe nxjerr norma pėr tė projektuar tė ardhmen e botės, njė kopsht qė Hyji i ka dhėnė me qėllim qė ta kyltivojė dhe ta ruajė (krh. Zan 2, 15). As mėkati nuk e zhduk kėtė detyrė, edhe pse ai e rėndon me dhimbje dhe vuajtje fisnikėrinė e punės (krh. Zan 3, 17-19).

    Krijimi ėshtė gjithmonė objekt i lavdit nė lutjen e Izraelit: “Sa tė shumta janė, o Zot, veprat e Tua! Tė gjitha i ke bėrė me urti tė madhe” (Ps 104, 24). Shpėtimi kuptohet si njė krijim i ri, qė rivendos atė harmoni dhe atė potencialitet tė rritjes qė mėkati ka rrezikuar: “Ja, unė po krijoj, qiell tė ri e tokė tė re” (Is 65, 17)  thotė Zoti  “atėherė shkretėtira nė kopsht do tė shndėrrohet… nė kopsht drejtėsia do ta ketė selinė… populli im do tė banojė nė njė vend paqeje” (Is 32, 15b-18a).

453    Shpėtimi pėrfundimtar, qė Hyji i ofron krejt njerėzimit nėpėrmjet vetė Birit tė Vet, nuk vihet nė jetė jashtė kėsaj bote. Edhe pse e plagosur prej mėkatit, ajo ka pėr qėllim tė njohė njė pastrim rrėnjėsor (krh. 2 Pjt 3, 10) prej tė cilit do tė dalė i ripėrtėrirė (krh. Is 65, 17; 66, 22; Zb 21, 1), duke u bėrė mė nė fund vendi nė tė cilin “do tė banojė drejtėsia” (krh. 2 Pjt 3, 13).

    Nė shėrbesėn e Vet publike Jezusi vlerėson elementet natyrore. Ai nuk ėshtė vetėm interpretues i ditur i shėmbėlltyrave qė do tė ofrojė, por edhe zotėrues (krh. episodin e stuhisė nė Mt 14, 22-33; Mk 6, 45-52; Gjn 6, 16-21): Zoti e vė nė shėrbim tė planit tė Vet shėlbues. Ai u kėrkon nxėnėsve tė Vet qė t’i shikojnė sendet, stinėt dhe njerėzit me besimin e bijve qė dinė se nuk mund tė braktisen nga njė Atė provanor (krh. Lk 11, 11-13). Larg nga tė bėrit skllav, nxėnėsi i Krishtit duhet tė dijė t’i pėrdorė ato pėr tė krijuar bashkėndarje dhe vėllazėri (krh. Lk 16, 9-13).

454    Hyrja e Jezu Krishtit nė historinė e botės kulmon nė Pashkė, ku vetė natyra merr pjesė nė dramėn e Birit tė mospranuar tė Hyjit dhe nė ngadhėnjimin e Ngjalljes (krh. Mt 27, 45.51; 28, 2). Duke pėrshkuar vdekjen dhe duke futur nė kėtė vdekje tė renė e shkėlqyeshme tė Ngjalljes, Jezusi inauguron njė botė tė re nė tė cilėn gjithēka i ėshtė nėnshtruar Atij (krh. 1 Kor 15, 20-28) dhe rivendosė ato marrėdhėnie tė rendit dhe tė harmonisė qė mėkati kishte shkatėrruar. Vetėdija e ēekuilibrave mes njeriut dhe natyrės duhet tė shoqėrohet me vetėdijen se nė Jezusin ėshtė bėrė pajtimi i njeriut dhe i botės me Hyjin, kėshtu qė ēdo qenie njerėzore, e vetėdijshme pėr Dashurinė hyjnore, mund tė rigjejė paqen e humbur: “Pra, nėse ndokush ėshtė nė Krishtin, ėshtė njė krijesė e re: e vjetra u zhduk, dhe, ja, u bė e reja” (2 Kor 5, 17). Natyra, qė ishte krijuar nė Fjalėn, me anė tė vetė Fjalės, sė bėrė mish, pajtohet dhe paqtohet me Hyjin (krh. Kol 1, 15-20).

455    Jo vetėm brendėsia e njeriut rishėrohet, por krejt trupėria e tij ėshtė prekur nga forca shėlbuese e Krishtit; krejt krijimi merr pjesė nė ripėrtėritjen qė buron nga Pashka e Zotit, edhe pse nė gjėmimet e dhimbjeve tė lindjes (krh. Rom 8, 19-23), nė pritje qė tė nxjerrė nė dritė “njė qiell tė ri dhe njė tokė tė re” (Zb 21, 1) qė janė dhurata e kohėve tė fundit, tė shpėtimit tė pėrmbushur. Ndėrkohė, asgjė nuk ėshtė e huaj pėr kėtė shpėtim: nė ēfarėdo kushtesh, i krishteri ėshtė thirrur t’i shėrbejė Krishtit, tė jetojė sipas Shpirtit tė Tij, duke e lėnė veten tė drejtohet nga dashuria, parimi i njė jete tė re, qė e ēon botėn dhe njeriun nė projektin e zanafillės sė tyre: “bota, jeta, vdekja, e tashmja, e ardhmja! Gjithēka ėshtė juaja, ju jeni tė Krishtit e Krishti ėshtė i Hyjit” (1 Kor 3, 22-23).

II. NJERIU DHE GJITHĖSIA E GJĖRAVE

456    Vizioni biblik i frymėzon qėndrimet e tė krishterėve nė lidhje me pėrdorimin e tokės, si edhe tė zhvillimit tė shkencės dhe tė teknikės. Koncili II i Vatikanit pohon se njeriu “pjesėmarrės i dritės sė mendjes hyjnore, pėr menēuri tė tij… me tė drejtė mendon se i kapėrcen tė gjitha realitetet”;946 Etėrit Konciliarė njohin pėrparimet e bėra falė zbatimit tė palodhshėm tė zgjuarsisė njerėzore pėrgjatė shekujve, nė shkencat empirike, nė artet teknike dhe nė disiplinat liberale.947 Njeriu sot, “sidomos nėpėrmjet shkencės dhe teknikės, e ka shtrirė dhe vazhdon ta shtrijė zotėrimin e vet gati mbi krejt natyrėn”.948

    Meqė njeriu “i krijuar nė shėmbėlltyrė tė Hyjit, ka marrė mandatin qė ta qeverisė botėn me drejtėsi dhe shenjtėri, duke ia nėnshtruar vetvetes tokėn dhe gjithēka ajo ka, si dhe duke e vėnė vetveten dhe krejt gjithėsinė nė raport39* me Hyjin, duke e njohur dhe duke e pranuar Hyjin si Krijues tė tė gjitha gjėrave, pasi, nė nėnshtrimin e tė gjitha gjėrave njeriut, tė jetė i madh emri i Hyjit mbi mbarė tokėn”, Koncili mėson se “veprimtaria njerėzore individuale dhe kolektive, apo ajo pėrpjekje shumė e madhe me tė cilėn njerėzit pėrgjatė shekujve kėrkojnė tė pėrmirėsojnė kushtet e tyre tė jetės, nė vetvete konsiderohet si nė pėrputhje me projektin e Hyjit”.949

457    Rezultatet e shkencės dhe tė teknikės janė, nė vetvete, pozitive: tė krishterėt “as nuk mendojnė t’ia kundėrvėnė atė qė njerėzit kanė prodhuar me zgjuarsinė dhe me forcėn e tyre fuqisė sė Hyjit, as qė krijesa racionale tė jetė gati kundėrshtare e Krijuesit; pėrkundrazi, ata janė tė bindur se arritjet e njerėzimit janė shenjė e madhėsisė sė Hyjit dhe fryt i projektit tė Tij tė patregueshėm”.950 Etėrit Konciliarė theksojnė edhe faktin se “sa mė shumė qė rritet pushteti i njerėzve, aq mė shumė shtrihet pėrgjegjėsia si e individėve dhe e bashkėsisė”,951 dhe qė ēdo veprimtari njerėzore duhet tė pėrputhet, sipas planit tė Hyjit dhe vullnetit tė Tij, me tė mirėn e vėrtetė tė njerėzimit.952 Nė kėtė perspektivė, Magjisteri shumė herė ka theksuar se Kisha Katolike nuk i kundėrvihet nė asnjė mėnyrė pėrparimit,953 madje konsideron “shkencėn dhe teknologjinė… njė prodhim tė mrekullueshėm tė krijimtarisė njerėzore qė ėshtė njė dhuratė e Hyjit, nga momenti qė na kanė dhėnė mundėsi tė mrekullueshme, prej tė cilave kemi dobi tė gjithė me zemėr mirėnjohėse”.954 Pėr kėtė arsye «si besimtarė tė Hyjit, qė e ka gjykuar “tė mirė” natyrėn e krijuar prej Tij, ne gėzojmė prej pėrparimit teknik dhe ekonomik, qė njeriu me menēurinė e vet arrin tė realizojė».955

458    Konsiderimet e Magjisterit mbi shkencėn dhe teknologjinė nė pėrgjithėsi vlejnė edhe pėr zbatimin e tyre nė mjediset natyrore dhe bujqėsore. Kisha ēmon “pėrfitimet qė rrjedhin  dhe qė mund tė vazhdojnė tė rrjedhin  nga studimi dhe zbatimi i biologjisė molekulare, tė plotėsuar nga disiplina tė tjera si gjenetika dhe zbatimi i saj teknologjik nė bujqėsi dhe industri”.956 Nė fakt, “teknika mund tė pėrbėjė, me njė zbatim tė drejtė, njė mjet tė ēmueshėm dhe tė vlefshėm pėr zgjidhjen e problemeve tė rėnda, duke filluar nga ato tė urisė dhe tė sėmundjes, nėpėrmjet prodhimit tė varieteteve tė bimėve mė tė zhvilluara e mė tė qėndrueshme, si edhe tė ilaēeve tė vlefshme”.957 Por ėshtė e rėndėsishme qė tė ripėrsėrisim konceptin e “zbatimit tė drejtė”, pasi “ne e dimė se ky potencial nuk ėshtė asnjanės: ai mund tė pėrdoret si pėr pėrparimin e njeriut, ashtu edhe pėr degradimin e tij”.958 Pėr kėtė arsye “ėshtė e nevojshme … tė kihet kujdes dhe tė shqyrtohet me sy tė kujdesshėm natyra, qėllimet dhe mėnyrat e formave tė ndryshme tė teknologjisė sė zbatuar”.959 Shkencėtarėt, pra, duhet t’i pėrdorin me tė vėrtetė kėrkimet e tyre dhe aftėsitė e tyre teknike pėr shėrbim tė njerėzimit”,960 duke ditur t’i vėnė nėn vartėsinė “e parimeve dhe tė vlerave morale, me qėllim qė ta respektojnė dhe ta realizojnė nė plotėsinė e vet dinjitetin e njeriut”.961

459    Pikė qendrore referimi pėr ēdo zbatim shkencor dhe teknik ėshtė respektimi i njeriut, qė duhet tė shoqėrohet nga njė qėndrim i drejtė respekti ndaj krijesave tė tjera tė gjalla. Edhe kur mendohet pėr njė tjetėrsim tė tyre, “duhet tė kihet parasysh natyra e ēdo qenieje dhe lidhja e saj e ndėrsjellė nė njė sistem tė orientuar nė mėnyrė tė renditur drejt njė qėllimi”.962 Nė kėtė kuptim, mundėsitė e mrekullueshme tė kėrkimit biologjik ngjallin shqetėsime tė thella, meqė “nuk jemi ende nė gjendje qė tė masin ērregullimet qė kemi futur nė natyrė nga njė manipulim pa dallim gjenetik dhe nga zhvillimi i pamend i llojeve tė reja tė bimėve dhe i formave tė reja tė kafshėve, pėr tė mos folur pėr ndėrhyrjet e papranueshme nė zanafillėn e vetė jetės njerėzore”.963 Nė fakt, “nuk ėshtė marrė parasysh se zbatimi i disa zbulimeve nė rrethin industrial dhe bujqėsor prodhon, me kalimin e kohės, efekte negative. Kjo ka vėnė ashpėr nė dukje se si asnjė ndėrhyrje nė njė zonė tė ekosistemit nuk mund tė lėrė mėnjanė konsiderimin e rrjedhojave nė sfera tė tjera dhe, nė pėrgjithėsi, nė mirėqenien e brezave tė ardhshėm”.964

460    Njeriu, pra, nuk duhet tė harrojė se “aftėsia e tij pėr tė shndėrruar dhe, nė njėfarė kuptimi, pėr ta krijuar botėn me punėn e vet … zhvillohet gjithmonė nė bazė tė dhurimit tė parė zanafillor tė gjėrave nga Hyji”.965 Ai nuk duhet “ta pėrdorė nė mėnyrė arbitrare tokėn, t’ia nėnshtrojė pa rezerva vullnetit tė vet, sikur ajo tė mos kishte njė formė tė vetėn dhe njė adresim tė mėparshėm tė caktuar nga Hyji, qė njeriu mundet, po, ta zhvillojė, por jo ta tradhtojė atė”.966 Kur sillet nė kėtė mėnyrė, “nė vend qė ta zhvillojė rolin e vet si bashkėpunėtor i Hyjit nė veprėn e krijimit, njeriu e zėvendėson Hyjin dhe arrin tė shkaktojė kryengritjen e natyrės, mė shumė tė tiranizuar sesa tė qeverisur prej tij”.967

    Nėse njeriu ndėrhyn mbi natyrėn pa abuzuar dhe pa e dėmtuar atė, mund tė thuhet se “ndėrhyn jo pėr ta modifikuar natyrėn, por pėr ta ndihmuar atė qė tė zhvillohet sipas thelbit tė saj, atij tė krijimit, tė dashur prej Hyjit. Duke punuar nė kėtė fushė, kaq dukshėm delikate, kėrkuesi bashkėngjitet me planin e Hyjit. Hyji ka dashur qė njeriu tė ishte mbreti i krijimit”.968 Nė fund, ėshtė vetė Hyji qė i jep njeriut nderin pėr tė bashkėvepruar me tė gjitha forcat e inteligjencės nė veprėn e krijimit.

III. KRIZA NĖ MARRĖDHĖNIEN
MES NJERIUT DHE MJEDISIT

461    Mesazhi biblik dhe Magjisteri kishtar pėrbėjnė pikat e referimit thelbėsor pėr tė vlerėsuar problemet qė vihen nė marrėdhėniet mes njeriut dhe mjedisit.969 Nė zanafillė tė kėtyre problemeve mund tė dallohet pretendimi i ushtrimit tė njė zotėrimi tė pakushtėzuar tė gjėrave nga njeriu, njė njeri moskokėēarės ndaj kėtyre konsideratave tė rendit moral qė duhet tė dallojnė ēdo veprimtari njerėzore.

    Tendenca pėr njė shfrytėzim “moskokėēarės”970 tė burimeve tė krijimit ėshtė rezultati i njė procesi tė gjatė historik dhe kulturor: “Epoka moderne ka regjistruar njė aftėsi nė rritje tė ndėrhyrjeve shndėrruese nga njeriu. Aspekti i bėrjes pėr vete dhe i shfrytėzimit tė burimeve ėshtė bėrė mbisundues dhe ėshtė pėrhapur nė mėnyrė pushtuese, si edhe ka arritur sot tė kėrcėnojė vetė aftėsinė mikpritėse tė mjedisit: mjedisi si “burim” rrezikon tė kėrcėnojė mjedisin si “shtėpi”. Pėr shkak tė mjeteve tė fuqishme tė shndėrrimit, tė ofruara nga qytetėrimi teknologjik, nganjėherė duket se ekuilibri njeri-mjedis ka arritur njė pikė kritike”.971

462    Natyra duket si njė vegėl nė duart e njeriut, njė realitet qė ai duhet ta manipulojė vazhdimisht, sidomos nėpėrmjet teknologjisė. Duke u nisur nga premisa, qė ka dalė e gabuar, se ekziston njė sasi e pakufizuar energjie dhe burimi pėr t’u pėrdorur, se ripėrtėritja e tyre ėshtė e mundur nė mėnyrė tė menjėhershme dhe se efektet negative tė manipulimit tė rendit natyror lehtėsisht mund tė pėrthithen, ėshtė pėrhapur njė konceptim zvogėlues qė e lexon botėn natyrore nga njė kėndvėshtrim mekanikistik dhe zhvillimin nga ai konsumistik; parėsia qė i ėshtė veshur tė bėrit dhe tė pasurit mė shumė se tė qenėt shkakton forma tė rėnda tjetėrsimi njerėzor”.972

    Njė qėndrim i tillė nuk rrjedh nga kėrkimi shkencor dhe teknologjik, por nga njė ideologji shkencėtiste40* dhe teknokratike41* qė priret ta kushtėzojė atė. Shkenca dhe teknika, me pėrparimin e tyre, nuk eliminojnė nevojėn pėr transhendencė dhe nuk janė nė vetvete shkak i shekullarizimit tė egėrsuar qė ēon nė nihilizėm42*; ndėrsa pėrparojnė nė udhėn e tyre, ato ngjallin pyetje rreth domethėnies sė tyre dhe bėjnė qė tė shtohet nevoja pėr tė respektuar pėrmasėn transhendente tė personit njerėzor dhe tė vetė krijimit.

463    Njė konceptim i drejtė i mjedisit, ndėrsa nga njėra anė nuk mund ta ulė nė mėnyrė utilitariste43* natyrėn thjesht nė njė objekt manipulimi dhe shfrytėzimi, nga ana tjetėr nuk duhet ta absolutizojė dhe ta vendosė atė nė dinjitet mbi vetė personin njerėzor. Nė kėtė rast, arrihet deri nė hyjnizimin e natyrės apo tė tokės, ashtu siē mund tė ndeshet me lehtėsi nė disa lėvizje ekologjiste qė kėrkojnė t’u jepet njė profil i garantuar institucional nga ana ndėrkombėtare konceptimeve tė tyre.973

    Magjisteri e ka motivuar kundėrshtimin e vet pėr njė konceptim tė mjedisit tė frymėzuar nga ekocentrizmi dhe biocentrizmi44*, pasi ai “propozon tė eliminojė ndryshimin ontologjik dhe aksiologjik45* mes njeriut dhe qenieve tė tjera tė gjalla, duke e konsideruar biosferėn si njė njėsi bioetike me vlerė tė padiferencuar. Kėshtu arrihet nė eliminimin e pėrgjegjėsisė mė tė lartė tė njeriut nė dobi tė njė konsiderimi tė barazueshmėrisė sė “dinjitetit” tė tė gjitha qenieve tė gjalla”.974

464    Njė vizion i njeriut dhe i sendeve i shkėputur nga ēdo referim me transhendencėn ka ēuar nė mospranimin e konceptit mbi krijimin dhe qė t’u vishet njeriut e natyrės njė ekzistencė krejtėsisht autonome. Lidhja qė bashkon botėn me Hyjin nė kėtė mėnyrė ėshtė kėputur: kjo prishje ka ēuar nė shkėputjen nga toka edhe tė njeriut dhe, mė rrėnjėsisht, ka varfėruar vetė identitetin e tij. Qenia njerėzore ėshtė gjendur nė ato kushte qė tė mendojė se ėshtė njė i huaj nė kontekstin e mjedisit ku jeton. Ėshtė krejt e qartė pasoja qė rrjedh prej kėsaj: “ėshtė marrėdhėnia e njeriut me Hyjin qė pėrcakton marrėdhėnien e njeriut me tė ngjashmit e vet dhe me mjedisin e vet. Ja pse kultura e krishterė gjithmonė i ka njohur krijesat qė e rrethojnė njeriun si dhurata tė Hyjit, me tė cilat duhet tė merret dhe tė cilat duhet t’i ruajė me ndjenjė mirėnjohjeje ndaj Krijuesit. Nė veēanti, pėrshpirtėria benediktine dhe ajo franēeskane kanė dėshmuar kėtė lloj lidhjeje tė thellė tė njeriut me mjedisin e krijuar, duke ushqyer tek njeriu njė qėndrim respektimi pėr ēdo realitet tė botės qė e rrethon”.975 Duhet tė vihet mė nė dukje lidhja e thellė qė ekziston mes ekologjisė mjedisore dhe “ekologjisė njerėzore”.976

465    Magjisteri thekson pėrgjegjėsinė njerėzore nė mbrojtjen e njė mjedisi tė plotė dhe tė shėndetshėm pėr tė gjithė:977 “Njerėzimi i sotėm, nėse do t’ia arrijė t’i bashkojė aftėsitė e reja shkencore me njė pėrmasė tė fortė etike, do tė jetė me siguri nė gjendje tė nxisė mjedisin si shtėpi dhe si burim nė dobi tė njeriut dhe tė tė gjithė njerėzve, do tė jetė nė gjendje tė eliminojė faktorėt ndotės, tė sigurojė kushte higjiene dhe shėndeti tė pėrshtatshme pėr grupet e vogla ashtu si edhe pėr ngulimet e mėdha njerėzore. Teknologjia qė ndot mund edhe tė mos ndotė, prodhimin qė grumbullon mund ta shpėrndajė nė mėnyrė tė barabartė, me kusht qė tė mbizotėrojė etika e respektimit tė jetės dhe e dinjitetit tė njeriut, e tė drejtave tė brezave njerėzore tė sotėm dhe tė atyre qė do tė vijnė”.978

IV. NJĖ PĖRGJEGJĖSI E PĖRBASHKĖT

a) Mjedisi, njė e mirė kolektive

466    Mbrojtja e mjedisit pėrbėn njė sfidė pėr krejt njerėzimin: bėhet fjalė pėr detyrėn e pėrbashkėt dhe universale, tė respektimit tė njė tė mire kolektive,979 qė ėshtė pėr tė gjithė, duke penguar qė tė mund tė bėhet “njė pėrdorim i pandėshkuar i kategorive tė ndryshme tė qenieve, frymore apo jo frymore  kafshė, bimė, elemente tė natyrės  sipas dėshirės, sipas nevojave vetjake”.980 Ėshtė njė pėrgjegjėsi qė duhet tė piqet nė bazė tė globalitetit tė krizės sė sotme ekologjike dhe tė nevojės qė rrjedh prej saj pėr t’i bėrė ballė nė mėnyrė globale, meqė tė gjitha qeniet varen nga njėra-tjetra nė rendin universal tė caktuar nga Krijuesi: “duhet tė kihet parasysh natyra e ēdo qenieje dhe e lidhjes sė saj tė dyanshme me njė sistem tė orientuar nė mėnyrė tė renditur drejt njė qėllimi, qė ėshtė pra kozmosi”.981

    Kjo perspektivė merr njė rėndėsi tė veēantė kur merret nė shqyrtim, nė kontekstin e lidhjeve tė ngushta qė bashkojnė mes tyre ekosisteme tė ndryshme, vlera mjedisore tė biodiversitetit46*, qė trajtohet me ndjenjė pėrgjegjėsie dhe mbrohet nė mėnyrė tė pėrshtatshme, sepse pėrbėn njė pasuri tė jashtėzakonshme pėr krejt njerėzimin. Pėr kėtė, secili ndoshta mund tė vėrė re, pėr shembull, rėndėsinė e krahinės sė Amazonės, “njėra prej hapėsirave mė tė vlerėsuara nė botė pėr diversitetin e saj biologjik, qė e bėn jetike pėr ekuilibrin mjedisor tė krejt planetit”.982 Pyjet ndihmojnė nė ruajtjen e ekuilibrave thelbėsorė natyrorė tė domosdoshėm pėr jetėn.983 Shkatėrrimi i tyre, edhe nėpėrmjet zjarreve tė pamend tė vėna me dashje, pėrshpejton proceset e shkretimit me rrjedhoja tė rrezikshme pėr rezervat e ujit dhe vė nė rrezik jetėn e shumė popujve vendas dhe mirėqenien e brezave tė ardhshėm. Tė gjithė, individė dhe subjekte institucionale, duhet tė ndihen tė angazhuar nė mbrojtjen e pasurisė pyjore dhe, kur ėshtė e nevojshme, tė nxiten programe tė pėrshtatshme ripyllėzimi.

467    Pėrgjegjėsia ndaj mjedisit, pasuri e pėrbashkėt e gjinisė njerėzore, shtrihet jo vetėm pėr nevojat e sotme, por edhe pėr ato tė ardhshme: “Trashėgimtarė tė brezave tė kaluar dhe pėrfitues tė punės sė bashkėkohėsve tanė, ne kemi detyrime ndaj tė gjithėve, dhe nuk mund tė mos interesohemi pėr ata qė do tė vijnė pas nesh pėr ta zgjeruar rrethin e familjes njerėzore. Solidariteti universal, qė ėshtė njė fakt dhe pėr ne njė e mirė, ėshtė edhe ai njė detyrė”.984 Bėhet fjalė pėr njė pėrgjegjėsi qė brezat e sotėm kanė nė lidhje me ata tė ardhshėm,985 njė pėrgjegjėsi qė i pėrket edhe ēdo Shteti dhe Bashkėsisė ndėrkombėtare.

468    Pėrgjegjėsia ndaj mjedisit duhet tė gjejė njė pėrkthim tė pėrshtatshėm nė nivel juridik. Ėshtė e rėndėsishme qė Bashkėsia ndėrkombėtare tė pėrpunojė rregulla tė njėjta, me qėllim qė ky rregullim t’u mundėsojė Shteteve qė tė kontrollojnė me njė efektshmėri mė tė madhe veprimtaritė e ndryshme, qė shkaktojnė efekte negative nė mjedis, dhe tė ruajnė ekosistemet, duke parandaluar zjarre tė mundshme: “Ēdo Shteti i pėrket, nė rrethin e territorit tė vet, detyra qė tė parandalojė degradimin e atmosferės dhe tė biosferės, duke kontrolluar me kujdes, pėrveē tė tjerave, efektet e zbulimeve tė reja teknologjike apo shkencore dhe duke u ofruar qytetarėve tė vet garancinė qė tė mos ekspozohen ndaj lėndėve ndotėse apo mbeturinave helmuese”.986

    Pėrmbajtjet juridike “tė sė drejtės pėr njė mjedis tė shėndetshėm dhe tė sigurt”987 do tė jenė fryti i njė pėrpunimi shkallė-shkallė, tė nxitur nga shqetėsimi i opinionit publik pėr ta disiplinuar pėrdorimin e tė mirave tė krijimit sipas kėrkesave tė sė mirės sė pėrbashkėt dhe me njė vullnet tė pėrbashkėt pėr tė vendosur sanksione pėr ata qė ndotin. Megjithatė, nuk mjaftojnė vetėm normat juridike;988 krahas tyre duhet tė piqet njė ndjenjė e fortė pėrgjegjėsie dhe njė ndryshim real i mendėsisė dhe i stilit tė jetės.

469    Autoritetet e thirrura qė tė marrin vendime pėr t’u bėrė ballė rreziqeve shėndetėsore dhe mjedisore, nganjėherė gjenden pėrballė situatave nė tė cilat, tė dhėnat shkencore qė zotėrojnė janė kontradiktore apo tė pamjaftueshme nga ana sasiore: atėherė mund tė jetė me vend tė bėhet njė vlerėsim i frymėzuar nga “parimi i masave paraprake”, qė nuk bashkėmbart zbatimin e njė rregulli, por tė njė orientimi tė drejtuar pėr tė mbarėshtuar situata tė pasigurta. Ai tregon nevojėn pėr njė vendim tė pėrkohshėm dhe tė modifikueshėm nė bazė tė njohurive tė reja qė arrihen. Vendimi duhet tė jetė nė pėrpjesėtim me masat qė po merren tashmė pėr rreziqet e tjera. Politikat parandaluese, tė bazuara nė parimin e masave paraprake, kėrkojnė qė vendimet tė bazohen mbi njė krahasim mes rreziqeve dhe tė mirave tė hipotizuara pėr ēdo zgjedhje tė mundshme alternative, pėrfshirė kėtu edhe vendimin pėr tė mos ndėrhyrė fare. Me pėrēapjen e masave paraprake lidhet nevoja qė tė nxitet ēdo pėrpjekje pėr tė fituar dije mė tė thelluara, edhe pse tė vetėdijshėm se shkenca nuk mund tė arrijė me shpejtėsi pėrfundime rreth mungesės sė rreziqeve. Rrethanat e pasigurisė dhe tė pėrkohėsisė e bėjnė veēanėrisht tė rėndėsishme transparencėn nė procesin vendimmarrės.

470    Programimi i zhvillimit ekonomik duhet ta shqyrtojė me kujdes “nevojėn pėr tė respektuar integritetin dhe ritmet e natyrės”989, pasi burimet natyrore janė tė kufizuara dhe disa nuk mund tė ripėrtėrihen. Ritmi i sotėm i shfrytėzimit rrezikon seriozisht mundėsinė e pėrdorimit tė disa burimeve natyrore sot dhe nė tė ardhmen.990 Zgjidhja e problemit ekologjik kėrkon qė veprimtaria ekonomike ta respektojė mė shumė mjedisin, duke pajtuar kėrkesat pėr zhvillim ekonomik me ato tė mbrojtjes mjedisore. Ēdo veprimtari ekonomike qė shfrytėzon burimet natyrore, duhet tė shqetėsohet edhe pėr ruajtjen e mjedisit dhe tė parashikojė shpenzimet, tė cilat duhet tė vlerėsohen si “njė zė thelbėsor i shpenzimeve tė veprimtarisė ekonomike”.991 Nė kėtė kontekst duhet tė shqyrtohen marrėdhėniet mes veprimtarisė njerėzore dhe ndryshimeve klimaterike qė, falė kompleksitetit tė tyre tė skajshėm, duhet tė ndiqen si duhet dhe vazhdimisht nė nivel shkencor, politik dhe juridik, kombėtar dhe ndėrkombėtar. Klima ėshtė njė e mirė qė duhet tė mbrohet dhe kėrkon qė, nė sjelljet e tyre, konsumatorėt dhe operatorėt e veprimtarisė industriale tė zhvillojnė njė ndjenjė mė tė madhe pėrgjegjėsie.992

    Njė ekonomi qė respekton mjedisin nuk ndjek vetėm objektivin e ngritjes nė maksimum tė fitimit, pasi mbrojtja e mjedisit nuk mund tė sigurohet vetėm nė bazė tė llogaritjeve tė shpenzimeve dhe tė pėrfitimit. Mjedisi ėshtė njėra prej atyre tė mirave qė mekanizmat e tregut nuk janė nė gjendje ta mbrojnė apo ta nxisin si duhet.993 Tė gjitha vendet, nė veēanti ato tė zhvilluara, duhet ta ndiejnė si tė ngutshėm detyrimin e rishqyrtimit tė mėnyrave tė pėrdorimit tė tė mirave natyrore. Kėrkimi i risive tė afta pėr tė ulur ndikimin negativ tė mjedisit tė shkaktuar nga prodhimi dhe nga konsumi duhet tė stimulohet nė mėnyrė tė efektshme.

    Njė vėmendje mė e veēantė duhet tė kihet pėr problematikat mė komplekse qė kanė lidhje me burimet energjitike.994 Ato tė paripėrtėritshmet, tė cilat pėrdoren nga Vendet shumė tė industrializuara dhe ato tė industrializuara kohėt e fundit, duhet tė vihen nė shėrbim tė krejt njerėzimit. Nė njė perspektivė morale qė mbart gjurmėn e barazisė dhe tė solidaritetit ndėrbreznor, do tė duhej, gjithashtu, tė vazhdohej, nėpėrmjet ndihmesės sė bashkėsisė shkencore, me identifikimin e burimeve tė reja energjitike, me zhvillimin e burimeve alternative dhe me ngritjen e niveleve tė sigurisė sė energjisė bėrthamore.995 Pėrdorimi i energjisė, pėr vetė lidhjet qė ka me ēėshtjet e zhvillimit tė mjedisit, pėrfshin pėrgjegjėsitė politike tė Shteteve, tė bashkėsisė ndėrkombėtare dhe tė operatorėve ekonomikė; kėto pėrgjegjėsi do tė duhet tė ndriēohen dhe tė drejtohen nga kėrkimi i vazhdueshėm i tė mirės sė pėrbashkėt universale.

471    Njė vėmendje tė posaēme meriton marrėdhėnia qė popujt vendas kanė me tokėn e tyre dhe me burimet e saj: bėhet fjalė pėr njė shprehje themelore tė identitetit tė tyre.996 Shumė popuj kanė humbur tashmė apo rrezikojnė tė humbin, nė pėrfitim tė interesave tė fuqishme agro--industriale apo pėr shkak tė proceseve tė asimilimit dhe tė urbanizimit, tokat nė tė cilat jetojnė,997 me tė cilat ėshtė e lidhur vetė domethėnia e jetės sė tyre.998 Tė drejtat e popujve vendas duhet tė mbrohen siē duhet.999 Kėta popuj japin njė shembull jete nė harmoni me mjedisin qė ato kanė mėsuar ta njohin dhe ta ruajnė:1000 pėrvoja e tyre e jashtėzakonshme, qė ėshtė njė pasuri e pazėvendėsueshme pėr krejt njerėzimin, rrezikon tė humbasė sė bashku me mjedisin prej ku ajo zė fill.

b) Pėrdorimi i bioteknologjive

472    Nė vitet e fundit ėshtė diktuar me forcė ēėshtja e pėrdorimit tė bioteknologjive tė reja pėr qėllime qė lidhen me bujqėsinė, zooteknikėn, mjekėsinė dhe mbrojtjen e mjedisit. Mundėsitė e reja tė ofruara nga teknikat e reja biologjike dhe biogjenetike ngjallin, nga njėra anė, shpresė dhe entuziazėm dhe, nga ana tjetėr, alarm dhe armiqėsi. Zbatimet e bioteknologjisė, lejueshmėria e tyre nga kėndvėshtrimi moral, rrjedhojat e tyre pėr shėndetin e njeriut, ndikimi i tyre mbi mjedisin dhe ekonominė, pėrbėjnė njė objekt studimi tė thelluar dhe diskutimi tė ndezur. Bėhet fjalė pėr ēėshtje tė diskutueshme qė pėrfshijnė shkencėtarė dhe kėrkues, politikanė dhe ligjvėnės, ekonomistė dhe ambientalistė, prodhues dhe konsumatorė. Tė krishterėt nuk janė mospėrfillės ndaj kėtyre problematikave, tė vetėdijshėm pėr rėndėsinė e vlerave qė janė nė lojė.1001

473    Vizioni i krishterė i krijimit bashkėmbart njė gjykim pozitiv rreth lejueshmėrisė sė ndėrhyrjeve tė njeriut mbi natyrėn, pėrfshirė kėtu edhe qeniet e tjera tė gjalla, dhe, nė tė njėjtėn kohė, njė thirrje tė fortė pėr domethėnien e pėrgjegjėsisė.1002 Natyra nuk ėshtė, nė fakt, njė realitet i shenjtė apo hyjnor, qė s’ka tė bėjė me veprimin njerėzor. Ajo ėshtė saktėsisht dhurata qė Krijuesi i ka bėrė bashkėsisė njerėzore, ia ka besuar menēurisė dhe pėrgjegjėsisė morale tė njeriut. Pėr kėtė, ky i fundit nuk kryen njė akt tė paligjshėm kur, duke respektuar rendin, bukurinė dhe dobinė e ēdo qenieje tė gjallė dhe funksionin e tyre nė ekosistem, ndėrhyn duke modifikuar disa karakteristika dhe veēori tė tyre. Janė tė dėnueshme ato ndėrhyrje tė njeriut qė dėmtojnė qeniet e gjalla apo mjedisin natyror, ndėrsa janė tė lavdėrueshme kur kthehen nė njė pėrmirėsim tė tyre. Lejueshmėria e pėrdorimit tė teknikave biologjike dhe tė biogjenetikės nuk e sos krejt problematikėn etike: ashtu si pėr ēdo sjellje njerėzore, ėshtė e nevojshme tė vlerėsojmė me kujdes dobishmėrinė e tyre reale, si dhe rrjedhojat e tyre tė mundshme edhe nė terma rrezikshmėrie. Nė rrethin e ndėrhyrjeve tekniko-shkencore me mprehtėsi tė fortė dhe tė gjerė tek organizmat e gjallė, me mundėsinė e ndikimeve tė forta me kalimin e kohės, nuk ėshtė e ligjshme tė veprohet me mendjelehtėsi dhe papėrgjegjėsi.

474    Bioteknologjitė moderne kanė njė ndikim tė fortė shoqėror, ekonomik dhe politik, nė planin lokal, kombėtar dhe ndėrkombėtar: ato duhet tė vlerėsohen nė pėrputhje me kriteret etike, qė gjithmonė duhet tė orientojnė veprimtaritė dhe marrėdhėniet njerėzore nė rrethin socio-ekonomik dhe nė atė politik.1003 Duhet tė mbahen parasysh sidomos kriteret e drejtėsisė dhe tė solidaritetit, tė cilave duhet t’u pėrmbahen para sė gjithash individėt dhe grupet qė veprojnė nė kėrkimin dhe tregtimin nė fushėn e bioteknologjive. Megjithatė, nuk duhet tė biem nė gabim e tė besojmė se vetėm pėrhapja e pėrfitimeve tė lidhura me bioteknologjitė e reja mund t’i zgjidhė tė gjitha problemet e ngutshme tė varfėrisė dhe tė nėnzhvillimit, qė ende vazhdojnė tė mundojnė shumė Vende tė planetit.

475    Nė njė frymė solidariteti ndėrkombėtar, masa tė ndryshme mund tė vihen nė jetė nė lidhje me pėrdorimin e bioteknologjive tė reja. Lehtėsohet, nė vend tė parė, ndėrshkėmbimi tregtar i barabartė, i lirė nga lidhjet e padrejta. Por nxitja e zhvillimit tė popujve nė gjendje mė tė pavolitshme nuk do tė jetė autentike dhe e efektshme nėse ajo ulet vetėm nė nivelin e ndėrshkėmbimit tė mallrave. Ėshtė e domosdoshme tė favorizohet edhe pjekuria e njė autonomie tė nevojshme shkencore dhe teknologjike nga ana e kėtyre popujve, duke nxitur ndėrshkėmbimet e njohurive shkencore dhe teknologjike, si dhe transferimin e teknologjive drejt Vendeve nė rrugėn e zhvillimit.

476    Solidariteti bashkėmbart edhe njė thirrje pėr pėrgjegjėsinė qė kanė Vendet nė rrugėn e zhvillimit dhe nė veēanti, autoritetet politike, qė tė nxisin njė politikė tregtare nė favor tė popujve tė tyre dhe njė ndėrshkėmbim teknologjishė tė pėrshtatshme pėr tė pėrmirėsuar kushtet e tyre ushqimore dhe shėndetėsore. Nė kėto Vende duhet tė rriten investimet pėr kėrkimet, me njė vėmendje tė veēantė ndaj karakteristikave dhe nevojave tė posaēme tė territorit dhe tė popullatės sė tyre, sidomos duke pasur parasysh qė disa kėrkime nė fushėn e bioteknologjive, potencialisht tė dobishme, kėrkojnė investime relativisht modeste. Pėr kėtė qėllim do tė ishte i nevojshėm krijimi i Organizmave kombėtarė tė caktuar pėr mbrojtjen e tė mirės sė pėrbashkėt nėpėrmjet njė mbarėshtimi tė kujdesshėm tė rreziqeve.

477    Shkencėtarėt dhe teknikėt e angazhuar nė sektorin e bioteknologjive janė tė thirrur qė tė punojnė me menēuri dhe ngulmim nė kėrkimin e zgjidhjeve mė tė mira pėr problemet e rėnda dhe tė ngutshme tė ushqyerjes dhe tė shėndetėsisė. Ata nuk duhet tė harrojnė se veprimtaritė e tyre kanė tė bėjnė me materiale, frymore dhe jo, qė i pėrkasin njerėzimit si njė pasuri, e caktuar edhe pėr brezat e ardhshėm; pėr besimtarėt bėhet fjalė pėr njė dhuratė tė marrė nga Krijuesi, besuar menēurisė dhe lirisė njerėzore, edhe ato dhuratė tė Tejet tė Lartit. Qė shkencėtarėt tė dinė t’i angazhojnė energjitė dhe aftėsitė e tyre nė njė kėrkim plot pasion, tė drejtuar nga njė ndėrgjegje e pastėr dhe e ndershme.1004

478    Sipėrmarrėsit dhe pėrgjegjėsit e enteve publike qė merren me kėrkimin, prodhimin dhe tregtimin e prodhimeve tė bioteknologjive tė reja duhet tė kenė parasysh jo vetėm pėrfitimin e ligjshėm, por edhe tė mirėn e pėrbashkėt. Ky parim, i vlefshėm pėr ēdo lloj veprimtarie ekomomike, bėhet veēanėrisht i rėndėsishėm kur bėhet fjalė pėr veprimtari qė kanė tė bėjnė me tė ushqyerit, mjekėsinė, mbrojtjen e shėndetit dhe tė mjedisit. Me vendimet e tyre, sipėrmarrėsit dhe pėrgjegjėsit e enteve tė interesuara publike mund t’i orientojnė zhvillimet nė sektorin e bioteknologjive drejt pikarritjeve shumė premtuese pėr sa i pėrket luftės kundėr varfėrisė, sidomos nė Vendet mė tė varfra, kundėr sėmundjeve dhe mbrojtjes sė ekosistemit, pasurisė sė tė gjithėve.

479    Politikanėt, ligjvėnėsit dhe administratorėt publikė kanė pėrgjegjėsinė pėr tė vlerėsuar potencialitetet, pėrfitimet dhe rreziqet e mundshme tė lidhura me pėrdorimin e bioteknologjive. Nuk ėshtė pėr t’u uruar qė vendimet e tyre, nė nivel kombėtar dhe ndėrkombėtar, tė diktohen nga presione qė vijnė nga interesat e palėve. Autoritetet publike duhet tė favorizojnė edhe njė informacion tė saktė tė opinionit publik dhe tė dinė, megjithatė, tė marrin vendimet mė tė pėrshtatshme pėr tė mirėn e pėrbashkėt.

480    Edhe pėrgjegjėsit e informacionit kanė njė detyrė tė rėndėsishme, qė duhet ta kryejnė me kujdes dhe objektivitet. Shoqėria pret prej tyre njė informacion tė plotė dhe objektiv, qė t’i ndihmojė qytetarėt tė formohen sipas njė opinioni tė saktė mbi prodhimet bioteknologjike, sidomos sepse bėhet fjalė pėr diēka qė u pėrket drejtpėrsėdrejti si konsumatorė tė mundshėm tė tyre. Duhet tė shmanget rėnia nė tundimin e njė informacioni sipėrfaqėsor, tė ushqyer nga entuziazme tė lehta apo nga alarmizma47* tė pajustifikueshėm.

c) Mjedisi dhe bashkėndarja e tė mirave

481    Edhe nė fushėn e ekologjisė, Doktrina shoqėrore fton qė tė kihet parasysh se tė mirat e tokės janė krijuar nga Hyji pėr t’u pėrdorur me urti nga tė gjithė: kėto tė mira duhet tė ndahen me drejtėsi, nė pėrputhje me drejtėsinė dhe dashurinė. Thelbėsisht bėhet fjalė pėr pengimin e padrejtėsisė pėr akaparimin e tė mirave: koprracia, qoftė individuale apo kolektive, ėshtė kundėr rendit tė krijimit.1005 Problemet e sotme ekologjike, me karakter planetar, mund tė trajtohen me efektshmėri vetėm falė njė bashkėveprimi ndėrkombėtar tė aftė pėr tė garantuar njė bashkėrenditje mė tė madhe tė pėrdorimit tė burimeve tė tokės.

482    Parimi i adresimit universal tė tė mirave ofron njė orientim themelor, moral dhe kulturor, pėr tė zgjidhur nyjėn komplekse dhe dramatike qė lidh bashkė krizėn e mjedisit dhe varfėrinė. Kriza e sotme mjedisore godet nė mėnyrė tė veēantė mė tė varfrit, si pėr faktin se kėta tė fundit jetojnė nė toka nėn kėrcėnimin e erozioneve dhe shkretimeve apo janė tė pėrfshirė nė konflikte tė armatosura ose tė shtrėnguar qė tė dynden nė mėnyrė tė detyruar, ashtu edhe pėr faktin se nuk kanė mjete ekonomike dhe teknologji pėr t’u mbrojtur nga fatkeqėsitė natyrore.

    Shumė prej kėtyre tė varfėrve jetojnė nė rrethinat e ndotura tė qyteteve nė strehime tė rastit apo nė qendra banimi me shtėpi nė rrezik shembjeje dhe tė rrezikshme (slums, bidonville, barrios, favelas). Nė rast se ata duhet tė transferohen dhe pėr tė mos i shtuar vuajtjes vuajtje tė tjera, ėshtė e nevojshme t’u jepet njė informacion i pėrshtatshėm dhe paraprak, t’u ofrohen alternativa banesash dinjitoze dhe tė pėrfshihen drejtpėrsėdrejti tė interesuarit.

    Tė kihet parasysh, gjithashtu, gjendja e Vendeve tė penalizuara nga rregullat e njė tregtie ndėrkombėtare jo tė drejtė, nė tė cilat vazhdon njė skamje kapitalesh tė rėnduar shpesh nga barra e borxhit tė jashtėm: nė kėto raste uria dhe varfėria e bėjnė gati tė pashmangshėm njė shfrytėzim intensiv dhe tė tepruar tė mjedisit.

483    Lidhja e ngushtė qė ekziston mes zhvillimit tė vendeve mė tė varfra, ndryshimet demografike dhe njė pėrdorim i pranueshėm i mjedisit, nuk duhet tė pėrdoret si pretekst pėr zgjedhje politike dhe ekonomike pak nė pėrputhje me dinjitetin e personit njerėzor. Nė Veri tė planetit asistohet nė njė “rėnie tė numrit tė lindjeve, me ndikime nė plakjen e popullsisė, tė paaftė edhe pėr t’u ripėrtėrirė biologjikisht”,1006 ndėrsa nė Jug gjendja ėshtė krejt tjetėr. Nėse ėshtė e vėrtetė qė shpėrndarja e pabarabartė e popullatės dhe e burimeve nė dispozicion krijon pengesa pėr zhvillimin dhe pėr njė pėrdorim tė pranueshėm tė mjedisit, duhet tė pranohet se rritja demografike ėshtė plotėsisht e pajtueshme me njė zhvillim tėrėsor dhe solidar:1007 “Tė gjithė jemi tė njė mendjeje se njė politikė demografike ėshtė vetėm njė pjesė e krejt strategjisė sė zhvillimit global. Si rrjedhim ėshtė e rėndėsishme qė tė gjitha diskutimet rreth politikave demografike tė marrin parasysh zhvillimin e sotėm dhe tė ardhshėm tė shteteve dhe tė rajoneve. Nė tė njėjtėn kohė ėshtė e pamundur qė tė mos kihet parasysh natyra autentike e domethėnies sė termit “zhvillim”. Ēdo zhvillim i denjė pėr kėtė emėr duhet tė jetė i plotė, apo i drejtuar nga e mira autentike e ēdo personi dhe e krejt personit”.1008

484    Parimi i qėllimit universal tė tė mirave zbatohet natyrisht edhe pėr ujin, tė quajtur nga Shkrimi i shenjtė si simboli i pastrimit (krh. Ps 51, 4; Gjn 13, 8) dhe i jetės (krh. Gjn 3, 5; Gal 3, 27): “Meqė ėshtė dhuratė e Hyjit, uji ėshtė element jetėsor, prej tė cilit s’mund tė hiqet dorė pėr mbijetesėn dhe, si rrjedhim, ėshtė njė e drejtė pėr tė gjithė”.1009 Pėrdorimi i ujit dhe i shėrbimeve tė lidhura me tė duhet tė orientohet drejt plotėsimit tė nevojave tė tė gjithėve dhe sidomos tė personave qė jetojnė nė varfėri. Njė mundėsi e kufizuar pėr pėrdorimin e ujit tė pijshėm rėndon mbi mirėqenien e njė numri tė stėrmadh personash dhe shpesh ėshtė shkak sėmundjesh, vuajtjesh, konfliktesh, varfėrish dhe madje edhe vdekjesh: qė tė mund tė zgjidhet nė mėnyrė tė pėrshtatshme, kjo ēėshtje “duhet tė inkuadrohet nė mėnyrė qė tė vendosė kritere morale tė bazuara pikėrisht mbi vlerat e jetės dhe mbi respektimin e tė drejtave dhe tė dinjitetit tė tė gjitha qenieve njerėzore”.1010

485    Uji, pėr vetė natyrėn e vet, nuk mund tė trajtohet thjesht njė mall si tė tjerėt dhe pėrdorimi i tij duhet tė jetė racional dhe solidar. Shpėrndarja e tij hyn, tradicionalisht, mes pėrgjegjėsive tė enteve publike, pasi uji gjithmonė ėshtė konsideruar si njė e mirė publike, karakteristikė qė duhet tė ruhet edhe atėherė kur mbarėshtimi i besohet sektorit privat. E drejta pėr ujė,1011 si tė gjitha tė drejtat e njeriut, bazohet nė dinjitetin njerėzor, dhe jo nė vlerėsime tė llojit thjesht sasior, qė e konsiderojnė ujin vetėm si njė tė mirė ekonomike. Pa ujė jeta ėshtė e kėrcėnuar. Pra, e drejta e ujit ėshtė njė e drejtė universale dhe e patjetėrsueshme.

d) Stile tė reja jetese

486    Problemet e rėnda ekologjike kėrkojnė njė ndryshim efektiv mendėsie qė ēon nė marrjen e stileve tė reja tė jetės,1012 “nė tė cilat kėrkimi i tė vėrtetės, i tė bukurės, i tė mirės dhe bashkėsia me njerėzit e tjerė pėr njė rritje tė pėrbashkėt tė jenė elementet qė pėrcaktojnė zgjedhjet e konsumit, tė kursimit dhe tė investimeve”.1013 Kėto stile jete duhet tė frymėzohen nga pėrkorja, nga vetėpėrmbajtja, nga vetėdisiplina, nė planin personal dhe shoqėror. Duhet tė dilet nga logjika thjesht e konsumit dhe tė nxiten forma tė prodhimit bujqėsor e industrial qė tė respektojnė rendin e krijimit dhe tė plotėsojnė nevojat parėsore tė tė gjithėve. Njė qėndrim i tillė, i favorizuar nga njė vetėdije e ripėrtėrirė e ndėrvarėsisė qė lidh mes tyre tė gjithė banorėt e tokės, ndihmon nė eliminimin e shkaqeve tė ndryshme tė shkatėrrimeve ekologjike dhe garanton njė aftėsi pėrgjigjėse tė volitshme kur kėto shkatėrrime godasin popuj e territore.1014 Ēėshtja ekologjike nuk duhet tė trajtohet vetėm pėr perspektivat ngjethėse qė degradimi mjedisor pėrvijon: ajo duhet tė kthehet, sidomos, nė njė motivim tė fortė pėr njė solidaritet t-ė pėrnjėmendtė nė pėrmasa botėrore.

487    Qėndrimi qė duhet ta karakterizojė njeriun pėrballė krijimit ėshtė thelbėsisht ai i mirėnjohjes: bota, nė fakt, na ēon tek Hyji qė e ka krijuar dhe qė e mban atė. Nėse nuk merret parasysh marrėdhėnia me Hyjin, natyra boshatiset prej domethėnies sė vet tė thellė, duke e varfėruar atė. Kurse, nėse arrihet tė zbulohet natyra nė pėrmasėn e vet si krijesė, mund tė krijohet me tė njė marrėdhėnie komunikuese, mund tė kapet domethėnia e saj evokuese48* dhe simbolike, mund tė depėrtohet kėshtu nė horizontin e misterit, qė hap pėrpara njeriut shtegun drejt Hyjit, Krijuesit tė qiellit dhe tė tokės. Bota i paraqitet njeriut si gjurmė e Hyjit, vend nė tė cilin zbulohet fuqia e Tij krijuese, provanore dhe shėlbuese.

 

KAPITULLI I NJĖMBĖDHJETĖ

NXITJA E PAQES

I. ASPEKTE BIBLIKE

488    Para se tė jetė njė dhuratė e Hyjit pėr njeriun dhe njė projekt njerėzor nė pėrputhje me planin hyjnor, paqja ėshtė para sė gjithash njė atribut thelbėsor i Hyjit: “Zoti-Paqe” (Gjq 6, 24). Krijimi, qė ėshtė njė pasqyrim i lavdisė hyjnore, na frymėzon pėr paqe. Hyji krijon ēdo gjė dhe krejt krijimi formon njė tėrėsi harmonike, tė mirė nė ēdo pjesė tė tij (krh. Zan 1, 4.10.12.18.21.25.31).

    Paqja themelohet nė marrėdhėnien parėsore mes ēdo qenieje njerėzore dhe vetė Hyjit, njė marrėdhėnie qė ėshtė e bazuar dhe qė zhvillohet nė ndershmėri49* (krh. Zan 17, 1). Nė vijim tė aktit tė vullnetshėm me tė cilin njeriu prish rendin hyjnor, bota njeh derdhje gjaku dhe ndarje: dhuna shfaqet nė marrėdhėniet ndėrpersonale (krh. Zan 4, 1-16) dhe nė ato shoqėrore (krh. Zan 11, 1-9). Paqja dhe dhuna nuk mund tė banojnė nėn tė njėjtėn ēati, aty ku ka dhunė nuk mund tė jetė Hyji (krh. 1 Kor 22, 8-9).

489    Nė Zbulimin biblik, paqja ėshtė shumė mė tepėr se thjesht mungesa e luftės: ajo paraqet plotėsinė e jetės (krh. Mal 2, 5); larg nga tė qenėt njė prodhim njerėzor, paqja ėshtė njė dhuratė shumė e madhe hyjnore qė u ėshtė bėrė tė gjithė njerėzve dhe kjo bashkėmbart dėgjesėn ndaj planit tė Hyjit. Paqja ėshtė efekti i bekimit qė Hyji i bėn popullit e vet: “E sjelltė Zoti fytyrėn e Vet drejt teje e ta dhėntė paqen” (Nr 6, 26). Kjo paqe pėrfton begati (krh. Is 48, 19), mirėqenie (krh. Is 48, 18), begati (krh. Is 54, 13), mungesė frike (krh. Lev 26, 6) dhe gėzim tė thellė (krh. Fu 12, 20).

490    Paqja ėshtė pikarritja e bashkėjetesės shoqėrore, siē duket nė mėnyrė tė jashtėzakonshme nė vizionin mesianik tė paqes: kur tė gjithė popujt do tė shkojnė nė shtėpinė e Zotit dhe Ati do t’u tregojnė atyre udhėt e Tij, ata do tė mund tė ecin pėrgjatė shtigjeve tė paqes (krh. Is 2, 2-5). Njė botė e re paqeje, qė pėrqafon krejt natyrėn, ėshtė premtuar pėr erėn mesianike (krh. Is 11, 6-9) dhe vetė Mesia ėshtė pėrcaktuar “Princ i paqes” (Is 9, 5). Aty ku mbretėron paqja e Tij, aty ku ajo hershohet edhe pjesėrisht, askush mė nuk mund t’ia fusė frikėn popullit tė Hyjit (krh. Sof 3, 13). Paqja do tė jetė e qėndrueshme, pasi kur mbreti qeveris nė pėrputhje me drejtėsinė e Hyjit, drejtėsia mbin dhe paqja ėshtė me bollėk “derisa tė jetė hėna” (Ps 72, 7). Hyji dėshiron me zjarr qė t’ia japė paqen popullit tė Vet “Ai premton paqe pėr popullin e Vet, pėr tė dashurit e Vet, pėr ata qė me gjithė zemėr kthehen” (Ps 85, 9). Psalmisti duke dėgjuar atė qė Hyji ka pėr t’i thėnė popullit tė Vet mbi paqen, dėgjon kėto fjalė: “Mėshira dhe e vėrteta do tė pėrpiqen, drejtėsia e paqja do tė merren ngrykė” (Ps 85, 11).

491    Premtimi i paqes, qė pėrshkon krejt Besėlidhjen e Vjetėr, e gjen plotėsimin e vet nė Personin e Jezusit. Paqja, nė fakt, ėshtė e mira mesianike nė shkallėn e vet mė tė lartė, nė tė cilėn kuptohen tė gjithė tė mirat e tjera shpėtimtare. Fjala hebreje “shalom”, nė domethėnien e vet etimologjike tė “plotėsisė”, shpreh konceptin e “paqes” nė plotėsinė e domethėnies sė saj (krh. Is 9, 5 e vijim; Mik 5, 1-4). Mbretėria e Mesisė ėshtė pikėrisht mbretėria e paqes (krh. Job 25, 2; Ps 29, 11; 37, 11; 72, 3.7; 85, 9.11; 119, 165; 125, 5; 128, 6; 147, 14; Kk 8, 10; Is 26, 3.12; 32, 17 vijim; 52, 7; 54, 10; 57, 19; 60, 17; 66, 12; Agj 2, 9; Zak 9, 10). Jezusi “ėshtė Paqja jonė” (Ef 2, 14), Ai qė ka rrėzuar murin ndarės tė armiqėsisė mes njerėzve, duke i pajtuar ata me Hyjin (krh. Ef 2, 14-16): kėshtu Shėn Pali, me njė thjeshtėsi shumė tė efektshme, tregon arsyen rrėnjėsore qė i shtyn tė krishterėt pėr njė jetė dhe njė mision paqeje.

    Nė prag tė vdekjes sė Tij, Jezusi flet pėr marrėdhėnien e Vet tė dashurisė me Atin dhe pėr forcėn njėsuese qė rrezaton kjo dashuri mbi nxėnėsit; ėshtė njė bisedė lamtumire qė tregon domethėnien e thellė tė jetės sė Tij dhe qė mund tė konsiderohet si pėrmbledhja e krejt mėsimit tė Tij. Besėlidhjen e Tij shpirtėrore e vulos dhurata e paqes: “Po ju lė paqen, po ju jap paqen time! Nuk po jua jap siē e jep bota” (Gjn 14, 27). Fjalėt e tė Ngjallurit nuk do tė ritingėllojnė ndryshe; sa herė Ai do t’i takojė tė Vetėt, ata do tė marrin prej Tij pėrshėndetjen dhe dhuratėn e paqes: “Paqja me ju!” (Lk 24, 36; Gjn 20, 19.21.26).

492    Paqja e Krishtit ėshtė para sė gjithash pajtimi me Atin, qė vihet nė jetė nėpėrmjet misionit apostolik qė Jezusi u ka besuar apostujve; ky mision fillon me njė kumtim paqeje: «Nė cilėndo shtėpi tė hyni, mė parė thoni: “Paqja me kėtė shtėpi!”» (Lk 10, 5; krh. Rom 1, 7). Paqja pastaj, ėshtė pajtim me vėllezėrit, sepse Jezusi, nė lutjen qė na ka mėsuar, “Ati ynė”, e lidh faljen qė i kėrkohet Hyjit me atė qė u jepet vėllezėrve: “na i fal fajet tona, sikurse ua falėm ne fajtorėve tanė!” (Mt 6, 12). Me kėtė pajtim tė dyfishtė i krishteri mund tė bėhet krijues paqeje dhe pra, pjesėmarrės i Mbretėrisė sė Hyjit, sipas asaj qė Jezusi vetė shpall: “Lum pajtuesit, sepse do tė quhen bijtė e Hyjit” (Mt 5, 9).

493 Veprimi pėr paqen nuk ėshtė shkėputur kurrė nga kumtimi i Ungjillit, qė ėshtė pikėrisht “lajmi i mirė i paqes” (krh. Vap 10, 36; krh. Ef 6, 15), drejtuar tė gjithė njerėzve. Nė qendėr tė “Ungjillit tė paqes” (Ef 6, 15) qėndron misteri i Kryqit, sepse paqja ėshtė e lidhur ngushtė dhe ėshtė e rrėnjosur thellėsisht nė flijimin e Krishtit (krh. Is 53, 5: “Ndėshkimi, peng paqeje pėr ne, peshoi mbi Tė: me vėrragėn e tij ne u shėruam”): Jezusi i kryqėzuar ka shfuqizuar ndarjen, duke vendosur paqen dhe pajtimin pikėrisht “me anė tė kryqit duke e asgjėsuar nė vetvete armiqėsinė” (Ef 2, 16) dhe duke u dhuruar njerėzve shpėtimin e Ngjalljes.

II. PAQJA: FRYT I DREJTĖSISĖ
DHE I DASHURISĖ

494    Paqja ėshtė njė vlerė1015 dhe njė detyrė universale1016 dhe e gjen themelin e vet nė rendin racional dhe moral tė shoqėrisė qė i ka rrėnjėt e veta nė vetė Hyjin, “burimi parėsor i qenies, e vėrteta thelbėsore dhe e mira mė e lartė”.1017 Paqja nuk ėshtė thjesht mungesa e luftės dhe as njė ekuilibėr i qėndrueshėm mes forcave kundėrshtare,1018 por bazohet mbi njė konceptim tė saktė tė personit njerėzor1019 dhe kėrkon ndėrtimin e njė rendi nė pėrputhje me drejtėsinė dhe paqen.

   Paqja ėshtė fryt i drejtėsisė (krh. Is 32, 17),1020 tė kuptuar nė domethėnien e vet tė gjerė si respektimi i ekuilibrit tė tė gjitha pėrmasave tė personit njerėzor. Paqja ėshtė nė rrezik kur njeriut nuk i njihet ajo qė i pėrket si njeri, kur nuk respektohet dinjiteti i tij dhe kur bashkėjetesa nuk ėshtė e orientuar drejt tė mirės sė pėrbashkėt. Pėr ndėrtimin e njė shoqėrie tė paqtė dhe pėr zhvillimin tėrėsor tė individėve, popujve dhe Kombeve, rezulton thelbėsore mbrojtja dhe nxitja e tė drejtave njerėzore.1021

    Paqja ėshtė fryt edhe i dashurisė: “paqja e vėrtetė ėshtė diēka qė vjen mė shumė prej dashurisė sesa prej drejtėsisė, pasi drejtėsia ka pėr detyrė tė heqė vetėm pengesat e paqes: fyerjen dhe dėmin; por vetė paqja ėshtė akti vetjak dhe specifik i dashurisė”.1022

495    Paqja ndėrtohet ditė pėr ditė nė kėrkimin e rendit tė dashur prej Hyjit1023 dhe mund tė lulėzojė vetėm kur tė gjithė do t’i njohin pėrgjegjėsitė e veta nė nxitjen e saj.1024 Pėr tė parandaluar konfliktet dhe dhunėn, ėshtė absolutisht e nevojshme qė paqja tė fillohet tė jetohet si njė vlerė e thellė nė brendėsinė e ēdo personi: kėshtu mund tė zgjerohet nė familjet dhe nė format e ndryshme tė agregimit shoqėror, deri nė pėrfshirjen e krejt bashkėsisė politike.1025 Nė njė klimė tė pėrhapur harmonie dhe respektimi tė drejtėsisė, mund tė piqet njė kulturė autentike paqeje,1026 e aftė pėr t’u pėrhapur edhe nė Bashkėsinė ndėrkombėtare. Paqja ėshtė, pėr kėtė, “fryti i rendit tė vendosur nė shoqėrinė njerėzore nga Themeluesi i saj dhe qė duhet tė vihet nė jetė nga njerėzit e etur pėr njė drejtėsi gjithnjė e mė tė pėrsosur”.1027 Ky ideal paqeje: nuk mund tė arrihet nėse nuk ėshtė siguruar e mira e personave dhe nėse njerėzit me besim nuk shkėmbejnė nė mėnyrė tė vetvetishme pasuritė e shpirtit dhe tė zgjuarsisė sė tyre”.1028

496    Dhuna nuk pėrbėn kurrė njė pėrgjigje tė drejtė. Kisha shpall, me bindjen e fesė sė vet nė Krishtin dhe me vetėdijen e misionit tė vet, “se dhuna ėshtė e keqe, se dhuna si zgjidhje e problemeve ėshtė e papranueshme, se dhuna s’ėshtė e denjė pėr njeriun”. Dhuna ėshtė njė gėnjeshtėr, pasi ėshtė kundėr tė vėrtetės sė fesė sonė, kundėr tė vėrtetės sė njerėzores sonė. Dhuna shkatėrron atė qė mendon se po mbron: dinjitetin, jetėn, lirinė e qenieve njerėzore”.1029

    Edhe bota e sotme ka nevojė pėr dėshminė e profetėve tė paarmatosur, pėr fat tė keq objekt talljeje nė ēdo epokė:1030 “Ata qė, pėr tė mbrojtur tė drejtat e njeriut, heqin dorė nga veprimi i dhunshėm dhe i pėrgjakshėm dhe pėrdorin mjete mbrojtėse, tė cilat mund tė pėrdoren edhe nga mė tė dobėtit, dėshmojnė dashurinė ungjillore, me kusht qė kjo tė bėhet pa cenuar tė drejtat dhe detyrat e njerėzve tė tjerė dhe tė shoqėrive. Ata nė mėnyrė tė ligjshme vėrtetojnė rrezikun e rreziqeve fizike dhe morale tė pėrdorimit tė dhunės, qė shkakton gėrmadha dhe tė vdekur”.1031

III. DĖSHTIMI I PAQES: LUFTA

497    Magjisteri dėnon “ēnjerėzimin e luftės”1032 dhe kėrkon qė tė konsiderohet me njė pėrēapje krejtėsisht tė re:1033 nė fakt, “ėshtė gati e pamundur tė mendohet se nė erėn atomike lufta tė mund tė pėrdoret si mjet drejtėsie”.1034 Lufta ėshtė njė “kamxhik”1035 dhe nuk paraqitet kurrė si njė mjet i pėrshtatshėm pėr zgjidhjen e problemeve qė lindin mes Kombeve: “Nuk ka qenė kurrė dhe kurrė nuk do tė jetė”,1036 sepse lind konflikte tė reja dhe mė tė ndėrlikuara.1037 Kur shpėrthen, lufta bėhet njė “kėrdi e kotė”,1038 njė “aventurė pa kthim”,1039 qė kompromenton tė pranishmen dhe vė nė rrezik tė ardhmen e njerėzimit: “Asgjė s’ėshtė e humbur me paqen. Gjithēka mund tė humbet me luftėn”.1040 Dėmet e shkaktuara nga njė konflikt i armatosur nuk janė vetėm materiale, por edhe morale.1041 “Lufta ėshtė, si pėrfundim, “dėshtimi i ēdo humanizmi tė pėrnjėmendtė”,1042 “ėshtė gjithmonė njė disfatė e njerėzimit”:1043 “jo mė njėri kundėr tjetrit, jo mė, kurrė!… jo mė luftė, jo mė luftė!”.1044

498    Kėrkimi i zgjidhjeve alternative, pėrveē luftės, pėr zgjidhjen e konflikteve ndėrkombėtare ka marrė sot njė karakter urgjence dramatike, meqė “fuqia tmerruese e mjeteve tė shkatėrrimit, tė mundshme pėr t’u pėrdorur deri me fuqi tė mesme dhe tė vogėl, dhe lidhja gjithnjė e mė e ngushtė qė ekziston mes popujve tė mbarė tokės, e bėjnė shumė tė vėshtirė apo praktikisht tė pamundur kufizimin e rrjedhojave tė njė konflikti”.1045 Pra, ėshtė thelbėsor kėrkimi i shkaqeve qė lindin njė konflikt tė armatosur, para sė gjithash ato tė lidhura me situata strukturore padrejtėsie, mjerimi, shfrytėzimi, mbi tė cilat duhet tė ndėrhyhet me qėllim qė tė nxiten: “Pėr kėtė, emri tjetėr i paqes ėshtė zhvillimi. Ashtu siē ekzistojnė pėrgjegjėsi kolektive pėr tė shmangur luftėn, ashtu ekziston edhe pėrgjegjėsia kolektive e nxitjes sė zhvillimit”.1046

499    Shtetet jo gjithmonė zotėrojnė mjetet e pėrshtatshme pėr tė siguruar efektshmėrisht mbrojtjen e tyre: prej kėtu lind nevoja dhe rėndėsia e Organizatave ndėrkombėtare dhe rajonale, tė cilat duhet tė jenė nė gjendje tė bashkėpunojnė pėr t’u bėrė ballė konflikteve dhe pėr tė favorizuar paqen, duke krijuar marrėdhėnie besimi tė ndėrsjellė, tė afta pėr ta bėrė tė pamendueshme nevojėn pėr luftė:1047 “Ėshtė e ligjshme… tė shpresosh qė njerėzit, duke u takuar dhe duke bėrė marrėveshje, tė zbulojnė mė mirė detyrimet qė i lidhin ato, tė cilat vijnė prej njerėzores sė pėrbashkėt tė tyre, domethėnė prej faktit se tė gjithė janė njerėz, si edhe tė zbulojnė se njėra prej kėrkesave mė tė thella tė faktit se janė njerėz ėshtė se mes tyre dhe popujve pėrkatės tė mbretėrojė jo frika, por dashuria: e cila priret tė shprehet nė bashkėpunimin e ndershėm, shumėformėsh, prurės tė shumė tė mirave”.1048

a) Mbrojtja e ligjshme

500    Njė luftė agresioni ėshtė thellėsisht imorale. Nė rastin tragjik kur ajo shpėrthen, pėrgjegjėsit e Shtetit tė sulmuar kanė tė drejtėn dhe detyrėn qė tė organizojnė mbrojtjen edhe duke pėrdorur forcėn e armėve.1049 Pėrdorimi i forcės, pėr tė qenė i lejueshėm, duhet t’i pėrgjigjet disa kushteve tė rrepta: “ - dėmi qė agresori i shkakton kombit apo bashkėsisė sė kombeve duhet tė jetė i qėndrueshėm, i rėndė dhe i sigurt; - tė gjitha mjetet e tjera pėr t’i dhėnė fund janė paraqitur tė papraktikueshme apo tė paefektshme; - kur janė krijuar kushte suksesi; - pėrdorimi i armėve tė mos provokojė tė kėqija dhe ērregullime mė tė rėnda se e keqja pėr t’u zhdukur. Nė vlerėsimin e kėtyre kushteve ka njė peshė shumė tė madhe fuqia e mjeteve moderne tė shkatėrrimit. Kėto janė elementet tradicionale tė listuara nė doktrinėn e ashtuquajtur “luftė e drejtė”. Vlerėsimi i kėtyre kushteve morali i ligjshėm i pėrket gjykimit tė matur tė atyre qė kanė pėrgjegjėsinė e tė mirės sė pėrbashkėt”.1050

    Nėse kjo pėrgjegjėsi justifikon zotėrimin e mjeteve tė mjaftueshme pėr ushtrimin e tė drejtės pėr mbrojtje, mbetet detyrimi qė Shtetet tė bėjnė gjithēka ėshtė e mundur “pėr tė garantuar kushtet e paqes jo vetėm nė territorin e tyre, por nė mbarė botėn”.1051 Nuk duhet tė harrojmė se “tjetėr ėshtė pėrdorimi i armėve me qėllim qė popujt tė mbrohen nė mėnyrė tė ligjshme, tjetėr ėshtė tė duash tė nėnshtrosh kombe tė tjera. As fuqia e luftės nuk e bėn tė ligjshėm ēdo angazhim tė saj ushtarak apo politik. As nuk bėhet gjithēka e ligjshme mes palėve ndėrluftuese, kur lufta tashmė pėr fat tė keq ka shpėrthyer”.1052

501    Karta e Kombeve tė Bashkuara, qė buron nga tragjedia e Luftės sė Dytė Botėrore dhe e drejtuar pėr t’i ruajtur brezat e rinj nga kamzhiku i luftės, bazohet nė ndalimin e pėrgjithėsuar tė pėrdorimit tė forcės pėr tė zgjidhur mosmarrėveshjet mes Kombeve, pėrjashto dy raste: mbrojtjen e ligjshme dhe masat e marra nga Kėshilli i Sigurimit nė rrethin e pėrgjegjėsive tė veta pėr tė ruajtur paqen. Nė ēdo rast, ushtrimi i tė drejtės pėr t’u mbrojtur duhet tė respektojė “kufijtė tradicionalė tė nevojės dhe tė pėrpjestueshmėrisė”.1053

    Pastaj, pėr sa i pėrket njė veprimi luftarak parandalues, tė hedhur pa prova tė qarta qė njė agresion ėshtė duke nisur, ai nuk mund tė mos ngrejė pyetje tė rėnda nėn profilin moral dhe juridik. Pėr kėtė, vetėm njė vendim i organizmave kompetentė, mbi bazėn e vėrtetimeve tė pėrpikta dhe motivimeve tė bazuara, mund t’u japė ligjėsim ndėrkombėtar pėrdorimit tė forcės sė armatosur, duke identifikuar situata tė pėrcaktuara si njė kėrcėnim pėr paqen dhe duke autorizuar njė ndėrhyrje nė sferėn e zotėrimit qė i rezervohet njė Shteti.

b) Mbrojtja e paqes

502    Kėrkesat e mbrojtjes sė ligjshme justifikojnė ekzistencėn, nė Shtete, tė forcave tė armatosura, veprimi i tė cilave duhet tė vihet nė shėrbim tė paqes: ata tė cilėt e ruajnė me kėtė shpirt sigurinė dhe lirinė e njė Vendi japin njė ndihmesė tė pėrnjėmendtė pėr paqen.1054 Ēdo person qė shėrben nė forcat e armatosura ėshtė konkretisht i thirrur qė tė mbrojė tė mirėn, tė vėrtetėn dhe drejtėsinė nė botė; jo tė paktė janė ata qė nė kėtė kontekst kanė flijuar jetėn e tyre pėr kėto vlera dhe pėr tė mbrojtur jetė tė pafajshme. Numri nė rritje i ushtarakėve qė veprojnė nė gjirin e forcave shumėkombėshe, nė rrethin e “misioneve humanitare dhe tė paqes”, tė nxitura nga Kombet e Bashkuara, ėshtė njė fakt domethėnės.1055

503    Ēdo anėtar i forcave tė armatosura ėshtė moralisht i detyruar qė t’u kundėrvihet urdhrave qė nxisin kryerjen e krimeve kundėr tė drejtės sė popujve dhe tė parimeve tė tyre universale.1056 Ushtarakėt mbesin plotėsisht pėrgjegjės tė akteve qė kryejnė nė dhunim tė tė drejtave tė personave dhe tė popujve apo tė normave tė sė drejtės ndėrkombėtare humanitare. Akte tė tilla nuk mund tė justifikohen me motivin e dėgjesės ndaj urdhrave tė eprorėve.

    Kundėrshtuesit pėr arsye tė ndėrgjegjes, tė cilėt nuk pranojnė nė parim kryerjen e shėrbimit ushtarak kur ai ėshtė i detyruar, pasi ndėrgjegjja e tyre i ēon tė mos pranojnė ēdo pėrdorim tė forcės apo tė pjesėmarrjes nė njė konflikt tė caktuar, duhet tė jenė tė gatshėm qė tė bėjnė shėrbime tė tjera: “Duket… e drejtė qė ligjet tė mendojnė me mirėkuptim rastin e atij qė pėr arsye tė ndėrgjegjes kundėrshton tė pėrdorė armė, ndėrsa pranon njė formė tjetėr shėrbimi ndaj bashkėsisė njerėzore”.1057

c) Detyra pėr tė mbrojtur tė pafajshmit

504    E drejta e pėrdorimit tė forcės pėr qėllime mbrojtjeje tė ligjshme lidhet me detyrėn pėr tė mbrojtur dhe pėr tė ndihmuar viktimat e pafajshme qė nuk mund ta mbrojnė veten nga agresori. Nė konfliktet e erės moderne, shpesh brenda tė njėjtit Shtet, dispozitat e tė drejtave ndėrkombėtare humanitare duhet tė pėrmbushen plotėsisht. Nė shumė e shumė rrethana popullata civile goditet, ndonjėherė edhe si objektiv luftarak. Nė disa raste ajo masakrohet brutalisht apo dėbohet nga shtėpitė dhe nga toka e vet me shpėrngulje tė detyruar, nėn pretekstin e njė “pastrimi etnik”1058 tė papranueshėm. Nė kėto rrethana tragjike, ėshtė e nevojshme qė ndihmat humanitare tė arrijnė tek popullatat civile dhe tė mos pėrdoren kurrė pėr tė kushtėzuar pėrfituesit e kėtyre tė mirave: e mira e personit njerėzor duhet tė ketė pėrparėsinė mbi interesat e palėve nė konflikt.

505    Parimi i humanizmit, domethėnė i tė qenėt i njerėzishėm, i shkruar nė ndėrgjegjen e ēdo personi dhe populli, bashkėmbart detyrimin e mbrojtjes sė popullatės civile nga efektet e luftės: “Ai minimum i mbrojtjes sė dinjitetit tė ēdo qenieje njerėzore, tė garantuar nga e drejta ndėrkombėtare humanitare, tepėr shpesh dhunohet nė emėr tė kėrkesave ushtarake apo politike, qė kurrė nuk do tė duhej tė kishin epėrsinė mbi vlerat e personit njerėzor. Sot ndihet nevoja pėr tė gjetur njė miratim tė ri rreth parimeve humanitare dhe pėrforcimit tė themeleve pėr tė penguar pėrsėritjen e mizorive dhe tė abuzimeve”.1059

    Njė kategori e veēantė e viktimave tė luftės ėshtė ajo e refugjatėve, tė shtrėnguar nga luftimet pėr tė ikur nga vendet ku jetojnė zakonisht, deri nė gjetjen e njė strehimi nė vende tė ndryshme prej atyre ku ata kanė lindur. Kisha ėshtė afėr tyre, jo vetėm me praninė baritore dhe me ndihmėn materiale, por edhe me angazhimin pėr tė mbrojtur dinjitetin e tyre njerėzor: Pėrkujdesi pėr refugjatėt duhet tė shtyhet qė tė pėrforcojė dhe tė theksojė tė drejtat njerėzore, tė njohura universalisht dhe tė kėrkojė qė edhe pėr ta tė realizohen efektivisht”.1060

506    Tentativat pėr tė zhdukur grupe tė tėra kombėtare, etnike, fetare apo gjuhėsore janė krime kundėr Hyjit e kundėr vetė njerėzimit dhe pėrgjegjėsit e kėtyre krimeve duhet tė thirren qė tė pėrgjigjen pėrpara drejtėsisė.1061 Shekulli XX ėshtė shėnuar tragjikisht nga disa genocide: prej atyre armene tek ato ukrainase, nga ato kamboxhiane tek ato tė zhvilluara nė Afrikė dhe Ballkan. Mes atyre dallohet holokausti i popullit hebre, Shoah-u: “ditėt e Shoah-ut kanė shėnuar njė natė tė vėrtetė nė histori, duke regjistruar krime tė padėgjuara kundėr Hyjit dhe kundėr njeriut”.1062

    Bashkėsia ndėrkombėtare nė tėrėsinė e vet ka detyrimin moral qė tė ndėrhyjė nė dobi tė atyre grupeve mbijetesa e tė cilėve kėrcėnohet apo tė cilėve u dhunohen nė pėrmasa tė mėdha tė drejtat themelore. Shtetet, si pjesė e njė Bashkėsie ndėrkombėtare, nuk mund tė qėndrojnė shpėrfillės: pėrkundrazi, nėse tė gjitha mjetet e tjera nė dispozicion do tė shfaqeshin tė paefektshme, ėshtė “e ligjshme dhe madje me vend tė angazhohemi me nisma konkrete pėr tė ēarmatosur agresorin”.1063 Parimi i sovranitetit kombėtar nuk mund tė parashtrohet si motiv pėr tė penguar ndėrhyrjen nė mbrojtje tė viktimave.1064 Masat qė pėrdoren duhet tė zbatohen nė respetimin e plotė tė sė drejtės ndėrkombėtare dhe parimit themelor tė barazisė mes Shteteve.

    Bashkėsia ndėrkombėtare ėshtė pajisur edhe me njė Gjykatė Penale Ndėrkombėtare pėr ndėshkimin e pėrgjegjėsve tė akteve veēanėrisht tė rėnda: krime genocidi, krime kundėr njerėzimit, krime kundėr luftės, krime agresioni. Magjisteri nuk ka munguar tė mbėshtesė vazhdimisht nisma tė tilla.1065

d) Masa kundėr atij qė kėrcėnon paqen

507 Sanksionet, nė format e parashikuara nga rendi ndėrkombėtar bashkėkohor, kanė pėr qėllim tė korrigjojnė sjelljen e qeverisė sė njė Vendi qė dhunon rregullat e bashkėjetesės ndėrkombėtare paqėsore dhe tė rregulluar e tė orientuar kah njė qėllim apo qė vė nė praktikė forma tė rėnda shtypjeje ndaj popullatave.

    Qėllimi i sanksioneve duhet tė saktėsohet nė mėnyrė tė qartė dhe masat qė merren duhet tė verifikohen periodikisht nga organizma kompetentė tė Bashkėsisė ndėrkombėtare, pėr njė vlerėsim objektiv tė efektshmėrisė dhe tė ndikimit tė tyre real mbi popullatat civile. Qėllimi i vėrtetė i kėtyre masave ėshtė ai i hapjes sė rrugės sė bisedimeve dhe tė dialogut. Sanksionet nuk duhet tė zėvendėsojnė kurrė njė mjet ndėshkimi tė drejtpėrdrejtė kundėr njė popullate tė tėrė: nuk ėshtė e ligjshme qė pėr kėto sanksione tė vuajnė popullata tė tėra dhe sidomos anėtarėt e tyre mė tė prekshėm. Sanksionet ekonomike, nė veēanti, janė njė mjet qė duhet tė pėrdoren me shumė maturi dhe qė duhet t’u nėnshtrohen kritereve tė rrepta juridike dhe etike.1066 Embargoja50* ekonomike duhet tė kufizohet nė kohė dhe nuk mund tė justifikohet kur efektet qė prodhojnė bien mbi tė gjithė pa pėrjashtim.

e) Ēarmatimi

508    Doktrina shoqėrore propozon pikėsynimin e njė “ēarmatimi tė pėrgjithshėm, tė ekuilibruar dhe tė kontrolluar”.1067 Shtimi i stėrmadh i armėve paraqet njė kėrcėnim tė rėndė pėr qėndrueshmėrinė dhe paqen. Parimi i mjaftueshmėrisė, nė fuqi tė tė cilit njė Shtet mund tė zotėrojė vetėm mjetet e nevojshme pėr mbrojtjen e vet tė ligjshme, duhet tė zbatohet si nga Shtetet qė blejnė armė, ashtu edhe nga ata qė i prodhojnė dhe furnizojnė me armė.1068 Ēdo grumbullim i tepėrt i armėve, apo ēdo tregtim i pėrgjithėsuar i tyre, nuk mund tė justifikohen moralisht; kėto dukuri duhet tė vlerėsohen edhe nė dritėn e normativės ndėrkombėtare nė lėndėn e mos-shtimit, tė prodhimit, tė tregtimit dhe tė pėrdorimit tė llojeve tė ndryshme tė armatimeve. Armėt kurrė nuk duhet tė konsiderohen njėlloj me tė mirat e tjera tė shkėmbyeshme nė nivel botėror apo tregjet e brendshme.1069

    Magjisteri, pėrveē kėsaj, ka shprehur njė vlerėsim moral pėr dukurinė e frikėsimit51*: “Grumbullimi i armėve shumė vetėve u duket njė mėnyrė paradoksale pėr tė prapėsuar nga lufta kundėrshtarė tė mundshėm. Kėta shohin nė kėtė grumbullim mjetin mė tė efektshėm qė ka pėr qėllim tė sigurojė paqen mes kombeve. Gara e armatimeve nuk e siguron paqen. Larg nga zhdukja e shkaqeve tė luftės, ajo rrezikon t’i rėndojė ato”.1070 Politikat e frikėsimit bėrthamor, tipike pėr periudhėn e ashtuquajtur Lufta e Ftohtė, duhet tė zėvendėsohen me masa konkrete ēarmatimi, tė bazuara nė dialogun dhe bisedimet shumėpalėshe.

509    Armėt e shkatėrrimit nė masė  biologjike, kimike dhe bėrthamore  paraqesin njė kėrcėnim veēanėrisht tė rėndė; ata qė i zotėrojnė kanė njė pėrgjegjėsi tė stėrmadhe pėrpara Hyjit dhe krejt njerėzimit.1071 Parimi i mos-pėrhapjes sė armėve bėrthamore, sė bashku me masat pėr ēarmatimin bėrthamor, ashtu si edhe ndalimi i testeve bėrthamore, janė objektiva tė lidhura shumė mes tyre, qė duhet tė arrihen sa mė shpejt nėpėrmjet kontrollesh tė efektshme nė nivel ndėrkombėtar.1072 Ndalimi i zhvillimit, i prodhimit, i grumbullimit dhe i pėrdorimit tė armėve kimike dhe biologjike, si edhe masat paraprake qė diktojnė shkatėrrimin e tyre, plotėsojnė kuadrin normativ ndėrkombėtar pėr tė ndaluar kėto armė tė kobshme,1073 pėrdorimi i tė cilave ėshtė riprovuar nė mėnyrė eksplicite nga Magjisteri: “Ēdo veprim luftarak qė, nė mėnyrė tė padallimtė, synon shkatėrrimin e qyteteve tė tėra apo tė rajoneve tė gjera bashkė me banorėt e tyre ėshtė njė krim kundėr Hyjit dhe kundėr njeriut, qė duhet tė dėnohet me vendosmėri dhe pa ngurrim”.1074

510    Ēarmatimi duhet tė shtrihet nė ndalimin e armėve qė shkaktojnė efekte traumatike tė tepėrta apo qė godasin tė gjithė pa pėrjashtim, si edhe minat antinjeri, njė lloj armėsh tė vogla, nė mėnyrė ēnjerėzore tinėzare, pasi vazhdojnė tė godasin edhe shumė kohė pas pėrfundimit tė veprimeve luftarake: Shtetet qė i prodhojnė, qė i tregtojnė apo qė ende i pėrdorin, marrin pėrsipėr pėrgjegjėsinė e vonimit tė rėndė tė zhdukjes sė plotė tė kėtyre mjeteve vdekjeprurėse.1075 Bashkėsia ndėrkombėtare duhet tė vazhdojė qė tė angazhohet nė veprimtarinė e ēminimit, duke nxitur njė bashkėveprim tė efektshėm, pėrfshirė formimin teknik, me Vendet qė nuk i kanė kėto mjete tė pėrshtatshme pėr tė bėrė bonifikimin shumė urgjent tė territoreve tė tyre dhe qė nuk janė nė gjendje t’u japin njė asistencė tė pėrshtatshme viktimave tė luftės.

511    Masa tė pėrshtatshme janė tė nevojshme qė tė ndėrmerren me kontrollin e prodhimit, tė shitjes, tė importimit dhe tė eksportimit tė armėve tė lehta dhe individuale, qė lehtėsojnė shumė shfaqje tė dhunės. Shitja dhe trafikimi i kėtyre armėve pėrbėn njė kėrcėnim serioz pėr paqen: ato vrasin mė shumė dhe pėrdoren mė sė shumti nė konfliktet jo-ndėrkombėtare; mundėsia e tyre e pėrdorimit e shton rrezikun e konflikteve tė reja dhe intensitetin e atyre nė zhvillim e sipėr. Qėndrimi i Shteteve qė zbatojnė kontrolle tė rrepta nė transferimin ndėrkombėtar tė armėve tė rėnda, ndėrsa nuk parashikojnė kurrė, ose vetėm nė raste tė rralla, kufizime pėr tregun e armėve tė lehta dhe individuale, ėshtė njė kontradiktė e papranueshme. Ėshtė e domosdoshme dhe urgjente qė Qeveritė tė pėrdorin rregulla tė pėrshtatshme pėr tė kontrolluar prodhimin, grumbullimin, shitjen dhe trafikimin e kėtyre armėve,1076 qė tė kundėrshtojė kėshtu pėrhapjen nė rritje, nė pjesėn mė tė madhe mes grupe luftėtarėsh qė nuk i pėrkasin forcave ushtarake tė njė Shteti.

512    Pėrdorimi i fėmijėve dhe i adoleshentėve si ushtarė nė konfliktet e armatosura  me gjithė faktin se mosha e tyre shumė e njomė nuk do tė duhej ta lejonte rekrutimin e tyre  duhet tė denoncohet. Ata janė tė detyruar me forcė qė tė luftojnė, ose e zgjedhin me nismė tė tyre pa qenė plotėsisht tė vetėdijshėm pėr rrjedhojat. Bėhet fjalė pėr fėmijė tė privuar jo vetėm nga arsimimi, qė do tė duhej tė kishin marrė, dhe nga njė fėmijėri normale, por edhe tė stėrvitur pėr tė vrarė: e gjithė kjo pėrbėn njė krim tė patolerueshėm. Angazhimi i tyre nė forcat luftarake tė ēfarėdo lloji duhet tė ndalohet; njėkohėsisht, duhet t’u jepet gjithė ndihma e duhur pėr pėrkujdesjen, edukimin dhe riaftėsimin e atyre qė pėrfshihen nė luftime.1077

f) Dėnimi i terrorizmit

513    Terrorizmi ėshtė njėra prej formave mė brutale tė dhunės qė sot pėrfshin Bashkėsinė ndėrkombėtare: ai mbjell urrejtje, vdekje, dėshirė pėr hakmarrje dhe raprezalje.1078 Nga strategji armiqėsore tipike vetėm pėr disa organizata ekstremiste, qė kanė pėr qėllim shkatėrrimin e objekteve dhe vrasjen e personave, terrorizmi ėshtė shndėrruar nė njė rrjet tė errėt bashkėfajėsie politike, pėrdor edhe mjete tė sofistikuara teknike, pėrdor shpesh shfrytėzon burime financiare dhe pėrpunon strategji nė shkallė tė gjerė, duke goditur persona krejt tė pafajshėm, viktima tė rastėsishme tė veprimeve terroristike.1079 Shenjė e goditjeve terroristike janė, nė pėrgjithėsi, vendet e jetės sė pėrditshme dhe jo objektivat ushtarake nė kontekstin e njė lufte tė shpallur. Terrorizmi vepron dhe godet nė errėsirė, jashtė rregullave me tė cilat njerėzit kanė kėrkuar tė disiplinojnė, pėr shembull nėpėrmjet tė drejtės ndėrkombėtare humanitare, konfliktet e tyre: “Nė shumė raste pėrdorimi i metodave tė terrorizmit ėshtė konsideruar si njė sistem i ri lufte”.1080 Nuk duhet tė lihen nė harresė shkaqet qė mund ta motivojnė kėtė formė tė papranueshme rivendikimi. Lufta kundėr terrorizmit supozon detyrėn morale qė tė ndihmojė krijimin e kushteve me qėllim qė ai tė mos lindė apo tė mos zhvillohet.

514    Terrorizmi duhet tė dėnohet nė mėnyrėn mė absolute. Ai shfaq njė pėrēmim total ndaj jetės njerėzore dhe asnjė motivim s’mund ta justifikojė atė, meqė njeriu ėshtė gjithmonė qėllim dhe kurrė mjet. Aktet e terrorizmit godasin thellėsisht dinjitetin njerėzor dhe pėrbėjnė njė fyerje ndaj krejt njerėzimit: “Pėr kėtė ekziston e drejta qė tė mbrohemi nga terrorizmi”.1081 Kjo e drejtė megjithatė nuk mund tė ushtrohet nė boshllėkun e rregullave morale dhe juridike, pasi lufta kundėr terroristėve bėhet duke respektuar tė drejtat e njeriut dhe parimet e njė Shteti tė sė drejtės.1082 Identifikimi i fajtorit duhet tė provohet siē i takon, pasi pėrgjegjėsia penale ėshtė gjithmonė personale dhe pra, nuk mund t’u shtrihet feve, Kombeve dhe etnive, tė cilave u pėrkasin terroristėt. Bashkėpunimi ndėrkombėtar kundėr veprimtarisė terroristike “nuk mund tė kufizohet vetėm nė veprimet shtypėse dhe ndėshkuese. Ėshtė thelbėsore qė, edhe atėherė kur pėrdorimi i forcės ėshtė i nevojshėm, ky duhet tė shoqėrohet me njė analizė tė guximshme dhe tė kthjellėt tė motiveve qė qėndrojnė nėn sulmet terroristike”.1083 Ėshtė i nevojshėm edhe njė angazhim i posaēėm nė planin “politik dhe pedagogjik”1084 pėr tė zgjidhur, me guxim dhe vendosmėri, problemet qė, nė disa situata dramatike, mund ta ushqejnė terrorizmin: “Rekrutimi i terroristėve, nė fakt, ėshtė mė i lehtė nė kontekstet shoqėrore nė tė cilat mbillet urrejtje, tė drejtat shkelen dhe situatat e padrejtėsisė janė toleruar tepėr gjatė”.1085

515    Ėshtė pėrdhosje dhe blasfemi vetėshpallja terroristė nė emėr tė Hyjit:1086 sepse nė kėtė mėnyrė njė njeri i tillė instrumentalizon edhe Hyjin dhe jo vetėm njeriun, sepse njė njeri si ai hiqet sikur e zotėron krejtėsisht tė vėrtetėn e Tij, nė vend qė tė kėrkojė tė jetė i zotėruar prej vetė tė vėrtetės. Tė pėrkufizosh “martirė” ata qė vdesin duke kryer akte terroriste do tė thotė ta pėrmbysėsh konceptin e martirizimit, qė ėshtė dėshmia e atij qė vritet pėr tė mos hequr dorė prej Hyjit dhe prej dashurisė sė Tij dhe jo ai qė vret nė emėr tė Hyjit.

    Asnjė fe nuk mund ta tolerojė terrorizmin dhe, aq mė pak, ta predikojė atė.1087 Fetė janė tė angazhuara tė bashkėpunojnė pėr tė hequr shkaqet e terrorizmit dhe pėr tė nxitur miqėsinė mes popujve.1088

IV. NDIHMESA E KISHĖS PĖR PAQEN

516    Nxitja e paqes nė botė ėshtė pjesė integruese e misionit me tė cilin Kisha vazhdon veprėn shėlbuese tė Krishtit nė tokė. Kisha, nė fakt, ėshtė, nė Krishtin, «”sakrament” domethėnė shenjė dhe njė vegėl paqeje nė botė dhe pėr botėn».1089 Nxitja e paqes sė vėrtetė ėshtė njė shprehje e fesė sė krishterė nė dashurinė qė Hyji ushqen pėr ēdo qenie njerėzore. Nga feja liruese nė dashurinė e Hyjit rrjedh njė vizion i ri pėr botėn dhe njė mėnyrė e re pėr t’iu afruar tjetrit, si nė qoftė ai njė person i vetėm apo njė popull i tėrė: ėshtė njė fe qė ndryshon dhe ripėrtėrin jetėn, e frymėzuar nga paqja qė Krishti u ka lėnė apostujve tė Vet (krh. Gjn 14, 27). E shtyrė vetėm nga kjo fe, Kisha dėshiron ta nxisė njėsinė e tė krishterėve dhe njė bashkėpunim tė frytshėm me besimtarėt e feve tė tjera. Diferencat fetare nuk mund dhe nuk duhet tė pėrbėjnė njė shkak pėr konflikt: kėrkimi i pėrbashkėt i paqes nga ana e tė gjithė besimtarėve ėshtė njė faktor i fortė njėsie mes popujve.1090 Kisha fton persona, popuj, Shtete dhe Kombe qė tė bėhen pjesėmarrės tė shqetėsimit tė saj pėr rivendosjen dhe konsolidimin e paqes duke theksuar, nė veēanti, funksionin e rėndėsishėm tė sė drejtės ndėrkombėtare.1091

517    Kisha mėson se njė paqe e vėrtetė ėshtė e mundshme vetėm nga falja dhe pajtimi.1092 Nuk ėshtė e lehtė tė falėsh pėrpara rrjedhojave tė luftės dhe tė konflikteve, sepse dhuna, sidomos kur tė ēon “deri nė humnerat e ēnjerėzimit dhe tė pikėllimit”,1093 lė gjithmonė nė trashėgimi njė barrė tė rėndė dhimbjesh, qė mund tė lehtėsohet vetėm nga njė reflektim i thelluar, i ndershėm dhe i guximshėm, qė bėhet nga palėt kundėrshtare dhe qė duhet tė jetė i aftė pėr t’i trajtuar vėshtirėsitė e sotme me njė qėndrim tė pastruar nga pendimi. Pesha e tė kaluarės, qė nuk mund tė harrohet, mund tė pranohet vetėm nė prani tė njė falje tė ndėrsjellė tė dhėnė e tė marrė: bėhet fjalė pėr njė itinerar tė gjatė dhe tė vėshtirė, por jo tė pamundur.1094

518    Falja e ndėrsjellė nuk duhet t’i shfuqizojė kėrkesat e drejtėsisė as, aq mė pak, tė pengojė ecjen qė tė ēon tek e vėrteta: drejtėsia dhe e vėrteta pėrfaqėsojnė, pėrkundrazi, kushtet paraprake konkrete tė pajtimit. Rezultojnė tė pėrshtatshme nismat qė kanė pėr qėllim krijimin e Organizmave gjyqėsore ndėrkombėtare. Organizma tė tilla, duke pėrfituar nga parimi i juridiksionit universal dhe i mbajtur nga procedura tė pėrshtatshme, qė respektojnė tė drejtat e tė pandehurve dhe tė viktimave, mund tė vėrtetojnė tė vėrtetėn mbi krimet e kryera gjatė konflikteve tė armatosura.1095 Ėshtė e nevojshme, megjithatė, tė shkohet pėrtej pėrcaktimit tė sjelljeve kriminale, qoftė tė atyre qė bashkėmbartin njė veprim aktiv, qoftė tė atyre qė bashkėmbartin moskryerjen e njė veprimi qė duhej bėrė dhe pėrtej vendimeve nė lidhje me procedurat e dėmshpėrblimit, pėr tė arritur vendosjen e marrėdhėnieve tė mirėpritjes sė ndėrsjellė mes popujve tė ndarė, me vulėn e pajtimit.1096 Ėshtė e nevojshme, gjithashtu, tė nxitet respektimi i tė drejtės sė paqes: kjo e drejtė “favorizon krijimin e njė shoqėrie brenda sė cilės vendi i marrėdhėnieve tė forcės zėvendėsohet nga marrėdhėniet e bashkėpunimit, duke pasur parasysh tė mirėn e pėrbashkėt”.1097

519    Kisha lufton pėr paqen me lutje. Lutja hap zemrėn jo vetėm pėr njė marrėdhėnie tė thellė me Hyjin, por edhe nė takimin me tė afėrmin nėn shenjėn e respektit, tė besimit, tė mirėkuptimit, tė vlerėsimit dhe tė dashurisė.1098 Lutja pėrhap guxim dhe mbėshtet tė gjithė “miqtė e vėrtetė tė paqes”,1099 tė cilėt kėrkojnė ta nxisin atė nė rrethana tė ndryshme nė tė cilat jetojnė. Lutja liturgjike ėshtė “kulmi drejt tė cilės priret veprimi i Kishės dhe njėherazi edhe burimi prej sė cilės rrjedh krejt forca e saj”;1100 nė veēanti kremtimi eukaristik, “burim dhe kulm i krejt jetės sė krishterė”,1101 ėshtė burimi i pashtershėm i ēdo angazhimi autentik tė krishterė pėr paqen.1102

520    Ditėt Botėrore tė Paqes janė kremtime me intensitet tė veēantė pėr lutjen e kėrkimit tė paqes dhe pėr angazhimin e ndėrtimit tė njė bote paqeje.

Papa Pali VI i themeloi kėto ditė me qėllim qė “t’ua kushtonte mendimeve dhe qėllimeve tė paqes njė kremtim tė veēantė ditėn e parė tė vitit shoqėror”.1103 Mesazhet papnore pėr kėtė rast tė pėrvitshėm pėrbėjnė njė burim tė pasur pėrditėsimi dhe zhvillimi tė doktrinės shoqėrore dhe tregojnė veprimin e vazhdueshėm baritor tė Kishės nė dobi tė paqes: “Paqja rrėnjoset vetėm nėpėrmjet paqes, asaj paqeje qė s’ėshtė e shkėputur nga detyrat e drejtėsisė, por qė ushqehet nga flijimi vetjak, zemėrbutėsia, mėshira, dashuria”.1104

 

PJESA E TRETĖ

"Pėr Kishėn mesazhi shoqėror i Ungjillit
nuk duhet tė konsiderohet si njė teori,
por para sė gjithash si njė themel
dhe njė motivim pėr veprim".

(Centesimus annus, 57)

KAPITULLI I DYMBĖDHJETĖ

DOKTRINA SHOQĖRORE
DHE VEPRIMI KISHTAR

I. VEPRIMI BARITOR NĖ RRETHIN SHOQĖROR

a) Doktrina shoqėrore dhe inkulturimi52* i fesė

521    E vetėdijshme pėr forcėn ripėrtėritėse tė krishterimit edhe pėrballė kulturave e realiteteve shoqėrore,1105 Kisha jep ndihmesėn e mėsimit tė vet pėr ndėrtimin e bashkėsisė sė njerėzve, duke treguar domethėnien shoqėrore tė Ungjillit.1106 Nė fund tė Tetėqindės, Magjisteri i Kishės i trajtoi nė mėnyrė organike ēėshtjet e rėnda shoqėrore tė kėsaj epoke, duke vendosur “njė paradigmė tė pėrhershme pėr Kishėn. Kjo e fundit, nė fakt, ka pėr tė thėnė fjalėn e vet pėrpara disa situatave tė caktuara njerėzore, individuale dhe bashkėsiore, kombėtare dhe ndėrkombėtare, pėr tė cilat formulon njė doktrinė tė vėrtetė, njė corpus, qė i mundėson tė analizojė realitetet shoqėrore, tė shprehet pėr to dhe tė tregojė orientime pėr zgjidhjen e drejtė tė problemeve qė rrjedhin prej kėtyre situatave”.1107 Ndėrhyrja e Papa Leonit XIII mbi realitetin shoqėroro-politik tė kohės sė vet me enciklikėn “Rerum novarum” «i dha Kishės gati njė “statut qytetarie” pėr realitetet e ndryshueshme tė jetės publike dhe kjo do tė rrėnjosej edhe mė shumė nė vijim».1108

522    Kisha, me doktrinėn e vet shoqėrore, ofron sidomos njė vizion tėrėsor dhe njė kuptim tė plotė tė njeriut, nė pėrmasėn e vet vetjake dhe shoqėrore. Antropologjia e krishterė, duke zbuluar dinjitetin e padhunueshėm tė ēdo personi, i fut realitetet e punės, tė ekonomisė, tė politikės nė njė perspektivė origjinale, qė ndriēon vlerat autentike njerėzore dhe qė frymėzon e mban angazhimin e dėshmisė sė krishterė nė rrethet e jetės personale, kulturore dhe shoqėrore. Falė “fryteve tė para tė Shpirtit Shenjt” (Rom 8, 23), i krishteri «bėhet i aftė pėr tė pėrmbushur ligjin e ri tė dashurisė (krh. Rom 8, 1-11). Nga ky Shpirt Shenjt, qė ėshtė “pengu i trashėgimit tonė” (Ef 1, 14), krejt njeriu ripėrtėrihet sė brendshmi, deri nė “shpėrblimin e trupit tonė” (Rom 8, 23)».1109 Nė kėtė kuptim, doktrina shoqėrore vė nė dukje se si themeli i moralitetit tė ēdo tė vepruari shoqėror qėndron nė zhvillimin njerėzor tė personit dhe pėrcakton normėn e veprimit shoqėror nė pėrkim me tė mirėn e vėrtetė tė njerėzimit dhe nė angazhimin e orientuar pėr tė krijuar kushte qė i mundėsojnė ēdo njeriu tė vėrė nė jetė thirrjen e vet tėrėsore.

523    Antropologjia e krishterė gjallėron dhe mbėshtet veprėn baritore tė inkulturimit tė fesė, tė orientuar qė t’i ripėrtėrijė nga brenda, me forcėn e Ungjillit, kriteret e gjykimit, vlerat e pėrcaktuara, vijat e mendimit dhe modelet e jetės sė njeriut bashkėkohor: “me inkulturim Kisha bėhet shenjė mė e kuptueshme e asaj qė ėshtė dhe vegėl mė e pėrshtatshme e misionit”.1110 Bota bashkėkohore ėshtė e shėnuar nga njė frakturė mes Ungjillit dhe kulturės; njė vizion i shekullarizuar i shpėtimit priret ta ulė edhe krishterimin nė njė nivel “dijesh thjesht njerėzore, gati nė njė shkencė tė tė jetuarit mirė”.1111 Kisha ėshtė e vetėdijshme se duhet tė bėjė “njė hap tė madh pėrpara nė ungjillėzimin e saj, duhet tė hyjė nė njė etapė tė re historike tė dinamizmit tė saj misionar”.1112 Nė kėtė perspektivė baritore vendoset mėsimi shoqėror: «”Ungjillėzimi i ri”, pėr tė cilin bota moderne ka nevojė tė ngutshme… duhet tė numėrojė mes pėrbėrėsve tė vet thelbėsorė kumtimin e doktrinės shoqėrore tė Kishės».1113

b) Doktrina shoqėrore dhe baritorja shoqėrore

524    Referimi thelbėsor qė i bėhet doktrinės shoqėrore vendos pėr natyrėn, hedhjen e bazave, nyjėzimin dhe zhvillimet e baritores shoqėrore. Ajo ėshtė shprehje e mbarėshtimit tė ungjillėzimit shoqėror, tė orientuar pėr tė ndriēuar, pėr tė stimuluar dhe pėr tė asistuar nxitjen tėrėsore tė njeriut nėpėrmjet veprimtarisė praktike tė lirimit tė krishterė, nė perspektivėn e vet tokėsore dhe transhendente. Kisha jeton dhe vepron nė histori, duke ndėrvepruar me shoqėrinė dhe kulturėn e kohės sė vet, pėr ta pėrmbushur misionin e vet qė t’u komunikojė tė gjithė njerėzve risinė e kumtimit tė krishterė, nė konkretėsinė e vėshtirėsive tė tyre, tė luftėrave dhe tė sfidave, kėshtu qė feja i ndriēon pėr t’i kuptuar ato nė tė vėrtetėn se “hapja ndaj dashurisė sė Krishtit ėshtė lirimi i vėrtetė”.1114 Baritorja shoqėrore ėshtė shprehja e gjallė dhe konkrete e njė Kishe plotėsisht tė vetėdijshme pėr misionin e saj ungjillėzues tė realiteteve shoqėrore, ekonomike, kulturore dhe politike tė botės.

525    Mesazhi shoqėror i Ungjillit duhet ta orientojė Kishėn qė tė zhvillojė njė detyrė tė dyfishtė: t’i ndihmojė njerėzit qė tė zbulojnė tė vėrtetėn dhe tė zgjedhin udhėn pėr ta ndjekur atė; tė nxisė angazhimin e tė krishterėve qė ta dėshmojnė, me zell shėrbimi, Ungjillin nė fushėn shoqėrore: “Sot mė shumė se kurrė fjala e Hyjit nuk mund tė kumtohet dhe tė dėgjohet nėse ajo nuk shoqėrohet me dėshminė e fuqisė sė Shpirtit Shenjt qė vepron nė tė vepruarin e tė krishterėve tė vėnė nė shėrbim tė vėllezėrve, tamam mbi ato pika ku ėshtė nė lojė ekzistenca dhe e ardhmja e tyre”.1115 Nevoja e njė ungjillėzimi tė ri bėn qė Kisha tė kuptojė “se mesazhi i saj shoqėror do tė gjejė besueshmėri nė dėshminė e veprave, mė parė se nė koherencėn dhe logjikėn e saj tė brendshme”.1116

526    Doktrina shoqėrore dikton kriteret themelore tė veprimit baritor nė fushėn shoqėrore: kumtimi i Ungjillit; ballafaqimi i mesazhit ungjillor me realitetet shoqėrore; projektimi i veprimeve qė kanė pėr qėllim ripėrtėritjen e kėtyre realiteteve, duke i bėrė nė pėrputhje me kėrkesat e moralit tė krishterė. Njė ungjillėzim i ri i shoqėrores kėrkon para sė gjithash kumtimin e Ungjillit: Hyji nė Jezu Krishtin shpėton ēdo njeri dhe krejt njeriun. Ky kumtim ia zbulon njeriun vetvetes dhe duhet tė bėhet parim pėr interpretimin e realiteteve shoqėrore. Nė kumtimin e Ungjillit, pėrmasa shoqėrore ėshtė thelbėsore dhe e pashmangshme, megjithėse nuk ėshtė e vetmja. Ajo duhet tė tregojė begatinė e pashtershme tė shpėtimit tė krishterė, edhe nėse njė realizim i pėrsosur dhe pėrfundimtar i realiteteve shoqėrore sipas Ungjillit nuk mund tė sendėrtohet nė histori: asnjė rezultat, edhe ai mė i arriri, nuk mund t’u ikė caqeve tė lirisė njerėzore dhe tensioneve eskatologjike tė ēdo realiteti tė krijuar.1117

527    Veprimi baritor i Kishės nė rrethin shoqėror duhet tė dėshmojė para sė gjithash tė vėrtetėn mbi njeriun. Antropologjia e krishterė mundėson njė shoshitje tė problemeve shoqėrore, pėr tė cilat nuk mund tė gjendet njė zgjidhje e mirė nėse nuk mbrohet karakteri trashendent i personit njerėzor, plotėsisht tė zbuluar nė fe.1118 Veprimi shoqėror i tė krishterėve duhet tė frymėzohet nga parimi themelor i qendėrsisė sė njeriut.1119 Nga kėrkesa pėr tė nxitur identitetin tėrėsor tė njeriut buron propozimi i atyre vlerave tė mėdha qė tė rregullojnė drejt dhe mirė njė bashkėjetesė tė renditur dhe tė begatė: e vėrteta, drejtėsia, dashuria, liria.1120 Baritorja shoqėrore pėrpiqet me qėllim qė ripėrtėritja e jetės publike tė jetė e lidhur me njė respektim tė njėmendtė tė kėtyre vlerave. Nė kėtė mėnyrė, Kisha, nėpėrmjet dėshmisė sė vet shumėformėshe ungjillore, synon tė nxisė vetėdijen e tė mirės sė tė gjithėve dhe tė secilit si burim i pashtershėm pėr zhvillimin e krejt jetės shoqėrore.

c) Doktrina shoqėrore dhe formimi

528    Doktrina shoqėrore ėshtė njė pikė referimi e domosdoshme pėr njė formim tė plotė tė krishterė. Kėmbėngulja e Magjisterit nė propozimin e kėsaj doktrine si burim frymėzues pėr apostullimin dhe veprimin shoqėror lind nga bindja se ajo pėrbėn njė burim tė jashtėzakonshėm formativ: “sidomos pėr besimtarėt laikė tė angazhuar nė mėnyra tė ndryshme nė fushėn shoqėrore dhe politike, ėshtė krejtėsisht e domosdoshme njė njohje mė e saktė e doktrinės shoqėrore tė Kishės”.1121 Kjo pasuri doktrinore nuk mėsohet dhe nuk njihet nė mėnyrė tė pėrshtatshme: edhe pėr kėtė arsye ajo nuk kthehet ashtu siē duhet nė sjellje konkrete.

529    Vlera formative e doktrinės shoqėrore njihet dhe pranohet mė mirė nė veprimtarinė katekistike.1122 Katekeza ėshtė mėsimi organik dhe sistematik i doktrinės sė krishterė, qė bėhet me qėllim qė t’i fusė tė krishterėt nė plotėsinė e jetės ungjillore.1123 Qėllimi i fundit i katekezės “ėshtė qė tė vėrė dikė jo vetėm nė kontrakt, por nė bashkėsi, nė intimitet me Jezu Krishtin”,1124 nė kėtė mėnyrė mund ta njohė dhe ta pranojė veprimin e Shpirtit Shenjt, nga i cili vjen dhurata e jetės sė re nė Krishtin.1125 Nė kėtė perspektivė bazė, nė shėrbimin e saj tė edukimit nė fe, katekeza nuk duhet tė lėrė jashtė, por “tė sqarojė, ashtu siē duhet … disa realitete, siē ėshtė veprimi i njeriut pėr lirimin e tij tėrėsor, kėrkimin e njė shoqėrie mė solidare dhe vėllazėrore, luftėrat pėr drejtėsi dhe ndėrtimin e paqes”.1126 Pėr kėtė qėllim ėshtė e nevojshme qė tė parapėrgatitet njė paraqitje tėrėsore e Magjisterit shoqėror, nė historinė e tij, nė pėrmbajtjet e tij dhe nė metodologjinė e tij. Njė lexim i drejtpėrdrejtė i enciklikave shoqėrore, i bėrė nė kontekstin kishtar, pasuron marrjen dhe vėnien e tyre nė jetė, falė ndihmesės sė kompetencave dhe profesionalizmave tė ndryshme tė pranishme nė bashkėsi.

530    Sidomos nė kontekstin e katekezės, ėshtė e rėndėsishme qė mėsimi i doktrinės shoqėrore tė orientohet pėr tė motivuar veprime pėr ungjillėzimin dhe njerėzorizimin e realiteteve tokėsore. Me kėtė doktrinė, nė fakt, Kisha shpreh njė dije teoriko-praktike qė mbėshtet angazhimin e shndėrrimit tė jetės shoqėrore, pėr ta bėrė gjithnjė e mė nė pėrputhje me planin hyjnor. Katekeza shoqėrore synon formimin e njerėzve qė, duke respektuar rendin moral, ta duan lirinė e vėrtetė, njerėz qė “me kriter personal t’i gjykojnė gjėrat nė dritėn e tė vėrtetės, t’i kryejnė veprimtaritė e tyre me ndjenjė pėrgjegjėsie dhe tė pėrpiqen tė ndjekin gjithēka ėshtė e vėrtetė dhe e drejtė, duke bashkėpunuar me gjithė qejf me tė tjerėt”.1127 Fiton njė vlerė tė jashtėzakonshme formative dėshmia e ofruar nga krishterimi i jetuar: “ėshtė jeta e shenjtėrisė, qė rishkėlqen nė shumė gjymtyrė tė Popullit tė Hyjit, tė pėrvuajtura dhe shpesh tė fshehura pėr sytė e njerėzve, qė pėrbėn udhėn mė tė thjeshtė dhe tėrheqėse nė tė cilėn mund tė pėrceptohet menjėherė bukuria e tė vėrtetės, forca liruese e dashurisė sė Hyjit, vlera e besnikėrisė sė pakushtėzuar ndaj tė gjitha kėrkesave tė ligjit tė Zotit, edhe nė rrethanat mė tė vėshtira”.1128

531    Doktrina shoqėrore duhet tė vihet nė bazė tė njė vepre tė dendur dhe tė vazhdueshme formimi, sidomos tė asaj qė u drejtohet tė krishterėve laikė. Ky formim duhet tė mbajė parasysh angazhimin e tyre nė jetėn civile: “u takon atyre, nėpėrmjet nismės sė tyre tė lirė dhe pa pritur nė mėnyrė pasive urdhra apo direktiva, qė ta depėrtojnė me shpirt tė krishterė mendėsinė dhe zakonet, ligjet dhe strukturat e bashkėsive tė tyre tė jetės”.1129 Niveli i parė i veprės formative drejtuar tė krishterėve laikė duhet t’i bėjė tė aftė qė t’u bėjnė ballė nė mėnyrė tė efektshme detyrave tė pėrditshme nė rrethin kulturor, shoqėror, ekonomik dhe politik, duke zhvilluar nė ta ndjenjėn e detyrės sė praktikuar nė shėrbim tė sė mirės sė pėrbashkėt.1130 Njė nivel i dytė ka tė bėjė me formimin e ndėrgjegjes politike pėr t’i pėrgatitur tė krishterėt laikė nė ushtrimin e pushtetit politik: “Ata qė janė apo qė mund tė bėhen tė pėrshtatshėm pėr karrierėn politike, tė vėshtirė por njėkohėsisht shumė tė fisshme, duhet tė pėrgatiten dhe tė kėrkojnė ta ndjekin atė pa u kujdesur pėr interesat vetjake dhe dobitė materiale”.1131

532    Institucionet edukative katolike mund dhe duhet tė zhvillojnė njė shėrbim tė ēmueshėm formativ, duke u angazhuar me zell tė veēantė pėr inkulturimin e mesazhit tė krishterė, apo pėr takimin e frytshėm mes Ungjillit dhe dijeve tė ndryshme. Doktrina shoqėrore ėshtė mjet i nevojshėm pėr njė edukim tė efektshėm tė krishterė pėr dashuri, drejtėsi, paqe, si edhe pėr tė pjekur vetėdijen e detyrave morale nė rrethin e kompetencave tė ndryshme kulturore dhe profesionale.

Njė shembull i rėndėsishėm institucioni formativ paraqitet nga “Javėt Shoqėrore” tė katolikėve qė Magjisteri gjithmonė ka nxitur. Ato pėrbėjnė njė vend cilėsor pėr shprehjen dhe rritjen e besimtarėve laikė, tė aftė pėr tė nxitur, nė njė nivel tjetėr, ndihmesėn e tyre specifike pėr ripėrtėritjen e rendit tokėsor. Nisma, e eksperimentuar prej shumė vitesh nė Vende tė ndryshme, ėshtė njė punishte e vėrtetė kulturore nė tė cilėn komunikohen dhe ballafaqohen reflektime dhe pėrvoja, studiohen problemet qė dalin dhe dallohen orientimet e reja vepruese.

533    Jo mė pak i rėndėsishėm duhet tė jetė angazhimi pėr ta pėrdorur doktrinėn shoqėrore pėr formimin e presbitėrve dhe tė kandidatėve pėr meshtari, tė cilėt, nė horizontin e pėrgatitjes mbarėshtimore, duhet tė pjekin njė njohje cilėsore tė mėsimit dhe tė veprimit baritor tė Kishės nė rrethin shoqėror dhe me njė interes tė ndier ndaj ēėshtjeve shoqėrore tė kohės sė tyre. Dokumenti i Kongregatės pėr Edukimin Katolik, “Orientime pėr studimin dhe mėsimin e doktrinės shoqėrore tė Kishės nė formimin meshtarak”,1132 ofron udhėzime tė qarta dhe dispozita pėr njė hedhje korrekte dhe tė pėrshtatshme tė bazave tė studimeve.

d) Nxitja e dialogut

534    Doktrina shoqėrore ėshtė njė mjet i efektshėm dialogu mes bashkėsive tė krishtera dhe bashkėsisė civile e politike, njė mjet i pėrshtatshėm pėr tė nxitur dhe pėr tė frymėzuar qėndrime korrekte dhe tė frytshme bashkėpunimi, sipas modaliteteve qė u pėrshtaten rrethanave. Angazhimi i autoriteteve civile dhe politike, tė thirrura pėr t’i shėrbyer thirrjes personale dhe shoqėrore tė njeriut, sipas kompetencės sė saj dhe me mjetet e veta, mund tė gjejė nė doktrinėn shoqėrore tė Kishės njė mbėshtetje tė rėndėsishme dhe njė burim tė pasur frymėzimi.

535    Doktrina shoqėrore ėshtė njė terren i begatė pėr kultivimin e dialogut dhe tė bashkėpunimit nė fushėn ekumenike, qė realizohet nė rrethe tė ndryshme, tashmė nė shkallė tė gjerė: nė mbrojtjen e dinjitetit tė personave njerėzorė; nė nxitjen e paqes; nė luftėn konkrete dhe tė efektshme kundėr mjerimeve tė kohės sonė, si uria dhe varfėria, analfabetizmi, mosshpėrndarja e drejtė e tė mirave dhe mungesa e banesave. Ky bashkėveprim shumėformėsh shton vetėdijen e vėllazėrisė nė Krishtin dhe lehtėson ecjen ekumenike.

536    Nė traditėn e pėrbashkėt tė Besėlidhjes sė Vjetėr, Kisha Katolike e di se mund tė dialogojė me vėllezėrit hebrenj edhe nėpėrmjet doktrinės sė saj shoqėrore, pėr tė ndėrtuar sė bashku njė tė ardhme drejtėsie dhe paqeje pėr tė gjithė njerėzit, bij tė tė vetmit Hyj. Pasuria e pėrbashkėt shpirtėrore favorizon njohjen e shoqishoqme dhe vlerėsimin e ndėrsjellė,1133 bazėn mbi tė cilėn mund tė rritet marrėveshja pėr kapėrcimin e ēdo diskriminimi dhe pėr mbrojtjen e dinjitetit njerėzor.

537    Doktrina shoqėrore karakterizohet edhe pėr njė apel tė vazhdueshėm pėr dialog mes tė gjithė besimtarėve tė feve tė botės, me qėllim qė tė dinė tė bashkėndajnė kėrkimin e formave mė tė pėrshtatshme tė bashkėpunimit: fetė kanė njė rol tė rėndėsishėm pėr arritjen e paqes, e cila varet nga angazhimi i pėrbashkėt pėr zhvillimin tėrėsor tė njeriut.1134 Nė shpirtin e Takimeve tė lutjes qė janė mbajtur nė Asizi,1135 Kisha vazhdon t’i ftojė besimtarėt e feve tė tjera pėr dialog dhe pėr tė favorizuar, nė ēdo vend, njė dėshmi tė efektshme tė vlerave tė pėrbashkėta pėr mbarė familjen njerėzore.

e) Subjektet e baritores shoqėrore

538    Kisha, nė pėrmbushjen e misionit tė vet, e angazhon mbarė popullin e Hyjit. Nė nyjėzimet e ndryshme dhe nė secilėn prej gjymtyrėve tė saj, sipas dhuratave dhe formave tė ushtrimit, tipike pėr ēdo thirrje, populli i Hyjit duhet t’i pėrgjigjet detyrės pėr tė kumtuar dhe pėr tė dėshmuar Ungjillin (krh. 1 Kor 9, 16), me vetėdijen se “misioni i pėrket tė gjithė tė krishterėve”.1136

    Edhe vepra baritore nė rrethin shoqėror ėshtė pėr tė gjithė tė krishterėt, tė thirrur pėr t’u bėrė subjekte aktive nė dėshmimin e doktrinės shoqėrore dhe pėr t’u futur plotėsisht nė traditėn e konsoliduar tė “zellshmėrisė sė begatė tė mijėra e mijėra njerėzve, qė, tė stimuluar nga Magjisteri shoqėror, janė pėrpjekur tė frymėzohen prej tyre pėr angazhimin e tyre nė botė”.1137 Tė krishterėt e sotėm, duke vepruar nė mėnyrė individuale, duhet tė dinė tė paraqiten si “njė lėvizje e madhe pėr mbrojtjen e personit njerėzor dhe pėr ruajtjen e dinjitetit tė tij”.1138

539    Nė Kishėn e veēantė, pėrgjegjėsi i parė i angazhimit baritor tė ungjillėzimit tė shoqėrores ėshtė Ipeshkvi, i ndihmuar nga meshtarėt, nga rregulltarėt dhe rregulltaret, nga besimtarėt laikė. Me njė referim tė veēantė ndaj realiteteve lokale, Ipeshkvi ka pėrgjegjėsinė qė ta nxisė mėsimin dhe pėrhapjen e doktrinės shoqėrore, pėr tė cilėn ai kujdeset nėpėrmjet institucioneve tė pėrshtatshme.

    Veprimi baritor i Ipeshkvit duhet tė gjejė zbatim nė mbarėshtimin e presbitėrve qė marrin pjesė nė misionin e tij tė mėsimit, tė shenjtėrimit dhe tė drejtimit tė bashkėsisė sė krishterė. Me programimin e itinerareve tė pėrshtatshme formative, presbiteri duhet ta bėjė tė njohur doktrinėn shoqėrore dhe tė nxitė tek gjymtyrėt e bashkėsisė sė vet vetėdijen e tė drejtės dhe tė detyrės sė tė qenėt subjekte vepruese tė kėsaj doktrine. Nėpėrmjet kremtimeve sakramentale, nė veēanti tė Eukaristisė dhe tė Pajtimit, meshtari ndihmon qė angazhimi shoqėror tė jetohet si fryt i Misterit shpėtimtar. Ai duhet tė gjallėrojė veprimin baritor nė rrethin shoqėror, duke u kujdesur me njė pėrkujdesje tė veēantė pėr formimin dhe shoqėrimin shpirtėror tė besimtarėve tė angazhuar nė jetėn shoqėrore dhe politike. Presbiteri qė kryen shėrbimin baritor nė agregime tė ndryshme kishtare, sidomos nė ato tė apostullimit shoqėror, ka pėr detyrė qė ta favorizojė rritjen me mėsimin e nevojshėm tė doktrinės shoqėrore.

540    Veprimi baritor nė rrethin shoqėror ndihmohet edhe nga vepra e personave tė kushtuar, nė pėrputhje me karizmėn e tyre; dėshmitė e tyre ndriēuese, veēanėrisht nė kushtet e njė varfėrie tė madhe, pėrbėjnė pėr tė gjithė njė thirrje pėr vlerat e shenjtėrisė dhe tė shėrbimit bujar tė tė afėrmit. 

    Dhurimi total i vetvetes qė bėjnė rregulltarėt i ofrohet reflektimit tė pėrbashkėt edhe si njė shenjė emblematike dhe profetike e doktrinės shoqėrore: duke u vėnė totalisht nė shėrbim tė misterit tė dashurisė sė Krishtit ndaj njeriut dhe ndaj botės, rregulltarėt hershojnė dhe tregojnė me jetėn e tyre disa tipare tė njerėzimit tė ri qė doktrina shoqėrore dėshiron tė favorizojė. Personat e kushtuar nė dėlirėsi, varfėri dhe dėgjesė vihen nė shėrbim tė dashurisė baritore sidomos me lutje, gjatė sė cilės sodisin projektin e Hyjit pėr botėn, i luten Zotit me qėllim qė zemra e ēdo njeriu tė mirėpresė nė vetvete dhuratėn e njerėzimit tė ri, ēmim i flijimit tė Krishtit.

II. DOKTRINA SHOQĖRORE DHE ANGAZHIMI I BESIMTARĖVE LAIKĖ

a) Besimtari laik

541    Bashkėpėrcaktimi thelbėsor i besimtarėve laikė qė veprojnė nė vreshtin e Zotit (krh. Mt 20, 1-16), ėshtė natyra shekullare e ndjekjes sė tyre tė Krishtit, qė realizohet pikėrisht nė botė: “ėshtė tamam e laikėve qė ta kėrkojnė mbretėrinė e Hyjit duke i trajtuar dhe duke i orientuar nė mėnyrė tė renditur drejt njė qėllimi gjėrat tokėsore nė pėrputhje me Hyjin”.1139 Me Pagėzim laikėt janė futur nė Krishtin, janė bėrė pjesėmarrės tė jetės sė Tij dhe tė misionit tė Tij nė pėrputhje me identitetin e tyre tė veēantė: “Me emrin laikė kuptohen… tė gjithė besimtarėt me pėrjashtim tė gjymtyrėve tė Urdhrit tė Shenjtė dhe tė gjendjes rregulltare tė njohur dhe tė pranuar nga Kisha, domethėnė besimtarėt qė, meqė janė tė trupėzuar nė Krishtin nėpėrmjet sakramentit tė Pagėzimit, janė bėrė Popull i Hyjit dhe sipas mėnyrės sė tyre janė bėrė pjesėmarrės tė dinjitetit meshtarak, profetik dhe mbretėror tė Krishtit, pėr sa u pėrket atyre pėrmbushin misionin e mbarė popullit tė krishterė nė Kishė dhe nė botė”.1140

542    Identiteti i besimtarit laik lind dhe ushqehet nga sakramentet: Pagėzimi, Krezmimi dhe Eukaristia. Pagėzimi na bėn nė  pėrputhje me Krishtin, Birin e Atit, tė parėlindurin e ēdo krijese, tė dėrguar si Mėsues dhe Shėlbues tė tė gjithė njerėzve. Krezmimi apo Pėrforcimi na bėn nė shėmbėlltyrė tė Krishtit, tė dėrguar pėr tė gjallėruar krijimin dhe ēdo qenie me derdhjen e Shpirtit tė Vet. Eukaristia e bėn besimtarin pjesėmarrės sė tė vetmit dhe tė tė pėrsosurit flijim qė Krishti i ka ofruar Atit, nė mishin e Vet, pėr shpėtimin e Botės.

    Besimtari laik ėshtė nxėnės i Krishtit duke u nisur nga sakramentet dhe me fuqi tė tyre, domethėnė pėr hir tė tė gjithė asaj qė Hyji ka vepruar nė tė duke i ngulitur vetė shėmbėlltyrėn e Birit tė Vet, Jezu Krishtit. Nga kjo dhuratė hyjnore hiri, dhe jo nga lidhje njerėzore, lind treshja “munus” (dhuratė dhe detyrė), qė e cilėson laikun si profet, meshtar dhe mbret, sipas natyrės tė tij shekullare.

543    Ėshtė detyrė pikėrisht e besimtarit laik qė ta kumtojė Ungjillin me njė dėshmi shembullore jete, tė rrėnjėzuar nė Krishtin dhe tė jetuar nė realitetet tokėsore: familja, angazhimi profesional nė rrethin e punės, tė kulturės, tė shkencės dhe tė kėrkimit; ushtrimi i pėrgjegjėsive shoqėrore, ekonomike, politike. Tė gjitha realitetet shekullare, vetjake dhe shoqėrore, mjedise dhe gjendje historike, strukturore dhe institucione, janė tamam vendi i duhur i tė jetuarit dhe i tė vepruarit tė tė krishterėve laikė. Kėto realitete janė marrėse tė dashurisė sė Hyjit, angazhimi i besimtarėve laikė duhet t’i pėrgjigjet kėtij vizioni dhe tė cilėsohet si shprehje e dashurisė ungjillore: “tė qenėt dhe tė vepruarit nė botė ėshtė pėr besimtarėt laikė njė realitet jo vetėm antropologjik dhe sociologjik, por edhe dhe specifikisht njė realitet teologjik e kishtar”.1141

544    Dėshmia e besimtarit laik lind nga njė dhuratė hiri, tė njohur dhe tė pranuar, tė kultivuar dhe tė pjekur.1142 Ky ėshtė motivimi qė e bėn domethėnės angazhimin e tij nė botė dhe e vė nė antipodet e mistikės sė veprimit, tipike e humanizmit ateist, tė privuar nga themeli i fundit dhe tė kufizuar nė perspektiva thjesht tokėsore. Horizonti eskatologjik ėshtė ēelėsi qė mundėson kuptimin nė mėnyrė korrekte tė realiteteve njerėzore: nė perspektivėn e tė mirave pėrfundimtare, besimtari laik ėshtė nė gjendje qė me autenticitet tė hedhė bazat e veprimtarisė sė vet tokėsore. Niveli i jetesės dhe prodhimtaria mė e madhe ekonomike nuk janė treguesit e vetėm tė vlefshėm pėr tė matur realizimin e plotė tė njeriut nė kėtė jetė dhe vlejnė edhe mė pak nėse i referohen asaj tė ardhmes: “Njeriu nuk ėshtė i kufizuar vetėm nė rendin tokėsor por, duke jetuar nė historinė njerėzore, tė ruajė nė mėnyrė tėrėsore thirrjen e vet tė amshuar”.1143

b) Pėrshpirtėria e besimtarit laik

545    Besimtarėt laikė janė tė thirrur qė tė kultivojnė njė pėrshpirtėri autentike laikale, qė t’i rilindė si burra dhe gra tė rinj, tė zhytur nė misterin e Hyjit dhe tė futur nė shoqėri, tė shenjtė dhe shenjtėrues. Njė pėrshpirtėri e tillė e ndėrton botėn sipas Shpirtit tė Jezusit: e bėn njeriun tė aftė qė tė shikojė pėrtej historisė, pa u larguar prej saj; tė kultivojė njė dashuri plot pasion pėr Hyjin, pa e larguar shikimin prej vėllezėrve, tė cilėt madje arrin t’i shohė siē i sheh Zoti dhe t’i dojė siē i do Ai. Ėshtė njė pėrshpirtėri qė i shmanget si spiritualizmit intimist53*, ashtu edhe aktivizmit shoqėror dhe di tė shprehet nė njė pėrmbledhje jetėsore qė i jep njėsi, domethėnie dhe shpresė ekzistencės, pėr arsye tė shumta e tė ndryshme kontradiktore dhe tė fragmentuara. Tė gjallėruar nga kjo pėrshpirtėri, besimtarėt laikė mund ta japin ndihmesėn e tyre, “si njė tharm pėr shenjtėrimin e botės gati nga pėrbrenda, duke pėrmbushur detyrat qė i pėrkasin atyre tė drejtuar nga shpirti ungjillor, dhe kėshtu… t’ia paraqesin Krishtin tė tjerėve para sė gjithash me dėshminė e jetės sė tyre”.1144

546    Besimtarėt laikė duhet ta pėrforcojnė jetėn e tyre shpirtėrore dhe morale, duke pjekur kompetencat e kėrkuara pėr zhvillimin e detyrave tė tyre shoqėrore. Thellimi i motivimeve tė brendshme dhe marrja e stilit tė pėrshtatshėm pėr angazhimin nė fushėn shoqėrore dhe politike janė fryti i njė itinerari dinamik dhe tė pėrhershėm formimi, tė orientuar para sė gjithash pėr tė arritur njė harmoni mes jetės, nė gėrshetueshmėrinė e saj, dhe fesė. Nė pėrvojėn e besimtarit, nė fakt, «nuk mund tė ketė dy rrugė paralele: nga njėra anė rruga e ashtuquajtur “shpirtėrore”, me vlerat dhe kėrkesat e saj; dhe nga ana tjetėr, rruga e ashtuquajtur “shekullare”, apo jeta e familjes, e punės, e marrėdhėnieve shoqėrore, e angazhimit politik dhe e kulturės».1145

    Pėrmbledhja mes fesė dhe jetės kėrkon njė ecje tė etapėzuar me urti nga elementet cilėsues tė itinerarit tė krishterė: referimi ndaj Fjalės sė Hyjit; kremtimi liturgjik i Misterit tė krishterė; lutja vetjake; pėrvoja kishtare autentike, e pasuruar nga shėrbimi i veēantė formativ i udhėheqėsve tė urtė shpirtėror; ushtrimi i virtyteve shoqėrore dhe angazhimi ngulmues pėr njė formim kulturor e profesional.

c) Tė vepruarit me maturi

547    Besimtari laik duhet tė veprojė sipas kėrkesave tė diktuara nga maturia: ky ėshtė virtyti qė zotėron pėr tė shoshitur nė ēdo rrethanė tė mirėn e vėrtetė dhe pėr tė zgjedhur mjetet e pėrshtatshme qė ta bėjė atė. Falė kėtij virtyti parimet morale zbatohen nė mėnyrė korrekte pėr ēdo rast tė veēantė. Maturia nyjėzohet nė tre momente: sqaron situatėn dhe e vlerėson atė, frymėzon vendimin dhe i jep impuls veprimit. Momenti i parė cilėsohet nga reflektimi dhe nga konsultimi pėr tė studiuar argumentin duke kėrkuar mendimet e nevojshme; i dyti ėshtė momenti vlerėsues i analizės dhe i gjykimit mbi realitetin nė dritėn e projektit tė Hyjit; momenti i tretė, ai i vendimmarrjes, bazohet nė fazat e mėparshme, qė e bėjnė tė mundur shoshitjen nė lidhje me veprimet pėr tė bėrė.

548    Maturia na bėn tė aftė pėr tė marrė vendime koherente, me realizėm dhe ndjenjė pėrgjegjėsie nė lidhje me veprimet tona. Vizioni shumė i pėrhapur qė identifikon maturinė me dinakėrinė, me llogaritjen utilitaristike, me mos tė pasurit e besimit, apo me frikacakshmėrinė dhe pavendosmėrinė, ėshtė shumė larg nga konceptimi i drejtė i kėtij virtyti, tipike e arsyes praktike, e cila ndihmon pėr tė vendosur me mend nė kokė dhe me guxim pėr veprimet qė duhen bėrė, duke u bėrė masa e virtyteve tė tjera. Maturia thekson tė mirėn si detyrė dhe tregon mėnyrėn me tė cilėn personi pėrcaktohet pėr ta bėrė atė.1146 Ajo ėshtė, si pėrfundim, njė virtyt qė kėrkon ushtrimin e pjekur tė mendimit dhe tė pėrgjegjėsisė, nė njohjen objektive tė situatės dhe nė vullnetin e drejtė qė udhėheq nė vendimmarrje.1147

d) Doktrina shoqėrore dhe pėrvoja e tė qenėt i organizuar

549    Doktrina shoqėrore e Kishės duhet tė hyjė, si pjesė integruese, nė ecjen formative tė besimtarit laik. Pėrvoja tregon se puna e formimit ėshtė e mundur, normalisht, brenda agregimeve laikale kishtare, qė i pėrgjigjen kritereve tė qarta tė kishtarshmėrisė:1148 “Edhe grupet, shoqatat dhe lėvizjet kanė njė vend tė tyre nė formimin e besimtarėve laikė: kanė, nė fakt, mundėsinė, secili me metodat e veta, qė tė ofrojnė njė formim thellėsisht tė futur nė vetė pėrvojėn e jetės apostolike, ashtu siē kanė edhe mundėsinė pėr tė integruar, konkretisht dhe tė specifikojnė formimin qė anėtarėt e tyre marrin nga persona dhe bashkėsi tė tjera”.1149 Doktrina shoqėrore e Kishės mbėshtet dhe ndriēon rolin e shoqatave, tė lėvizjeve dhe tė grupeve laikale tė angazhuara pėr tė gjallėruar nė mėnyrė tė krishterė sektorėt e ndryshėm tė rendit tokėsor:1150 “Bashkėsia kishtare, tashmė e pranishme dhe vepruese nė veprimin e personave tė veēantė, gjen njė shprehje specifike tė veten nė tė vepruarit e organizuar tė besimtarėve laikė, apo nė veprimin solidar qė ata bėjnė me pjesėmarrjen nė mėnyrė tė pėrgjegjshme nė jetėn dhe nė misionin e Kishės”.1151

550    Doktrina shoqėrore e Kishės ėshtė shumė e rėndėsishme pėr agregimet kishtare qė kanė si objektiv tė angazhimit tė tyre veprimin baritor nė rrethin shoqėror. Ata pėrbėjnė njė pikė referimi tė privilegjuar meqė veprojnė nė jetėn shoqėrore nė pėrputhje me fizionominė e tyre kishtare dhe tregojnė, nė kėtė mėnyrė, se sa e rėndėsishme ėshtė vlera e lutjes, e reflektimit dhe e dialogut pėr t’u bėrė ballė realiteteve shoqėrore dhe pėr t’i pėrmirėsuar ato. Nė ēdo rast, vlen dallimi “mes asaj qė besimtarėt veprojnė nė emėr tė vet, si vetėm, ashtu edhe tė organizuar, si qytetarė tė udhėhequr nga ndėrgjegjja e krishterė, dhe asaj qė bėjnė nė emėr tė Kishės sė bashku me barinjtė e tyre”.1152

    Edhe shoqatat sipas kategorive pėrkatėse54*, qė bashkojnė anėtarėt nė emėr tė thirrjes dhe tė misionit tė krishterė brenda njė mjedisi tė caktuar profesional apo kulturor, mund tė bėjnė njė punė tė ēmueshme pėr arritjen e njė pjekurie tė krishterė. Kėshtu  pėr shembull  njė shoqatė katolike mjekėsh i formon anėtarėt e vet nėpėmjet ushtrimit tė shoshitjes pėrpara shumė problemeve qė shkenca mjekėsore, biologjia dhe shkenca tė tjera i paraqesin kompetencės profesionale tė mjekut, por edhe ndėrgjegjes dhe fesė sė tij. E njėjta gjė mund tė thuhet edhe pėr shoqatat e mėsuesve katolikė, tė juristėve, tė sipėrmarrėsve, tė punėtorėve, por edhe tė sportistėve, tė ekologjistėve… Nė kėtė kontekst doktrina shoqėrore zbulon efektshmėrinė e vet formative nė lidhje me ndėrgjegjen e ēdo personi dhe tė kulturės sė njė Vendi.

e) Shėrbimi nė rrethe tė ndryshme tė jetės shoqėrore

551    Prania e besimtarit laik nė fushėn shoqėrore karakterizohet nga shėrbimi, shenjė dhe shprehje e dashurisė, qė shprehet nė jetėn familjare, kulturore, tė punės, ekonomike, politike, sipas profileve specifike: duke vepruar nė pėrputhje me kėrkesat e ndryshme tė rrethit tė tyre tė caktuar tė angazhimit, besimtarėt laikė shprehin tė vėrtetėn e fesė sė tyre dhe, nė tė njėjtėn kohė, tė vėrtetėn e doktrinės shoqėrore tė Kishės, qė gjen realizimin e vet tė plotė kur ajo jetohet nė terma konkretė pėr zgjidhjen e problemeve shoqėrore. E njėjta besueshmėri e doktrinės shoqėrore gjendet nė fakt, nė dėshminė e veprave, mė parė se nė koherencėn dhe nė logjikėn e saj tė brendshme.1153

    Duke hyrė nė mijėvjeēarin e tretė tė erės sė krishterė, besimtarėt laikė do t’u hapen me dėshminė e tyre tė gjithė njerėzve me tė cilėt do tė marrin pėrsipėr thirrjet mė tė ngutshme tė kohės sonė: “Ajo qė propozohet nga ky Koncil i Shenjtė prej visareve tė doktrinės sė Kishės ka pėr qėllim t’i ndihmojė tė gjithė njerėzit e kohėve tona, si ata qė besojnė nė Hyjin, ashtu edhe ata qė nuk e njohin nė mėnyrė eksplicite Atė, me qėllim qė, duke perceptuar mė qartėsisht thirrjen e tyre tėrėsore, ta bėjnė botėn mė nė pėrputhje me dinjitetin mė tė lartė tė njeriut, tė aspirojnė pėr njė vėllazėri universale dhe tė motivuar mė thellėsisht e, nėn impulsin e dashurisė, t’u pėrgjigjen me njė pėrpjekje bujare dhe tė pėrbashkėt thirrjeve mė tė ngutshme tė epokės sonė”.1154

1. Shėrbimi qė i bėhet personit njerėzor

552    Mes rretheve tė angazhimit shoqėror tė besimtarėve laikė spikat sidomos shėrbimi qė i bėhet personit njerėzor: nxitja e dinjitetit tė ēdo personi, e mira mė e ēmueshme qė njeriu zotėron, ėshtė detyra “thelbėsore, madje, nė njėfarė kuptimi, detyra qendrore dhe njėsuese e shėrbimit qė Kisha dhe, nė tė, besimtarėt laikė janė tė thirrur pėr t’i bėrė familjes sė njerėzve”.1155

    Forma e parė nė tė cilėn zhvillohet njė detyrė e tillė ka tė bėjė me angazhimin dhe me pėrpjekjen pėr ripėrtėritjen vetjake tė brendshme, sepse historia e njerėzimit nuk lėvizet prej njė determinizmi impersonal, por prej njė yjėsie subjektesh, nga aktet e lira tė tė cilėve varet rendi shoqėror. Institucionet shoqėrore nuk garantojnė vetė, gati nė mėnyrė mekanike, tė mirėn e tė gjithėve: “ripėrtėritja e brendshme e shpirtit tė krishterė”1156 duhet t’i paraprijė angazhimit pėr ta pėrmirėsuar shoqėrinė “sipas shpirtit tė Kishės, duke fuqizuar drejtėsinė dhe dashurinė shoqėrore”.1157

    Nga kthimi i zemrės buron pėrkujdesja pėr njeriun tė dashur si vėlla. Kjo pėrkujdesje bėn qė angazhimi pėr tė rishėruar institucionet, strukturat dhe kushtet e jetesės qė shkojnė kundėr dinjitetit njerėzor tė kuptohet si njė detyrė. Pėr kėtė besimtarėt laikė duhet tė pėrpiqen njėkohėsisht pėr kthimin e zemrave dhe pėr pėrmirėsimin e strukturave, duke pasur parasysh situatėn historike dhe duke pėrdorur mjete tė drejta, me qėllim qė tė pėrftojnė institucione nė tė cilat dinjiteti i tė gjithė njerėzve respektohet dhe nxitet me tė vėrtetė.

553    Nxitja e dinjitetit njerėzor bashkėpėrcakton para sė gjithash vendosjen e tė drejtės sė padhunueshme pėr jetė, qysh nga ngjizja deri nė vdekjen natyrore, e para ndėr tė gjitha dhe kusht pėr tė gjitha tė drejtat e tjera tė personit.1158 Respektimi i dinjitetit personal kėrkon, pėrveē tė tjerash, njohjen e pėrmasės fetare tė njeriut, qė nuk ėshtė «njė kėrkesė thjesht “konfesionale”, por njė kėrkesė qė gjen rrėnjėn e vet tė pashkulshme nė vetė realitetin e njeriut».1159 Njohja efektive e tė drejtės pėr lirinė e ndėrgjegjes dhe tė lirisė fetare ėshtė njėra prej tė mirave mė tė larta dhe njėra prej detyrave mė serioze tė ēdo populli qė do me tė vėrtetė tė sigurojė tė mirėn e personave dhe tė shoqėrisė.1160 Nė kontekstin e sotėm kulturor, njė ngut tė veēantė merr angazhimi pėr tė mbrojtur martesėn dhe familjen, qė mund tė zgjidhet nė mėnyrė tė pėrshtatshme vetėm nė bindjen e vlerės sė vetme dhe tė pazėvendėsueshme tė kėtyre realiteteve nė lidhje me dhe nė drejtimin e zhvillimit autentik tė bashkėjetesės njerėzore.1161

2. Shėrbimi qė i bėhet kulturės

554    Kultura duhet tė pėrbėjė njė fushė tė privilegjuar tė pranisė dhe tė angazhimit pėr Kishėn dhe pėr ēdo tė krishterė. Shkėputja mes fesė sė krishterė dhe jetės sė pėrditshme gjykohet prej Koncilit II tė Vatikanit si njėri prej gabimeve mė tė rėnda tė kohės sonė.1162 Pėrhumbja e horizontit metafizik; humbja e mallit pėr Hyjin nė narcisizmin vetėreferues dhe nė bollėkun e mjeteve tė njė stili jetese konsumistike; parėsia qė i jepet teknologjisė dhe kėrkimit shkencor qė ka pėr qėllim vetveten; emfatizimi i tė dukurit, i kėrkimit tė imazhit, i teknikave tė komunikimit: tė gjitha kėto dukuri duhet tė kuptohen nė aspektet e tyre kulturore dhe tė vihen nė raport me temėn qendrore tė personit njerėzor, tė rritjes sė tij tėrėsore, tė aftėsisė sė tij pėr tė komunikuar dhe pėr tė krijuar marrėdhėnie me njerėzit e tjerė, tė tė pyeturit tė vazhdueshėm tė vetvetes mbi ēėshtjet e mėdha qė pėrshkojnė ekzistencėn. Tė kihet parasysh se «kultura ėshtė, ajo prej sė cilės njeriu bėhet mė shumė njeri, “ėshtė” mė shumė, merr pjesė mė shumė nė “tė qenėt”».1163

555    Njė fushė e veēantė angazhimi pėr besimtarėt laikė duhet tė jetė kultivimi i njė kulture shoqėrore dhe politike tė frymėzuar nga Ungjilli. Historia e kohėve tė fundit ka treguar dobėsinė dhe dėshtimin rrėnjėsor tė perspektivave kulturore, qė pėr njė kohė tė gjatė janė bashkėndarė dhe kanė qenė mbizotėruese, nė veēanti nė nivel shoqėror e politik. Nė kėtė rreth, sidomos nė dhjetėvjeēarėt pas Luftės sė Dytė Botėrore, katolikėt, nė Vende tė ndryshme, kanė ditur tė zhvillojnė njė angazhim tė lartė, qė dėshmon, sot me qartėsi gjithnjė e mė tė madhe, qėndrueshmėrinė e frymėzimit dhe tė trashėgimisė sė vlerave tė tyre. Angazhimi shoqėror dhe politik i katolikėve, nė fakt, nuk ėshtė kurrė i kufizuar vetėm me shndėrrimin e strukturave, sepse nė bazė e pėrshkon njė kulturė qė mirėpret dhe vėrteton kėrkesat qė rrjedhin nga feja e morali. Kur kjo vetėdije humb, vetė katolikėt e dėnojnė veten me njė diasporė kulturore dhe i bėjnė tė pamjaftueshme e zvogėluese propozimet e tyre. Paraqitja nė terma tė pėrditėsuara kulturore e trashėgimisė sė Traditės katolike, vlerat e saj, pėrmbajtjet e saj, krejt trashėgimia shpirtėrore, intelektuale dhe morale e katolicizmit ėshtė edhe sot njė urgjencė pėrparėsore. Feja nė Jezu Krishtin, i cili e ka pėrcaktuar vetveten: “udha, e vėrteta dhe jeta” (Gjn 14, 6), i shtyn tė krishterėt qė tė angazhohen me zell gjithnjė tė ripėrtėrirė pėr ndėrtimin e njė kulture shoqėrore dhe politike tė frymėzuar nga Ungjilli.1164

556    Pėrsosmėria tėrėsore e personit dhe e mira e krejt shoqėrisė janė qėllimet thelbėsore tė kulturės:1165 pėrmasa etike e kulturės ėshtė pra, njė pėrparėsi nė veprimin shoqėror dhe politik tė laikėve. Moskujdesja ndaj kėsaj pėrmase e shndėrron lehtėsisht kulturėn nė njė vegėl varfėrimi tė njerėzimit. Njė kulturė mund tė bėhet e shterpėt dhe tė shkojė drejt dekadencės, kur “mbyllet nė vetvete dhe kėrkon tė pėrjetėsojė forma jete tė plakura, duke mos pranuar ēdo shkėmbim dhe ballafaqim rreth tė vėrtetės sė njeriut”.1166 Formimi i njė kulture tė aftė pėr ta pasuruar njeriun kėrkon pėrkundrazi pėrfshirjen e krejt personit, i cili shpreh nė tė krijimtarinė e vet, inteligjencėn e vet, njohjen e vet tė botės e tė njerėzve dhe investon, pėrveē kėsaj, aftėsinė e vet pėr vetėpėrmbajtje, flijim vetjak, solidaritet dhe gatishmėri pėr tė nxitur tė mirėn e pėrbashkėt.1167

557    Angazhimi shoqėror dhe politik i besimtarit laik nė rrethin kulturor merr sot disa drejtime tė qarta. I pari ėshtė ai i kėrkimit tė garantimit pėr secilin tė sė drejtės sė tė gjithėve pėr njė kulturė njerėzore dhe qytetare “nė pėrputhje me dinjitetin e personit, pa dallim race, seksi, kombi, feje dhe gjendjeje shoqėrore”.1168 Kjo e drejtė bashkėpėrcakton tė drejtėn e familjeve dhe tė personave pėr njė shkollė tė lirė dhe tė hapur; lirinė e mundėsisė pėr tė pėrdorur mjetet e komunikimit shoqėror, pėr tė cilėn duhet tė shmanget ēdo formė monopoli dhe kontrolli ideologjik; lirinė e kėrkimit, tė pėrhapjes sė mendimit, tė diskutimit dhe tė ballafaqimit. Nė rrėnjė tė varfėrisė sė shumė popujve ka edhe forma tė ndryshme privimi kulturor dhe mosnjohje e mospranim tė tė drejtave kulturore. Angazhimi pėr edukimin dhe formimin e personit ka pėrbėrė gjithmonė pėrkujdesjen e parė tė veprimit shoqėror tė tė krishterėve.

558    Sfida e dytė e angazhimit tė besimtarėve laikė ka tė bėjė me pėrmbajtjen e kulturės, apo me tė vėrtetėn. Ēėshtja e tė vėrtetės ėshtė thelbėsore pėr kulturėn, pasi qėndron gjithmonė “pėr ēdo njeri detyra qė ta mbajė konceptin e personit njerėzor tėrėsor, nė tė cilin spikasin vlerat e inteligjencės, tė vullnetit, tė ndėrgjegjes dhe tė vėllazėrisė”.1169 Njė antropologji korrekte ėshtė kriteri i ndriēimit dhe i verifikimit pėr tė gjitha format kulturore historike. Angazhimi i tė krishterit nė rrethin kulturor i kundėrvihet tė gjitha vizioneve zvogėluese dhe ideologjike tė njeriut dhe tė jetės. Dinamizmi i hapjes ndaj tė vėrtetės garantohet para sė gjithash nga fakti se “kulturat e Kombeve tė ndryshme janė, nė fund tė fundit, po aq mėnyra pėr ta trajtuar pyetjen rreth domethėnies sė ekzistencės vetjake”.1170

559    Tė krishterėt duhet tė bėjnė ēmos qė t’i japin njė vlerėsim tė plotė pėrmasės fetare tė kulturės; kjo detyrė ėshtė shumė e rėndėsishme dhe urgjente pėr cilėsinė e jetės njerėzore, nė nivel individual dhe shoqėror. Pyetja qė vjen prej misterit tė jetės dhe tė ēon tek misteri mė i madh, ai i Hyjit, nė fakt, ėshtė nė qendėr tė ēdo kulture; kur ajo eliminohet, vihet nė rrezik kultura dhe jeta morale e Kombeve.1171 Pėrmasa autentike fetare ėshtė themeluese pėr njeriun dhe i mundėson atij qė t’ua hapė veprimtarive tė veta tė larmishme horizontin nė tė cilin ato gjejnė domethėnie dhe drejtim. Fetaria apo pėrshpirtėria e njeriut shfaqet nė format e kulturės, tė cilave u jep jetėsi dhe frymėzim. Janė dėshmitare veprat e panumėrta tė artit tė tė gjitha kohėrave. Kur mohohet pėrmasa fetare e njė personi apo e njė populli, lėndohet vetė kultura; nganjėherė arrihet deri nė atė pikė sa edhe e zhdukin fare atė.

560    Nė nxitjen e njė kulture autentike, besimtarėt laikė do t’i lėnė njė peshė tė madhe mjeteve tė komunikimit nė masė, duke konsideruar sidomos pėrmbajtjet e zgjedhjeve tė panumėrta tė bėra nga personat: kėto zgjedhje, edhe pse ndryshojnė nga njėri grup tek tjetri dhe nga njė individ tek tjetri, tė gjitha kanė peshė morale dhe nėn kėtė profil duhet tė vlerėsohen. Pėr tė zgjedhur nė mėnyrė korrekte, duhet tė njihen normat e rendit moral dhe tė zbatohen me besnikėri.1172 Kisha ofron njė traditė tė gjatė urtie, tė rrėnjosur nė Zbulimin hyjnor dhe nė reflektimin njerėzor,1173 orientimi teologjik i tė cilės kryen funksionin e njė ndreqėsi tė rėndėsishėm si nė lidhje me «zgjedhjen “ateiste”, qė e privon njeriun nga njėri prej pėrbėrėsve themelorė, siē ėshtė ai shpirtėror, ashtu edhe nė lidhje me zgjidhjet lejuese dhe konsumistike, tė cilat me pretekste tė ndryshme synojnė ta bindin pėr pavarėsinė e tij nga ēdo ligj e nga Hyji».1174 Mė shumė se tė gjykojė mjetet e komunikimit shoqėror, kjo traditė vihet nė shėrbim tė tyre: “kultura e urtisė, tamam e Kishės, mund tė shmangė qė kultura e informacionit tė mjeteve tė komunikimit shoqėror tė bėhet njė grumbullim faktesh pa kuptim”.1175

561    Besimtarėt laikė do t’i shikojnė mediat si mjete tė mundshme dhe tė fuqishme solidariteti: “Solidariteti shfaqet si rrjedhim i njė komunikimi tė vėrtetė dhe tė drejtė dhe i njė qarkullimi tė lirė tė ideve, qė favorizojnė njohjen dhe respektimin e tė tjerėve”.1176 Kjo nuk ndodh nėse mjetet e komunikimit shoqėror pėrdoren pėr tė ndėrtuar dhe pėr tė mbėshtetur sisteme ekonomike nė shėrbim tė grykėsisė dhe tė lakmisė. Pėrballė padrejtėsive tė rėnda, vendimi pėr tė shpėrfillur krejtėsisht disa aspekte tė vuajtjes njerėzore pasqyron njė pėrzgjedhje tė pambrojtshme.1177 Strukturat dhe politikat e komunikimit dhe shpėrndarja e teknologjisė janė faktorė qė ndihmojnė qė disa persona tė jenė “tė pasur” me informacion dhe tė tjerė “tė varfėr” me informacion, nė njė epokė nė tė cilėn pėrparimi dhe madje edhe mbijetesa varen nga informacioni. Nė kėtė mėnyrė, pra, mjetet e komunikimit shoqėror ndihmojnė nė padrejtėsitė dhe nė ēekuilibrat, qė shkaktojnė po atė dhimbje tė cilėn mė pas e sjellin si informacion. Teknologjitė e komunikimit dhe tė informimit, sė bashku me formimin pėr pėrdorimin e tyre, duhet tė synojnė eliminimin e kėtyre padrejtėsive dhe tė kėtyre ēekuilibrave.

562    Profesionistėt e mjeteve tė komunikimit shoqėror nuk janė tė vetmit qė duhet tė kenė detyrime etike. Edhe pėrfituesit kanė detyrime. Operatorėt qė pėrpiqen tė marrin pėrsipėr pėrgjegjėsitė meritojnė njė publik tė vetėdijshėm pėr pėrgjegjėsitė e veta. Detyra e parė e pėrdoruesve tė komunikimeve shoqėrore ka tė bėjė me shoshitjen dhe me pėrzgjedhjen. Prindėrit, familjet dhe Kisha kanė pėrgjegjėsi tė qarta dhe prej tė cilave s’mund tė heqin dorė. Pėr ata qė veprojnė me tituj tė ndryshėm nė fushėn e komunikimeve shoqėrore tingėllon e fortė dhe e qartė fjala e Shėn Palit: “Prandaj flakni rrenėn dhe secili le t’i thotė tė vėrtetėn tė afėrmit tė vet, sepse jemi gjymtyrėt e njėri-tjetrit.

    Asnjė llafe e ndytė tė mos dalė prej gojės tuaj, por, nėse ėshtė nevoja, thoni fjalėn e mirė qė t’i ndėrtojė e t’ju sjellė hir atyre qė dėgjojnė” (Ef 4, 25.29). Shėrbimi qė i bėhet personit nėpėrmjet krijimit tė njė bashkėsie njerėzore tė bazuar nė solidaritet, drejtėsi, dashuri dhe nė pėrhapjen e tė vėrtetės mbi jetėn njerėzore dhe mbi sendėrtimin e saj pėrfundimtar nė Hyjin janė kėrkesat thelbėsore etike tė mjeteve tė komunikimit shoqėror.1178 Nė dritėn e fesė, komunikimi shoqėror duhet tė konsiderohet si njė itinerar qė nis nga Babeli dhe arrin deri tek Rrėshajėt, apo angazhimi, vetjak dhe shoqėror, pėr tė kapėrcyer kolapsin e komunikimit (krh. Zan 11, 4-8) duke iu hapur dhuratės sė gjuhėve (krh. Vap 2, 5-11), komunikimit tė rivendosur nga forca e Shpirtit Shenjt, tė dėrguar nga Biri.

3. Shėrbimi qė i bėhet ekonomisė

563    Pėrpara gėrshetueshmėrisė sė kontekstit ekonomik bashkėkohor, besimtari laik do tė lihet tė drejtohet nė veprimin e vet nga parimet e Magjisterit shoqėror. Ėshtė e nevojshme qė kėto parime tė njihen dhe tė pranohen nė vetė veprimtarinė ekonomike: kur kėto parime nuk zbatohen, i pari ndėr tė gjithė qendėrsia e personit njerėzor, vihet nė rrezik cilėsia e veprimtarisė ekonomike.1179

    Angazhimi i tė krishterit do tė kthehet edhe nė njė pėrpjekje reflektimi kulturor qė synon para sė gjithash njė shoshitje qė ka tė bėjė me modelet e sotme tė zhvillimit ekonomiko-shoqėror. Shndėrrimi i ēėshtjes sė zhvillimit nė njė problem ekskluzivisht teknik do tė prodhonte njė boshatisje tė pėrmbajtjes sė vėrtetė, qė pėrkundrazi ka tė bėjė me “dinjitetin e njeriut dhe tė popujve”.1180

564    Lėvruesit e shkencave ekonomike, operatorėt e sektorit dhe pėrgjegjėsit politikė duhet ta ndiejnė urgjencėn e njė rimendimi tė ekonomisė, duke konsideruar, nga njėra anė, varfėrinė dramatike materiale tė miliarda personave dhe, nga ana tjerėt, faktin se “strukturat e sotme ekonomike, shoqėrore dhe kulturore e kanė tė vėshtirė qė tė marrin pėrsipėr kėrkesat e njė zhvillimi autentik”.1181 Kėrkesat e ligjshme tė efektivitetit ekonomik do tė duhet tė harmonizohen mė mirė me ata tė pjesėmarrjes politike dhe tė drejtėsisė shoqėrore. Konkretisht, kjo do tė thotė tė endėsh me solidaritet rrjetat e ndėrvarėsisė ekonomike, politike dhe shoqėrore, qė proceset e globalizimit nė zhvillim e sipėr priren tė shtojnė.1182 Nė kėtė pėrpjekje rimendimi, qė pėrvijohet i nyjėzuar dhe qė do tė ndikojė mbi konceptimet e realitetit ekonomik, rezultojnė tė ēmueshme agregimet me frymėzim tė krishterė qė lėvizin nė rrethin ekonomik: shoqata punėtorėsh, sipėrmarrėsish dhe ekonomistėsh.

4. Shėrbimi qė i bėhet politikės

565    Pėr besimtarėt laikė angazhimi politik ėshtė njė shprehje e cilėsuar dhe kėrkuese e angazhimit tė krishterė ndaj shėrbimit tė tė tjerėve.1183 Arritja e tė mirės sė pėrbashkėt nė njė shpirt shėrbimi; zhvillimi i drejtėsisė me njė vėmendje tė veēantė ndaj situatave tė varfėrisė dhe tė vuajtjes; respektimi i autonomisė sė realiteteve tokėsore; parimi i subsidiaritetit; nxitja e dialogut dhe e paqes nė horizontin e solidaritetit: kėto janė orientimet me tė cilėt tė krishterėt duhet tė frymėzohen nė kryerjen e veprimit tė tyre politik. Tė gjithė besimtarėt, si titullarė tė drejtash dhe detyrash tė qytetarisė, duhet t’i respektojnė kėto orientime; ata qė kanė detyra tė drejtpėrdrejta dhe institucionale nė mbarėshtimin e problematikave komplekse tė gjėsė publike, si nė administrimin lokal, ashtu edhe nė institucionet kombėtare dhe ndėrkombėtare, duhet t’i mbajnė parasysh nė mėnyrė tė veēantė.

566    Detyrat me pėrgjegjėsi nė institucionet shoqėrore dhe politike kėrkojnė njė angazhim serioz dhe tė nyjėzuar, qė tė dijė tė vėrė nė dukje, me ndihmesėn e reflektimeve nė diskutimin politik, me projektimin dhe zgjedhjet vepruese, nevojėn absolute tė njė cilėsimi moral tė jetės shoqėrore dhe politike. Njė vėmendje e papėrshtatshme ndaj pėrmasės morale tė ēon nė ēnjerėzorizimin e jetės sė organizuar dhe tė institucioneve shoqėrore e politike, duke konsoliduar “strukturat e mėkatit”:1184 “Tė jetosh dhe tė veprosh politikisht nė pėrputhje me ndėrgjegjen vetjake nuk ėshtė tė biesh nė mėnyrė tė nėnshtruar nė pozicione tė huaja me angazhimin politik apo nė njė formė konfesionalizmi, por shprehje me tė cilėn tė krishterėt ofrojnė ndihmesėn e tyre koherente, qė nėpėrmjet politikės tė vendoset njė sistem mė i drejtė dhe koherent me dinjitetin e personit njerėzor”.1185

567    Nė kontekstin e angazhimit politik tė besimtarit laik, njė kujdes tė veēantė kėrkon pėrgatitja pėr ushtrimin e pushtetit, qė besimtarėt duhet tė marrin pėrsipėr, sidomos kur janė tė thirrur nė kėto detyra nga besimi i bashkėqytetarėve, sipas rregullave demokratike. Ata duhet ta ēmojnė sistemin e demokracisė “meqė siguron pjesėmarrjen e qytetarėve nė zgjedhjet politike dhe u garanton tė qeverisurve mundėsinė si pėr tė zgjedhur e pėr tė kontrolluar qeveritarėt e vet, ashtu edhe pėr t’i zėvendėsuar ata nė mėnyrė paqėsore, ku ajo rezulton e arsyeshme”,1186 dhe tė sprapsin grupe tė fshehta, qė kanė pushtet dhe qė synojnė tė kushtėzojnė apo tė pėrmbysin funksionimin e institucioneve tė ligjshme. Ushtrimi i autoritetit duhet tė marrė pėrsipėr karakterin e shėrbimit, qė duhet tė zhvillohet gjithmonė nė rrethin e ligjit moral pėr arritjen e tė mirės sė pėrbashkėt:1187 ai qė ushtron autoritetin politik duhet tė bėjė qė tė konvergojnė energjitė e tė gjithė qytetarėve drejt kėtyre objektivave, jo nė formė autoritare, por duke pėrdorur forcėn morale tė ushqyer nga liria.

568    Besimtari laik ėshtė i thirrur qė tė pėrcaktojė, nė situatat konkrete politike, hapat realisht tė mundshėm pėr t’i dhėnė jetė parimeve dhe vlerave morale qė i pėrkasin jetės shoqėrore. Kjo kėrkon njė metodė shoshitjeje,1188 vetjake dhe bashkėsore, tė nyjėzuar rreth disa nyjeve: njohja e situatave, tė analizuara me ndihmėn e shkencave shoqėrore dhe me mjete tė pėrshtatshme; reflektimi sistematik i realiteteve, nė dritėn e mesazhit tė pandryshueshėm tė Ungjillit dhe tė mėsimit shoqėror tė Kishės; gjetja e zgjedhjeve tė orientuara, qė situata e tanishme tė zhvillohet nė kahun pozitiv. Nga thellėsia e dėgjimit dhe e interpretimit tė realitetit mund tė lindin zgjedhje vepruese konkrete dhe tė efektshme; atyre, megjithatė, nuk duhet t’u jepet njė vlerė absolute, pasi asnjė problem nuk mund tė zgjidhet nė mėnyrė pėrfundimtare: “feja nuk ka pretenduar kurrė qė t’i mbajė nė fre brenda njė skeme tė ngurtė pėrmbajtjet shoqėroro-politike, e vetėdijshme se pėrmasa historike nė tė cilėn jeton njeriu dikton verifikimin e pranisė sė situatave jo tė pėrsosura dhe qė shpesh ndryshojnė mė shpejtėsi”.1189

569    Njė situatė emblematike pėr ushtrimin e shoshitjes pėrbėhet nga funksionimi i sistemit demokratik, sot tė konceptuar nga shumė nė njė perspektivė agnostike dhe relativistike, qė tė ēon tė mendosh se e vėrteta ėshtė produkt i pėrcaktuar nga shumica dhe e kushtėzuar nga ekuilibrat politikė.1190 Nė njė kontekst tė tillė, shoshitja ėshtė veēanėrisht angazhuese kur ushtrohet nė rrethe si objektiviteti dhe korrektėsia e informacioneve, kėrkimi shkencor apo zgjedhjet ekonomike qė ndikojnė nė jetėn e tė varfėrve apo nė realitet qė tė ēojnė nė kėrkesa morale themelore dhe prej tė cilave s’mund tė hiqet dorė, tė tilla si shenjtėria e jetės, pazgjidhshmėria e martesės, nxitja e familjes sė bazuar nė martesėn monogamike mes personave me seks tė kundėrt.

    Nė kėtė situatė janė tė nevojshme disa kritere themelore: dallimi dhe njėkohėsisht lidhja mes rendit ligjor dhe rendit moral; besnikėria ndaj identitetit vetjak dhe, nė tė njėjtėn kohė, gatishmėria pėr dialog me tė gjithė; nevoja qė nė gjykimin dhe angazhimin shoqėror i krishteri t’i referohet besnikėrisė sė trefishtė dhe tė pandashme tė vlerave natyrore, duke respektuar autonominė e ligjshme tė realiteteve tokėsore, tė vlerave morale, duke nxitur vetėdijen e pėrmasės vetjake (tė brendshme) etike tė ēdo problemi shoqėror dhe politik, tė vlerave mbinatyrore, duke realizuar detyrėn e tij nė shpirtin e Ungjillit tė Jezu Krishtit.

570    Kur nė rrethin dhe nė realitetin qė tė ēon te kėrkesat etike themelore propozohen apo bėhen zgjedhje legjislative dhe politike tė kundėrta me parimet dhe vlerat e krishtera, Magjisteri mėson se “ndėrgjegjja e krishterė e formuar mirė nuk i lejon askujt qė tė favorizojė me votėn e vet zbatimin e njė programi politik apo tė njė ligji tė vetėm nė tė cilin pėrmbajtjet themelore tė fesė dhe tė moralit janė pėrmbysur nga paraqitja e propozimeve alternative apo tė kundėrta me kėto pėrmbajtje”.1191

    Nė marrjen nė konsideratė tė rastit kur nuk ka qenė i mundur mėnjanimi i zbatimit tė kėtyre programeve politike apo pengimi apo shfyqizimi i kėtyre ligjeve, Magjisteri mėson se njė parlamentar, kundėrshtimi vetjak absolut i tė cilit ndaj tyre do tė ishte i qartė dhe i njohur nga tė gjithė, do tė mund tė ofronte nė mėnyrė tė pranueshme mbėshtetjen e vet pėr propozime qė synojnė kufizimin e dėmeve tė kėtyre programeve dhe tė kėtyre ligjeve dhe zvogėlimin e efekteve negative nė planin e kulturės dhe tė moralitetit publik. Nė lidhje me kėtė, rezulton emblematik rasti i njė ligji abortist.1192 Vota e tij, nė ēdo rast, nuk mund tė interpretohet si bashkėngjitje me njė ligj tė padrejtė, por vetėm si njė ndihmesė pėr tė zvogėluar pasojat negative tė njė mase paraprake legjislative krejt pėrgjegjėsia e tė cilės shkon tek ai qė e ka vėnė nė jetė.

    Tė mbahet parasysh se, pėrballė situatave tė shumėllojshme nė tė cilat janė nė lojė kėrkesa morale themelore dhe prej tė cilave s’mund tė hiqet dorė, dėshmia e krishterė duhet tė mbahet si njė detyrė e detyrueshme qė mund tė arrijė deri nė flijimin e jetės, nė martirizim, nė emėr tė dashurisė dhe tė dinjitetit njerėzor.1193 Historia e njėzet shekujve, edhe ajo e shekullit tė fundit, ėshtė e pasur me martirė tė sė vėrtetės sė krishterė, dėshmitarė tė fesė, tė shpresės, tė dashurisė ungjillore. Martirizimi ėshtė dėshmia e tė bėrit tė vetvetes sipas Jezusit tė kryqėzuar, qė shprehet deri nė formėn mė supreme tė derdhjes sė gjakut tė Vet, sipas mėsimit ungjillor: “nėse kokrra e grurit e mbjellė nė dhe nuk vdes, jet e vetme; po nėse vdes jep shumė fryt!” (Gjn 12, 24).

571    Angazhimi politik i katolikėve shpesh ėshtė vėnė nė marrėdhėnie me “laicitetin”, apo me dallimin mes sferės politike dhe asaj fetare.1194 Ky dallim “ėshtė njė vlerė e fituar dhe e njohur nga Kisha dhe i pėrket trashėgimisė sė qytetėrimit qė ėshtė arritur”.1195 Doktrina morale katolike, megjithatė, pėrjashton qartazi perspektivėn e njė laiciteti tė kuptuar si autonomi nga ligji moral: «”Laiciteti”, nė fakt, tregon nė vend tė parė qėndrimin e atij qė respekton tė vėrtetat, tė cilat burojnė nga njohja natyrore mbi njeriun qė jeton nė shoqėri, edhe nėse kėto tė vėrteta mėsohen njėkohėsisht nga njė fe specifike, pasi e vėrteta ėshtė njė».1196 Ta kėrkosh sinqerisht tė vėrtetėn, t’i nxitėsh dhe t’i mbrosh me mjete tė lejueshme tė vėrtetat morale qė kanė tė bėjnė me jetėn shoqėrore  drejtėsinė, lirinė, respektimin e jetės dhe tė drejtat e tjera tė personit  ėshtė e drejtė dhe detyrė e tė gjitha gjymtyrėve tė njė bashkėsie shoqėrore dhe politike.

    Kur Magjisteri i Kishės ndėrhyn mbi ēėshtje qė kanė tė bėjnė me jetėn shoqėrore dhe politike, ai nuk bie nė kundėrshtim me kėrkesat e njė interpretimi korrekt tė laicitetit, pasi “nuk dėshiron tė ushtrojė njė pushtet politik dhe as tė eliminojė lirinė e opinionit tė katolikėve mbi ēėshtje tė rastit. Pėrkundrazi ajo ka ndėr mend  ashtu siē ėshtė tamam detyra e saj  tė mėsojė dhe tė ndriēojė ndėrgjegjen e besimtarėve, sidomos tė atyre qė i kushtohen angazhimit nė jetėn politike, qė tė vepruarit e tyre tė jetė gjithmonė nė shėrbim tė nxitjes tėrėsore tė personit dhe tė sė mirės sė pėrbashkėt. Mėsimi shoqėror i Kishės nuk ėshtė njė pėrzierje nė qeverisjen e njė Vendi. Afėrmendsh vendos njė detyrė morale koherence pėr besimtarėt laikė, qė ėshtė brenda ndėrgjegjes sė tyre, qė ėshtė njė e vetme dhe e njėsuar”.1197

572    Parimi i laicitetit bashkėmbart respektimin e ēdo konfesioni fetar nga ana e Shtetit, “qė siguron ushtrimin e lirė tė veprimtarisė sė kultit, tė veprimtarisė shpirtėrore, kulturore dhe bamirėse tė bashkėsive tė besimtarėve. Nė njė shoqėri pluraliste, laiciteti ėshtė njė vend komunikimi mes traditave tė ndryshme shpirtėrore dhe kombit”.1198 Pėr fat tė keq vazhdojnė ende, edhe nė shoqėritė demokratike, shprehje laicizmi jo tolerant, qė kundėrshtojnė ēdo formė me rėndėsi politike dhe kulturore tė fesė, duke kėrkuar tė skualifikojė angazhimin shoqėror dhe politik tė tė krishterėve, tamam sepse e gjejnė vetveten nė tė vėrtetat e mėsuara nga Kisha dhe sepse janė tė dėgjueshėm ndaj detyrės morale tė tė qenėt koherent me ndėrgjegjen e tyre; tė arrihet edhe, dhe mė rrėnjėsisht, nė mohimin e vetė etikės natyrore. Ky mohim, qė nė perspektivė tė bėn tė shohėsh njė gjendje anarkie morale, pasoja e dukshme e sė cilės ėshtė dhuna e mė tė fortit ndaj mė tė dobėtit, nuk mund tė mirėpritet nga asnjė formė e ligjshme pluralizmi, sepse minon vetė bazat e bashkėjetesės njerėzore. Nė dritėn e kėsaj gjendjeje tė gjėrave, “lėnia mėnjanė e Krishterimit… nuk do t’i ndihmonte tė ardhmes projektuese tė njė shoqėrire dhe harmonisė mes popujve, dhe madje do t’i vinte nė rrezik vetė themelet shpirtėrore dhe kulturore tė qytetėrimit”.1199

573    Njė rreth i veēantė shoshitjeje pėr besimtarėt laikė ka tė bėjė me zgjedhjen e mjeteve politike, apo, me anėtarėsimin nė njė parti dhe me shprehjet e tjera tė pjesėmarrjes politike. Duhet tė bėhet njė zgjedhje koherente me vlerat, duke pasur parasysh rrethanat konkrete. Nė ēdo rast, ēfarėdo zgjedhje megjithatė, duhet tė rrėnjoset nė dashuri dhe tė zgjatet drejt kėrkimit tė sė mirės sė pėrbashkėt.1200 Instancat e fesė sė krishterė me vėshtirėsi janė tė zbulueshme nė njė bashkėpunim tė vetėm politik: tė pretendosh qė njė parti apo njė grupim politik t’u pėrgjigjet krejtėsisht kėrkesave tė fesė dhe tė jetės sė krishterė krijon keqkuptime tė rrezikshme. I krishteri nuk mund tė gjejė njė parti qė i pėrgjigjet plotėsisht kėrkesave etike qė lindin nga feja dhe nga pėrkatėsia nė Kishė: anėtarėsimi i tij nė njė grupim politik nuk do tė jetė kurrė ideologjik, por gjithmonė kritik, me qėllim qė partia dhe projekti i saj politik tė stimulohen pėr tė realizuar forma gjithnjė e mė tė vėmendshme pėr arritjen e tė mirės sė vėrtetė tė pėrbashkėt, pėrfshirė kėtu qėllimin shpirtėror tė njeriut.1201

574    Dallimi, nga njėra anė, mes instancave tė fesė dhe zgjedhjeve shoqėroro-politike dhe, nga ana tjetėr, mes zgjedhjeve tė ēdo tė krishteri dhe atyre tė bėra nga bashkėsia e krishterė si e tillė, bashkėmbart qė anėtarėsimi nė njė parti apo nė njė grupim politik tė konsiderohet si njė vendim me titull vetjak, i ligjshėm tė paktėn nė kufijtė e partive dhe tė pozicioneve jo nė pėrputhje me fenė dhe vlerat e krishtera.1202 Zgjedhja e partisė, e grupimit, e personave pėr t’i besuar jetėn publike, megjithėse duke angazhuar ndėgjegjen e secilit, nuk do tė mund megjithatė tė jetė njė zgjedhje ekskluzivisht individuale: “I pėrket bashkėsive tė krishtera tė analizojnė objektivisht situatėn e vendit tė tyre, ta sqarojnė nė dritėn e fjalėve tė pandryshueshme tė Ungjillit, duke nxjerrė parime reflektimi, kritere gjykimi dhe direktiva veprimi nga mėsimi shoqėror i Kishės”.1203 Nė ēdo rast, “pėr askėnd nuk ėshtė e lejueshme tė rivendikojė ekskluzivisht nė favor tė opinionit tė vet autoritetin e Kishės”:1204 ėshtė mė mirė qė besimtarėt tė kėrkojnė “tė mirėkuptohen nė mėnyrė tė ndėrsjellė me njė dialog tė sinqertė, duke ruajtur gjithmonė dashurinė e shoqishoqme dhe pėrkujdesjen si fillim tė tė mirės sė pėrbashkėt”.1205

 

PĖRFUNDIM

PĖR NJĖ QYTETĖRIM TĖ DASHURISĖ

a) Ndihma e Kishės pėr njeriun bashkėkohor

575    Njė nevojė e re pėr domethėnie ndihet dhe jetohet gjerėsisht nė shoqėrinė bashkėkohore: “Njeriu dėshiron gjithmonė tė dijė, tė paktėn vagėllimthi, se cila ėshtė domethėnia e jetės, e punės dhe e vdekjes sė vet”.1206 Rezultojnė tė rrezikshme pėrpjekjet pėr t’iu pėrgjigjur kėrkesės pėr ta projektuar tė ardhmen nė kontekstin e ri tė marrėdhėnieve ndėrkombėtare, gjithnjė e mė komplekse dhe tė ndėrvarura, por edhe gjithnjė e mė pak tė orientuara nė mėnyrė tė renditur dhe paqėsore. Jeta dhe vdekja e personave duket se i ėshtė besuar vetėm pėrparimit shkencor dhe teknologjik qė pėrparon shumė mė shpejt se aftėsia njerėzore pėr tė caktuar qėllimet dhe pėr tė vlerėsuar kostot. Shumė dukuri tregojnė, pėrkundrazi, se “ndjenja nė rritje e pakėnaqėsisė qė po pėrhapet nė bashkėsitė kombėtare nė nivelet e larta tė jetesės davarit iluzionin e njė parajse tė ėndėrruar nė tokė, por qė nė tė njėjtėn kohė bėhet… gjithnjė e mė e qartė vetėdija e tė drejtave tė padhunueshme dhe universale tė personit dhe mė e gjallė aspirata pėr marrėdhėnie mė tė drejta dhe mė njerėzore”.1207

576    Pikėpyetjeve themelore mbi domethėnien dhe qėllimin e aventurės njerėzore u pėrgjigjet Kisha me kumtimin e Ungjillit tė Krishtit, qė e shpėton dinjitetin e personit njerėzor nga luhatjet e opinioneve, duke siguruar lirinė e njeriut si asnjė ligj tjetėr s’mund ta bėjė. Koncili II i Vatikanit tregoi se misioni i Kishės nė botėn bashkėkohore ka tė bėjė me ndihmesėn e ēdo qenieje njerėzore pėr tė zbuluar nė Hyjin domethėnien e fundit tė ekzistencės sė vet: Kisha e di mirė se “vetėm Hyji, sė cilit ajo i shėrben, i pėrgjigjet dėshirave mė tė thella tė zemrės sė njeriut, qė kurrė nuk mund tė plotėsohen krejtėsisht nga buka tokėsore”.1208 Vetėm Hyji, i cili e ka krijuar njeriun nė shėmbėlltyrė tė Vet dhe e ka shėlbuar nga mėkati, mund t’u ofrojė pikėpyetjeve mė rrėnjėsore njerėzore njė pėrgjigje plotėsisht tė pėshtatshme nėpėrmjet Zbulimit tė bėrė nga Biri i Tij bėrė njeri: Ungjilli, nė fakt, “kumton dhe shpall lirinė e bijve tė Hyjit, duke mos pranuar asnjė skllavėri qė rrjedh nga analiza e fundit e mėkatit, respekton me shumė pėrpikmėri dinjitetin e ndėrgjegjes dhe tė lirisė sė saj vendimarrėse, fton pareshtur pėr tė dyshifuar tė gjitha talentet njerėzore nė shėrbim tė Hyjit dhe nė dobi tė njerėzve, nė fund ua beson tė gjithė dashurisė sė tė gjithėve”.1209

b) Tė rinisemi nga feja nė Krishtin

577    Feja nė Hyjin dhe nė Jezu Krishtin ndriēon parimet morale qė janė “i vetmi dhe i pazėvendėsueshmi themel i asaj qėndrueshmėrie dhe qetėsie, i atij rendi tė brendshėm dhe tė jashtėm, privat dhe publik, qė vetėm ai mund tė pėrftojė dhe tė mbrojė pėrparimin e Shteteve”.1210 Jeta shoqėrore duhet tė mbėrthehet me planin hyjnor: “Pėrmasa teologjike rezulton e nevojshme si pėr tė interpretuar, ashtu edhe pėr tė zgjidhur problemet aktuale tė bashkėjetesės njerėzore”.1211 Pėrballė formave tė rėnda tė shfrytėzimit dhe tė padrejtėsisė shoqėrore “bėhet gjithnjė e mė e pėrhapur dhe mė e mprehtė nevoja e njė ripėrtėritjeje rrėnjėsore vetjake dhe shoqėrore e aftė pėr tė siguruar drejtėsi, solidaritet, ndershmėri, transparencė. Sigurisht e gjatė dhe e lodhshme ėshtė rruga qė duhet bėrė; tė shumta dhe shumė tė mėdha janė pėrpjekjet pėr t’u bėrė qė tė arrihet zbatimi i njė ripėrtėritje tė tillė, edhe pėr larminė dhe seriozitetin e shkaqeve qė pėrftojnė dhe ushqejnė gjendjet e padrejtėsisė sot tė pranishme nė botė. Por, ashtu siē na mėson historia dhe pėrvoja e gjithsecilit, nuk ėshtė e vėshtirė qė tė gjesh nė bazė tė kėtyre gjendjeve shkaqe vėrtet “kulturore”, tė lidhura domethėnė me vizione tė caktuara pėr njeriun, shoqėrinė dhe botėn. Nė realitet, nė zemėr tė ēėshtjes kulturore ėshtė ndjenja morale, qė nga ana e vet themelohet dhe pėrmbushet nė ndjenjėn fetare”.1212 Edhe pėr sa i pėrket “ēėshtjes shoqėrore”, nuk mund tė pranohet “perspektiva naive qė, pėrballė sfidave tė mėdha tė kohės sonė, tė mund tė ketė njė formulė magjike. Jo, nuk do tė na shpėtojė njė formulė, por njė Person, dhe siguria qė Ai na jep: Unė jam me ju! Nuk bėhet fjalė, atėherė, pėr tė sajuar njė “program tė ri”. Programin e kemi: ėshtė ai i gjithmonshmi, i mbledhur nga Ungjilli dhe nga Tradita e gjallė. Ai qendėrzohet, nė analizė tė fundit, nė vetė Krishtin, qė duhet tė njihet, tė duhet, tė imitohet, pėr tė jetuar nė Tė jetėn trinitare dhe pėr ta shndėrruar bashkė me Tė historinė deri nė pėrmbushjen e saj nė Jerusalemin qiellor”.1213

c) Njė shpresė e palėkundshme

578    Kisha i mėson njeriut se Hyji i ofron mundėsinė reale pėr tė kapėrcyer tė keqen dhe pėr tė arritur tė mirėn. Zoti e ka shėlbuar njeriun, e ka shpėrblyer “me ēmim tė lartė” (1 Kor 6, 20). Domethėnia dhe themeli i angazhimit tė krishterė nė botė rrjedh nga kjo siguri, e aftė pėr ta ndezur shpresėn, me gjithė mėkatin qė shėnon thellėsisht historinė njerėzore: premtimi hyjnor garanton se bota nuk qėndron e mbyllur nė vetvete, por ėshtė e hapur ndaj Mbretėrisė sė Hyjit. Kisha i njeh efektet e “misterit tė paudhėsisė” (2 Sel 2, 7), por e di edhe se «personi njerėzor ka cilėsi dhe energji tė mjaftueshme, ka njė “mirėsi” themelore (krh. Zan 1, 31), sepse ėshtė nė shėmbėlltyrė tė Krijuesit, tė vėnė nėn ndikimin shėlbues tė Krishtit, “qė ėshtė bashkuar nė njėfarė mėnyre me ēdo njeri”, dhe sepse veprimi i efektshėm i Shpirtit Shenjt “e mbush gjithėsinė” (Ur 1, 7)».1214

579    Shpresa e krishterė ngulit njė hov tė madh nė angazhimin e fushės shoqėrore, duke pėrhapur besim nė mundėsinė e ndėrtimit tė njė bote mė tė mirė, nė vetėdijen se nuk mund tė ekzistojė njė “parajsė nė tokė”.1215 Tė krishterėt, sidomos besimtarėt laikė, janė tė ftuar qė tė sillen nė atė mėnyrė qė “forca e Ungjillit tė shkėlqejė nė jetėn e tyre tė pėrditshme, familjare dhe shoqėrore. Ata tregohen bij tė premtimit nėse, tė fortė nė fe dhe nė shpresė, pėrfitojnė prej kohės sė tanishme (krh. Ef 5, 16; Kol 4, 5) dhe presin me ngulmim lavdinė e ardhshme (krh. Rom 8, 25). Dhe mos ta fshehin kėtė shpresė nė thellėsinė e shpirtit tė tyre, por me kthimin e vazhdueshėm dhe me luftėn “kundėr sunduesve tė kėsaj bote tė errėt, kundėr shpirtrave tė kėqinj tė hapėsirės qiellore” (Ef 6, 12) ta shprehin atė edhe nė strukturat e jetės shekullare”.1216 Motivimet fetare tė kėtij angazhimi mund tė mos bashkėndahen, por bindjet morale, qė rrjedhin prej tyre pėrbėjnė njė pikė takimi mes tė krishterėve dhe tė gjithė njerėzve vullnetmirė.

d) Ndėrtimi i “qytetėrimit tė dashurisė”

580    Pikėsynimi i menjėhershėm i doktrinės shoqėrore ėshtė ai qė tė propozojė parime dhe vlera qė mund ta mbajnė njė shoqėri tė denjė pėr njeriun. Mes kėtyre parimeve, ai i solidaritetit nė njėfarė mase pėrfshin tė gjitha parimet e tjera: ai pėrbėn “njėrin prej parimeve bazė tė konceptimit tė krishterė tė angazhimit shoqėror dhe politik”.1217

    Ky parim ndriēohet nga parėsia e dashurisė “qė ėshtė shenja dalluese e nxėnėsit tė Krishtit” (krh. Gjn 13, 35)”.1218 Jezusi “na mėson se ligji themelor i pėrsosmėrisė njerėzore, dhe pra, i shndėrrimit tė botės, ėshtė urdhėrimi i ri i dashurisė”1219 (krh. Mt 22, 40; Gjn 15, 12; Kol 3, 14; Jak 2, 8). Sjellja e personit ėshtė plotėsisht njerėzore kur lind nga dashuria, shpreh dashuri dhe ėshtė e orientuar nga dashuria. Kjo e vėrtetė vlen edhe nė rrethin shoqėror: duhet qė tė krishterėt tė jenė dėshmitarė thellėsisht tė bindur dhe tė dinė tė tregojnė, me jetėn e tyre, se si dashuria ėshtė forca e vetme (krh. 1 Kor 12, 31-14, 1), qė mund tė na udhėheqė drejt pėrsosmėrisė vetjake dhe shoqėrore, si edhe ta lėvizė historinė drejt sė mirės.

581    Dashuria duhet tė jetė e pranishme dhe tė depėrtojė tė gjitha marrėdhėniet shoqėrore:1220sidomos ato qė kanė pėr detyrė tė pėrkujdesen pėr tė mirėn e popujve: “ta ushqejnė nė vetvete dhe ta ndezin tek tė tjerėt, tek tė rriturit dhe tek tė vegjlit, dashurinė, zonjėn dhe mbretėreshėn e tė gjitha virtyteve. Shpėtimi i dėshiruar duhet tė jetė kryesisht fryt i njė derdhjeje tė dashurisė; po flasim pėr atė dashuri tė krishterė qė pėrmbledh nė vetvete krejt Ungjillin dhe qė, e gatshme qė tė flijohet gjithmonė pėr tė afėrmin, ėshtė kundėrhelmi mė i sigurt kundėr mendjemadhėsisė dhe egoizmit tė shekullit”.1221 Kjo dashuri mund tė quhet “dashuri shoqėrore”1222 apo “dashuri politike”1223 dhe duhet tė shtrihet brenda gjinisė njerėzore.1224 “Dashuria shoqėrore”1225 gjendet nė antipodet e egoizmit dhe tė individualizmit: pa absolutizuar jetėn shoqėrore, siē ndodh nė vizionet qė u pėrshtaten leximeve ekskuzivisht sociologjike dhe qė ndalen aty, nuk mund tė harrohet se zhvillimi tėrėsor i personit dhe rritja shoqėrore kushtėzohen nė mėnyrė tė ndėrsjellė. Egoizmi, pėr kėtė, ėshtė armiku mė shkatėrrimtar i njė shoqėrie tė orientuar nė mėnyrė tė renditur drejt njė qėllimi: historia tregon se ēfarė shkretimi zemrash prodhohet kur njeriu nuk ėshtė i aftė tė njohė dhe tė pranojė njė vlerė tjetėr dhe njė realitet tjetėr tė vėrtetė pėrveē tė mirave materiale, kėrkimi obsesiv i tė cilave mbyt dhe heq pėrfundimisht aftėsinė pėr t’u dhuruar.

582    Pėr ta bėrė shoqėrinė mė njerėzore, mė tė denjė pėr personin, duhet tė rivlerėsohet dashuria nė jetėn shoqėrore  nė nivel politik, ekonomik, kulturor  duke e bėrė atė normė tė vazhdueshme dhe supreme tė tė vepruarit. Nėse drejtėsia «ėshtė nė vetvete e pėrshtatshme “pėr tė arbitruar” mes njerėzve nė ndarjen e ndėrsjellė tė tė mirave objektive sipas masės sė drejtė, pėrkundrazi dashuria, dhe vetėm dashuria (edhe ajo dashuri dashamirėse, qė e quajmė “mėshirė”), ėshtė e aftė t’ia kthejė njeriun vetvetes».1226 Nuk mund tė rregullohen marrėdhėniet njerėzore vetėm me anė tė masės sė drejtėsisė: “I krishteri e di se dashuria ėshtė motivi pėr tė cilin Hyji hyn nė marrėdhėnie me njeriun. Dhe ėshtė pėrsėri dashuria qė Ai pret si pėrgjigje nga njeriu. Dashuria pėr kėtė ėshtė forma mė e lartė dhe mė e fisshme e marrėdhėnies mes qenieve njerėzore. Dashuria pra, do tė duhej tė gjallėronte ēdo sektor tė jetės njerėzore, duke u shtrirė edhe nė nivel ndėrkombėtar. Vetėm njė njerėzim nė tė cilin mbretėron “qytetėrimi i dashurisė” do tė mund tė shijonte njė paqe tė njėmendtė dhe tė qėndrueshme”.1227 Nė kėtė perspektivė, Magjisteri porosit fort solidaritetin, sepse ai ėshtė nė gjendje tė garantojė tė mirėn e pėrbashkėt, duke ndihmuar zhvillimin tėrėsor tė personit: dashuria “na bėn qė tė shohim tek i afėrmi njė vetvete tė dytė”.1228

583    Vetėm dashuria mund ta ndryshojė plotėsisht njeriun.1229 Njė ndryshim i tillė nuk do tė thotė shfuqizim tė pėrmasės tokėsore nė njė pėrshpirtėri tė pamishėruar.1230 Kush mendon tė marrė formėn e virtytit mbinatyror tė dashurisė pa pasur parasysh themelin e vet natyror pėrkatės, qė pėrfshin detyrat e drejtėsisė, gėnjen vetveten: «Dashuria paraqet urdhėrimin mė tė madh shoqėror. Ajo respekton tė tjerėt dhe tė drejtat e tė tjerėve. Kėrkon praktikimin e drejtėsisė dhe vetėm ajo na bėn tė aftė pėr njė gjė tė tillė. Ajo frymėzon pėr njė jetė qė bėhet dhurim i vetvetes: “Kushdo qė tė mundohet ta ruajė jetėn e vet, do ta humbasė, e kush ta humbasė, do ta ruajė” (Lk 17, 33)».1231 As dashuria nuk mund tė kufizohet vetėm nė pėrmasėn tokėsore tė marrėdhėnieve njerėzore dhe tė raporteve shoqėrore, pasi krejt efektshmėria e saj rrjedh nga fakti se i referohet Hyjit: “Nė mbrėmjen e kėsaj jete do tė shfaqem pėrpara Teje me duar tė zbrazura; nė fakt nuk tė kėrkoj, o Zot, qė t’i mbash parasysh veprat e mia. Tė gjitha drejtėsitė tona nuk janė pa njolla nė sytė e Tu. Pėr kėtė dua tė vishem me drejtėsinė Tėnde dhe tė marr nga dashuria Jote zotėrimin e amshuar tė Vetes Sate…”.1232

  

Shėnimet e pėrkthyeseve
janė pėr lexuesin shqiptar,
pėr t’i lehtėsuar atij
kuptimin e disa termave specifikė,
qė gjenden nė Pėrmbledhjen
e Doktrinės Shoqėrore
tė Kishės.

 

SHĖNIME TĖ PĖRKTHYESEVE

 

1* Bashkėsiore. Nė italisht pėrdoret fjala comunitaria dhe do tė thotė: qė ka tė bėjė me bashkėsinė, bashkėsiore [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

2* Mbi risitė. Kėtu pėrdoren fjalėt latine “Res Novae”, qė ėshtė rasa emėrore e fjalėve “Rerum Novarum”.

3*Shpėtim, Shėlbim, Shpėrblim. Nė pėrkthimin shqip termat:

       1. salvatore, salvezza, salvifica janė pėrkthyer me fjalėt shpėtimtar, shpėtim, shpėtimtare;

       2. redentore, redenzione, redento janė pėrkthyer me fjalėt shėlbues, shėlbim, i shėlbuar;

      3. riscattatore, riscattare, riscattato janė pėrkthyer me fjalėt shpėrblyes, shpėrblej, i shpėrblyer.

      [Preza A. e E., Fjalori i madh shqip-italisht, Botues Elena Gjika, Tiranė 2005].

4* Dashuri. Nė italisht kėtu pėrdoret fjala caritą, qė ėshtė dashuria e cila rrezatohet nga Hyji, dashuria e tė fuqishmit qė ngre tė pėrvuajturin dhe e lartėson atė nė nivelin mė tė lartė. Shpreh plotėsinė e marrėdhėnies mes Hyjit dhe njeriut, si dhe tė marrėdhėnies sė re qė mesazhi i krishterė ka vendosur mes njeriut me njeriun. Nė gjuhėn biblike, termi caritą shpreh nivelin mė tė lartė tė dashurisė, duke pėrfshirė edhe atė tė mėshirės. Kjo fjalė pėrdoret si kur bėhet fjalė pėr marrėdhėniet e Hyjit me njeriun, ashtu edhe pėr marrėdhėnien e njeriut me Hyjin, e tė njerėzve me njėri-tjetrin. Dashuria ėshtė burimi i kėtij lloji specifik dashurie dhe mėshira ėshtė shfaqja e saj.

5* Humanizėm. 2. Ndjenjė e lartė e fisnike, kujdes i veēantė dhe dashuri e thellė ndaj njerėzve, qėndrim njerėzor [Akademia e Shkencave e Shqipėrisė, Fjalori i Shqipes sė Sotme, Botimet Toena, Tiranė 2002].

6* Bashkėsi. Nė italisht pėrdoret fjala comunione dhe do tė thotė: 1. Lidhje e thellė dhe e ngushtė psikologjike, natyrore mes personave, apo mes personave e gjėrave; 2b. Bashkimi shpirtėror i besimtarėve nė Krishtin, tė caktuar pėr tė qenė Korpi i Krishtit [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

7* Bashkėpėrcaktim. Nė italisht pėrdoret folja connotare dhe do tė thotė: 1. Tėrėsia e tipareve qė karakterizojnė njė koncept [Gabrielli A., Dizionario della lingua italiana, Carlo Signorelli Editore, Milano 19942].

8* Instrumentalizim. Nė italisht pėrdoret folja strumentalizzare dhe do tė thotė: tė shėrbyerit me diēka apo me dikė pėr tė arritur njė qėllim vetjak [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

9* Operator. Nė kėtė rast dhe nė tė gjitha rastet e tjera kur pėrdoret fjala operator i referohet personit qė vepron nė tregun ekonomik, financar etj..

10* Implicite. Ajo qė nuk ėshtė shprehur, por qė nėnkuptohet prej fakteve dhe qė pėrmbahet nė to [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

11* Subsidiaritet. Nė italisht pėrdoret fjala sussidiaritą dhe do tė thotė: Parim, sipas tė cilit njė autoritet nė nivel hierarkik mė tė lartė zėvendėson njė autoritet nė nivel hierarkik mė tė ulėt kur ky i fundit nuk pėrmbush aktet qė janė nė kompetencė tė tij [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

12* Njerėzorizim. Qė bėhet gjithnjė e mė shumė sipas karakteristikave qė janė tė njeriut si njeri.

13* Eksplicite. Ajo qė ėshtė shprehur qartė, hapur dhe shkoqur, pa nėnkuptime [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

14* Nyjėzoj. Lidhet si nyjė me njė pjesė tjetėr; bashkohet me diēka tjetėr nė mėnyrė qė tė jetė i lėvizshėm nė vendin e lidhjes [Akademia e Shkencave e Shqipėrisė, Fjalori i Shqipes sė Sotme, Botimet Toena, Tiranė 2002].

15* Paradigmė. 2. Nė filozofinė e shkencės, njė tėrėsi koherente dhe e nyjėzuar teorish, metodash dhe procedimesh qė dallojnė nė mėnyrė mbizotėruese njė fazė tė zhvillimit tė njė shkence tė caktuar [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

16* Implikim. Nė italisht pėrdoret fjala implicazione dhe nė Logjikė do tė thotė: marrėdhėnia formale qė lidh parashkuesin (paraardhėsin) dhe pasuesin e njė fjalie (propozimi, parashtrimi) nė bazė tė tė cilit ėshtė e mundur tė pėrcaktohet qė, nėse ėshtė i vėrtetė parashkruesi (paraardhėsi), atėherė ėshtė i vėrtetė edhe pasuesi [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

17* Endje. Nė italisht pėrdoret fjala tessuto dhe do tė thotė: 2. Tėrėsia e gjėrave dhe e fakteve qė janė tė lidhur ngusht mes tyre. Ndėrthurja e elementeve pėrbėrės tė njė tė tėre [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

18* Ekskluzivisht. Nė italisht pėrdoret fjala esclusivamente dhe do tė thotė: Aftėsia pėr tė ushtruar njė tė drejtė a pėr tė gėzuar njė tė mirė duke pėrjashtuar tė tjerat [krh. Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

19* Ontologjik. Qė ka tė bėjė apo qė intesohet pėr qenien njerėzore si tė tillė [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

20* E lidhur ngushtė. Nė italisht pėrdoret fjala insito dhe ne nė shqip e kemi pėrkthyer: e lidhur ngushtė dhe e rrėnjosur thellėsisht.

21* Rivendikoj. Nė italisht pėrdoret fjala rivendicare dhe do tė thotė: 2. (drejt.) kėrkimi me vendim gjyqi nga ana e atij qė ka njė tė drejtė, qė kjo t’i njihet (mund tė jetė p.sh. njė pronar qė kėrkon kthimin e gjėsė qė i ėshtė marrė) [krh. Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

22*Korruptim: 2. E shtyj dikė me anė ryshfetesh etj. tė shkelė ligjet ose tė veprojė nė kundėrshtim me detyrėn qė ka, pėr tė mė bėrė shėrbime [Akademia e Shkencave e Shqipėrisė, Fjalori i Shqipes sė Sotme, Botimet Toena, Tiranė 2002].

23* Hedhje bazash. Nė italisht pėrdoret fjala impostazione dhe do tė thotė: 2. hedhja e bazave tė njė pune sipas njė plani tė paracaktuar, duke vendosur pikat, elementet themelore. Pėrcaktimi i parakushteve, i kritereve dhe i metodave pėr t’u marrė me njė problem, me njė situatė, etj. [Gabrielli A., Dizionario della lingua italiana, Carlo Signorelli Editore, Milano 19942].

24* Dėlirėsi. Nė traditėn e Kishės Katolike nė Shqipėri zakonisht ky kusht ėshtė quajtur pastėrti, por ne kemi zgjedhur qė, tash e tutje, tė pėrdorim fjalėn dėlirėsi, sepse e shtjellon mė mirė domethėnien e kėtij kushti; nė fakt, pėr kėtė fjalė fjalori i Shqipes sė Sotme sjell kėtė domethėnie: pastėrti, ēiltėri, ndershmėri [Akademia e Shkencave e Shqipėrisė, Fjalori i Shqipes sė Sotme, Botimet Toena, Tiranė 2002].

25* Droja e Hyjit. Nė traditėn e Kishės Katolike nė Shqipėri zakonisht kjo dhuratė e Shpirtit Shenjt ėshtė quajtur Frika e Zotit, por ne kemi zgjedhur qė, tash e tutje, tė pėrdorim fjalėn Droja e Hyjit. Nė italisht pėrdoret fjala Timor di Dio dhe do tė thotė: Besėlidhja e Vjetėr, mė saktė Libri i Ligjit tė Pėrtėrirė e shoqėron nė mėnyrė karakteristike me dashurinė e Hyjit, me zbatimin e urdhėrimeve tė Tij, me vėnien nė shėrbim tė Tij; Libri e Isaisė sheh nė Drojen e Hyjit njėrin prej fryteve tė Shpirtit tė Hyjit. Tė urtit thonė se Droja e Hyjit pėrbėn fillimin e urtisė. Libri i Siracidit lartėson njė litani tė tėrė qė tregon nė Drojen e Hyjit barazvlerėn praktike tė mėshirės. Besėlidhja e Re, edhe pse duke ruajtur ndonjėherė pėr kėtė fjalė njė ngjyrim drojeje, qė nderon dhe respekton tjetrin, nė tė cilėn nuk mungon krejt perspektiva e Hyjit-gjykatės, sidomos nėse bėhet fjalė pėr persona qė nuk e druajnė Hyjin, e kupton mė mirė nė atė domethėnie tė thellė qė e bėn atė njė virtyt thelbėsor. Droja e Hyjit, e kuptuar nė kėtė mėnyrė, ėshtė udha e shpėtimit [Ancilli E. e del Pontificio Istituto di Spiritualitą del Teresianum (nėn kujdesin e), Dizionario Enciclopedico di Spiritualitą/3, Cittą Nuova Editrice, Romė 19901].

26* Degjenerim. Ndryshon karakterin, qėllimin e pikėsynimin e mirė qė kishte dhe sjell tė kundėrtėn e asaj qė pritej [Akademia e Shkencave e Shqipėrisė, Fjalori i Shqipes sė Sotme, Botimet Toena, Tiranė 2002].

27* Shkaku instrumental. Nė italisht pėrdoret fjala causa strumentale dhe do tė thotė: Nė metafizikėn e Aristotelit, ėshtė njėri prej shkaqeve qė kryesojnė ndryshueshmėrinė, duke nxitur kalimin e njė enti (gjithēka qė ėshtė apo qė ka mundėsi tė jetė) nga mundėsia nė akt [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712]; domethėnė bėhet fjalė pėr mjetet nėpėrmjet tė cilave kryhet njė akt.

28* Modularitet. Nė italisht pėrdoret fjala modularitą dhe do tė thotė: Veēori e asaj qė ėshtė modulare, domethėnė e strukturės qė pėrbėhet nga elemente tė veēanta, tė ndashme dhe tė ndėrshkėmbyeshme; sipas modulit, qė ėshtė formė tipike dhe e pandryshueshme e parashikuar pėr hartimin e disa dokumenteve [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

29* Pendolarizėm. Nė italisht pėrdoret fjala pendolarismo dhe do tė thotė: 2. dukuria shoqėrore qė ka lidhje me atė (punėtor apo student) qė banon nė njė vend tjetėr nga ai ku punon (studion) dhe pėr kėtė, i duhet tė bėjė, ēdo ditė, udhėtimin shkuarje-ardhje [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

30* Latifond. Nė italisht pėrdoret fjala latifondo dhe do tė thotė: Pronė e madhe toke, nė tė cilėn praktikohet sidomos njė bujqėsi ekstensive [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

31* Korporativizėm. Nė italisht pėrdoret fjala corporativismo dhe ėshtė: 2. Prirja e njė grupi shoqėror apo e njė kategorie pėr tė mbrojtur interesat e veta specifike pa u kujdesur aspak pėr interesin e pėrgjithshėm [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

32* Konkurrencė. Fjala qė pėrdoret nė italisht ėshtė competizione, e cila rrjedh nga latinishtja cumpetere, domethėnia e sė cilės ėshtė shtjelluar nė numrin 343.

33* Imoral. I pamoralshėm, qė mohon e shkel normat e moralit, i pandershėm, qė ėshtė nė kundėrshtrim me normat e moralit. Morali. 1. Tėrėsia e parimeve, e normave dhe e rregullave qė janė krijuar historikisht nė kushte tė caktuara ekonomiko-shoqėrore dhe qė pėrcaktojnė sjelljen e veprimtarinė e njerėzve nė shoqėri; vetė sjellja e njeriut sipas kėtyre parimeve, normave e rregullave. 4. Tėrėsia e forcave tė brendshme qė e shtyjnė njeriun tė veprojė, tė qėndrojė a tė plotėsojė njė detyrė [Akademia e Shkencave e Shqipėrisė, Fjalori i Shqipes sė Sotme, Botimet Toena, Tiranė 2002].

34* Akaparim. Shtie nė dorė e grumbulloj nė sasi tė mėdha njė mall a diēka tjetėr pėr tė siguruar mė pas fitime; monopolizoj [Akademia e Shkencave e Shqipėrisė, Fjalori i Shqipes sė Sotme, Botimet Toena, Tiranė 2002].

35* Lokalizėm. Koncepti e qėndrimi qė mbron para sė gjithash interesat e ngushta tė njė rrethi, tė njė krahine, tė njė qyteti a tė njė fshati; shfaqja e frymės sė ngushtė lokale [Akademia e Shkencave e Shqipėrisė, Fjalori i Shqipes sė Sotme, Botimet Toena, Tiranė 2002].

36* Transaksion. Njė operacion tregtar qė ka tė bėjė me njė marrėdhėnie shit-blerjeje.

37* Internacionalizėm. Nė italisht pėrdoret fjala internazionalismo dhe do tė thotė: 1. prirja pėr tė favorizuar formimin e organizmave ndėrkombėtarė tė pėrshtatshėm pėr tė mundėsuar qė Shtetet pjesėmarrėse tė ndjekin qėllime tė pėrbashkėta politike dhe ekonomike [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

38* Neokolonializėm. Politikė qė ka synim tė ruajė sundimin kolonial me forma tė reja [Akademia e Shkencave e Shqipėrisė, Fjalori i Shqipes sė Sotme, Botimet Toena, Tiranė 2002].

39* Raport. 2.2b. Lidhje e ndėrsjellė sipas njė pėrpjesėtimi tė caktuar [Akademia e Shkencave e Shqipėrisė, Fjalori i Shqipes sė Sotme, Botimet Toena, Tiranė 2002].

40* Shkencėtiste. 1. Qėndrim i atij qė vė nėn varėsi tė shkencave empirike ēdo veprimtari tjetėr tė mundshme njerėzore [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712]; domethėnė bėhet fjalė pėr absolutizimin e shkencės.

41* Teknokratike. 2. Qė ka lidhje me teknokracinė, qė ėshtė qeveria e teknikėve, epėrsia, pushteti i teknikėve nė jetėn e Shtetit [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712]; Nė kuptimin mė tė gjerė bėhet fjalė pėr pushtetin e teknologjisė nė jetėn e njerėzve dhe tė shoqėrisė njerėzore.

42* Nihilizėm. Mohim i plotė i parimeve, i normave morale, i vlerave kulturore dhe i ēdo tradite tė njė shoqėrie; qėndrimi mohues ndaj ēdo gjėje [Akademia e Shkencave e Shqipėrisė, Fjalori i Shqipes sė Sotme, Botimet Toena, Tiranė 2002].

43* Utilitariste. Qė udhėhiqet a pėrshkohet nga utilitarizimi, qė ėshtė ajo 1. rrymė filozofike e morale, sipas sė cilės sjellja dhe veprimet e njerėzve udhėhiqen vetėm nga dobia dhe leverdia e ēastit. 2.pikėpamje a qėndrim qė niset vetėm nga dobia dhe leverdia e ēastit [Akademia e Shkencave e Shqipėrisė, Fjalori i Shqipes sė Sotme, Botimet Toena, Tiranė 2002].

44* Biocentrizėm. Konceptim qė e vė nė qendėr tė gjithėsisė jetėn frymore dhe bimore, nė tė gjitha shprehjet e saj [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

45* Aksiologjik. Shkenca apo teoria e vlerave [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

46* Biodiversitet. Ndryshueshmėria dhe shumėllojshmėria e organizmave tė gjallė dhe e sistemeve mjedisore qė i pėrmbajnė ato [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

47* Alarmizėm. Nė italisht pėrdoret fjala allarmismo dhe do tė thotė: prirja pėr t’u shqetėsuar apo pėr tė shqetėsuar, edhe pa arsye tė bazuara [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

48* Evokuese. Qė tė kujton diēka tjetėr, qė tė bėn tė marrėsh nė konsideratė diēka tjetėr.

49* Ndershmėri. Nė italisht pėrdoret fjala rettitudine, tė cilėn ne e kemi pėrkthyer me termin ndershmėri do tė thotė: tė qenėt i ndershėm, domethėnė 2. qė bėhet duke punuar me nder, qė ka qėllime tė drejta dhe tė pastra [Akademia e Shkencave e Shqipėrisė, Fjalori i Shqipes sė Sotme, Botimet Toena, Tiranė 2002].

50* Embargo. Masė qė merr qeveria e njė vendi pėr tė ndaluar qė tė nxirren jashtė shtetit ose tė sillen nga jashtė mallra, valuta, etj.; ndalim i tregtisė me njė shtet tjetėr; masė qė merr njė shtet pėr tė ndaluar daljen e anijeve tė huaja nga portet e veta [Akademia e Shkencave e Shqipėrisė, Fjalori i Shqipes sė Sotme, Botimet Toena, Tiranė 2002].

51* Frikėsim. Nė italisht pėrdoret fjala deterrenza dhe do tė thotė: 1. Veprim, pushtet frikėsues; 2. Tėrėsi mjetesh frikėsuese, domethėnė ēdo mjet mėsymjeje luftarake, qė zotėron njė Shtet, kaq tė efektshėm sa pėr tė shkurajuar Shtetet e tjera nga qėllime apo akte agresioni [Zingarelli N., Vocabolario della lingua italiana, Zanichelli Editore, Bolonjė 199712].

52* Inkulturim. Proces gjatė tė cilit individi pėrvetėson kulturėn e grupit tė vet [Gabrielli A., Dizionario della lingua italiana, Carlo Signorelli Editore, Milano 19942].

53* Spiritualizėm intimist. Kėtu nėnkuptohet ajo mėnyrė e tė jetuarit tė pėrshpirtėrisė qė kufizohet vetėm nė aspektin e brendshėm tė personit (lutje, pjesėmarrje nė rite, etj.) dhe nuk kujdeset aspak pėr tė tjerėt (sidomos pėr ata qė kanė mė shumė nevojė) dhe pėr mbarėvajtjen e botės.

54* Shoqata sipas kategorive pėrkatėse. Anėtarėt e ēdo kategorie shoqėrore (punėtorė, studentė, mjekė, etj.), qė formojnė njė shoqatė tė tyre pėr t’u lidhur mė ngushtė dhe pėr tė arritur qėllimin qė dėshirojnė.

  


 

1Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. ap. Novo millennio ineunte, 1: AAS 93 (2001) 266.

2Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptoris missio, 11: AAS 83 (1991) 260.

3Catechismo della Chiesa Cattolica, 2419.

4Giovanni Paolo II, Lett. ap. Novo millennio ineunte, 50-51: AAS 93 (2001)
303-304.

5Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 41: AAS 80 (1988) 571-572.

6Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Ecclesia in America, 54: AAS 91 (1999) 790.

7Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Ecclesia in America, 54: AAS 91 (1999) 790; Catechismo della Chiesa Cattolica, 24.

8Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 55: AAS 83 (1991) 860.

9Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 15: AAS 81 (1989) 414.

10Concilio Vaticano II, Decr. Christus Dominus, 12: AAS 58 (1966) 678.

11Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Lumen gentium, 31: AAS 57 (1965) 37.

12Cfr. Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 4: AAS 63 (1971) 403.

13Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 92: AAS 58 (1966) 1113-1114.

14Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Dei Verbum, 2: AAS 58 (1966) 818.

15Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 3: AAS 58 (1966) 1026.

16Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 3: AAS 58 (1966) 1027.

17Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 10: AAS 58 (1966) 1032.

18Giovanni Paolo II, Discorso all'Udienza generale (19 ottobre 1983), 2: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, VI, 2 (1983) 815.

19Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 44: AAS 58 (1966) 1064.

20Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 3: AAS 58 (1966) 1026.

21Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Lumen gentium, 1: AAS 57 (1965) 5.

22Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 30: AAS 58 (1966) 1050.

23Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1789; 1970; 2510.

24Catechismo della Chiesa Cattolica, 2062.

25Catechismo della Chiesa Cattolica, 2070.

26Giovanni Paolo II, Lett. enc. Veritatis splendor, 97: AAS 85 (1993) 1209.

27La legge č riportata in Es 23, Dt 15, Lv 25.

28Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. ap. Tertio millennio adveniente, 13: AAS 87 (1995) 14.

29Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 13: AAS 58 (1966) 1035.

30Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Dei Verbum, 4: AAS 58 (1966) 819.

31Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 10: AAS 58 (1966) 1033.

32Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Lumen gentium, 9: AAS 57 (1965)
12-14.

33Giovanni Paolo II, Lett. ap. Mulieris dignitatem, 7: AAS 80 (1988) 1666.

34Giovanni Paolo II, Lett. ap. Mulieris dignitatem, 7: AAS 80 (1988) 1665- 1666.

35Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 40: AAS 80 (1988) 569.

36Giovanni Paolo II, Lett. ap. Mulieris dignitatem , 7: AAS 80 (1988) 1664.

37Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 24: AAS 58 (1966) 1045.

38Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 12: AAS 58 (1966) 1034.

39Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1043.

40Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Dei Verbum, 5: AAS 58 (1966) 819.

41Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1043.

42Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1043.

43Catechismo della Chiesa Cattolica, 1888.

44Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 38: AAS 80 (1988) 565-566.

45Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 28: AAS 58 (1966) 1048.

46Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1889.

47Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 37: AAS 58 (1966) 1055.

48Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 36: AAS 58 (1966) 1054; cfr. Id., Decr. Apostolicam actuositatem, 7: AAS 58 (1966) 843-844.

49Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 36: AAS 58 (1966) 1054.

50Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2244.

51Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Dei Verbum, 2: AAS 58 (1966) 818.

52Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 41: AAS 83 (1991) 844.

53Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 41: AAS 83 (1991) 844- 845.

54Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 76: AAS 58 (1966) 1099.

55Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Lumen gentium, 1: AAS 57 (1965) 5.

56Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Lumen gentium, 5: AAS 57 (1965) 8.

57Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptoris missio, 20: AAS 83 (1991) 267.

58Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 76: AAS 58 (1966) 1099; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2245.

59Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 76: AAS 58 (1966) 1099.

60Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 40: AAS 58 (1966) 1058.

61Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2244.

62Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 40: AAS 58 (1966) 1058.

63Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 11: AAS 58 (1966) 1033.

64Cfr. Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 37: AAS 63 (1971) 426-427.

65Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptor hominis, 11: AAS 71 (1979) 276: « Giustamente i Padri della Chiesa vedevano nelle diverse religioni quasi altrettanti riflessi di un'unica veritą come “germi del Verbo”, i quali testimoniano che, quantunque per diverse strade, č rivolta tuttavia in una unica direzione la pił profonda aspirazione dello spirito umano ».

66Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 38: AAS 58 (1966)
1055-1056.

67Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 39: AAS 58 (1966) 1057.

68Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 39: AAS 58 (1966) 1057.

69Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptor hominis, 13: AAS 71 (1979)
283-284.

70Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. ap. Novo millennio ineunte, 16-28: AAS 93 (2001) 276-285.

71Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptoris Mater, 37: AAS 79 (1987) 410.

72Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Libertatis conscientia, 97: AAS 79 (1987) 597.

73Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 1: AAS 58 (1966)
1025-1026.

74Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 40: AAS 58 (1966) 1057-1059; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 53-54: AAS 83 (1991)
859-860; Id., Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 1: AAS 80 (1988) 513-514.

75Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 32: AAS 58 (1966) 1051.

76Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 54: AAS 83 (1991) 859.

77Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 13: AAS 59 (1967) 263.

78Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 40: AAS 58 (1966) 1057-1059.

79Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptor hominis, 14: AAS 71 (1979) 284.

80Catechismo della Chiesa Cattolica, 2419.

81Cfr. Giovanni Paolo II, Omelia della messa di Pentecoste nel I centenario della « Rerum novarum » (19 maggio 1991): AAS 84 (1992) 282.

82Cfr. Paolo VI, Esort. ap. Evangelii nuntiandi, 9. 30: AAS 68 (1976) 10-11. 25- 26; Giovanni Paolo II, Discorso alla Terza Conferenza Generale dell'Episcopato Latino-Americano, Puebla (28 gennaio 1979), III/4-7: AAS 71 (1979) 199-204; Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Libertatis conscientia, 63-64. 80: AAS 79 (1987)
581-582. 590-591.

83Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptor hominis, 8: AAS 71 (1979) 270.

84Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Lumen gentium, 48: AAS 57 (1965) 53.

85Cfr. Paolo VI, Esort. ap. Evangelii nuntiandi, 29: AAS 68 (1976) 25.

86Paolo VI, Esort. ap. Evangelii nuntiandi, 31: AAS 68 (1976) 26.

87Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 54: AAS 83 (1991) 860.

88Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 41: AAS 80 (1988) 570-572.

89Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 5: AAS 83 (1991) 799.

90Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 54: AAS 83 (1991) 860.

91Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2420.

92Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 42: AAS 58 (1966) 1060.

93Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 41: AAS 80 (1988) 570-572.

94Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 54: AAS 83 (1991) 860.

95Cfr. Concilio Vaticano II, Dich. Dignitatis humanae, 14: AAS 58 (1966) 940; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Veritatis splendor, 27. 64. 110: AAS 85 (1993) 1154-1155. 1183-1184. 1219-1220.

96Giovanni Paolo II, Messaggio al Segretario generale delle Nazioni Unite in occasione del trentesimo anniversario della Dichiarazione Universale dei Diritti dell'uomo (2 dicembre 1978): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, I (1978) 261.

97Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 5: AAS 83 (1991) 799.

98Cfr. Paolo VI, Esort. ap. Evangelii nuntiandi, 34: AAS 68 (1976) 28.

99CIC, canone 747, § 2.

100Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 3: AAS 73 (1981)
583-584.

101Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 41: AAS 80 (1988) 571.

102Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 41: AAS 80 (1988) 571.

103Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 41: AAS 80 (1988) 572.

104Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 59: AAS 83 (1991) 864-865.

105Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Fides et ratio: AAS 91 (1999) 5-88.

106Cfr. Concilio Vaticano II, Dich. Dignitatis humanae, 14: AAS 58 (1966) 940.

107Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Veritatis splendor, 13. 50. 79: AAS 85 (1993) 1143-1144. 1173-1174. 1197.

108Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 59: AAS 83 (1991) 864.

109Č significativa, a questo riguardo, l'istituzione della Pontificia Accademia delle Scienze Sociali; nel Motu proprio di erezione si legge: « Le indagini delle scienze sociali possono efficacemente contribuire al miglioramento dei rapporti umani, come dimostrano i progressi realizzati nei diversi settori della convivenza, soprattutto nel corso del secolo che volge ormai al suo termine. Per questo motivo la Chiesa, sempre sollecita del vero bene dell'uomo, si č volta con crescente interesse a questo campo della ricerca scientifica, per trarne indicazioni concrete nell'adempimento dei suoi compiti magisteriali »: Giovanni Paolo II, Motu proprio Socialium Scientiarum (1ŗ gennaio 1994): AAS 86 (1994) 209.

110Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 54: AAS 83 (1991) 860.

111Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 59: AAS 83 (1991) 864.

112Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Lumen gentium, 12: AAS 57 (1965) 16.

113Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2034.

114Cfr. Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 3-5: AAS 63 (1971) 402- 405.

115Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2037.

116Cfr. Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Donum veritatis, 16-17. 23: AAS 82 (1990) 1557-1558. 1559-1560.

117Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 53: AAS 83 (1991) 859.

118Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 13: AAS 59 (1967) 264.

119Cfr. Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 4: AAS 63 (1971) 403- 404; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 41: AAS 80 (1988) 570- 572; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2423; Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Libertatis conscientia, 72: AAS 79 (1987) 586.

120Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 25: AAS 58 (1966) 1045-1046.

121Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 76: AAS 58 (1966) 1099-1100; Pio XII, Radiomessaggio per il 50ŗ anniversario della « Rerum novarum »: AAS 33 (1941) 196-197.

122Cfr. Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 190; Pio XII, Radiomessaggio per il 50ŗ anniversario della « Rerum novarum »: AAS 33 (1941) 196-197; Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 42: AAS 58 (1966) 1079; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 41: AAS 80 (1988) 570-572; Id., Lett. enc. Centesimus annus, 53: AAS 83 (1991) 859; Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Libertatis conscientia, 72: AAS 79 (1987) 585-586.

123Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptor hominis, 14: AAS 71 (1979) 284; cfr. Id., Discorso alla Terza Conferenza Generale dell'Episcopato Latino-Americano, Puebla (28 gennaio 1979), III/2: AAS 71 (1979) 199.

124Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 42: AAS 59 (1967) 278.

125Paolo VI, Esort. ap. Evangelii nuntiandi, 9: AAS 68 (1976) 10.

126Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 42: AAS 59 (1967) 278.

127Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2039.

128Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2442.

129Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 15: AAS 81 (1989) 413; Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Lumen gentium, 31: AAS 57 (1965) 37.

130Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 43: AAS 58 (1966) 1061-1064; Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 81: AAS 59 (1967) 296- 297.

131Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 453.

132A cominciare dall'enciclica Pacem in terris di Giovanni XXIII tale destinazione č indicata nell'indirizzo iniziale di ogni documento sociale.

133Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 3: AAS 80 (1988) 515; Pio XII, Discorso ai partecipanti al Convegno dell'Azione Cattolica (29 aprile 1945): Discorsi e Radiomessaggi di Pio XII, VII, 37-38; Giovanni Paolo II, Discorso al Simposio internazionale « Dalla “Rerum novarum” alla “Laborem exercens”: verso l'anno 2000 » (3 aprile 1982): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, V, 1 (1982) 1095-1096.

134Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 3: AAS 80 (1988) 515.

135Cfr. Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Libertatis conscientia, 72: AAS 79 (1987) 585-586.

136Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 3: AAS 80 (1988) 515.

137Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 46: AAS 83 (1991)
850-851.

138Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 42: AAS 63 (1971) 431.

139Cfr. Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 179; Pio XII, nel Radiomessaggio per il 50ŗ anniversario della « Rerum novarum »: AAS 33 (1941) 197, parla di « dottrina sociale cattolica », e nell'Esort. ap. Menti nostrae, del 23 settembre 1950: AAS 42 (1950) 657, di « dottrina sociale della Chiesa ». Giovanni XXIII conserva le espressioni « dottrina sociale della Chiesa » (Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 [1961] 453; Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 [1963] 300-301) o ancora « dottrina sociale cristiana » (Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 [1961] 453), o « dottrina sociale cattolica » (Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 [1961] 454).

140Cfr. Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 97- 144.

141Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 3: AAS 73 (1981)
583-584; Id., Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 1: AAS 80 (1988) 513-514.

142Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2421.

143Cfr. Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 97- 144.

144Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 20, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, p. 24.

145Cfr. Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 189; Pio XII, Radiomessaggio per il 50ŗ anniversario della « Rerum novarum »: AAS 33 (1941) 198.

146Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 5: AAS 83 (1991) 799.

147Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 5: AAS 83 (1991) 799.

148Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 56: AAS 83 (1991) 862.

149Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 60: AAS 83 (1991) 865.

150Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 60: AAS 83 (1991) 865.

151Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 143. Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 56: AAS 83 (1991) 862.

152Cfr. Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 177-228.

153Cfr. Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 186-189.

154Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 21, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, p. 24.

155Cfr. Pio XI, Lett. enc. Non abbiamo bisogno: AAS 23 (1931) 285-312 .

156Testo ufficiale (tedesco): AAS 29 (1937) 145-167. Testo italiano: AAS 29 (1937) 168-188.

157Pio XI, Discorso ai giornalisti belgi della radio (6 settembre 1938), in Giovanni Paolo II, Discorso ai dirigenti della ‘‘Anti-Defamation League of B'nai B'rith'' (22 marzo 1984): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, VII, 1 (1984) 740-742.

158Testo ufficiale (latino): AAS 29 (1937) 65-106. Testo italiano: AAS 29 (1937) 107-138.

159Pio XI, Lett. enc. Divini Redemptoris: AAS 29 (1937) 130.

160Cfr. Pio XII, Radiomessaggi natalizi: sulla pace e l'ordine internazionale, degli anni: 1939: AAS 32 (1940) 5-13; 1940: AAS 33 (1941) 5-14; 1941: AAS 34 ( 1942) 10-21; 1945: AAS 38 (1946) 15-25; 1946: AAS 39 (1947) 7-17; 1948: AAS 41 (1949) 8-16; 1950: AAS 43 (1951) 49-59; 1951: AAS 44 (1952) 5-15; 1954: AAS 47 (1955) 15-28; 1955: AAS 48 (1956) 26-41; sull'ordine interno delle Nazioni, del 1942: AAS 35 (1943) 9-24; sulla democrazia, del 1944: AAS 37 (1945) 10-23; sulla funzione della civiltą cristiana, del 1ŗsettembre 1944: AAS 36 (1944) 249-258; sul ritorno a Dio nella generositą e nella fraternitą, del 1947: AAS 40 (1948) 8-16; sull'anno del gran ritorno e del gran perdono, del 1949: AAS 42 (1950) 121-133; sulla spersonalizzazione dell'uomo, del 1952: AAS 45 (1953) 33-46; sul ruolo del progresso tecnico e la pace dei popoli, del 1953: AAS 46 (1954) 5-16.

161Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 22, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, p. 25.

162Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 22, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, p. 25.

163Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 267-269. 278-279. 291. 295-296.

164Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 401- 464.

165Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 23, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, p. 26.

166Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 415- 418.

167Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 257-304.

168Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris, Indirizzo: AAS 55 (1963) 257.

169Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 301.

170Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 294.

171Cfr. Roy Card. Maurice, Lettera a Paolo VI e Documento in occasione del 10ŗ anniversario dell'enciclica « Pacem in terris »: L'Osservatore Romano, 11 aprile 1973, pp. 3-6.

172Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes: AAS 58 (1966)
1025-1120.

173Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 24, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, p. 27.

174Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 1: AAS 58 (1966) 1026.

175Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 40: AAS 58 (1966) 1058.

176Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 24: AAS 58 (1966) 1045.

177Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 25: AAS 58 (1966) 1045.

178Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 24, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, pp. 28-29.

179Cfr. Concilio Vaticano II, Dich. Dignitatis humanae: AAS 58 (1966) 929- 946.

180Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 76-80: AAS 59 (1967) 294- 296.

181Cfr. Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio: AAS 59 (1967) 257-299.

182Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 25, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, p. 29.

183Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 21: AAS 59 (1967) 267.

184Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 42: AAS 59 (1967) 278.

185Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 90: AAS 58 (1966) 1112.

186Cfr. Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens: AAS 63 (1971) 401-441.

187Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens: AAS 73 (1981) 577- 647.

188Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis: AAS 80 (1988)
513-586.

189Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 26, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, p. 32.

190Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 26, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, p. 32.

191Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 39: AAS 80 (1988) 568.

192Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus: AAS 83 (1991) 793- 867.

193Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 10: AAS 83 (1991) 805.

194Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 27, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, p. 33.

195Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 4: AAS 58 (1966) 1028.

196Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 1: AAS 80 (1988) 514; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2422.

197Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1042.

198Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptor hominis, 14: AAS 71 (1979) 284.

199Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1931.

200Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 35, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, p. 39.

201Pio XII, Radiomessaggio (24 dicembre 1944), 5: AAS 37 (1945) 12.

202Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 11: AAS 83 (1991) 807.

203Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 453, 459.

204Catechismo della Chiesa Cattolica, 357.

205Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 356. 358.

206Catechismo della Chiesa Cattolica, titolo del c. 1ŗ, sez. 1Ŗ, parte 1Ŗ; cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 12: AAS 58 (1966) 1034; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 34: AAS 87 (1995) 440.

207Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 35: AAS 87 (1995) 440-441; Catechismo della Chiesa Cattolica, 1721.

208Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 12: AAS 58 (1966) 1034.

209Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 369.

210Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 35: AAS 87 (1995) 440.

211Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2334.

212Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 371.

213Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. alle famiglie Gratissimam sane, 6. 8. 14. 16. 19-20: AAS 86 (1994) 873-874. 876-878. 893-896. 899-903. 910-919.

214Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 50: AAS 58 (1966) 1070-1072.

215Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 19: AAS 87 (1995)
421-422.

216Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2258.

217Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 27: AAS 58 (1966) 1047-1048; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2259-2261.

218Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Fides et ratio. Prologo: AAS 91 (1999) 5.

219Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 373.

220Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 34: AAS 87 (1995)
438-440.

221Sant'Agostino, Confessiones, 1, 1: PL 32, 661: « Tu excitas, ut laudare te delectet; quia fecisti nos ad te, et inquietum est cor nostrum, donec requiescat in te ».

222Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1850.

223Catechismo della Chiesa Cattolica, 404.

224Giovanni Paolo II, Esort. ap. Reconciliatio et paenitentia, 2: AAS 77 (1985) 188; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1849.

225Giovanni Paolo II, Esort. ap. Reconciliatio et paenitentia, 15: AAS 77 (1985) 212-213.

226Giovanni Paolo II, Esort. ap. Reconciliatio et paenitentia, 16: AAS 77 (1985) 214. Il testo spiega inoltre che a questa legge della discesa, a questa comunione del peccato, per cui un'anima che si abbassa per il peccato abbassa con sé la Chiesa e, in qualche modo, il mondo intero, corrisponde la legge dell'ascesa, il profondo e magnifico mistero della comunione dei santi, grazie alla quale ogni anima che si eleva, eleva il mondo.

227Giovanni Paolo II, Esort. ap. Reconciliatio et paenitentia, 16: AAS 77 (1985) 216.

228Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1869.

229Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 36: AAS 80 (1988) 561-563.

230Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 37: AAS 80 (1988) 563.

231Giovanni Paolo II, Esort. ap. Reconciliatio et paenitentia, 10: AAS 77 (1985) 205.

232Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1042.

233Cfr. Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 26-39: AAS 63 (1971) 420-428.

234Pio XII, Lett. enc. Summi Pontificatus: AAS 31 (1939) 463.

235Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 13: AAS 83 (1991) 809.

236Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 27: AAS 63 (1971) 421.

237Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptor hominis, 14: AAS 71 (1979) 284.

238Cfr. Concilio Lateranense IV, Cap. 1, De fide catholica: DS 800, p. 259; Concilio Vaticano I, Cost. dogm. Dei Filius, c.1: De Deo rerum omnium Creatore: DS 3002, p. 587; Id., Ibidem, canoni 2.5: DS 3022. 3025, pp. 592.593.

239Giovanni Paolo II, Lett. enc. Veritatis splendor, 48: AAS 85 (1993) 1172.

240Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 14: AAS 58 (1966) 1035; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 364.

241Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 14: AAS 58 (1966) 1035.

242Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 14: AAS 58 (1966) 1036; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 363. 1703.

243Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 15: AAS 58 (1966) 1036.

244Catechismo della Chiesa Cattolica, 365.

245San Tommaso d'Aquino, Commentum in tertium librum Sententiarum, d. 27, q. 1, a. 4: « Ex utraque autem parte res immateriales infinitatem habent quodammodo, quia sunt quodammodo omnia, sive inquantum essentia rei immaterialis est exemplar et similitudo omnium, sicut in Deo accidit, sive quia habet similitudinem omnium vel actu vel potentia, sicut accidit in Angelis et animabus »: San Tommaso d'Aquino, Commento alle Sentenze di Pietro Lombardo e testo integrale di Pietro Lombardo. Libro Terzo. Distinzioni 23-40. Le virtł in Cristo e le virtł nei fedeli, traduzione di P. Lorenzo Perotto, O.P., Edizioni Studio Domenicano, Bologna 2000, p. 315; cfr. Id., Summa theologiae, I, q. 75, a. 5: Ed. Leon. 5, 201-203.

246Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966)
1046-1047.

247Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 27: AAS 58 (1966) 1047.

248Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2235.

249Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 24: AAS 58 (1966) 1045; Catechismo della Chiesa Cattolica, 27, 356 e 358.

250Catechismo della Chiesa Cattolica, 1706.

251Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1705.

252Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 17: AAS 58 (1966) 1037; Catechismo della Chiesa Cattolica, 1730-1732.

253Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Veritatis splendor, 34: AAS 85 (1993) 1160- 1161; Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 17: AAS 58 (1966) 1038.

254Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1733.

255Cfr. San Gregorio di Nissa, De vita Moysis, 2, 2-3: PG 44, 327B-328B: « ...unde fit, ut nos ipsi patres quodammodo simus nostri... vitii ac virtutis ratione fingentes ».

256Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 13: AAS 83 (1991)
809-810.

257Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1706.

258Giovanni Paolo II, Lett. enc. Veritatis splendor, 35: AAS 85 (1993) 1161-1162.

259Catechismo della Chiesa Cattolica, 1740.

260Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Libertatis conscientia, 75: AAS 79 (1987) 587.

261Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1749-1756.

262Giovanni Paolo II, Lett. enc. Veritatis splendor, 86: AAS 85 (1993) 1201.

263Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Veritatis splendor, 44. 99: AAS 85 (1993) 1168-1169. 1210-1211.

264Giovanni Paolo II, Lett. enc. Veritatis splendor, 61: AAS 85 (1993) 1181-1182.

265Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Veritatis splendor, 50: AAS 85 (1993) 1173-1174.

266San Tommaso d'Aquino, In duo praecepta caritatis et in decem Legis praecepta expositio, c. 1: « Nunc autem de scientia operandorum intendimus: ad quam tractandam quadruplex lex invenitur. Prima dicitur lex naturae; et haec nihil aliud est nisi lumen intellectus insitum nobis a Deo, per quod cognoscimus quid agendum et quid vitandum. Hoc lumen et hanc legem dedit Deus homini in creatione »: Divi Thomae Aquinatis, Doctoris Angelici, Opuscola Theologica, v. II: De re spirituali, cura et studio P. Fr. Raymundi Spiazzi, O.P., Marietti ed., Taurini - Romae 1954, p. 245.

267Cfr. San Tommaso d'Aquino, Summa theologiae, I-II, q. 91, a. 2, c: Ed. Leon. 7,154: « ...partecipatio legis aeternae in rationali creatura lex naturalis dicitur ».

268Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1955.

269Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1956.

270Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1957.

271Catechismo della Chiesa Cattolica, 1958.

272Concilio Vaticano I, Cost. dogm. Dei Filius, c. 2: DS 3005, p. 588; cfr. Pio XII, Lett. enc. Humani generis: AAS 42 (1950) 562.

273Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1960.

274Cfr. Sant'Agostino, Confessiones, 2, 4, 9: PL 32, 678: « Furtum certe punit lex tua, Domine, et lex scripta in cordibus hominum, quam ne ipsa quidem delet iniquitas ».

275Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1959.

276Giovanni Paolo II, Lett. enc. Veritatis splendor, 51: AAS 85 (1993) 1175.

277Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 19-20: AAS 87 (1995) 421-424.

278Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 13: AAS 58 (1966)
1034-1035.

279Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1741.

280Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Veritatis splendor, 87: AAS 85 (1993) 1202-1203.

281Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1934 .

282Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 29: AAS 58 (1966) 1048-1049.

283Cfr. Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 16: AAS 63 (1971) 413.

284Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 279-281; Paolo VI, Discorso all'Assemblea Generale delle Nazioni Unite (4 ottobre 1965), 5: AAS 57 (1965) 881; Giovanni Paolo II, Discorso all'Assemblea Generale delle Nazioni Unite per la celebrazione del 50ŗ di fondazione (5 ottobre 1995), 13: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVIII, 2 (1995) 739-741.

285Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 84: AAS 58 (1966) 1107-1108.

286Cfr. Paolo VI, Discorso all'Assemblea Generale delle Nazioni Unite (4 ottobre 1965), 5: AAS 57 (1965) 881; Id., Lett. enc. Populorum progressio, 43-44: AAS 59 (1967) 278-279.

287Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 50: AAS 81 (1989) 489.

288Giovanni Paolo II, Lett. ap. Mulieris dignitatem, 11: AAS 80 (1988) 1678.

289Giovanni Paolo II, Lettera alle donne, 8: AAS 87 (1995) 808.

290Giovanni Paolo II, Angelus Domini (9 luglio 1995): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVIII, 2 (1995) 74; cfr. Congregazione per la Dottrina della Fede, Lettera ai Vescovi della Chiesa Cattolica sulla collaborazione dell'uomo e della donna nella Chiesa e nel mondo, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2004.

291Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 22: AAS 73 (1981) 634.

292Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 22: AAS 73 (1981) 634.

293Giovanni Paolo II, Messaggio al Simposio internazionale « Dignitą e diritti della persona con handicap mentale » (5 gennaio 2004): L'Osservatore Romano, 9 gennaio 2004, p. 5.

294Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 12: AAS 58 (1966) 1034; Catechismo della Chiesa Cattolica, 1879.

295Cfr. Pio XII, Radiomessaggio (24 dicembre 1942), 6: AAS 35 (1943) 11-12; Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 264-265.

296Catechismo della Chiesa Cattolica, 1880.

297La naturale socialitą dell'uomo fa emergere anche che l'origine della societą non si trova in un « contratto » o « patto » convenzionale, ma nella stessa natura umana; e da essa deriva la possibilitą di realizzare liberamente diversi patti di associazione. Non va dimenticato che le ideologie del contratto sociale si sorreggono su un'antropologia falsa; di conseguenza, i loro risultati non possono essere — di fatto non lo sono stati — proficui per la societą e le persone. Il Magistero ha bollato tali opinioni come apertamente assurde e sommamente funeste: cfr. Leone XIII, Lett. enc. Libertas praestantissimum: Acta Leonis XIII, 8 (1889) 226-227.

298Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Libertatis conscientia, 32: AAS 79 (1987) 567.

299Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 25: AAS 58 (1966) 1045-1046.

300Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 26: AAS 80 (1988) 544-547; Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 76: AAS 58 (1966) 1099-1100.

301Catechismo della Chiesa Cattolica, 1882.

302Cfr. Concilio Vaticano II, Dich. Dignitatis humanae, 1: AAS 58 (1966)
929-930.

303Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 41: AAS 58 (1966) 1059-1060; Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 32, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, pp. 36-37.

304Giovanni Paolo II, Discorso all'Assemblea Generale delle Nazioni Unite (2 ottobre 1979), 7: AAS 71 (1979) 1147-1148; per Giovanni Paolo II tale Dichiarazione « resta una delle pił alte espressioni della coscienza umana del nostro tempo »: Discorso all'Assemblea Generale delle Nazioni Unite per la celebrazione del 50ŗ di fondazione (5 ottobre 1995), 2: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVIII, 2 (1995) 731-732.

305Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 27: AAS 58 (1966) 1047-1048; Catechismo della Chiesa Cattolica, 1930.

306Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 259; Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1079.

307Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 278-279.

308Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 259.

309Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 3: AAS 91 (1999) 379.

310Paolo VI, Messaggio alla Conferenza internazionale sui diritti dell'uomo (15 aprile 1968): AAS 60 (1968) 285.

311Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 3: AAS 91 (1999) 379.

312Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 3: AAS 91 (1999) 379.

313Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1998, 2: AAS 90 (1998) 149.

314Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 259-264.

315Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966) 1046-1047.

316Cfr. Paolo VI, Discorso all'Assemblea Generale delle Nazioni Unite (4 ottobre 1965), 6: AAS 57 (1965) 883-884; Id., Messaggio ai Vescovi riuniti per il Sinodo (26 ottobre 1974): AAS 66 (1974) 631-639.

317Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 47: AAS 83 (1991) 851-852; cfr. anche Id., Discorso all'Assemblea generale delle Nazioni Unite (2 ottobre 1979), 13: AAS 71 (1979) 1152-1153.

318Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 2: AAS 87 (1995) 402.

319Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 27: AAS 58 (1966) 1047-1048; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Veritatis splendor, 80: AAS 85 (1993) 1197- 1198; Id., Lett. enc. Evangelium vitae, 7-28: AAS 87 (1995) 408-433.

320Concilio Vaticano II, Dich. Dignitatis humanae, 2: AAS 58 (1966) 930-931.

321Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptor hominis, 17: AAS 71 (1979) 300.

322Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 259-264; Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966) 1046-1047.

323Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 264.

324Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 264.

325Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 33: AAS 80 (1988) 557-559; Id., Lett. enc. Centesimus annus, 21: AAS 83 (1991) 818-819.

326Giovanni Paolo II, Lett. Nel cinquantesimo anniversario dell'inizio della Seconda Guerra mondiale, 8: AAS 82 (1990) 56.

327Giovanni Paolo II, Lett. Nel cinquantesimo anniversario dell'inizio della Seconda Guerra mondiale, 8: AAS 82 (1990) 56.

328Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso al Corpo Diplomatico (9 gennaio 1988), 7-8: AAS 80 (1988) 1139.

329Giovanni Paolo II, Discorso all'Assemblea Generale delle Nazioni Unite per la celebrazione del 50ŗ di fondazione (5 ottobre 1995), 8: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVIII, 2 (1995) 736.

330Giovanni Paolo II, Discorso all'Assemblea Generale delle Nazioni Unite per la celebrazione del 50ŗ di fondazione (5 ottobre 1995), 8: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVIII, 2 (1995) 736-737.

331Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 47: AAS 83 (1991) 852.

332Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptor hominis, 17: AAS 71 (1979) 295-300.

333Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 23: AAS 63 (1971) 418.

334Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 54: AAS 83 (1991) 859-860.

335Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 41: AAS 58 (1966) 1060.

336Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso agli Officiali e Avvocati del Tribunale della Rota Romana (17 febbraio 1979), 4: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, II, 1 (1979) 413-414.

337Cfr. CIC, canoni 208-223.

338Cfr. Pontificia Commissione « Iustitia et Pax », La Chiesa e i diritti dell'uomo, 70-90, Cittą del Vaticano 1975, pp. 47-55.

339Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 41: AAS 80 (1988) 572.

340Paolo VI, Motu proprio Iustitiam et Pacem (10 dicembre 1976): AAS 68 (1976) 700.

341Cfr. Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 29-42, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, pp. 35-43.

342Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 453.

343Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Libertatis conscientia, 72: AAS 79 (1987) 585.

344Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 1: AAS 80 (1988) 513-514.

345Cfr. Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 47, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, p. 47.

346Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966) 1046; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1905- 1912; Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 417-421; Id., Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 272-273; Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 46: AAS 63 (1971) 433-435.

347Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1912.

348Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 272.

349Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1907.

350Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966) 1046-1047.

351Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 421.

352Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 417; Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 46: AAS 63 (1971) 433-435; Catechismo della Chiesa Cattolica, 1913.

353San Tommaso d'Aquino colloca al livello pił alto e pił specifico delle « inclinationes naturales » dell'uomo il « conoscere la veritą su Dio » e il « vivere in societą » (Summa theologiae, I-II, q. 94, a. 2, Ed. Leon. 7, 170: « Secundum igitur ordinem inclinationum naturalium est ordo praeceptorum legis naturae... Tertio modo inest homini inclinatio ad bonum secundum naturam rationis, quae est sibi propria; sicut homo habet naturalem inclinationem ad hoc quod veritatem cognoscat de Deo, et ad hoc quod in societate vivat »).

354Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 197.

355Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1910.

356Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 74: AAS 58 (1966) 1095-1097; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptor hominis, 17: AAS 71 (1979) 295-300.

357Cfr. Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 133- 135; Pio XII, Radiomessaggio per il 50ŗ anniversario dell'enciclica « Rerum novarum »: AAS 33 (1941) 200.

358Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1908.

359Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 41: AAS 83 (1991) 843-845.

360Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 69: AAS 58 (1966) 1090.

361Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 31: AAS 83 (1991) 831.

362Cfr. Pio XII, Radiomessaggio per il 50ŗ anniversario dell'enciclica « Rerum novarum »: AAS 33 (1941) 199-200.

363Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 19: AAS 73 (1981) 525.

364Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 42: AAS 80 (1988) 573.

365Pio XII, Radiomessaggio per il 50ŗ anniversario dell'enciclica « Rerum novarum »: AAS 33 (1941) 199.

366Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 22: AAS 59 (1967) 268.

367Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Libertatis conscientia, 90: AAS 79 (1987) 594.

368Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 31: AAS 83 (1991) 832.

369Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 71: AAS 58 (1966) 1092- 1093; cfr. Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 103-104; Pio XII, Radiomessaggio per il 50ŗ anniversario dell'enciclica « Rerum novarum »: AAS 33 (1941) 199; Id., Radiomessaggio (24 dicembre 1942): AAS 35 (1943) 17; Id., Radiomessaggio (1ŗ settembre 1944): AAS 36 (1944) 253; Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 428-429.

370Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 6: AAS 83 (1991) 800-801.

371Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 102.

372Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 14: AAS 73 (1981) 613.

373Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 69: AAS 58 (1966) 1090-1092; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2402-2406.

374Cfr. Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 102.

375Cfr. Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 22-23: AAS 59 (1967) 268-269.

376Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 430-431; Giovanni Paolo II, Discorso alla Terza Conferenza Generale dell'Episcopato Latino- Americano, Puebla (28 gennaio 1979), III/4: AAS 71 (1979) 199-201.

377Cfr. Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 191-192. 193-194. 196-197.

378Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 69: AAS 58 (1966) 1090.

379Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 32: AAS 83 (1991) 832.

380Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 35: AAS 83 (1991) 837.

381Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 69: AAS 58 (1966) 1090-1092.

382Cfr. Pontificio Consiglio della Giustizia e della Pace, Per una migliore distribuzione della terra. La sfida della riforma agraria (23 novembre 1997), 27-31, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1997, pp. 26-29.

383Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 27-34. 37: AAS 80 (1988) 547-560. 563-564; Id., Lett. enc. Centesimus annus, 41: AAS 83 (1991) 843-845.

384Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso alla Terza Conferenza Generale dell'Episcopato Latino-Americano, Puebla (28 gennaio 1979), I/8: AAS 71 (1979) 194-195.

385Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 42: AAS 80 (1988) 572- 573; cfr. Id., Lett. enc. Evangelium vitae, 32: AAS 87 (1995) 436-437; Id., Lett. ap. Tertio millennio adveniente, 51: AAS 87 (1995) 36; Id., Lett. ap. Novo millennio ineunte, 49-50: AAS 93 (2001) 302-303.

386Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2448.

387Catechismo della Chiesa Cattolica, 2443.

388Catechismo della Chiesa Cattolica, 1033.

389Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2444.

390Catechismo della Chiesa Cattolica, 2448.

391Catechismo della Chiesa Cattolica, 2447.

392San Gregorio Magno, Regula pastoralis, 3, 21: PL 77, 87: « Nam cum quaelibet necessaria indigentibus ministramus, sua illis reddimus, non nostra largimur; iustitiae potius debitum soluimus, quam misericordiae opera implemus ».

393Concilio Vaticano II, Decr. Apostolicam actuositatem, 8: AAS 58 (1966) 845; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2446.

394Catechismo della Chiesa Cattolica, 2445.

395Cfr. Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 101-102. 123.

396Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1882.

397Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 15: AAS 80 (1988) 529; cfr. Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 203; Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 439; Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 65: AAS 58 (1966) 1086-1087; Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Libertatis conscientia, 73. 85-86: AAS 79 (1987) 586. 592-593; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 48: AAS 83 (1991) 852-854; Catechismo della Chiesa Cattolica, 1883-1885.

398Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 49: AAS 83 (1991) 854-856 e anche Id., Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 15: AAS 80 (1988) 528-530.

399Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 203; cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 48: AAS 83 (1991) 852-854; Catechismo della Chiesa Cattolica, 1883.

400Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 48: AAS 83 (1991) 854.

401Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 48: AAS 83 (1991) 852-854.

402Cfr. Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 22.46: AAS 63 (1971) 417. 433- 435; Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 40, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, pp. 41-42.

403Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 75: AAS 58 (1966) 1097-1099.

404Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1913-1917.

405Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 423-425; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 14: AAS 73 (1981) 612-616; Id., Lett. enc. Centesimus annus, 35: AAS 83 (1991) 836-838.

406Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 44-45: AAS 80 (1988) 575-578.

407Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 278.

408Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 46: AAS 83 (1991) 850-851.

409Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1917.

410Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 30-31: AAS 58 (1966) 1049-1050; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 47: AAS 83 (1991) 851-852.

411Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 44-45: AAS 83 (1991) 848-849.

412Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 15: AAS 80 (1988) 528-530; cfr. Pio XII, Radiomessaggio (24 dicembre 1952): AAS 45 (1953) 37; Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 47: AAS 63 (1971) 435-437.

413All'interdipendenza puņ essere associato il tema classico della socializzazione, pił volte esaminato dalla dottrina sociale della Chiesa: cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 415-417; Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 42: AAS 58 (1966) 1060-1061; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 14-15: AAS 73 (1981) 612-618.

414Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 11-22: AAS 80 (1988) 525-540.

415Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1939-1941.

416Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1942.

417Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 36.37: AAS 80 (1988) 561- 564; cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Reconciliatio et paenitentia, 16: AAS 77 (1985) 213-217.

418Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 38: AAS 80 (1988) 565-566.

419Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 38: AAS 80 (1988) 566. Cfr. inoltre: Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 8: AAS 73 (1981) 594- 598; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 57: AAS 83 (1991) 862-863.

420Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 17.39.45: AAS 80 (1988) 532-533. 566-568. 577-578. Anche la solidarietą internazionale č un'esigenza di ordine morale; la pace del mondo dipende in larga misura da essa: cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 83-86: AAS 58 (1966) 1107-1110; Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 48: AAS 59 (1967) 281; Pontificia Commissione « Iustitia et Pax », Al servizio della comunitą umana: un approccio etico al debito internazionale (27 dicembre 1986), I, 1, Tipografia Poliglotta Vaticana, Cittą del Vaticano 1986, pp. 10-11; Catechismo della Chiesa Cattolica, 1941 e 2438.

421La solidarietą, benché manchi ancora l'espressione esplicita, č uno dei principi basilari della « Rerum novarum » (cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 [1961] 407). « Il principio, che oggi chiamiamo di solidarietą, ... č pił volte enunciato da Leone XIII col nome di “amicizia”, che troviamo gią nella filosofia greca, da Pio XI č designato col nome non meno significativo di “caritą sociale”, mentre Paolo VI, ampliando il concetto secondo le moderne e molteplici dimensioni della questione sociale, parlava di “civiltą dell'amore” » (Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 10: AAS 83 [1991] 805). La solidarietą č uno dei principi basilari dell'intero insegnamento sociale della Chiesa (cfr. Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Libertatis conscientia, 73: AAS 79 [1987] 586). A partire da Pio XII (cfr. Lett. enc. Summi Pontificatus: AAS 31 [1939] 426-427), il termine « solidarietą » viene impiegato con crescente frequenza e con sempre maggior ampiezza di significato: da quello di « legge » nella stessa Enciclica, a quello di « principio » (cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 [1961] 407), di « dovere » (cfr. Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 17.48: AAS 59 [1967] 265-266. 281) e di « valore » (cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 38: AAS 80 [1988] 564-566), a quello, infine, di « virtł » (cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 38.40: AAS 80 [1988] 564-566. 568-569).

422Cfr. Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 38, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, pp. 40-41.

423Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 32: AAS 58 (1966) 1051.

424Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 40: AAS 80 (1988) 568: « La solidarietą č indubbiamente una virtł cristiana. Gią nella precedente esposizione era possibile intravedere numerosi punti di contatto tra essa e la caritą, che č il segno distintivo dei discepoli di Cristo (cfr. Gv 13,35) ».

425Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 40: AAS 80 (1988) 569.

426Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1886.

427Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966) 1046-1047; Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 265-266.

428Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 43, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, pp. 43-44.

429Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 36: AAS 58 (1966) 1053-1054.

430Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 1: AAS 58 (1966) 1025-1026; Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 13: AAS 59 (1967) 263-264.

431Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2467.

432Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 265-266. 281.

433Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 61: AAS 58 (1966) 1081-1082; Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 35. 40: AAS 59 (1967) 274-275. 277; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 44: AAS 80 (1988) 575-577. Per la riforma della societą « il compito prioritario, che condiziona la riuscita di tutti gli altri, č di ordine educativo »: Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Libertatis conscientia, 99: AAS 79 (1987) 599.

434Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 16: AAS 58 (1966) 1037; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2464-2487.

435Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 17: AAS 58 (1966) 1037-1038; Catechismo della Chiesa Cattolica, 1705. 1730; Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Libertatis conscientia, 28: AAS 79 (1987) 565.

436Catechismo della Chiesa Cattolica, 1738.

437Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Libertatis conscientia, 26: AAS 79 (1987) 564-565.

438Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 42: AAS 83 (1991) 846. L'affermazione concerne l'iniziativa economica, tuttavia sembra correttamente estensibile anche agli altri ambiti dell'agire personale.

439Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 17: AAS 83 (1991) 814-815.

440Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 289-290.

441Cfr. San Tommaso d'Aquino, Summa theologiae, I-II, q. 6: Ed. Leon. 6, 55-63.

442Catechismo della Chiesa Cattolica, 1807; cfr. San Tommaso d'Aquino, Summa theologiae, II-II, q. 58, a. 1: Ed. Leon. 9, 9-10: « iustitia est perpetua et constans voluntas ius suum unicuique tribuendi ».

443Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 282-283.

444Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2411.

445Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1928-1942, 2425-2449, 2832; Pio XI, Lett. enc. Divini Redemptoris: AAS 29 (1937) 92.

446Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 2: AAS 73 (1981)
580-583.

447Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 40: AAS 80 (1988) 568; Catechismo della Chiesa Cattolica, 1929.

448Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 10: AAS 96 (2004) 121.

449Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 39: AAS 80 (1988) 568.

450Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 39: AAS 80 (1988) 568.

451Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 265-266.

452Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 10: AAS 96 (2004) 120.

453Giovanni Paolo II, Lett. enc. Dives in misericordia, 14: AAS 72 (1980) 1223.

454Giovanni Paolo II, Lett. enc. Dives in misericordia, 12: AAS 72 (1980) 1216.

455Giovanni Paolo II, Lett. enc. Dives in misericordia, 14: AAS 72 (1980) 1224; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2212.

456San Tommaso d'Aquino, Summa theologiae, II-II, q. 23, a. 8: Ed. Leon. 8, 172; Catechismo della Chiesa Cattolica, 1827.

457Cfr. Paolo VI, Discorso alla sede della FAO, nel XXV anniversario dell'istituzione (16 novembre 1970): Insegnamenti di Paolo VI, VIII (1970) 1153.

458Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 12: AAS 58 (1966) 1034.

459Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1605.

460Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 40: AAS 81 (1989) 469.

461La Santa Famiglia č un modello di vita familiare: « Nazareth ci ricordi cos'č la famiglia, cos'č la comunione di amore, la sua bellezza austera e semplice, il suo carattere sacro ed inviolabile; ci faccia vedere com'č dolce ed insostituibile l'educazione in famiglia; ci insegni la sua funzione naturale nell'ordine sociale. Infine impariamo la lezione del lavoro »: Paolo VI, Discorso a Nazareth (5 gennaio 1964): AAS 56 (1964) 168.

462Giovanni Paolo II, Lett. alle famiglie Gratissimam sane, 17: AAS 86 (1994) 906.

463Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067-1069.

464Cfr. Concilio Vaticano II, Decr. Apostolicam actuositatem, 11: AAS 58 (1966) 848.

465Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 40: AAS 81 (1989) 468.

466Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 39: AAS 83 (1991) 841.

467Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 39: AAS 83 (1991) 841.

468Giovanni Paolo II, Lett. alle famiglie Gratissimam sane, 7: AAS 86 (1994) 875; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2206.

469Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 47: AAS 58 (1966) 1067; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2210.

470Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2224.

471Cfr. Santa Sede, Carta dei diritti della famiglia (22 ottobre 1983), Preambolo, D-E, Tipografia Poliglotta Vaticana, Cittą del Vaticano 1983, p. 6.

472Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 45: AAS 74 (1982)
136-137; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2209.

473Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067-1068.

474Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067.

475Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1603.

476Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067.

477Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1639.

478Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1603.

479Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 13: AAS 74 (1982) 93-96.

480Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 19: AAS 74 (1982) 102.

481Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 48.50: AAS 58 (1966) 1067-1069. 1070-1072.

482Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. alle famiglie Gratissimam sane, 11: AAS 86 (1994) 883-886.

483Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 50: AAS 58 (1966) 1070-1072.

484Catechismo della Chiesa Cattolica, 2379.

485Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 12: AAS 74 (1982) 93: « Č per questo che la parola centrale della Rivelazione, “Dio ama il suo popolo”, viene pronunciata anche attraverso le parole vive e concrete con cui l'uomo e la donna si dicono il loro amore coniugale. Il loro vincolo di amore diventa l'immagine e il simbolo dell'Alleanza che unisce Dio e il suo popolo (cfr. ad es. Os 2,21; Ger 3,6- 13; Is 54). E lo stesso peccato, che puņ ferire il patto coniugale, diventa immagine dell'infedeltą del popolo al suo Dio: l'idolatria č prostituzione (cfr. Ez 16,25), l'infedeltą č adulterio, la disobbedienza alla legge č abbandono dell'amore sponsale del Signore. Ma l'infedeltą di Israele non distrugge la fedeltą eterna del Signore e, pertanto, l'amore sempre fedele di Dio si pone come esemplare delle relazioni di amore fedele che devono esistere tra gli sposi (cfr. Os 3) ».

486Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 13: AAS 74 (1982) 93-94.

487Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067-1069.

488Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 47: AAS 74 (1982) 139. La nota interna fa riferimento a Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Lumen gentium, 31: AAS 57 (1965) 37.

489Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 48: AAS 74 (1982) 140; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1656-1657. 2204.

490Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 18: AAS 74 (1982) 100-101.

491Giovanni Paolo II, Lett. alle famiglie Gratissimam sane, 11: AAS 86 (1994) 883.

492Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 43: AAS 74 (1982) 134.

493Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 43: AAS 74 (1982) 134.

494Giovanni Paolo II, Messaggio alla Seconda Assemblea Mondiale sull'Invecchiamento (3 aprile 2002): AAS 94 (2002) 582; cfr. Id., Esort. ap. Familiaris consortio, 27: AAS 74 (1982) 113-114.

495Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067-1069; Catechismo della Chiesa Cattolica, 1644-1651.

496Catechismo della Chiesa Cattolica, 2333.

497Catechismo della Chiesa Cattolica, 2385; cfr. anche 1650 -1651. 2384.

498Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 20: AAS 74 (1982) 104.

499Il rispetto dovuto sia al sacramento del matrimonio sia agli stessi coniugi e ai loro familiari, sia ancora alla comunitą dei fedeli, proibisce ad ogni pastore, per qualsiasi motivo o pretesto anche pastorale, di porre in atto, a favore dei divorziati che si risposano, cerimonie di qualsiasi genere. Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 20: AAS 74 (1982) 104.

500Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 77. 84: AAS 74 (1982) 175-178. 184-186.

501Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. alle famiglie Gratissimam sane, 14: AAS 86 (1994) 893-896; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2390.

502Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2390.

503Cfr. Congregazione per la Dottrina della Fede, Lett. La cura pastorale delle persone omosessuali (1ŗ ottobre 1986), 1-2: AAS 79 (1987) 543-544.

504Giovanni Paolo II, Discorso al Tribunale della Rota Romana (21 gennaio 1999), 5: AAS 91 (1999) 625.

505Cfr. Congregazione per la Dottrina della Fede, Alcune considerazioni concernenti la risposta alle proposte di legge sulla non discriminazione delle persone omosessuali (23 luglio 1992): L'Osservatore Romano, 24 luglio 1992, p. 4; Id., Dich. Persona humana (29 dicembre 1975), 8: AAS 68 (1976) 84-85.

506Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2357-2359.

507Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso ai Vescovi spagnoli in visita ad limina (19 febbraio 1998), 4: AAS 90 (1998) 809-810; Pontificio Consiglio per la Famiglia, Famiglia, matrimonio e « unioni di fatto » (26 luglio 2000), 23, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2000, pp. 42-44; Congregazione per la Dottrina della Fede, Considerazioni circa i progetti di riconoscimento legale delle unioni tra persone omosessuali (3 giugno 2003), Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2003.

508Congregazione per la Dottrina della Fede, Considerazioni circa i progetti di riconoscimento legale delle unioni tra persone omosessuali (3 giugno 2003), 8, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2003, p. 9.

509 Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 71: AAS 87 (1995) 483; San Tommaso d'Aquino, Summa theologiae, I-II, q. 96, a. 2 (« Utrum ad legem humanam pertineat omnia vitia cohibere »): Ed. Leon. 7, 181.

510Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 81: AAS 74 (1982) 183.

511Santa Sede, Carta dei diritti della famiglia, Preambolo, E, Tipografia Poliglotta Vaticana, Cittą del Vaticano 1983, p. 6.

512Cfr. Catechismo della Chiesa cattolica, 1652.

513Giovanni Paolo II, Lett. alle famiglie Gratissimam sane, 6: AAS 86 (1994) 874; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2366.

514Giovanni Paolo II, Lett. alle famiglie Gratissimam sane, 11: AAS 86 (1994) 884.

515Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 39: AAS 83 (1991) 842.

516Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 92: AAS 87 (1995) 505-507.

517Giovanni Paolo II, Lett. alle famiglie Gratissimam sane, 13: AAS 86 (1994) 891.

518Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 93: AAS 87 (1995) 507-508.

519Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 50: AAS 58 (1966) 1070-1072; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2367.

520Paolo VI, Lett. enc. Humanae vitae, 10: AAS 60 (1968) 487; cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 50: AAS 58 (1966) 1070-1072.

521Cfr. Paolo VI, Lett. enc. Humanae vitae, 14: AAS 60 (1968) 490-491.

522Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 51: AAS 58 (1966) 1072-1073; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2271-2272; Giovanni Paolo II, Lett. alle famiglie Gratissimam sane, 21: AAS 86 (1994) 919-920; Id., Lett. enc. Evangelium vitae, 58.59.61-62: AAS 87 (1995) 466-468. 470-472.

523Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. alle famiglie Gratissimam sane, 21: AAS 86 (1994) 919-920; Id., Lett. enc. Evangelium vitae, 72.101: AAS 87 (1995) 484-485.516- 518; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2273.

524Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 51: AAS 58 (1966) 1072-1073; Paolo VI, Lett. enc. Humanae vitae, 14: AAS 60 (1968) 490-491; Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 32: AAS 74 (1982) 118-120; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2370; Pio XI, Lett. enc. Casti connubii: AAS 22 (1930), 559-561.

525Cfr. Paolo VI, Lett. enc. Humanae vitae, 7: AAS 60 (1968) 485; Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 32: AAS 74 (1982) 118-120.

526Cfr. Paolo VI, Lett. enc. Humanae vitae, 17: AAS 60 (1968) 493-494.

527Cfr. Paolo VI, Lett. enc. Humanae vitae, 16: AAS 60 (1968) 491-492; Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 32: AAS 74 (1982) 118-120; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2370.

528Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 50: AAS 58 (1966) 1070-1072; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2368; Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 37: AAS 59 (1967) 275-276.

529Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2372.

530Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2378.

531Cfr. Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Donum vitae, II, 2.3.5: AAS 80 (1988) 88-89.92-94; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2376-2377.

532Cfr. Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Donum vitae, II, 7: AAS 80 (1988) 95-96.

533Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2375.

534Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso alla Pontificia Accademia per la Vita (21 febbraio 2004), 2: AAS 96 (2004) 418.

535Cfr. Pontificia Accademia per la Vita, Riflessioni sulla clonazione, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1997; Pontificio Consiglio della Giustizia e della Pace, L'Église face au racisme. Contribution du Saint-Sičge ą la Conférence mondiale contre le Racisme, la Discrimination raciale, la Xénophobie et l'Intolérance qui y est associée, 21, Tipografia Vaticana, Cittą del Vaticano 2001, p. 23.

536Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso al 18ŗ Congresso Internazionale della Societą dei Trapianti (29 agosto 2000), 8: AAS 92 (2000) 826.

537Giovanni Paolo II, Lett. alle famiglie Gratissimam sane, 10: AAS 86 (1994) 881.

538Santa Sede, Carta dei diritti della famiglia, art. 3, c, Tipografia Poliglotta Vaticana, Cittą del Vaticano 1983, p. 9. La Dichiarazione Universale dei diritti dell'uomo afferma che « la famiglia č il nucleo naturale e fondamentale della societą e ha diritto di essere protetta dalla societą e dallo Stato » (Art. 16.3): Dichiarazione Universale dei diritti dell'uomo, Pubblicazioni della Societą Italiana per l'organizzazione internazionale, Cedam, Padova 1950, p. 31.

539Santa Sede, Carta dei diritti della famiglia, Preambolo, E, Tipografia Poliglotta Vaticana, Cittą del Vaticano 1983, p. 6.

540Cfr. Concilio Vaticano II, Dich. Gravissimum educationis, 3: AAS 58 (1966) 731-732; Id., Cost. past. Gaudium et spes, 52: AAS 58 (1966) 1073-1074; Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 37: AAS 74 (1982) 127-129; Catechismo della Chiesa Cattolica, 1653. 2228.

541Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 43: AAS 74 (1982) 134-135.

542Cfr. Concilio Vaticano II, Dich. Gravissimum educationis, 3: AAS 58 (1966) 731-732; Id., Cost. past. Gaudium et spes, 61: AAS 58 (1966) 1081-1082; Santa Sede, Carta dei diritti della famiglia, art. 5, Tipografia Poliglotta Vaticana, Cittą del Vaticano 1983, pp. 10-11; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2223. Il Codice di Diritto Canonico dedica a questo diritto-dovere dei genitori i canoni 793-799 e il canone 1136.

543Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 36: AAS 74 (1982) 127.

544Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 36: AAS 74 (1982) 126; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2221.

545Cfr. Concilio Vaticano II, Dich. Dignitatis humanae, 5: AAS 58 (1966) 933; Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1994, 5: AAS 86 (1994) 159-160.

546Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 40: AAS 74 (1982) 131.

547Cfr. Concilio Vaticano II, Dich. Gravissimum educationis, 6: AAS 58 (1966) 733-734; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2229.

548Santa Sede, Carta dei diritti della famiglia, art. 5, b, Tipografia Poliglotta Vaticana, Cittą del Vaticano 1983, p. 11; cfr. anche Concilio Vaticano II, Dich. Dignitatis humanae, 5: AAS 58 (1966) 933.

549Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Libertatis conscientia, 94: AAS 79 (1987) 595-596.

550Concilio Vaticano II, Dich. Gravissimum educationis, 1: AAS 58 (1966) 729.

551Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 43: AAS 74 (1982) 134-135.

552Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 52: AAS 58 (1966) 1073-1074.

553Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 37: AAS 74 (1982) 128; cfr. Pontificio Consiglio per la Famiglia, Sessualitą umana: veritą e significato. Orientamenti educativi in famiglia (8 dicembre 1995), Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1995.

554Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 26: AAS 74 (1982) 111-112.

555Giovanni Paolo II, Discorso all'Assemblea Generale delle Nazioni Unite (2 ottobre 1979), 21: AAS 71 (1979) 1159; cfr. anche Id., Messaggio al Segretario Generale delle Nazioni Unite in occasione del Vertice mondiale per i Bambini (22 settembre 1990): AAS 83 (1991) 358-361.

556Giovanni Paolo II, Discorso al Comitato dei Giornalisti europei per i diritti del fanciullo (13 gennaio 1979): AAS 71 (1979) 360.

557Cfr. Convenzione sui diritti del fanciullo, entrata in vigore nel 1990; anche la Santa Sede l'ha ratificata.

558Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1996, 2-6: AAS 88 (1996) 104-107.

559Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 44: AAS 74 (1982) 136; cfr. Santa Sede, Carta dei diritti della famiglia, art. 9, Tipografia Poliglotta Vaticana, Cittą del Vaticano 1983, p. 13.

560Santa Sede, Carta dei diritti della famiglia, art. 8, a-b, Tipografia Poliglotta Vaticana, Cittą del Vaticano 1983, p. 12.

561Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 10: AAS 73 (1981) 601.

562Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 104.

563Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 10: AAS 73 (1981)
600-602.

564Cfr. Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 200; Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 67: AAS 58 (1966) 1088-1089; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 19: AAS 73 (1981) 625-629.

565Cfr. Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 105; Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 193-194.

566Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 19: AAS 73 (1981) 625- 629; Santa Sede, Carta dei diritti della famiglia, art. 10, a, Tipografia Poliglotta Vaticana, Cittą del Vaticano 1983, p. 14.

567Cfr. Pio XII, Allocuzione alle donne sulla dignitą e missione della donna (21 ottobre 1945): AAS 37 (1945) 284-295; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 19: AAS 73 (1981) 625-629; Id., Esort. ap. Familiaris consortio, 23: AAS 74 (1982) 107-109; Santa Sede, Carta dei diritti della famiglia, art. 10, b, Tipografia Poliglotta Vaticana, Cittą del Vaticano 1983, p. 14.

568Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. alle famiglie Gratissimam sane, 17: AAS 86 (1994) 903-906.

569Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 19: AAS 73 (1981) 625- 629; Id., Esort. ap. Familiaris consortio, 23: AAS 74 (1982) 107-109.

570Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 45: AAS 74 (1982) 136.

571Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2211.

572Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 46: AAS 74 (1982) 137-139.

573Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 6: AAS 73 (1981) 591.

574Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptor hominis, 1: AAS 71 (1979) 257.

575Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptor hominis, 8: AAS 71 (1979) 270.

576Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2427; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 27: AAS 73 (1981) 644-647.

577Cfr. San Giovanni Crisostomo, Omelie sugli Atti, in Acta Apostolorum Homiliae 35, 3: PG 60, 258.

578Cfr. San Basilio il Grande, Regulae fusius tractatae, 42: PG 31, 1023-1027; Sant'Atanasio di Alessandria, Vita S. Antonii, c. 3: PG 26, 846.

579Cfr. Sant'Ambrogio, De obitu Valentiniani consolatio, 62: PL 16, 1438.

580Cfr. Sant'Ireneo di Lione, Adversus haereses, 5, 32, 2: PG 7, 1210-1211.

581Cfr. Teodoreto di Ciro, De Providentia, Orationes 5-7: PG 83, 625-686.

582Giovanni Paolo II, Discorso durante la visita a Pomezia (14 settembre 1979), 3: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, II, 2 (1979) 299.

583Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 2: AAS 73 (1981) 580-583.

584Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 1: AAS 73 (1981) 579.

585Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 3: AAS 73 (1981) 584.

586Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 6: AAS 73 (1981) 589-590.

587Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 6: AAS 73 (1981) 590.

588Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 6: AAS 73 (1981) 592; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2428.

589Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 31: AAS 83 (1991) 832.

590Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 200.

591Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 16: AAS 73 (1981) 619.

592Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 4: AAS 73 (1981) 586.

593Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 12: AAS 73 (1981) 606.

594Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 12: AAS 73 (1981) 608.

595Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 13: AAS 73 (1981)
608-612.

596Cfr. Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 194-198.

597Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 109.

598Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 195.

599Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 32: AAS 83 (1991) 833.

600Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 43: AAS 83 (1991) 847.

601Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 11: AAS 73 (1981) 604.

602Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso alla Pontificia Accademia delle Scienze Sociali (6 marzo 1999), 2: AAS 91 (1999) 889.

603Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 41: AAS 83 (1991) 844.

604Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 14: AAS 73 (1981) 616.

605Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 9: AAS 58 (1966) 1031-1032.

606Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 14: AAS 73 (1981) 613.

607Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 43: AAS 83 (1991) 847.

608Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 32: AAS 83 (1991)
832-833.

609Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 19: AAS 73 (1981) 625-629; Id., Lett. Enc. Centesimus annus, 9: AAS 83 (1991) 804.

610Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 67: AAS 58 (1966) 1088-1089.

611Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2184.

612Catechismo della Chiesa Cattolica, 2185.

613Catechismo della Chiesa Cattolica, 2186.

614Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2187.

615Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. ap. Dies Domini, 26: AAS 90 (1998) 729: « La celebrazione della domenica, giorno “primo” e insieme “ottavo”, proietta il cristiano verso il traguardo della vita eterna ».

616Cfr. Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 110.

617Catechismo della Chiesa Cattolica, 2188.

618Catechismo della Chiesa Cattolica, 2187.

619Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966) 1046-1047; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 9.18: AAS 73 (1981) 598- 600. 622-625; Id., Discorso alla Pontificia Accademia delle Scienze Sociali (25 aprile 1997), 3: AAS 90 (1998) 139-140; Id., Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 8: AAS 91 (1999) 382-383.

620Cfr. Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 128.

621Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 10: AAS 73 (1981)
600-602.

622Cfr. Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 103; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 14: AAS 73 (1981) 612-616; Id., Lett. enc. Centesimus annus, 31: AAS 83 (1991) 831-832.

623Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 16: AAS 73 (1981) 618-620.

624Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 18: AAS 73 (1981) 623.

625Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 43: AAS 83 (1991) 848; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2433.

626Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 17: AAS 73 (1981) 620-622.

627Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2436.

628Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 66: AAS 58 (1966) 1087-1088.

629Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 12: AAS 73 (1981)
605-608.

630Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 48: AAS 83 (1991) 853.

631Paolo VI, Discorso all'Organizzazione Internazionale del Lavoro (10 giugno 1969), 21: AAS 61 (1969) 500; cfr. Giovanni Paolo II, Discorso all'Organizzazione Internazionale del Lavoro (15 giugno 1982), 13: AAS 74 (1982) 1004-1005.

632Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 16: AAS 83 (1991) 813.

633Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 10: AAS 73 (1981) 600.

634Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 10: AAS 73 (1981) 600- 602; Id., Esort. ap. Familiaris consortio, 23: AAS 74 (1982) 107-109.

635Cfr. Santa Sede, Carta dei diritti della famiglia, art. 10, Tipografia Poliglotta Vaticana, Cittą del Vaticano 1983, p. 14.

636Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 19: AAS 73 (1981) 628.

637Giovanni Paolo II, Lettera alle donne (29 giugno 1995), 3: AAS 87 (1995) 804.

638Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 24: AAS 74 (1982) 109-110.

639Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1996, 5: AAS 88 (1996) 106-107.

640Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 129.

641Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1998, 6: AAS 90 (1998) 153.

642Giovanni Paolo II, Messaggio al Segretario Generale delle Nazioni Unite in occasione del Vertice mondiale per i Bambini (22 settembre 1990): AAS 83 (1991) 360.

643Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2001, 13: AAS 93 (2001) 241; Pontificio Consiglio Cor Unum - Pontificio Consiglio della Pastorale per i Migranti e Itineranti, I rifugiati, una sfida alla solidarietą, 6, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1992, p. 8.

644Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2241.

645Cfr. Santa Sede, Carta dei diritti della famiglia, art. 12, Tipografia Poliglotta Vaticana, Cittą del Vaticano 1983, p. 14; Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 77: AAS 74 (1982) 175-178.

646Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 66: AAS 58 (1966) 1087-1088; Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1993, 3: AAS 85 (1993) 431-433.

647Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 21: AAS 73 (1981) 634.

648Cfr. Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 23: AAS 59 (1967) 268-269.

649Pontificio Consiglio della Giustizia e della Pace, Per una migliore distribuzione della terra. La sfida della riforma agraria (23 novembre 1997), 13, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1997, p. 17.

650Cfr. Pontificio Consiglio della Giustizia e della Pace, Per una migliore distribuzione della terra. La sfida della riforma agraria (23 novembre 1997), 35, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1997, p. 31.

651Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 19: AAS 73 (1981) 625-629.

652Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 19: AAS 73 (1981) 625-629.

653Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 19: AAS 73 (1981) 629.

654Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 15: AAS 83 (1991) 812.

655Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 18: AAS 73 (1981) 622-625.

656Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 19: AAS 73 (1981) 625-629.

657Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 19: AAS 73 (1981) 625-629.

658Cfr. Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 135; Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 186; Pio XII, Lett. enc. Sertum laetitiae: AAS 31 (1939) 643; Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 262-263; Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 68: AAS 58 (1966) 1089-1090; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 20: AAS 73 (1981) 629-632; Id., Lett. enc. Centesimus annus, 7: AAS 83 (1991) 801-802.

659Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 19: AAS 73 (1981) 625-629.

660Catechismo della Chiesa Cattolica, 2434; cfr. Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 198-202: « Il giusto salario » č il titolo del capitolo 4 della Parte II.

661Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 67: AAS 58 (1966) 1088-1089.

662Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 131.

663Catechismo della Chiesa Cattolica, 2435.

664Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 68: AAS 58 (1966) 1089-1090; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 20: AAS 73 (1981) 629-632; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2430.

665Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 20: AAS 73 (1981) 632.

666Catechismo della Chiesa Cattolica, 2435.

667Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 20: AAS 73 (1981) 629.

668Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 20: AAS 73 (1981) 630.

669Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 20: AAS 73 (1981) 630.

670Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2430.

671Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 68: AAS 58 (1966) 1090.

672Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 20: AAS 73 (1981) 631.

673Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso alla Conferenza Internazionale per i rappresentanti sindacali (2 dicembre 1996), 4: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XIX, 2 (1996) 865.

674Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 8: AAS 73 (1981) 597.

675Giovanni Paolo II, Messaggio ai partecipanti all'Incontro Internazionale sul Lavoro (14 settembre 2001), 4: L'Osservatore Romano, 16 settembre 2001, p. 7.

676Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso alla Pontificia Accademia delle Scienze Sociali (27 aprile 2001), 2: AAS 93 (2001) 599.

677Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 10: AAS 73 (1981) 600-602.

678Catechismo della Chiesa Cattolica, 2427.

679Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 35: AAS 58 (1966) 1053; Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 19: AAS 59 (1967), 266-267; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 20: AAS 73 (1981) 629-632; Id., Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 28: AAS 80 (1988) 548-550.

680Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio ai partecipanti all'Incontro Internazionale sul Lavoro (14 settembre 2001), 5: L'Osservatore Romano, 16 settembre 2001, p. 7.

681Giovanni Paolo II, Discorso all'Incontro giubilare con il mondo del lavoro (1ŗ maggio 2000), 2: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XXIII, 1 (2000) 720.

682Giovanni Paolo II, Omelia alla Santa Messa per il Giubileo dei lavoratori (1ŗ maggio 2000), 3: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XXIII, 1 (2000) 717.

683Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 25-27: AAS 73 (1981) 638-647.

684Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 31: AAS 80 (1988) 554-555.

685Cfr. Erma, Pastor, Liber Tertium, Similitudo I: PG 2, 954.

686Clemente d'Alessandria, Quis dives salvetur, 13: PG 9, 618.

687Cfr. San Giovanni Crisostomo, Homiliae XXI de Statuis ad populum Antiochenum habitae, 2, 6-8: PG 49, 41-46.

688San Basilio Magno, Homilia in illud Lucae, Destruam horrea mea, 5: PG 31, 271.

689Cfr. San Basilio Magno, Homilia in illud Lucae, Destruam horrea mea, 5: PG 31, 271.

690Cfr. San Gregorio Magno, Regula pastoralis, 3, 21: PL 77, 87-89. Titolo del § 21: « Quomodo admonendi qui aliena non appetunt, sed sua retinent; et qui sua tribuentes, aliena tamen rapiunt ».

691Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 190-191.

692Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 63: AAS 58 (1966) 1084.

693Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2426.

694Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 40: AAS 80 (1988) 568-569.

695Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 36: AAS 80 (1988) 561.

696Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 65: AAS 58 (1966) 1086-1087.

697Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 32: AAS 80 (1988) 556-557.

698Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 41: AAS 83 (1991) 844.

699Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2000, 15-16: AAS 92 (2000) 366-367.

700Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 28: AAS 80 (1988) 548.

701Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 42: AAS 83 (1991) 845-846.

702Catechismo della Chiesa Cattolica, 2429; cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 63: AAS 58 (1966) 1084-1085; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 48: AAS 83 (1991) 852-854; Id., Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 15: AAS 80 (1988) 528-530; Id., Lett. enc. Laborem exercens, 17: AAS 73 (1981) 620-622; Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 413-415.

703Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 15: AAS 80 (1988) 529. Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2429.

704Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 16: AAS 83 (1991) 813-814.

705Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 32: AAS 83 (1991) 833.

706Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 32: AAS 83 (1991) 833.

707Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 43: AAS 83 (1991) 847.

708 Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 422-423.

709Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 35: AAS 83 (1991) 837.

710Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2424.

711Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 35: AAS 83 (1991) 837.

712Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 43: AAS 83 (1991) 846-848.

713Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 38: AAS 83 (1991) 841.

714Catechismo della Chiesa Cattolica, 2269.

715Catechismo della Chiesa Cattolica, 2438.

716Giovanni Paolo II, Discorso all'Udienza generale (4 febbraio 2004), 3: L'Osservatore Romano, 5 febbraio 2004, p. 4.

717Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 17: AAS 80 (1988) 532.

718Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 32: AAS 83 (1991) 833.

719Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2432.

720Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 35: AAS 83 (1991) 837.

721Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 32-33: AAS 83 (1991) 832-835.

722Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Laborem exercens, 19: AAS 73 (1981) 625-629.

723Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 36: AAS 83 (1991) 838.

724Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 36: AAS 83 (1991) 840.

725Riguardo all'uso delle risorse e dei beni, la dottrina sociale della Chiesa propone il suo insegnamento circa la destinazione universale dei beni e la proprietą privata; cfr. Capitolo Quarto, III.

726Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 34: AAS 83 (1991) 835.

727Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 40: AAS 83 (1991) 843.

728Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 41: AAS 83 (1991) 843-845.

729Cfr. Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 41: AAS 63 (1971) 429-430.

730Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 34: AAS 83 (1991) 835-836.

731Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 40: AAS 83 (1991) 843; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2425.

732Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 39: AAS 83 (1991) 843.

733Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 15: AAS 83 (1991)
811-813.

734Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 48: AAS 83 (1991) 853; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2431.

735Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 15: AAS 83 (1991) 811.

736Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 48: AAS 83 (1991) 852-853; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2431.

737Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 48: AAS 83 (1991)
852-854.

738Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 48: AAS 83 (1991) 852-854.

739Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 30: AAS 58 (1966) 1049-1050.

740Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 433-434, 438.

741Cfr. Pio XI, Lett. enc. Divini Redemptoris: AAS 29 (1937) 103-104.

742Cfr. Pio XII, Radiomessaggio per il 50ŗ anniversario della « Rerum novarum »: AAS 33 (1941) 202; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 49: AAS 83 (1991) 854-856; Id., Esort. ap. Familiaris consortio, 45: AAS 74 (1982) 136-137.

743Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 40: AAS 83 (1991) 843.

744Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 36: AAS 83 (1991) 839-840.

745Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 36: AAS 83 (1991) 839.

746Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 36: AAS 83 (1991) 839.

747Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 36: AAS 83 (1991) 839.

748Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 37: AAS 83 (1991) 840.

749Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Ecclesia in America, 20: AAS 91 (1999) 756.

750Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso ai membri della Fondazione « Centesimus Annus » (9 maggio 1998), 2: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XXI, 1 (1998) 873-874.

751Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1998, 3: AAS 90 (1998) 150.

752 Cfr. Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 61: AAS 59 (1967) 287.

753Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 43: AAS 80 (1988) 574-575.

754Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 57: AAS 59 (1967) 285.

755Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2003, 5: AAS 95 (2003) 343.

756Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 59: AAS 59 (1967) 286.

757Giovanni Paolo II, Discorso alla Pontificia Accademia delle Scienze Sociali (27 aprile 2001), 4: AAS 93 (2001) 600.

758Giovanni Paolo II, Discorso alla Pontificia Accademia delle Scienze Sociali (11 aprile 2002), 3: AAS 94 (2002) 525.

759Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso all'Udienza alle ACLI (27 aprile 2002), 4: L'Osservatore Romano, 28 aprile 2002, p. 5.

760Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso alla Pontificia Accademia delle Scienze So- ciali (25 aprile 1997), 6: AAS 90 (1998) 141-142.

761Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 58: AAS 83 (1991) 864.

762Cfr. Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 43-44: AAS 63 (1971) 431-433.

763Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2440; Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 78: AAS 59 (1967) 295; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 43: AAS 80 (1988) 574-575.

764Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 14: AAS 59 (1967) 264.

765Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2437-2438.

766Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2000, 13-14: AAS 92 (2000) 365-366.

767Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 29: AAS 83 (1991) 828-829; cfr. Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 40-42: AAS 59 (1967) 277-278.

768Giovanni Paolo II, Discorso del 1ŗ maggio 1991: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XIV, 1 (1991) 1985-1991; cfr. Id., Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 9: AAS 80 (1988) 520-523.

769Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 14: AAS 80 (1988)
526-527.

770Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 39: AAS 83 (1991) 842.

771Catechismo della Chiesa Cattolica, 2441.

772Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 36: AAS 83 (1991) 838-839.

773Catechismo della Chiesa Cattolica, 1884.

774Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 266-267. 281- 291. 301-302; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 39: AAS 80 (1988) 566-568.

775Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 25: AAS 58 (1966) 1045-1046; Catechismo della Chiesa Cattolica, 1881; Congregazione per la Dottrina della Fede, Nota Dottrinale circa alcune questioni riguardanti l'impegno e il comportamento dei cattolici nella vita politica (24 novembre 2002), 3, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2002, p. 8.

776Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 25: AAS 58 (1966) 1045.

777Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 258.

778Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 450.

779Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 74: AAS 58 (1966) 1095-1097.

780Pio XII, Radiomessaggio natalizio (24 dicembre 1944): AAS 37 (1945) 13.

781Pio XII, Radiomessaggio natalizio (24 dicembre 1944): AAS 37 (1945) 13.

782Pio XII, Radiomessaggio natalizio (24 dicembre 1944): AAS 37 (1945) 13.

783Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 266.

784Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 283.

785Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1989, 5: AAS 81 (1989) 98.

786Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1989, 11: AAS 81 (1989) 101.

787Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 273; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2237; Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2000, 6: AAS 92 (2000) 362; Id., Discorso all'Assemblea Generale delle Nazioni Unite per la celebrazione del 50ŗ di fondazione (5 ottobre 1995), 3: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVIII, 2 (1995) 732-733.

788Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 274.

789Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 275.

790Cfr. San Tommaso d'Aquino, Sententiae Octavi Libri Ethicorum, lect. 1: Ed. Leon. 47, 443: « Est enim naturalis amicitia inter eos qui sunt unius gentis ad invicem, inquantum communicant in moribus et convictu. Quartam rationem ponit ibi: Videtur autem et civitates continere amicitia. Et dicit quod per amicitiam videntur conservari civitates. Unde legislatores magis student ad amicitiam conservandam inter cives quam etiam ad iustitiam, quam quandoque intermittunt, puta in poenis inferendis, ne dissensio oriatur. Et hoc patet per hoc quod concordia assimulatur amicitiae, quam quidem, scilicet concordiam, legislatores maxime appetunt, contentionem autem civium maxime expellunt, quasi inimicam salutis civitatis. Et quia tota moralis philosophia videtur ordinari ad bonum civile, ut in principio dictum est, pertinet ad moralem considerare de amicitia ».

791Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2212-2213.

792Cfr. San Tommaso d'Aquino, De regno. Ad regem Cypri, I, 10: Ed. Leon. 42, 461: « Omnis autem amicitia super aliqua communione firmatur: eos enim qui conueniunt uel per nature originem uel per morum similitudinem uel per cuiuscumque communionem, uidemus amicitia coniungi... Non enim conseruatur amore, cum parua uel nulla sit amicitia subiecte multitudinis ad tyrannum, ut prehabitis patet ».

793« Libertą, uguaglianza, fraternitą » č stato il motto della Rivoluzione francese. « In fondo sono idee cristiane » ha affermato Giovanni Paolo II, nel corso del suo primo viaggio in Francia: Omelia a Le Bourget (1ŗ giugno 1980), 5: AAS 72 (1980) 720.

794Cfr. San Tommaso D'aquino, Summa theologiae, I-II, q. 99: Ed. Leon. 7, 199- 205; Id., II-II, q. 23, a. 3, ad 1um: Ed Leon. 8, 168.

795Paolo VI, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1977: AAS 68 (1976) 709.

796Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2212.

797Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 259.

798Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 73: AAS 58 (1966) 1095.

799Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 269. Cfr. Leo-
ne XIII, Lett. enc. Immortale Dei: Acta Leonis XIII, 5 (1885) 120.

800Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1898; San Tommaso d'Aquino, De regno. Ad regem Cypri, I,1: Ed. Leon. 42, 450: « Si igitur naturale est homini quod in societate multorum uiuat, necesse est in omnibus esse aliquid per quod multitudo regatur. Multis enim existentibus hominibus et unoquoque id quod est sibi congruum prouidente, multitudo in diuersa dispergetur nisi etiam esset aliquid de eo quod ad bonum multitudinis pertinet curam habens, sicut et corpus hominis et cuiuslibet animalis deflueret nisi esset aliqua uis regitiua communis in corpore, quae ad bonum commune omnium membrorum intenderet. Quod considerans Salomon dixit: “Ubi non est gubernator, dissipabitur populus” ».

801Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1897; Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 279.

802Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 74: AAS 58 (1966) 1096.

803Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 46: AAS 83 (1991) 850- 851; Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 271.

804Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 74: AAS 58 (1966) 1095-1097.

805Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 270; cfr. Pio XII, Radiomessaggio natalizio (24 dicembre 1944): AAS 37 (1945) 15; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2235.

806Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 449-450.

807Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 450.

808Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 269-270.

809Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1902.

810Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 258-259.

811Cfr. Pio XII, Lett. enc. Summi Pontificatus: AAS 31 (1939) 432-433.

812Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 71: AAS 87 (1995) 483.

813Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 70: AAS 87 (1995) 481- 483; Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 258-259. 279-280.

814Cfr. Pio XII, Lett. enc. Summi Pontificatus: AAS 31 (1939) 423.

815Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 70: AAS 87 (1995) 481- 483; Id., Lett. enc. Veritatis splendor, 97 e 99: AAS 85 (1993) 1209-1211; Congregazione per la Dottrina della Fede, Nota Dottrinale circa alcune questioni riguardanti l'impegno e il comportamento dei cattolici nella vita politica (24 novembre 2002), 5-6, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2002, pp. 11-14.

816San Tommaso D'aquino, Summa theologiae, I-II, q. 93, a. 3, ad 2um: Ed Leon. 7, 164: « Lex humana intantum habet rationem legis, inquantum est secundum rationem rectam: et secundum hoc manifestum est quod a lege aeterna derivatur. Inquantum vero a ratione recedit, sic dicitur lex iniqua: et sic non habet rationem legis, sed magis violentiae cuiusdam ».

817Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 270.

818Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1899-1900.

819Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 74: AAS 58 (1966) 1095-1097; Catechismo della Chiesa Cattolica, 1901.

820Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2242.

821Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 73: AAS 87 (1995)
486-487.

822Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 74: AAS 87 (1995) 488.

823San Tommaso d'Aquino, Summa theologiae, II-II, q. 104, a. 6, ad 3um: Ed. Leon. 9, 392: « Principibus saecularibus intantum homo oboedire tenetur, inquantum ordo iustitiae requirit ».

824Catechismo della Chiesa Cattolica, 2243.

825Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 31: AAS 59 (1967) 272.

826Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Libertatis conscientia, 79: AAS 79 (1987) 590.

827Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2266.

828Giovanni Paolo II, Discorso all'Associazione italiana dei Magistrati (31 marzo 2000), 4: AAS 92 (2000) 633.

829Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2266.

830Giovanni Paolo II, Discorso al Comitato Internazionale della Croce Rossa, Ginevra (15 giugno 1982), 5: L'Osservatore Romano, 17 giugno 1982, p. 2.

831Giovanni Paolo II, Discorso al Congresso dell'Associazione italiana dei Magistrati (31 marzo 2000), 4: AAS 92 (2000) 633.

832Giovanni Paolo II, Discorso al Congresso dell'Associazione italiana dei Magistrati (31 marzo 2000), 4: AAS 92 (2000) 633.

833Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 27: AAS 87 (1995) 432.

834Catechismo della Chiesa Cattolica, 2267.

835Catechismo della Chiesa Cattolica, 2267.

836Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 56: AAS 87 (1995) 464; cfr. anche Id., Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2001, 19: AAS 93 (2001) 244, dove il ricorso alla pena di morte č definito « tutt'altro che necessario ».

837Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 46: AAS 83 (1991) 850.

838Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 46: AAS 83 (1991) 850.

839Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 70: AAS 87 (1995) 482.

840Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 44: AAS 83 (1991) 848.

841Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2236.

842 Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 42: AAS 81 (1989)
472-476.

843Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 44: AAS 80 (1988) 575-577; Id., Lett. enc. Centesimus annus, 48: AAS 83 (1991) 852-854; Id., Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 6: AAS 91 (1999) 381-382.

844Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1998, 5: AAS 90 (1998) 152.

845Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 41: AAS 81 (1989) 471-472.

846 Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 75: AAS 58 (1966) 1097-1099.

847Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 260.

848Cfr. Concilio Vaticano II, Decr. Inter mirifica, 3: AAS 56 (1964) 146; Paolo VI, Esort. ap. Evangelii nuntiandi, 45: AAS 68 (1976) 35-36; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptoris missio, 37: AAS 83 (1991) 282-286; Pontificio Consiglio delle Comunicazioni Sociali, Communio et progressio, 126-134: AAS 63 (1971) 638-640; Id., Aetatis novae, 11: AAS 84 (1992) 455-456; Id., Etica nella pubblicitą (22 febbraio 1997),
4-8, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1997, pp. 10-15.

849Catechismo della Chiesa Cattolica, 2494; cfr. Concilio Vaticano II, Decr. Inter mirifica, 11: AAS 56 (1964) 148-149.

850Pontificio Consiglio delle Comunicazioni Sociali, Etica nelle comunicazioni sociali (4 giugno 2000), 20, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2000, p. 24.

851Cfr. Pontificio Consiglio delle Comunicazioni Sociali, Etica nelle comunicazioni sociali (4 giugno 2000), 22, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2000, pp. 26-27.

852Cfr. Pontificio Consiglio delle Comunicazioni Sociali, Etica nelle comunicazioni sociali (4 giugno 2000), 24, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2000, pp. 29-30.

853Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 134.

854Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1910.

855Cfr. Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 203; Catechismo della Chiesa Cattolica, 1883-1885.

856Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 49: AAS 83 (1991) 855.

857Concilio Vaticano II, Dich. Dignitatis humanae, 1: AAS 58 (1966) 929.

858Cfr. Concilio Vaticano II, Dich. Dignitatis humanae, 2: AAS 58 (1966)
930-931; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2106.

859Cfr. Concilio Vaticano II, Dich. Dignitatis humanae, 3: AAS 58 (1966)
931-932.

860Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2108.

861Catechismo della Chiesa Cattolica, 2105.

862Cfr. Concilio Vaticano II, Dich. Dignitatis humanae, 2: AAS 58 (1966) 930- 931; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2108.

863Concilio Vaticano II, Dich. Dignitatis humanae, 7: AAS 58 (1966) 935; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2109.

864Cfr. Concilio Vaticano II, Dich. Dignitatis humanae, 6: AAS 58 (1966)
933-934; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2107.

865Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 5: AAS 91 (1999) 380-381.

866Giovanni Paolo II, Esort. ap. Catechesi tradendae, 14: AAS 71 (1979) 1289.

867Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 76: AAS 58 (1966) 1099; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2245.

868Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 47: AAS 83 (1991) 852.

869Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 76: AAS 58 (1966) 1099.

870Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 1: AAS 58 (1966) 1026.

871Cfr. CIC, canone 747, § 2; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2246.

872Cfr. Giovanni Paolo II, Lettera ai Capi di Stato firmatari dell'Atto finale di Helsinki (1ŗ settembre 1980), 4: AAS 72 (1980) 1256-1258.

873Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Lumen gentium, 1: AAS 57 (1965) 5.

874Cfr. Pio XII, Discorso ai Giuristi Cattolici sulle Comunitą di Stati e di popoli
(6 dicembre 1953), 2: AAS 45 (1953), 795.

875Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 42: AAS 58 (1966) 1060-1061.

876Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 40: AAS 80 (1988) 569.

877Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso all'Assemblea Generale delle Nazioni Unite per la celebrazione del 50ŗ di fondazione (5 ottobre 1995), 12: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVIII, 2 (1995) 739.

878Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 296.

879Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 292.

880 Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1911.

881Cfr. Concilio Vaticano II, Dich. Nostra aetate, 5: AAS 58 (1966) 743-744; Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 268.281; Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 63: AAS 59 (1967) 288; Id., Lett. apost. Octogesima adveniens, 16: AAS 63 (1971) 413; Pontificio Consiglio della Giustizia e della Pace, L'Église face au racisme. Contribution du Saint-Sičge ą la Conférence mondiale contre le Racisme, la Discrimination raciale, la Xénophobie et l'Intolérance qui y est associée, Tipografia Vaticana, Cittą del Vaticano 2001.

882Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 279-280.

883 Cfr. Paolo VI, Discorso alle Nazioni Unite (4 ottobre 1965), 2: AAS 57 (1965) 879-880.

884Cfr. Pio XII, Lett. enc. Summi Pontificatus: AAS 31 (1939) 438-439.

885 Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 292; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 52: AAS 83 (1991) 857-858.

886 Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 284.

887Cfr. Pio XII, Allocuzione natalizia (24 dicembre 1939): AAS 32 (1940) 9-11; Id., Discorso ai Giuristi Cattolici sulle Comunitą di Stati e di popoli (6 dicembre 1953): AAS 45 (1953) 395-396; Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 289.

888Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso all'Assemblea Generale delle Nazioni Unite per la celebrazione del 50ŗ di fondazione (5 ottobre 1995), 9-10: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVIII, 2 (1995) 737-738.

889Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 289; Giovanni Paolo II, Discorso all'Assemblea Generale delle Nazioni Unite per la celebrazione del 50ŗ di fondazione (5 ottobre 1995), 15: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVIII, 2 (1995) 741-742.

890 Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 15: AAS 80 (1988) 528-530.

891Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso all'UNESCO (2 giugno 1980), 14: AAS 72 (1980) 744-745.

892Giovanni Paolo II, Discorso all'Assemblea Generale delle Nazioni Unite per la celebrazione del 50ŗ di fondazione (5 ottobre 1995), 14: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVIII, 2 (1995) 741; cfr. anche Id., Discorso al Corpo Diplomatico (13 gennaio 2001), 8: AAS 93 (2001) 319.

893Giovanni Paolo II, Discorso all'Assemblea Generale delle Nazioni Unite per la celebrazione del 50ŗ di fondazione (5 ottobre 1995), 6: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVIII, 2 (1995) 735.

894Pio XII, Radiomessaggio natalizio (24 dicembre 1941): AAS 34 (1942) 16.

895Giovanni Paolo II, Discorso all'Assemblea Generale delle Nazioni Unite per la celebrazione del 50ŗ di fondazione (5 ottobre 1995), 3: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVIII, 2 (1995) 732.

896 Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 277.

897Cfr. Pio XII, Lett. enc. Summi Pontificatus: AAS 31 (1939) 438-439; Id., Radiomessaggio natalizio (24 dicembre 1941): AAS 34 (1942) 16-17; Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 290-292.

898Giovanni Paolo II, Discorso al Corpo Diplomatico (12 gennaio 1991), 8: L'Osservatore Romano, 13 gennaio 1991, p. 5.

899Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 5: AAS 96 (2004) 116.

900Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 5: AAS 96 (2004) 117; cfr. anche Id., Messaggio al Rettore Magnifico della Pontificia Universitą Lateranense (21 marzo 2002), 6: L'Osservatore Romano, 22 marzo 2002, p. 6.

901Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 23: AAS 83 (1991)
820-821.

902Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 18: AAS 83 (1991) 816.

903Cfr. Carta delle Nazioni Unite (26 giugno 1945), art. 2.4; Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 6: AAS 96 (2004) 117.

904Cfr. Pio XII, Radiomessaggio natalizio (24 dicembre 1941): AAS 34 (1942) 18.

905 Cfr. Pio XII, Radiomessaggio natalizio (24 dicembre 1945): AAS 38 (1946) 22; Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 287-288.

906Giovanni Paolo II, Discorso alla Corte Internazionale di Giustizia dell'Aja
(13 maggio 1985), 4: AAS 78 (1986) 520.

907Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 52: AAS 83 (1991) 858.

908Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 9: AAS 96 (2004) 120.

909Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 7: AAS 96 (2004) 118.

910Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 426. 439; Giovanni Paolo II, Discorso alla 20Ŗ Conferenza Generale della FAO (12 novembre 1979), 6: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, II, 2 (1979) 1136-1137; Id., Allocuzione all'UNESCO (2 giugno 1980), 5. 8: AAS 72 (1980) 737. 739-740; Id., Discorso al Consiglio dei Ministri della Conferenza sulla Sicurezza e la Cooperazione in Europa (CSCE) (30 novembre 1993), 3. 5: AAS 86 (1994) 750-751. 752.

911Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio alla Signora Nafis Sadik, Segretario Generale della Conferenza Internazionale su Popolazione e Sviluppo (18 marzo 1994): AAS 87 (1995) 191-192; Id., Messaggio alla Signora Gertrude Mongella, Segretario Generale della Quarta Conferenza mondiale delle Nazioni Unite sulla Donna (26 maggio 1995): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVIII, 1 (1995) 1571-1577.

912Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 84: AAS 58 (1966) 1107-1108.

913Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 82: AAS 58 (1966) 1105; cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 293 e Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 78: AAS 59 (1967) 295.

914Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2003, 6: AAS 95 (2003) 344.

915Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 294-295.

916Cfr. Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 51-55 e 77-79: AAS 59 (1967) 282-284 e 295-296.

917Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 43: AAS 80 (1988) 575.

918Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 43: AAS 80 (1988) 575; cfr. Id., Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 7: AAS 96 (2004) 118.

919Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 58: AAS 83 (1991)
863-864.

920Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 33. 39: AAS 80 (1988) 557-559. 566-568.

921Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 26: AAS 80 (1988)
544-547.

922Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 7: AAS 96 (2004) 118.

923Cfr. CIC, canone 361.

924Paolo VI, Lett. ap. Sollicitudo omnium ecclesiarum: AAS 61 (1969) 476.

925Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 449; cfr. Pio XII, Radiomessaggio natalizio (24 dicembre 1945): AAS 38 (1946) 22.

926Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 16: AAS 80 (1988) 531.

927Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 36-37. 39: AAS 80 (1988) 561-564. 567.

928Cfr. Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 22: AAS 59 (1967) 268; Id., Lett. ap. Octogesima adveniens, 43: AAS 63 (1971) 431-432; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 32-33: AAS 80 (1988) 556-559; Id., Lett. enc. Centesimus annus, 35: AAS 83 (1991) 836-838; cfr. anche Paolo VI, Discorso all'Organizzazione Internazionale del Lavoro (10 giugno 1969), 22: AAS 61 (1969) 500-501; Giovanni Paolo II, Discorso al Convegno di dottrina sociale della Chiesa (20 giugno 1997), 5: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XX, 1 (1997) 1554-1555; Id., Discorso ai Dirigenti di Sindacati di Lavoratori e di grandi Societą (2 maggio 2000), 3: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XXIII, 1 (2000) 726.

929Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 32: AAS 80 (1988) 556.

930Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 33: AAS 83 (1991) 835.

931Cfr. Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 56-61: AAS 59 (1967) 285-287.

932Cfr. Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 44: AAS 59 (1967) 279.

933Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 34: AAS 83 (1991) 836.

934Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 58: AAS 83 (1991) 863.

935Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2000, 14: AAS 92 (2000) 366; cfr. anche Id., Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1993, 1: AAS 85 (1993) 429-430.

936Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 33: AAS 80 (1988) 558. Cfr. Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 47: AAS 59 (1967) 280.

937Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 6: AAS 59 (1967) 260; cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 28: AAS 80 (1988) 548-550.

938Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 20-21: AAS 59 (1967) 267-268.

939Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso alla Terza Conferenza Generale dell'Episcopato Latino-Americano, Puebla (28 gennaio 1979), I/8: AAS 71 (1979) 194-195.

940Cfr. Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 22: AAS 59 (1967) 268.

941Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 38: AAS 80 (1988) 566.

942Cfr. Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 55: AAS 59 (1967) 284; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 44: AAS 80 (1988) 575-577.

943Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2000, 14: AAS 92 (2000) 366.

944Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. ap. Tertio millennio adveniente, 51: AAS 87 (1995) 36; Id., Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1998, 4: AAS 90 (1998) 151-152; Id., Discorso alla Conferenza dell'Unione Interparlamentare (30 novembre 1998): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XXI, 2 (1998) 1162-1163; Id., Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 9: AAS 91 (1999) 383-384.

945Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 35: AAS 83 (1991) 838; cfr. anche il documento Al servizio della comunitą umana: un approccio etico al debito internazionale, pubblicato dalla Pontificia Commissione « Iustitia et Pax » (27 dicembre 1986), Cittą del Vaticano 1986.

946Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 15: AAS 58 (1966) 1036.

947Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 15: AAS 58 (1966) 1036.

948Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 33: AAS 58 (1966) 1052.

949Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 34: AAS 58 (1966) 1052.

950Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 34: AAS 58 (1966) 1053.

951Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 34: AAS 58 (1966) 1053.

952Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 35: AAS 58 (1966) 1053.

953Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso pronunciato durante la visita al « Mercy Maternity Hospital », Melbourne (28 novembre 1986): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, IX, 2 (1986) 1732-1736.

954Giovanni Paolo II, Discorso pronunciato durante l'incontro con gli scienziati e rappresentanti dell'Universitą delle Nazioni Unite, Hiroshima (25 febbraio 1981), 3: AAS 73 (1981) 422.

955Giovanni Paolo II, Discorso ai lavoratori delle Officine Olivetti di Ivrea (19 marzo 1990), 5: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XIII, 1 (1990) 697.

956Giovanni Paolo II, Discorso alla Pontificia Accademia delle Scienze (3 ottobre 1981), 3: AAS 73 (1981) 670.

957Giovanni Paolo II, Discorso ai partecipanti al Convegno promosso dall'Accademia Nazionale delle Scienze nel bicentenario della fondazione (21 settembre 1982), 4: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, V, 3 (1982) 513.

958Giovanni Paolo II, Discorso pronunciato durante l'incontro con gli scienziati e rappresentanti dell'Universitą delle Nazioni Unite, Hiroshima (25 febbraio 1981), 3: AAS 73 (1981) 422.

959Giovanni Paolo II, Discorso ai lavoratori delle Officine Olivetti di Ivrea (19 marzo 1990), 4: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XIII, 1 (1990).

960Giovanni Paolo II, Omelia nella Celebrazione al Victorian Racing Club, Melbourne (28 novembre 1986), 11: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, IX, 2 (1986) 1730.

961Giovanni Paolo II, Discorso alla Pontificia Accademia delle Scienze (23 ottobre 1982), 6: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, V, 3 (1982) 898.

962Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 34: AAS 80 (1988) 559.

963Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1990, 7: AAS 82 (1990) 151.

964Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1990, 6: AAS 82 (1990) 150.

965Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 37: AAS 83 (1991) 840.

966Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 37: AAS 83 (1991) 840.

967Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 37: AAS 83 (1991) 840.

968Giovanni Paolo II, Discorso alla 35Ŗ Assemblea generale dell'Associazione Medica Mondiale (29 ottobre 1983), 6: AAS 76 (1984) 394.

969Cfr. Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 21: AAS 63 (1971) 416-417.

970Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 21: AAS 63 (1971) 417.

971Giovanni Paolo II, Discorso ai partecipanti ad un Convegno su ambiente e salute (24 marzo 1997), 2: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XX, 1 (1997) 521.

972Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 28: AAS 80 (1988) 548-550.

973Cfr., ad esempio, Pontificio Consiglio della Cultura - Pontificio Consiglio per il Dialogo interreligioso, Gesł Cristo portatore dell'acqua viva. Una riflessione cristiana sul « New Age », Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2003, p. 35.

974Giovanni Paolo II, Discorso ai partecipanti ad un Convegno su ambiente e salute (24 marzo 1997), 5: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XX, 1 (1997) 522.

975Giovanni Paolo II, Discorso ai partecipanti ad un Convegno su ambiente e salute (24 marzo 1997), 4: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XX, 1 (1997) 521.

976Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 38: AAS 83 (1991) 841.

977Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 34: AAS 80 (1988) 559-560.

978Giovanni Paolo II, Discorso ai partecipanti ad un Convegno su ambiente e salute (24 marzo 1997), 5: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XX, 1 (1997) 522.

979Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 40: AAS 83 (1991) 843.

980Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 34: AAS 80 (1988) 559.

981Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 34: AAS 80 (1988) 559.

982Giovanni Paolo II, Esort. ap. Ecclesia in America, 25: AAS 91 (1999) 760.

983Giovanni Paolo II, Omelia in Val Visdende nella festa votiva di San Giovanni Gualberto (12 luglio 1987): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, X, 3 (1987) 67.

984Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 17: AAS 59 (1967) 266.

985Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 37: AAS 83 (1991) 840.

986Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1990, 9: AAS 82 (1990) 152.

987Giovanni Paolo II, Discorso alla Corte e alla Commissione europee dei diritti dell'uomo, Strasburgo (8 ottobre 1988), 5: AAS 81 (1989) 685; cfr. Id., Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1990, 9: AAS 82 (1990) 152; Id., Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 10: AAS 91 (1999) 384-385.

988Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 10: AAS 91 (1999) 384-385.

989Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 26: AAS 80 (1988) 546.

990Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 34: AAS 80 (1988) 559-560.

991Giovanni Paolo II, Allocuzione alla XXV Sessione della Conferenza della F.A.O. (16 novembre 1989), 8: AAS 82 (1990) 673.

992Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso a un Gruppo di studio della Pontificia Accademia delle Scienze (6 novembre 1987): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, X, 3 (1987) 1018-1020.

993Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 40: AAS 83 (1991) 843.

994Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso ai partecipanti alla Plenaria della Pontificia Accademia delle Scienze (28 ottobre 1994): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVII, 2 (1994) 567-568.

995Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso ai partecipanti ad un Symposium sulla fisica (18 dicembre 1982): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, V, 3 (1982) 1631-1634.

996Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso ai popoli autoctoni dell'Amazzonia, Manaus (10 luglio 1980): AAS 72 (1980) 960-961.

997Cfr. Giovanni Paolo II, Omelia durante la liturgia della Parola per le popolazioni autoctone dell'Amazzonia peruviana (5 febbraio 1985), 4: AAS 77 (1985) 897-898; cfr. anche Pontificio Consiglio della Giustizia e della Pace, Per una migliore distribuzione della terra. La sfida della riforma agraria (23 novembre 1997), 11, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1997, pp. 15-16.

998Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso agli aborigeni dell'Australia (29 novembre 1986), 4: AAS 79 (1987) 974-975.

999Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso agli indigeni del Guatemala (7 marzo 1983), 4: AAS 75 (1983) 742-743; Id., Discorso ai popoli autoctoni del Canada (18 settembre 1984), 7-8: AAS 77 (1985) 421-422; Id., Discorso ai popoli autoctoni dell'Ecuador (31 gennaio 1985), II.1: AAS 77 (1985) 861; Id., Discorso agli aborigeni dell'Australia (29 novembre 1986), 10: AAS 79 (1987) 976-977.

1000Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso agli aborigeni dell'Australia (29 novembre 1986), 4: AAS 79 (1987) 974-975; Id., Discorso agli Amerindi (14 settembre 1987), 4: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, X, 3 (1987) 514-515.

1001Cfr. Pontificia Academia Pro Vita, Biotecnologie animali e vegetali. Nuove frontiere e nuove responsabilitą, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1999.

1002Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso alla Pontificia Accademia delle Scienze (23 ottobre 1982), 6: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, V, 3 (1982) 898.

1003Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso alla Pontificia Accademia delle Scienze (3 ottobre 1981): AAS 73 (1981) 668-672.

1004Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso alla Pontificia Accademia delle Scienze (23 ottobre 1982): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, V, 3 (1982) 895-898; Id., Discorso ai partecipanti al Convegno promosso dall'Accademia Nazionale delle Scienze nel bicentenario della fondazione (21 settembre 1982): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, V, 3 (1982) 511-515.

1005Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 69: AAS 58 (1966) 1090-1092; Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 22: AAS 59 (1967) 268.

1006Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 25: AAS 80 (1988) 543; cfr. Id., Lett. enc. Evangelium vitae, 16: AAS 87 (1995) 418.

1007Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 25: AAS 80 (1988) 543-544.

1008Giovanni Paolo II, Messaggio alla Signora Nafis Sadik, Segretario generale della Conferenza Internazionale su Popolazione e Sviluppo (18 marzo 1994), 3: AAS 87 (1995) 191.

1009Giovanni Paolo II, Messaggio al Card. Geraldo Majella Agnelo in occasione della Campagna della Fraternitą della Conferenza Episcopale del Brasile (19 gennaio 2004): L'Osservatore Romano, 4 marzo 2004, p. 5.

1010Giovanni Paolo II, Messaggio al Card. Geraldo Majella Agnelo in occasione della Campagna della Fraternitą della Conferenza Episcopale del Brasile (19 gennaio 2004): L'Osservatore Romano, 4 marzo 2004, p. 5.

1011Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2003, 5: AAS 95 (2003) 343; Pontificio Consiglio della Giustizia e della Pace, Water, an Essential Element for Life. A Contribution of the Delegation of the Holy See on the occasion of the 3rd World Water Forum, Kyoto, 16-23 marzo 2003.

1012Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 36: AAS 83 (1991)
838-840.

1013Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 36: AAS 83 (1991) 839.

1014Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso al Centro delle Nazioni Unite, Nairobi (18 agosto 1985), 5: AAS 78 (1986) 92.

1015Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1986, 1: AAS 78 (1986) 278-279.

1016Cfr. Paolo VI, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1969: AAS 60 (1968) 771; Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 4: AAS 96 (2004) 116.

1017Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1982, 4: AAS 74 (1982) 328.

1018Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 78: AAS 58 (1966) 1101-1102.

1019Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 51: AAS 83 (1991)
856-857.

1020Cfr. Paolo VI, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1972: AAS 63 (1971) 868.

1021Cfr. Paolo VI, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1969: AAS 60 (1968) 772; Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 12: AAS 91 (1999) 386-387.

1022Pio XI, Lett. enc. Ubi arcano: AAS 14 (1922) 686. Nell'Enciclica si fa riferimento a San Tommaso d'Aquino, Summa theologiae, II-II, q. 29 art. 3, ad 3um: Ed. Leon. 8, 238; cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 78: AAS 58 (1966) 1101-1102.

1023Cfr. Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 76: AAS 59 (1967) 294-295.

1024Cfr. Paolo VI, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1974: AAS 65 (1973) 672.

1025Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2317.

1026Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso al Corpo Diplomatico (13 gennaio 1997), 3: AAS 89 (1997) 474.

1027Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 78: AAS 58 (1966) 1101; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2304.

1028Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 78: AAS 58 (1966) 1101.

1029Giovanni Paolo II, Discorso presso Drogheda, Irlanda (29 settembre 1979), 9: AAS 71 (1979) 1081; cfr. Paolo VI, Esort. ap. Evangelii nuntiandi, 37: AAS 68 (1976) 29.

1030Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso alla Pontificia Accademia delle Scienze (12 novembre 1983), 5: AAS 76 (1984) 398-399.

1031Catechismo della Chiesa Cattolica, 2306.

1032Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 77: AAS 58 (1966) 1100; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2307-2317.

1033Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 80: AAS 58 (1966) 1103-1104.

1034Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 291.

1035Leone XIII, Allocuzione al Collegio dei Cardinali, Acta Leonis XIII, 19 (1899) 270-272.

1036Giovanni Paolo II, Incontro con gli Officiali del Vicariato di Roma (17 gennaio 1991): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XIV, 1 (1991) 132; cfr. Id., Discorso ai Vescovi di Rito Latino della Regione Araba (1ŗ ottobre 1990), 4: AAS 83 (1991) 475.

1037Cfr. Paolo VI, Discorso ai Cardinali (24 giugno 1965): AAS 57 (1965) 643-644.

1038Benedetto XV, Appello ai Capi dei popoli belligeranti (1ŗ agosto 1917): AAS 9 (1917) 423.

1039Giovanni Paolo II, Preghiera per la pace durante l'Udienza Generale (16 gennaio 1991): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XIV, 1 (1991) 121.

1040Pio XII, Radiomessaggio (24 agosto 1939): AAS 31 (1939) 334; Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1993, 4: AAS 85 (1993) 433-434; cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 288.

1041Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 79: AAS 58 (1966) 1102-1103.

1042Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 11: AAS 91 (1999) 385.

1043Giovanni Paolo II, Discorso al Corpo Diplomatico (13 gennaio 2003), 4: AAS 95 (2003) 323.

1044Paolo VI, Discorso all'Assemblea Generale delle Nazioni Unite (4 ottobre 1965), 5: AAS 57 (1965) 881.

1045Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 51: AAS 83 (1991) 857.

1046Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 52: AAS 83 (1991) 858.

1047Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 288-289.

1048Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 291.

1049Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2265.

1050Catechismo della Chiesa Cattolica, 2309.

1051Pontificio Consiglio della Giustizia e della Pace, Il commercio internazionale delle armi (1ŗ maggio 1994), I, 6, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1994, p. 12.

1052Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 79: AAS 58 (1966) 1103.

1053Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 6: AAS 96 (2004) 117.

1054Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 79: AAS 58 (1966) 1102-1103; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2310.

1055Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio al III Convegno internazionale degli Ordinari militari (11 marzo 1994), 4: AAS 87 (1995) 74.

1056Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2313.

1057Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 79: AAS 58 (1966) 1103; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2311.

1058Giovanni Paolo II, Angelus Domini (7 marzo 1993), 4: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVI, 1 (1993) 589; Id., Discorso al Consiglio dei Ministri OSCE (30 novembre 1993), 4: AAS 86 (1994) 751.

1059Giovanni Paolo II, Discorso all'Udienza generale (11 agosto 1999): L'Osservatore Romano, 12 agosto 1999, p. 5.

1060Giovanni Paolo II, Messaggio per la Quaresima 1990, 3: AAS 82 (1990) 802.

1061Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 7: AAS 91 (1999) 382; Id., Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2000, 7: AAS 92 (2000) 362.

1062Giovanni Paolo II, Regina coeli (18 aprile 1993), 3: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVI, 1 (1993) 922; cfr. Commissione per i Rapporti Religiosi con l'Ebraismo, Noi ricordiamo: una riflessione sulla Shoah (16 marzo 1998), Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1998.

1063Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2000, 11: AAS 92 (2000) 363.

1064Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso al Corpo Diplomatico (16 gennaio 1993), 13: AAS 85 (1993) 1247-1248; Id., Discorso pronunciato in occasione della Conferenza Internazionale sulla Nutrizione, organizzata dalla FAO e dall'OMS (5 dicembre 1992), 3: AAS 85 (1993) 922-923; Id., Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 9: AAS 96 (2004) 120.

1065Cfr. Giovanni Paolo II, Angelus Domini (14 giugno 1998): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XXI, 1 (1998) 1376; Id., Discorso al Congresso mondiale sulla pastorale dei diritti umani (4 luglio 1998), 5: L'Osservatore Romano, 5 luglio 1998, p. 5; Id., Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 7: AAS 91 (1999) 382; cfr. anche Pio XII, Discorso al VI Congresso internazionale di diritto penale (3 ottobre 1953): AAS 45 (1953) 730-744.

1066Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso al Corpo Diplomatico (9 gennaio 1995), 7: AAS 87 (1995) 849.

1067Giovanni Paolo II, Messaggio per il 40ŗ anniversario dell'ONU (14 ottobre 1985), 6: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, VIII, 2 (1985) 988.

1068Cfr. Pontificio Consiglio della Giustizia e della Pace, Il commercio internazionale delle armi (1ŗ maggio 1994), I, 9-11, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1994, p. 13.

1069Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2316; Giovanni Paolo II, Discorso al Mondo del Lavoro, Verona, Italia (17 aprile 1988), 6: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XI, 1 (1988) 940.

1070Catechismo della Chiesa Cattolica, 2315.

1071Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 80: AAS 58 (1966) 1104; Catechismo della Chiesa Cattolica, 2314; Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1986, 2: AAS 78 (1986) 280.

1072Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso al Corpo Diplomatico (13 gennaio 1996), 7: AAS 88 (1996) 767-768.

1073La Santa Sede ha voluto diventare parte degli strumenti giuridici relativi alle armi nucleari, biologiche e chimiche per sostenere le iniziative della Comunitą internazionale in tal senso.

1074Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 80: AAS 58 (1966) 1104.

1075Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 11: AAS 91 (1999) 385-386.

1076Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 11: AAS 91 (1999) 385-386.

1077Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 11: AAS 91 (1999) 385-386.

1078Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2297.

1079Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2002, 4: AAS 94 (2002) 134.

1080Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 79: AAS 58 (1966) 1102.

1081Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2002, 5: AAS 94 (2002) 134.

1082Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 8: AAS 96 (2004) 119.

1083Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 8: AAS 96 (2004) 119.

1084Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 8: AAS 96 (2004) 119.

1085Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2002, 5: AAS 94 (2002) 134.

1086Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso ai rappresentanti del mondo della cultura, dell'arte e della scienza, Astana, Kazakhstan (24 settembre 2001), 5: L'Osservatore Romano, 24-25 settembre 2001, p. 16.

1087Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2002, 7: AAS 94 (2002) 135-136.

1088Cfr. Decalogo di Assisi per la pace, n. 1, contenuto nella Lettera inviata da Giovanni Paolo II ai Capi di Stato e di Governo il 24 febbraio 2002: L'Osservatore Romano, 4-5 marzo 2002, p. 1.

1089Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2000, 20: AAS 92 (2000) 369.

1090Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1988, 3: AAS 80 (1988) 282-284.

1091Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 9: AAS 96 (2004) 120.

1092Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2002, 9: AAS 94 (2002) 136-137; Id., Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 10: AAS 96 (2004) 121.

1093Giovanni Paolo II, Lett. Nel cinquantesimo anniversario dell'inizio della Seconda Guerra Mondiale, 2: AAS 82 (1990) 51.

1094Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1997, 3 e 4: AAS 89 (1997) 193.

1095Cfr. Pio XII, Discorso al VI Congresso internazionale di diritto penale (3 ottobre 1953): AAS 65 (1953) 730-744; Giovanni Paolo II, Discorso al Corpo Diplomatico (13 gennaio 1997), 4: AAS 89 (1997) 474-475; Id. Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 7: AAS 91 (1999) 382.

1096Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1997, 3.4.6: AAS 89 (1997) 193. 196-197.

1097Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1999, 11: AAS 91 (1999) 385.

1098Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1992, 4: AAS 84 (1992) 323-324.

1099Paolo VI, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1968: AAS 59 (1967) 1098.

1100Concilio Vaticano II, Cost. Sacrosanctum Concilium, 10: AAS 56 (1964) 102.

1101Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 15.

1102La celebrazione eucaristica inizia con un saluto di pace, il saluto di Cristo ai discepoli. Il Gloria č una richiesta di pace per tutto il popolo di Dio sulla terra. La preghiera per la pace, nelle anafore della S. Messa, si articola in un appello per la pace e l'unitą della Chiesa; per la pace per l'intera famiglia di Dio in questa vita; per il progresso della pace e la salvezza del mondo. Durante il rito della comunione, la Chiesa prega affinché il Signore dia « la pace nei nostri giorni » e ricorda il dono di Cristo che consiste nella Sua pace, invocando « la pace e l'unitą » del Suo regno. L'Assemblea prega anche affinché l'Agnello di Dio tolga i peccati del mondo e « dia la pace ». Prima della comunione, tutta l'Assemblea si scambia un gesto di pace; la celebrazione eucaristica si conclude col congedo dell'Assemblea nella pace di Cristo. Molte sono le preghiere che, durante la S. Messa, invocano la pace nel mondo; in esse la pace č a volte associata alla giustizia, come ad esempio nel caso della preghiera di apertura dell'Ottava Domenica del Tempo Ordinario con la quale la Chiesa chiede a Dio che gli eventi di questo mondo si realizzino sempre nel segno della giustizia e della pace, secondo la Sua volontą.

1103Paolo VI, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1968: AAS 59 (1967) 1100.

1104Paolo VI, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 1976: AAS 67 (1975) 671.

1105Cfr. Congregazione per il Clero, Direttorio generale per la catechesi, 18, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1997, p. 24.

1106Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptoris missio, 11: AAS 83 (1991)
259-260.

1107Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 5: AAS 83 (1991) 799.

1108Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 5: AAS 83 (1991) 799.

1109Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1043.

1110Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptoris missio, 52: AAS 83 (1991) 300; cfr. Paolo VI, Esort. ap. Evangelii nuntiandi, 20: AAS 68 (1976) 18-19.

1111Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptoris missio, 11: AAS 83 (1991) 259-260.

1112Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 35: AAS 81 (1989) 458.

1113Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 5: AAS 83 (1991) 800.

1114Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptoris missio, 11: AAS 83 (1991) 259.

1115Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 51: AAS 63 (1971) 440.

1116Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 57: AAS 83 (1991) 862.

1117Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 48: AAS 80 (1988) 583-584.

1118Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 76: AAS 58 (1966) 1099-1100.

1119Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 453; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 54: AAS 83 (1991) 859-860.

1120Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Pacem in terris: AAS 55 (1963) 265-266.

1121Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 60: AAS 81 (1989) 511.

1122Cfr. Congregazione per il Clero, Direttorio generale per la catechesi, 30, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1997, p. 33.

1123Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Catechesi tradendae, 18: AAS 71 (1979) 1291-1292.

1124Giovanni Paolo II, Esort. ap. Catechesi tradendae, 5: AAS 71 (1979) 1281.

1125Cfr. Congregazione per il Clero, Direttorio generale per la catechesi, 54, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1997, p. 56.

1126Giovanni Paolo II, Esort. ap. Catechesi tradendae, 29: AAS 71 (1979) 1301- 1302; cfr. anche Congregazione per il Clero, Direttorio generale per la catechesi, 17, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1997, p. 23.

1127Concilio Vaticano II, Dich. Dignitatis humanae, 8: AAS 58 (1966) 935.

1128Giovanni Paolo II, Lett. enc. Veritatis splendor, 107: AAS 85 (1993) 1217.

1129Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 81: AAS 59 (1967) 296-297.

1130Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 75: AAS 58 (1966) 1097-1099.

1131Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 75: AAS 58 (1966) 1098.

113230 dicembre 1988, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988.

1133Cfr. Concilio Vaticano II, Dich. Nostra aetate, 4: AAS 58 (1966) 742-743.

1134Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 32: AAS 80 (1988) 556-557.

113527 ottobre 1986; 24 gennaio 2002.

1136Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptoris missio, 2: AAS 83 (1991) 250.

1137Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 3: AAS 83 (1991) 795.

1138Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 3: AAS 83 (1991) 796.

1139Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Lumen gentium, 31: AAS 57 (1965) 37.

1140Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Lumen gentium, 31: AAS 57 (1965) 37.

1141Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 15: AAS 81 (1989) 415.

1142Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 24: AAS 81 (1989)
433-435.

1143Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 76: AAS 58 (1966) 1099.

1144Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Lumen gentium, 31: AAS 57 (1965) 37-38.

1145Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 59: AAS 81 (1989) 509.

1146Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1806.

1147L'esercizio della prudenza comporta un itinerario formativo per acquisire le necessarie qualitą: la « memoria » come capacitą di ritenere le proprie esperienze passate in modo obiettivo, senza falsificazioni (cfr. San Tommaso d'Aquino, Summa theologiae, II-II, q. 49, a. 1: Ed. Leon. 8, 367); la « docilitas » (docilitą), che č capacitą di lasciarsi istruire e di trarre vantaggio dall'esperienza altrui sulla base dell'autentico amore per la veritą (cfr. San Tommaso d'Aquino, Summa theologiae, II-II, q. 49, a. 3: Ed. Leon. 8, 368-369); la « solertia » (solerzia), cioč l'abilitą nell'affrontare gli imprevisti agendo in modo obiettivo, per volgere ogni situazione al servizio del bene, vincendo le tentazioni di intemperanza, ingiustizia, viltą (cfr. San Tommaso d'Aquino, Summa theologiae, II-II, q. 49, a. 4: Ed. Leon. 8, 369-370). Queste condizioni di tipo conoscitivo consentono di sviluppare i presupposti necessari al momento decisionale: la « providentia » (previdenza), che č capacitą di valutare l'efficacia di un comportamento in vista del conseguimento del fine morale (cfr. San Tommaso d'Aquino, Summa theologiae, II-II, q. 49, a. 6: Ed. Leon. 8, 371), e la « circumspectio » (circospezione) ovvero la capacitą di valutazione delle circostanze che concorrono a costituire la situazione nella quale va effettuata l'azione (cfr. San Tommaso d'Aquino, Summa theologiae, II-II, q. 49, a. 7: Ed. Leon. 8, 372). La prudenza si specifica, nell'ambito della vita sociale, in due forme particolari: la prudenza « regnativa », ovvero la capacitą di ordinare ogni cosa al massimo bene della societą (cfr. San Tommaso d'Aquino, Summa theologiae, II-II, q. 50, a. 1: Ed. Leon. 8, 374), e la prudenza « politica » che porta il cittadino ad obbedire, eseguendo le indicazioni dell'autoritą (cfr. San Tommaso d'Aquino, Summa theologiae, II-II, q. 50, a. 2: Ed. Leon. 8, 375), senza compromettere la propria dignitą di persona (cfr. San Tommaso d'Aquino, Summa theologiae, II-II, qq. 47-56: Ed. Leon. 8, 348-406).

1148Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 30: AAS 81 (1989)
446-448.

1149Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 62: AAS 81 (1989) 516-517.

1150Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 455.

1151Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 29: AAS 81 (1989) 443.

1152Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 76: AAS 58 (1966) 1099.

1153Cfr. Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 454; Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 57: AAS 83 (1991) 862-863.

1154Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 91: AAS 58 (1966) 1113.

1155Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 37: AAS 81 (1989) 460.

1156Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 218.

1157Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 218.

1158Cfr. Congregazione per la Dottrina della Fede, Istr. Donum vitae (22 febbraio 1987): AAS 80 (1988) 70-102.

1159Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 39: AAS 81 (1989) 466.

1160Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 39: AAS 81 (1989) 466.

1161Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Familiaris consortio, 42-48: AAS 74 (1982) 134-140.

1162Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 43: AAS 58 (1966) 1062.

1163Giovanni Paolo II, Discorso all'UNESCO (2 giugno 1980), 7: AAS 72 (1980) 738.

1164Cfr. Congregazione per la Dottrina della Fede, Nota Dottrinale circa alcune questioni riguardanti l'impegno e il comportamento dei cattolici nella vita politica (24 novembre 2002), 7, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2002, p. 15.

1165Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 59: AAS 58 (1966) 1079-1080.

1166Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 50: AAS 83 (1991) 856.

1167Cfr. Giovanni Paolo II, Discorso all'UNESCO (2 giugno 1980), 11: AAS 72 (1980) 742.

1168Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 60: AAS 58 (1966) 1081.

1169Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 61: AAS 58 (1966) 1082.

1170Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 24: AAS 83 (1991) 822.

1171Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 24: AAS 83 (1991)
821-822.

1172Cfr. Concilio Vaticano II, Decr. Inter mirifica, 4: AAS 56 (1964) 146.

1173Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Fides et ratio, 36-48: AAS 91 (1999) 33-34.

1174Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 55: AAS 83 (1991) 861.

1175Giovanni Paolo II, Messaggio per la XXXIII Giornata Mondiale delle Comunicazioni Sociali 1999, 3: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XXII, 1 (1999) 283.

1176Catechismo della Chiesa Cattolica, 2495.

1177Cfr. Pontificio Consiglio delle Comunicazioni Sociali, Etica nelle comunicazioni sociali (4 giugno 2000), 14, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2000, pp. 16-17.

1178Cfr. Pontificio Consiglio delle Comunicazioni Sociali, Etica nelle comunicazioni sociali (4 giugno 2000), 33, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2000, pp. 43-44.

1179Cfr. Congregazione per la Dottrina della Fede, Nota Dottrinale circa alcune questioni riguardanti l'impegno e il comportamento dei cattolici nella vita politica (24 novembre 2002), 3, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2002, p. 8.

1180Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 41: AAS 80 (1988) 570.

1181Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2000, 14: AAS 92 (2000) 366.

1182Cfr. Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2000, 17: AAS 92 (2000) 367-368.

1183Cfr. Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 46: AAS 63 (1971) 433-436.

1184Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 36: AAS 80 (1988) 561-563.

1185Congregazione per la Dottrina della Fede, Nota Dottrinale circa alcune questioni riguardanti l'impegno e il comportamento dei cattolici nella vita politica (24 novembre 2002), 6, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2002, p. 13.

1186Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 46: AAS 83 (1991) 850.

1187Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 74: AAS 58 (1966) 1095-1097.

1188Cfr. Congregazione per l'Educazione Cattolica, Orientamenti per lo studio e l'insegnamento della dottrina sociale della Chiesa nella formazione sacerdotale, 8, Tipografia Poliglotta Vaticana, Roma 1988, pp. 13-14.

1189Congregazione per la Dottrina della Fede, Nota Dottrinale circa alcune questioni riguardanti l'impegno e il comportamento dei cattolici nella vita politica (24 novembre 2002), 7, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2002, p. 16.

1190Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 46: AAS 83 (1991)
850-851.

1191Congregazione per la Dottrina della Fede, Nota Dottrinale circa alcune questioni riguardanti l'impegno e il comportamento dei cattolici nella vita politica (24 novembre 2002), 4, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2002, p. 9.

1192Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Evangelium vitae, 73: AAS 87 (1995)
486-487.

1193Cfr. Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 39: AAS 81 (1989)
466-468.

1194Cfr. Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 76: AAS 58 (1966) 1099-1100.

1195Congregazione per la Dottrina della Fede, Nota Dottrinale circa alcune questioni riguardanti l'impegno e il comportamento dei cattolici nella vita politica (24 novembre 2002), 6, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2002, p. 11.

1196Congregazione per la Dottrina della Fede, Nota Dottrinale circa alcune questioni riguardanti l'impegno e il comportamento dei cattolici nella vita politica (24 novembre 2002), 6, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2002, p. 12.

1197Congregazione per la Dottrina della Fede, Nota Dottrinale circa alcune questioni riguardanti l'impegno e il comportamento dei cattolici nella vita politica (24 novembre 2002), 6, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2002, pp. 12-13.

1198Giovanni Paolo II, Discorso al Corpo Diplomatico (12 gennaio 2004), 3: L'Osservatore Romano, 12-13 gennaio 2004, p. 5.

1199Congregazione per la Dottrina della Fede, Nota Dottrinale circa alcune questioni riguardanti l'impegno e il comportamento dei cattolici nella vita politica (24 novembre 2002), 6, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 2002, p. 14.

1200Cfr. Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 46: AAS 63 (1971) 433-435.

1201Cfr. Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 46: AAS 63 (1971) 433-435.

1202Cfr. Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 50: AAS 63 (1971) 439-440.

1203Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 4: AAS 63 (1971) 403-404.

1204Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 43: AAS 58 (1966) 1063.

1205Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 43: AAS 58 (1966) 1063.

1206Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 41: AAS 58 (1966) 1059.

1207Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 451.

1208Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 41: AAS 58 (1966) 1059.

1209Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 41: AAS 58 (1966)
1059-1060.

1210Pio XII, Lett. enc. Summi Pontificatus: AAS 31 (1939) 425.

1211Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 55: AAS 83 (1991) 860-861.

1212Giovanni Paolo II, Lett. enc. Veritatis splendor, 98: AAS 85 (1993) 1210; cfr. Id., Lett. enc. Centesimus annus, 24: AAS 83 (1991) 821-822.

1213Giovanni Paolo II, Lett. ap. Novo millennio ineunte, 29: AAS 93 (2001) 285.

1214Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 47: AAS 80 (1988) 580.

1215Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 451.

1216Concilio Vaticano II, Cost. dogm. Lumen gentium, 35: AAS 57 (1965) 40.

1217Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 10: AAS 83 (1991) 805-806.

1218Giovanni Paolo II, Lett. enc. Sollicitudo rei socialis, 40: AAS 80 (1988) 568.

1219Concilio Vaticano II, Cost. past. Gaudium et spes, 38: AAS 58 (1966) 1055- 1056; cfr. Id., Cost. dogm. Lumen gentium, 42: AAS 57 (1965) 47-48; Catechismo della Chiesa Cattolica, 826.

1220Cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 1889.

1221Leone XIII, Lett. enc. Rerum novarum: Acta Leonis XIII, 11 (1892) 143; cfr. Benedetto XV, Lett. enc. Pacem Dei: AAS 12 (1920) 215.

1222Cfr. San Tommaso d'Aquino, QD De caritate, a. 9, c: San Tommaso d'Aquino, Le Questioni Disputate. Testo latino di S. Tommaso e traduzione italiana, v. Quinto; 1 - Le Virtł (De virtutibus in communi, De caritate, De correctione fraterna, De spe, De virtutibus cardinalibus) 2 - L'unione del Verbo incarnato (De unione Verbi incarnati), Introduzione di P. Abelardo Lobato, O.P., trad. di P. Pietro Lippini, O.P. (Le virtł) e P. Roberto Coggi, O.P. (L'unione del Verbo incarnato), Edizioni Studio Domenicano, Bologna 2002, pp. 368-381; Pio XI, Lett. enc. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 206- 207; Giovanni XXIII, Lett. enc. Mater et magistra: AAS 53 (1961) 410; Paolo VI, Discorso alla FAO (16 novembre 1970), 11: AAS 62 (1970) 837-838; Giovanni Paolo II, Discorso ai membri della Pontificia Commissione « Iustitia et Pax » (9 febbraio 1980), 7: AAS 72 (1980) 187.

1223Cfr. Paolo VI, Lett. ap. Octogesima adveniens, 46: AAS 63 (1971) 433-435.

1224Cfr. Concilio Vaticano II, Decr. Apostolicam actuositatem, 8: AAS 58 (1966) 844-845; Paolo VI, Lett. enc. Populorum progressio, 44: AAS 59 (1967) 279; Giovanni Paolo II, Esort. ap. Christifideles laici, 42: AAS 81 (1989) 472-476; Catechismo della Chiesa Cattolica, 1939.

1225Giovanni Paolo II, Lett. enc. Redemptor hominis, 15: AAS 71 (1979) 288.

1226Giovanni Paolo II, Lett. enc. Dives in misericordia, 14: AAS 72 (1980) 1223.

1227Giovanni Paolo II, Messaggio per la Giornata Mondiale della Pace 2004, 10: AAS 96 (2004) 121; cfr. Id., Lett. enc. Dives in misericordia, 14: AAS 72 (1980) 1224; cfr. Catechismo della Chiesa Cattolica, 2212.

1228San Giovanni Crisostomo, Homilia De perfecta caritate, 1, 2: PG 56, 281-282.

1229Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. ap. Novo millennio ineunte, 49-51: AAS 93 (2001) 302-304.

1230Cfr. Giovanni Paolo II, Lett. enc. Centesimus annus, 5: AAS 83 (1991)
798-800.

1231Catechismo della Chiesa Cattolica, 1889.

1232Santa Teresa di Gesł Bambino, Atto di offerta all'Amore misericordioso: Preghiere: Opere complete, Libreria Editrice Vaticana, Cittą del Vaticano 1997, pp. 942-943, citato in Catechismo della Chiesa Cattolica, 2011.

 


III Edizione

© Copyright 2004 - Libreria Editrice Vaticana
Libreria Editrice Vaticana

ISBN 88-209-7630-7

 

Titulli i origjinalit:

Compendio della dottrina sociale della Chiesa

  

 

top